Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2022 m. liepos 27 d., trečiadienis

Catherine McKenzie Niekada nepasakysiu

 Viršelis. Catherine McKenzie Niekada nepasakysiu (I'll Never Tell), leidykla Sofoklis, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, 384 psl.
 Apie knygą. Prikaustantis dėmesį psichologinis trileris apie šeimos paslaptis ir prieš du dešimtmečius įvykdytą šiurpų nusikaltimą.
  Kas nutiko Amandai Holms?
 Prieš dvidešimt metų ji buvo rasta valtyje Makalisterių šeimos stovykloje su gilia žaizda galvoje, tačiau už šį nusikaltimą niekas nebuvo nuteistas.
  Po tragiškos tėvų žūties Makalisterių vaikai sugrįžta į stovyklą išklausyti testamento ir nuspręsti, ką daryti su paveldėtu turtu. Rajanas nori žemę parduoti. Margo dar neapsisprendusi. Merė mano, kad viską reikėtų palikti kaip yra. Dvynių Keitės ir Lidės nuomonės išsiskiria. O Makalisterių šeimos globotinis ir stovyklos prižiūrėtojas Šonas tikisi neprarasti vienintelių namų.
  Vis dėlto paprasto balsavimo neužteks. Testamento sąlygose nurodyta, kad žemę jie galės pasidalyti tik išsiaiškinę, kas yra kraupios Amandai nutikusios nelaimės kaltininkas. Tai galėjo padaryti bet kuris iš paveldėtojų ir kiekvienas slepia ką nors svarbaus mįslei įminti. Ar likę gyvi Makalisterių klano atstovai susivienys, kad pagaliau atskleistų tiesą, ar jų paslaptys galiausiai išdraskys šeimą?
  Catherine McKenzie gimė Kanadoje, Makgilio universitete baigė istorijos ir teisės studijas. Dvidešimt metų dirbo teisininke, kol galiausiai nusprendė atsidėti vien literatūrai. Ji yra parašiusi daugiau nei dešimt knygų, kurios išverstos į keliasdešimt užsienio kalbų.
  Mano nuomonė. Kažkaip su šia knyga man nepavyko susidraugauti. Kankinau aš ją (o gal ji mane?) labai ilgai. Tik paimu į rankas, perskaitau kelis lapus ir toooks miegelis užeina....
   Negaliu nieko gero apie ją pasakyti, nes intrigos nebuvo, veikėjai tokie nuobodūs, o veiksmas toks lėtas, toks stumk-trauk. Knygoje pasakojama istorija, narpliojanti santykius tarp tėvų, brolių ir seserų, turėtų būti įdomi ir įtraukianti. Palikimo dalybos visada sukelia konfliktus bei prikelia pamirštas skriaudas - terpė intrigai, atrodo, taip pat yra. Tereikia viską įdomiai sudėlioti, kas, mano galva, autorei nepavyko.

DAUKŠIAGIRĖS DVARAS

Daukšiagirės dvaro pastatas

  Važinėjam po Lietuvą, dvarus lankom. Vieni jų tviska prabanga ir kviečia užeiti. Kiti nuskurę, tik, kaip rašė Maironis, griūvančios sienos kas dieną nyksta, apleistos ir vienos! Treti - užrakinti, aptverti, nelabai pageidaujantys atsitiktinių lankytojų. Jie skirti užsakomiesiems pobūviams, o ne žioplinėjantiems vietos turistams. Mes, atsitiktinai užklydę į Pakuonį, čia esančiu Daukšiagirės dvaru tegalėjome pasigrožėti tik per tvorą :) Tiesa, kitoje kelio pusėje išlikęs raudonų plytų bravoro (spirito varyklos) pastatas, kurį apžiūrėjome iš arčiau. Gražiai sutvarkytas namas ir aplinka liudija, kad čia vyksta kasdienis gyvenimas, gal net nuomojami kambariai svečiams.
Daukšiagirės dvaro istorija prasideda 1887 m., kai trys žydų tautybės broliai Sijus, Meinoras ir Dovydas Frenkeliai čia pastatė romantizmo stiliaus dvaro rūmus. XIX a. dvarą supo sodai, gėlynai, parkas, vandens telkiniai. Net 80 a. teritoriją sudarančius vandens telkinius jungė kanalai. Kad dvaras duotų pelno, netoliese Daukšiagirės dvaro broliai pastatė spirito varyklą. 1923 m. dvarą su 264 ha žemės ir spirito varyklą nusipirko inžinierius lenkų inžinierius Jonas Ksaveras Sasnovskis.

Skambinkite, gal pasiseks patekti
į dvaro teritoriją


1925 m. Žemės reformos departamento nutarimu Daukšiagirės dvaro žemės pradėtos parceliuoti. Dvaro žemė išdalinta 38 valstiečiams. Iki reformos dvaro žemes nuomojo dar apie 27 valstiečių šeimos. Savininkui palikta 80 ha žemės norma, dvaro pastatai ir spirito varykla. Tačiau J. K. Sasnovskis turėjo nemažai įsiskolinimų. Todėl dvarą su priklausančiomis žemėmis už skolas jis 1926 m. perleido Lietuvos kariuomenės pulkininkui Romanui Chodakauskui (Chodakovskiui) - prezidento Antano Smetonos žmonos Sofijos Chodakauskaitės vyresniajam broliui. Nors dvaruose tuo metu vyravo lenkų kultūra, Chodakauskai laikė save lietuvių kilmės bajorais, visa širdimi pritarė lietuvių sąjūdžiui, bendravo su lietuvių tautinio atgimimo veikėjais, gana artimai bičiuliavosi su kalbininku Jonu Jablonskiu. O ir S. Smetonienė ne kartą svečiavosi dvare ir dalyvavo čia rengiamuose pobūviuose. 
    Apie 1928 m. Daukšiagirės dvaras buvo parduodamas aukcione. Dėl dvaro įsigijimo varžėsi du pirkėjai: Kazė Kudirkienė ir tuometis Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos Prekybos departamento direktorius Jonas Norkaitis. Abu pirkėjai labai norėjo šio dvaro, tačiau jį nupirko Kazė Kudirkienė. Nepaisant to, Jonas Norkaitis rankų nenuleido. Pasirodo, rungdamasis dėl dvaro jau buvo įsižiūrėjęs naujos dvaro savininkės dukrą. Neilgai trukus J. Norkaitis pasipiršo ir, merginai sutikus, kaip kraitis jaunai šeimai atiteko ir dvaras su spirito varykla. Taip J. Norkaitis vienu šūviu nušovė du zuikius – gavo ir puikų dvarą, ir gražią žmoną. Kazė Kudirkienė toliau liko gyventi su nauja Norkaičių šeima ir, galima sakyti, buvo tikroji dvaro šeimininkė.
  Valdant J. Norkaičiui, Daukšiagirės dvaras klestėjo: buvo pastatyti dideli tvartai, daržinė, veikė spirito varykla, šalia iškilo svirnas, kalvė, kiek toliau – kumetynas. Darbams buvo nupirktos naujausios ūkio mašinos, spirito varykloje veikė naujai įrengtas horizontalinis garo katilas.
   1940 m. šalį okupavus sovietams, J. Norkaitis su šeima pasitraukė į Vokietiją. Bet vėliau, 1942 m. vokiečiams išvijus rusus, jis sugrįžo. Tiesa, dvaro neatgavo, vokiečiai jį paskyrė samdomu valdytoju. Jis buvo paskutinis Daukšiagirės dvaro savininkas iki Lietuva prarado nepriklausomybę. 1944-ųjų vasara Lietuvą okupavus sovietams, jis su šeima visam laikui pasitraukė į Vokietiją.
  Tarybiniais laikais dvaras buvo nacionalizuotas. Dvaro rūmai per karą nenukentėjo, todėl 1944 m. čia buvo įkurta mokykla. Vėliau dvaro žemėse buvo įkurtas tarybinis ūkis, vėliau tapęs Daukšiagirės sodininkystės tarybiniu ūkiu. Centriniame pastate iki 1971 m. buvo administracinės patalpos. Tai išgelbėjo dvarą nuo visiško sunykimo. Vėliau čia apsigyvenę žmonės išsikėlė į naujus daugiaaukščius namus. Be priežiūros viskas pradėjo nykti.
    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, nuosavybės teisės į dvarą buvo sugrąžintos paskutiniųjų dvaro savininkų Norkaičių vienturčiui sūnui Jonui Norkaičiui, tačiau dėl lėšų stygiaus jis nusprendė nepriimti dvaro nuosavybės teisių ir dvarą perleido Prienų savivaldybei. Valstybė taip pat stokojo lėšų remontui ir dvarą 2002 m. surengtame aukcione pardavė Kauno verslininkui Petrui Ritui Ūseliui. 2002-2003 metais dvaro rūmai ir parkas buvo restauruoti, siekiant kiek įmanoma atkurti buvusį rūmų išplanavimą ir išlaikant autentišką architektūrą. Po visu dvaru išliko nerestauruoti, autentiški skliautiniai rūsiai. Vietiniai žmonės šneka, kad kartais rūsyje tenka matyti vyriškį su bakenbardais, pasipuošusį galifė kelnėmis, auliniais batais iki kelių, vilkintį ilgu žaliu aksominiu švarku… 
   Tai gi, jei jums pavyks patekti į dvarą, tai būtinai perduokite linkėjimus nuo manęs grafui- vaiduokliui :) 

2022 m. liepos 26 d., antradienis

Lars Mytting Seserų varpai

 Viršelis. Lars Mytting Seserų varpai (SØSTERKLOKKENE), leidykla Alma littera, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 392 psl.
 Apie knygą. Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti.
  Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji Seserų varpai...
   Mano nuomonė. Jei jums patiko Herbjørg Wassmo Dinos trilogiją, patiks ir ši knyga. Keista tik, kad knygos autorius yra vyras, nes knyga labai moteriška (gerąja prasme). Suprantu, kad literatūros kūrinių taip skirstyti negalima, tačiau skaitydama ne kartą atsiverčiau internetą pasitikslinti, ar Lars Myrrin tikrai atstovauja vyriškąją literatų pusę? Įtaigi, stipri ir, kaip reta, emocionali. Pagrindinės veikėjos charakterį formuoja troškimas pažinti pasaulį, esantį už jos gimtojo kaimelio ribų, įsileisti naujoves į savo gyvenimą ir baimė įžeisti senuosius dievus, pamiršti senolių papročius. Pagonybė ir krikščionybė, pažanga ir prietarai, meilė ir pavydas – šių priešybių susidūrimas lemia veikėjų poelgius, o visa kita lemia likimas, kurį išpranašauja seserų varpai.
   Negaliu nepagirti Rūtos Ivaškevičiūtės sukurto knygos viršelio, kuris 100 proc. atspindi knygos esmę, bei gero Viktorijos Gercmanienės vertimo, suteikusio knygai šiaurietiško žavesio (neskaitant korektūros klaidų :)
    Informacija skaitytojams: 2021 m. išleista Lars Mytting knyga Heknių audinys, kurioje tęsiama Seserų varpų istorija.

Šaltanosiai su mėlynėmis

  Atrodo, tik pavasario saulutė sniegą nutirpdė, tik per Jonus žemuoges rinkom, o štai jau mėlynių pilni miškai. Rankos mėlynos, dantys mėlyni, o krepšelis pilnas uogų - šiandien bus virtinukų su mėlynėmis, meiliai vadinamų šaltanosiais, diena. Tiesa, niekad nesupratau, kodėl jie šaltanosiai, juk šilti, o jų pavalgius nosis ne atšąla, atvirkščiai, parausta iš malonumo ;)


Tešlai reikia:
500 g kvietinių miltų
1 kiaušinio
kambario temperatūros vandens (pagal poreikį)
žiupsnelio druskos
Įdarui reikia:
apie 500-600 g mėlynių
2-3 v. š. cukraus
    Miltus supilkite į didelį dubenį. Įmuškite kiaušinį, įberkite druską. Po truputį pildami vandenį, užminkykite tešlą. Tešla turi būti nelimpanti prie rankų, nelabai kieta, bet ir nelabai minkšta. Tešlos drėgnumą reguliuokite pagal vandens ir miltų kiekį. Jeigu ji drėgnesnė, nei norėtųsi, įberkite dar miltų, jei per kieta - įpilkite dar vandens. Užminkytą tešlą susukite į maistinę plėvelę ir pusvalandį palikite vėsiai - tešla taps elastingesnė.
    Mėlynes nuplaukite ir palikite kiaurasamtyje nusivarvėti. Tada uogas suberkite į dubenį, užberkite cukraus ir atsargiai išmaišykite, kad cukrumi pasidengtų visos uogos (virtinius darykite tuoj pat, kol neištirpo cukrus).
    Tešlą padalinkite į 2-3 dalis (lengviau kočioti). Stalą pabarstykite miltais ir kiekvieną tešlos dalį plonai iškočiokite. Stikline ar puodeliu išspauskite maždaug 9-10 cm skersmens apskritimus. Ant kiekvieno apskritimo dėkite po šaukštelį mėlynių įdaro, suformuokite virtinį, užlankstykite virvele. Pagamintus virtinius būtinai laikykite ant gausiai miltais pabarstyto stalo ar lentelės.
    Virtinius dėkite į verdantį, lengvai pasūdytą vandenį (jeigu reikia, porcijomis). Nuo užvirimo momento virkite apie 4-5 min., tuomet kiaurasamčiu išgriebkite į dubenį ir skanaukite, tuoj pat, dar šiltus. 
   Virtinius galite gardinti grietine arba grietinės-sviesto padažu (ant mažos ugnies ištirpinkite sviestą, sudėkite grietinę ir gerai išmaišykite) 
    Skanaus! 

2022 m. liepos 25 d., pirmadienis

Bernardas Gailius Kraujo kvapas

  Viršelis. Bernardas Gailius Kraujo kvapas, leidykla Aukso žuvys, 2022 m., 480 psl.
 Apie knygą. 1949-ųjų ruduo, okupuotoji Lietuva. Jausdamas, kad karas pralaimėtas ir žūtis neišvengiama, Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas ieško išeities savo kovotojams. Jis dar nežino, kad blogiausios nuojautos jau pildosi: Ventos tėvūniją savo taikiniu pasirinko MGB specialioji grupė, o operaciją vykdo negailestingas žudikas agentas Maskva. Žemaitijos miškuose prasideda mirtina dvikova, kurioje priešams nebus pasigailėjimo, o išdavystė tykos kiekviename žingsnyje. Tačiau Andrius Karnauskas žino viena: į karą jis išėjo ne tam, kad pralaimėtų. Atšiauriame pogrindyje subręsta planas, pasukantis įvykius netikėta kryptimi., nes skaitymas kėlė didelį malonumą. 
  Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir publicistas, knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ autorius. „Kraujo kvapas“ yra pirmasis Bernardo Gailiaus grožinis kūrinys.
  Mano nuomonė. Knyga buvo pristatyta 2022 m. Vilniaus knygų mugės metu. Visai neplanuotai užsukau į salę, kurioje Justinas Žilinskas pristatinėjo Bernardo Gailiaus knygą ,,Kraujo kvapas". Vyrai taip smagiai diskutavo knygos tema, kad nekilo net menkiausia abejonė - knygą BŪTINA perskaityti. Tuo labiau, kad J. Žilinskas vis intrigavo: tai ,,talentingai sukaltas, gyvas, kaitinantis kraują romanas apie partizanų kovą". Ir štai, knyga jau perskaityta, populiariai šnekant ,,suryta", nes kol buvo užverstas paskutinis puslapis. ji kelis vakarus užėmė garbingiausią vietą ant miegamojo staliuko,  
   Knyga stora, veikėjų daug. Vieni jų turi vardus, kiti vardus ir slapyvardžius, o kartais net kelis, todėl pradžioje buvo nelengva susigaudyti kas yra kas. Bet taip ir turi būti tiktame trileryje! Knygoje daug siužetinių vingių vingelių. Jau rodos viskas, herojus žuvęs, tačiau kažkokiu būdu įsikišus likimo apvaizdai (autoriui), jam pavyksta išsprūsti iš priešo pinklių. Žinoma, ne be praradimų, ne be aukų - tai būtų nerealu, tačiau skaitytojui visada paliekama viltis, kad herojus (Andrius Karnauskas) išgyvens, apgaus priešą ir laimės galutinį mūšį - jei ne šiandien, tai kažkada ateityje būtinai!
  Knyga kupina įtampos, netrūksta intrigos ir aistros, išdavystė persipina su atgaila, meilė - su neapykanta. Puikus trileris, be jokios abejonės patrauksiantis Džeimso Bondo gerbėjų gretas, ypač vyriškąją auditoriją, nes knygoje daug dėmesio skiriama ginklams, žeminių įrengimui ir to meto automobiliamas. 

Sonata Dirsytė Fata morgana

  Viršelis. Sonata Dirsytė Fata morgana, leidykla Alma littera, 2020 m., 176 psl.
 Apie knygą. ”Fata morgana“ – tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Tai debiutinis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, ryšių su visuomene specialistė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.
  Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.
  FATA MORGANA – ir išgyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais žmonės bandė prisitaikyti ir išlikti tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir pasmerkti pražūčiai.
  FATA MORGANA – tai optinė apgaulė, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu.
Sirutiškio dvaras
  Mano nuomonė. Lengva ir įdomi knyga savaitgaliui, kurios nesinori paleisti iš rankų, kol neužverti paskutinio puslapio. Romanu jos nepavadinčiau, sakyčiau, tai gražių, šiurpių, būtų ir nebūtų, kartais net mistiškų,
istorijų rinkinys, kurias sieja viena veikėja (girdėjo, pati matė, pasakojo kiti) - Elena. Man buvo ypač įdomu skaityti, nes pastaruoju metu domiuosi Lietuvos dvarų istorijomis, o šioje knygoje aprašomi įvykiai dėjosi būtent Sirutiškio, Kalnaberžės ir Žeimių dvaruose, kuriuose man teko pabuvoti.  Galiu drąsiai pasakyti, jei šią knygą būčiau skaičiusi anksčiau, tai šiandien būtinai lėkčiau pasidairyti po dvarus, kur dėjosi tokie negirdėti neregėti dalykai. Tikiu, ši knyga paskatins ne vieną pasidomėti savo krašto istorija bei daugiau pavažinėti po Lietuvą - juk dar yra į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti.

Sandra Bernotaitė Akys chimeros


  Viršelis: Sandra Bernotaitė Akys chimeros, leidykla Vaga, 2021 m., 296 psl.
  Apie knygą. „Akys chimeros“ – penktoji rašytojos Sandros Bernotaitės knyga ir trečiasis jos romanas, kuris kviečia leistis į nepaprastą ekskursiją Nemunu ir pajusti tarpukario Lietuvos atmosferą.
  Romano veikėjai – visa marga puokštė tarpukario literatūros pasaulio atstovų iš Lenkijos ir Lietuvos.  Visi jie susitinka Kaune, sėda į garlaivį „Klaipėda“ ir išplaukia į Gelgaudiškį.
  Siužetas nukelia į 1939-ų metų liepos 25-ąją dieną. Garlaivis išplaukia. Atrodytų, kas gali nutikti eilinėje ekskursijoje tarp kolegų ir bendraminčių? Tačiau laukia daug absurdiškų situacijų, netikėtumų, įvairių diplomatinių vingrybių. Ir nieko keisto, juk apribotoje erdvėje atsidūrė itin skirtingi ir įvairiapusiški žmonės.
  Romane „Akys chimeros“ rašytoja atskleidžia tarpukario kasdienybę ir leidžia pažvelgti kaip gyveno rašytojai, kurių likimas galiausiai susiklostė sudėtingai. Sandra Bernotaitė atkūrė unikalią ano meto kalbą, kuri padeda geriau įsijausti į herojų pokalbius. 
  Sandra Bernotaitė (g. 1975 m.) – lietuvių rašytoja. Autorė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidino, pati režisavo pjeses, dėstė paskaitas. Literatūros pasaulyje rašytoja debiutavo trumposios prozos žanro rinktine. Jos novelių knyga „Gaisras“ laimėjo Pirmosios knygos konkursą. Vėliau autorė išleido du romanus ir saviugdos knygą apie rašymą. Sandra Bernotaitė veda dirbtuves, kur moko kūrybinių paslapčių.
  Mano nuomonė. Perskaičiau su didžiausiu susidomėjimu. Patiko viskas: siužetas, nuotaika, pokalbių rafinuotumas. Knygoje lyg pašnibždom, pusbalsiu kalbama apie karą Europoje, apie amžiną lenkų ir lietuvių ginčą dėl Vilniaus krašto, apie politinį to laikmečio susiskaldymą tarp žmonių, tuo labiau, tarp meno žmonių. Tvyranti nuotaika - kas bus? - išprovokuoja temas pokalbiams.  Sužavėjo perteikta to meto kalbos maniera, suteikianti knygai lengvos ironijos atspalvį. Tik paklausykite, kaip skamba: neksfaltas arba seksapilio perviršis!
   Knygos siužetas vystomas uždaroje erdvėje, todėl veiksmo čia nedaug, o visas dėmesys skiriamas herojų charakterio bruožams išryškinti. Sandros Bernotaitės dėka visiškai kitoje šviesoje pamačiau gerai žinomus to meto rašytojus - Salomėją Nerį, Joną Aistį, Sofiją Čiurlionienę, Haliną Korsakienė ir kt. Skaitymas taip įtraukė, kad pati pasijutau tarsi kompanijos dalimi ir pilnateise jų diskusijų dalyve. Knyga pasirodė man aktuali tuo, kad būtent dabar, kai siekiama Salomėją Nerį išbraukti iš literatūros sąrašų, kaip sovietų propogandistę, autorė ją parodo kaip trapią ir jautrią poetę, susipainiojusią ideologiniame voratinklyje. 
 Taigi, tiems skaitytojams, kurie nors kiek domisi lietuvių literatūra, ši knyga suteiks  kelias valandas malonumo.