Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. gruodžio 29 d., antradienis

Fiona Davis Centrinė stotis

Viršelis. Fiona Davis Centrinė stotis (The Masterpiece), 2019 m., leidykla Tyto alba, iš anglų kalbos vertė Daumantas Gadeikis, 375 psl.

Apie autorę. Fiona Davis – amerikiečių rašytoja, bestseleriais tapusių romanų autorė, jos knygos išverstos į 12 kalbų. Ji geba ikoninių Niujorko pastatų istoriją paversti žmonių istorija.  Ji teigia, kad jai patinka kurti tokias istorijas, kurioje moterys aktyviai ir atkakliai kuria savo likimą. Jos kovoja už tiesą, o kartu ir pačios atranda save. Per savo karjerą Fiona Davis išbandė aktorės ir žurnalistės profesijas, tačiau galiausiai visą laiką skiria istorinių romanų kūrybai.

Apie knygą. Niujorko Centrinė stotis – tai ne šiaip sau pastatas, tai – architektūros ir dizaino šedevras. Tuo dabar įsitikinę daugelis niujorkiečių. Tačiau Klarai Darden ir Virginijai Klėj šis pastatas reiškė visai ką kita. Klarai tai buvo tramplinas į šlovę. 1928-aisiais ji dėstė iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Gabi ir ambicinga mergina siekia pripažinimo, tačiau įveikti išankstines nuomones, kad moterys nėra tokios talentingos, ir kad iliustracija yra žemesnės rūšies menas, labai nelengva. Bet Klara nepasiduoda, ir greitai įžūlumas ir pastangos ne tik iškelia ją į karjeros aukštumas, bet ir sujaukia širdį. Ji blaškosi tarp turtingo poeto, galinčio užtikrinti jai ateitį, ir talentingo, tačiau atžaraus beturčio tapytojo. Tačiau greitai visos bohemos meilės rūpesčius ir svaiginančią karjerą sugriaus didžioji depresija. Ir Klara nė nenutuokia, ką ji jai atneš...
 1974-aisiais Centrinė stotis suvargusi ir apleista – beveik kaip Virginija Klėj. Čia ilgiau užsibūti nesaugu. Tačiau Virginijai stotis – paskutinis prieglobstis. Neseniai išsiskyrusi, ji turi išlaikyti paauglę dukrą, taigi darbas stoties informacijos kioske jai tikras išsigelbėjimas. Beklaidžiodama po stotį, ji aptinka apleistą meno mokyklą, o joje – akvarelę, kuri įsuka Virginiją į praeities verpetus. Kam priklauso šis kūrinys? Virginija vis giliau grimzta į prieškario bohemos gyvenimo labirintus, net neįtardama, kad šis radinys pakeis jos pačios gyvenimą visiems laikams.

 Mano nuomonė. Pirmiausia mano dėmesį patraukė viršelis, nukeliantis į XX a. 3-4 dešimtmetį. Tai tas laikotarpis, kuris mane ypač intriguoja, vilioja, domina. Todėl stačia galva puoliau į knygą. Deja, nusivyliau. Ta romano dalis, kur veiksmas vyksta XX a. pradžioje kiek įdomesnė, tačiau paveikslo paieškos šiandienos Niujorke visiškai neįdomios, tokia banalybių banalybė. Skaityti galima, jei neturite geresnių užsiėmimų ar geresnių knygų. 
    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. gruodžio 26 d., šeštadienis

Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas

Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Kraujas mėlynas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017 m., 360 psl.

Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.

Apie knygą. Kraujo spalva pasikeičia dėl to, kad nuolat valgant iš sidabrinių indų į jį patenka sidabro dalelių. O kai tos dalelės šeimos kraują veikia kelis šimtmečius iš eilės, kraujas tampa lyg užnuodytas. Ir tie nuodai sukelia žmogaus ambicijas. Dažnai tai nepavojinga, bet jei susiklosto palankios aplinkybės ambicijoms didėti, galima pasiekti ribą, kai jos ima naikinti viską aplinkui. Net patį ambicijų turėtoją. Ir veda ir jį, o ypač tuos, kurie su juo, į mirtį.
  Naujas Undinės Radzevičiūtės, 2015-ųjų Europos sąjungos literatūros premijos laureatės, romanas pasakoja apie vieną pavojingiausių Europos šeimų šiaurinę šaką, gyvenusią čia pat, už LDK sienos. Tris varnas sidabriniame skyde vaizduojančiu herbu pasipuošusios giminės istorija – lyg prakeiksmas. Pasauly, kuriame racionalus protas per akimirką gali virsti visiška beprotybe, įmanoma viskas.
  Viduramžiais žmonės smarkiai skyrėsi nuo mūsų: emocijų aštrumu, vidiniu ir išoriniu dramatizmu, ypatingu krikščionišku kaltės jausmu, didžiulėmis abejonėmis, blaškymusi tarp tikėjimo ir netikėjimo, hiperbolizuotu įvykio vertinimu ir akimirksnio šuoliu nuo racionalaus mąstymo į emocinę beprotybę. Tai buvo pasaulis, kurio gyventojus dažnai apsėsdavo velnias, o atskyrimas nuo bažnyčios buvo viena didžiausių bausmių. Romane Europos viduramžiai jau gęsta, o su jais nyksta ir religiniai ordinai; kaip tik tuo metu aštuoniolikmetis Vestfalijos riteris Bernhardas von der Borchas atvyksta į Livoniją ir labai greitai tampa Livonijos Marienburgo pilies komendantu. Bet jo tikslai ir ambicijos – daug didesni. Vienas iš jo prosenelių buvo Livonijos Ordino Magistras, tad Berngardas von der Borchas yra įsitikinęs, kad vieną dieną jis irgi taps Magistru. Jis išrenkamas Livonijos Ordino Maršalu. Iki Magistro tik vienas žingsnis, bet jis nebegali laukti ir netgi netiki, kad sulauks tos galimybės, todėl nusprendžia padaryti tai, ko Livonijos Ordinas dar nematė: nuversti esamą Magistrą. Tik tam reikia įtikinamos priežasties. O priežastis yra. Nes dabartinis Magistras von Hersė labai neryžtingas, nekovoja su Ryga.
  Mano nuomonė. Pirmas įspūdis buvo toks – pala, pala, ką aš čia skaitau? Romaną ar istorinių įvykių suvestinę? Sakiniai trumpi, kapoti. Taip pateikiami faktai, o ne romanas rašomas – piktinausi, tačiau skaičiau toliau. Pamažu prisijaukinau tokį rašymo stilių ir kuo toliau, tuo smagiau buvo skaityti. Istorinė medžiaga labai įdomi, o tai, kad šią vasarą teko keliauti po Latviją ir Estiją bei pabuvoti knygoje minimose vietovėse, skaitymo džiaugsmą dar padvigubino. 
    Perskaičiusi šią knygą, susidomėjau, ar visos Undinės Radzevičiūtės knygos parašytos tokia maniera. Būtinai reiks perskaityti meilės romaną (jei tokį parašė), nes nelabai įsivaizduoju tokiais trumpais, kapotais sakiniais aprašytų meilės scenų. Nors, tiesa sakant, neįsivaizdavau ir taip parašyto istorinio romano. O perskaičiau ir patiko, labai patiko. Man tai buvo šių metų atradimas.
    Daug kas lygina šią knygą su K. Sabaliauskaitės ,,Silva Rerum". Aš nelyginčiau. Nors abiejose knygose pasakojami praeities dalykai, jos labai skirtingos, kiekviena savaip žavi. Taip ,,Silva Rerum" daugiau žodžio grožio turi, ši yra ,,kietesnė", ,,tvirtai sukalta". Yra ir daugiau rašytojų, rašančių istorinius romanus ir nereikia jų lyginti, o skaityti ir mėgautis.
     Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas

 Citata. ,,Gyvenimas yra pernelyg sudėtingas , kad jį būtų galima išspręsti kaip lygtį r įsprausti knygos rėmus." 78 psl.
  Viršelis. Guillaume Musso Slaptas rašytojų gyvenimas (La vie secrete des ecrivains), 2020 m., leidykla Baltos lankos, iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė.
Apie autorių. Guillaume’as Musso (Gijomas Muso)  gimė 1974 m. Antibes. Literatūra susižavėjo dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

  Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu Et après...“ (2004 m.). Ši sulaukė neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!
   Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. Pasaulyje parduota daugiau kaip 19 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 41 kalbą. 2011 m. Prancūzijoje jis buvo perkamiausias autorius. Lietuvoje Guillaume’as Musso romanai taip pat sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo.
    Apie knygą1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.
   Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

    Mano nuomonė. Dar viena nestokojančio fantazijos autoriaus knyga. Skaičiau beveik visas į lietuvių kalbą išverstas jo knygas ir kiekviena nustebindavo visiškai skirtingu, tačiau ne mažiau intriguojančiu, siužetu. Todėl visiškai natūralu, kad paėmusi naująją Musso knygą į rankas nebegalėjau jos paleisti, kol užverčiau paskutinį puslapį. Likau nesupratusi, ar realybėje yra  toks rašytojas Natanas Favlesas, ar yra tokia graži Bomono sala Prancūzijos pakrantėje? Nors knygos pabaigoje paaiškinta kas tikra, o kas išgalvota, niekaip negalėjau susilaikyti nepanaršiusi internate. O gal? :) Intriga, veiksmas, nenuspėjams siužetas - visko čia pakanka. Ko tikėjausi, tą ir gavau, net su kaupu! Puikus pramoginis romanas, skirtas smagiam savaitgalio vakarui.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Sondra Rankelienė Enigma Orbi

 Viršelis. Sondra Rankelienė Enigma Orbi, leidykla Obuolys, 2020 m., 528 psl.

 Apie autorę. Sondra Rankelienė - senovinių knygų ekspertė. Jau 25 metus  dirba VU bibliotekoje, Retų spaudinių skyriuje, t. y., - su  senomis XV-XIX a. knygomis. Ji yra parengusi daugybę  senųjų knygų parodų, pasakoja apie jas lankytojams. Autorė dalyvauja  konferencijose, rašo straipsnius apie  senųjų knygų įdomybes, jų savininkus, 2016 m. kartu su kolege  to paties pavadinimo parodos pagrindu  parengė mokslo populiarinimo knygą ,,Bibliotecha curiosa". Romnas ,,Enigma Orbi" – pirmasis grožinis jos kūrinys.

 Apie knygą. Viena beprotiška savaitė – kai draugai tampa priešais, kai mirtis tyko net tarp senovinių foliantų, kai niekuo negali pasitikėti ir tikrai nežinai, ko ieškai, bet tikiesi atrasti… Kai atsiveria ne tik šimtmečiais saugotos paslaptys, bet ir durys naujiems jausmams…
  Prasidėjusi XVI amžiuje nuo Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio iš Jeruzalės pargabentos paslaptingos knygos istorija persikelia į mūsų dienas. Žmonių, siekiančių bet kokia kaina užvaldyti senovinį leidinį, ratas išsiplečia nuo Italijos iki Lietuvos.
   Kokias paslaptis slepia neįkainojama knyga?
   Ką užšifravo ir savo ranka užrašė jos puslapiuose didysis Lietuvos keliautojas ir „Kelionės į Jeruzalę“ autorius?
   Išmoningai supinti realūs faktai ir fantazija neleis atsitraukti nuo knygos, o gal privers užsukti į Vilniaus universiteto biblioteką ir pasklaidyti senuosius spaudinius…
    Mano nuomonė. Paskaičiusi knygos pristatymą tikėjausi gerokai daugiau. Tikėjausi stipraus istoriniais faktais pagražinto trilerio. Deja, nei kvapą gniaužiančio siužeto, nei istorijos paslapčių neradau. Matyti didelės autorės pastangos susukti detektyvinį siužetą, dirbtinai suregzti trilerį su šaudymais-gaudymais, įsilaužimais, itališka aistra ir  tyra lietuviška meile. Knygos siužetas iš esmės visai įdomus būtų – senovinių rankraščių, Radvilos Našlaitėlio atvežtų iš Italijos, paieška Vilniaus universitete – tačiau knygos išpildymas kažkoks vangus, veiksmo lyg ir daug, o skaityti nuobodu, kaip sakoma ,,nėra razinkos". Toks keistas paradoksas gaunasi. Neseniai skaičiau G. Muso knygą ,,Slaptas rašytojų gyvenimas" , tai ten toks sakinukas apie rašymą pasitaikė: ,,Svarbiausia yra energija, kuri maitina tavo istoriją" (106 p.). Tai va, šioje knygoje tos energijos, bent jau aš, nepajutau.
    Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. gruodžio 8 d., antradienis

Jane Gardam Meilužis

  Viršelis. Jane Gardam Meilužis (Last Friends), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 40 psl. 
  Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė, pasaulyje labiausiai išgarsėjo trilogija apie Britanijos imperijos saulėlydį. Įspūdingą istoriją autorė papasakojo per vienos šeimos prizmę. 2015 metais pirmąjį Jane Gardam trilogijos romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. „Meilužis“ – trečioji šios istorijos dalis.
  Apie knygą. Advokatas Terensas Veniringas, pikčiausias Federso priešas ir viso gyvenimo varžovas. Ir drauge – žmogus, kurį visą gyvenimą mylėjo Betė Feders, nors apie tai niekuomet nebuvo kalbama garsiai. Kas buvo Veniringas? Paslaptingas advokatas, toks pat gabus kaip Federsas, stropiai saugantis savo praeitį. Kokia tikroji jo pavardė? Kas jame taip sužavėjo Betę? Kokia buvo visą gyvenimą trukusios neapykantos priežastis? Neapykanta, skatinusi du teisininkus varžytis visą gyvenimą dėl sandorių, dėl karjeros ir – tyliai – dėl meilės, lydėjusios juos visą laiką, kol nepaaiškėjo, kad ji nejučia virto draugyste, apie kurią pasakojama žvelgiant iš senatvės perspektyvos.
  Ironiškas, šmaikštus, sėkmės lydimas, gražiausią Honkongo moterį vedęs ir vieną lemtingą naktį Betės meilužiu buvęs Terensas Veniringas – dar vienas nepamirštamas Jane Gardam portretų galerijos charakteris. Britų imperijos pabaiga ir šių trijų žmonių fatališkos meilės, tokios pat neapykantos ir ilgesnės už gyvenimą draugystės istorija susipina vienoje
  Mano nuomonė. Paskutiniojoje trilogijos knygoje istorija pasakojama iš Veniringo – aršiausio Federso priešo – pozicijų. Kaip ir kitose knygose, taip ir šioje, su pašaipia šypsenėle lūpose stebime Veniringo kovą (?) su Federsu dėl dominavimo profesinėje srityje, dėl meilės. Jau skaitant trečią knygą, kyla mintis, o koks būtų herojų gyvenimas, jei jie nebūtų susitikę? Susigalvotų sau kitus priešus? Turbūt, nes pagrindinis jų gyvenimo varikliukas ir buvo konkurencija. Man pasirodė, kad trečioji knyga silpniausia, lyg ir viskas jau buvo pasakyta ankstesnėse, tad ką nauja bepridursi?
  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2020 m. gruodžio 6 d., sekmadienis

Užkandėlė su avokado kremu


Reikės:

1 prinokusio avokado;
1 a. š. krienų;
1/3 laimo;
100 g rūkytos arba sūdytos lašišos;
3-4 duonos arba batono riekelių,
druskos.

  Avokadą ištriname su krienais iki vientisos masės, įberiame šiek tiek druskos ir išspaudžiame laimo sulčių. Batono riekelę paskrudiname (jei tepate ant duonos, skrudinti nereikia), perpjauname į tris dalis ir ant kiekvienos uždedame kremo bei lašišos. Viskas! Tiesa, vietoj lašišos ant kremo galima uždėti gabalėlį silkutės, bus taip pat labai skanu. Idėja kilo iš FB grupės ,,Kirvio koto turnyras" narės Linos Vasiliauskienės įrašo.


Karbonadas iš žiedinio kopūsto

  

   Adventas. Daviau sau žodį visą advento laiką nevalgyti mėsos, todėl dabar tenka karbonadą iš kopūsto kepti :) Ir, patikėkite, labai skanu.

Reikės;
    Žiedinio kopūsto;
    250 g pievagrybių;
    1 svogūno;
    100 g tarkuoto fermentinio sūrio;
    kiaušinių;
    džiūvėsėlių;
    druskos, pipirų, aliejaus.







Gaminame.
  Pirmiausia dideliame puode užkaičiame pasūdytą vandenį ir apverdame kopūsto galvą. Verdame maždaug 10 min., tuomet ištraukiame iš puodo ir paliekame atšalti. Tuo metu nuvalome ir supjaustome pievagrybius, susmulkiname svogūną ir viską pakepame šlakelyje aliejaus. 
   Atšalusią kopūsto galvą supjaustome vertikaliai, maždaug piršto storio gabalais. Gauname 4-5 karbonadus :) Išplakame kiaušinį, jame pamirkome kopūsto karbonadą, tada apvoliojame džiūvėsėliuose ir apkepame įkaitintame aliejuje. 
  Apkeptus karbonadus sudedame į skardą, ant kiekvieno uždedame  pievagrybių ir užberiame sūrio. Pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 min. 
      
  

2020 m. gruodžio 2 d., trečiadienis

Kepti varėkėčiai

   Sakoma, kokius pusryčius suvalgysi, tokia ir diena bus, arba pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui. Taip ir padariau: šeštadienio pusryčiams kepiau sočius varškėčius, kad būtume stiprūs ir energingi visą dieną. 
Reikia:
250 g varškės,
1 kiaušinis,
3 v. š. miltų (aš dėjau viso grūdo miltus),
2 v. š. cukraus,
žiupsnelis druskos,
aliejaus kepti,
1 v. š. miltų  varškėčiams formuoti.
  Varškę su cukrumi ištriname iki vientisos masės, įberiame druskos, įmušame kiaušinį ir gerai išmaišome. Toliau maišydami šaukštas po šaukšto suberiame miltus. Gauname tirštos konsistencijos tešlą. 
  Miltuotomis rankomis imame gabalėlį tešlos, formuojame rutulį, kurį vėliau suplojame. Iš nurodyto kiekio produktų gauname 6-8 varškėčius (priklauso, kokio dydžio darysite :). Varškėčius dedame į keptuvę su karštu aliejumi ir kepame iš abiejų pusių ant vidutinio karštumo ugnies 3-4 min kiekvieną pusę. Valgome pasigardinę uogiene, grietine arba, kaip vaikystėje, pasibarstę cukrumi, žodžiu, kaip kam skaniau. Gražios dienos!

2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

Jūros gėrybių sriuba

   Kai jau kuri savaitė tęsiasi karantinas ir niekur negaliu pajudėti, išvažiuoti, aplankyti svečių šalių, tai lendu į internetą ir ieškau maisto gaminimo idėjų, kurios nuneštų į egzotinius kraštus. Šiandien gaminau jūros gėrybių sriubą: ir šildanti, ir primenanti viliojantį Tailandą.

Reikia:
300-500 g lašišos filė,
6-8 krevetės,
1 svogūnas,
4 česnako skiltelės,
1 a. š. šviežiai tarkuoto imbiero,
1 a. š. raudonojo kario pastos,
1,5 kubelio daržovių sultinio,
sauja ryžių makaronų;
250 g kokoso pieno (18 proc.),
žiupsnelis druskos,
aliejaus kepti,
1,5 l. vandens,
laimo.

  
   Užkaičiame vandenį į kurį įmetame sultinio kubelį. Kol vandenukas burbuliuoja, susmulkiname svogūną ir česnaką. Apkepiname. Baigiant kepti sudedame sutarkuotą imbierą ir raudonojo kario pastą. Viską gerai išmaišome ir pakepiname dar minutėlę. Į verdantį vandenį sudedame dideliais gabalais supjaustytą lašišos filė, sumetame krevetes (bei kitas jūros gėrybes, jei mėgstate), suverčiame keptuvės turinį ir verdame kokias 10 minučių (kol išvirs lašiša), tada sudedame makaronus ir verdame dar 5-7 minutes, supilame kokoso pieną, įberiame druskos, jei reikia. Laukiame kol užvirs ir nukeliame nuo viryklės. Pilame garuojančią sriubytę į lėkštes, išspaudžiame laimo sulčių ir skanaujame.

2020 m. lapkričio 8 d., sekmadienis

Žmona su paslaptimi

 Viršelis. Jane Gardam Žmona su paslaptimi (The man in the wooden hat), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė-Steiblienė, 257 psl.
Apie autorę. Jane Gardam – britų rašytoja, daugelio svarbiausių literatūros premijų (tarp jų – dukart Whitbread premija, buvo nominuota Booker premijai) laureatė. 1999 m. apdovanota „Heywood Hill" premija už didžiulius nuopelnus literatūrai, 2009 m. jai įteiktas Britanijos imperijos ordinas. Ji – trylikos knygų vaikams ir devynių romanų autorė, pasaulyje labiausiai išgarsėjo trilogija apie Britanijos imperijos saulėlydį. Įspūdingą istoriją autorė papasakojo per vienos šeimos prizmę. 2015 metais pirmąjį Jane Gardam trilogijos romaną „Vyras be trūkumų" BBC įtraukė į 100 geriausių britų romanų sąrašą. „Žmona su paslaptimi“ – antroji šios istorijos dalis.

Apie knygą. „Vyras su trūkumais“ - išsamus sero Edvardo Federso portretas. „Žmona su paslaptimi“ – kita tos pačios istorijos pusė, pasakojanti apie Federsų santuoką iš žmonos Betės pozicijos. Moters charakteris savo stiprumu nė kiek nenusileidžia jos vyrui. Ir abu sutuoktiniai turi itin skirtingus požiūrius į tuos pačius dalykus.
  Po karo Betė ir Edvardas susitiko Honkonge. Jis buvo gražus, sėkmingas ir savo gyvenime stokojantis tik žmonos bei dar šiek tiek romantiško elgesio įgūdžių. Betė pasižada tekėti už menkai pažįstamo Federso – kylančios Honkongo advokatų žvaigždės. Tačiau moteris nujaučia, kad šios santuokos nelydės aistra. Didžioji jos gyvenimo meilė yra didžiausias būsimo sutuoktinio varžovas ir amžinas priešas Veniringas, kurį moteris sutinka praėjus vos valandai po sužadėtuvių. Visgi po vestuvių Federsų pora kartu gyvena dar penkiasdešimt metų. „Žmona su paslaptimi“ pasižymi autorei būdinga britiška ironija – ja pulsuoja kiekviena knygos pastraipa. Tai pasakojamas apie meilę ir ištikimybę, tačiau, kaip ir pirmoje dalyje, neatsiejamas yra ir pamažu irstančios Britų imperijos fonas. Knyga patiks visiems besidomintiems dvidešimto amžiaus istorija. Federsų pora britiška iki kaulų smegenų ir iki pat galo kuo geriausiai stengiasi atlikti savo vaidmenis: jis atsidavęs profesijai tobulas vyras, ji atsidavusi šeimai tobula žmona, tiesa, nesiskirianti su meilužio dovanotais “kaltės perlais”.
  Mano nuomonė. Antroji trilogijos dalis niekuo nenusileidžia pirmajai. Ta pati istorija papasakota iš Betės pozicijų. Ji miela, pritinkanti vyrui–advokatui, antroji pusė. Ji pasižadėjo Federsui, kas benutiktų, niekad nepalikti jo ir tvirtai laikosi savo pažado, nepriklausomai nuo to, kad gyvenimas eina pro šalį. Autorė su lengva ironija analizuoja šios poros santykius, tai vieną, tai kitą suvesdama su nuolat šalia besisukiojančiu Veniringu. Man buvo įdomu susipažinti su Bete iš arčiau, nes pirmoje trilogijos knygoje ji buvo Federso šešėlyje, o šioje dalyje iškyla visu savo moterišku žavesiu, atsidavimu šeimai ir britiškomis tradicijoms. Viskas būtų tobula, jei ne tas perlų vėrinys... Puiki knyga niūriam rudens vakarui :)
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Nora Ikstena Motinos pienas

Vienas sakinys. ,,Tada ėmė bučiuoti man rankas ir tyliai kartojo – gyvenk atmerktom akim, gyvenk atmerktom akim..." 115 psl. 
Viršelis. Nora Ikstena Motinos pienas (Mates Piens), leidykla Tyto alba, 2019 m. iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, 191 psl.
Apie autorę. Nora Ikstena (g. 1969 m.) – viena žymiausių šiuolaikinių latvių rašytojų, pelniusi pripažinimą ne tik gimtojoje šalyje, bet ir tarptautiniu mastu. 16 knygų autorė įvertinta daugybe reikšmingiausių Latvijos literatūros premijų, taip pat buvo apdovanota Baltijos Asamblėjos premija.
  Lietuvių kalba išleisti du rašytojos romanai – „Gyvenimas yra gyvenimas" ir „Motinos pienas".  Romanas „Motinos pienas" išverstas į lietuvių, vokiečių, anglų, rusų, italų ir makedoniečių kalbas, o šiuo metu verčiamas ir į japonų kalbą. Svarstydama apie kūrinio sėkmės priežastis autorė pripažįsta, kad viena iš teksto stiprybių – skaudžia asmenine patirtimi grįsti personažų paveikslai ir energetika, kuri lydėjo nuo pat pirmųjų rankraščio puslapių.
  Beje, verčiant knygą į anglų kalbą pavadinimas pakeistas į užsienio skaitytojams labiau suprantamą, aiškesnę nuorodą skelbiantį pavadinimą „Sovietinis pienas". O štai į lietuvių kalbą knygą išvertusi leidykla, dėl kaimyninių šalių – Latvijos ir Lietuvos – patirčių panašumų, nusprendė palikti originalų pavadinimą
  Apie knygą. Pagrindinė romano veikėja – gydytoja, tremtinio duktė. Ji stengiasi puoselėti savo pašaukimą – gydyti žmones. Tačiau ne viskas paprasta, kai valstybė kišasi net į asmeninį žmogaus gyvenimą. Pirmiausia iš jos atimama profesinė ateitis, tuomet tapatybė ir galiausiai ryšys su dukra. Gyvenimas atokiame Latvijos kaime augina jos vienatvę ir izoliaciją nuo išorinio pasaulio. Ar pavyks jai su dukra grįžti į Rygą, kai ten prasidės politiniai pokyčiai? Iš pirmo žvilgsnio „Motinos pienas“ – tai pasakojimas apie sudėtingus senelės, motinos ir dukters santykius ir gyvenimus, kuriuos griauna sovietų valdžia. Pasakojimas apima laikotarpį nuo 1969 iki 1989 metų. Tačiau po akivaizdžiu istorijos paviršiumi slypi gilesni emociniai sluoksniai – tai ir močiutės bandymas suteikti meilės ir šilumos anūkei, nuo kurios atsiribojo motina. Vienintelė senelė bando suteikti mergaitei aistros gyventi, tikėjimo pačiu gyvenimu ir meile. Drauge tai pasakojimas apie griaunamąją sovietinio režimo jėgą. Kaip giliai tas režimas buvo įleidęs šaknis visose Baltijos šalyse ir kaip sėkmingai jis dusino žmones – po vieną, šeimomis, giminėmis, kartomis...
  Mano nuomonė. Pamažu vėl atrandame kaimyninių šalių autorius. Norą Ikstena drąsiai galima vadinti dabartinės latvių literatūros ambasadore užsienio valstybėse. Tokiu būdu jos knyga pasiekė ir mane. Pasiekė ir sudomino. Žinoma, autorę sunkiai priskirtume jaunųjų rašytojų kartai, ir puiku, nes jos herojų gyvenimiška patirtis ateina būtent iš autorės patirties. Emocinį žmonių būvį, santykius šeimoje, apie gyvenimą ,,prie ruso" gali papasakoti tik žmogus, realiai pats tai patyręs, pats gyvenęs tuo laikotarpiu. Žinoma, galima parašyti studijas remiantis kitų pasakojimais, tačiau tai nebus pilnai išjausta autoriaus emocija. Nora Ikstena yra tos kartos atstovė, kuri gali į savo gyvenimišką patirtį sovietmečiu pažvelgti iš laisvo žmogaus pozicijos. Ši unikali patirtis ir leido autorei sukurti tokius įtikinamus ir įdomius (nedrįsčiau sakyti, kad patrauklius) personažus. Knyga tikrai verta dėmesio. 
  Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Tan Twan Eng Vakaro Miglų sodas

 Viršelis. Tan Twan Eng Vakaro Miglų sodas (angl. The Garden of Evening Mists), 2018 m., ,,Baltų lankų" leidykla, iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 
 Apie autorių. Tan Twan Eng (Tanas Tvanas Engas, g. 1972) – Malaizijos rašytojas. Prieš pasukdamas į literatūrą dirbo teisininku, yra pasiekęs pirmą aikido daną. „Vakaro Miglų sodas“ – antrasis autoriaus romanas, apdovanotas Walterio Scotto vardo ir „Man Asian“ literatūros premijomis, pateko į trumpuosius „Man Booker“ ir Tarptautinės Dublino literatūros premijų sąrašus, išleistas daugiau nei 20 pasaulio šalių
 Apie knygą. 1951-ieji, Malaja. Nutraukusi teisininkės karjerą, Jun Ling Teo atvyksta į džiunglių supamą arbatos plantaciją Šiaurės Malajoje. Ji ieško Jugirio, vienintelio japoniškojo sodo visoje Malajoje, ir šio sodo šeimininko mįslingojo Aritomo, buvusio Japonijos imperatoriaus sodininko. 
  Patyrusi japonų karo belaisvių stovyklos košmarą, Jun Ling neapkenčia japonų, tačiau svajoja sukurti japoniškąjį sodą nelaisvėje žuvusios sesers atminimui – imtis šio užsakymo bando įkalbėti Aritomo. Šis nesileidžia įtikinamas, bet sutinka priimti Jun Ling mokine iki lietų sezono. Vėliau ji galėsianti sukurti sodą pati.
  Bėga laikas, ir Jun Ling neapykantą skriaudėjams išstumia susižavėjimas mokytoju bei jo menu. Aplink siaučia partizaninis karas su komunistais, o Vakaro Miglų sodas pilnas savų paslapčių. Kas gi yra Aritomo ir kodėl jis turėjo bėgti iš Japonijos? Kas jį sieja su Jun Ling bičiuliu Magnusu Pretorijumi, kuris, regis, vis išvengia komunistų antpuolių? Ką byloja generolo Jamašitos aukso legenda – ar joje esama tiesos? Kur slypi atsakymas į visą gyvenimą Jun Ling kankinantį klausimą? O gal pati tamsiausia paslaptis – tikroji Jun Ling išsigelbėjimo iš karo gniaužtų istorija?
  Mano nuomonė. Apie japonų žiaurumus, tiesiant per Birmą imperatorišką geležinkelį, jau skaičiau Richard Flanagan romane Siauras kelias į tolimąją šiaurę. Šis romanas apima tą patį laikotarpį ir siejasi su R. Flanagan pagrindine tema. Romano Siauras kelias į tolimąją šiaurę pavadinimas pasiskolintas iš japonų poezijos klasiko eilučių, šis poetas dažnai minimas ir Vakaro Miglų sode. Aplamai, kam patiko Siauras kelias į tolimąją šiaurę, manau, patiks ir ši knyga. Pastaroji kiek subtilesnė. Tekstas lengvas, tarsi nutapytas dailininko teptuku – tolygiai, švelniai, kaip vakarėjantis peizažas paskendęs migloje. Neapykanta, meilė, skausmas, gailestis, viltis – susipina į vieną visumą, net patys herojai nežino, kokie jausmai yra tikri, kokie atėję kaip prisiminimas iš senų laikų. Žmogaus kuriamas grožis priešpastatomas žmogaus žiaurumui. 
  Knyga, verta skaitytojo dėmesio, knyga, kuri ilgam išliks atmintyje, knyga, kurią kažkada ateityje vėl norėsis paimti į rankas.
  Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Daržovių paplotėliai

    Kai norisi kažko, nežinau ko, tuomet prisirankioju visokių receptų iš interneto platybių ir imuosi eksperimentuoti: neturiu po ranka reikiamo ingrediento – nededu, o jei turiu ką nors tinkančio šiam patiekalui – papildau. Taip ir gaunasi šis bei tas :) Šiuokart kepiau saldžių bulvių ir brokolio paplotėlius.


   Brokolio paplotėliams reikės:
1 brokolio galvos 
150 g tarkuoto čederio sūrio
1 kiaušinio
2 skiltelių česnako
pipirų
druskos
  Gaminame: brokolio žiedynus sudedame į kombainą ir sumalame (kotus išmetame). Gauname tokios žalias kruopas. Padruskiname ir paliekame 20 min. pastovėti. Tada nuspaudžiame – taip, lyg ruoštumėm bulvių tarkį cepelinams :). Į nuspaustą brokolių masę įmušame kiaušinį, išspaudžiame česnaką, įberiame pipirų ir viską gerai išmaišome. Tada suberiame tarkuotą čederio sūrį ir dar kartą išmaišome. 
Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Iš brokolių masės rankomis formuojame 6 stačiakampio formos paplotėlius (kuo plonesnius suformuosime, tuo greičiau iškeps), dedame į skardą ir kepame 180 laipsnių temperatūros orkaitėje apie 20 min.

Saldžių bulvių paplotėliams reikės:
3 saldžių bulvių
1 kiaušinio
2 v. š. aliejaus
3 skiltelių česnako
Šiek tiek: 
saldžiosios paprikos miltelių
džiovinto rozmarino
pipirų
druskos
   Gaminame: bulves nuskutame, sutarkuojame burokine tarka, padruskiname ir paliekame 20 min pastovėti. Tarkius nuspaudžiame, įmušame kiaušinį bei visus likusius ingredientus, išskyrus druską – jos daugiau nebededame. Formuojame stačiakampio formos paplotėlius, dedame į kepimo popieriumi išklotą skardą ir kepame 20 min 180 laipsnių temperatūroje. 


2020 m. spalio 28 d., trečiadienis

Moliūgų keksas

 Labai kvapnus moliūgų keksas, tinkantis prie arbatos ar kavos puodelio, o gal net ir prie pieno stiklinės. Skanus šiltas, skanus ir šaltas. Kepkite, ragaukite ir draugams rekomenduokite.

Reikės:

3 kiaušinių;

130 g cukraus;

250 g miltų;

80 g aliejaus;

250 g moliūgo;

2 a. š. kepimo miltelių;

sauja moliūgo sėklų;

cinamonas, kardamonas, citrinos žievelė.


     Kiaušinius išplakite su cukrumi. Maišydami supilkite miltus su kepimo milteliais, aliejų. Moliūgą sutarkuokite burokine tarka ir sudėkite į tešlą, suberkite cinamoną, kardamoną ir moliūgo sėklas, nutarkuokite 1 citrinos žievelę.
   Viską gerai išmaišykite, supilkite į kekso formą ir kepkite apie 50 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Skanaus :)


2020 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Obuolių pyragas su karamelės kremu

                                                           


Tešlai reikia: 
1 ir 1/2 stiklinės miltų;
2 kiaušinių;
1/3 stiklinės aliejaus;
1/3 stiklinė cukraus;
1/ stiklinės pieno;
1 v. š. vanilės ekstrakto.

Kremui reikia:
100 g cukraus;
30 g sviesto;
200 g grietinėlės (30 proc.);
žiupsnelis druskos (būtina).

Dar reikia 2 nemažų rūgščių obuolių (pvz., antaninių).

   Pirmiausia išverdu kremą. Cukrų, nuolat maišydama, išlydau keptuvėje ant lėtos ugnies. Kai cukrus išsilydo ir masė šiek tiek paruduoja sudedu sviestą, druską ir supilu grietinėlę. Nuolat maišydama kremą verdu dar 5 minutes. Tada kremą supilu (jis nėra tirštas) į pyrago kepimo formą ir palieku atvėsti. 
   Obuolius nulupu ir supjaustau skiltelėmis. Skilteles lanku sudėlioju ant pravėsusio kremo.
  Visus tešlai skirtus produktus sudedu į dubenį ir išmaišau iki vientisos masės ir supilu ant obuolių bei pašaunu į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę Kepu apie 30 min. Iškepusį pyragą palieku ataušti. Pravėsusį pyragą apverčiu, kad kremu padengti obuoliai būtų kepinio viršuje.
   Užsiplikau puodelį arbatos ir atsipjaunu gabaliuką pyrago. Saldus karamelės kremas puikiai dera su rūgščiais obuoliais ir minkštu biskvitu. Tobulas pyragas: skanus ir nesudėtingas išsikepti.  


2020 m. spalio 14 d., trečiadienis

Obuolių pyragas su baltymų kepurėle

  Atėjus rudeniniam obuolių pyragų sezonui visad ieškau naujų idėjų. Šiuokart panorau išbandyti smėlinės tešlos pyragą. Atrodo, jau daug kartų panašus yra keptas, tačiau sukeitus kelis ingredientus vietomis, gaunasi visiškai naujo skonio kepinys :)


Šiam pyragui iškepti reikės:
2 kiaušinių;
3 obuolių (pagal skonį – rūgštesnių ar saldesnių);
180 g šalto sviesto;
2 stiklinės miltų;
1 stiklinės cukraus (gali būti ir mažiau);
1 a. š. kepimo miltelių,
vanilinio cukraus;
žiupsnelio druskos;
saujos migdolų drožlių.

    Pradžioje atskiriame kiaušinio baltymą nuo trynio. Kol gaminsime tešlą baltymus dedame į šaldytuvą. Miltus persijojame ant plokščio paviršiaus (pvz., stalo :), į juos suberiame druską, kepimo miltelius ir 1/2 stiklinės cukraus, įtarkuojame šaltą sviestą. Viską kapojame peiliu kol sviestas susimaišys su miltais, tada supilame trynius ir kapojame toliau. Tešlą minkyti baigiame rankomis, tiksliau, pirštais. Triname tarp pirštų iki susidarys šlapio smėlio pavidalo trupiniai. 
   Tešlą sudedame į kepimo formą ir šiek tiek paspaudžiame, labai nedaug (saują tešlos trupinių pasiliekame pyrago viršui apiberti). Ant tešlos sudedame nuluptus ir kubeliais supjaustytus obuolius. 
    Traukiame baltymus iš šaldytuvo, plakame iki  standžių putų, kas kartas vis įpildami cukraus. Standžiai išplaktus baltymus (iki tokio standumo, kad pavertus neiškristų iš dubens) sudedame ant obuolių ir apibarstome smėliniais tešlos trupiniais, kuriuos pasilikome. Ant viršaus suberiame migdolų drožles. 
    Paruoštą pyragą pašauname kepti į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 20 min., tada šilumą sumažiname iki 180 ir kepame dar 40 min. Palaukiame kol atvės ir tada jau skanaujame.

2020 m. spalio 12 d., pirmadienis

Aštrus bruknių padažas

 



    Norite aštresnio, pikantiško padažo? Labai tiks bruknės su čili pipiriukais – paprasta ir labai skanu.

Reikia:
0,5 kg bruknių;
150 g cukraus;
2 čili pipirų.
     Bruknes nuplauname, nusausiname, išrenkame blogas uogas. Čili pipirus smulkiai (na, labai smulkiai) supjaustome.  Ingredientus sudedame į puodą, užpilame cukrumi ir maišydami verdame apie 40 min. Išvirusias uogas supilame į nedidelius stiklainėlius. Tiekiame prie mėsos ar sūrio patiekalų.

Bruknių uogienė su obuoliais ir apelsinais

    Šie metai tikrai buvo gausūs bruknių. Miške net raudona, tik pasilenk ir skink. Ir prisiskyniau. Visą kibirėlį. Bruknienė skani ir be pagardų, tačiau kai toks uogų kiekis, galima ir paeksperimentuoti. Apelsinas, mano galva, dera visur, manau, derės ir su bruknėmis. 

Reikia:
2 kg bruknių;
2 apelsinų;
4 ananasinių obuolių;
300 g cukraus (jei mėgstate saldžiau – 500 g).

Verdame bruknienę:
Bruknes nuplauname ir išrenkame nekokybiškas uogas, apelsinus kruopščiai nuplauname su soda ir sumalame su visa žievele, obuolius nulupame ir smulkiai supjaustome. Visus ingredientus sumaišome, užpilame cukrumi ir verdame ant vidutinio kaitrumo ugnies apie 30-40 min. Supilame į iškaitintus stiklainius. Šaldytuve laikyti nebūtina.

 

2020 m. spalio 11 d., sekmadienis

Saldžiarūgštis pomidorų padažas

    Labai mėgstu lietuviškus pomidorus. Ne tuos, kuriuos perkame supermarketuose, o tuos,  ką tik nuskintus nuo krūmo, kvepiančius ir sultingus. Tai va, šiandien gavau dovanų visą krepšį tokio gėrio, net per savaitę nepavyks suvalgyti, todėl susirandu seną užrašų knygelę ir imuosi darbo – gaminu saldžiarūgštį pomidorų padažą.


 Reikia:
5 kg pomidorų;
1 kg svogūnų;
2-3 saldžiosios paprikos;
3 čili pipiriukai (čia jei mėgstate aštriai, aš nededu);
400 g cukraus;
100 g razinų;
100 g džiovintų abrikosų;
3 v. š. druskos;
1 galva česnako;
1/2 stiklinė acto;
3 v š. krakmolo.

  Pomidorus, svogūnus, paprikas (ir čili pipirus, jei dedate), abrikosus bei razinas sumalu mėsmale. Supilu cukrų, druską. Išmaišau ir verdu apie 30 min. Tada suberiu susmulkintus česnakus, supilu actą ir atsargiai įmaišau krakmolą (prieš pilant į padažą, krakmolą būtina ištirpinu šaltame vandenyje). Kaitinu iki užvirimo. Dar karštą padažą supilstau į iškaitintus stiklainius ir sustatau vėsioje patalpoje. 
   Skoniu šis padažas primena Uncle Bens saldžiarūgštį padažą. 


2020 m. spalio 7 d., trečiadienis

Marinuoti baravykai


    Šis rudenėlis tikrai buvo gausus baravykais. Net ir aš, ne grybautoja, o vaikščiotoja po mišką, radau daugiau nei pusšimtį baravykų (kiti, žinoma, šimtais skynė :) Tai prisidžiovinau - bus žiemą kuo silkutę paskaninti. O pačius gražiausius, taip sakant, baravykų elitą, sudėjau į stiklainiukus ir apipyliau marinatu. 

Marinatui reikia:
1 l vandens;
3 lauro lapelių;
6-8 pipirų;
4 v. š. cukraus;
1 v. š druskos;
4 v. š. 9 proc. acto



  




    Baravykus nuvalome, nuplauname, supjaustome dideliais gabalais ir verdame lengvai padruskintame vandenyje 15 min. Tuo pačiu metu ruošiame ir marinatą: į verdantį vandenį sumetame visus ingredientus ir paverdame 2 min. 
    Išvirusius baravykus supilame į kiaurasamtį, nuvarviname ir supilame į paruoštą marinatą. Paverdame 5 min. ir dar karštus sudedame į stiklainius bei užpilame marinatu iki pat viršaus – marinatas turi visiškai apsemti grybus. Užsukame stiklainius ir apverčiame dangteliais į apačią kol visiškai atšals.  
    Viskas. Pastatome šaltai ir laukiame progos paragauti ;)



2020 m. spalio 6 d., antradienis

Varškės pyragas su kriaušėmis

   Kai ruduo toks dosnus vaisiais, reikia naudotis proga ir kepti pyragus. Kas kartą vis kitus, vis skanesnius. Šį receptą radau pas ,,Sonatinos užrašai". Pamaniau, gražiai atrodo, pabandysiu išsikepti. Viską dariau vedina recepto nuorodų, tik sumažinau kai kurių ingredientų kiekius, pvz. cukraus. Pyragas iškepė tobulai skanus, ypač derantis prie rytinės kavos puoduko.

Tešla: 
200 g miltų;
120 g šalto sviesto;
30 g cukraus;
1 kiaušinio.
   Sumaišome cukrų ir miltus, sudedame kubeliais supjaustytą sviestą (dar geriau - sutarkuotą burokine tarka) ir triname pirštais kol pasidarys šlapi trupiniai. Įmušame kiaušinį ir kruopščiai suminkome tešlą, kurią dedame į šaldytuvą maždaug 15 min.

Kriaušės:
5 nedidelės kriaušės;
250 g vandens;
80 g cukraus.
   Kriaušes nulupame palikdami kotelį. Užviriname vandenį, supilame cukrų ir išverdame sirupą. Į sirupą sudedame kriaušes ir verdame ant mažos ugnies apie 10 min. kartas nuo karto pavartydami. Išvirusias kriaušes ištraukiame iš sirupo.

Varškės masė:
250 g maskarponės sūrio;
250 g varškės;
2 dideli kiaušiniai;
80 g cukraus;
1 a. š. vanilinio cukraus
  Visus ingredientus sudedame į vieną dubenį ir gerai, iki vientisos masės, išplakame mikseriu.


    Iš šaldytuvo ištraukiame tešlą, iškočiojame apvalų lakštą. kuriuo išklojame 20 cm skersmens kepimo formą, šonuose suformuodami kraštelius. Supilame varškės masę š kurią sustatome kriaušes koteliais į viršų. 
   Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių (kai kuriose orkaitėse užtenka iki 180 laipsnių), pašauname pyragą ir kepamą 60 min. Iškepusį pyragą atvėsiname iki kambario temperatūros ir ragaujame.

Adžika

 


REIKĖS:

2 kg pomidorų;
1 kg saldžiųjų paprikų;
3 svogūnai;
3 čili pipirai;
300 g įvairių prieskoninių žolelių 
(krapų, petražolių, kalendros, baziliko);
1/2 stiklinė aliejaus;
1 galvutė česnako;
apie 60 g druskos.

GAMNAME:

   Pomidorus, paprikas, svogūnus, čili pipirus ir prieskonines žoleles sumalame mėsmale ir verdame apie 45 min. Tuomet supilame aliejų, išspaudžiame česnaką, suberiame druską, gerai išmaišome ir verdame dar 15 min. Štai ir viskas, adžiką supilstome į nedidelius stiklainėlius, kuriuos laikome vėsioje patalpoje. 

Moliūgų-paprikų padažas

 


REIKIA:  

2 kg moliūgo (gryno svorio);
0,5 kg saldžiųjų paprikų;
3 vnt. čili pipiriukų arba 3 a. š. čili miltelių;
1 v. š. druskos;
1/4 stiklinės aliejaus;
1 stiklinė cukraus;
0,5 litro pomidorų padažo;
100 ml baltojo vyno acto;
1 galvutė česnako.
                                                                  

  GAMINAME:

    Moliūgą nulupame, išimame sėklas, supjaustome nedideliais gabaliukais ir, apipylę druska bei cukrumi, paliekame 4-6 valandoms pastovėti. Jei susidarė labai daug sunkos - dalį nupilame, tik jokiu būdu ne visą. Tada sudedame  supjaustytas paprikas ir visus likusius ingredientus (išskyrus actą) bei verdame, kol moliūgas suminkštės. Bebaigiant virti supilame actą. Visą tą gėrį sutriname trintuve ir dar paverdame 10 min. Supilstome į norimo dydžio sterilizuotus stiklainiukus. Laikome vėsioje vietoje (nebūtinai šaldytuve). 
    Skanu su mėsos, ypač paukštienos, patiekalais, galima gardinti sriubas bei padažus. 

2020 m. rugsėjo 10 d., ketvirtadienis

Gabri Ródenas Močiutė, kuri apkeliavo pasaulį dviračiu

 Viršelis: Gabri Ródenas  Močiutė, kuri apkeliavo pasaulį dviračiu (La Abuela Que Cruzo el Mundo en Una Bicicleta), leidykla Alma littera, 2020 m., iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė, 144 p.

Apie autoriųGabri Ródenas gimė 1976 m. Mursijoje, Ispanija. Studijavo filosofiją Mursijos universitete. Šiuo metu jis dėstytojauja Mursijos universitete ir rašo knygas.

Apie knygą. Įkvepiantis pasakojimas apie kasdienių dalykų magiją. Knyga, kuri padės vėl patikėti meilės galia keisti pasaulį. Ši graži ir šviesi istorija — tai kvietimas iš naujo atrasti ir patirti gyvenimo džiaugsmą. Atsisakyti viso to, kas daro mus nelaimingus, kelia nuobodulį, ir imtis ko nors naujo, įdomaus ir netikėto. Išvysti pasaulį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, kaip kadaise vaikystėje, kai viskas atrodė nauja ir nepaprasta.

Jaudinanti kelionė į žmogaus sielos gelmes su miela pakeleive. Beraštė, bet išmintinga devyniasdešimtmetė senutė donja Maru gyvena nedideliame Meksikos miestelyje, kepa pyragėlius ir dalija juos našlaičių namų vaikams. Tačiau ramų jos gyvenimą netikėtai sudrumsčia žinia apie sūnaus mirtį. Paaiškėja, kad Verakruse gyvena donjos Maru anūkas, apie kurį ji iki tol nežinojo. Donja Maru nusprendžia sėsti ant savo seno dviračio ir važiuoti jo ieškoti. Keistoje kelionėje po Meksiką ji sutiks daug skirtingo likimo žmonių, su kuriais kalbėsis apie gyvenimą.

Ši grakščiu, poetišku stiliumi su humoru parašyta knyga pasakoja apie tai, kaip atrasti save, įveikti sunkumus ir išmokti džiaugtis mažais gyvenimo stebuklais. Tai tarsi kelionė savęs link, kur patys skaitytojai taps tikraisiais istorijos herojais. Neįprasto žanro knyga, kurią būtų galima lyginti su Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu”, Richardo Bacho „Džonatanu Livingstonu Žuvėdra” ar Paulo Coelho „Alchemiku”.

Mano nuomonė. Šiltas ir šviesus pasakojimas apie laimę gyventi, laimę džiaugtis kasdienėmis smulkmenomis, nereikalaujant nei iš savęs, nei iš šalia esančių neįmanomo. Kiekviena mums duota diena tarsi dovana, kuria reikia džiaugtis ir tuo džiaugsmu dalintis su kitais. Tuomet laimė pati pasibels į duris. Knygos herojė paprasta, gyvenimo vėtyta ir mėtyta donja Maru pati yra džiaugsmas, o jos patarimai kelyje sutiktiems žmonėms paremti gyvenimiška patirtimi. Knyga nestora, tik 144 puslapiai, tačiau juose sutelpa visas pasaulis, sklidinas meilės, išminties, užuojautos ir sodraus humoro. Jei reiktų trumpai apibūdinti kūrinį, sakyčiau, kad tai vieno vakaro skaitymo knyga, prie kurios mintimis grįšiu dar ne kartą. 

Vertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. rugsėjo 1 d., antradienis

Marinuotos cukinijų juostelės

   Rudenį visada atsiranda draugų, giminių ar bendradarbių, kurie būtinai tau padovanoja vienokių ar kitokių daržo gėrybių. Šiuo kartu gavau cukinijų. Ir tiek, kad suvalgyti nelabai pavyks, tenka ieškoti būdo jas išlaikyti iki žiemos. Receptą radau facebook grupėje ,,Kirvio koto turnyras", išbandžiau ir dabar dalinuosi su jumis.



Reikia:
1 kg cukinijų;
1 v. š. druskos;
250 g cukraus;
5 v. š. aliejaus;
1/2 stiklinės 9 proc. acto;
5 skiltelių česnako.

    Cukiniją skustuku išilgai supjaustome plonomis juostelėmis (dalį su sėklomis ir luobą išmetame) ir užpilame druska bei paliekame pasimarinuoti. Po 3 valandų suberiame cukrų ir susmulkintą česnaką, supilame aliejų ir actą. Viską atsargiai pamaišome ir pamirštame 12 valandų. Kitą dieną cukinijų juosteles sudedame į iškaitintus stiklainius, užpilame marinatu, užsukame ir dedame į vėsią vietą.

Tortas ,,Beveik ,,Napoleonas"

 

 
    Kodėl beveik? Nes tai nėra klasikinis ,,Napoleono" tortas. Pirmiausia, torto lakštus pirkau firminėje ,,Rūtos" parduotuvėje – kam vargti, jei gali nusipirkti.  Vieną lakštą sutrupinau ir palikau tortui apiberti, kitus lakštus gausiai pertepiau kremu ir uždėjau vieną ant kito. Suformavusi tortą, viršutinį lakštą ir šonus taip pat aptepiau kremu ir apibarsčiau pasiliktais trupiniais. Štai ir viskas. Tortą įdėjau į šaldytuvą ir palikau iki kitos dienos vakaro - reikia, kad kremas įsigertų į lakštus, tuomet tortas bus minkštesnis, skanesnis. 
    Kremą torto pertepimui gaminau pati. Jam reikia:
    1 skardinės kondensuoto pieno su cukrumi;
    1 pakelio sviesto;
    1 citrinos su žievele.
    Kambario temperatūros sviestą išsukame su kondensuotu pienu. Nutarkuojame citrinos žievelę, išspaudžiame citrinos sultis ir supilame į sviesto kremą. Viską gerai išmaišome ir aptepame torto lakštus. Jei norite, kremą galima pagardinti šlakeliu brendžio.

2020 m. rugpjūčio 31 d., pirmadienis

Bruknių-kriaušių uogienė

  Buvome grybaut. Grybų nerasta, tačiau visas miškas raudonuoja bruknėmis. Prisivalgiau ir dar namo krepšelį parsivežiau. Nusipirkau kriaušių ir ėmiausi darbo.
    Reikia:
    700 g bruknių;
    700 g kriaušių;
    300 g cukraus.
    Bruknes nuploviau ir nusausinau. Kriaušes supjausčiau nedideliais kvadratėliais. Viską suverčiau į puodą, užpyliau cukrumi ir nuolat maišydama viriau 30 min. Dar karštą uogienę supyliau į stiklainius ir palikau laukti žiemos. Uogienė nesaldi, tad puikiai tiks prie vištienos ar balto sūrio.

Obuolių pyragas su graikiniais riešutais

  Rudens sezono karalius – obuolių pyragas. Kiekvieną rudenį stengiuosi išbandyti vis naują receptą, atrasti naują skonį. Šiandien kepiau obuolių pyragą su riešutais. 


Reikia:
3-4 (300 g) rūgštesnių obuolių;
200 g miltų;
150 g cukraus;
1/2 citrinos;
60 g graikinių (lazdyno) riešutų;
3 kiaušinių;
1 a. š. kepimo miltelių;
1 pakelio vanilinio cukraus;
žiupsnelio druskos.
 Obuolius nulupame, supjaustome kvadratėliais, išspaudžiame citrinos sultis, apipilame cukrumi ir viską išmaišę paliekame pastovėti. 
    Miltus išsijojame į atskirą dubenį, supilame kepimo miltelius, vanilinį cukrų ir šiek tiek druskos. 
    Riešutus susmulkiname ir suberiame į miltus. Išmaišome, kad riešutai apsiveltų miltais.
     Įmušame kiaušinio trynius. Išmaišome. 
     Suberiame obuolius ir vėl maišome.  
    Kitame dubenyje  iki standumo išplakame kiaušinio baltymus ir sukrečiame į tešlą. Dar kartą viską gerai išmaišome (kad kiekviena obuolio skiltelė pasidengtų tešla). 
    Paruoštą tešlą sukrečiame į riebalais pateptą kepimo formą ir kepame apie 40 min. iki 180-200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. 
     Svarbi informacija. Pyragas turi apie 2150 kcal, tad pasidalinus su 9 draugais ir pačiam galima gabaliuką suvalgyti – figūrai nekenksminga, o nuotaika pakils iki padebesių ;)

Troškinys su šparaginėmis pupelėmis

Visi žino, kad labai skanu šparagines pupeles pakepti ant sviestuko su džiūvėsėliais. Tačiau net ir pats skaniausias patiekalas per laiką pabosta ir ieškai naujų receptų. Tai va, šiandien gaminame troškinį su šparaginėmis pupelėmis. 

  Reikia: 
500 g šparaginių pupelių;
500 g maltos mėsos (faršo);
2 vidutinio dydžio morkos;
3 pomidorai
1 didelė galva svogūno;
1/2 cukinijos
2 v. š. pomidorų pastos;
1 stiklinė (200 ml) sultinio;
prieskoniai (malti čili pipirai, malti juodieji pipirai, adžika, petražolės ir pan.);
druska;
aliejus kepimui.

   Šparagines pupeles apverdame pasūdytame vandenyje, ataušiname ir supjaustome į norimo ilgio gabaliukus. 
      Faršą gerai apkepame su trupučiu aliejaus. Baigiant kepti užberiame druskos ir maltų juodųjų pipirų.
    Susmulkintą svogūną pakepiname atskiroje keptuvėje, morkas supjaustome rutuliukais ir pakepiname kartu su svogūnu. Cukiniją supjaustome pusmėnuliais ir suberiame į tą pačią keptuvę, kur kepa morkos. Viską paskaniname druska. 
    Į puodą suverčiame  keptą faršą, šparagines pupeles ir keptas daržoves, įpilame sultinį ir troškiname ant lėtos ugnies 10 min. Tada įmetame supjaustytus pomidorus, sukrečiame pomidorų pastą, pagardiname prieskoniais (čia jau jūsų fantazijos bei skonio reikalas, aš dėjau čili miltelius, adžikos granules, petražoles) ir troškiname dar 10 min. Nepamirškite pamaišyti! 
    Viskas, troškinys paruoštas. Ragaujame su orkaitėje keptų bulvių skiltelėmis  arba šviesios duonos skrebučiu. Skanaus!

2020 m. rugpjūčio 27 d., ketvirtadienis

Šiltas patisonų užkandis

   Patisonai, daržovė, kuri man kelia nuostabą savo forma ir kuri niekaip ,,neįsipaišо" į mano racioną. Iki šiol ...Prieš savaitę svečiavausi pajūryje pas draugę, kuri pavaišino patisonų užkandžiu. Gal pirmą kartą ši daržovė nusipelnė mano pagiriamojo žodžio – buvo nuostabiai skanu. O pasigaminti tokį užkandį itin paprasta.
Reikės: 
2 nedidelių, šviežių patisonų;
2 svogūnų; 
2 pomidorų
1 saldžiosios paprikos;
druskos, pipirų ir adžikos granulių (arba miltelių);
aliejaus kepimui.
   Daržoves supjaustome stambiais gabalas. Į keptuvėje įkaitintą aliejų suberiame svogūnus ir apkepiname, tada suberiame patisonus ir paprikas, keptuvę uždengiame dangčiu ir kepame dar 10 minučių. Kai patisonai kiek suminkštėja, nuimame dangtį, sudedame pomidorus, suberiame druską, maltus pipirus ir pagal skonį pagardiname adžikos granulėmis, viską išmaišome ir dar pakepame max 10 minutes. Valgome karštą su skrudinto batono riekele. Jei mėgstate аr norite sočiau, galite užberti kelis gabalėlius fetos ar brinzos sūrio.
       Užkandis puikiai tinka sotiems pusryčiams arba lengvai vakarienei. Skanaus!

2020 m. rugpjūčio 26 d., trečiadienis

Makaronų ir šprotų salotos

Kai tingi kažką išradinėti, kažką kepti, kažką tepti, o valgyti nori, visada yra išeitis – makaronai! Tai gi, patiekalas, gimęs iš tinginystės.

Reikia:
pusės pakelio makaronų (apie 250 g)
2 kietai virtų kiaušinių
indelio šprotų,
svogūno,
druskos ir pipirų.

Gaminame. Makaronus išverdame kaip nurodyta ant pakelio, išvirusius perliejame šaltu vandeniu ir paliekame nusivarvėti. Likusius ingredientus (kiaušinus, šprotus, svogūną) susmulkiname ir sudedame į makaronus, taip pat supilame ir aliejų nuo šprotų, pabarstome maltais pipirais ir  druska bei viską gerai išmaišome. Į  salotas galima įmesti kelis mažus pomidoriukus – ir gardu, ir gražu.


2020 m. rugpjūčio 21 d., penktadienis

Sūrio paplotys pusryčiams


Receptas nužiūrėtas iš simplefoodrecipes puslapio.
REIKĖS:
Nedidelio ryšulėlio krapų, petražolių ir svogūno laiškų (viso apie 30 g),
1 kiaušinio;
300 ml kefyro;
100 g kieto sūrio (kokį mėgstate);
100 g miltų;
0,5 a. š. kepimo miltelių;
druskos ir pipirų pagal skonį.

 GAMINAME:
1. Burokine trintuve sutarkuojame sūrį.
2. Susmulkiname žalumynus;
3. Į gilų dubenį įmušame kiaušinį, pagardiname druska, pipirais ir išplakame. 
4. Į plakinį supilame kambario temperatūros kefyrą ir išmaišome;
5. Toliau maišydami pilame miltus, sodą. Tešla turi būti vientisos konsistencijos, be gumuliukų;
6. Pabaigoje įmaišome sūrį ir žalumynus;
7. 1/2 tešlos pilame į įkaitintą ir aliejumi pateptą keptuvę. Tešlą tolygiai paskirstome  ir kepame ant vidutinės ugnies apie 5 min. Tada paplotį apverčiame ir dar kepame 5 min.
8. Iškepusį paplotį išdedame ant lėkštės ir apipilame tirpintu sviestu (nebūtina, bet skanu);
9. Taip pat iškepame ir antrą paplotį. Jei turite dvi keptuves - abu papločius galite kepti vienu metu :)
10. Ragaujame dar šiltus. Skanaus!