Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys

  Viršelis. Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys (Spare Room), Balto leidybos namai, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė, 320 psl.

   Knygą pigiau galima įsigyti  elektroniniame patogupirkti knygyne.

  Apie knygą. Išnuomojamas puikus dvivietis kambarys vienam asmeniui dideliame name Šiaurės Londone. Erdvus, jaukus, šviesus ir ryškus. Tobula šiuolaikinio ir istorinio Londono dermė.

   Liza negali patikėti savo sėkme – vos įžengusi pro įspūdingo Viktorijos laikų pastato duris, pasijunta lyg čia jau buvusi. Jai labai reikia šio kambario, nors šeimininkų pora pasirodo kiek keista: auskaruotas tatuiruotas trečią dešimtį įpusėjęs Džekas ir elegantiška gerokai vyresnė, bet vis dar stulbinamai graži Marta. Tiesa, savų demonų turi ir Liza. Nešneki, vengia net savo tėvų draugijos, visada vilki drabužius ilgomis rankovėmis ir su siaubu laukia kiekvienos nakties...

   Kambarys Lizą sutinka nesvetingai. Dar daugiau nerimo sukelia spintelėje aptiktas savižudžio laiškas. Name šeimininkaujanti porelė atkakliai tvirtina, kad joks žmogus anksčiau čia negyveno, bet Lizą apninka abejonės. Ji pasišauna atskleisti prieš tai kambaryje gyvenusio vyro paslaptis, tačiau kaip tik tuomet pasipila gąsdinantys įvykiai. Kažkas nenori, kad Liza išsiaiškintų tiesą.

   Keturioms kambario sienoms kuždant vis daugiau paslapčių, mergina leidžiasi į pragaištingą veidrodžių karalystę, kur mėgindama rasti kelią į tiesą vargiai besuvokia, kas tikra, o kas ne.

  Dreda Say Mitchell, parašiusi penkias knygas, rašytojos karjerą tęsė bendradarbiaudama su Tony Masonu. 2004 m. Dredai buvo paskirta Detektyvų rašytojų asociacijos (CWA) įsteigta Johno Creasey durklo premija už geriausią pirmąjį detektyvą. Rašytoja jau yra sukūrusi vienuolika detektyvinių romanų. Dreda užaugo viename Ist Endo kvartale, o prieš įgyvendindama svajonę tapti mokytoja, dirbo kambarine, padavėja. Ji – aktyvi meną propaguojančių socialinių kampanijų dalyvė, ją dažnai kviečiasi televizijos ir radijo programos, apie ją rašo populiariausi dienraščiai. Rašytoja buvo įtraukta į kompanijų „Lady Geek" ir „Nokia" sudarytą Žymiausių Didžiosios Britanijos moterų 50-uką, taip pat ji yra Skaitymo agentūros ambasadorė. Šiuo metu kai kurias Dredos ir Tony knygas ekranizuoja televizijos.

   Mano nuomonė. Psichologinio trilerio ir šeimos dramos miksas tikrai nėra naujiena literatūroje. Todėl įdomiausia sekti kokiais būdais autorius stengiasi pritraukti skaitytoją ir priverčia jį nepadėti knygos į šalį. Šios knygos įžanga buvo nuobodoka, įsiskaičius pradėjo patikti ir norėjosi skaityti nesustojant, tačiau į pabaigą įspūdis vėl ėmė blankti. Jau nuo pradžios supratau, kodėl herojė yra draskoma prieštaringų jausmų, kodėl jaučiasi ne savo kailyje. Pasakojimo eigoje mano nuojauta pasitvirtino. Siekdama pateisinti žanro specifiką, autorė kiekviename žingsnyje stengiasi sukurti ,,šiurpuliukų" atmosferą. Ir dažniausiai jai tai pavyksta padaryti, ypač psichologiniu lygmeniu. Psichologinės manipuliacijos daug efektingesnės, nei už lango tabaluojanti negyva katė. Gal tai ir nėra ,,šiurpiausias, baugiausias ir geriausias šiais metais perskaitytas psichologinis trileris", kaip tikina Lee Child, tačiau savaitgalio prasiblaškymui visiškai tinkamas skaitinys.

Undinė Radzevičiūtė Žuvys ir drakonai

  Viršelis. Undinė Radzevičiūtė  Žuvys ir drakonai, leidykla Baltos lankos, 2013 m., 408 p. 

  Apie knygą. Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ – apie daugelį dalykų.

  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.

   Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.

  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.

  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.   Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.

  Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   Knyga „Žuvys ir drakonai“, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais. 

    Mano nuomonė. Negaliu atsidžiaugti atradusi labai originalią lietuvių rašytoją ir kiekvieną kartą imdama jos knygas į rankas žinau, kad nenusivilsiu, kad atrasiu kažką nauja, kažką įdomaus. Taip buvo ir šiuokart. Pirmiausia patraukė spalvingas knygos viršelis: drakonai ir imperatoriški karpiai nekėlė abejonių dėl knygos turinio, na bent dėl veiksmo vietos. Pirmi puslapiai mus nukelia į XVIII a. Kiniją. Rankraščio šriftu (Courier New?) surašyta istorija pasakoja apie jėzuitų vienuolį Kastiljonę, atvykusį į viduramžių Kiniją skleisti krikščionybės, ištapyti bažnyčių lubas, t. y., ,,teptuku atverti kinams dangaus. Bažnyčių lubose." (29 p.), o gyvenimą leidžiantį imperatoriaus porceliano dirbtuvėse, dekoruodamas porceliano puodus. Kita siužetinė linija dėstoma tradiciniu (New Roman?) šriftu ir pasakoja apie šiuolaikinę šeimą, kurią sudaro 4 moterys – senelė Amigorena, mama Nora ir dvi dukros: Šašą ir Miki. Jų uždara buitis lemia jų susipriešinimą, nesusišnekėjimą, norą kažkur pabėgti, kad ir į XVIII a. Kiniją. Kodėl būtent į Kiniją? Tiesiog pro jų buto langus matosi Kinijos ambasada, kurios darbuotojai nuolat vaikšto po langais. Be to, tame pačiame name įsikūręs ir kinų restoranas. Todėl nuolatinis kaimynų stebėjimas yra nepamainoma moterų pramoga. Žinoma, ,,būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu" (76 p.).  

  Uždara veiksmo erdvė (imperatoriaus rūmai ar kambarys daugiabutyje), lėtai tekantis laikas, kalbų nuotrupos ir žvilgsniai pro langą bei visiškai netikėta knygos pabaiga – taip U. Radzevičiūtė kuria knygos nuotaiką. Trumpi, tarsi kirviu nukirsti sakiniai ir ironiškos užuominos puikiai atspindi autorės rašymo stilių. Šią rašytoją galima mėgti arba ne, vidurio, manau, nėra. Man jos rašymo stilius tinka.

Tara Westover Apšviestoji

  Vienas sakinys. ,,Keista, kiek daug galios savo atžvilgiu suteikiame žmonėms, kuriuos mylime." 277 psl.
 Viršelis. Tara Westover Apšviestoji (Educated: A Memoir), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020, iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Korsakienė, 454 psl.

Knygą su nuolaida galima įsigyti: https://www.patogupirkti.lt/knyga/apsviestoji.html
  Apie knygą. Ką reiškia gyventi šeimoje, kurios vienintelis tikslas – pasiruošti artėjančiai pasaulio pabaigai? Kaip jaučiasi atsiskyrėliškoje bendruomenėje gyvenantis vaikas, neturėdamas galimybės susirasti draugų? Kaip veikia mąstymą išsilavinimo trūkumas, kai vienintelis žinių šaltinis yra tėvų pasakojimai? Galų gale, kiek reikia drąsos ir ryžto pasipriešinti tėvų valiai, savarankiškai mokytis, kad užpildytum 17 metų išsilavinimo spragą, ir ne tik baigti studijas, bet ir įgyti mokslų daktaro laipsnį?
     Aidaho kalnuose, radikalių survivalistų mormonų šeimoje gimusi Tara Westover nelankė mokyklos kaip kiti jos amžiaus vaikai. Kiekviena jos ir jos šeimos narių diena buvo skirta ruoštis pasaulio pabaigai: kaupti maisto atsargas ir būti bet kurią akimirką pasirengusi palikti namus. Jokių apsilankymų pas gydytojus susirgus. Sveikata rūpinosi savamokslė žolininkė ir pribuvėja mama. Jokių žaidimų su draugais. Šeima buvo atsiribojusi ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų mormonų šeimų. Be to, Tara ir neturėjo, kur kreiptis pagalbos, kai vienas iš jos brolių pradėjo smurtauti.
   Stulbinantys jaunos moters memuarai yra kur kas daugiau nei nuostabą keliantis liudijimas apie kitokį gyvenimo būdą pasirinkusią šeimą. „Apšviestoji" – įkvepiantis pasakojimas apie savęs ir gyvenimo prasmės paieškas, apie užsispyrimą, ryžtą, drąsą ir tikėjimą savimi. Tai galimybė kiekvienam mūsų įvertinti pasirinkimo laisvę, kurią suteikia išsilavinimas.

Tara Westover (g. 1986 m.) vaikystę praleido vos 234 gyventojų turinčioje mormonų survivalistų bendruomenėje. Pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Iki tol vietoje mokyklos ji vasaromis padėdavo mamai rinkti vaistažoles, o žiemomis drauge su tėčiu rūšiuodavo metalo laužą. Vis dėlto iš savo brolio išgirdusi apie anapus kalnų plytinį pasaulį, Tara pasiryžo pasipriešinti tėvų įtakai ir ištrūkti tam, kad įgytų taip trokštamą išsilavinimą.
   Tara Westover savarankiškai mokėsi, kad galėtų įstoti į koledžą. 2008 m. ji baigė Birgamo Jango universitetą, kur jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis. Netrukus jai buvo paskirta Gateso stipendija Kembridže, čia 2009 m. pirmiausia įgijo filosofijos magistro, o 2014 m. ir istorijos mokslų daktaro laipsnį.
 Pirmoji jos knyga „Apšviestoji" tapo tarptautiniu bestseleriu, kurio leidybinės teisės parduotos daugiau nei 54 šalyse, knyga netrukus bus išversta į 30 užsienio kalbų. Ryšiai su šeima iki šiol nutrūkę.

  Mano nuomonė. Į rankas paėmusi šią minimalistiniu viršeliu papuoštą knygą nesitikėjau joje rasti tiek jėgos, tiek valios pastangų siekti savo tikslų, nieko neįskaudinant ir pagarbiai nusilenkiant. Tai knyga, atverianti skaudų moters likimą mormonų bendruomenėje. Tačiau man kilo klausimas, ar herojė (ir autorė) būtų tiek pasiekusi, jei tėvas nebūtų buvęs mormonas survivalistas, o motina nebūtų buvusi visiškoje vyro valioje, jei brolis nebūtų buvęs sadistas, o mergaitė būtų augusi tradicinėje bendruomenėje/šeimoje. Būtent supratimas, kad tiesos, kurias tau nuo vaikystės diegė tėvai, yra netikros, neteisingos, kad pasaulis yra visai kitoks, nei tau rodė, suteikė herojei jėgų pasipriešinti ir atkakliai siekti savo tikslo. Knyga pasakoja apie asmenines patirtis, einančias iš širdies gelmių, išjaustas ir išgyventas.  Žaviuosi autore, kad ji neužsisklendė, o savo istorija pasidalino su skaitytojais ir suteikė optimizmo, įrodydama, kad valios pastangomis galima surasti savo tiesą, nepriklausomai nuo to, ar ji patinka kitiems, ar ne.

Jørn Lier Horst Aklas spėjimas

   Viršelis. Jørn Lier Horst Aklas spėjimas (Blindgang), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, 328 psl.

   Apie knygą. Norvegijos pietuose esančiame Staverno uostamiestyje be žinios dingsta taksi vairuotojas. Policija netekusi vilties, tačiau detektyvas Viljamas Vistingas dar nesiruošia nuleisti rankų: jau pusę metų jis viliasi aptikti bent menkiausią užuominą, kuri padėtų jam išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko tą šaltą žiemos naktį.

  Netrukus dingusio taksisto paieškos pasisuka kita linkme ir atveda Vistingą prie naujos bylos: vieno iš prabangiausių miesto namų rūsyje rastas pinigų prigrūstas seifas. Šalia jų – šautuvas, kuriuo šauta lygiai prieš pusę metų.

     Viljamas Vistingas pasineria į spėliones, kuo ir kaip gali būti susijusios šios dvi paslaptingos bylos. Tačiau kai tyrimo sūkuryje neplanuotai atsiduria nėščia jo dukra Lina, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nebe tik policijos tyrimas, tai – asmeninė detektyvo kova.

   Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas apdovanotas gausybe literatūros premijų: „Riverton", „Stiklinio rakto" ir prestižine „The Martin Beck" premija, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

  Mano nuomonė. Geras, įtikinamas, be jokių pašalinių efektų detektyvas. Realistinis, neperkrautas kraupiomis detalėmis ir nesipuikuojantis sadistinėmis scenomis, su labai simpatišku pagrindiniu veikėju Viljamu Vistingu, kuris nei girtuoklis, nei puolęs į depresiją. Aišku, turi šiokių tokių rūpesčių (kas jų neturi?), tačiau jie nėra pagrindinė knygos tema. Buvau maloniai nustebinta, kad knyga nėra taip populiarus ,,juodas" skandinavų detektyvas, o tiesiog geras kriminalinis romanas apie vienos bylos tyrimą. Reikia pripažinti, kad autoriaus patirtis dirbant vyriausiuoju inspektoriumi, suteikė romanui reikiamo santūrumo, o pagrindiniam veikėjui – profesionalumo. Knygos viršelyje Tvedestrandsposten rašo: „Tik buvęs pareigūnas gali parašyti tokį aštrų ir preciziškai tikslų detektyvą.“ Visiškai pritariu ir rekomenduoju. Jei esate gerų detektyvų mėgėjai, tikiu, nenusivilsite.

M. J. Arlidge Melagis melavo

   Viršelis. M. J. Arlidge Melagis melavo (Liar Liar), leidykla Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 411 psl.

   Knygą įsigyti galite internetiniame knygyne patogupirkti.lt
  Apie knygą. Bestselerių autorius M. J. Arlidge kriminaliniame trileryje „Melagis melavo“ stumia skaitytojus ir pagrindinę veikėją į karščiu alsuojantį pragarą.
  Helena Greis dar niekada nematė tokio masto destrukcijos. Šeši gaisrai per dvidešimt keturias valandas. Du žmonės mirė, dar keli sužeisti. Tarsi kažkas norėtų sudeginti miestą iki pat pamatų. Tiksliai, negailestingai, apskaičiuotai. Tai tikrai ne sutapimas! Detektyvė netrunka išsiaiškinti, kad vieni gaisrai skirti nukreipti dėmesį, o kiti – žudyti konkrečius žmones.
   Miestas įbaugintas, o detektyvės Helenos Greis komanda turi persijoti griuvėsius ir surasti padegėją – žmogų, kurio ugnies troškulys šeimų gyvenimus paverčia pelenais. Vienas neteisingas žingsnis gali kainuoti Helenos karjerą ir dar daugiau prarastų gyvybių. Per didelė kaina už klaidas, tad jų daryti nevalia!
   M. J. Arlidge (gim. 1974 m., Londone) – britų rašytojas ir televizijos prodiuseris. Baigęs mokyklą autorius keliavo po pasaulį, dirbo mokytoju Indijoje, o grįžęs į Jungtinę Karalystę studijavo literatūrą Šv. Jono koledže Kembridže. Po to mokėsi filmų ir televizijos laidų kūrimo paslapčių. Daugybę metų M. J. Arlidge dirbo televizijos prodiuseriu ir prisidėjo prie daugelio kriminalinių serialų kūrybos. 2014-tais metais pasirodė debiutinis psichologinis-kriminalinis trileris „Eni Beni“, kuris susilaukė didžiulio pasisekimo. Teigiami atsiliepimai paskatino autorių tęsti seriją ir šiuo metu jau yra aštuonios knygos apie detektyvę Heleną Greis.
   Mano nuomonė. Tai 4-ta knyga, kurioje sudėtingas kriminalines bylas narplioja detektyvė inspektorė Helena Greis ir detektyvė konsteblė Čarlė Bruks, o pagalius į ratus (tiksliau, savo ilgą nosį) kaišioja žurnalistė Emilija Garanita. Šioje knygoje komanda narplioja padegimo bylas. Kantriai, žingsnis po žingsnio, kol atskleidžia motyvus, priartėja prie tiesos ir išaiškina kaltininkus. 

  Šio autoriaus detektyvai nėra tokie tamsūs, kaip skandinaviški, nors Helena Greis turi savų fobijų, su kuriomis tenka kovoti. O žurnalistės personažas yra tas blogiukas, kuris  vis bando užbėgti įvykiams už akių ir savo išvadomis bei straipsniais apjuodinti detektyvių darbą. Beje, artėjant įvykiams prie atomazgos autorius žurnalistę tiesiog kažkur pameta, pamiršta. Tiek to, ir be jos visi mazgai bus surišti!

   Knygą priskirčiau lengvo detektyvo žanrui – smagiai skaitoma, nenuobodi ir dinamiška, puikiai tinkanti atokvėpiui po dienos darbų. Viršelio citata: ,,Sukrečianti iki sielos gelmių" gal kiek hiperbolizuota, todėl drąsiai imkite į rankas ir mėgaukitės. 

Erica Bauermeister Kvapų saugotojas

   Viršelis. Erica Bauermeister Kvapų saugotojas (The Scent Keeper), leidykla Balto, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė, 352 psl.
  Knygą galima įsigyti internetiniame patogupirkti.lt knygyne.

  Apie knygą. Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė jos tėvas. Dukrelę jis moko per pojūčius pažinti gamtą ir joje išgyventi. Tačiau neatskleidžia kvapų, uždarytų palei trobelės sienas įrengtuose stalčiukuose, ir juos pagaunančio aparato paslapties. Emelinė žino viena – tuos kvapus reikia branginti ir saugoti.
  Tėčio ir dukters idilę pradeda griauti drauge su mergaite augantis smalsumas. Kodėl saloje jie gyvena tik dviese? Kodėl ji neturi mamos? Koks yra pasaulis už jų salos ribų? Ir kokios paslaptys nugulė uždarytuose stalčiukuose?
   Kai klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų, įtampa darosi nepakeliama ir įvyksta tragedija. Emelinė atsiduria realiame pasaulyje ir jame mokosi gyventi tarp žmonių, patiria meilę ir išdavystę, aiškinasi praeities įvykius ir ieško savo tapatybės.
   Erica Bauermeister gimė 1959-tais metais, Kalifornijoje, JAV. Tapti rašytoja ji norėjo visą savo gyvenimą. Nusivylusi, tuo, kad universiteto mokymo programoje trūksta moterų rašytojų, ji kartu su bendraautorėmis sudarė knygą „500 Great Books by Women: A Reader’s Guide“. Tam, kad atrinktų kūrinius ji perskaitė daugybę gerų ir blogų knygų, bet teigia, kad tai buvo geriausia patirtis. Autorė sukūrė keturis „The New York Times” bestseleriais tapusius romanus.
   Mano nuomonė. Romanas apie kvapus, kurie saugo mūsų prisiminimus. Magiška istorija  apie  meilę, išdavystę ir savęs paieškas. Ar kada pagalvojote, ką mums reiškia kvapas? Aš kaskart pajutus pažįstamą kvapą susieju jį su asmeniu, įvykiu ar vieta. Kvapai prikelia prisiminimus, tai realu, todėl apie knygą negaliu sakyti, kad ji iš fantazijų srities. Tiesiog labai graži knyga apie kvapus, saugančius mūsų identitetą. Gal ne tokia stipri, kaip Patrick Süskind ,,Kvepalai: vieno žudiko istorija", tačiau įtraukianti ir lengvai skaitoma. Taip, pavadinimas iš karto kelia asociacijas su jau minėta Patrick Süskind knyga, gal net su serialu ,,Kvapų detektyvas" (Hюхач). Neapsigaukite, nieko panašaus. Jei su kuo galima būtų lyginti, tai gal su knyga ,,Kur vėžiai žiemoja".

Jørn Lier Horst Uždaryta žiemai

  Viršelis. Jørn Lier Horst Uždaryta žiemai (Vinterstengt) Leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 336 psl.

  Apie knygą. Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.

   Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus.

   Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

   Mano nuomonė. Po labai patikusio detektyvo ,,Aklas spėjimas" šis man pasirodė silpnesnis. Gal dėl to, kad daug kalbama apie narkotikų gaujų karus, o mane tai mažiausiai intriguoja detektyvinėje literatūroje. Šioje knygoje įdomiausia buvo Vistingo kelionė į Vilnių ir jo (tiek herojaus, tiek, manau, ir autoriaus) įspūdis apie mano miestą. Nustebau, nes įspūdis gana prastas – daug vargetų, prašančių pinigų ar kitais būdais besistengiančių išvilioti pinigus iš vargšų naivuolių užsieniečių. Suprantu, kad to reikalauja siužetas, bet vis tiek apmaudu, nes, kiek man teko susidurti su miesto svečiais, tai jie regi Vilnių kaip šviesų, įdomų, kultūringą miestą, į kurį norisi sugrįžti.           

   Aplamai, knyga lengvai skaitoma, ,,užkabina" kaip visi skandinaviški detektyvai ir puikiai tinka savaitgalio pramogai.

Biskvito tortas su maskarponės-grietinėlės pertepimu

    Šis biskvito tortas buvo pagamintas visiškai neplanuotai. Man tiesiog buvo žingeidu iškepti purų biskvitą. Kadangi biskvitas pavyko fantastiškai, nieko kito neliko, kaip sulipdyti tokį buitinį tortuką: grožio nerasta, bet skonis puikus. Purus, lengvas, su rūgštele. Kas ragavo – gyrė, net į buitinį dekorą nekreipė dėmesio. Esant progai būtinai kepsiu dar, tik tuomet jau ir su dekoravimu pasistengsiu. Na o dabar, turim tai, ką turim :)

Biskvitui reikės:

6 didelių kiaušinių
150 g cukraus
200 g miltų

   Kiaušinius įmušame į indą ir mikseriu plakame 15 minučių. Taip, 15 min! Kad laikas neprailgtų, plakant galima žiūrėti TV ar klausytis muzikos. Baigiant plakti suberiame cukrų ir plakame dar 5 min. Tai gi, viso 20 min. Tuomet atsargiai maišant įsijojame miltus. Gauname purią tešlą, kurią supilame į 26 cm torto formą, išklotą kepimo popieriumi.

  Paruoštą biskvito tešlą statome į iki 180 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie 60 min. Biskvitas turi puikiai iškilti, įgauti gražų šviesiai rudą atspalvį. Ar biskvitas iškepęs galima patikrinti įsmeigus į jį sausą pagaliuką. Jei pagaliukas lieka sausas – biskvitas iškepęs, jei dar šlapias – kepame toliau.

    Iškepusį biskvitą išimame iš formos ir paliekame ataušti. Aš biskvitą kepiau vakare, tad laiko jam ataušti tikrai buvo.

Pertepimui reikės:

250 g maskarponės sūrio
200 g plakamosios grietinėlės (35 proc.)
80 g cukraus pudros

100 g šviežių uogų (aš turėjau aviečių)

  Išplakame grietinėlę iki purumo, bet ne iki standumo. Baigiant plakti pamažu supilame cukraus pudrą (50 g), vėliau sudedame maskarponę ir, sumažinę blenderio greitį, atsargiai pabaigiame maišyti visus ingredientus.  Paruoštą kremą dedame į šaldytuvą.

   Uogas sutriname su likusiu cukrumi (30 g). Jei uogos labai saldžios, tai cukraus galima ir nedėti. 

   Biskvitą perpjauname į 2 (arba 3) dalis. Vieną biskvito lakštą aptepame trintomis uogomis. Traukiame kremą iš šaldytuvo ir 2/3 kremo tepame ant  uogų. Ant viršaus dedame antrą biskvito lakštą. Kiek paspaudžiame, atsargiai. Likusiu kremu aptepame viršų ir šonus. 

Varškės tešlos sausainiai

       

    Kai už lango lyja, kai niekur nesinori eiti, einu į virtuvę. O ką virtuvėje veikti – arba gaminti, arba valgyti. Žinoma, geriau gaminti. Ir figūrai nekenkia, ir šilčiau bei kvapniau namuose tampa. Ką turim šaldytuve? Varškės, sviesto ir uogienės. Spintelėje yra miltų, kepimo miltelių, cinamono ir cukraus. 

   Varškės, miltų ir sviesto imame vienodą kiekį. Aš ėmiau po 150 g. Į varškę sutarkuojame sviestą ir viską suminkome. Po saują beriame miltus, į kuriuos jau įmaišyta pusė a/š kepimo mitelių. Toliau minkome tešlą, kol suberiame visus miltus. Gauname vientisą tešlos gabalą, kurį perskiriame į 2 dalis ir dedame į šaldytuvą 1 val. Tešlą galima dėti ir vientisame gabale, tačiau tada reiks šaldyti bent 2 val.

   Po valandos tešlą traukiame iš šaldytuvo. Dedame ant miltais pabarstyto stalo ir kočiojame apskritimo formos paplotį. Baigiant kočioti užberiame  cukraus (kiek jums norisi) ir dar pakočiojame. Apskritimą supjaustome į 16 trikampėlių. Vieną dalį aptepame uogine, kitą dalį apibarstome cinamonu (žinoma, galima juos visus skaninti vienodai :). Sukame nuo plataus trikampio ploto link smailėjimo. Viskas, dedame į popieriumi išklotą skardą. Imame antrą tešlos gabalą ir darome tą patį. 

  

     Sausainėlius pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 min. Jie turi gražiai iškilti ir švelniai paruduoti. Traukiame iš orkaitės ir ragaujame. Jei norite saldžiau, galite apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!

Stuart Turton Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą

  Viršelis. Stuart Turton Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą (The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 528 psl.

 Šią knygą galite įsigyti internetiniame knygyne

 https://www.patogupirkti.lt/knyga/evelina-hardkesl-sianakt-mirs-dar-karta.html

  Apie knygą. Blekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs Eidenas Bišopas išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.

    Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.

  Uždaroje aplinkoje vykstančios paslaptingos istorijos pavydėtų net Agata Kisti. Rašytojas Stuart Turton vysto neįtikėtiną siužetą ir kuria intrigos bei įtampos kupiną romaną.

  Stuart Turton – britų rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas. Autorius Liverpulio universitete studijavo anglų kalbą bei filosofiją. Prieš pradėdamas rašyti knygas jis dirbo pačius įvairiausius darbus. Pardavinėjo knygas, Kinijoje dėstė anglų kalbą, rašė technologijų žurnalui bei Dubajuje rengė kelionių aprašymus. Debiutinė jo knyga susilaukė didžiulės sėkmės, o 2020 metais pasirodė ir naujas mistika apgaubtas detektyvinis romanas.

    Mano nuomonė.  Jei norite paskaityti netradicinį detektyvą, ši knyga kaip tik tokia. Veiksmas vyksta apleistoje Blekhito pilyje, maždaug XX a. pradžioje. Pradėjusi skaityti supratau, jog pati veiksmo vieta lemia tai, kad žmogžudystė bus įvykdyta mistinėmis aplinkybėmis, tačiau tokios painiavos, tokio kalambūro tikrai nesitikėjau. Man dar neteko literatūroje susidurti su sielos (sąmonės) perkėlimu iš vieno kūno į kitą, tam, kad būtų išaiškinta žmogžudystė. Pagalvojau, kaip aš jausčiausi būdama kito žmogaus ,,kailyje"? Jauti ir darai, tai ką darytų kitas žmogus, o mąstai kaip tu pats mąstytum. Ir taip septynias dienas iš eilės matuojiesi aštuonių žmonių ,,kailį". Įdomu, originalu, klampu, painu. Daug veikėjų, sunku susigaudyti, kuris skaitomu momentu yra tikras, kuris persikūnijęs. Gerai dar, kad knygos pradžioje yra pilies svečių sąrašas. Kaskart jį atsivertusi sustatydavau savo mintis į vietas, taip ir baigiau autoriaus mums, skaitytojams, sukurtą labirintą. Tikras iššūkis protui, logikai ir pastabumui, sunku nepasimesti ir nepamesti knygos. Kaip sako pagrindinis veikėjas Eidenas Bišopas: Blekhitas – vieta, kurioje prisikelia mūsų vidiniai monstrai. Tai jau tikrai.

   Linkiu būsimiems skaitytojams sėkmingai įveikti šį Stuart Tuton sukurtą literatūrinį labirintą.

Joël Dicker Baltimorės knyga

  Viršelis. Joël Dicker Baltimorės knyga (Le Livre des Baltimore), leidykla Alma littera, 2017 m, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 480 psl.

  Apie knygą. Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.

  „Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija...

  Joël Dicker (Žoelis Dikeris) gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje, Šveicarijoje. 2013 metais J. Dicker tapo Europos sensacija, pardavęs beveik milijoną savo romano „La vérité sur l’affaire Harry Quebert“ egzempliorių Prancūzijoje. Apie autorių ir knygą jau rašiau.

    Mano nuomonė. Dar kartą imdama į rankas Joël Dicker knygą įsitikinau, kad tai talentingas rašytojas, žodžio meistras, sugebantis puikiai pasakoti istorijas. Pirmoji jo knyga ,,Visa tiesa apie Hario Kvebeko bylą" paliko tikrai stiprų įspūdį. Ši knyga tarsi pirmosios priešistorė. Lėtas, apimantis įvairius gyvenimo aspektus pasakojimas visiškai nepabosta, atvirkščiai, norisi, kad istorija tęstųsi, kad dar ir dar galėtum mėgautis autoriaus žodžio galia. Tai knyga apie pašėlusį jaunystės laiką, kai viskas, rodos, įmanoma, apie šeimų nesusikalbėjimą, apie konkurenciją, apie draugystę, apie išdavystę, apie meilę ir pavydą. Tai knyga apie gyvenimo prasmę, kurią knygos gale apibrėžia Markusas Goldmanas: ,,Daugelis bandome suteikti prasmę savo gyvenimui, bet mūsų gyvenimas turi prasmė tik jei mes sugebame įgyvendinti tris likimo skirtas užduotis: mylėti, būti mylimam ir mokėti atleisti. Visa kita – laiko švaistymas." (472 psl.)

   Jei lyginsime abi autoriaus knygas, tai ši kiek nusileidžia pirmajai, gal labiau nuspėjama, gal mažiau aistros ir intrigos, tačiau skaityti ją taip pat smagu, kaip ir pirmąją. 

Sally Hepworth Anyta

  Viršelis. Sally Hepworth Anyta (The Mother-in-Law), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Nomeda Barkuvienė, 368 psl.
   Romaną ,,Anyta" su nuolaida galima įsigyti internetu: 

https://www.patogupirkti.lt/knyga/anyta.html

 Apie knygą. Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti jos širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi besilaukiančių pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni.
   Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame ji prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?
    Daugiasluoksnis romanas apie šeimos santykius ir lemtingus pasirinkimus. Galima jį skaityti kaip painią detektyvinę istoriją, bet greičiau tai – psichologinė drama, atskleidžianti sudėtingus veikėjų charakterius ir veiksmų motyvus.
    Sally Hepworth yra žmogiškųjų išteklių specialistė. Monašo universiteto, esančio Melburne, absolventė, romanų ėmėsi gimus pirmajam vaikui. Sally yra gyvenusi daugelyje pasaulio vietų, nemažai laiko praleido Singapūre, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje, šiuo metu atsidėjusi tik rašymu ir yra įsikūrusi gimtajame Melburne kartu su vyru ir trimis vaikais. Ji yra prašiusi keletą romanų, tarp jų – „Kaimynų šeima" ir „Motinos pažadas".
      Mano nuomonė. Stebėtina, kad begalinė meilė savo vaikams gali priversti elgtis visiškai priešingai nei reikėtų elgtis, kad užgniaužta baimė dėl jų ateities gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Kartais aš pagaunu save galvojant taip, kaip šios knygos herojė Dajana, sakydama sau, kad vaikai savo gerovę turi susikurti patys, savo jėgomis išbristi iš nemalonių situacijų, kad ateityje būtų stiprūs. Ir dabar, perskaičiusi knygą, džiaugiuosi, kad tie pagalvojimai taip ir liko pagalvojimais, o realybėje, kiek pajėgiu, tiek padedu. Puiki psichologinė šeimos drama, realiai sukurtos situacijos, kurios pateikiamos iš priešingų – marčios ir anytos – pozicijų. Dvi puikios moterys, nelinkinčios viena kitai nieko bloga, atvirkščiai, be galo mylinčios savo šeimą, tačiau dėl išdidumo, nesugebėjimo susikalbėti (išsikalbėti), terorizuojančios viena kitą. Ir tik įvykus nepataisomai tragedijai, išaiškėja situacija, kurią, gal būt, galima buvo pakeisti. Nors tema nėra lengva, knyga skaitėsi greitai, nesinorėjo paleisti iš rankų, kol neperskaičiau paskutinio sakinio.  Rekomenduoju.

Sofia Segovia Bičių dūzgesys

  Viršelis. Sofia Segovia Bičių dūzgesys (isp. El Murmullo De Las Abejas), leidykla Alma littera, 2020 m., iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, 488 p.
   Romaną ,,Bičių dūzgesys" su nuolaida galima įsigyti internetu:

https://www.patogupirkti.lt/knyga/biciu-duzgesys.html 

    Apie knygą. Apelsinų žiedų ir medaus aromato, gamtos garsų ir vaizdų aprašymai kuria jusles žadinančią ir magišką romano „Bičių dūzgesys“ atmosferą. Rašytoja Sofía Segovia skaitytojus nukelia į dvidešimto amžiaus pradžios Meksiką, kur revoliucijos ir ispaniškojo gripo epidemijos fone auga pagrindinis veikėjas – bičių berniukas Simonopijas.
     Vieną dieną senutė Rocha išgirsta vaiko verksmą. Daugiau jo niekas negirdi. Netrukus senoji moteris randa pamestą kūdikį deformuotu veidu. Apleistas vaikas nuo galvos iki kojų aptūptas bičių, kurios jį lydės ir saugos visą gyvenimą. Rocha nuveža berniuką į žemvaldžių Fransisko ir Beatrisės namus ir pora, nepaisydama kaimo gyventojų prietaringo nusistatymo, nusprendžia kūdikį įsivaikinti. Meksikos revoliucija, ispaniškasis gripas ir žemių grobimai atrodo daug didesnė ir realesnė grėsmė nei „prakeiktas vaikas“.
   Simonopijas auga bičių apsuptyje. Jos šildo, perspėja, maitina, guodžia, saugo ir bendrauja su jaunuoliu, rodydamos jam gyvenimo kelius ir supantį pasaulį. Simonopijas daugybę kartų įtėviams atsilygina už gerumą. Jis nekalba dėl gomurio deformacijos, tačiau artimieji netrukus supranta, kad jis turi savo kalbą. Simonopijas gali suprasti bičių žinutes ir mato ateitį, kuri dažniau baugina nei džiugina. Labiausiai jis nori apsaugoti savo šeimą nuo besiartinančių grėsmių.
    Sofía Segovia gimė Meksikoje. Monterėjaus universitete ji mokėsi komunikacijos ir svajojo tapti žurnaliste. Visgi, pasirodė, kad grožinė literatūra yra didioji jos meilė. Autorė dirbo kūrybinio rašymo mokytoja, komunikacijos direktore vietos politikų rinkiminėse kampanijose ir parašė keletą pjesių teatrui, 2010-tais metais debiutavo su pirmuoju romanu. „Bičių dūzgesys“ – antroji rašytojos knyga, sulaukusi netikėtos sėkmės ir tapusi metų literatūriniu atradimu. Romanas „Bičių dūzgesys“ patiks magiško realizmo žanro meistrų Gabriel Garcia Marquez ir Isabel Allende gerbėjams.
       Mano nuomonė. Rekomenduoju, puiki knyga klasikos mėgėjams: daug labai gražaus teksto, lėtas veiksmas, šiek tiek romantikos ir magijos. Knygą perskaičiau tikrai ne per vieną dieną – paskaitau kelis skyrius ir padedu kitai dienai. Ir ne todėl, kad nepatinka, priešingai, knygos tekstas toks sodrus, tiesiog reikia laiko pasimėgauti iš puslapių dvelkiančiu apelsinų kvapu, pajusti bičių dūzgesį, Simonopijaus akimis pamatyti jį supantį pasaulį, išgyventi jam tekusias dideles negandas ar mažus džiaugsmus.
    Knygos veikėjų charakteriai labai ryškūs, savo tikslingais veiksmais nulemiantys siužeto vingius. Galėtų būti kitaip, bet bus taip, nes veikėjas nepajudinamas savo nusistatymuose. Ypač, jei likimą lemia neigiamos emocijos ar savanaudiški tikslai.
    Knygoje kuriama nuotaika skaitytoją apgaubia tarsi iš kalnų nusileidusiu rūku, kuriame, net užvertus paskutinį puslapį, vis dar norisi sklandyti. Man patinka tas jausmas.

Gilly Macmillan Auklė

   Viršelis. Gilly Macmillan Auklė (The Nanny), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Mykolė Lukošienė, 432 psl.

   Apie knygą. Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

  Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld" meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times", „Sunday Times", „Globe & Mail" ir „Der Spiegel" perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal" G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją". „Auklė" – pirma jos knyga lietuvių kalba.

    Mano nuomonė. Ne viskas yra taip, kaip atrodo... Pradžioje nemeile tryškau motinai, vėliau – ėmiau teisinti motiną ir vis labiau sielvartavau dėl nesupratingos dukters, o knygos pabaigoje antiherojai tapo herojais, o herojai pavirto blogiukais. Žinoma, ne vienoje knygoje sutinkama tokia charakterių kaita, tačiau šioje ji tikrai pasitvirtino ir kėlė įtampą. Tiesa, silpniausi šioje detektyvinėje istorijoje buvo ... detektyvai. Silpni charakteriai, tiesiog antraplaniai herojai, kurių aplamai galėtų ir nebūti. Knyga nieko neprarastų. Kūrinį priskirčiau psichologinio trilerio žanrui, kuriame pirmu smuiku griežia trys moterys. Šios knygos ašis tai manipuliacijos, psichologinis teroras, sudėtingi dukros ir mamos santykiai, praeities nuoskaudos ir intrigos. Reziumė – gera pramoginė knyga lietingam savaitgaliui. 

PALĖVENĖS (KOMARŲ) DVARAS

 

  Atostogos kaime yra gerai: vartaisi prie upės arba uogas nuo krūmo raškai, o kai pabosta, sėdi už automobilio vairo ir leki kokio netoliese esančio dvaro apžiūrėti. Taip atsidūriau Palėvenės dvare, esančiame šalia kelio Daugailiškis-Kupiškis-Panevėžys, Stirniškių kaime, dešiniajame Lėvens krante. Pavadinimas kilęs nuo šalimais esančio Palėvenės miestelio.

  Dvaro teritorija aptverta tvora, ant kurios kabo užrašas: ,,Privati valda, važiuoti draudžiama". Tačiau šalia stovi stendas, kuriame rašoma: ,,Dėkojame visiems čia apsilankiusiems. Pabūkite, paklausykite, kaip nepakartojamą melodiją ošia šimtamečiai medžiai. Čia nuo aušros lyg sutemos suokia lakštingala, be atodūsio dirba sanitarai geniai, Lėvens užutekyje įsikūrę pilkosios gervės, naktimis budi ūkaujantys apuokai, o nuo rūmų bokšto Jus stebi gandrai. Savo darbštumu dūzgiančios bitės tebus Jums įkvėpėjos geriems darbams, kuriant gražią, turtingą Tėvynę. Maloniai prašome – te  niekada nepakyla ranka blogiui."

   Perskaitę tokį gražų kvietimą, automobilį paliekame už tvoros ir drąsiai žengiame į dvaro teritoriją. 

Dešiniajame rūmų sparne buvo įrengta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai

  Palėvėnės vietovardis minimas nuo 1520 m. XVI a. pab. Palėvenės dvaras kartu su Pelyšų ir Kraštų dvarais priklausė Jonui ir Mikalojui Grigoraičiams Trakoplėšoms, kurie pasidalino šias valdas. Palėvenė atiteko Mikalojaus dukteriai Elžbietai ir jos vyrui Mikalojui Tamošaičiui Rimkevičiui. 1654 m. Palėvenės dvare įsikūrė Mykolas Komaras. Nuo tada Palėvenės dvaras tapo svarbiausia Komarų giminės valda. Iki XIX a. II p. čia nebuvo didesnės rezidencijos, stovėjo vieno aukšto klasicistinis rūmas. 

Senasis pastatas XIX a. II p. buvo perstatytas į didžiulius neoklasicistinius rūmus

 Apie 1870-1880 m. senasis pastatas buvo perstatytas į modernesnius neoklasicistinius rūmus. Perstatymo metu prailgintas dešinysis rūmų sparnas, nuo įvažiavimo pusės pastatyta aukšta oranžerija ir du jos pločio bokštai. Rūmuose buvo 26 įvairios paskirties, formos ir dydžio patalpos. Paskutiniu Palėvenės dvaro savininku tapo Bogdanas Komaras. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nusavino. 1941 m. vokiečiams bombarduojant viename dvaro ūkiniame pastate įrengtą aerodromo šaudmenų sandėlį nukentėjo dvaro rūmai, oficina ir svirnas. Sovietmečiu buvusio dvaro pastatai naudoti gamybinei paskirčiai: rūmuose įsteigtas musgaudžių cechas, spirito gamyklos patalpose - „Anykščių vyno“ filialas. Dalį pastatų naudojo Kupiškio miškų ūkis. 1992 m. dvaras su 113 ha žemės grąžinti Bogdano Komaro vaikaitės Nijolės Marijos Žiukaitės-Milaknienės šeimai.

Oficina

  Iki mūsų dienų išlikę dvaro rūmai, oficina, pieninė, bravoras, sandėlis. Rūmus supa angliško stiliaus parkas su vienu iš dviejų augančių Lietuvoje kurilinių maumedžių, su šimtametėmis liepomis, beržais, kanadiniais klevais, eglėmis ir baltosiomis tuopomis. Smagu vaikščioti po dvaro sodybą, kuri Nijolės Milaknienės šeimos pastangomis atgavo savo buvusią dvasią. O labiausia džiugina tai, kad dvaras neuždarytas, o lieka atviras visiems, norintiems pasidžiaugti Lietuvos dvarų grožiu. Be to, dvarą galima išsinuomoti vestuvėms, krikštynoms ar jubiliejams, o dvaro parko teritorija puikiai tinka įvairiems meno plenerams, moksleivių ar kolektyvų sąskrydžiams rengti.

Per dvaro teritoriją teka Lėvuo

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Palevene.lt
infokupiškis
kmintys 

Rytis Sabas Gaono kodas

 

Viršelis. Rytis Sabas Gaono kodas, Alma littera leidykla, 2019 m., 208 psl.

Apie knygą. Pradėjęs skaityti „Gaono kodą“, negali nuo jo atsiplėšti tol, kol rašytojo ranka neatveda iki paskutinės eilutės. Tai – ne vienintelis romano privalumas. Kvapą gniaužiantis trileris, kuriame emigranto Pauliaus Meko – Polo Vilemseno – ir jo artimųjų gyvenimas pinasi su „Mosado“, FSB ir GRU bei Lietuvos žvalgybų ir kelių valstybių mafijozų kova dėl Vilniaus žydų išminčiaus Gaono palikto raštelio su neįtikėtinos galios kodu, turi dar ir neįtikėtiną istorinį foną.

  „Gaono kodo“ pasakojimo epicentras – Ukmergės rajono Želvos miestelis, iš kurio kilęs Nobelio premijos laureatas Aaronas Klugas, jame gyveno ir Gaono brolis. Nė sekundei neišleisdamas iš akių romano veiksmo, pakeliui autorius skaitytoją supažindina su Lietuvoje menkai žinomais ar net nežinomais, bet pasaulyje išgarsėjusiais mūsų tėvynainiais.

  Antras knygos planas daugybei lietuvių rašytojų vis dar pakiša koją. Rytis Sabas, priešingai, veiksmo foną tapo meistriškai.

  Mano nuomonė. ,,Stogą raunantis nuotykių romanas" – tokią nuostatą suformuoja R. Valatkos parašytas knygos anonsas. Deja, stogas liko vietoje. Siužetas gana lėkštas ir nuspėjamas, veikėjai taip pat nepasižymi išskirtinėmis savybėmis, tai gi, kaip romanas šis kūrinys yra gana silpnas. Tačiau knygą gelbsti istoriniai faktai, kurių fone vyksta veiksmas: apie litvakus, apie jų įtaką Lietuvos vystymuisi, apie Šiaurės Jeruzale vadinto Vilniaus bei Želvos miestelio žydus, tame tarpe ir Vilniaus Gaoną. Daugelį istorinių faktų jau žinojau, bet visada smagu praplėsti žinias, tad ši knyga paskatino daugiau pasidomėti apie Želvos žydų bendruomenę, teko net apsilankyti Želvoje. Štai kokia literatūros galia! 

Undinė Rdzevičiūtė 180

  Viršelis. Undinė Radzevičiūtė 180, leidykla ,,Baltos lankos", 2015 m., 278 psl.
   Apie knygą. Gyvenimas nuolat apsuka žmogų 180 laipsnių kampu. Kartais tai nauja galimybė, o kartais visiška katastrofa. Visas pagindinio knygos herojaus Vinstono, pravarde Čerčilis, gyvenimas susideda iš tokių apsisukimų.
  Intelektualus trileris „180“ pasakoja apie tai, kaip dideli laimėjimai staiga virsta dideliais pralaimėjimais, o bandymai grįžti atgal ir ką nors pataisyti gali baigtis ir mirtimi.
   Kiekvieno naujo Undinės Radzevičiūtės kūrinio pasirodymas skaitytojų ir kritikų sutinkamas kaip literatūrinis įvykis. Rašytojos knygos įtraukiamos į kūrybiškiausių, geriausių metų kūrinių sąrašus. Unikalus rašymo stilius, originali estetiškai išbaigta struktūra, koncentruota mintis U. Radzevičiūtei leidžia užimti savitą, aiškiai apibrėžtą vietą šiandienos literatūros tradicijoje.
  Mano vertinimas. Nenustoju žavėtis unikalia Undinės Radzevičiūtės rašymo maniera. Trumpi sakiniai, na ką ten trumpi, vieno žodžio sakiniai, tarsi kokie plakatiniai šūkiai, nukreipiantys mūsų gyvenimą tekėti tinkama vaga. Ir didelė dozė sarkazmo, pašaipios ironijos, kuri puikiai dera pagrindiniam herojui ir jo mąstymo stiliui. Aplamai, ne vien Vinstonas, bet ir kiti knygos veikėjai šiek tiek paplaukę, gal todėl ir įdomūs. Aplamai man Radzevičiūtė, tai Erlickas prozoje.
  Romanas suskirstytas į 3 dalis, kurios įvardinamos BCA raidėmis. Galima skaityti iš eilės, kaip parašyta, galima ir pagal abėcėlę. Kuo toks skirstymas pagrįstas ir ar reikalingas, sunku pasakyti, bet kad sukelia asociacijas su Ch. Kortasaro ,,Žaidžiame klases", tai faktas. Gal to ir buvo siekta?

ZALAVO DVARAS

Paminklas LDK žemaičių bajorams

     13 km nuo Pabradės, važiuojant Vilniaus-Švenčionių keliu, yra nuoroda į Zalavo kaimą. Į šoninį kelią įsukame nusiteikusios dulkėms ir liekame maloniai nustebintos – smėlingas miško kelias grįstas akmenimis, grynas brukas, ir jokių dulkių. Brukas nuveda į stovėjimo aikštelę. Apsidairome, bet dvaro nematome. Tačiau aptvertoje teritorijoje stovi balto akmens paminklas LDK žemaičių bajorams broliams Pilsudskiams. Nenuostabu, nes Zalavo gyvenvietė garsėja tuo, kad čia gimė būsimasis Lenkijos valstybės atkūrėjas, maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski, (1867–1935) ir jo brolis, žymus etnografas, Tolimųjų Rytų ainu tautelės tyrinėtojas, muziejininkas Bronislavas Pilsudskis (Bronisław Piłsudski, (1866–1918). Jie abu kilę iš senos Žemaitijos bajorų Gineičių giminės. Jų genealoginiame medyje susipynę trys giminės – Bilevičiai, Pilsudskiai, Butleriai. Brolių seneliai tarpusavyje buvo giminės ir tikri žemaičiai. Tik viena močiutė Elena Michalovska turėjo ir lenkiško, ir lietuviško kraujo. Gineičių (Giniočių) ir Pilsudskių giminės šaknys aptinkamos dar XV a. Žemaitijoje. Manoma, kad Baltramiejus Gineitis-Gineitavičius, Upytės seniūnas, pirmasis XVI a. pasivadino Pilsudskiu pagal savo dvaro vardą Pilsūdai, esantį netoli Skaudvilės (Tauragės r.). Tokia tai Žemaitijos Pilsudskių giminės istorija. 

Išlikęs oficinos pastatas

   Nuo paminklo, smėlio taku pasiekiame buvusią Zalavo dvarvietę. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Zalavas, tuomet vadintas Micionių dvaru, paminėtas XVI a., kai priklausė Naugarduko kaštelionui Aleksandrui Voinai-Jasienickiui. Nuo XVIII a. tapo Giedraičių, vėliau – Oginskių giminės nuosavybe. Nuo XIX a. priklausė Michalovskių šeimai, iš kurios kilusi Marija Bilevičiūtė (Maria Bilewiczówna) – Juzefo ir Bronislavo Pilsudskių motina. 1863 m. ji ištekėjo už žemaičių bajoro Juozapo Vincento Pilsudskio. Naujais šeimininkas suteikė dvarui Zalavo vardą, manoma, nuo čia tekėjusio Zalavėlės upelio (lenk. Zulówka) pavadinimo.
   Pilsudskių dvare buvo medinis rūmų pastatas, trijų aukštų malūnas, plytinė ir kt pastatai. 1875 m. per gaisrą sudegė beveik visi mediniai dvaro pastatai. Dvaras po to jau nebeatsigavo, o Pilsudskių šeima persikėlė gyventi į Vilnių. 

  1934 m. Zalavo dvarą su visais pastatais nupirko Lenkijos atsargos kariškių sąjunga. 1935 m. imtasi tvarkyti buvusią dvarvietę: ant atkastų pamatų buvo atstatyta oficina, suremontuoti kepyklos ir kalvės pastatai, senoji rūkykla. Buvusioje kepykloje buvo įrengtas muziejus ir skaitykla su J. Pilsudskio kūriniais. Ypač daug dėmesio skirta sutvarkyti Zalavo parką. Sodinukai buvo vežami net iš Varšuvos. Šalia dvaro liekanų 1937 m. pasodintas ąžuolas, kuris tebestovi ir dabar.

   Deja, sovietmečiu viskas,  kas buvo padaryta tarpukario metais, buvo sunaikinta. Išlikusiuose oficinos pastatuose apsigyveno daugiausia iš Baltarusijos ir Rusijos atvykę žmonės, netoliese buvo pastatytos tarybinio ūkio fermos. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ši vieta pradėta labiau tvarkyti.

   Apie 2000 m. Lenkijos nevyriausybinei organizacijai „Wspolnota Polska“ sutvarkė vietą, kurioje stovėjo Pilsudskių dvaro sodyba, pastatė atminimo akmenis žymiems lenkų tautos žmonėms. O 2005 m. Lietuvos lenkų sąjunga pastatė juodo marmuro paminklinį akmenį  J. Pilsudskiui.

Paminklas J. Pilsudskiui

  Šiai dienai išlikusi oficina, rūkykla bei rūsys. Dalyje oficinos pastato gyvena žmonės, dalis pastato stovi užkaltais langais. Takas į rūkyklą užžėlęs žole, tad net nebandėme brautis. Įdomu buvo apžiūrėti akmenų alėją, skirtą žymiems Lenkijos piliečiams, tame tarpe ir tragiškai žuvusiam Lenkijos prezidentui Lechui Kačinskiui (lenk. Lech Aleksander Kaczyński) atminti. Tad, jei važiuosite Vilniaus-Švenčionių keliu, užsukite į Zalavą ir aplankykite buvusią Žemaitijos bajorų Pilsudskių dvarvietę.

 Šaltiniai:
KVR
Wikipedia
Vilnijos vartai 

SIRUTIŠKIO DVARAS

   Sirutiškio dvaras yra šalia Kėdainių–Krekenavos kelio, dešiniajame Nevėžio krante, apie 7 km nuo Kėdainių. Sirutiškio dvaras iki XVIII amžiaus vadintas Panevėžiu. XVIII a. pradžioje dvarą įsigijo LDK atsargos karininkas Kazimieras Sirutis ir dvaras imtas vadinti Sirutiškiu. Vėlaiu dvarą paveldėjo K. Siručio sūnus Simonas Sirutis, kurio viena iš dukterų Elvyra Sirutytė ištekėjo už grafo Antano Komorovskio ir dvaras perėjo Komorovskiams. Kita duktė buvo ištekėjo už dvarininko Milošo, kurie apsigyveno kitoje Nevėžio pusėje Šateinių dvare. Jiems ir gimė būsimas Nobelio premijos laureatas Česlavas Milošas, kuris ne kartą yra lankęsis savo prosenelių dvare Sirutiškėse.

  XIX a. pabaigoje Siručiai-Komorovskai senoje dvaro pastasto vietoje, iš dvaro teritorijoje eksploatuojamo žvyro karjero gaunamų pajamų, pastatydino modernius dviejų aukštų secesinio stiliaus rūmus. Išskirtinio puošnumo rūmams suteikė pagrindinio fasado akcentas – asimetriškai sukomponuotas rizalitas su arkiniu prieangiu, užsibaigiančiu lengvu parapetu bei viename rūmų sparne iškilęs bokštelis.

   Vėliau, nuo 1894 metų, buvo pradėtas formuoti mišraus tipo rūmų parkas, kurio pagrindinė dalis su prieiga į rūmus yra ant aukštos Nevėžio terasos. Parke vyrauja vietiniai medžiai: mažalapės liepos, paprastieji klevai, paprastieji uosiai, pušys, paprastieji ąžuolai, karpotieji ir plaukuotieji beržai, kalninės guobos, trapieji gluosniai, drebulės, paprastosios ievos, eglės. Iš viso parke esama 15 sumedėjusių introdukuotų augalų rūšių.

Parko medžiai

   Sovietmečiu dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo jame įsikūrė tarybinis ūkis, vėliau – pradinė mokykla, kultūros namai, biblioteka ir etnografijos muziejus. Paskutinė čia rezidavo Kėdainių elektros aparatūros gamykla, kuri XX a. 9-to dešimtmečio pradžioje dvarą rekonstravo jį pritaikant gamyklos profilaktoriumui: pakeitė rūsio langus, pastatė naują priestatą, įrengė katilinę, pravedė šildymą.

   1995 m. dvarą privatizavo koncernas ,,Krekenava“, tuo metu priestatas buvo nugriautas. Dabar internete galima rasti informacijos, kad dvarą yra įsigijęs Viktoras Uspaskichas, tiksliau jo valdomos įmonės ,,Vikonda" finansų direktorei Audronei Jasaitytei. Deja, finansininkė nelabai rūpinasi išlikusiais dvaro pastatais – rūmais ir rūkykla. Jie smarkiai apleisti – apgriuvę, užkaltais langais, aptverti vieline tvora. Rūmus nuo neprašytų svečių atbaido įrengtos stebėjimo kameros. Tad apsilankyti jų viduje nelabai pavyks, bet pasivaikščioti po parką tikrai verta. Verta pasigrožėti ir rūmų ansambliu, nes su tokiais šeimininkais greitu metu jie gali ir sugriūti.

priklausantis koncerno „Vikonda“ finansų direktorei Audronei Jasaitytei, nėra vieninteliai pavyzdžiai Lietuvoje. Audrės Domeikaitės/15min.lt nuotr./Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė Audrės Domeikaitės/15min.lt nuotr./Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė „Tokių neprižiūrimų dvarų yra daugiau – tai ir Laimučio Pinkevičiaus Lentvario dvaras, ir Juozo Petraičio Bartkuškio dvaras, ir kiti. Būtų mano valia, šie dvarai būtų atimti iš dabartinių savininkų ir jie dar privalėtų sumokėti valstybei už padarytą žalą“, – griežtai kalbėjo Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvoje buvo suskaičiuota 815 dvarų, iš kurių 236 buvo sunykę ir beveik neišlikę. Šiuo metu į Lietuvos dvarų sąrašą įtraukti 579 dvarai. Prikeltas kultūros paveldas traukia lankytojus „Didžiulė klaida buvo padaryta po Nepriklausomybės atgavimo, kai dvarai, kiekvienas turėjęs po mažiausiai dešimt pastatų, parką, tvenkinių, buvo išdalyti po 3 hektarus. Todėl šiandien turime dilgėlėmis apaugusi didžiulį Lietuvos turtą, – problemos ištakas aiškino G.Drėmaitė. – Jeigu žmonėms neduota suprasti kultūros vertės, niekas nepadės.“ Tačiau Lietuvoje yra ir pozityvių pavyzdžių – tiek tarp privačių asmenų, tiek tarp valstybės valdomų dvarų. Pakruojo dvaro archyvo nuotr./Pakruojo dvaras Pakruojo dvaro archyvo nuotr./Pakruojo dvaras G.Drėmaitės teigimu, lankytojus traukia sutvarkyti valstybės valdomi Palangos, Rokiškio, Kretingos, Burbiškio, Alantos ir kiti dvarai. Ne mažesnį populiarumą turi Šešuolėlių, Žeimių, Aštriosios Kirsnos, Veliuonos, Švėkšnos ir kiti privačių asmenų įsigyti ir prižiūrimi dvarai. „Lietuva yra tokia turtinga dvarais, kad jeigu sugebėsime atkurti dvarų sodybų struktūrą, viso pasaulio turistai vyks į Lietuvą. Nors kai kurie dvarai ir virtę griuvėsiais, bet turime istorinės medžiagos ir galime daug ką atkurti“, – įsitikinusi Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė. Neprižiūrimas savojo likimo laukia Sirutiškio dvaras +28 Kalnaberžės dvaras kovoja dėl išlikimo +41 AddThis Sharing Buttons Share to Facebook Share to LinkedInShare to TwitterShare to Email AppShare to Dar... Temos: 1 Dvaras Naujienos Organizacijų pranešimai ​Organizacijų pranešimai Pandemija Lietuvos aviacijoje – kada grįšime į įprastas vėžes? 2 ​Organizacijų pranešimai Vietinės prekės ir tvaresnė Lietuva bei jos ekonomika – kas tarp jų bendro? 1 ​Organizacijų pranešimai Verslas ir visuomenė įvertino INVEGOS paslaugas Vardai Lietuva Mitinge prie Seimo pasirodęs Vilius Tarasovas sulaukė kolegų kritikos 69 4102 Lietuva Mitinge dalyvavęs ir kritikos sulaukęs V.Tarasovas: „Aš prieš smurtą ir agresiją“ 30 1199 Lietuva Stano žinutė mitinguotojams: „Tarp jūsų buvo padugnių, nevertų žmogaus vardo“ 23 1737 Video 23:53 Ką pasakytų Froidas? Kaip išsaugoti santykius esant krizei 00:52 Nufilmavo, kaip protestuotojai į pareigūnus sviedė degantį fakelą 34:07 15/15: diena po riaušių: kodėl jos įvyko ir kas už to stovi? 332 Esports namai Naujienos „ESL Pro League Season 14“ intrigos: ko galime tikėtis grupių etape? (2) Naujienos Naujame Topo Centro „Amber Clutch by OMEN“ sezone žiūrovų vėl lauks dovanos Kiekvienas gali Verslumas „Mokslo kavinė“: karantinas ją keitė ir reikalavo naujų kelių 104 Verslumas Verslininkės ėmėsi gelbėti mamų, neturinčių kam patikėti vaikų, grožį Maistas Virtuvė Metas kepti: gardūs cukinijų blyneliai iš vos 5 ingredientų 338 Virtuvė Ką gaminti iš kiaulienos sprandinės: patarimai ir receptas iš Vietnamo 143 Virtuvė Kol vasara kieme – 2 puikūs ledų tortai: derinys su tinginiu ir su vyšniomis 188 URBAN˙/ Laisvalaikis Laimis batus prikelia antram gyvenimui: išskyrė dažniausias žmonių daromas klaidas Mada Mados analitikas A.Remeika: „Juodi drabužiai žmogų paverčia patrauklesniu“ Sveikata Sveikata Rudenį bus per vėlu: patarimai, kaip paruošti imunitetą ligų sezonui 104 Sveikata Psichologė – apie tai, kas padeda mesti rūkyti: „Galima imtis net mezgimo“ Sveikata Rūta Petereit: „Liaudiški receptai nuo rėmens gali padaryti meškos paslaugą“ Pasaulis kišenėje Per Lietuvą Sunku patikėti, kad čia Lietuva: 38 km ir 5 pūslės lietuviškuose kanjonuose 1 480 Kelionių Pulsas Katastrofiška padėtis JAV: iš didelio ežero teliko bala 1 168 Per Lietuvą Puikus masalas keliautojams visai šalia Vilniaus: grožis užburs net daug mačiusius 331 Šeima Šeima Kai mama užsiima prostitucija. Justės istorija: „Džiaugiuosi, kad turiu motiną tokią, kokią turiu“ 3 Šeima Ekspertų patarimai būsimų pirmokų tėvams: kaip palengvinti naujoko dalią? Šeima Homoseksualų sūnų užauginusi Jolanta: „Mylėkite savo vaiką, kad ir koks jis būtų“ 135 Kinas Kinas Paskutinis I.M.Bartaitės vaidmuo: savęs Kanų ekrane ji neišvydo 107 Kinas „La Guarimba“ filmų festivalyje Pietų Italijoje – dėmesys lietuviškiems trumpiesiems filmams Gyvenimas Horoskopai Trečiadienio horoskopas – rugpjūčio 11 d. 205 15MAX Laisvalaikis 15 faktų apie blondines: kodėl būtent apie jas pasakojama tiek anekdotų? 213 Namai Skaistės prisilietimai: svajonių sodo namas ir įspūdingas šiltnamis 4 2215

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/istorija/darbo-partijos-pirmininkui-viktorui-uspaskichui-priklausantys-kalnaberzes-ir-sirutiskio-dvarai-baigia-sunykti-582-247948?copied

Rūkykla

Šaltiniai:

KVR
Wikipedia
Kėdainių TVIC
Pamiršta lt