Rūta Šepetys Kuždesių fontanas

Viršelis. Rūta Šepetys  Kuždesių fontanas (The Fountains of Silence), 2019 m., leidykla Alma littera, iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 512 psl.

Apie autorę. Rūta Šepetys gimė 1967 m. Detroite, JAV lietuvio ir amerikietės šeimoje. Šeimoje iš trijų vaikų ji jauniausia. Jos tėvas Lietuvą paliko 1940 m., vėliau devynerius metus praleido Vokietijos pabėgėlių stovyklose ir 1949 m. atvyko į JAV. Rūta Šepetys baigė Hilsdalo koledžą (Hillsdale College), kur studijavo operą, tarptautinius finansus. Vėliau mokslus tęsė Prancūzijoje (Toulone ir Nansyje). Įgijusi magistro laipsnį grįžo į JAV ir trylika metų dirbo Los Andžele, muzikos verslo srityje. Įkūrė savo firmą, atstovavo daugeliui garsių JAV muzikantų, dainininkų ir grupių. Panorusi šiek tiek ramesnio gyvenimo, persikėlė į Tenesio valstiją. Dabar Rūta gyvena Nešvilyje su vyru Michaelu, netoli tėvų ir vyresnio brolio. 2005 m. ji pirmąkart lankėsi tėvo gimtinėje.

Rūta Šepetys išgarsėjo visame pasaulyje istoriniu romanu „Tarp pilkų debesų“ (angl. Between Shades of Gray) apie lietuvių tremtį į Sibirą Antrojo pasaulinio karo metais.  Romanas pateko į „The New York Times“ bestselerių sąrašą, išverstas į 27 pasaulio kalbas. rekomenduotinos literatūros sąrašą. Vėliau buvo išleisti dar du romanai: ,,Druska jūrai" ir ,,Nelengvu keliu". „Kuždesių fontanas“ yra naujausia, ketvirtoji autorės knyga.

Apie knygą. 1957-ųjų Ispanija. Generolo Fransisko Franko valdoma šalis, atsigavusi nuo karo baisumų, vis labiau traukia užsieniečius, ieškančius saulės, vyno ir pramogų. Tačiau patys ispanai tarsi apsigaubę tylos skraiste – jie turi savo nuomonę apie diktatorišką Franko režimą, kurią kruopščiai slepia ne tik nuo atvykėlių, bet kartais ir nuo kaimynų.

Aštuoniolikmetis Danielius Meitsonas – turtingo naftos magnato sūnus – su tėvais atvyksta į Madridą, tikėdamasis pažinti šalį, iš kurios kilusi jo motina. Jaunas, išvaizdus vaikinas, nuolat spragsintis fotoaparatu, iš karto patraukia viešbučio darbuotojos Anos dėmesį. Jai Danielius atrodo tarsi iš kito pasaulio.

Bendraudamas su Ana ir fiksuodamas Ispanijos kasdienybę fotojuostelėje, Danielius pamažu suvokia, kad turistams rodomas šalies portretas toli gražu neatspindi tikrojo šalies veido ir po sunkia tyla besislepiančios grėsmingos realybės.

Naujausioje knygoje R. Šepetys pasakoja skaudžią istoriją, besislepiančią tarp tamsių istorijos puslapių. Tikrais įvykiais grįstam romanui papildomo svorio suteikia dokumentiniai intarpai: ištraukos iš spaudos, istorinės nuotraukos bei autentiškos žinomų to meto žmonių citatos.

Mano nuomonė. Knygoje pasakojama  į meilės romano rūbus įvilktas vienas baisiausių frankistinės Ispanijos nusikaltimų – vaikų vagystės iš ,,netinkamų" šeimų ir jų  pardavimas už nemažus pinigus ,,tinkamoms" šeimoms. Nors Ispanijoje lankiausi ne kartą, tačiau niekada neteko girdėti apie ,,valstybines" vaikų vagystes, prie  kurių vykdymo prisidėjo ir gydytojai, ir kunigai, ir vienuolės. Nelabai ispanai noriai kalba apie šį jų istorijos laikotarpį, todėl R. Šepertys knyga buvo mažas spindulėlis, nušvietęs vieną frankistinės Ispanijos istorijos kertelę. Jei kalbėti apie romaną, kaip apie literatūros kūrinį, tai nėra aukščiausios prabos kūrinys, tačiau skaitosi maloniai, parašytas gražia kalba (manau, lietuviškam variante nemenkas nuopelnas tenka vertėjai Z. Marienei). Kyla natūralus klausimas, kuri knyga geresnė, ar lietuviams skaudžią istoriją pasakojanti ,,Tarp pilkų debesų" ar ši? Sakyčiau, kaip literatūriniai kūriniai jos labai panašios: skaudi tautos istorija pasakojama per šeimos istoriją, o pabaiga, kaip bežiūrėtume, tiek vienos, tiek kitos knygos yra optimistinė. Ir kodėl turėtų būti kitaip? Juk istorijos vingiai pasisuko taip, kad abi šalys šiandien yra laisvos ir pačios kuria savo gerovę be stalinų ar frankų.

Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Rachel Hore Paslapčių bokštas

Viršelis. Rachel Hore Paslapčių bokštas (A Place of Secret), leidykla ,,Tyto alba", 2018 m., iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, 504 psl.

Apie autorę. Rachel Hore (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji gimė 1960 m sausio 26 d. Surėjuje Jungtinėje Karalystėje. Studijavo šiuolaikinę istoriją Oksfordo Šv. Kotrynos koledže, vėliau dirbo Londone leidybos srityje, kol su savo vyru D. J. Tayloru ir trimis vaikais persikėlė į Noridžą Norfolko grafystėje. Dabar dėsto kūrybinį rašymą ir leidybą Rytų Anglijos universitete bei rašo knygas, tampančias bestseleriais. Pirmasis romanas, pasirodęs lietuvių kalba buvo ,,Savaitė Paryžiuje", antrasis – ,,Vitražų meistro dukra".  „Paslapčių bokštas" yra trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą

 Apie knygą. Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.

  O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Entonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia...
  Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su josios. Nuorodų ir sąsajų vis daugėja, ir atrodo, kad visų paslapčių raktas slypi bokšte, iš kurio Vikamas ir Estera stebėdavo žvaigždes. Tačiau ką bendra tas bokštas gali turėti su sapnais?

  Džudė ieško praeities raktų, kurie padėtų jai suprasti ir išgyventi dabartį. Šimtmečių senumo laiškai ir dienoraščiai, prarasta ir naujai surasta meilė, auksinis vėrinys su septynetu deimantinių žvaigždučių, slėptuvė bokšte – visa tai susipina į vieną istoriją, kurios paslaptys ir atradimai įtraukia ir nebepaleidžia.

  Mano nuomonė. Lengvai skaitoma, romantiška giminės istorija su praeities paslaptimis, žvaigždėtu dangumi, pranašiškais sapnais ir gražia pabaiga. Tokio pobūdžio knygų tikrai yra nemenkas pasirinkimas, pvz., Lucinda Riley ar Kate Morton romanai. Rachel Hore galima drąsiai statyti į vieną gretą šalia minėtų autorių. Tai romanai, kuriuos skaityti smagu, jie žadina vaizduotę, tačiau užvertus paskutinį puslapį po savaitės juos pamiršti. Lengva, įtraukianti, smagiam pavakario pasiskaitymui skirta literatūra. Sutikite, kartais labai reikia tokios literatūros, kuri leistų atitolti nuo kasdienybės problemų ir pripildytų širdis romantinių jausmų. Šis romanas yra būtent toks. Ir, galiu drąsiai patikinti, kad tai ne ta lėkštoji jausmų literatūra, kuri ilgam atgraso nuo panašaus stiliaus knygų skaitymo.

   Dar kaip pliusą galiu paminėti, kad knygoje paliečiama tema, kurią pastaruoju metu man vis pasitaiko užčiuopti, tai moterų-mokslininkių, moterų-menininkių likimai vyrų pasaulyje. Tiek knygos herojė, tiek knygoje ne kartą minimo Urano planetos atradėjo V. Heršelio sesuo Karolina dingsta istorijos dulkėse, išlieka tik vyrų, su kuriais jos drauge dirbo, vardai. Tad labai džiugu, kad bent romanuose jos iškyla kaip atradėjos ir menininkės, įdėjusios ne mažesnį indėlį į visuomenės pažangos raidą, nei šalia jų buvę vyrai.

   Tad skaitykite, mėgaukitės ir bent keliems vakarams atitolkite nuo kasdienio gyvenimo rutinos.

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Shin Kyung-sook Prašau, pasirūpink mama

Viršelis. Shin Kyung-sook  Prašau, pasirūpink mama (orig. Eommareul butakhae), „Baltų lankų“ leidykla, 2019 m., iš korėjiečių kalbos  vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, 240 psl.

Apie autorę. Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.  
Apie knygą. Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
   Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.                                                                  

  Mano nuomonė. Odė mamai. Labai jautriai papasakota šeimos istorija. Knygoje atskleidžiamas motinos ir vaikų santykis, kiek reikia šilumos, atjautos, supratimo, kad užaugintum vaikus, suteiktum jiems visa įmanoma. Atrodo, lyg ir nieko nevyksta, siužetas visiškai neįmantrus, tačiau emocijos liejasi per kraštus. Mamos portretas pinamas iš vaikų prisiminimų, nuotrupų, prisilietimų, žodžių. Kol mama buvo šalia, ji buvo tarsi nematoma, tarsi privaloma ir amžinai būsianti, ir tik jai dingus, ateina pajautimas, kiek liko neišsakyta, neišklausyta, nesuprasta. Artimųjų  prisiminimuose sugrįžta drauge praleistas laikas, kažkada atrodžiusios visiškai nereikšmingos smulkmenos, dabar, nebetekus mamos, įgauna prasmę, virsta meilės ir atsidavimo įrodymais. Labai graži knygos pabaiga, lyg apibendrinanti ir įprasminanti visą prieš tai pasakotą istoriją.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Roksai

   Roksai, tai dar vienas nostalgiškas kepinys, atėjęs iš mokyklinių laikų. Atsimenu, tokie kietoki pyragėliai su razinomis –  būdavo ir skanesnių. Tačiau dabar, po daugelio metų, tokia nostalgija pagavo: išsikepsiu, pamaniau. Susigraibiau receptus iš kulinarinių tinklaraščių. Labiausiai imponavo tinklaraštininkės Kristinos puslapis  Su šaukštu aplink pasaulį, kadangi be recepto čia susipažinau ir su roksų paplitimo istorija. Įdomu, kad dabartiniu savo pavidalu šie kepiniai atsirado būtent Didžiojoje Britanijoje II pasaulinio karo metais. Siūlau ir jums apsilankyti https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2015/03/klasikiniai-roksai.html  ir patiems pasiskaityti šių sausainėlių istoriją.

  Na, o dabar prie darbo. Aš, tiesą sakant, ne visai 100 proc. sekiau Kristinos nurodymais ,t.y., šiek tiek supaprastinau receptą, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius.

Reikia:

200 g kvietinių miltų

100 g sviesto (šalto, ką tik iš šaldytuvo)

30 -50 g cukraus (priklauso, kaip saldžiai mėgstate. Man užteko 30 g)

2 a. š. cukraus pudros sausainių viršui pabarstyti)

1 kiaušinis

1 a. š. kepimo miltelių

2 v. š. pieno

150 g  džiovintų spanguolių (klasikiniams roksams naudojamos razinos).

Gaminame:

1. Į dubenį suberiame persijotus miltus, sumaišome su kepimo milteliais. Į miltus  burokine tarka sutarkuojame šaltą sviestą (sviestą galima ir pjaustyti mažasis gabaliukais, tačiau tarkuotas sviestas greičiau sulimpa su miltais); triname tarp pirštų, kol susidarys drėgni trupinukai. Tuomet suberiame cukrų, supilame lengvai paplaktą kiaušinį ir pieną. Gerai  viską ištriname iki vientisos masės, suberiame džiovintas spanguoles ir dar kartą gerai išmaišome. 
2. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Šaukštu išdėliojame daugmaž vienodo dydžio tešlos kauburėlius.
3. Paruoštus roksus dedame į  iki 200ºC įkaitintą  ir kepame apie 15-20 min., kol sausainiai taps gražios auksinės spalvos. 
4. Iškepusius sausainėlius ištraukiame iš orkaitės ir paliekame skardoje apie 10 min. atvėsti, tuomet apibarstome cukraus pudra, sudedame į sausaininę ir ragaujame. 
5. Skanu su puodeliu arbatos ar balintos kavos arba stikline pieno.

L. J. Ross Jovaro įduba

  Viršelis. L. J. Ross Jovaro įduba (Sycamore Gap), leidykla Jotema, 2018, iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė,336 p.

  Apie autorę. Louise Ross  gimė ir užaugo Nortumberlende. Ji Londono Karališkojoje koledže baigė teisės studijas ir dvidešimt metų dirbo teisininke. Gimus sūnui, nusprendė,  kad atėjo laikas pokyčiams ir pabandė rašyti. L. J. Ross debiutinis romanas apie inspektorių Rajeną ,,Šventoji sala" susilaukė stulbinančio pasisekimo.   Ji metė teisininko darbą ir atsidėjo kūrybai. Po pusmečio išėjo antra Rajeno serijos dalis ,,Jovaro įduba", po to sekė dar du romanai: ,,Hevenfildas" ir ,,Angelas".

   Apie knygą. Detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas tikisi palikęs savo nerimastingus išgyvenimus praeityje. Bet tuomet, ankstyvomis vasaros saulėgrįžos valandomis, Adriano sienoje, ties vietove, vadinama Jovaro įduba, aptinkami nežinomos merginos palaikai. Dešimtį metų išgulėję nerasti, jie uždavė Rajenui mįslę — surinkti nužudytosios merginos praeities dėlionę. Tyrimo linijos kryžiuojasi ir susilieja, o tuo tarpu pats Rajenas priverstas įsitraukti į katės ir pelės žaidimą su savo mirtinu priešininku, kurio, regis, niekas neįstengia sustabdyti. Savitumo šiam greito veiksmo detektyvui suteikia mirtis ir paslaptys, pagardintos meilės dramomis bei žaižaruojančiu humoru, kaip ir kerinčio grožio gamta aplink Adriano sieną, stūksančią tarp Nortumbrijos kalvų.

  Mano nuomonė. keistai pradėjau skaityti L. J. Ross detektyvų seriją apie vyresnįjį inspektorių Rajeną: pirma perskaičiau 3-ą knygą, štai dabar baigiau 2-ą, perspektyvoje gal dar skaitysiu 4-ą.  1-os  (,,Šventoji sala") nebeskaitysiu, nes ir taip aišku, kas ten vyko iš jau perskaitytų. Apie ,,Jovaro įdubą" galiu pasakyti, kad ji skaitosi taip pat smagiai, kaip ir ,,Havenfildas". Knygoje nestokojama humoro,  gražių gamtos vaizdų, paslaptingų ritualų, o klasikiniams detektyvams būdingas rašymo stilius nuteikia smagiam savaitgalio skaitymui. Viskas puiku, tačiau perskaičius kelias šios serijos knygas, pasisotini ir norisi kažko kita, kažko aštriau, labiau keliančio šiurpuliukus.  
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Jesse Burton Mūza

Viršelis. Jesse Burton Mūza (The Muse), leidykla Baltos lankos, 2017, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl.

Apie autorę. Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų. Antras į lietuvių kalbą išverstas šios autorės romanas yra ,,Mūza".

Apie knygą. Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.
  Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.
  „Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.

   Mano nuomonė. Knygoje gvildenama moters-dailininkės (menininkės) savirealizavimo problema vyrų pasaulyje. Ar daug žinote iškilių moterų dailininkių? Aš tesugebėjau įvardinti tik vieną kitą, tuo tarpu, kai vyrų-dailininkų vardai tiesiog rikiavosi vienas po kito.  Kodėl? Taip jau susiklostė, kad iki XX a. antros pusės  moterys buvo tiesiog dailininkų mūzos, įkvepiančios vyrus kūrybai, tačiau pačios nepretenduojančios į dailininkų gildiją. Geriausiu atveju, jos kurdavo didžių vyrų šešėlyje ir dažnai likdavo neįvertintos, nors jų darbai buvo ne ką prastesni. Knygoje tai labai aiškiai atskleista. Net nuosavas tėvas, meno kūrinių pardavėjas, negali suvokti, kad dukra galėtų tapyti taip, jog jos darbai būtų vertinami meno rinkoje: ,,<...> moterys, be abejo, gali  paimti į rankas teptuką ir dažus, bet faktas tas, kad jos niekada netampa tikromis menininkėmis". Tam, kad savo kūrinius galėtų parodyti pasauliui, Olivija sudaro sandėrį su jaunu  dailininku-revoliucionieriumi ir jo vardu išsiunčia savo paveikslus į Paryžių.  ,,Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa."  – sako Olivija Šlios, prisidengdama svetimu vardu, kad atskleistų save.   Kita romano tema: ar kūryba gali egzistuoti be meilės?  Autorė įsitikinusi, kad meilė, aistra yra kūrybos varomoji jėga –ar tai būtų tapyba, ar rašymas, – be jos kūryba yra bedvasė.

   Patiko tiek siužetas, tiek rašymo maniera. Debiutinis  romanas ,,Miniatiūristas" man buvo atradimas, o ,,Mūza" tik patvirtino, kad Jessie Burton yra talentinga, nestokojanti fantazijos ir puikiai valdanti plunksną rašytoja. Žinoma, visada galima rasti priekabių, bet ar verta jų ieškoti, jei knygą buvo smagu skaityti? – tikrai ne.

  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Tarkuotų bulvių kukuliai (dubenėliai)

 Vis dar negaliu atsidžiaugti nauja bulvių tarkavimo mašina. Vos tik sulaukiu savaitgalio, traukiu mašiną, skutu bulves ir gaminu kokį nors patiekalą iš vaikystės prisiminimų. Šio savaitgalio skanėstas – tarkuotų bulvių kukuliai (dubenėliai).
Kukuliams reikės:

12 didelių bulvių;

druskos;

krakmolo (nebūtina, jei bulvės krakmolingos).



Tikras, sotus, kaimiškas maistas. Bet retkarčiais taip norisi kažko tokio... 

 Gaminame kaip ir cepelinus:

   Nuskutame 12 bulvių (galima ir daugiau, jei šeimyna didelė). iš nurodyto kiekio bulvių sočiai pavalgys 3-4 žmonės.

   Išverdame 4 bulves. Kol bulvės verda, sutarkuojame likusias, gerai nuspaudžiame tarkius. Nuo tarkių likusią sunką nupilame. Krakmolą, kuris liko nupylus sunką, sudedame į bulvių tarkius. Jei krakmolo susidarė labai nedaug, dar kokį šaukštą-kitą pridedame papildomai.

   Išvirtas ir atšalusias bulves sumalame mėsmale (galima ir sutrinti) ir sudedame į bulvių tarkius. Padruskiname ir labai gerai išminkome.

   Užkaičiame vandenį. Iš tarkių tešlos suformuojame nedidelius rutuliukus, šiek tiek juos suplojame ir viduryje nykščiu įspaudžiame duobutę (gauname nedidelius bulvinius dubenėlius). Vandeniui užvirus įberiame druskos ir sumetame bulvių kukulius. Verdame 20- 30 min.. Išvirusius kukulius išgriebiame kiaurasamčiu ir ragaujame pagardinę pasirinktu padažu.

   Spirgų padažas.
Reikės:
rūkytos šoninės apie 300 g;
2 svogūnų;

aliejaus kepti;

grietinės (jei pageidaujate).
  Šoninę supjaustome smulkiais kubeliais ir pakepame, svogūnus susmulkiname ir pakepame nedideliame kiekyje aliejaus. Abu ingredientus sumaišome ir beriame ant bulvinių kukulių. Jei pageidaujate, galima dar ir grietinės šaukštą užsimesti.

  Sviesto-grietinės padažas.
Reikės:
100 g sviesto;

400 g grietinės

druskos.

   Sviestą ištirpdome įkaitintoje keptuvėje, sukrečiame grietinę ir viską pagardiname druska.

    Varškės padažas.
Reikės:
400 g varškės;

3-4 skiltelių česnako (galima ir daugiau, jei mėgstate);

grietinės (pagal skonį);

druskos.

   Varškę perkame tokią, kad būtų vientisos konsistencijos, ne biri. Išspaudžiame česnaką, įberiame druskos, kelis šaukštus grietinės (nebūtinai 30 proc., gali būti ir liesesnė). Viską labai gerai išmaišome. Varškės padažo tirštumą reguliuojame pridedamos grietinės kiekiu. 

Salotos su plėšyta vištiena

   Mano draugė  gamina toookias skanias vištienos salotas, kad vien pagalvojus seilė tįsta. Ir aš pasigaminau. Nesudėtinga ir ilgai netrunka. Paprašiau leidimo receptą patalpinti savo bloge. Sako, čia mano anytos šedevras, bet manau, kad nesupyks :)

         Salotoms reikės:

   vištienos krūtinėlės (500 g);

   1/2 poro stebo;

   1 raudonos saldžiosios paprikos;

   nedidelio indelio juodųjų alyvuogių (400 g);

   2 kiaušinių;

   1 v. š. krakmolo;

   1 v. š. miltų;

   žiupsnelio druskos;

   žiupsnelio maltų pipirų;

   indelio mėgstamo majonezo (250 g);

   50 g graikinių riešutų.

      Vištienos krūtinėlę padruskiname ir pašauname kepti. 

    Tuo metu išsikepame lietinius (!): į dubenį įmušame kiaušinius, įberiame žiupsnelį druskos ir išplakame. Įmaišome krakmolą – išplakame, įmaišome miltus – išplakame. Jei tešla per tiršta, įpilame šlakelį vandens. Ant įkaitintos ir aliejumi pateptos keptuvės iškepame labai plonus lietinius. 

   Žiedeliais supjaustome porą ir alyvuoges, kubeliais – papriką, susmulkiname graikinius riešutus. Praaušusius lietinius sudedame vieną ant kito supjaustome juostelėmis. Visus ingredientus sumetame į dubenį.

    Iškepusią vištienos krūtinėlę suplėšome dviejų šakučių pagalba ir sumetame į dubenį su daržovėmis ir lietiniais. Viską apipilame majonezu, paskaniname maltais pipirais, gerai išmaišome ir ragaujame.   
    Ačiū tau, Aušryte, ir tavo šauniai anytai, už receptą, už tokį gėrį!

Grietinėčiai

   Šiandien mama iš parduotuvės atnešė kelis grietinėčius. Šie pyragėliai nukėlė mane į mokyklos laikus, kai bufete juos pirkdavome ir šlamšdavome, kakava užsigerdami. Pagalvojau, o kodėl gi man jų pačiai neišsikepus? Pagalvojau ir pradėjau tešlą minkyti.

   24 grietinėčiams iškepti reikia:

 
Tešlai:

100 g kambario temperatūros sviesto;

70 g cukraus;

žiupsnelio druskos;

1 kiaušinio;

100 g grietinės;

300 - 350 g miltų;

1 a. š. kepimo miltelių.

 Įdarui:

300 g 9 proc. riebumo varškės;

2 v. š. cukraus;

1 kiaušinio;

1 pakelis vanilinio cukraus.

 

Papildomai:

miltų stalui pabarstyti;

1 kiaušinio grietinėčiams aptepti;

cukraus pudros grietinėčiams apibarstyti.

 

    Sviestą su cukrumi išsukame iki baltumo. Įmušame kiaušinį, sukrečiame grietinę, įberiame druskos (labai nedaug) ir maišome iki vientisos masės. Tada suberiame miltus sumaišytus su kepimo milteliais. Suminkome tešlą ir padedame į šaldytuvą.

   Įdarui skirtą varškę pertriname per sietelį. Į varškę suberiame cukrų, vanilinį cukrų - išsukame. Įmušame kiaušinį - išsukame. Turi gautis vienalytė varškės masė.

   Traukiame tešlą iš šaldytuvo, atskiriame pusę jos. Stalą pabarstome miltais ir kočiojame gana plonai (3-4 mm). Tada imame 10 ar 12 cm skersmens stiklinę ir spaudžiame apskritimus. Ant apskritimų (šiek toliau nuo apskritimo centro) dedame po vieną arbatinį šaukštelį  varškės masės, kurią užklojame kitu apskritimo tešlos  šonu. Gauname 12 į virtinius panašių pyragėlių. Tik, skirtingai nei virtiniams, šonelių jiems neužspaudžiame.

    Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir sudedame grietinėčius. Aptepame juos kiaušinio plakiniu ir pašauname į iki 200 laipsnių įkaitusią orkaitę. Kepame 20-30 min, kol pyragėliai gražiai pagelsta. Traukiame iš orkaitės, leidžiame atvėsti ir apibarstome cukraus pudra.

    Tuo metu, kai pyragėliai aušta, traukiame kitą gabalą tešlos iš šaldytuvo ir kartojame procedūrą iš pradžių :)

   Baigus darbus – skanaujame: su kava, su arbata, su kakava, su pienu. Arba vienus. Skanaus!

Renata Šerelytė Raganos širdis

Viršelis. Renata Šerelytė  Raganos širdis, leidykla Alma littera, 2018 m., 222 psl.

Apie autorę. Renata Šerelytė gimė 1970 m. gegužės 11 d. Šimonyse, Kupiškio raj. 1986 m. žurnale „Moksleivis“ išspausdinti pirmieji eilėraščiai. 1988 m. baigė Šimonių vidurinę mokyklą, o 1994 m. – lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Bendradarbiavo „Žvaigždutėje“, „7 meno dienose“, „Jaunimo gretose“.
 1995 m. pasirodė pirmasis novelių rinkinys „Žuvies darinėjimas“. 1996 m. įstojo į Lietuvos rašytojų sąjungą. Išleido dar keletą novelių rinkinių, knygų vaikams, kelis romanus.
Renatos Šerelytės novelės verstos į anglų, prancūzų, švedų, rusų, gruzinų, lenkų ir kitas kalbas.
Šiuo metu rašytoja gyvena Vilniuje.
  Apie knygą. Barbora Radvilaitė mūsų istorinėje ir literatūrinėje tradicijoje – bent jau kol kas – priklauso vyriškajai paradigmai. Pasitelkiant vyrišką logiką ir fiziologiją, ne kartą buvo bandyta įspėti ir paaiškinti šios moters paslaptį. Žinodama, kad tokie bandymai ne visada sėkmingi, šiame romane nesistengiau nieko „išaiškinti", – juk paslaptys mieliau paklūsta intuicijai nei logikai. – taip savo knygą pristato autorė.

  Mano nuomonė. Dar viena visiems puikiai žinomos Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorijos versija, tačiau šiuokart papasakota visai kitu kampu. Pagrindinė knygos veikėja šioje istorijoje yra Magdalena - nusigyvenusi bajoraitė, valkata, ragana, karalienės Bonos tarnaitė ir Barboros Radvilaitės patikėtinė. Knygoje kaip gerai nutapytame paveiksle susilieja šviesa ir šešėliai, o tarp jų, tarsi jungiamoji grandis, laviruoja Magdalena.  Man patiko.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Jana Vagner Viešbutis

Viršelis. Jana Vagner Viešbutis. Vienos draugystės istorija (Кто не спрятался. История одной компании), leidykla  Alma littera, 2018 m., iš rusų kalbos vertė  Zita Marienė, 475 psl.

Apie autorę. Jana Vagner gimė 1973 m. spalio 8 d. Maskvoje. Būsimoji rašytoja mokėsi Rusijos valstybiniame humanitariniame universitete, kurį baigusi tapo vadybos magistre. Jana dirbo vertėja, žinių pranešėja radijuje, logistikos vadybininke. Darbo reikalais lankėsi daugelyje Afrikos, Europos ir Lotynų Amerikos šalių. Dabartiniu metu rašytoja su šeima gyvena Maskvos priemiestyje, kaimiško stiliaus name. „Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutikdavo atsitiktinai ir be jokio pasiruošimo. Aš niekada nebuvau pogrindine grafomane, jaunystėje nerašiau eilių, nėra jokios kankinančios priešistorės mano biografijoje. Aplamai nelabai tikiu daugiamečiu sunkumų įveikimu. Jeigu tu visą laiką jauti pasipriešinimą, greičiausiai  judi neteisinga kryptimi. Paprasčiausiai vieną dieną staiga panorau rašyti. Sukūriau internetinį tinklaraštį ir parašiusi įkėliau ten keletą savo tekstų. Visa kas nutiko po to – ne daugiau nei laimingų atsitiktinumų grandinė, iš kurių ir susidėjo mana maža, bet simpatiška „rašytojos karjera“ – savo interviu spaudai sako Jana Vagner.

  Apie knygą. Devynių draugų, būrelio keturiasdešimtmečių, draugystės istorija. Jie atvažiavo į kalnus smagiai praleisti laiko, bet rytą paaiškėja, kad lijundra paliko juos be ryšio su pasauliu. Atrodytų, koks nuotykis! Tačiau netoli viešbučio viena iš jų kompanijos randama negyva. Jiems telieka užsidegti žvakes, prisipilti viskio ir pažvelgti vienas kitam į akis. Pasirodo, jog tai sunkiausia, kai supranta, kad žudikas yra vienas iš jų...

  Tai trileris, kuriame kiekvienas labiausiai bijo savęs. Detektyvas, kuriame ne taip svarbu, kas nusikaltėlis. Psichologinė drama, iškelianti į paviršių visas senas nuoskaudas.

  Mano nuomonė.  Jei nebūčiau skaičiusi kitų Janos Vagner knygų, sakyčiau, kad autorė yra nuoboda, besistengianti gražiai aprašyti pauzes tarp neveikimo (pvz., mėsos marinavimo pauzė, buvimo tamsoje pauzė). Skaitydama šią knygą pasijutau, tarsi paprastas žmogelis, kuris niekada nėra matęs paveikslų, numina į parodą, stovi priešais Malevičiaus  kvadratą ir bando nutaisyti miną, kad supranta, kokia gili mintis paslėpta šiame kūrinyje. Skaitydama šią knygą pasijutau kaip tas žmogelis. Aišku, galiu apsimesti, kad labai patiko, kad gilu, tačiau, atvirai, buvo tiesiog nuobodu skaityti. Nei detektyvas, nei drama. Kažkoks žanrų plakinys, paskanintas aliuzijomis į Agatos Kristi, Stiveno Kingo, brolių Strugackių kūrinius. Tačiau net tai nesužadino įdomumo. Knygos net nebaigiau skaityti. Gaila, tikėjausi gerokai daugiau, nes ,,Vongo ežeras" ir ,,Likę gyvi" paliko tikrai labai neblogą įspūdį. Bet tai tik mano nuomonė, nes daugeliui skaičiusių knyga paliko gerą įspūdį. Skaitykite ir vertinkite patys.

Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Jane Gardam Vyras be trūkumų

Viršelis. Jane Gardam Vyras be trūkumų (Old Filth), leidykla Tyto alba, 2019 m.,  iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 342 psl.

 Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė. 2015 m. romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą.

Apie knygą. Seras Edvardas Federsas – legenda tarp advokatų: aštrus protas, sausas humoras. Ir mažai kas žino, kad šis nepriekaištingos išorės senas advokatas – Radžo našlaitis. Taip buvo vadinami vaikai, gimę Britanijos kolonijose, tėvai juos dar visai mažus išsiųsdavo į Didžiąją Britaniją mokytis... Palaidojęs žmoną ir persikraustęs į Dorsetą, kur ketina praleisti paskutinę savo gyvenimo atkarpą, Federsas pagaliau išsilaisvina iš profesinių ir emocinių taisyklių ir klišių, kuriomis visą laiką vadovavosi. Į nueitą gyvenimo kelią jis žvelgia sarkastišku, šaltu, viską mačiusio žmogaus žvilgsniu, tačiau jo paties istorija pagauna ir nepaleidžia. Jo istorija – tai Britanijos imperijos istorija.

  Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė knygos viršelis, vėliau – jos lyginimas su John Williams  ,,Stouneris", todėl, pamačiusi knygą bibliotekoje, pasičiupau ir puoliau skaityti. Sutinku, lyginimas su ,,Stouneriu" yra pagrįstas, abi knygos siejasi emocija. Abiejų knygų pagrindiniai herojai liūdni, pažeidžiami ir pasimetę (pamesti, palikti, vieniši) žmonės, nugyvenę ilgą gyvenimą, pasiekę karjeros aukštumas, tačiau taip ir nepatyrę laimės. Abu jie emociškai pažeidžiami, nuskriausti žmonės. ,,Vyro be trūkumų" veikėjo Federso ankstyvoji vaikystė pralėkė Britanijos kolonijoje Malajoje, o kiek ūgtelėjęs jis, kaip ir daugelis britų vaikų, kurių tėvai gyveno kolonijose, buvo parsiųstas į Didžiąją Britaniją ir apgyvendintas pas globėjus. Nepažinęs nei tėvo, nei motinos.

   Mokykla prieškarinėje Anglijoje, Antras  pasaulinis karas, kopimas karjeros laiptais Pietryčių Azijoje – visas Federso gyvenimas, tarsi sulėtintame filme, prasisuka prieš nusenusio herojaus akis ir skaitytojui pateikiamas atmieštas sarkazmo gaidele, lyg per atstumą, lyg ne jo gyvenimas būtų. Nes Edvardas Federsas negali kitaip, nes jis tikras britas, sustyguotas iki mažiausios smulkmenos, nes jis yra džentelmenas, vyras be trūkumų. ,,Solidi" – toks epitetas, manau, geriausiai apibūdintų šią knygą. 

   Man asmeniškai tai buvo pirma pažintis su taip vadinamais Radžo (Radž hindi kalba – valdžia) našlaičiais ir tapo pastūmiu daugiau pasidomėti jų istorija.

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Samuel Bjørk “Aš keliauju viena”

Viršelis. Samuel Bjørk “Aš keliauju viena” (Det Henger en Engel Alene I Skogen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2018 m., iš norvegų kalbos vertė  Vikorija Gercmanienė, 464 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra liginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. Knyga „Aš keliauju viena“, tai drąsus, šiurpą keliantis naujosios kartos rašytojo detektyvinis trileris, pelnęs tarptautinį pripažinimą ir gilias skaitytojų simpatijas.

  Apie knygą. Norvegijos miškuose du berniukai aptinka šešerių metų mergaitę be gyvybės ženklų. Ji aprengta neįprastai, it lėlė, jai prikabinta juostelė „Aš keliauju viena“.

  Specialusis Oslo nusikaltimų tyrimų biuras pradeda tirti šią mįslingą žmogžudystę. Detektyvas Munkas keliauja į apleistą salą, kurioje slepiasi be galo talentinga, turinti šeštąjį pojūtį, tačiau praeities šmėklų bei depresijos kankinama buvusi detektyvė Mia Kriuger. Atidžiai peržiūrėjusi nusikaltimo vietos nuotraukas ji pareiškia, kad aukų bus daugiau.

  Ar gali nužudymai sietis su prieš šešerius metus įvykdytu kūdikio pagrobimu? O gal tai susiję su paslaptinga krikščionių sekta, besislepiančia giliai miškuose? Iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai veja vienas kitą, atsiskleidžia vis daugiau neįtikėtinų detalių.

  Mano nuomonė.  Dar vienas norvegų detektyvų autorius su kuriuo teko susidurti pastaruoju metu ir kuris būtinai (ir vėl!) lyginamas su Jo Nesbø. Kodėl? Nereikia būti panašiam į Jo Nesbø, neįdomu. Pripažinkime, juk daug įdomiau skaityti savito braižo autorių. Todėl labai džiugu, kad Samuel Bjørk  turi savo rašymo stilių, kad jo pasakojama istorija įtraukia, suintriguoja ir nepaleidžia iki pat atomazgos. Pagrindiniai veikėjai – detektyvas Munkas ir Mia Kriuger –  lyg dvi priešingybės, kurios traukia ir papildo viena kitą. Atliekamas tyrimas nebūtų toks produktyvus, jei jie nebendradarbiautų. 

   Puikus detektyvas, kurio autorių galima drąsiai įtraukti į skandinavų detektyvų rašytojų 10-tuką.

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Arturo Perez-Reverte Diuma klubas

Viršelis. Arturo Perez-Reverte Diuma klubas (El Club Dumas), leidykla Alma littera, Vilnius, 2018 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 440 psl.

 Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, ispanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973–1994 m. dirbo karo korespondentu Balkanuose, Mozambike ir kt., vėliau atsidėjo rašymui. Nuo 2003 m. yra Ispanijos karališkosios akademijos narys. Debiutavo 1986 m. su knyga „Napoleono karai“, o pasaulyje jį išgarsino septynių romanų apie kapitoną Alatristę serija, kurios buvo ekranizuotos. A. Peres-Reverte – ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir  vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė.

  Pasaulinį pripažinimą jam pelnė romanas „Flamandų meistro paveikslas“. Kūrybos pradžioje literatūros kritikų buvo neretai lyginamas su U. Eco, tačiau dabar jau kiti autoriai lyginami su A. Perez-Reverte… 
 Nemažai jo knygų išversta ir į lietuvių kalbą: „Flamandų meistro paveikslas“, „Vyras, kuris šoko tango“, „Būgno oda“, „Paslaptingasis meridianas“, „Pietų karalienė“ ir kt. 1999 m. pagal romaną „Diuma klubas“ Romanas Polańskis sukūrė filmą „Devintieji vartai“, kuriame suvaidino Johnny Deppas, Frankas Langella ir kt.
   Apie knygą. Laisvai samdomas retų knygų medžiotojas Lukas Korsas gauna iš pažiūros nesudėtingą užduotį. Artimas bičiulis paprašo jo nustatyti garsaus Aleksandro Diuma romano „Trys muškietininkai“ rankraščio skyriaus „Anžu vynas“ autentiškumą. Tuo pat metu aistringas demonologijos specialistas žūtbūt trokšta išsiaiškinti, ar jo turima XVII a. viduryje Venecijoje išleista ir per stebuklą inkvizicijos laužo išvengusi knyga, kurioje esą atskleistos velnio prisišaukimo sąlygos, yra tikrasis originalas. Korsas turi palyginti ją su kitais dviem egzemplioriais, priklausančiais žinomiems bibliofilams Portugalijoje ir Prancūzijoje. Jis imasi darbo, tačiau netrukus pastebi, kad šios knygos domina ne tik jį.

   Korso pėdomis seka Diuma romanų herojus primenantys šešėliai – Rošforas ir Miledi. Kelionėje prie Korso prisijungia ir dar vieno žymaus rašytojo – Arturo Konano Doilio novelės veikėjos Irenės Adler vardu prisistatanti jauna mergina. Mėgindamas perprasti šio žaidimo esmę ir ieškodamas likusių satanistinio vadovėlio „Devyneri vartai“ egzempliorių Korsas įsisuka į mįslingų įvykių verpetą, kurio gelmėse ryškėja negailestingo žudiko paliekami kruvini pėdsakai.
  Mano nuomonė.  Man patiko, na, labai patiko :)
  Knygų detektyvas – taip apibūdinčiau šios knygos žanrą. Mistiška, dvelkianti viduramžiais ir okultizmu, nuotykinė-detektyvinė istorija, kurios pagrindiniai veikėjai yra pakvaišę bibliofilai. Knygoje yra viskas, kas mane žavi: veiksmas, nuotykiai, žinios, paslaptys, stiprūs charakteriai ir, svarbiausia, A. Peres-Reverte rašymo stilius. Tai penkta skaityta šio autoriaus knyga, tad laisvai save galėčiau tituluoti A. Peres-Reverte  gerbėjų klubo nare.
  Nustebau, kad tik nedaugelis skaitytojų šią knygą įvertino teigiamai, nes kūrinys tikrai įdomus ir stiprus. A. Peres-Reverte žinių bagažas ir gebėjimas nuobodžius bibliofilinius faktus įvilkti į nuotykių literatūros žanro rūbus bei  žaismingai pateikti  skaitytojui, yra unikalus. Eilinį kartą nustebino ir sužavėjo. Jei patiko Umberto Eco ,,Rožės vardas" ar Carlos Ruiz Zafón  ,,Vėjo šešėlis" bei ,,Angelo žaidimas" – patiks ir ši.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Tiesiog bulviniai blynai

 Jau kelis metus nesu kepusi paprasčiausių bulvinių blynų. Priežastis labai paprasta – buvo sugedusi bulvių tarkavimo mašina. Be to, nebemadinga prisikimšti bulvinių patiekalų, visi tik lengvus pietus valgo, žalias salotytes ragauja. Atsibodo, pasiilgau lietuviškos virtuvės. Nuėjau į parduotuvę, nusipirkau bulvių tarkavimo mašiną ir, visų dietologų pykčiui, jau antras savaitgalis kepu blynus, kugelį (plokštainį), verdu cepelinus ir būtinai su spirgų padažu! Nepatikėsite, bet nuo ilgo šių patiekalų negaminimo, atrodo, net pamiršusi buvau, kaip tai daroma, todėl sau (ir jums) primenu paprasčiausių bulvinių blynų receptą.

 

Reikės:

6 didelių bulvių;
1 kiaušinio;
1 nemažo svogūno;
žiupsnelis druskos;
žiupsnelis džiovintų čiobrelių;
aliejaus kepti.

Varškės pagardas:
200 g varškės;
1-2 v. š. grietinės;
2-3 skiltelės česnako;
žiupsnelis druskos.


Gaminame:

  Bulves nuskutu, nuplaunu, sutarkuoju. Į tarkius įmušu kiaušinį, sudedu labai smulkiai sukapotą svogūną, pabarstau druska ir paskaninu čiobreliais (nebūtina, bet man skanu). Viską gerai išmaišau ir kepu ant gerai įkaitinto aliejaus.

  Kol blynai kepa pasigaminu varškės padažą. Varškę su pora šaukštų grietinės išsuku iki purumo, išspaudžiu česnaką ir pagardinu druska (pagal skonį). Viską sumaišau ir  patiekiu prie blynų.

  Tai va, su 6 bulvėmis pamaitinau 3 žmones, jei kukliau, tai ir 4 būtų pakakę :) Skanaus! Ir nepamirškite lietuviškos virtuvės patiekalų!

 

 

Riešutų sviestas

  Visada galvojau, kaip tas stebuklas, vadinamas riešutų sviestu, gaminamas? Gerokai seniau, pamenu, žiūrim amerikoniškus filmus, kur mama vaikui pusryčiams į mokyklą įdeda sumuštinį su riešutų sviestu ir džemu. Mmmm, kaip skaniai atrodė tas daiktas. Vėliau apsilankiau JAV, kur paragavau to išsvajoto riešutų sviesto. Patiko. O labiausiai patiko saldainiai su šiuo sviestu. Na, dabar jau ir pas mus parduotuvių lentynose pilna to sviesto, net mano mėgstamų saldainių Reese's galima įsigyti Lietuvoje. Tai tokia mano riešutų sviesto istorija. Dabar beliko tik pačiai jo pasigaminti ir palyginti su pirktu parduotuvėje.

   Reikia:

300 g. žemės riešutų be luobelių;

žiupsnelio druskos;

2 v. š riešutų (galima ir alyvuogių) aliejaus.

  Riešutus paskleidžiame ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir kepame iki 150 laipsnių įkaitintoje orkaitėje kol riešutai įgauna šviesiai rudą spalvą. Ataušiname. 

   Tada riešutus suberiame į elektrinį trintuvą ir triname, kol riešutai tampa smulkia biria mase. Nuimame 2-3 valgomuosius šaukštus susmulkintų riešutų masės. Likusius riešutus malame iki norimos konsistencijos. Jei malant riešutų masė limpa prie peiliukų ir susimeta į vieną gumulą, įpilame porą šaukštų aliejaus, bus lengviau malti. Ir dar, kuo ilgiau malame, tuo riešutų sviestas tampa skystesnis. Pasiekę norimą konsistenciją įberiame druskos (pagal skonį) ir pasiliktus susmulkintus riešutus. Viską dar kiek pamalame, kad viskas susimaišytų, ir supilstome į indelius.  Imame šaukštą, tepame ant batono/džiuvėsėlio ir ragaujame. Galima dar uogienės ant viršaus užsitepti, bus ,,kaip iš filmo" :)

   P.S. smulkintų riešutų galima ir nedėti, čia kiekvienam pagal skonį – man skaniau, kai sviestas nėra vientisos struktūros, kai jaučiasi riešutų traškiai. Dar galima vietoj druskos dėti medaus, tuomet riešutų sviestas bus saldus. 

Silkė pataluose (,,šuboje")

  Labai seniai ragautas, o kažkada visus balių stalus puošdavęs patiekalas silkė pataluose (nors ne, tuo metu ji buvo ,,šuboje" :) Pabandžiau savo galvoje atgaivinti jos receptą ir pagaminti Kalėdų stalui.

Reikia:

2 virtų bulvių;

1 didelės virtos morkos;

1 didelio arba 2 mažų virtų burokėlių;

1 rūgštaus obuolio;

2-3 silkių file (ne silkių!);

2 kietai virtų kiaušinių;

1 svogūno;
200 g majonezo.





Gaminame:

1. Smulkiname: supjaustome bulves, burokine tarka sutarkuojame morkas, obuolį, kiaušinius ir burokėlius, susmulkiname svogūną, supjaustome nedideliais gabaliukai silkių filė.

2. Sluoksniuojame: į nedidelę torto formą dedame bulvių pagrindą, ant jų sluoksnį morkų, aptepame majonezu ir dedame silkių gabaliukus, tada sluoksniuojame toliau – svogūnai, kiaušiniai (šiek tiek kiaušinių paliekame papuošimui), pertepame majonezu, pabaigai obuolių ir burokėlių sluoksnis. Užbaigiame dar vienu sluoksniu majonezo, viršų apibarstome susmulkintu kiaušiniu.

3. Silkės sluoksniuotį dedame į šaldytuvą bent 1 val. Tuomet išimame iš formos ir dedame garbingiausioje stalo vietoje – juk klasika verta garbės. Skanaus!

L. J. Ross Hevenfildas

   Viršelis: L. J. Ross Hevenfildas (Heavenfield), leidykla Jotema, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 320 psl.

Apie autorę. L. J. Ross (pilnas vardas Louise Ross)  gimė ir užaugo Nortumberlende. Ji Londono Karališkojoje koledže baigė teisės studijas ir dvidešimt metų dirbo teisininke. Gimus sūnui, nusprendė,  kad atėjo laikas pokyčiams ir pabandė rašyti. L. J. Ross debiutinis romanas apie inspektorių Rajeną ,,Šventoji sala" susilaukė stulbinančio pasisekimo.   Ji metė teisininko darbą ir atsidėjo kūrybai. Po pusmečio išėjo antra Rajeno serijos dalis ,,Jovaro įduba", po to sekė dar du romanai: ,,Hevenfildas" ir ,,Angelas".

Apie knygą. Atokioje Hevenfildo bažnyčioje aptikus negyvėlį, šalia jo per daugybę mylių aplink atsiduria vienintelis žmogus — detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas. Ginklo nėra, motyvas nežinomas, įtariamųjų nerasta.

  Jau ir taip laikinai nušalintas nuo pareigų Kriminalinių tyrimų skyriuje, Rajenas privalo sunkia kova atgauti savo gerą vardą. Tačiau netrukus pavojus ima grėsti ne tik jo karjerai — vienas po kito miršta žymiausi paslaptingojo „Rato“ nariai. Kažkas trokšta matyti Rajeno vardą aukų sąraše, o jam pačiam, norint išvengti mirties, teks atpažinti kolegų gretose įsisukusį velnią. Kol dar ne vėlu.

  Rajeno nelaimei, velnias atrodo lygiai taip pat, kaip ir bet kuris žmogus...

 Mano nuomonė. Įtraukiantis detektyvinis pasakojimas su smagiais pašmaikštavimais, nuo kurių tekstas tampa dar įdomesnis. Knygos siužetas sukasi apie žmogžudystes, siejamas su paslaptinga šėtono garbintojų sekta, su kova dėl įtakos organizacijoje.  Be detektyvinio siužeto knygoje plevena ir romantinė dvasia, ir, nepatikėsite, knygai tai suteikia tik pliusų. Nors visada pasisakau už gryną žanrą, tačiau šioje knygoje visi lyriniai  nukrypimai ir juokingi pašmaikštavimai man labai derėjo. Lengva, smagu ir įdomu skaityti, nepalieka slogaus įspūdžio. Sakyčiau, knyga savo forma, labiau linksta prie klasikinių detektyvų, nei prie šiuolaikinių autorių kūrybos. Mielai skaitysiu  ir kitas inspektoriaus Rajeno serijos knygas.

   Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Stefan Ahnhem Beveidės aukos

Viršelis: Stefan Ahnhem Beveidės aukos (Offer utan ansikte), leidykla Baltos lankos, 2018 m., iš švedų   kalbos vertė Eglė Voidogienė, 584 psl. Apie autorių. Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas. Apie knygą. Gimtajame detektyvo Fabiano Risko miestelyje įvykdyta kraupi žmogžudystė: iš išorės užremtame mokyklos darbų kabinete rastas mirtinai nukraujavusio vyro kūnas nukapotomis plaštakomis.   Policijos tyrėjai įsitikinę, kad tai smulkmeniškai suplanuotas kerštas. Tačiau kas ir kodėl galėjo trokšti susidoroti su ramiai miestelio mokykloje dailide dirbusiu Jorgenu Polsonu? Vienintelė aiški užuomina – nusikaltimo vietoje palikta devintos klasės mokinių nuotrauka. Vienas veidas joje jau užbrauktas – tai ką tik įvykdytos žmogžudystės auka.     Vadovaudamasis nuojauta ir vis ryškiau iškylančiais mokyklos prisiminimais, Fabianas Riskas imasi tyrimo. Tačiau detektyvą skubėti verčia ne tik profesinė pareiga: nuotraukoje – ir jo paties veidas. Mano nuomonė. Nesunkiai skaitomas, įdomaus siužeto, greitai įtraukiantis, žodžiu, puikiai sutęstas detektyvas. Ar bereikia geresnių pagyrų šio žanro knygai? Jau seniai beskaičiau detektyvą, kuriame iki pabaigos neaišku, kas žudikas. Autorius šauniai susitvarkė su esmine šio žanro rašytojams keliama užduotimi – įtampa išlaikyta iki pabaigos. Skaityti buvo smagu, liko tik vienas neatsakytas klausimas: kas skaudžiau, ar būti patyčių auka, ar būti žmogumi, kurio niekas nepastebi?   Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).