Andrew Davidson Chimera

Žanras. Mistinis meilės romanas.

Viršelis. Andrew Davidson Chimera (The Gorgoyle), leidykla Tyto alba, 2014 m. , iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, 512 p.

Apie autorių. Andrew Davidson (Endriu Deividsonas) Kanados rašytojas, gimė 1969 m. balandžio 12 d. Baigė University of British Columbia, kur įgijo anglų literatūros bakalauro laipsnį. Mokytojavo Japonijoje, iš kur grįžęs užsiėmė literatūrine veikla. Jo romanas „Chimera“, pasirodęs 2008 m., meistriškumu iš karto patraukė publikos ir kritikų dėmesį. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, išversta į daugiau kaip 30 kalbų.

Apie knygą. Prancūzijos mieste prie Senos sudeginta mitinė pabaisa Gargulė tapo ne tik chimerų – viduramžių pastatus puošiančių skulptūrų, – bet ir bevardžio šios knygos herojaus prototipu. Herojų taip pat sužaloja ugnis. Atsidūręs ligoninėje jis pradeda suprasti, kad iki tol visų akis traukusį jo grožį ir galias vargu ar buvo galima vadinti laime. Jo gyvenime būta visko – begalė užkariautų vienišų širdžių, narkotikų vakarėlių, – bet nė vieno draugo. Beprasmybės aklavietėje jis sulaukia keistai žavingos viešnios – kito ligoninės skyriaus pacientės. Skulptorės, iš akmens kalančios chimeras. Pakylėti ir paslaptingi pasakojimai apie jųdviejų susitikimą prieš septynis šimtus metų pakursto herojų domėtis, kuo serga naujoji jo pažįstama. Tačiau ar tikrai ji serga?

  Tie pasakojimai patvirtina, kas knygoje pasakyta dviem akrostichais: romano skyrių pirmosios raidės susidėlioja į teiginį, kad „Vienintelis ryšys tarp visko yra meilė“, o kiekvieną skyrių užbaigiančių sakinių pirmosios raidės susijungia į Meistro Eckharto cituojamus žodžius Die Liebe ist stark wie der Tod („Meilė stipri kaip mirtis“), po kuriais pasirašo chimerų kūrėja Mariana.

„Chimera“ – įtraukianti ir uždeganti, mistiška ir ironiška knyga. Tai ir meilės istorija, ir istorinis romanas. Ne veltui ji lyginama su garsiuoju Umberto Eco romanu „Rožės vardas“.

 Mano nuomonė. Seniai norėjau perskaityti šią knygą, tačiau, kiekvieną kartą pavarčiusi ją bibliotekoje vėl padėdavau į lentyną. Bijojau, kad neįveiksiu, kad nepatiks, kad nusivilsiu. Šiandien aš viena iš tų, kurie ją liaupsina, gira, rekomenduoja.  Nustabi meilės istorija, meilės, kuri peržengia amžių ribas, kuri gyvuoja nebodama laiko, erdvės ir proto ribų. Nepakartojamas mistinis pasakojimas, nukeliantis skaitytoją į viduramžius ir vėl grąžinantis į dabartį. Siužetas suregztas taip, kad nebesupranti, kas šiame pasakojime realybė, kas istorija, kas mitai, o kas autoriaus fantazija.  Knyga skatina smalsumą, norą gilintis į siužeto smulkmenas, verčia kelis kartus perskaityti tą patį sakinį, kad tik kokia detalė, žodis, judesys ar atodūsis  neliktų nepastebėti. Čia viskas turi prasmę. 

   Žaviuosi. Viena geriausių šiais metais mano skaitytų knygų.
Įvertinimas. 5/5

Jo Nesbø Nemezidė

Vienas sakinys. Neapykanta yra tai, kas lieka, kai prarasta visa kita. 391 psl.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo Nesbo Nemezidė (Sorgenfri), ledykla Baltos lankos, 2014 m., iš norvegų kalbos vertė Rūta Suchodolskytė, 464 psl..

Apie autorių.  Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.
   Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.  

Apie knygą. Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai  į galvą ir liepia suskaičiuoti iki dvidešint penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai - darbuotja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. 

   Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastrąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamąjame - įtariama , kad tai savižudybė. 

   Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su bankų plėšimais.

Mano nuomonė. Su Hariu Hūle paskutinį kartą buvau susitikusi prieš metus. Galvojau, kad jau būsiu pamiršusi savo norvegišką meilę. Bet kur tau! Vos tik paėmiau knygą į rankas ir pradėjau skaityti, seni jausmai suliepsnojo. Vėl panirau į Hario gyvenimo peripetijas, visa esybe įsitraukiau į jo tiriamas bylas, bandžiau nuspėti, koks galėtų būti  vieno ar kito poelgio motyvas ir kas tas paslaptingas bankų plėšikas. Galiu pasigirti, kad įtarimą turėjau nuo knygos pradžios ir jis pasitvirtino. Tačiau Jo Nesbo taip paprastai nepaleidžia, vis bando supainioti, suvedžioti, siužetą pasukti kita vaga. Imi ir pasiduodi jo intrigoms, ir tik knygos gale sušunki sau: juk aš taip ir galvojau! 
   Knyga turi šiokių tokių sąsajų su ,,Raudongurkle"- užuominos, nuotrupos, nutylėtos smulkmenos. Tai visiškai netrukdo sekti istoriją, pasakojamą ,,Nemezidėje", tačiau, jei esi skaitęs ,,Raudongurklę",  suteikia pasitenkinimą jas pastebėjus.
     Kažkokių ypatingų virtuoziškumų knygoje nėra, tačiau yra įtraukiantis siužetas, ryškūs personažai, graži kalba ir Haris Hūlė - ko daugiau reikia geram savaitgalio detektyvui? Man patiko. Labai.  
Įvertinimas. 5/5