Pyragas su kopūstais

  Viriau balandėlius ir liko pusė galvos kopūsto. Valio, šiandien pietums kepsiu pyragą su kopūstais! Norėjau šį kepinį pavadinti mandriau, tačiau eilinį kartą susipainiojau, ką kepu – tartą ar kišą. Kaip aiškina internautai maisto žinovai:  Kìšas (quiche ) – tai pyragas trapios tešlos pagrindu su mėsos, žuvies ar daržovių įdaru, užpiltas kiaušinių ir pieno arba grietinėlės plakiniu, o Tárta  –  atviras tešlos krepšelis, pridėtas saldaus (vaisių, uogų) arba nesaldaus (mėsos, sūrio, žuvies, daržovių) įdaro. Sudėtinga suprasti kas yra kas, todėl aš su jumis dalinuosi skanaus lietuviško pyrago su lietuviškais kopūstais receptu :)

Pagrindui reikia: 

200 g miltų

100 g šalto sviesto

1 kiaušinio

Įdarui reikia:

500 g kopūsto

1 didelės morkos

1 kiaušinio 

1 svogūno

2-3 česnako skiltelių

aliejaus kepimui

1 v. š. adžikos ar pomidorų padažo

2 didelių kiaušinių;

1/2 puodelio pieno

100 g tarkuoto ,,Džiugo" ar kito kieto sūrio

pipirų, druskos

  1. Miltus paskleidžiame ant švariai nuvalyto virtuvinio stalo, į juos burokine tarka sutarkuojame sviestą, įmušame kiaušinį, įberiame šiek tiek druskos ir viską labai gerai išminkome. Turi gautis vientisos masės tešlos kamuolys.  Tešlą iškočiojame ir žemą apvalią kepimo formą užklojame tešla, suformuojame kraštelius ir dedame į šaldytuvą.

   P.S. visą tešlos gaminimo procesą galima atlikti ir virtuviniu kombainu :)

2. Kopūstą supjaustome, morką sutarkuojame burokine tarka, svogūną ir česnaką susmulkiname. Į didelę keptuvę įpilame aliejaus ir sumetame svogūną bei česnaką, kepame kol daržovės suminkštėja ir pagelsta, tada dedame morkas ir kepame toliau. Nepamirštame pamaišyti. Apkepus morkoms sudedame kopūstus, padruskiname, papipiriname ir toliau kepame nuolat pamaišydami (apie 15-20 min.). Kai kopūstai suminkštėja įkrečiame gerą šaukštą adžikos arba pomidorų padažo, viską dar kartą gerai išmaišome, nukeliame nuo ugnies ir paliekame aušti (būtinai!).

3. Kol kopūstai aušta kiaušinius išplakame su pienu, nuolat įberdami sūrio. Plakiniui sunaudojame 2/3 turimo sūrio.

4. Į praaušusius kopūstus supilame kiaušinių plakinį ir gerai išmaišome. Traukiame iš šaldytuvo jau suformuotą ir atšalusį tešlos krepšelį ir krečiame kopūstus. Įdarą paskirstome tolygiai po visą plotą ir apibarstome likusiu sūriu. 

5. Pyragą dedame į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 min. Kepimo temperatūra ir laikas priklauso nuo jūsų orkaitės savybių. 

6. Iškepusį pyragą valgome šiltą (skonis nuostabus!) arba šaltą (skonis tobulas!) – rinktis jums.

Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka

Viršelis. Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka (The Librarian of Auschwitz), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Marija Potašenko, 448 psl.

Apie knygą. Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967, Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka", kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Dita gimė Prahoje, o 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

  Knygos pagrindinė veikėja keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos, nes jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

    „Mažiausia pasaulio biblioteka" – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų".

  Mano nuomonė. Nelabai aš mėgstu tokio pobūdžio knygas, tačiau ši mane užbūrė žmogiškumu, meile ir užuojauta, herojės vaikiškumu ir stiprybe. Viena tų knygų, kurios traukte traukia skaitytoją. Kiekvienas perskaitytas puslapis tarsi išgyventa dar viena diena koncentracijos stovykloje. Istorija tokia įtaigi, kad skaitydamas susitapatini su pagrindine heroje Dita, džiaugiesi drauge kiekviena išaušusia nauja diena, kiekviena išgelbėta knyga, arba liūdi ir baiminiesi dėl Ditos šeimos ar draugų likimų karo mėsmalėje. Rekomenduoju, skaitykite. Tai knyga apie žmogiškąją šviesą kaip atsvarą žiaurumui ir nužmogėjimui.

Rosella Postorino Ragautojos

Viršelis. Rosella Postorino Ragautojos (Le assaggiatrici), leidykla Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė, 320 psl.

Apie knygą. Rosella Postorino (g. 1978 m.) – italų autorė. 2007-tais metais ji parašė pirmąjį savo romaną. Naujausia istorija „Ragautojos“ yra įkvėpta Krauzendorfo kareivinėse dirbusios Adolfo Hitlerio maisto ragautojos Margot Wölk gyvenimo. Ši moteris liko vienintelė gyva iš visų ragautojų ir sulaukusi 96 metų papasakojo savo istoriją. Deja, rašytoja Rosella Postorino nespėjo gyvai susipažinti su Margot, todėl knygos veikėjai suteikė savo vardą, taip bandydama geriau įsijausti ir atsakyti į klausimą, ką pati darytų patekusi į tokią situaciją.

   1943 metų pavasarį Roza Zauer paliko Berlyną ir apsigyveno pas uošvius Rytų Prūsijoje. Čia ji tikėjosi sulaukti karo pabaigos ir iš fronto grįžtančio vyro. Tačiau vieną rytą į duris pasibeldė esesininkai ir Rozai teko keliauti į slaptą Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerį – Vilko irštvą. Kartu su dar devyniomis išbadėjusiomis moterimis ji tris kartus per dieną privalėjo valgyti galingiausio Vokietijos žmogaus maistą. Kiekvienas kąsnis galėjo būti paskutinis, tačiau ji neturėjo teisės atsisakyti. Roza troško išgyventi ir sulaukti karo pabaigos, bet likimas siuntė jai vis sunkesnius išbandymus.

Mano nuomonė. Su šioje knygoje aprašomais faktais iki šiol neteko susidurti. Grynakraujės vokietės prievarta verčiamos ragauti maistą, kurį gamina fiureriui. Joms kiekviena diena tarsi rusiška ruletė - išgyvens ar bus nunuodytos. Karas eina į pabaigą, žinios iš fronto vis liūdnesnės, žmonės pradeda šnibždėtis, kad Vokietija pralaimi, o didysis vadas, pasislėpęs Vilko irštvoje, dreba dėl savo gyvybės. Pati istorija gana įdomi, paremta tikrais faktais, tačiau knyga blanki, kai kuriose vietose net nuobodi. Viršelio įrašas, kad tai meistriškai parašytas romanas, sunkiai atitinka tikrovę. Tiesa, skaityti lengva, daug tiesioginės kalbos, tačiau tai, kaip bebūtų keista, nesuteikia knygai gyvybės, pagrindinė herojė nuobodžiai monotoniška. Keistoka knygos pabaiga dar labiau sutvirtino nuomonę – tai tikrai ne ta knyga, kurią nuoširdžiai rekomenduočiau perskaityti.

Virginie Despentes Vernonas Subutexas

Vienas sakinys. ,,Paryžiuje kūnai nenusiima kaukių." 206 p.

Viršelis. Virginie Despentes  Vernonas Subutexas (Vernon Subutex 1), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, 352 psl.

Apie knygą. Virginie Despentes (Viržini Depant, g. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė. Pirmasis V. Despentes filmas, 2000 m. pastatytas Prancūzijoje pagal romaną „Baise-moi“ (1993), dėl kontraversiško turinio buvo uždraustas rodyti, – tokia kūrinio cenzūra sukėlė daugelio menininkų pasipiktinimą. Jos esė knyga „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. V. Despentes parašė daugiau kaip 15 grožinių kūrinių ir yra apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Didžiausios sėkmės sulaukė jos trilogija „Vernonas Subutexas“. 

    Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.

Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

   Mano nuomonė. Pirmiausia, knygoje konkrečiai apibrėžtas veiksmo laikas ir vieta  – 2016 metai, Paryžius, o knygos veikėjai tiesiogiai susiję su pop kultūra, o konkrečiai su roko, pankroko, postpanko muzika.  Kodėl nuo to pradedu? Nes knygą galima ne tik skaityti, bet ir klausytis. Ne, ne skaitomo teksto, o muzikos, kuri knygoje tokia pat svarbi, kaip ir Vernonas. Tad norėdami šimtu procentų pajusti ir suprasti aplinką, kurioje vyksta veiksmas, įsijunkite Spotify ir imkite knygą į rankas: Vernon Subutex, T1 - playlist by Despentes | Spotify

   Manau, knyga tikrai patiks ne visiems, gal ką ir papiktins. Tačiau man ji pritiko, kaip pritiko ir Ch. Bukowski'o kūryba. Šioje knygoje pažinau Paryžiaus išvirkščiąją pusę, buvo įdomu, nes paradinę pusę esu pati mačiusi. Didelis reveransas vertėjui, tobulai pagavusiam ir perteikusiam gatvės kalbą, ir, pvz.,  džointo nevadinusiam marichuanos suktine, nes toks vertinys būtų visiškai netoleruotinas Vernono Subutexo aplinkoje. Taigi, kas mėgsta kiek kitokią, nenuglaistytą literatūrą – rekomenduoju.

Tortas su manų košės kremu

  Manų košė daugelio mūsų vaikystės maistas. Su cukrumi, su cinamonu ar su uogiene, kaip kas mėgsta. Tačiau vaikystė baigiasi ir manų košė palieka mūsų stalą. Ir štai, vartydama savo virtuvės knygų lentynoje nuo 1996 m. užsilikusį žurnalą ,,Paragaukite" randu meduolinio torto su manų košės kremo pertepimu receptą. Įdomybė, kurią būtina išbandyti. Produktai labai paprasti, visus radau savo namų lentynose ir šaldytuve. Tiesa, recepte nurodytas cukraus kiekis man pasirodo gana didelis, todėl aš kiek pakoreguoju receptą ir dar, manau, nepakenks citrina. 

Tai gi, mano meduoliniams torto lakštams reikia:

500 g miltų
180 g cukraus
3 kiaušinių
4 v. š. medaus
1 nubrauktas v. š. kepimo miltelių

Cukrų ištriname su kambario temperatūros sviestu iki baltumo, po vieną įmušame kiaušinius, supilame medų. Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir palengva įberiame į dubenį su ištrintais produktais. Tešlą minkome rankomis, kol visi produktai susijungia, tada ją padaliname į 6 lygias dalis. Ant stalo tiesiame kepimo popierių, kurį aptepame riebalais (aliejumi ar sviestu), dedame vieną dalį tešlos ir iškočiojame ploną paplotį. Ant kepimo skardos uždedame popierių su tešlos papločiu ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame maždaug 10 minučių, kol paplotys įgauna šviesiai rusvą spalvą. Kol kepa vienas paplotys – kočiojame kitą.  Iškepusį ištraukiame ir paliekame vėsti. Tuo metu į orkaitę dedame kitą, jau paruoštą paplotį. Ir taip, kol iškepsime visus šešis. 

     Kol iškepti papločiai vėsta, verdame manų košę. 

Reiks: 

1 l pieno

120 g manų kruopų

pakelio vanilinio cukraus

žiupsnelio druskos

 Į puodą supilame pieną, kurį paskaniname druska ir  vaniliniu cukrumi. Kai pienas užverda, palengva, nuolat maišydami, suberiame manų kruopas ir verdame dar kokias 3 minutes. Tada puodą nukeliame nuo ugnies, uždengiame dangčiu ir paliekame atšalti. 

 

   O mes vėl grįžtame prie papločių, kurie, deja, nėra tokie gražūs, kaip norėtume. Todėl, kad tortas įgautų torto formą reikia juos apipjauti. Imame norimo skersmens apskritą indą, dedame ant iškepusio, nelygiais kraštais papločio ir apipjauname.  Gauname gražius šešis apskritimus. Papločių likučius atidedame į šalį – jų dar prireiks.  

  Manų košė jau atšalo – laikas gaminti kremą. 

Kremui reiks: 

180 g kambario temperatūros sviesto

120 g cukraus pudros

1 citrina

  Sviestą ištriname su cukraus pudra iki baltumo. Išspaudžiame citrinos sultis ir po šaukštą, nuolat maišant, sudedame atšalusią manų košę. Kremas turi būti vientisos konsistencijos, be gumuliukų. 

   

  Dabar formuojame tortą. Ant apvalaus lakšto užtepame kremą, dedame kitą lakštą, vėl užtepame kremą ir taip kol sutepame visus lakštus. Paspaudžiame, kad lakštai suliptų. Ant viršutinio lakšto taip pat užtepame kremo. 

   Susirandame papločių likučius ir susmulkiname juos kavamalėje. Apibarstome torto viršų ir šonus. Galime papuošti, tačiau nebūtina, nes trupiniai puikiai atlieka puošybos funkciją. Aš tortą gaminau Valentino dienai, tad teko širdutę iš džiovintų aviečių išpaišyti. 

    Iškeptą ir papuoštą tortą paliekame bent parai pastovėti, kad kremas susigertų į papločius. O tada jau ragaujame :)

Kepta lašiša su vynuogių-anakardžių padažu

  

  Nieko nenustebinsiu su orkaitėje kepta lašiša: paimame didelį gabalą lašišos file, saikingai apibarstome druska, aptepame sojos ir medaus mišiniu bei pašauname į orkaitę geram pusvalandžiui.

Reikės:
lašišos file;
druskos;
po 1 a. š. skysto medaus ir sojų padažo.

  Kad būtų įdomiau šalia lašišos galima įdėti pora šakelių mažų pomidorų, paskaninti juo šlakeliu balzaminio acto, užberti druskos ir kepti. Tiesa, pomidorų šakeles nuo lašišos atskyriau folija, kad daržovės neįgautų žuvies skonio.

Reikės:
2-3 mažų pomidorų su šakelėmis;
kreminio balzaminio acto

   

  Ir pagaliau patiekalo ,,vinis" – padažas. Susmulkiname riešutus, porą supjaustome žiedeliais, vynuoges – pusiau. Įkaitiname keptuvę, kurioje išlydome sviestą su aliejumi. Apkepame riešutus. Riešutams apskrudus, užberiame druskos, sudedame imbierą ir suberiame kario miltelius. Sumaišome, lengvai pakepame ir tada sumetame porą. Kai poras suminkštėja, sumetame vynuogių puseles ir kepame toliau. Vynuogės turi suminkštėti ir paleisti sultis. Tada supilame grietinėlę ir dar patroškiname, kol padažas sutirštės.

Reikės:
300 g vynuogių (žaliųjų ir raudonųjų);
sauja anakardžių riešutų;
1 poro;
1 a. š. aliejaus
30 g sviesto;
250 grietinėlės (10-13 proc.)
1 a. š. tarkuoto imbiero;
1 a. š. kario;
druskos.

   Išverdame garnyrą – ryžius ar bulves, ką labiau mėgstate. Viskas, serviruojame ir dedame ant stalo. Skanaus!

Kiaušininis likeris

    Prieš dieną kepiau morenginį tortą Sniegena: Morengų ir aguoninio biskvito tortas. Kaip patys suprantate, morenginiam tortui sunaudoju daug kiaušinio baltymo, o kur dėti trynius? Žinia, gerai šeimininkė nieko neišmeta, todėl teko prisiminti jaunystę, kai dažnuose namuose buvo maišomi visokie šamarliakai :) Vienas jų buvo kiaušininis likeris. Pasiskolinu lietuviškos Eurovizijos šūkį: ,,Pabandom iš naujo" ir einu makaluoti likerio.

Reikia:

8 kiaušinių tryniai;

skardinė kondensuoto pieno su cukrumi;

0,5 l degtinės.

   Kiaušinių trynius ištriname iki baltumo. Nesustodami maišyti supilame kondensuotą pieną, Vėliau – degtinę. Gerai viską sumaišome, supilame į grafiną ar užsukamą butelį ir pastatome šaltai dienai kitai. Ragaujame atsakingai, nes labai skanu ;)

Morengų ir aguoninio biskvito tortas

    
Jei norite nustebinti, palepinti, pradžiuginti savo svečius, būtinai iškepkite morenginį tortą. Jis tobulas! Receptą radau Sonatinos receptai (sonatinos-receptai.lt), šiek tiek jį pakoregavau, pasiraitojau rankoves, susirinkau produktus ir kibau į darbą.

                                                                                        Aguoniniam biskvitui reikia:

150 g sviesto

100 g cukraus pudros

1 citrinos tarkuota žievelė

1 a. š. vanilinio cukraus

4 kiaušiniai

100 g miltų

200 g maltų aguonų (pirkau Lidl)

2 v. š. pieno;

1 a. š. kepimo miltelių.

Morengui reikia:
5 kiaušinių baltymai
150 g cukraus;
žiupsnelis citrinos rūgšties

Kremui reikia:
400 g sviesto
2 skardinės (po 397 g) karamelinio kondensuoto pieno (Rududu ar iš Lidl)
1 v. š. kavos (tirpios ar granulėmis) 

Sirupui reikia:
6 v. š. vandens
4 v. š. cukraus
2 v. š. brendžio

    Morengą tortui kepiau iš vakaro. Kiaušinių baltymus atskyriau nuo trynių (trynius padėjau į šaldytuvą – vėliau gaminsiu likerį),  baltymus išplakiau iki putų, tada, toliau plakdama po šaukštą subėriau cukraus pudrą ir citrinos rūgštį (galima ir nedėti, bet man skaniau su rūgštele). Padidinau mikserio greitį iki maksimalaus ir plakiau, kol masė tapo labai standi ir blizgi (apvertus dubenį baltymų masė neiškrinta!). Ant kepimo popieriaus nusibrėžiau du planuojamo torto dydžio (20-24  cm) skersmens apskritimus ir juose paskleidžiau baltymų masę. Kepiau iki 120° C įkaitintoje orkaitėje apie 3 valandas su ventiliavimo funkcija (nevarstyti orkaitės durelių!), kol morengai gražiai iškilo ir tapo traškūs. Iškepusius, tiksliu, išdžiūvusius morengus palikau ataušti orkaitėje per naktį. 

   Kitos dienos rytą kepiau aguoninį biskvitą. Pirmiausia atskyriau kiaušinių trynius nuo baltymų. Minkštą kambario temperatūros sviestą (vakare išėmiau iš šaldytuvo ir palikau virtuvėje per naktį) ištryniau su 50 g cukraus pudros. Įmaišiau citrinos žievelę ir vanilinį cukrų. Po vieną suleidau kiaušinių trynius. Miltus sumaišiau su  kepimo milteliais, tada su aguonomis ir pienu bei atsargiai sudėjau į tešlą. Kiaušinių baltymus išplakiau iki standumo, suberdama likusią cukraus pudrą. Išplaktus baltymus atsargiai įmaišiau į aguonų tešlą ir sukrėčiau į kepimo popieriumi išklotą torto formą (forma turi būti tokio pat skersmens, kaip ir morengai) ir kepiau iki 200° C įkaitintoje orkaitėje 30 – 40 minučių. Iškeptą biskvitą palieku aušti ir tuo metu gaminu kremą. 

   Kremui skirti produktai būtinai turi būti vienodos kambario temperatūros. Sviestą išplakiau iki purumo, tada, nenustodama plakti, po šaukštą sudėjau karamelinį kondensuotą pieną ir įbėriau kavos granules (ar miltelius). Kremas turi būti vientisos konsistencijos.

    Pasiruošiau sirupą:  vandenį užviriau su cukrumi. Sirupui praaušus supyliau brendį.

  Ataušusį biskvitą perpjoviau skersai. Gavau du aguoninius biskvitus. Juos sušlaksčiau paruoštu sirupu ir ėmiausi lipdyti TORTĄ :)

    Vieną aguoninio biskvito sluoksnį aptepiau kremu. Ant viršaus uždėjau morengą, kurį taip pat aptepiau kremu. Toliau vėl kartojame: aguoninis biskvitas, kremas, morengas. Pabaigoje viską aptepame likusiu kremu. Ir viršų, ir šonus. Puošiame kaip mokame, dedame į šaldytuvą iki vakaro (ne trumpiau  kaip 4 valandoms) ir... vaišinamės bei vaišiname draugus!

Burgundiškas jautienos troškinys

  Šį troškinį ragavau prieš dvejus metus viešėdama Paryžiuje, o vakar išdykėlis facebook priminė, kaip buvo skanu. Beliko atgaivinti prisiminimus ir pasigaminti tikrai prancūzišką patiekalą – Bouef bourguignon. 

Reikės: 800 g jautienos;

200 g rūkytos šoninės;

2-3 svogūnų;

2 didelių morkų;

1 saldžiosios paprikos;

2-3 bulvės;

4 skiltelės česnako;

200 g pievagrybių;

1 v. š. pomidorų pastos;

1 v. š. miltų;

250 ml sultinio;

350 ml raudono sauso vyno;

druskos, maltų pipirų; lauro lapelių pagal skonį, aliejaus.

    Jautieną supjaustome nedideliais kubeliais, susmulkiname šoninę. Į įkaitintą keptuvę įpilame šiek tiek aliejaus ir sumetame  jautienos kubelius. Kepame, kol gražiai apskrunda. Išimame ir paliekame. Į keptuvę sumetame pusžiedžias supjaustytą svogūną. Kai svogūnas suminkštėja, sumetame stambiais supjaustytas morkas ir papriką, sutraiškytas česnako skilteles. Vėliau - šoninės gabalėlius, įberiame druskos,  pipirų, lauro lapų. Kai daržovės ir šoninė kiek apkepa, sudedame pomidorų pastą ir supilame sultinį. Suberiame miltus ir gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų.

   Į karščiui atsparų indą suverčiame apkeptus jautienos gabaliukus ir daržovių troškinį, supilame vyną.  Uždengiame. Troškinį dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir pamirštame 3 valandoms. 

   Po 3 valandų nuplauname pievagrybius, perpjauname pusiau ir apkepame. Nulupame bulves ir supjaustome ketvirčiais. Ištraukiame jautienos troškinį, sudedame pievagrybius ir bulves. Vėl dedame į orkaitę ir kepame dar 30-40 minučių, kol suminkštės bulvės. 

    Troškinį ragaujame su raugintais agurkėliais ir keptais pomidoriukais su šakelėmis. Beje, jei bulvių dėjote nedaug, prie troškinio labai tiks bulvių-kalafiorų košė. Ir skanu, ir gražiai atrodo. 

           Bon appétit!

Kim Leine Amžinybės fjordo pranašai

Viršelis. Kim Leine Amžinybės jordo pranašai (Profeterne i Evighedsfjorden), leidykla Kitos knygos, 2019 m., vertė Ieva Toleikytė, 496 p. 

Apie knygą. Sukertopeno kolonija, vakarų Grenlandija, 1793 m. Kažkas nuspiria moterį nuo uolos į jūrą. Kolonijos pastorius danas Mortenas Falkas ilgisi namų. Jam talkinantį grenlandą katechetą degina pyktis ir skausmas. Tarp grenlandų ir kolonistų auga priešiškumas. Kartą per metus čia atplaukia laivas.

 Krašto gilumoje sukyla krikščionys grenlandai, kuriems vadovauja pranašai Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie svajoja apie laisvę, lygybę ir brolybę, būdami už 4 000 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus ir prancūzų revoliucijos. Morteną Falką drasko dilema: ar paklusti danų valdžiai, ar atsiduoti svaiginančioms grenlandų svajonėms apie laisvę?

  Romaną „Amžinybės fjordo pranašai" įkvėpė tikri įvykiai plačioje danų karalystėje XVIII a. pabaigoje. Knygos personažai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis ir suledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, jie keliauja jūra ir medžioja banginius, pėsčiomis pereina Norvegiją ir tampa didžiojo Kopenhagos gaisro 1795 m. liudininkais.

  „Amžinybės fjordo pranašai" yra monumentalus pasakojimas apie skirtingų kultūrų susidūrimą, apie galimybę rasti namus ir didžiąją svajonę apie laisvę.

   „Amžinybės fjordo pranašai" yra ketvirtasis autoriaus romanas. Be kitų svarbių įvertinimų, 2013 m. jis gavo prestižinį Šiaurės ministrų tarybos apdovanojimą. Knyga yra pirmoji trilogijos apie skausmingus ir iš naujo permąstomus Danijos santykius su Grenlandija dalis.

    Mano nuomonė. Yra tokios knygos, kurias skaityti smagu, tačiau perskaičius greit pasimiršta, ir yra tokios knygos kaip ši, kurios ilgai išlieka atmintyje. 

    Niūrūs viduramžiai. Bažnyčia daro vis didesnę įtaką žmonių gyvenimams, jos tarnai prasibrauna į nuošaliausius pasaulio kampelius. Į tolimą, Dievo apleistą Grenlandijos salą atvyksta jaunas pastorius Mortenas Falkas, pasiryžęs nugalėti čia kerojančią stabmeldystę ir  skleisti Dievo žodį tarp laukinių. Tačiau susidūręs su vietinių žmonių papročiais, jų išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis galimybėmis, jų tikėjimu gamtos jėgomis, Mortenas Falkas ima abejoti savo bažnyčios skleidžiama tiesa. Grenlandija tampa jo gyvenimo dalimi.

       Knygos tekstas tarsi juodas apsiaustas pamažu apgaubia skaitytoją ir nugramzdina į niūrius viduramžius: purvas, nepriteklius, raganų teismai... Kuo toliau skaitai, tuo labiau grimzti. Pasijunti, tarsi gyventum tais laikais, kai utėlės galvoje buvo pats natūraliausias dalykas. Kelios dienos visiško atitrūkimo nuo civilizacijos ir dar kelios savaitės apmąstymų  apie potyrius skaitant – štai kokie tie Amžinybės fjordo pranašai.  

Nele Neuhaus Gilios žaizdos

  Viršelis. Nele Neuhaus Gilios žaizdos (Tiefe Wunden), 2020 m., leidykla Alma littera, iš vokiečių kalbos vertė Danutė Angelina Šaduikienė, 408 p.

  Knyga. Nedidelio Taunuso miestelyje savo namuose šūviu į pakaušį nužudytas Davidas Džosua Goldbergas. Vos prieš pusmetį iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtąją Vokietiją sugrįžęs 92 metų senolis buvo neeilinė asmenybė, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjęs Aušvice, po karo emigravęs į Ameriką ir tapęs įtakingu politiniu veikėju bei gerbiamu žydų

bendruomenės nariu.

  Tirti Goldbergo nužudymą imasi vyresnysis komisaras Oliveris fon Bodenšteinas su bendradarbe Pija Kirchhof. Nusikaltimo vietoje jie aptinka aukos krauju užrašytus ant veidrodžio penkis skaitmenis, o lavoną skrodęs teismo medicinos ekspertas kairio jo žasto vidinėje pusėje randa išblukusią tatuiruotę. Priblokšti tyrėjai suvokia, kad tokiomis kraujo grupės tatuiruotėmis buvo ženklinami ne Aušvico kaliniai, o nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos SS nariai. 

  Tuo metu miestelį sukrečia dar dvi senolių žmogžudystės. Siekdami išsiaiškinti negailestingo žudiko motyvus, Oliveris ir Pija žingsnis po žingsnio atskleidžia kruviną melo ir išdavystės

istoriją, apnuoginančią gilias Vokietijos praeities žaizdas.

  Nedidelio Taunuso miestelyje savo namuose šūviu į pakaušį nužudytas Davidas Džosua Goldbergas. Vos prieš pusmetį iš Jungtinių Amerikos Valstijų į gimtąją Vokietiją sugrįžęs 92 metų senolis buvo neeilinė asmenybė, Antrojo pasaulinio karo metais kalėjęs Aušvice, po karo emigravęs į Ameriką ir tapęs įtakingu politiniu veikėju bei gerbiamu žydų bendruomenės nariu. 

  Tirti Goldbergo nužudymą imasi vyresnysis komisaras Oliveris fon Bodenšteinas su bendradarbe Pija Kirchhof. Nusikaltimo vietoje jie aptinka aukos krauju užrašytus ant veidrodžio penkis skaitmenis, o lavoną skrodęs teismo medicinos ekspertas kairio jo žasto vidinėje pusėje randa išblukusią tatuiruotę. Priblokšti tyrėjai suvokia, kad tokiomis kraujo grupės tatuiruotėmis buvo ženklinami ne Aušvico kaliniai, o nacistinės Vokietijos sukarintos organizacijos SS nariai. 

  Tuo metu miestelį sukrečia dar dvi senolių žmogžudystės. Siekdami išsiaiškinti negailestingo žudiko motyvus, Oliveris ir Pija žingsnis po žingsnio atskleidžia kruviną melo ir išdavystės istoriją, apnuoginančią gilias Vokietijos praeities žaizdas.

   Mano vertinimas. Lengvai skaitomas detektyvas su jau pažįstamais veikėjais, kurie tiria painią istoriją, siekiančia karo metus. Siužetas konstruojamas ant praeities įvykių, o tokia formulė šiuo metu itin populiari tarp kūrėjų: nusikaltimai, padaryti praeityje, vienaip ar kitaip atsiliepia dabartyje, sužlugdo gyvenimą ne tik buvusiems nusikaltėliams, bet ir nieko neįtariantiems jų šeimos nariams. Man būtent tai ir patinka – įvykiai, turintys savo priešistorę. 

   Tai ne skandinaviško stiliaus detektyvas, šis daug lengvesnis. Žudikas savo darbą atlieka švariai, o ne mėsinėja auką, detektyvai tiria bylą, o ne vaikšto aplinkui ir dejuoja apie nenusisekusį gyvenimą. Nesitikėkite kažko ypatinga, tačiau atsipūtimui po darbų visai tinka.

Aštrus troškinukas pagal Oliverį

    Šiemet Kalėdų senis po eglute padėjo Jame Oliver knygą ,,Veg". Manau, tai užuomina, kad reikia gaminti daugiau vegetariškų patiekalų. Pirmas pasirinkimas iš šios knygos – pikti makaronai su pupelėmis – troškinukas ne tik vegetarams bet ir mėsėdžiams makaronų/daržovių mėgėjams. 

Šiam ypač skaniam Oliverio troškiniui, su nedidele mano korektūra, reikėtų turėti:

300 g moliūgo

1 morką

3 šviežias aitriąsias paprikas

2 česnako skilteles

1 svogūną

300 g visadalių grūdų miltų makaronų vamzdelių

400 g skardinę pupelių

400 g skardinę slyvinių pomidorų savo sultyse

1 a. š. raudonojo vyno acto

alyvuogių aliejaus

druskos, pipirų, petražolių

   Nulupkite moliūgą, nuskuskite morką ir supjaustykite nedideliais gabalėliais. Į gilią keptuvę įpilkite šiek tiek aliejaus, suberkite morkų ir moliūgo gabalėlius. Drauge sumeskite šakute subadytas aitriąsias paprikas. Kepkite pamaišydami apie 10-15 min. Susmulkinkite svogūną ir česnako skilteles bei suberkite į troškinį ir kepkite dar 10 min.

  Makaronus suberkite į troškinį, supilkite pupeles su sultimis, pomidorus su sultimis ir dar 3 skardines vandens. Įberkite druskos ir pipirų pagal skonį. Išmaišykite, uždenkite dangčiu ir troškinkite ant nedidelės ugnies, kol išvirs makaronai. Nepervirkite!  Baigiant virti paskaninkite šlakeliu raudonojo vyno acto ir sumeskite petražolių šakeles. Pabaigoje ištraukite aitriąsias paprikas iš troškinio ir, kaip rekomenduoja Oliveris, sutrinkite iš jų pastą, kurios kiekvienas valgytojas įsidės sau į troškinį pagal skonį. 

Mažaakio šamo filė kepsneliai, kepti orkaitėje

  Užsimaniau paragauti kažką įdomesnio, nei kepta žuvis. Nusipirkau mažaakio šamo filė, susiradau receptą (ačiū, Sauletavirtuve.lt) ir ėmiausi darbo.

Reikia:
500 g mažaakio šamo filė
150 g medaus
50 g sojos padažo
1 arb. š. garstyčių su grūdeliais
1/2 citrinų sulčių
2 valg. š. alyvuogių aliejaus
4 skiltelės česnako
1 arb. š. druskos
1 arb. š. pipirų
4 bulvių

 1. Šamą supjaustykite vidutinio dydžio gabalėliais (žinoma, jei pirkote užšaldytą, pirmiausia atšildykite) . 

 2. Į dubenį supilkite medų, sojos padažą, garstyčias, aliejų, išspauskite česnaką, citrinos sultis, suberkite druską ir pipirus. Viską gerai sumaišykite. 

  3. Į švarų maišelį sudėkite šamo filė gabalėlius ir užpilkite padažu. Maišelį suriškite ir palikite pasimarinuoti minimaliai 2 val., o galima ir visai nakčiai.

 4.  Įkaitinkite orkaitę iki 200 laipsnių. Į kepimo skardą sudėkite marinuotus šamo gabaliukus, aplink juos išdėliokite skiltelėmis supjausytas bulves. Žuvį apipilkite marinatu (man pakako pusės marinato), o bulves tik apšlakstykite. 

  5. Kepkite orkaitėje apie 30 minučių. Išimkite kepimo indą iš orkaitės, bulvių griežinėlius apverskite, ir kepkite orkaitėje dar 10-20 minučių. 

   6.  Tik iškeptus, dar karštus šamo kepsnelius patiekiame su bulvytėmis ir morkų/moliūgo/žirnelių garnyru Sniegena: Žaliųjų žirnelių, moliūgo ir morkų garnyras. Žiauriai skanu! 

Žaliųjų žirnelių, moliūgo ir morkų garnyras

   

   Kažkada seniai lankiausi PC Akropolis ir tarp šmirinėjimo po parduotuves užsukau pavalgyti į ,,Delano". Skaniausia, ką ten ragavau, nepatikėsite, buvo žaliųjų žirnelių ir morkų troškinys. Šiandien žiūriu į paskutinį, dar nuo rudens išlikusį, moliūgą ir galvoju, gal visai jis tiktų prie jau minėtų ingredientų. Bandom :)

   Produktų kiekius nustatote patys, kokią daržovę labiau mėgstate, tokios didesnį kiekį ir imate:

šaldyti žalieji žirneliai;
kelios riekės moliūgo;
1 ar 2 morkos
grietinėlė (užtenka 13 proc.)
aliejus
sviestas
druska, pipirai.

   Įkaitiname aliejų ir sviestą (produktų imu vienodus kiekius), morkas supjaustome skritinėliais ir apkepiname, bet neiškepame. Į morkas sudedame kubeliais supjaustytą moliūgą ir kepame iki norimo traškumo, suberiame žaliuosius žirnelius. Viską pakepame dar kelias minutes. Padruskiname, papipiriname, supilame grietinėlę. Viską gerai išmaišome ir 3 min. patroškiname ant mažos ugnies. 

    Skanaus! Tai puikus garnyras prie žuvies ar vištienos patiekalų, tačiau man skanu ,,su be nieko". Jau kuri diena gaminu ir valgau, valgau, valgau :)

Glendy Vanderah Miškas ten sutinka žvaigždes

  Viršelis. Glendy Vanderah Miškas ten sutinka žvaigždes (Where the Forest Meets the Stars), leidykla balto, 2020 m., Vilnius, iš anglų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 384 p.

    Apie knygą. Netekusi mamos, išvarginta kovos su krūties vėžiu universiteto doktorantė Džoana Tyl sugrįžta baigti mokslo darbo apie paukščių lizdus kaimiškojoje Ilinojaus dalyje. Nuo aušros iki sutemų į tyrimą įnikusios vienišės kasdienybę vieną vakarą sujaukia prie namelio pasirodęs paslaptingas basas vaikas.

   Mergaitė prisistato Ursa ir atkakliai tvirtina esanti atsiųsta iš žvaigždžių, kad savo akimis išvystų penkis stebuklus. Džo nenoriai sutinka leisti Ursai pasilikti – kol sužinos apie ją daugiau.

Mėgindama atskleisti šio žavaus vaiko paslaptį, Džo sulaukia atsiskyrėlio kaimyno Geibrielio Nešo pagalbos. Tačiau kuo daugiau laiko jiedu praleidžia kartu, tuo daugiau klausimų jiems kyla. Kodėl mažametė ne tik skaito, bet ir supranta Šekspyrą? Ir kodėl jos akivaizdoje nuolat nutinka geri dalykai?

Tarp trijulės užsimezga neįtikėtinas ryšys, o Džo ir Geibas nustoja tikrinti tinklalapį, kuriame skelbiama apie dingusius vaikus...

    Mano nuomonė. Graži istorija kaip tik tinkanti Kalėdų stebuklo laukimo laikui – tuo metu ir skaičiau. Knyga, primenanti, kad pats didžiausias stebuklas yra žmonių meilė, atjauta ir pasitikėjimas, kurie išgydo didžiausias skriaudas, suteikia jėgų išgyventi sunkiausias minutes.

  Jei tikitės pasakos apie mergaitę iš žvaigždžių, tai knyga tikrai ne apie tai, greičiau atvirkščiai, apie labai žemiškus žmones, kurie savo begaline meile gali pakylėti iki žvaigždžių. Knyga tikrai nėra tobula ar nepakartojama, tačiau tokia, kuri užkliudo užslėptus jausmus ir priverčia patikėti gėrio pergale. Knyga, kurios taip reikia šiais susvetimėjimo laikais. 

Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos

  Viršelis. Noah Gordon Gydytojas iš Saragosos (The Last Jew), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Rima Rutkūnaitė, 462 p.

  Apie knygą. 1492-ieji metai. Ispanijoje – pats inkvizicijos įkarštis. Po kelis amžius trukusių neramumų, paskatintų Katalikų bažnyčios, šalies žydams suduodamas paskutinis smūgis: pagal bažnyčios potvarkį, jie turi arba išsižadėti savo tikėjimo, arba palikti šalį. Nuo pat romėnų laikų buvę svarbia Ispanijos gyvenimo dalimi, daugelis žydų nori pasilikti ir priima sprendimą tapti katalikais. Likusiems prie savo religinių įsitikinimų laiko išvykti suteikiama nedaug ir nemažai jų žūva nespėję palikti Ispanijos.

  Tarp tokių yra ir 15-mečio Jonos Toledano brolis Meiras ir tėvas Helkijas – žinomas vietinis sidabrakalis. Jona savo akimis matė jų mirtį ir, gerbdamas giminės atminimą, prisiekia niekuomet neišsižadėti savojo tikėjimo. Bėgdamas nuo pragaištingo bažnyčios potvarkio, tačiau susiklosčiusių aplinkybių priverstas likti Ispanijoje, netekęs šeimos, namų ir visko, kas jam brangu, Jona leidžiasi į sunkią ir varginančią pabėgėlio kelionę per šalies platybes.

 Noah Gordon gimė 1926 m. JAV, Masačusetso valstijoje. Pirmąją knygą „Rabinas" išleido būdamas 39-erių. Rašytojas išgarsėjo parašęs romaną „Gydytojas. Avicenos mokinys", kuris daugelyje šalių tapo tikra sensacija. Autorius jau yra išleidęs devynis istorinius romanus, kurie pelnė ne vieną premiją ir yra vertinami viso pasaulio skaitytojų bei kritikų.

   Mano nuomonė. Puikiai parašytas istorinis romanas apie inkvizicijos persekiojamus Ispanijos žydus karalių Ferdinando ir Izabelės laikais. Keliaujant po Ispaniją ne kartą teko girdėti tokias istorijas ir lankytis buvusiuose žydų kvartaluose, kur išlikusios sinagogos mena tuos rūsčius laikus. Ypač daug žydų ištrėmimo iš Ispanijos, jų persekiojimo istorijos pėdsakų likę Tolede, Alkala de Henares, Sevilijoje ir kt. Žydų kvartaluose dar ir dabar stovi keliaaukščiai namai, kurie seniau priklausė žydų amatininkų šeimoms, su kelias išėjimais, kad užklupus inkvizicijai, šeima galėtų saugiai pabėgti. Tai gyvoji atmintis, išlikusi žmonių pasakojimuose kelis šimtmečius. Apie savo identiteto išlaikymą, apie savo tautos ir savo šeimos atmintį pasakoja ir ši Noah Gordon knyga. Taip, jos pagrindinis herojus yra jaunuolis, persekiojamas inkvizicijos ir klajojantis po šalį bei besimokantis gydytojo profesijos. Tačiau pagrindinis knygos leitmotyvas yra jaunuolio duotas pažadas tėvui bet kokiomis aplinkybėmis neišsižadėti savo šaknų, išlikti žydu, nors ir paskutiniu. Apie tai aiškiai kalba net knygos pavadinimas The Las Jew. Deja, pavadinimo vertimas į lietuvių kalbą visiškai ignoruoja originalų pavadinimą ir iškreipia knygos esmę. 

       Apie žmogiškąją prigimtį, apie gobšumą ir neapykantą, apie meilę ir užuojautą, apie kerštą ir pareigą, apie savo kelio paiešką – štai apie ką ši man labai patikusi knyga. Būtinai rekomenduoju perskaityti.   

Min Jin Lee Pačinko

Viršelis. Min Jin Lee  Pačinko (Pachinko), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 592 p.

Apie knygą. 1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

   Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

  „Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“ Barack Obama

    „Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“ Irish Times

   „Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“ New York Times Book Review.   

   Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

  Mano nuomonė. Įtraukiantis pasakojimas apie taip mažai mums pažįstamą Korėją, apie jos žmones, o tiksliau, apie Japonijoje gyvenančius korėjiečius. Istorinių įvykių fone atskleidžiama vienos korėjiečių šeimos gyvenimo istorija, apimanti net kelias kartas. Šių žmonių gyvenimas, tai tarsi pačinko žaidimas: išriedės laimingas kamuoliukas, ar neišriedės? O laimingieji rieda labai retai. Ir nesvarbu, kiek pastangų ar darbo įdėjai siekdamas geresnio gyvenimo, jei laimingas kamuoliukas neišrieda – viskas veltui. Sunku patikėti, kad išsilavinęs, prestižinį universitetą baigęs, talentingas jaunas žmogus negali įsitvirtinti japonų bendruomenėje vien dėl to, kad jis korėjietis. Norėdamas pasiekti pasisekimo darbe, būti gerbiamas visuomenėje jis turi slėpti savo tapatybę, atsisakyti savo šaknų, savo identiteto. Šie žmonės atsidūrę nepavydėtinoje padėtyje: Japonijoje jie vis dar užsieniečiai, nors čia jau gyvena ketvirta karta, Pietų Korėjoje jie vadinami japonais, o Šiaurės Korėjoje jie išdavikai, pasmerkti mirčiai. 

   Knygoje istoriniai ir politiniai tautos išgyvenimo aspektai perteikiami per šeimos prizmę. Būtent tai ir patraukia skaitytoją. Moters vaidmuo šeimoje ir visuomenėje, tėvų ir vaikų santykiai, jų kaita per kelias kartas. ,,Kentėti – moters dalia" – nuolat kartoja knygos herojės ir to moko savo dukras. Kentėti ir būti nuolankia vyrui, sunkiai dirbti  ir išlaikyti šeimą, išleisti sūnus į mokslus, stengtis suteikti jiems šviesesnę ateitį. Tokia yra Sundža. Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, tačiau išlaikiusi tradicines vertybes, per gyvenimą einanti iškėlusi galvą, nors tas gyvenimas ją ne kartą iki ausų murgdė į purvą.  

     Knyga gan stora, tačiau lengvai skaitoma, puikus vertimas, žodžiu, man patiko, todėl mielai rekomenduoju perskaityti ir jums.

Apelsinų ir aštrių paprikų aptepėlė

   Ponia Dusia Lan Kretchmer fb grupėje Kirvio koto turnyras paskelbė savo dar nepatentuotą padažo/aptepėlės receptą. Akys pamatė ir užsimaniau paragauti ir, kol šis puikus gaminys dar neturi oficialaus savininko, puolu gaminti.

Reikia:
3 apelsinų
1 citrinos

2 v. š. medaus

3 aštrios paprikos

4 skiltelės česnako

1/2 stiklinės aliejaus

1 a. š. 5% acto

ryšulėlio kalendrų (aš keičiau petražolėmis)

   Apelsinus gerai nuplauname su soda, perpjauname, išimame sėklas, puseles supjaustome į 4 dalis (jei nemėgstate karčiai – 2 apelsinus nulupkite,1 apelsiną palikite su žievele) ir dedame į puodą. Citriną nulupame, pašaliname baltą sluoksnį, supjaustome, išimame sėklas ir sumetame į puodą prie apelsinų. Sudedame medų ir verdame, kol vaisiai suminkštės. Masę atšaldome, supilame į plaktuvą (mikserį), ten pat sudedame aštrias paprikas (prieš dėdama išėmiau sėklytes), sumetame česnako skilteles, kalendras ar petražoles, supilame actą ir aliejų bei viską suplakame iki vientisos, kreminės konsistencijos, jei reikia – įberiame druskos. Viskas, tepame ant traškaus batono riekelės ir ragaujame! Arba patiekiame prie žuvies vyniotinio ar šaltos vištienos gabaliukų. Arba dovanojame draugams gurmanams. Tinka visur, nes labai skanu :) 

Šokoladinio biskvito ir žele tortas

     Šiuo receptu pasidalino ,,Skanaus maisto pasaulis" (Skanaus maisto pasaulis | Facebook). Ačiū, man pritiko. Pirmiausia akį patraukė nuotraukos, kurias žiūrint nevalingai seilė nutįso. Ir kaip tokio gėrio nepasigaminsi, tuo labiau, kad ir proga yra – mamos Genovaitės vardinės. 

  Pradžioje buvo biskvitas. Jam reikia: 

150 g miltų 

100 g sviesto

50 g kakavos

2 kiaušinių 

50 g juodojo šokolado 

200 g graikiško jogurto

100 g rudojo cukraus 

1 a. š. kepimo miltelių 

    Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir kakava. Kiaušinius išsukame su cukrumi ir maišydami supilame į miltų mišinį. Sviestą ir šokoladą ištirpiname ant garų vonelės ir taip pat supilame į miltus. Ten pat supilame ir graikišką jogurtą. Tešlą išsukame iki vientisos masės ir supilame į 20 cm dydžio formą bei pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie  40 min.

Kol kepa biskvitas, gaminame želė, kuriai reikia:

1 pakelio jūsų mėgstamos želė (aviečių, braškių, vyšnių ar kitų skonių)

350 ml vandens

300 g šviežių (arba šaldytų) mėgstamų uogų (naudojau šilauoges ir braškes)

  Želė paruošiama kaip nurodyta ant pakelio, kai pravėsta sumetame uogas ir paliekame stingti. Indas, kuriame stingsta želė, turi būti šiek tiek mažesnis nei biskvito forma. 

    Iškepusį biskvitą  ištraukiame iš orkaitės ir paliekame ataušti. Tuo metu gaminame torto pertepimą, kuriam reikia:

300 g kreminio sūrio (pvz. Philadelpia)

300 g 35 proc. grietinėlės 

100 g cukraus pudros

1citrinos sultys

    Grietinėlę išplakame iki purumo, pamažu plakant supilame cukrų, sudedame kambario temperatūros kreminį sūrį, išspaudžiame  citrinos sultis. Gauname vientisą purią masę.

    Atvėsusį biskvitą perpjauti pusiau. Vieną dalį dėti į torto dugną (jei biskvitas labai sausas, galima sudrėkinti pasaldintu vandeniu ar keliais lašais romo) ir aptepti storu kremo sluoksniu. Ant grietinėlės dėti sustingusį želė sluoksnį, ant želė uždėti storą kremo sluoksnį ir ant jo uždėti antrą biskvito pusę. Likusiu kremu aptepti biskvito viršų (jei dar liks kremo, vėliau galėsite aptepti ir torto šonus). 

    Tortą paliekame per naktį šaldytuve, kad susigertų kremas į biskvitą. Kitą dieną traukiame tortą iš šaldytuvo ir torto viršų puošiame gražiai, kaip mokame. Jei vakar liko kremo – juo aptepame šonus. Nepasakyčiau, kad esu labai gera tortų dekoratorė, tačiau torto negrožis atpirko tobulas skonis – tortukas buvo suvalgytas per vieną vakarą :)

Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai

Viršelis. Delia Owens Ten, kur gieda vėžiai (Where the Crawdads Sing), 2020 m., leidykla Balto, iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 416 psl.

Apie autorę. Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai“ tapo 2019 m. knygų leidybos sensacija.Daugybę metų gamtos tyrimams paskyrusi zoologė, populiarių knygų apie Afrikos gyvūnus autorė, tikra savo profesijos įžymybė šiuo metu rašo dar vieną romaną, tad jos grožinių knygų gerbėjų ratas, tikėtina, ateityje tik plėsis. 

  Delia, kaip po Afrikoje praleistų ilgų metų, išleidus populiarias knygas apie laukinius gyvūnus šovė mintis išmėginti jėgas grožinės literatūros srityje?

  Dvidešimt treji metai diena iš dienos tyrinėjant ir stebint liūtus, rudąsias hienas, dramblius paskatino susimąstyti, kiek mūsų elgesys panašus į jų, taip pat – kiek jį nulemia genetika. Pavyzdžiui, kaip ir visi primatai, žmonės linkę gyventi bendruomenėmis, jų nariai glaudžiai susiję. Laukinės gamtos stebėjimas ir paskatino ją parašyti šį romaną.

 Apie knygą. Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

 Mano nuomonė. Pirmiausia akį patraukė knygos pavadinimas. Mano pragmatiškas protas sukilo  – ar vėžiai gieda? Kaip gieda? Antra, viršelis, nukeliantis kažkur į tolimą Afriką: raudonas dangus, vanduo, laivelis...Ir tik pradėjusi knygą sužinojau, kad pavadinimas, atitinka mūsų pasakymą: ,,Ten, kur vėžiai žiemoja", o viršelio vaizdas nukelia ne į Afriką, o į tolimąją Šiaurės Karolinos valstiją. Knygos veiksmas vysta 1969 m., o aprašomi įvykiai tokie neįtikėtini, lyg iš XIX a. glūdumos. Sunku patikėti, kad tokiu metu, tokioje valstybėje kaip JAV, moterys nebuvo įleidžiamos į kavinės vidų, joms buvo iškirstas specialus langas maistui pasiimti, kad juodaodžiai gyveno getuose, turėjo atskirtas vietas teismuose ir pan. Savo stilistika ir jausmu man ši knyga asocijuojasi su ,,Nežudyk strazdo giesmininko". Aišku, šioje knygoje pasakojama istorija yra visiškai kita. Mergaitė, dar vaikas, palikta motinos, vėliau brolių, seserų, atstumta visuomenės. Palikta vidury pelkių, tačiau išgyvenusi, išsilaižiusi žaizdas, atradusi jėgų atleisti bei nesusitaikyti su likimu, o siekti mokslo ir susikurti savęs vertą gyvenimą. Nuostabi istorija, kurioje ne paskutinį vaidmenį suvaidina atšiauri Šiaurės Karolinos gamta, suteikianti herojei užuovėją nuo žmonių beširdiškumo, kurioje galima išlieti jausmus, rasti paguodą ir draugą. Negaliu nepasakyti pagiriamojo žodžio vertėjai, kurios dėka puikiai perteikti to krašto žmonių kalbiniai niuansai paryškino tiek teigiamus, tiek neigiamus knygos herojų charakterius. Drąsiai galiu teigti, kad tai viena geriausių 2020 m. skaitytų knygų.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Berniukas sniege

  

Viršelis. Samuel Bjørk “Berniukas sniege” (GUTTEN SOM ELSKET RÅDYR), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 384 psl.

Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

  Apie knygą. 1999-ųjų žiema. Pagyvenusiam vyrui sutemus keliaujant namo, priešais jį kelyje staiga išnyra gyvūno siluetas. Bandydamas išvengti susidūrimo, žmogus vos spėja sustabdyti automobilį. Tačiau tai, ką jis pamato, atima žadą. Geriau įsižiūrėjęs jis suvokia, jog tai ne žvėris, o mažas išsigandęs berniukas su elnio ragais, pritvirtintais prie galvos...

Po keturiolikos metų nuošaliame kalnų ežere randamas jaunos merginos kūnas. Visų keisčiausia, jog ji vis dar su balerinos kostiumu, puantais, susirišusi plaukus į kuodelį. Krante paliktas fotoaparatas ir lapai, išplėšti iš Astridos Lindgren knygos „Broliai Liūtaširdžiai". Kaip ir kodėl šokėja ten atsidūrė, jeigu nėra jokių grumtynių požymių? Per kitas savaites randami dar du kūnai. Kiekvieną kartą žudikas palieka po nedidelę užuominą.

Norėdami sugauti nusikaltėlį detektyvai Munkas ir Mia Kruger vis giliau klimpsta į jo sugalvotą katės ir pelės žaidimą. Žaidimą, kurio jie galbūt ir nelaimės. Jis verčia juos knaisiotis po savo praeitį, po užmirštus prisiminimus. Kaip sustabdyti žudiką ar numatyti jo veiksmus, jeigu jis aukas renkasi atsitiktine tvarka?

  Mano nuomonė. Tai trečioji  Samuel Bjørk knyga, kurioje pagrindiniai veikėjai yra Mia Kriuger ir detektyvas Munkas. Puikūs tyrėjai, savo darbo virtuozai, tačiau vieniši ir nelaimingi žmonės. Daugelyje skandinaviškų detektyvų žmogžudysčių skyriaus darbuotojai tradiciškai yra užsisklendę, nelaimingi, vieniši alkoholikai. Imu galvoti, kad tai būdinga skandinavams – tamsa ne tik už lango, bet ir sieloje. Nors...šioje knygoje jau atsiranda vilties, kad Mia išbris iš vienatvės ir liūdesio liūno. Labai  tikiuosi, jei dar bus šių detektyvų tęsinys, jų pagrindiniai veikėjai bus nors šiek tiek šviesesni. 

  Nepriklausomai nuo juodulių, tai labai neblogas detektyvas ir skaitytojui įspėti, kas žudikas, praktiškai neįmanoma, nes jis visame siužete minimas gal kartą ar du. Ir žmogžudysčių motyvas atrodo kiek pritemptas. Nors, ką aš žinau, sakoma, kol nesusiduri su tokiais dalykais, atrodo, kad taip būti negali.

  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Samuel Bjørk Pelėda medžioja naktį

  Viršelis. Samuel Bjørk “Pelėda medžioja naktį” (Uglen), leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 432 psl.

 Apie autorių. Samuel Bjørk yra norvegų rašytojo, dramaturgo ir dainininko Frode Sander Øien slapyvardis. Pirmoji rašytojo serijos knyga „Aš keliauju viena“, pasakoja policijos detektyvų Mios ir Munko istoriją. Rašytojas ne tik sulaukė kritikų pripažinimo, bet ir pelnė skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Jis net papuolė į pirmąją vietą Vokietijos laikraščio „Der Spiegel“ bestselerių sąraše. Samuel Bjørk yra lyginamas su tokiais garsiais rašytojais, kaip Stieg Larsson ir Jo Nesbø. 

 Apie knygą. Miške, plunksnų pataluose tarp pentagramos forma sustatytų žvakių randama negyva paauglė, prieš tris mėnesius dingusi iš našlaičių namų. Detektyvė Mia Kriuger iš karto įtaria ritualinę žmogžudystę. Tačiau vis dar kamuojama minčių apie savižudybę ji vargiai gali susitelkti tyrimui. Dėl įkalčių trūkumo tyrimas nejuda iš vietos. Lyg iš niekur atsiradęs paslaptingasis kompiuterių genijus įneša dar daugiau sumaišties. Jo parodytame vaizdo įraše – prieš mirtį nufilmuota mergina, o šešėly išnyra mirties paukščio – pelėdos – siluetas...

    Ar pavyks detektyvei Miai Kriuger įveikti vidinius demonus ir susikaupti tyrimui? Kas ta paslaptinga figūra, matoma šešėlyje? Ar jie suspės viską išnarplioti, kol pelėda nepasirinko naujos aukos?

  Mano nuomonė. Dar vienas tamsus skandinaviškas detektyvas su psichologškai nestabilia tyrėja Mia Kriuger ir dar mažiau stabilios psichikos žudiku. Kas ką? Autoriaus fantazija skaitytoją nuneša į pačius tamsiausius žmogaus pasąmonės užkaborius, įsuka į žiauriausių fantazijų verpetus. Buvo tokių momentų, kad sakiau sau, nebenoriu daugiau tos juodumos, metu knygą į šalį, tačiau vis graužė žingeidumo kirminėlis – o kas toliau? Ir taip iki pabaigos...Knyga skandinaviško stiliaus detektyvų gerbėjams, prie kurių galiu priskirti ir save. 

   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje

Viršelis. Ruth Ware Tamsioje, tamsioje girioje (In the Dark, Dark Wood), 2017 m., leidykla Alma littera, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 320 psl.

Apie autorę. Ruth Ware gimė 1977 m. Levese (Jungtinė Karalystė). Jos tikrasis vardas yra Ruth Warburton. Aukštąjį mokslą baigė Mančesterio universitete. Šiuo metu gyvena Londone, yra ištekėjusi, turi du vaikus. Ji yra dirbusi padavėja, anglų kalbos mokytoja, knygų leidėja. Knyga „Tamsioje tamsioje girioje" yra pirmasis autorės romanas. Istorija, papasakota knygoje, yra tik autorės išmonė, nes jos pačios mergvakaris buvo labai stilingas ir per jį niekas nebuvo nužudytas.

Apie knygą. Norai 26-eri, ji – sėkminga kriminalinių romanų rašytoja – netikėtai sulaukia kvietimo dalyvauti Klerės mergvakaryje įspūdingoje užmiesčio viloje. Draugės nesimatė dešimt metų ir Nora visai nenori prisiminti praeities. Bet Klerė buvo geriausia jos vaikystės draugė.

  Per mergvakarį Norai vis primenami skaudūs praeities įvykiai. Jos susierzinimą pakeičia siaubas, kai per spiritizmo seansą pasigirsta pranašystė apie nelaimę.

  Po keturiasdešimt aštuonių valandų Nora pabunda ligoninėje sutrenkta galva ir apimta didžiulio kaltės jausmo. Jai sunku prisiminti, kas įvyko praėjusį vakarą, tačiau ji turi tai padaryti, nes tragiški įvykiai vis nesibaigia.

Mano nuomonė. Mano galva, geras detektyvas turi visa galva įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį nuo pirmo puslapio ir nepaleisti iki paskutinio. Šioje istorijoje, deja, taip nėra, įtampa pasiekiama tik gerokai įpusėjus knygą , o pradžioje per daug aikčiojimų, per daug ašarojimų, per daug nukrypimų nuo esmės, todėl ne kiekvienas skaitytojas iki vidurio knygos iškentės, kad pajustų skaitymo malonumą. Atsižvelgiant, kad tai debiutinė autorės knyga, su nuolaida galima vertinti gerai, tačiau iki tobulo detektyvo dar toli šaukia.

Įvertinimas.  2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).