Kristin Steinsdottir Šviesė

  Viršelis. Kristin Steinsdottir Šviesė (Ljosa), Alma littera, 2021 m., iš islandų kalbos vertė Jūratė Akucevičiūtė, 222 p.

  Apie knygą. Kristin Steinsdottir romanas „Šviesė“ parašytas remiantis autorės močiutės gyvenimo istorija. Jaudinantis pasakojimas, primenantis Herbjorg Wassmo knygas, laimėjo Islandų moterų literatūros premiją, o už savo indėlį į šalies literatūrą rašytoja pagerbta aukščiausiu Islandijos valstybės apdovanojimu – Sakalo ordinu.

  XIX a. pabaigoje, nuošaliame Rytų Islandijos kaimelyje, ledynų, jūros ir plikų laukų apsuptyje gyvena mergaitė Paulina, kurią visi vadina Šviese. Atšiaurios gamtos žemėje gyvenimas nėra lengvas, bet Šviesė auga laiminga, apsupta seserų ir brolių, dievinanti savo tėvą – kaimo seniūną bei gydytoją homeopatą – ir nepatirianti didesnių negandų nei bet kuris kitas kaimo ar šalies gyventojas.

  Bundant Šviesės moteriškumui, ima busti ir jos jausmai. Mergina įsimyli pas tėvą atvykusį gydytis jauną vyrą, o ir šis jai neabejingas. Tačiau pats ištikimybe niekad nepasižymėjęs tėvas nutaria, kad ši santuoka nieko gero neduos, ir išskiria jaunuolius, išsiųsdamas Šviesę mokytis į sostinę Reikjaviką.

   Pirmosios meilės praradimas bei naujos aplinkos dirgikliai išjudina ir taip netvirtą Šviesės psichologinę pusiausvyrą. Paulina – dabar jau moteris – vis sunkiau susitaiko su realybe ir ieško paguodos fantazijų bei iliuzijų pasaulyje. Prieš skaitytojo akis pamažu skleidžiasi užburianti unikalios moters gyvenimo istorija. 

   Mano nuomonė. Labai šilta knyga apie šaltą kraštą – Islandiją. Knygoje pasakojama apie moters dalią XIX a. pabaigos -XX a. pradžios kaime. Iš knygos tiesiog spinduliuoja šviesa, pasitikėjimas, optimizmas. Ją tiesiog gera skaityti. Knygos siužetas lyg ir padalintas į dvi dalis. Jei pirmoje knygos pusėje pasakojimas eina iš herojės lūpų, tai kuo toliau, tuo daugiau intarpų iš jos dukters lūpų. Ir ne be priežasties, nes vaikystėje herojės susikurtos fantazijos palengva tampa jos realybe, jos pasauliu. Ir tik šeima gali suprasti ir mylėti tokį žmogų, nes pašaliečiams tai yra sunkiai suvokiama, priimtina tik kai psichinė liga.

Alex George Paryžiaus valandos

  Viršelis. Alex George Paryžiaus valandos (The Paris Hours), 2022 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 324 psl.

    Apie knygą. Tarpukario Paryžius – kerintis dailininkų, rašytojų ir muzikantų miestas, čia gimsta genialūs kūriniai, verda dramatiškos aistros. O šalia svaiginančio garsenybių pasaulio gyvena keturi paprasti žmonės – ir visi jie ieško kažko prarasto.

    Kamilė, buvusi Marselio Prusto tarnaitė, darbdavio paprašyta sudeginti sąsiuvinius, vieną išsaugo ir pasilieka. Tačiau jos vyras nusprendžia tais užrašais atsikratyti. Kol dar neišaiškėjo didžiausia jos paslaptis, Kamilė žūtbūtinai pasiryžusi tą sąsiuvinį surasti.

    Surenas, pabėgėlis armėnas, rodo lėlių vaidinimus. Tik jo spektakliai nė kiek neprimena pasakų vaikams. Ar pasakodamas sotiems paryžiečiams apie tragiškus savo jaunystės įvykius Surenas ras atleidimą ir ramybę? Ar bus priimtas į jų ratą?

    Dailininkas Gijomas nežino, kaip išsisukti nuo bausmės už negrąžintą skolą. Į studiją įžengus Gertrūdai Stain, atsiranda viltis, kad viskas galėtų pasikeisti. Šlovės ir pripažinimo siekiančiam Gijomui ši pažintis galėtų svariai padėti, tik ar verta pasikliauti žymių žmonių pažadais bandant išgarsėti Paryžiuje?

    Žurnalistas Žanas Polis pasakoja kitų istorijas, nes prabilti apie savąją pernelyg skaudu. Lieka vaikštant miesto gatvėmis mėginti ją įskaityti nepažįstamųjų akyse, o, viltims ir vėl sudužus, vakarais atgaivinti popieriuje.

    Vieną 1927-ųjų vakarą jų keturių keliai susikryžiuoja triukšmingame Monmartro bare. Ar visiems pavyks surasti tai, ko ieško?

    Pakerintis… Kaip ir filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“, romanas mus ir vėl užburia Šviesų miesto kerais... Pribloškiantis.

    Mano nuomonė. Paryžius visada gerai, o 1927 m. Paryžius – dar geriau. Tai pasakojimas apie 4 žmones, likimo užgaida, atsidūrusius 3-o dešimtmečio Paryžiuje. 4 personažai, 4 istorijos, apipintos to meto Paryžiaus kerais. Tarpukariu šiame mieste virė aktyvus kultūrinis gyvenimas (beje, toks gyvenimas vyko nuolat:). Tuo metu jame savo nemirtingus kūrinius rašė Marselis Prustas, miesto gatvėmis vaikščiojo Gertrūda Stain ir Ernestas Hemingvėjus bei kiti žinomi amerikiečiai. O kiekvienas knygos veikėjas vienaip ar kitaip susidūrė su šiais asmenimis: ar tai kavinėje, ar garsiajame Shakespeare knygyne, ar net gyveno su vienu jų. Monparnasas, Monmartras, Kliši bulvaras, Eliziejaus laukai – visi Paryžiaus kampeliai  šiame kūrinyje atsiskleidžia visu savo šarmu ir primena dienas, praleistas šiame mieste. Paryžius knygoje tarsi 5-asis veikėjas, gyvenantis savo gyvenimą. 

Romy Hausmann Nuostabi diena

  Viršelis. Romy Hausmann Nuostabi diena (Perfect Day) Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m., iš vokiečių kalbos vertė Danutė Šaduikienė, 375 psl.

  Apie knygą. Jau keturiolika metų dingsta jaunos mergaitės. Raudonomis juostomis paženklintose vietose jos randamos nužudytos. Policijai niekaip nepavyksta susekti nusikaltėlio. Tačiau vieną vakarą dukters Anės akivaizdoje sulaikomas garsus filosofijos profesorius ir antropologas Valteris Lesniakas. Jis apkaltinamas dešimties mergaičių nužudymu. Profesorius Mirtis – taip jį pramena bulvarinė spauda. Tačiau jo duktė pasiryžusi įrodyti tėvo nekaltumą. Taip prasideda jos kelionė po tamsiausius žmogaus sielos užkaborius...

  „Nuostabi diena“ narplioja sudėtingą žmonių jausmų pasaulį – ir žiaurų, ir masinantį.

  Romy Hausmann (gim. 1981) 2019 m. debiutavo trileriu „Numylėtinė“, kuris įsitvirtino žurnalo „Spiegel“ sudaryto perkamiausių knygų sąrašo viršūnėje (liet. 2020). Jos detektyvinius romanus pamėgo ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio skaitytojai. Rašytojos knygos leidžiamos ir ekranizuojamos 25 šalyse. Romy Hausmann kartu su šeima gyvena atokioje miško sodyboje netoli Štutgarto.

  Mano nuomonė. Psichologinis trileris, kurio veiksmas daugiausiai vyksta pagrindinės veikėjos Anės  prisiminimuose, kurie blokuoja ir neleidžia pripažinti tiesos, kuri ją skaudina. Ar pažįstame žmones, kurie  visą gyvenimą yra šalia? Ar jūs galėtumėte patikėti, kad jums artimas žmogus galėjo slėpti didelę paslaptį, o jūs nieko nepastebėjote, nieko nematėte, nieko neįtarėte. Sukrečianti istorija, gerai papasakota istorija. Nuo pirmų puslapių tarsi jau žinai, kas vyksta, tačiau nesi tikras ir su nerimu seki įvykius. Priekaištauji sau, taip negali būti, įtarimai nepagrįsti. Ir tokiose abejonėse kankiniesi iki pat paskutinio puslapio. O knygos gale sužinai, kad istorija paremta tikru įvykiu, tai šokiruoja.

Romas Treinys Dziedas

                                                                                                                   

 Viršelis. Romas Treinys Dziedas, leidykla Tyto alba, 2018 m., 344 psl.

Apie knygą. „Dziedas“ – vienintelis teatro šviesų dailininko Romo Treinio romanas, pasakojantis apie škotų šeimos istoriją Lietuvoje ir tragiškus Lietuvos istorijos tarpsnius.

   XVII a. į Kėdainius atsikrausto netikėti svečiai iš tolimosios ir ūkanotosios Škotijos. Ramsay klano pirmtakas Edgaras Ramsay – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus bičiulis, kartu su pastaruoju nuolat papuolantis į pačius įvairiausius nuotykius. Jo palikuonis Tomas Ramsay XIX a. prisijungia prie Napoleono kariuomenės, nors žino, kad ši pasmerkta pralaimėjimui. Gyvenamo laikmečio žymėmis pažymėti abu škotai kovoja dėl garbės, myli, kankinasi, prekiauja, plėšikauja, tačiau dėl Lietuvos yra pasirengę paguldyti galvą. Giminės palikuonys iš Ramsay tampa Ramzomis, o jų istorija tampa Lietuvos istorija.

   Kėdainiuose vykstančios dramos persipina su XX a. Dzūkijos tikrove. Merkys kaimelį dalina į Lietuvą ir Lenkiją, tačiau abiejose upės pusėse žmonėms kyla tie patys iššūkiai, užgriūna tos pačios problemos ir negandos. Kaimo kasdienybę randais ženklina karas, kurio pasekmės jaučiamos ir pokario metais. Istorijos vingiai brėžia liniją tarp žmonių – tarp lietuvių ir žydų, partizanų ir kolaborantų, likusių ir ištremtų. Tačiau ir čia esama vietos meilei ir vilčiai. Mažame Dzūkijos kaime sutelpa viso pasaulio tragizmas. Jį išreiškia pagrindinis romano herojus Dziedas. Jo pasakojimas atmieštas ironija ir sarkazmu, tačiau tik taip galima kalbėti apie skaudžiausius dalykus.

   Romano „Dziedas“ rankraštis, kaip matyti iš jame esančių datų, užbaigtas 2009-2010 metais, tačiau iki leidyklos jis keliavo bene septynerius metus. Jį skaitinėjo artimiausi Romo Treinio bičiuliai, kol kūrinys atsitiktinai pasiekė dailininko Algio Griškevičiaus rankas. Vyrai susitiko pastarajam atidarant parodą Merkinėje ir Romas Treinys užsiminė apie knygą. Nuo šio momento viskas vyko žaibiškai – skambutis leidyklai ir rankraštis jau atiduotas spaudai.

   Romui Treiniui teatras buvo visas jo gyvenimas – kad galėtų dirbti su jaunuoju Eimuntu Nekrošiumi, jis matė studijas, įsidarbino Jaunimo teatre, kur pirmiausia buvo asistentu, o vėliau tapo šviesų dailininku. Jis buvo išskirtinė asmenybė, kuri savo gyvenimą paaukojo teatrui, o su Eimunto Nekrošiaus spektakliais apkeliavo pusę pasaulio. Tačiau galiausiai apsigyveno Mardasavo kaime Dzūkijoje, kur ir parašė vienintelį romaną „Dziedas“. 

   Mano nuomonė. Pastaruoju metu gan dažnai į rankas paimu lietuvių autorių knygas, kurios mane vis labiau žavi. Ne išimtis ir Romo Treinio ,,Dziedas".  Siužetas persipina amžių sandūrose: čia klausomės šiandienos Dziedo postringavimų, čia jau stebime Edgaro Ramsay atvykimo į viduramžių Lietuvą istoriją, kitame puslapyje jau Tadas, Edgaro anūkas, kaunasi Napoleono kariaunoje, o tada vėl grįžtame prie Plunksnelės, kaimo šposininko, tragiško likimo.  Taip ir sukasi gyvenimo ratas...           Skaitydama Edgaro Ramsay nuotykius ne kartą pagalvojau, kad šis škotas galėtų drąsiai pretenduoti į D'Artanjano draugus. Ne mažiau karštas kraujas kunkuliavo ir jo anūko Tado gyslomis. O ir Dziedo portretas niekuo nenusileidžia spalvingumu egzotiškiems škotams. 

    Labai patraukli, linksmai graudi, sakyčiau, filmografiška knyga. Realūs istoriniai faktai persipinantys su autoriaus išmislais priverčia skaitytoją giliau pažvelgti į savo krašto istoriją, o dzūkiškos kalbos grožis leidžia pasidžiaugti neišsenkamais liaudies išminties klodais.  Jau pabaigusi knygą, supratau, kad ją mielai skaityčiau dar kartą, o toks noras kyla labai retai. Todėl drąsiai galiu rekomenduoti – susipažinkite su Dziedu, pasiklausykite jo istorijų!

Sarah Pearse Sanatorija

 

Viršelis. Pearse Sanatorija (The Sanatorium), leidykla Sofoklis, 2022 m., iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė, 448 psl.

Apie knygą. Įspūdinguose Šveicarijos Alpių kalnuose stūkso nuo pasaulio izoliuotas pastatas. Anksčiau čia buvo įsikūrusi sanatorija, dabar – penkių žvaigždučių viešbutis. Čia vyks Elinos Vorner brolio Izaoko sužadėtuvių šventė. Šiuo metu atostogaujanti detektyvė nejaučia noro vykti į šventę. Nėra tikra, ar ji jau pasiruošusi susitikti su broliu – nuo vieno nelaimingo įvykio jaunystėje jiedu beveik nebendravo. Vis dėlto moteris regi progą išsiaiškinti, kas gi iš tiesų anuomet nutiko.

  Vos atvykusi Elina iškart pajunta, kad kažkas ne taip. Ramybės neduoda keistas brolio elgesys, tačiau suvis didžiausias iššūkis kyla kitą rytą, kai visus pribloškia žinia apie dingusią Izaoko sužadėtinę Lorą. Dar lyg tyčia užklupusi sniego lavina užkerta prieigą prie viešbučio – niekas negali nei išvykti, nei atvykti. Elina supranta privalėsianti įsitraukti į Loros paieškas, nes pagalbos iš išorės tikėtis neverta. Svečiai pamažu ima nerimauti, tačiau jie dar nenutuokia, kad visa tai – tik pradžia...

   Sarah Pearse – britų autorė, studijavusi anglų literatūrą ir kūrybinį rašymą Voriko universitete. Baigusi studijas persikėlė į Šveicariją, kur laisvalaikį leido kalnuose. Įspūdinga vietovė ir įgyta patirtis įkvėpė parašyti knygą. Rašytoją visuomet traukė atšiaurios ir atokios vietos, taigi vietiniame laikraštyje perskaičiusi apie netoliese įsikūrusias sanatorijas suprato radusi idėją debiutiniam romanui. Vos pasirodžiusi „Sanatorija“ iškart tapo The Sunday Times bestseleriu.

  Mano nuomonė. Jau nuo pirmų puslapių apima jausmas, tarsi klimpsti į sunkų juodą rūką, iš kurio sunku rasti kelią. Atokios sanatorijos, paverstos viešbučiu, vaizdas ir begalinis snygis dar labiau sustiprina nerimą. Tokį pat jausmą patiria ne tik skaitytojas, bet ir knygos herojė detektyvė Elina, niekaip negalinti atsikratyti tamsių minčių, vedančių ją iki isterijos.

   Knyga nevisai atitinka detektyvo žanrą, tačiau skaitymo adrenalino ji tikrai suteikia. O ir skaitosi labai lengvai, tad savaitgalio pramogai ,,Sanatorija" puikiai tiks.

Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė

 

Viršelis. Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m., 296 p.

Apie knygą. Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke's, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė" – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...

„Skudurėlių šventė" yra paskutinė trilogijos dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas" ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.

Mano nuomonė. Tai trečioji D. Kajoko trilogijos dalis, man – antroji, nes pirmos ,,Kazašas" aš neskaičiau. Jei antra knygos dalis ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" savo mistika, neaprėpiama fantazija ir poetiško žodžio galia mane sužavėjo, tai ši knyga man pasirodė kiek kitokia, labiau santūri, tarsi autorius pavargo, aprimo. Be jokios abejonės, išliko poetiškas žodis (ir kur jis galėjo dingti, kai autorius – žinomas poetas), tačiau mistiką, nežabotą fantaziją čia keičia rytų filosofija, pasvarstymai apie gyvenimo prasmę, apie mirtį, apie menininko pašaukimą – ką reiškia būti genijumi: ar tai bausmė, slegianti atsakomybė, ar laimė, pasididžiavimas?

  Keliamas klausimas, kas būtų, jei žmogus sugebėtų sustabdyti laiką ir galėtų keisti situaciją pagal savo norus? Kur tai mus nuvestų? Suvokimas, kad lemtis lėmė viena, tačiau keisto atsitiktinumo dėka gyvenimas pasisuko kitu keliu,  herojus persekioja viso pasakojimo metu ir, galiausiai, priverčia atiduoti duoklę likimui. 

  Pasikartosiu, malonu skaityti gražia kalba parašytą tekstą, įdomu sekti autoriaus mintis apie menininko (žmogaus) pašaukimą, stebėtis ežere gyvenančiomis mistinėmis būtybėmis.  Todėl neabejodama sakau – skaitykite.

Dovilė Štuikienė Antrininkė

 Viršelis. Dovilė Štuikienė Antrininkė, Balto leidykla, 2020 m., 271 p.

 Apie knygą. „Išlipau iš mašinos, nuėjau dairydamasi prie kažkokios mažytės parduotuvėlės, paskui apsukau ratą iš kitos pusės, nužingsniavau iki prekybcentrio ir tik ten viduje išmečiau. Užsukusi į WC, ėmiau ir užsitrenkiau kabinoje. Klebenau ir trankiau duris – nieko. Staiga užgeso šviesa... Pagalvojau, viskas, mane užrakins, aš be telefono, šeima nežino, kur esu, tai staigiai išspyriau duris ir ištrūkau. Eidama atgal ir sugalvojau siužetą. Herojė užsitrenkia lygiai taip pat, kaip ir aš, o paskui prasideda pats įdomumas...“ – intriguoja detektyvinį romaną „Antrininkė“  Vilniaus knygų mugėje pristatė žurnalo „Laimė“ autorė (Romaną pristatanti žurnalistė D.Štuikienė: „Trileriai ir detektyvai visada tarsi išneša iš rutinos“ | Kultūra | 15min.lt)

  Tai turėjo būti rami ir nuspėjama šeimos kelionė automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų. Įkalinta svetimoje šalyje, paveikta psichotropinių medžiagų, gąsdinama ir šantažuojama, Lina bando išsaugoti sveiką protą ir išsivaduoti iš tankaus voratinklio, kurį supynė praeities vaiduokliai ir nežinia dėl ateities.

   Mano nuomonė. Lietuviškas detektyvas – nenusivyliau, o tai jau gerai. Lengvai skaitomas, vizualus, įtraukiantis. Istorija gan originali, veiksmas apima kelias Europos valstybes, tad nuobodžiauti nėra kada. Gal įtampą kiek išsklaido intarpai-prisiminimai iš pagrindinės veikėjos gyvenimo, kurie daugeliu atvejų visiškai nesusiję su pasakojama istorija, atrodo, tiesiog šiaip sau įterpti. Žinia, daugelyje pasaulio detektyvų, ypač skandinavų, jie yra naudojami herojaus charakteriui paryškinti. Šioje knygoje jie tik apsunkino siužetą.

  Šypseną sukėlė pastarųjų dienų aktualijos – skiepai. Gal ne iš piršto laužti pasvaisčiojimai, kad su skiepais žmogui po oda įsega blakę, o gal net paklusnumo serumą suleidžia? Autorė pasigavo šią temą ir gražiai ją apžaidė.

   Žodžiu, tai gerai suręstas psichologinis detektyvas, kurį mielai perskaičiau per pora vakarų. Ir dar pagalvojau, ne be reikalo sakoma, kad atsargiai su norais, nes jie ima ir netikėtai išsipildo, gal ne visai taip, kaip norėtum, bet išsipildo...

Marius Ivaškevičius Žali

Viršelis. Marius Ivaškevičius Žali, leidykla Tyto alba, 2018 m., 368 psl.

Apie knygą. Kontraversiškai vertinamas, audringai kritikuotas, netgi skandalingas... Tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali", kuriame puikiai žinomi partizaninio karo dalyvių vardai atgyja ne tam, kad atspindėtų istorinę realybę, o tam, kad taptų naujo žaismingai, intriguojančiai ir drąsiai kuriamo postmodernaus literatūrinio paveikslo dalimi.

Partizaninio pogrindžio karių pavardės ir istoriniai faktai sukuria Lietuvos pokario metų kontekstą, kuriame nevaržomai laisvai veikia – myli, išduoda, kenčia, miršta ir kitaip išgyvena būtį – istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai. Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrą poziciją. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas. Taip kuriant intrigą, žaidžiant, sukrečiant ar net šokiruojant keliaujama per trumpą žmogaus egzistenciją.

Mariaus Ivaškevičiaus teigimu, šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kartais per daug realistiškai. Taip rašytojo kurtas realizmas susikirto su patriotiniu to laikotarpio vaizdavimu, sukeldamas audringų diskusijų bangą. 

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius, Vilniaus universitete baigęs lietuvių filologijos studijas. „Žali" – antrasis jo romanas, pirmąkart išleistas 2002 m. Vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų vardą Mariui Ivaškevičiui pelnė pjesės „Madagaskaras" ir „Išvarymas". Autorius 2004 m. įvertintas lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija, 2014 m. – ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai", o 2018 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Mano nuomonė. Viena tų knygų, kurios nebaigiau skaityti. Retai man taip būna, tačiau šiuo kartu nusprendžiau nesikankinti. Mano vertinimu, tai visiškas niekalas. Ir ne dėl to, kad autorius savaip interpretuoja istorinį laikmetį ir realius istorinius asmenis, o dėl vulgarumo, beprasmių dialogų ir rašymo dėl rašymo. Kažkoks žodžių kratinys, sudėtas į 370 puslapių :(

Sigurd Hoel Užburtas ratas

Viršelis. Sigurd Hoel Užburtas ratas (Trollringen), leidykla Gimtasis žodis,  2006 m.,

iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius,  335 psl.

Apie knygą. Hovardas Gjermundsenas, gimtinėje praradęs gerą vardą ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų, skurdų ir be galo tamsų kaimą Norvegijos šiaurėje, susituokia su turtinga gražuole našle Renau. Visas jo tolesnis gyvenimas - tai žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, jį supančia neapykanta, klasta, skurdu ir prietarais. Tamsos jėgos pasirodo stipresnės, abu herojai žūsta, nepajėgdami pralaužti užburto rato, jų laimę temdančio prakeikimo. Tačiau skaitytoją žavi pagrindinio herojaus žmogiškumas, tiesumas, tikėjimas gėriu ir teisingumu. „Užburtas ratas" - bene geriausias dvidešimtojo amžiaus norvegų klasiko Sigurd'o Hoel'io (1890-1960) romanas.

  Veiksmas vyksta XIX a. pradžioje, vaizduojama to meto Norvegijos kaimo buitis, žmonių santykiai. Pagrindinis romano herojus Hovardas, netekęs savo gimtinėje gero vardo ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų tamsų kaimą šiaurėje. Visas jo tolimesnis gyvenimas-žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, su jį supančia neapykanta, klasta, skurdu.

  Hoel Sigurd (Sigurdas Hùlis) 1890 gruodžio 14 d. Nord-Odal. Oslo universitete studijavo tiksliuosius mokslus. Dirbo mokytoju, Norvegijos mokslų akademijos sekretoriumi, redaktoriumi, literatūros kritiku darbininkų laikraščiuose. 1943–45 gyveno Švedijoje, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. 1952–60 Norvegijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išgarsėjo satyriniu romanu ,,Nusidėjėliai vasaros saulėje" (Syndere i sommersol 1927), kuriame šaipomasi iš psichoanalizės. Kituose romanuose daugiausia vaizduojama iš valstiečių kilusio jaunuolio gyvenimas sostinėje, vienatvė, svajonės, meilės išgyvenimai. Po karo išleistuose kūriniuose paliečiamos nacizmo atsiradimo temos, ieškoma menininko vietos gyvenime.  Rašytojas mirė 1960 m. spalio 14 d. Osle.

   Mano nuomonė.  Mano pažįstama Norvegija – pažangi, turtinga valstybė, su joje gyvenančiais laimingais žmonėmis. O šis romanas skaitytoją nukelia vos 100 metų atgal ir įmeta į tokią juodą duobę iš kurios, atrodo, neįmanoma išsikapstyti. XIX a. Norvegijos kaimas, pasislėpęs tarp fjordų, kurio nepasiekia šviesesnio gyvenimo atšvaitai. Čia klesti prietarai, pavydas, neapykanta, čia žmonės geresnio gyvenimo siekį laiko velnio išmislu, žlugdoma bet kokia pažangesnė mintis. Bet kokie siekiai ir pastangos ištraukti kaimą iš tamsumų bei skurdo sutinkami su didžiausia neapykanta. Geresnio gyvenimo siekiantis žmogus tampa viso kaimo priešu, sugniuždomas morališkai, o vėliau ir sunaikinamas fiziškai. ,,Tasai kaimas sugniuždo visus" (183 p.) Sugniuždo tam, kad gyventų taip, kaip gyveno jo senieji gyventojai – tamsoje ir varge. Ar gi buvo taip blogai – klausia kaimiečiai, – kam visa tai keisti?

  Ši knyga atgaivino mano atmintį, kad ir mes turime Žemaitę, rašiusią labai panašia tema – apie sutryptą geresnio gyvenimo svajonę, prarastą tikėjimą šviesa ir pažanga, apie nusivylimą kaimo žmogumi, jo nenorą keisti nusistovėjusį gyvenimą. Apie užburtą ratą, iš kurio retas kaimietis sugebėdavo ištrūkti. 

  Tikrai klasiko plunksnos verta knyga. Sodri, klampi, tokia, kurią skaityti sunku, nes ima pyktis dėl žmonių bukumo, o paleisti iš rankų negali, žodžiai tiesiog hipnotizuoja, užburia ir įtraukia į aprašomų įvykių sūkurį. ,,Užburtas ratas" viena tų knygų, kuri ilgam liks atmintyje. 

Renata Šerelytė Pro rūdijančią naktį

  Viršelis. Renata Šerelytė Per rūdijančią naktį, leidykla Alma littera, 2020 m., 208 psl.

  Apie knygą. Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta? Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.

  Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...

  Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.

  Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.

Renata Šerelytė

  Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.

  Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

  Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.

   Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

  Mano nuomonė. Knygą rekomendavo bibliotekininkė - ačiū jai.  Knyga kaip reta nuoširdi ir neapsunkinanti skaitytojo istoriniais faktais. Autorė geba gyvu žodžiu, įsimintinai papasakoti paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo istoriją. Istoriją, kuri neliko praeityje, bet perėjo per visą sovietmetį ir išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje bei pažadino jau  brandžiame socializme gimusio jauno žmogaus jausmus, privertė jį suabejoti ,,nepaneigiama" tiesa apie pokario kovas. 

   Ryškūs charakteriai, raiški ir nenuobodi kalba, įtraukiantis siužetas neleido knygos paleisti iš rankų iki paskutinio sakinio.  Šis nedidelės apimties, bet svaraus turinio romanas tikrai vertas skaitytojų dėmesio. Rekomenduoju.

Elizabeth George Lošimas iš pelenų

Viršelis. Elizabeth George Lošimas iš pelenų (Playing for the Ashes), leidykla Alma littera, 2000 m., iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, 760 psl.

Apie knygą. Kento grafystės mietselio koledže randamas Anglijos kriketo rinktinės žaidėjo, žymaus sportininko Keneto Flemingo lavonas. Žmogžudystę tiriantiems inspektoriams tenka didelis galvosūkis...

Mano nuomonė. Vienas geresnių pastaruoju metu skaitytų detektyvų. Istorija lyg ir paprasta - name randamas nužudytas vietinės reikšmės kriketo žvaigždė. Kam buvo naudinga jo atsikratyti, kas jo taip nekentė, kad net pasiuntė myriop? Štai čia ir prasideda visas įdomumas, nes rašytoja labai subtiliai į visą, atrodo, su sporto pasauliu susijusią istoriją, įpina sudėtingus šeiminius santykius. Versijų daug, visi su nužudytuoju susiję asmenys, siekdami savo tikslų, meluoja. Todėl tyrimas tampa klampus, kol atsiranda asmuo, kuris prisiima kaltę. Bet ar tai tiesa, o gal ir jis meluoja? Visa tai turi išsiaiškinti, ir, žinoma, išsiaiškina inspektorius Linlis ir jo ištikima padėjėja seržantė Heivers.

   Ryškūs veikėjų charakteriai, intensyvus veiksmas,  vis naujos bylos  aplinkybės ir inspektoriaus meilės kančios neleidžia  atsitraukti nuo knygos iki paskutinio puslapio. Smagaus skaitymo, rekomenduoju.
  Beje, pagal E. George detektyvus BBC 2001 m. sukūrė serialą ,,The Inspector Lynley Mysteries", kurį rodė ir mūsų televizijos. 

Iris Johansen Gerokai po vidurnakčio

Viršelis. Iris Johansen Gerokai po vidurnakčio (Long after Midnight), 2021 m., leidykla ,,Tyrai", iš anglų kalbos vertė Janina Masaitienė, 320 psl.

Apie knygą. Dvidešimt devynerių Keitė Dendi galų gale manė sukūrusi saugų ir užtikrintą gyvenimą sau ir devynerių metų sūnui, bet talentinga mokslininkė labai klydo...

Gilindamasi į genetinius tyrinėjimus, Keitė priartėja prie ypač svarbaus medicinos mokslo atradimo. Bet yra žmonių, niekieno nesulaikomų, kurie nori padaryti taip, kad ji niekada nebaigtų darbo. Jie nenusiteikę puoselėti vilčių, bet perka ir parduoda mirtį.

Mano nuomonė. Šaudo gaudo romanas, kurio varomoji jėga bei visų nelaimių ir intrigų priežastis yra naujai išrastas vaistas RU2. Jo atsiradimas rinkoje suteiktų galimybę išgydyti daugelį ligų, todėl didžiosios farmacijos kampanijos nesuinteresuotos jo atsiradimu ir stengiasi jį sunaikinti arba perimti į savo rankas. Knygos pagrindinė veikėja Keitė prieš savo valią įveliama į šį reikalą ir tampa persekiotojų taikiniu.

  Knyga greitai skaitoma ir labai paviršutiniška. Įvykiai rutuliojasi žaibo greičiu, bet viskas taip nuspėjama, kad net nuobodu. Tai viena tų knygų, kurias perskaitei, užvertei, o kitą dieną jau pamiršai apie ką ji. Žodžiu, jei neskaitysite, tikrai nieko neprarasite.

Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė

  Viršelis. Sofija Tyzenhauzaitė Lenkas Santo Dominge arba jaunoji kreolė (La Polonois ą St. Domingue, ou La jeune Creole), Regionų kultūrinių iniciatyvų centras, 2021 m., iš prancūzų kalbos vertė V. Baranauskas, 105 psl.

  Apie knygą. Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878) – viena pirmųjų istorinės Lietuvos rašytojų moterų.

  Sofija Tyzenhauzaitė de Šuazel Gufjė gimė 1790 m. Žaludko dvare, netoli Lydos (dab. Baltarusijos teritorijoje). Ji buvo viena pirmųjų moterų rašytojų istorinėje Lietuvoje. • Knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Lietuvoje (Rokiškyje, Kairėnuose, Vilniuje, Taujėnuose, Plateliuose), dažnai keliaudavo po Europą, gyvendavo Florencijoje, Venecijoje, savo vyrui Oktavijui ir jo giminei priklausiusiuose dvaruose Prancūzijoje. Mirė 1878 m. gegužės 28 d. Nicoje (Prancūzija), Alpes-Maritimes, Provence. Alpes-Côte d'Azur, būdama 88 -erių metų amžiaus. Palaidota Paryžiuje, grafų Šuazelių šeimos kapavietėje.

  Sofija Tyzenhauzaitė knygas rašė ir leido prancūzų kalba. Savo pirmąją knygą ji išleido jau būdama 28 -erių metų amžiaus – 1818 -aisiais (tais metais, kai susituokė su savo vyru Oktavijumi). Tai istoriniais įvykiais paremtas romanas „Lenkas Santo Dominge, arba jaunoji kreolė“. Žinoma, kad iš viso ji parašė 8 knygas. Į lietuvių kalbą išverstos ir išleistos dar dvi S. Tyzenhauzaitės knygos – „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ ir plačiausiai žinomos jos „Reminiscencijos“.

   ,,Jūs sakote, kad didvyris pažadėjo sugrąžinti jums tėvynę. Deja! Bijau, kad tapote savo entuziazmo aukomis ir visi galite žūti nesulaukę, kol išsipildys jūsų viltys. Argi dėl laisvės susiradote sau šeimininką? Nors esu nemokyta ir paprasta, puikiai suprantu, jog jūsų padėtis buvo tokia, kad neturėjote galimybės rinktis, ir vienintelė jūsų viltis buvo sekti tą šviesulį, sakyčiau, liepsną, kurios spindesys apakino Europą, bet neapsaugojo nuo jūsų šalies padalijimo. Savo garbingais žygiais jūs įgijote šventą teisę į globėjo pagarbą ir dėkingumą [...]".

  „Netrukus mūsų namai prisipildė abiejų kariaujančių pusių ligonių, sužeistų ir mirštančių karių. Mes nepajėgėme jų visų tinkamai prižiūrėti. Vienas liūdnas netikėtas įvykis pažadino ankstesnį skausmą, laiko nuramintą, ir atvėrė širdies žaizdas. Vieną dieną, kai atvykau į ligoninę padėti seserims, tarp tįsančių ligos patale nelaimingųjų pamačiau ką tik atgabentą ligonį. Jis buvo pasigavęs drugį, kurį, kaip buvo tikima, mes sugebėjome gydyti. Atsargiai priėjau prie to vyro. Nors jo veido bruožai buvo kančios iškreipti, bet man pasirodė pažįstami. Išgirdau jį dejuojant, kažką nesuprantamai murmant. Atpažinau jo balsą... O Dangau, tai ponas de Liunji, mirštantis savo dukters, kurios nepripažino ir kurią apleido, rankose..?"

  Mano nuomonė. Knyga pirmiausia įdomi tuo, kad ją parašė grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė. Būtent tai ir sužadino mano smalsumą bei privertė mane paimti knygelę į rankas. Nelaimingos meilės istorija apie lenkų karininką, tolimoje Santo Domingo saloje. Istorija girdėta iki begalybės: jaunuolis įsimyli gražuolę vietinę merginą, tačiau, susiklosčius aplinkybėms, palieka ją ir išvyksta namo, prižadėjęs grįžti. Eina laikas, mergina laukia, bet jis negrįžta. Na o toliau, turbūt, patys suprantate, nieko gero būti jau nebegali... 

  Istorija labai romantizuota, tačiau aprašomi istoriniai įvykiai bei atsiskleidžiantis autorės požiūris į moters padėtį tuometinėje visuomenėje šią mažą knygelę paverčia įdomia pažintine istorija. Man tikrai buvo įdomu, o perskaityti pakako gerų kelių valandų.

Hiro Arikawa Keliaujančio katino kronikos

   Viršelis. Hiro Arikawa Keliaujančio katino kronikos ( Tabineko Ripôto), 2021 m., leidykla Baltos lankos, iš japonų kalbos vertė Marijus Kriaučiūnas, 256 psl.

 Apie knygą. Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos" tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

  Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

   „Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros."
     NPR

   „Keliaujančio katino kronikos" eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti."

     Financial Times

   Mano vertinimas. Be galo jautri ir šilta knyga apie žmogaus ir katino draugystę, patraukianti dėmesiu šalia esantiems, tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Sukelianti pačias geriausias emocijas. Primenanti, kad didžiausia vertybė yra draugai, kurie, nepriklausomai nuo atstumo ar nesimatymo metų, yra tavo gyvenimo dalis. Istorija kiek nostalgiška, kiek liūdnoka, tačiau skleidžianti begalinę šviesą. Labai tinkanti rudeniniams skaitymams. Perskaityti būtina, laiko daug neatims, tačiau turėsite tikrai didelį malonumą.

Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka

Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m., 200 psl.

Apie knygą. Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą.

  Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę.

  Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?

   Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.

Mano nuomonė. Ar grožis gali būti blogis? Štai tokį klausimą autorė kelia knygoje. Pasirodo – ir dar kaip gali, ypač kai grožio ir gėrio, pasaulio darnumo idėjos yra paremtos smurtu. Dievas mirė, nebeegzistuoja 10 Dievo įsakymų, pasaulis išprotėjo, senosios moralės formos išvertė kailį. Kaip sako pagrindinis knygos veikėjas Walteris: ,,Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo." (108 p.) Ir užpildo – žmogžudystės, narkotikai, besaikis pinigų švaistymas ir prasidedantys žydų pogromai bei artėjančio karo nuojauta. Visa tai pateisinama – vardan kuriamo grožio, vardan teisingos ir švarios visuomenės.

  Knyga man labai patiko, beje, kaip ir visos kitos autorės knygos. Žaviuosi originalia jos rašymo maniera, lakoniškų sakinių išbaigtumu, sodriu humoru. Kai kurie skaitytojai kritikuoja, kad labai jau paviršutiniška, autorė neįsigilinusi į istorinius faktus, neatspindi Veimaro respublikos dvasios. Mano galva to laikotarpio dvasia yra pagauta, ji plevena knygos puslapiuose, tačiau knyga ne apie tai, ji apie grožio ir blogio santykį, apie virsmą iš vieno pavidalo kitu, priklausomai nuo aplinkybių. Antras skaitytojų dūris autorei – knyga tarsi laisva Patrick Suskind knygos ,,Kvepalai" interpretacija, visai neoriginali. Sutinku, man taip pat kilo mintis lyginti šias knygas: pagrindinė mintis ta pati (yra ir daugiau knygų tokia tema), tačiau išpildymo formos skiriasi. 

  Aš rekomenduoju skaityti, o kaip pasielgsite jūs – spręskite patys.

Catherine McKenzie Niekada nepasakysiu

 Viršelis. Catherine McKenzie Niekada nepasakysiu (I'll Never Tell), leidykla Sofoklis, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, 384 psl.

 Apie knygą. Prikaustantis dėmesį psichologinis trileris apie šeimos paslaptis ir prieš du dešimtmečius įvykdytą šiurpų nusikaltimą.

  Kas nutiko Amandai Holms?

 Prieš dvidešimt metų ji buvo rasta valtyje Makalisterių šeimos stovykloje su gilia žaizda galvoje, tačiau už šį nusikaltimą niekas nebuvo nuteistas.

  Po tragiškos tėvų žūties Makalisterių vaikai sugrįžta į stovyklą išklausyti testamento ir nuspręsti, ką daryti su paveldėtu turtu. Rajanas nori žemę parduoti. Margo dar neapsisprendusi. Merė mano, kad viską reikėtų palikti kaip yra. Dvynių Keitės ir Lidės nuomonės išsiskiria. O Makalisterių šeimos globotinis ir stovyklos prižiūrėtojas Šonas tikisi neprarasti vienintelių namų.

  Vis dėlto paprasto balsavimo neužteks. Testamento sąlygose nurodyta, kad žemę jie galės pasidalyti tik išsiaiškinę, kas yra kraupios Amandai nutikusios nelaimės kaltininkas. Tai galėjo padaryti bet kuris iš paveldėtojų ir kiekvienas slepia ką nors svarbaus mįslei įminti. Ar likę gyvi Makalisterių klano atstovai susivienys, kad pagaliau atskleistų tiesą, ar jų paslaptys galiausiai išdraskys šeimą?

  Catherine McKenzie gimė Kanadoje, Makgilio universitete baigė istorijos ir teisės studijas. Dvidešimt metų dirbo teisininke, kol galiausiai nusprendė atsidėti vien literatūrai. Ji yra parašiusi daugiau nei dešimt knygų, kurios išverstos į keliasdešimt užsienio kalbų.

  Mano nuomonė. Kažkaip su šia knyga man nepavyko susidraugauti. Kankinau aš ją (o gal ji mane?) labai ilgai. Tik paimu į rankas, perskaitau kelis lapus ir toooks miegelis užeina....

   Negaliu nieko gero apie ją pasakyti, nes intrigos nebuvo, veikėjai tokie nuobodūs, o veiksmas toks lėtas, toks stumk-trauk. Knygoje pasakojama istorija, narpliojanti santykius tarp tėvų, brolių ir seserų, turėtų būti įdomi ir įtraukianti. Palikimo dalybos visada sukelia konfliktus bei prikelia pamirštas skriaudas - terpė intrigai, atrodo, taip pat yra. Tereikia viską įdomiai sudėlioti, kas, mano galva, autorei nepavyko.

Lars Mytting Seserų varpai

 Viršelis. Lars Mytting Seserų varpai (SØSTERKLOKKENE), leidykla Alma littera, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 392 psl.

 Apie knygą. Atokiame XIX a. pabaigos Norvegijos kaime gyvena dvidešimtmetė Astrida. Šiose apylinkėse įprasta, kad moterys teka anksti, pagimdo būrį vaikų ir miršta nualintos ūkio darbų ir nepriteklių. Astrida svajoja apie kitokį gyvenimą – galbūt jos viltys išsipildys tapus jauno pastoriaus Kajaus žmona. Tačiau beužgimstančius abipusius jausmus aptemdo Kajaus planas vietoj senos 1170 m. bažnyčios pastatyti naujus erdvesnius maldos namus. Siamo dvynių Halfridos ir Gunhildos atminimui XVI a. nulieti varpai bus pakeisti naujais. Legenda byloja, kad Astridos protėvių padovanoti varpai yra stebuklingi ir artinantis pavojui patys ima skambėti.

  Astridos jausmus Kajui sujaukia į kaimelį atvykęs Dresdeno meno akademijos studentas Gerhardas. Tarp dviejų vaikinų besirenkančiai Astridai bandant įveikti dvejones, netikėtai ima skambėti stebuklingieji Seserų varpai...

   Mano nuomonė. Jei jums patiko Herbjørg Wassmo Dinos trilogiją, patiks ir ši knyga. Keista tik, kad knygos autorius yra vyras, nes knyga labai moteriška (gerąja prasme). Suprantu, kad literatūros kūrinių taip skirstyti negalima, tačiau skaitydama ne kartą atsiverčiau internetą pasitikslinti, ar Lars Myrrin tikrai atstovauja vyriškąją literatų pusę? Įtaigi, stipri ir, kaip reta, emocionali. Pagrindinės veikėjos charakterį formuoja troškimas pažinti pasaulį, esantį už jos gimtojo kaimelio ribų, įsileisti naujoves į savo gyvenimą ir baimė įžeisti senuosius dievus, pamiršti senolių papročius. Pagonybė ir krikščionybė, pažanga ir prietarai, meilė ir pavydas – šių priešybių susidūrimas lemia veikėjų poelgius, o visa kita lemia likimas, kurį išpranašauja seserų varpai.

   Negaliu nepagirti Rūtos Ivaškevičiūtės sukurto knygos viršelio, kuris 100 proc. atspindi knygos esmę, bei gero Viktorijos Gercmanienės vertimo, suteikusio knygai šiaurietiško žavesio (neskaitant korektūros klaidų :)

    Informacija skaitytojams: 2021 m. išleista Lars Mytting knyga Heknių audinys, kurioje tęsiama Seserų varpų istorija.

Bernardas Gailius Kraujo kvapas

  Viršelis. Bernardas Gailius Kraujo kvapas, leidykla Aukso žuvys, 2022 m., 480 psl.

 Apie knygą. 1949-ųjų ruduo, okupuotoji Lietuva. Jausdamas, kad karas pralaimėtas ir žūtis neišvengiama, Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas ieško išeities savo kovotojams. Jis dar nežino, kad blogiausios nuojautos jau pildosi: Ventos tėvūniją savo taikiniu pasirinko MGB specialioji grupė, o operaciją vykdo negailestingas žudikas agentas Maskva. Žemaitijos miškuose prasideda mirtina dvikova, kurioje priešams nebus pasigailėjimo, o išdavystė tykos kiekviename žingsnyje. Tačiau Andrius Karnauskas žino viena: į karą jis išėjo ne tam, kad pralaimėtų. Atšiauriame pogrindyje subręsta planas, pasukantis įvykius netikėta kryptimi., nes skaitymas kėlė didelį malonumą. 

  Bernardas Gailius (gim. 1981 m.) – istorikas ir publicistas, knygų „Partizanai tada ir šiandien“, „Nusikaltimai prie Smetonos“, „Džeimsas Bondas. Mitas ir politika“ autorius. „Kraujo kvapas“ yra pirmasis Bernardo Gailiaus grožinis kūrinys.

  Mano nuomonė. Knyga buvo pristatyta 2022 m. Vilniaus knygų mugės metu. Visai neplanuotai užsukau į salę, kurioje Justinas Žilinskas pristatinėjo Bernardo Gailiaus knygą ,,Kraujo kvapas". Vyrai taip smagiai diskutavo knygos tema, kad nekilo net menkiausia abejonė - knygą BŪTINA perskaityti. Tuo labiau, kad J. Žilinskas vis intrigavo: tai ,,talentingai sukaltas, gyvas, kaitinantis kraują romanas apie partizanų kovą". Ir štai, knyga jau perskaityta, populiariai šnekant ,,suryta", nes kol buvo užverstas paskutinis puslapis, ji kelis vakarus užėmė garbingiausią vietą ant miegamojo staliuko. 

   Knyga stora, veikėjų daug. Vieni jų turi vardus, kiti vardus ir slapyvardžius, o kartais net kelis, todėl pradžioje buvo nelengva susigaudyti kas yra kas. Bet taip ir turi būti tiktame trileryje! Knygoje daug siužetinių vingių vingelių. Jau rodos viskas, herojus žuvęs, tačiau kažkokiu būdu įsikišus likimo apvaizdai (autoriui), jam pavyksta išsprūsti iš priešo pinklių. Žinoma, ne be praradimų, ne be aukų - tai būtų nerealu, tačiau skaitytojui visada paliekama viltis, kad herojus (Andrius Karnauskas) išgyvens, apgaus priešą ir laimės galutinį mūšį - jei ne šiandien, tai kažkada ateityje būtinai!

  Knyga kupina įtampos, netrūksta intrigos ir aistros, išdavystė persipina su atgaila, meilė - su neapykanta. Puikus trileris, be jokios abejonės patrauksiantis Džeimso Bondo gerbėjų gretas, ypač vyriškąją auditoriją, nes knygoje daug dėmesio skiriama ginklams, žeminių įrengimui ir to meto automobiliamas. 

Sonata Dirsytė Fata morgana

  Viršelis. Sonata Dirsytė Fata morgana, leidykla Alma littera, 2020 m., 176 psl.

 Apie knygą. ”Fata morgana“ – tikrais faktais paremta neįtikėtina istorija, prieš šimtmetį nutikusi vidurio Lietuvoje. Tai debiutinis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Kėdainiuose gimusi ir augusi autorė, ryšių su visuomene specialistė, dabar gyvenanti Vilniuje, užrašė iš prosenelės bei močiutės girdėtas tikras, kartais mistiškas, net makabriškas istorijas apie tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo paliestus Kėdainius.

  Tarpukariu ir karo metais abipus Nevėžio krantų vyko ne tik išgyvenimo dramos, bet ir siaubo filmų scenarijus primenantys įvykiai. Pasakojimo centre – anksti tėvų netekusios jaunos merginos Elenos istorija, per kurią skirtingais laikmečiais supažindinama su neįtikėtinais aplink Kėdainius gyvenusių dvarininkų ir paprastų žmonių, taip pat čia klestėjusių žydų likimais. Romane pasakojama ir liūdnai pagarsėjusios, net ir po mirties kunigams ramybės nedavusios Šventybrasčio Barboros istorija.

  FATA MORGANA – ir išgyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip Antrojo pasaulinio karo metais žmonės bandė prisitaikyti ir išlikti tarp draugų ir priešų, kurie galėjo ir išgelbėti, ir pasmerkti pražūčiai.

  FATA MORGANA – tai optinė apgaulė, kai vandenyje esantys objektai gali atrodyti tarsi sklandantys ore. Šis reiškinys tarpukario geografų buvo pastebėtas Nevėžyje ties Kėdainiais ir aprašytas. Fata morgana kūrinyje tapo ne tik ramybės pranašu, bet ir neįmenamų paslapčių simboliu.

Sirutiškio dvaras

  Mano nuomonė. Lengva ir įdomi knyga savaitgaliui, kurios nesinori paleisti iš rankų, kol neužverti paskutinio puslapio. Romanu jos nepavadinčiau, sakyčiau, tai gražių, šiurpių, būtų ir nebūtų, kartais net mistiškų,
istorijų rinkinys, kurias sieja viena veikėja (girdėjo, pati matė, pasakojo kiti) - Elena. Man buvo ypač įdomu skaityti, nes pastaruoju metu domiuosi Lietuvos dvarų istorijomis, o šioje knygoje aprašomi įvykiai dėjosi būtent Sirutiškio, Kalnaberžės ir Žeimių dvaruose, kuriuose man teko pabuvoti.  Galiu drąsiai pasakyti, jei šią knygą būčiau skaičiusi anksčiau, tai šiandien būtinai lėkčiau pasidairyti po dvarus, kur dėjosi tokie negirdėti neregėti dalykai. Tikiu, ši knyga paskatins ne vieną pasidomėti savo krašto istorija bei daugiau pavažinėti po Lietuvą - juk dar yra į ką pažiūrėti, ko pasiklausyti.

Sandra Bernotaitė Akys chimeros

  Viršelis: Sandra Bernotaitė Akys chimeros, leidykla Vaga, 2021 m., 296 psl.

  Apie knygą. „Akys chimeros“ – penktoji rašytojos Sandros Bernotaitės knyga ir trečiasis jos romanas, kuris kviečia leistis į nepaprastą ekskursiją Nemunu ir pajusti tarpukario Lietuvos atmosferą.

  Romano veikėjai – visa marga puokštė tarpukario literatūros pasaulio atstovų iš Lenkijos ir Lietuvos.  Visi jie susitinka Kaune, sėda į garlaivį „Klaipėda“ ir išplaukia į Gelgaudiškį.

  Siužetas nukelia į 1939-ų metų liepos 25-ąją dieną. Garlaivis išplaukia. Atrodytų, kas gali nutikti eilinėje ekskursijoje tarp kolegų ir bendraminčių? Tačiau laukia daug absurdiškų situacijų, netikėtumų, įvairių diplomatinių vingrybių. Ir nieko keisto, juk apribotoje erdvėje atsidūrė itin skirtingi ir įvairiapusiški žmonės.

  Romane „Akys chimeros“ rašytoja atskleidžia tarpukario kasdienybę ir leidžia pažvelgti kaip gyveno rašytojai, kurių likimas galiausiai susiklostė sudėtingai. Sandra Bernotaitė atkūrė unikalią ano meto kalbą, kuri padeda geriau įsijausti į herojų pokalbius. 

  Sandra Bernotaitė (g. 1975 m.) – lietuvių rašytoja. Autorė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vaidino, pati režisavo pjeses, dėstė paskaitas. Literatūros pasaulyje rašytoja debiutavo trumposios prozos žanro rinktine. Jos novelių knyga „Gaisras“ laimėjo Pirmosios knygos konkursą. Vėliau autorė išleido du romanus ir saviugdos knygą apie rašymą. Sandra Bernotaitė veda dirbtuves, kur moko kūrybinių paslapčių.

  Mano nuomonė. Perskaičiau su didžiausiu susidomėjimu. Patiko viskas: siužetas, nuotaika, pokalbių rafinuotumas. Knygoje lyg pašnibždom, pusbalsiu kalbama apie karą Europoje, apie amžiną lenkų ir lietuvių ginčą dėl Vilniaus krašto, apie politinį to laikmečio susiskaldymą tarp žmonių, tuo labiau, tarp meno žmonių. Tvyranti nuotaika - kas bus? - išprovokuoja temas pokalbiams.  Sužavėjo perteikta to meto kalbos maniera, suteikianti knygai lengvos ironijos atspalvį. Tik paklausykite, kaip skamba: neksfaltas arba seksapilio perviršis!

   Knygos siužetas vystomas uždaroje erdvėje, todėl veiksmo čia nedaug, o visas dėmesys skiriamas herojų charakterio bruožams išryškinti. Sandros Bernotaitės dėka visiškai kitoje šviesoje pamačiau gerai žinomus to meto rašytojus - Salomėją Nerį, Joną Aistį, Sofiją Čiurlionienę, Haliną Korsakienė ir kt. Skaitymas taip įtraukė, kad pati pasijutau tarsi kompanijos dalimi ir pilnateise jų diskusijų dalyve. Knyga pasirodė man aktuali tuo, kad būtent dabar, kai siekiama Salomėją Nerį išbraukti iš literatūros sąrašų, kaip sovietų propogandistę, autorė ją parodo kaip trapią ir jautrią poetę, susipainiojusią ideologiniame voratinklyje. 

 Taigi, tiems skaitytojams, kurie nors kiek domisi lietuvių literatūra, ši knyga suteiks  kelias valandas malonumo.