Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. balandžio 3 d., penktadienis

Salvador Dali Paslėpti veidai


  Viršelis. Salvador Dali Paslšpti veidai (Visages Caches), leidykla Baltos lankos, 2012 m., iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, 608 psl.
  Apie autorių. Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (kat. Salvador Felip Jacint Dalí Domènech) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių siurrealizmo atstovų.
   Salvadoras Dali gimė 1904 m. gegužės 11 d. Figueres mieste pasiturinčio notaro šeimoje. Domėtis menu Salvadorą skatino motina Felipa Domenech Ferrés. Vaizduojamąjį meną studijuoti pradėjo miesto dailės mokykloje. Nuo 1914 m. iki 1918 m. buvo auklėjamas Maristų ordino brolių akademijoje Figere. 1916 m. atostogaudamas Kadakese jis pirmą kartą susipažino su modernistiniu menu. Pirmoji personalinė Dali paroda įvyko 1919 m. 1921 m. tėvas nusprendė pasiųsti dailininką studijuoti į Madrido dailės Akademiją. Sostinėje Salvadoras susipažino su garsiais ispanų kultūros veikėjais, kaip Luisas Bunjuelis ir Federico García Lorca. Dali eksperimentavo su kubizmo bei dadaizmo dailės kryptimis. 1926 m., prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali buvo išmestas iš Akademijos už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jam egzaminuoti. Tais pačiais metais Dali pirmą kartą važiavo į Paryžių, kur susipažino su P. Pikaso. Ieškodamas savojo stiliaus, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Dali sukūrė Pikaso ir Miro įtakotų kūrinių seriją. 1929 m. dailininkas kartu su Luisu Bunjueliu dalyvavo siurrealistinio filmo „Andalūzijos šuo“ kūrime. Tuo pat metu jis pirmą kartą sutiko savo būsimą žmoną Galą (Jeleną Djakonovą), tuomet dar poeto Polio Eliuaro žmoną.

Dali darbai demonstruojami parodose, jis įgavo populiarumo. 1929 m. dailininkas prisijungė prie Andre Bretono organizuotos siurrealistų grupės. 1934 m. Dali susituokė su Gala. Tais pat metais jis aplankė JAV.
Po Franko atėjimo į valdžią dailininkas susipyko su kairiaisiais siurrealistais ir jį išmetė iš grupės. Dali atsakė: „Siurrealizmas – tai aš“.
   Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Dali kartu su Gala išvyko į JAV, kur gyveno nuo 1940 m. iki 1948 m. 1942 m. dailininkas išleido autobiografiją „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“. Jo literatūriniai bandymai – romanas ,,Paslėpti veidai"– kaip ir meno kūriniai, atnešė komercinę sėkmę.
Grįžęs į Ispaniją Dali daugiausiai gyveno Katalonijoje. 1981 m. jis susirgo Parkinsono liga. 1982 m. mirė Gala. Dali mirė 1989 m. sausio 23 d. ištiktas širdies smūgio.

Apie knygą.
Vienintelis Salvadoro Dali romanas „Paslėpti veidai“ nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę.
  Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.
   Mano nuomonė. Dali vienas mano mėgstamiausių dailininkų. Lankiausi jo teatre-muziejuje Figueres, name Cadaqués (tiksliau Port Lligat) bei Galos pilyje Pubol kaimelyje, mačiau jo paveikslus ir instaliacijas ne viename Ispanijos ir Paryžiaus muziejuje, tačiau su Dali-rašytoju iki šiol neteko susipažinti. Buvo labai smalsu, tačiau, prisipažinsiu, bibliotekoje vis pavartydavau šią knygą ir  atidėdavau į šalį. Bijojau, kad neįveiksiu.  Bet vieną kartą ryžausi.
   Iš dalies buvau teisi - knygą skaičiau kelias savaites. Kai kuriomis dienomis įveikdavau vos keliasdešimt puslapių ir padėdavau į šalį. Gana, nebeskaitysiu. Tačiau kitą dieną vėl paimdavau. Knyga turėjo kažkokią nepaaiškinamą trauką. Kaip ir pats Dali, kaip ir visa jo kūryba.
   Knyga vietomis buvo sunkiai įveikiama dėl perdėtos detalių gausos, kuriomis neadekvačiai mėgaujamasi tarsi spalvomis, tapant paveikslus. Smulkmenų išryškinimas, aprašymas ar net žaidimas jomis labai apsunkindavo skaitymą, norėjosi mesti knygą į šoną, ar, geriausiu atveju, perversti lapus...
   Vietomis, lyg autoriui staiga suvokus, kad romanas nėra paveikslas, kurio visumą gali aprėpi vienu žvilgsniu, pasakojimas įriedėdavo į romanui būdingas vėžes. 
   Tokiais skaitymo kalneliais ir nuokalnėmis lipdama įveikiau visus 600 puslapių, ir labai tuo džiaugiuosi, nes romanas, koks banguotas jis bebūtų, iš esmės visai neblogas. Romano personažai labai spalvingi ir įsimintini – grafas Gransajas, jo  mylimoji Solanža de Kleda, Barbara Stivens ir jos dukra Veronika, Veronikos meilužė Betka, pilotas Baba, Sesilė Gudro: visi nelaimingi, depresuojantys, ieškantys meilės ir per daug išdidūs ją priimti. 
 Įdomiausia, kad Dali, būdamas šio romano autoriumi, negali praleisti progos koketiškai pasipuikuoti prieš skaitytoją, net keliose romano vietose pateikdamas Salvadoro Dali nuomonę.

Įvertinimas2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. balandžio 1 d., trečiadienis

Bulviniai švilpikai (?) su pievagrybių padažu

   Paprastas, bet visiškai neprastas patiekalas. Ypač tinkamas gaminti, jei norite nemėsiško, tačiau sotaus valgio.  Pasidarė įdomu, kodėl jie taip keistai vadinami. Pasiknisau interneto platybėse ir radau vieną straipsniuką žurnalo Veidas tinklapyje. Štai ką straipsnio autorius A. Vincentas Sakas rašo: ,,Nei aukštaičiai, nei žiemgaliai, nei sėliai niekada nesumaišys virtinio su švilpiku, kuris įdaromas uogomis ar vaisiais, o juos kandant, pastarieji net “švilpia”.
  Sovietinio „obščepito“ (visuomeninio maitinimo) laikais kolchozinių valgyklų virėjos iš kitų Lietuvos regionų „švilpikais“ ėmė vadinti keptus virtų bulvių skrylius. Dzūkai šiuos skrylius vadina svilbikais, o aukštaičiai – šiušiais.
  Todėl net sovietmečiu aukštaičių nėjo apgauti, nes jie puikiai žino kuo skiriasi bulviniai svilbikai nuo virtinių – „švilpikų“. Aukštaičiai rusiškai sovietinio „obščepito“ laikų virėjas pašiepdavo, kad jos tikruosius „švilpikus“ su uogomis pačios sušveitė, o iš kiaulių jovalui skirtų bulvių milicininkams švilpius gamina."
  Gal taip pavadinimas ir prigijo bulviniams skryliams, o gal yra ir kitų istorijų, kas dabar pasakys. Tačiau, kaip juos bepavadintum, tai skanu, sotu ir lengvai pagaminama :) 

 Švilpikams reikia: 
10-12 vidutinio dydžio bulvių;
5-6 šaukštų miltų;
1 kiaušinio;
30 g sviesto;
druskos.
Padažui reikia:
1 didelio svogūno;
400 g pievagrybių;
1 stiklinės sultinio;
1/2 stiklinės 35 proc. grietinėlės;
miltų, druskos, maltų pipirų, aliejaus

Gaminame:
    Nulupame bulves ir išverdame pasūdytame vandenyje. Išvirusias nusunkiame ir nugariname puode ant silpnos ugnies. Ataušusias sumalame mėsmale. Suberkite miltus, įmušame kiaušinį, jei reikia, padruskiname.
    Viską suminkome. Jei tešla labai limpa prie rankų - įberiame dar šaukštą miltų (tačiau labai daug miltų nedėkite, nes švilpikai bus palai keiti). Stalą pabarstome miltais, rankas taip pat pasimiltuojame, atgnybame gabalą tešlos ir suvoliojame volelį.  Vėl gnybame tešlos gabalą ir toliau voliojame. Volelius suplojame ir spjustome įstrižais rombeliais. 
   Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir aptepame jį riebalais (aš naudojau aliejų). Sudedame švilpikus taip, kad jie neliestų vienas kito. Aptepame lydytu sviestu ir pašauname į iki 200 C laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 20 min. Švilpikai turi būti lengvai apskrudę.
   Iškepusius galima 10—12 minučių patroškinti su sviestu ir grietine. Galima valgyti su pertrintos varškės padažu.
 Padažas:
 Svogūną nulupame, smulkiai supjaustome ir šiek tiek apkepame aliejuje. Pievagrybius nulupame, supjaustome į 6-8 dalis (priklausomai nuo dydžio) ir suberiame kepančius svogūnus. Kepame maišydami apie 10-15 min. Baigiant kepti supilame sultinį ir grietinėlę, pabarstome pipirais ir (jei reikia) druska. Kai skystis užverda, maišydami palengva beriame miltus. Miltų beriame tiek, kokio tirštumo padažo norime. Tik nepamirštame nuolat maišyti, kitaip susidarys miltų gumuliukai!
   Traukiame iš orkaitės švilpikus, dedame į lėkštę, pilame padažu ir ragaujame. Jei nepasigaminote pievagrybių padažo, galima paprasčiau–išlydyti sviestą, įdėti šaukštą-kitą grietinės, sumaišyti ir užpilti ant švilpikų. Skanaus!  

2020 m. kovo 30 d., pirmadienis

Kate Morton Paslapčių saugotoja


Viršelis. Kate Morton  Paslapčių saugotoja (The Secret Keeper), leidykla   , 2019 m.,  iš anglų kalbos vertė Elžbieta Filipavičiūtė, 480 psl.
Apie autorę. Australijoje gimusi Kate Morton – perkamiausių knygų sąrašų viršūnėse besipuikuojančių romanų autorė. Jos knygos 34 kalbomis išleistos daugiau nei 40 pasaulio šalių. Lietuvių kalba išleisti romanai „Rivertono dvaro paslaptis", „Užmirštas sodas", „Tolimos valandos", „Paslapčių saugotoja".
Sužinokite daugiau autorės tinklalapyje www.katemorton.com.
Apie knygą. 1961 metai. Kaitrią vasaros dieną, kai visa šeima savo fermoje Safolke mėgaujasi iškyla prie upelio, šešiolikmetė Lorelė, pasislėpusi namelyje medyje, svajoja apie jos laukiančią šviesią ateitį. Tačiau, nespėjus ateiti vakarui, ji taps sukrečiančio nusikaltimo, kuris daug ką pakeis, liudininke.
  2011 metai. Pripažinta aktorė Lorelė, persekiojama prisiminimų ir negalėdama pamiršti vieno kraupaus nutikimo, grįžta į tėvų namus ir ima dėlioti paslaptingą šeimos istoriją. Pasakojimą apie tris nepažįstamuosius iš labai skirtingų pasaulių – Dorotę, Vivjeną ir Džimį, kurie netyčia susitiko karo metais Londone ir kurių gyvenimai aistringai ir visiems laikams susipynė.
  „Paslapčių saugotoja" – romanas apie mįslingą žmogžudystę ir viską ištveriančią meilę.
Mano nuomonė. Pažintis su Kate Morton prasidėjo nuo romano ,,Rivertono dvaro paslaptis", kuris paliko labai neblogą įspūdį. ,,Paslapčių saugotoja" pasirodė silpnesnė. Knygos konstrukcija gana tradicinė: dukra aiškinasi motinos jaunystės paslaptis. Didžioji dalis veiksmo vyksta praeityje, pasitelkiant dokumentus ar motiną pažinojusių žmonių prisiminimus.  
   Daugiau kaip pusę knygos skaičiau žiovaudama, intriga atsirado tik gerokai įpusėjus romaną. Manau, kad tokio pobūdžio knygos (meilės-paslapčių-nuotykių) turėtų įtraukti nuo pirmo puslapio. Ši, deja, ne tokia. Tačiau tai, toli gražu, nėra prasčiausias variantas tarp daugybės šiuolaikinės rašliavos. Parašyta sklandžiai, tad skaityti lengva net tuos nuobodokus puslapius, kol, galų gale, pagauna azartas: o kaip ten bus toliau?  
Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).