Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. vasario 18 d., antradienis

L. J. Ross Jovaro įduba

  Viršelis. L. J. Ross Jovaro įduba (Sycamore Gap), leidykla Jotema, 2018, iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė,336 p.
  Apie autorę. Louise Ross  gimė ir užaugo Nortumberlende. Ji Londono Karališkojoje koledže baigė teisės studijas ir dvidešimt metų dirbo teisininke. Gimus sūnui, nusprendė,  kad atėjo laikas pokyčiams ir pabandė rašyti. L. J. Ross debiutinis romanas apie inspektorių Rajeną ,,Šventoji sala" susilaukė stulbinančio pasisekimo.   Ji metė teisininko darbą ir atsidėjo kūrybai. Po pusmečio išėjo antra Rajeno serijos dalis ,,Jovaro įduba", po to sekė dar du romanai: ,,Hevenfildas" ir ,,Angelas".
   Apie knygą. Detektyvas vyresnysis inspektorius Rajenas tikisi palikęs savo nerimastingus išgyvenimus praeityje. Bet tuomet, ankstyvomis vasaros saulėgrįžos valandomis, Adriano sienoje, ties vietove, vadinama Jovaro įduba, aptinkami nežinomos merginos palaikai. Dešimtį metų išgulėję nerasti, jie uždavė Rajenui mįslę — surinkti nužudytosios merginos praeities dėlionę. Tyrimo linijos kryžiuojasi ir susilieja, o tuo tarpu pats Rajenas priverstas įsitraukti į katės ir pelės žaidimą su savo mirtinu priešininku, kurio, regis, niekas neįstengia sustabdyti. Savitumo šiam greito veiksmo detektyvui suteikia mirtis ir paslaptys, pagardintos meilės dramomis bei žaižaruojančiu humoru, kaip ir kerinčio grožio gamta aplink Adriano sieną, stūksančią tarp Nortumbrijos kalvų.
  Mano nuomonė. keistai pradėjau skaityti L. J. Ross detektyvų seriją apie vyresnįjį inspektorių Rajeną: pirma perskaičiau 3-ą knygą, štai dabar baigiau 2-ą, perspektyvoje gal dar skaitysiu 4-ą.  1-os  (,,Šventoji sala") nebeskaitysiu, nes ir taip aišku, kas ten vyko iš jau perskaitytų. Apie ,,Jovaro įdubą" galiu pasakyti, kad ji skaitosi taip pat smagiai, kaip ir ,,Havenfildas". Knygoje nestokojama humoro,  gražių gamtos vaizdų, paslaptingų ritualų, o klasikiniams detektyvams būdingas rašymo stilius nuteikia smagiam savaitgalio skaitymui. Viskas puiku, tačiau perskaičius kelias šios serijos knygas, pasisotini ir norisi kažko kita, kažko aštriau, labiau keliančio šiurpuliukus.  
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2020 m. vasario 17 d., pirmadienis

Jesse Burton Mūza



Viršelis. Jesse Burton Mūza (The Muse), leidykla Baltos lankos, 2017, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl.

Apie autorę. Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų. Antras į lietuvių kalbą išverstas šios autorės romanas yra ,,Mūza".
Apie knygą. Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.
  Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.
  „Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.
   Mano nuomonė. Knygoje gvildenama moters-dailininkės (menininkės) savirealizavimo problema vyrų pasaulyje. Ar daug žinote iškilių moterų dailininkių? Aš tesugebėjau įvardinti tik vieną kitą, tuo tarpu, kai vyrų-dailininkų vardai tiesiog rikiavosi vienas po kito.  Kodėl? Taip jau susiklostė, kad iki XX a. antros pusės  moterys buvo tiesiog dailininkų mūzos, įkvepiančios vyrus kūrybai, tačiau pačios nepretenduojančios į dailininkų gildiją. Geriausiu atveju, jos kurdavo didžių vyrų šešėlyje ir dažnai likdavo neįvertintos, nors jų darbai buvo ne ką prastesni. Knygoje tai labai aiškiai atskleista. Net nuosavas tėvas, meno kūrinių pardavėjas, negali suvokti, kad dukra galėtų tapyti taip, jog jos darbai būtų vertinami meno rinkoje: ,,<...> moterys, be abejo, gali  paimti į rankas teptuką ir dažus, bet faktas tas, kad jos niekada netampa tikromis menininkėmis". Tam, kad savo kūrinius galėtų parodyti pasauliui, Olivija sudaro sandėrį su jaunu  dailininku-revoliucionieriumi ir jo vardu išsiunčia savo paveikslus į Paryžių.  ,,Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa."  – sako Olivija Šlios, prisidengdama svetimu vardu, kad atskleistų save.   Kita romano tema: ar kūryba gali egzistuoti be meilės?  Autorė įsitikinusi, kad meilė, aistra yra kūrybos varomoji jėga –ar tai būtų tapyba, ar rašymas, – be jos kūryba yra bedvasė.
   Patiko tiek siužetas, tiek rašymo maniera. Debiutinis  romanas ,,Miniatiūristas" man buvo atradimas, o ,,Mūza" tik patvirtino, kad Jessie Burton yra talentinga, nestokojanti fantazijos ir puikiai valdanti plunksną rašytoja. Žinoma, visada galima rasti priekabių, bet ar verta jų ieškoti, jei knygą buvo smagu skaityti? – tikrai ne.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Tarkuotų bulvių kukuliai (dubenėliai)

 Vis dar negaliu atsidžiaugti nauja bulvių tarkavimo mašina. Vos tik sulaukiu savaitgalio, traukiu mašiną, skutu bulves ir gaminu kokį nors patiekalą iš vaikystės prisiminimų. Šio savaitgalio skanėstas – tarkuotų bulvių kukuliai (dubenėliai).
Kukuliams reikės:
12 didelių bulvių;
druskos;
krakmolo (nebūtina, jei bulvės krakmolingos).

Tikras, sotus, kaimiškas maistas. Bet retkarčiais taip norisi kažko tokio... 
 Gaminame kaip ir cepelinus:
   Nuskutame 12 bulvių (galima ir daugiau, jei šeimyna didelė). iš nurodyto kiekio bulvių sočiai pavalgys 3-4 žmonės.
   Išverdame 4 bulves. Kol bulvės verda, sutarkuojame likusias, gerai nuspaudžiame tarkius. Nuo tarkių likusią sunką nupilame. Krakmolą, kuris liko nupylus sunką, sudedame į bulvių tarkius. Jei krakmolo susidarė labai nedaug, dar kokį šaukštą-kitą pridedame papildomai.
   Išvirtas ir atšalusias bulves sumalame mėsmale (galima ir sutrinti) ir sudedame į bulvių tarkius. Padruskiname ir labai gerai išminkome.
   Užkaičiame vandenį. Iš tarkių tešlos suformuojame nedidelius rutuliukus, šiek tiek juos suplojame ir viduryje nykščiu įspaudžiame duobutę (gauname nedidelius bulvinius dubenėlius). Vandeniui užvirus įberiame druskos ir sumetame bulvių kukulius. Verdame 20- 30 min.. Išvirusius kukulius išgriebiame kiaurasamčiu ir ragaujame pagardinę pasirinktu padažu.

   Spirgų padažas.
Reikės:
rūkytos šoninės apie 300 g;
2 svogūnų;

aliejaus kepti;
grietinės (jei pageidaujate).
  Šoninę supjaustome smulkiais kubeliais ir pakepame, svogūnus susmulkiname ir pakepame nedideliame kiekyje aliejaus. Abu ingredientus sumaišome ir beriame ant bulvinių kukulių. Jei pageidaujate, galima dar ir grietinės šaukštą užsimesti.

  Sviesto-grietinės padažas.
Reikės:
100 g sviesto;
400 g grietinės
druskos.
   Sviestą ištirpdome įkaitintoje keptuvėje, sukrečiame grietinę ir viską pagardiname druska.
    Varškės padažas.
Reikės:
400 g varškės;
3-4 skiltelių česnako (galima ir daugiau, jei mėgstate);
grietinės (pagal skonį);
druskos.
   Varškę perkame tokią, kad būtų vientisos konsistencijos, ne biri. Išspaudžiame česnaką, įberiame druskos, kelis šaukštus grietinės (nebūtinai 30 proc., gali būti ir liesesnė). Viską labai gerai išmaišome. Varškės padažo tirštumą reguliuojame pridedamos grietinės kiekiu. 

Salotos su plėšyta vištiena

   Mano draugė  gamina toookias skanias vištienos salotas, kad vien pagalvojus seilė tįsta. Ir aš pasigaminau. Nesudėtinga ir ilgai netrunka. Paprašiau leidimo receptą patalpinti savo bloge. Sako, čia mano anytos šedevras, bet manau, kad nesupyks :)
         Salotoms reikės:
   vištienos krūtinėlės (500 g);
   1/2 poro stebo;
   1 raudonos saldžiosios paprikos;
   nedidelio indelio juodųjų alyvuogių (400 g);
   2 kiaušinių;
   1 v. š. krakmolo;
   1 v. š. miltų;
   žiupsnelio druskos;
   žiupsnelio maltų pipirų;
   indelio mėgstamo majonezo (250 g);
   50 g graikinių riešutų.

      Vištienos krūtinėlę padruskiname ir pašauname kepti. 
    Tuo metu išsikepame lietinius (!): į dubenį įmušame kiaušinius, įberiame žiupsnelį druskos ir išplakame. Įmaišome krakmolą – išplakame, įmaišome miltus – išplakame. Jei tešla per tiršta, įpilame šlakelį vandens. Ant įkaitintos ir aliejumi pateptos keptuvės iškepame labai plonus lietinius. 
   Žiedeliais supjaustome porą ir alyvuoges, kubeliais – papriką, susmulkiname graikinius riešutus. Praaušusius lietinius sudedame vieną ant kito supjaustome juostelėmis. Visus ingredientus sumetame į dubenį.
    Iškepusią vištienos krūtinėlę suplėšome dviejų šakučių pagalba ir sumetame į dubenį su daržovėmis ir lietiniais. Viską apipilame majonezu, paskaniname maltais pipirais, gerai išmaišome ir ragaujame.   
    Ačiū tau, Aušryte, ir tavo šauniai anytai, už receptą, už tokį gėrį!