Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2018 m. rugpjūčio 17 d., penktadienis

Sally Beauman Meilužiai ir melagiai




Sally Beauman — Meilužiai ir melagiai
Oficialiai. Sally Beauman Meilužiai ir melagiai (Lovers and Liars) leidykla Alma littera, 2003, iš anglų kalbos vertė Dalė Virginija Jakutienė, 600 psl.
  Sally Beauman (iš pradžių rašė pseudonimu Vanessa James) - rašytoja ir žurnalistė - gimė Devone 1944 m. Mokėsi Girtono koledže, Kembridžo universitete studijavo anglų literatūrą. 1966 m. ištekėjo už Kristoferio Beaumano, ekonomisto. Po studijų su vyrų persikėlė į Ameriką ir ten gyveno trejus metus, pirma Vašingtone, vėliau Niujorke. Tuo metu aktyviai keliavo po šalį. Jos karjera buvo sėkminga - 1970 m. gavo Catherine Pakenham premiją, tapo jauniausia žurnalo Queen redaktore, rašė Anglijos ir JAV leidiniams Daily Telegraph, Sunday Telegraph Magazine, Sunday Times, Observer, Vogue, New York Times ir New Yorker.
  1990 m. duodama interviu žurnalui Sunday Times, ji prisipažino parašiusi 9 knygas, kurias pasirašė pseudonimu. Pirmąją knygą savo vardu rašytoja išleido tik 1987 m.
  Su antruoju vyrų, aktoriumi Alan Howard, rašytoja susipažino imdama iš jo interviu. 2004 m. jie susituokė. 2016 m., sulaukusi 72 metų amžiaus, Sally Beauman mirė. Palaidota Londone.
  Knygos ,,Melagiai ir meilužiai" nugarėlėje rašoma: Vieną šaltą sausio rytą prabangiai vilkinti gražuolė išsiunčia keturis vienodus siuntinius keturiais skirtingais adresais: į Paryžių, Niujorką, Veneciją ir Londoną. Bet šie siuntiniai nėra tokie nekalti, o moteris nėra ta, kuria apsimeta… Sudėtinga, erotiška, sensacinga knyga…

Mano nuomonė. Knygos pavadinimas, kaip reta, taikliai atspindi knygos turinį. Tai beveik detektyvinė istorija (na, jei taip galima dviejų žurnalistų vykdomą tyrimą) apie politikus, (ne) įsivėlusius  į sekso skandalus, apie juos nuolat lydinčias melagystes bei besitęsiantį praeities nuodėmių šleifą, kurį vis bandoma paslėpti, ištrinti iš atminties, tiek savo, tiek visuomenės, ir kokiomis priemonėmis to siekiama. Ir, žinoma, apie meilę, o kaip gi be jos?
  Esu skaičiusi šios autorės knygą ,,Meilės peizažas" , kuri paliko geresnį įspūdį, tačiau vertinant ,,Meilužiai ir melagiai" dabar leidžiamos raštliavos fone (gink Dieve, ne apie visas knygas šneku), tai visai neblogas kūrinys, kuris puikiai tinka vasaros laisvalaikiui. Puikiai tiktų ir kelionėje, nes ypatingo dėmesio ir susikaupimo nereikia, tik viena bėda, gal kiek storoka...


Įvertinimas. 2  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

STAMBULAS

   Labas, Stambule! Stambulas mane suviliojo po pirmo pasimatymo, kai teko persėsti oro uoste skrydžiui į Šri Lanką. Tuomet sau pasakiau, kita mano kelionės kryptis - Stambulas. Ir štai, aš čia. Labas, Stambule!

Labas, Stambule
 Skridome vėl dviese su Gabriele, tai lyg mamos ir dukros kelionės tęsinys:) Vienas lėktuvo bilietas su Turkish airlines skrydžių bendrove kainavo 160 Eur. Lėktuvas iš Vilniaus oro uosto pakilo 20 val., skrydis truko vakarienę ir vieno filmo peržiūrą. Stambule nusileidome 22.30 val. Nakvynę buvome užsisakę per Booking.com svetainę. Viešbutis Theodian Hotel, pagal mūsų viziją, turėjo būti kažkur pačiame Stambulo senamiestyje, netoli  Mėlynosios mečetės.  Taksi paieškos truko apie pusvalandį, ir ne dėl to, kad taksi nebuvo, tiesiog ieškojome pigesnio. Dabar galiu pasakyti, nesusigundykite vežėjų firmomis, kurios įsikūrę oro uosto salėje. Išeikite į lauką, ten taip pat pilna laukiančių geltonų taksi automobilių (sėskite į geltonuosius taksi - tokiais važinėja Stambulo mieste  paslaugas teikiantys vairuotojai). Iki nakvynės vietos atvažiavome už 70 TL (apie 15 Eur), kai viduje pigiausias pasiūlymas buvo 100 TL.
  
Instaliacijos Atatiurkio oro uoste
     Tik prisėdus registruotis, viešbučio tarnautojas atsiprašinėdamas pranešė, kad mūsų kambarys užimtas ir mums teks nakvoti kitame viešbutyje, o jau rytoj galėsime įsikurti užsakytame kambaryje. Žinoma, mes nustebome ir kiek pyktelėjome - juk ne vakar užsakėme ir viešbutis žinojo, kada atvyksime. Tačiau tiek to, vieną naktį pernakvosime kitur. Susirinkome lagaminus ir patraukėme naktinėmis Stambulo gatvėmis į viešbutį Hotel de Maree, kuriame tuo metu vyko remontas. Mums davė kambarį pusrūsyje, nors specialiai mokėjome kiek brangiau, kad kambarys būtų ne pusrūsyje.  Sukandome dantis, kad nepradėtume koliotis ir atsisveikinome su mus palydėjusiu jaunuoliu, kuris prisižadėjo rytoj ateiti mūsų pasiimti ir apgyvendinti normaliame kambaryje. Susitvarkėme, lagaminų net neišsikrovėme, ir nuėjome ilsėtis. Ryt bus geriau - optimistės!
 
Vandenyje atsispindi lempų šviesa
   O rytą kojas iš lovos iškėlėme tiesiai į baseiną. Visas kambarys plaukė, vonia užpilta (nusiprausti neįmanoma), lagaminai sušlapę, batai sušlapę. Gerai dar, kad drabužiai buvo maišeliuose įpakuoti ir rankinės su dokumentais ant veidrodžio staliuko padėtos. Žodžiu, išsakėme viską, kas buvo ant dūšios ir prašėme pakviesti vadybininką. Oi, ne, vadybininko šiandien nėra, ryt... Spėkite, ar mes jį pamatėme? Atspėjote - NE! (Mūsų žodžiams pritarė dar viena pora, pakliuvusi į panašią situaciją. Kitą dieną ir vėl girdėjome sakant naujai atvykusiems gyventojams: sorry, bet jūsų kambariai nesutvarkyti, gal...Supratome, kad tai tendencija). Mus apgyvendino mūsų rezervuotame numeryje, o kaip kompensaciją už patirtus nepatogumus(!) pasiūlė nemokamus pusryčius, kurių nebuvome užsisakę. Na, galvojam, gerai. Tačiau pusryčiai, kurių vertė 5 Eur, buvo tokie skurdūs ir neestetiški, kad net valgyti nesinorėjo. Kavos ir arbatos reikėjo prašyti, o vandens ieškoti net pačioms į virtuvę  teko eiti. Po tokių potyrių pusryčių kategoriškai atsisakėme. Tuomet pasiūlė išvykimo dieną nuvežti mus į oro uostą. Aišku, tai nekompensuos sušlapusių lagaminų ir miego drėgname pusrūsyje, bet vis dėlto šiokia tokia paguoda. Štai su tokia nuotaika išėjome susitikti su Stambulu.
 
Pusryčiai už 5 eurus

     Pagal legendą, pirmą miestą šioje teritorijoje įkūrę Megaros (graikų) karalius (karvedys) Byzas apie 660 m. pr. Kr. ir pavadinęs jį savo vardu Byzantium. 330 metais Romos imperatorius Konstantinas Didysis užėmė miestą ir paskelbė jį Rytų Romos imperijos (plačiau žinomos Bizantijos vardu) sostine, davęs Konstantinopolio vardą. Konstantinopolis tais laikais tapo politikos, ūkio ir kultūros centru. Jame klestėjo bizantiškas menas – architektūra, dailė ir skulptūra. VI a., valdant imperatoriui Justinianui I, buvo pastatyta daug krikščioniškų bažnyčių ir rūmų, tarp jų ir Šv. Sofijos soboras (Hagia Sophia). 1204 m. ketvirtajame kryžiaus žygyje grubiai užimamas Konstantinopolis ir čia įsikuria Romos katalikai, įkūrę Lotynų imperiją. 1261 m. Nikėjos valdytojas atsikovojo Konstantinopolį ir atkūrė Bizantijos imperiją, kuri dabar papuolė į vidurį tarp vakariečių krikščionių ir rytiečių turkų. 1453 m. Konstantinopolį užgrobia Osmanų imperijos kariuomenė, kuriai vadovavo sultonas Mechmedas II, vadintas Fatichu – Nugalėtoju, ir paskelbia jį osmanų valstybės sostine. Didžioji dalis bizantiškų šventyklų paverčiamos mečetėmis, kaip jau minėtas Šv. Sofijos soboras. Intensyviai statomos naujos mečetės – jų stilius iki šiol formuoja Stambulo architektūrą. Osmanų imperija gyvavo iki 1923 m., kai valdžią šalyje iškovojo Turkijos nacionalistai drauge su lyderiu Mustafa Kemaliu Atatiurkiu ir įkūrė Turkijos Respubliką. Turkija tapo pasaulietine ir į Vakarus orientuota Respublika. Valdžia išsikėlė į naująją sostinę Ankarą, o Stambule sultonų rūmai bei kai kurios mečetės virto muziejais. Oficialiai Konstantinopolis buvo pervadintas Stambulu tik 1930 m. Stambulas dažnai lyginamas su Roma. Ir ne veltui - abu miestai stovi ant 7 kalvų, jų istorija siekia daugiau nei 2,5 tūks. metų. Tačiau pasaulio istorijoje Stambulas visada buvo įtakingesnis, jis buvo net keturių imperijų - Romos imperija, Bizantijos imperija, Lotynų imperija bei Osmanų imperija - sostine. Jį supa net dvi jūros – Marmuro ir Juodoji. Per jį ėjo Šilko kelias, kuriuo vyko pirkliai iš Europos į Aziją, o iš Skandinavijos per Konstantinopolį driekėsi variagų (rytų vikingų) prekybos kelias. Europinę ir Azijinę Stambulo dalis jungia Bosforo sąsiauris, kurio ilgis yra 30 km. Stambulas yra pats didžiausias miestas visoje Turkijoje, bei 7 pagal dydį miestas pasaulyje - jis apima net 100 km pakrantės ruožą. Stambule gyvena apie 15 milijonų žmonių.
   Mieste verda spalvingas ir gyvybingas gyvenimas, sakoma, kad tai visą parą šurmuliuojantis ir saugus miestas. Kaip rašo Travel on Spot tinklaraštis: ,,Istorijos mylėtojui Stambule ištins smegenys, romantikui sals širdis, mėgstančiam pavalgyti plyš skrandis, pirkinių maniakas čia išleis metų santaupas, negalintis gyventi be dangoraižių suskaičiuos jų per šimtą, o gamtos vaikai tikrai ras vietą patinginiauti viename iš daugelio miesto parkų Bosforo sąsiaurio pakrantėje."


  Sokollu Mehmet Paşa mečetės kupolas

    Po tokių istorinių pasiskaitymų ir žinių bagažo einame susipažinti su šiuo megapoliu bei tikimės, kad visada gyvas miestas suteiks mums daug gerų emocijų. Vos išsukome iš Katip Sinan Camii gatvelės, kurioje yra Theodian Hotel, atsidūrėme priešais Sokollu Mehmet Paşa Camii (mečetę).
Dvi gražuolės fotografo akimis
   Mečetė pastatyta 1571 m. Mečetės statybą rėmė Sultono Selimo II dukra, Sokollu Mehmet Paşa žmona, Sultana Ismihan (Esmahan). Mečetė oficialiai pavadinta Sultana Esmahan vardu, tačiau ji geriau žinoma jos vyro, serbų kilmės Didžiojo Vizirio Sokollu Mehmet Paşa vardu. Mečetė pastatyta ant kalno šlaito, todėl projektuojant kilo architektūrinių problemų, kurias architektas Mimar Sinan išsprendė suprojektuodamas dviejų pakopų kiemą. Apatiniame kieme (dabar jo telikę griuvėsiai) buvo įkurdintos parduotuvės, kurių savininkai mokėjo nuomą, skiriamą mečetės priežiūrai. Viršutinį kiemą iš trijų pusių supo atvira kolonada, o tarp kolonų įrengtos gyvenamosios patalpos mokiniams, kurie atvykdavo į mečetę studijuoti korano. Ketvirtoji kiemo pusė - pati mečetė. Mečetė turi vieną pagrindinį kupolą ir vieną minaretą. Kiemas savo pradinį įvaizdį išlaikęs iki šiandien. Mokyklos patalpos taip pat  išlikę, jose vis dar vyksta pamokos, kieme net krepšinio stovas pastatytas. Kieme vaikščiojo tik keletas turistų - ši mečetė neįtraukta į lankomų turistinių objektų sąrašą. O be reikalo!
  Beklaidžiojant po kiemo užkaborius, mus pakalbino vyriškis ir paprašė jį nufotografuoti. Užsimezgė pokalbis - jis pasigyrė jau seniai besidomintis fotografija, pamokė, kaip pagauti geresnį kadrą ir pasisiūlė mus nufotografuoti. Ar jo nuotrauka geresnė, nei mano darytos?:)
     Kiemas mus pakerėjo, tačiau Sokollu Mehmet Paşa mečetės interjeras yra daug įspūdingesnis. Jis unikalus mėlynų "İznik" (taip vadinama keramikos glazūravimo technika, kilusi XV a. iš Vakarų Anatolijos Iznik miesto) plytelių puošyba, kuri apima visą mečetės sieną. Šios plytelės yra unikalios tuo, kad jos atspindi šviesą ir žaižaruoja net tuomet, kai jų neapšviečia tiesioginiai saulės spinduliai, - nugirdau gidės, kuri vedė ekskursiją 4 žmonėms, aiškinimą. Susidomėjau ir dar šį tą nuklausiau: tokiomis pačiomis plytelėmis yra išklotas Mėlynosios mečetės kupolas, tačiau jos taip aukštai, kad matome tik mėlyną kupolą, o štai Sokollu Mehmet Paşa mečetėje plytelėmis galima gėrėtis iš labai arti. Be to, šioje mečetėje yra net 6 juodieji akmenys iš Kaaba mečetės, esančios Mekoje. Du akmenys yra įmūryti sienoje, o keturi - virš įėjimo į mečetę. Atsižvelgiant į tai, kad Stambule viso yra 8 tokie akmenys, tai Sokollu Mehmet Paşa mečetė yra unikali. 

Kiemo viduryje įrengtas fontanas su vandens čiaupais, vdinamas şadırvan. Po pamaldų čia galima nusiplauti kojas - žinia, į mečetes galima eiti tik basomis
   Interjero nuotraukų negaliu įdėti, nes į mečetę įleidęs sargas kategoriškai pasakė: galite žiūrėti, tačiau jokių fotografijų! Mes paklusome ir netrikdėme  nusistovėjusios tvarkos. Išėję iš mečetės, dar persimetėme keliais žodžiais su gide, kuri nustebo, kaip mes čia atsidūrėme, nes retai kas specialiai aplanko šią šventovę. Pasiaiškinome, kad šalia gyvename, todėl mūsų pažintis su Stambulu prasidėjo nuo Sokollu Mehmet Paşa Camii.

Küçük Ayasofya Camii

   Sokollu Mehmet Paşa mečetės vos už poros skersgatvių stovi  Mažoji Sofijos mečetė (Küçük Ayasofya Camii). Mečetės pavadinimas sietinas su jos panašumu į Didžąją  Ayasofya Camii.
  Pastatas pastatytas dar 527 m. Bizantijos imperatoriaus Justiniano I paliepimu. Tai buvo Graikijos Rytų ortodoksų bažnyčia, skirta šventiesiems Sergijui ir Bakchui. Šis pastatas ir šiandien išlieka vienu iš svarbiausių ankstyvųjų Bizantijos pastatų Stambule, nepriklausomai nuo to, kad 1505 m., įsigalėjus islamui, bažnyčia buvo pritaikyta musulmoniškoms apeigoms ir pavadinta Küçük Ayasofya mečete. Aplink mečetę pastatytuose nameliuose buvo įkurdinta medresė (musulmonų mokykla), pastatytas fontanas. Šiandien čia veikia rankdarbių centras, kelios nedidelės parduotuvėlės, aplink fontaną driekiasi žalia veja.


Aplink Küçük Ayasofya Camii įsikūręs rankdarbių centras ir keletas parduotuvėlių
    Per ilgus amžius mečetė ne kartą nukentėjo nuo žemės drebėjimų (1648 m., 1763 m.), tačiau labiausi ji nukentėjo nuo 1870-71 m. šalia  jos nutiesto geležinkelio. Siekiant apsaugoti Küçük Ayasofya Camii nuo griūties, 1877 m. buvo pastatyta apsauginė siena. Balkanų karų metu 1912-1913 m. Küçük Ayasofya Camii  buvo paversta pabėgėlių prieglauda. Pasibaigus karui ji vėl sugrąžinta tikintiesiems.
 
Šviesus ir lengvas mečetės interjeras kontrastuoja su masyvia išore

  Nors mečetės išorinė konstrukcija gana sunki, išlaikiusi būdingą Konstantinopoliui statybos techniką,  viduje ji labai šviesi ir lengva, išsidėsčiusi per du aukštus. Baltos sienos dekoruotos augalų motyvais, abiejų aukštų skliautus remia marmurinės kolonos, kurių viršutinė dalis dekoruota tinko nėriniais. Mečetėje išlikę užrašai graikų kalba, skirti imperatoriui Justinianui, jo žmonai Theodorai bei šventajam  Sergijui, keista, bet šventasis Bachas kažkodėl užrašuose neminimas. 

Kolonas puošia ažūriniai tinko nėriniai 

Užrašai graikų kalba, skirti imperatoriui Justinianui, jo žmonai Theodorai bei šventajam  Sergijui
   Iš Küçük Ayasofya Camii  kalneliu (jau minėjau, kad Stambulas pastatytas ant 7 kalvų!) pakilome iki Sultanhamet aikštės. Pirma, ką pamatėme aikštės prieigose, buvo sulčių pardavėjas: stalas nukrautas apelsinais ir granatomis tiesiog viliote viliojo, negalėjome praeiti pro šalį. Aš granatų sultis gerčiau ir gerčiau, tačiau daktarai sako, kad reikia turėti saiko jausmą. 

Čia spaudžiamos skaniausios sultys turkiškai vadinamos Meyve suyu
 
  Nusipirkome Meyve suyu ir su pilnomis stiklinėmis įžengėme į Sultanahmet aikštę (Sultanahmet Meydanı). Tai pagrindinė senojo miesto aikštė. Iš abiejų aikštės pusių dangų remia Konstantino kolona ir Teodosijaus obeliskas, iš gilios duobės kyšo žalsvos spalvos Gyvatės kolona, o aikštės gale (kai kam gali būti aikštės pradžioje - kaip žiūrėsi :) matosi kaizerio dovanotas fontanas. Tokia tad ta aikštė, kurios prieigose stovi Mėlynoji mečetė ir Sofijos soboras.
  Vaikštinėjame po aikštę, mėgaujamės sultimis, skaitinėjame informaciją. Pirmiausia išsiaiškiname, kad šioje vietoje hipodromo aikštė įrengta valdant  Romos imperatoriui Septimijui Severui, dar tuomet, kai miestas buvo vadinamas Bizantija. Vėliau, jau Konstantino Didžiojo laikais, aikštė praplėsta ir tapo pagrindine miestelėnų susibūrimo vieta. Tuo metu aikštė buvo apvali, ją supo sienos, buvo įrengtos sėdimos vietos. Deja, iki mūsų laikų jų nebeliko. Apie 1550 m. jos buvo sugriautos ir medžiagos panaudotos naujų statinių statybai.  Nors Stambulas nuo istorinių laikų labai išsiplėtė, ši aikštė išliko senojo miesto širdimi, tik iš apvalios tapo kvadratine ir pakeitė pavadinimą į Sultanahmet Meydanı.
Konstantino kolona
    Pirmoji mūsų kelyje stovėjo 32 metrų aukščio Konstantino kolona (Konstantin Dikilitaşı). Kolonos pastatymo laikas nėra tiksliai žinomas, istorikai mano kad tarp V-VI a., tačiau kolona savo vardą įgavo X a., kuomet  Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII paliepimu buvo restauruota ir papuošta bronzinėm plokštėm,  vaizdavusiom Basilijaus I, Konstantino VII senelio, karines pergales. Gaila, bet XIII a. per kryžiuočių antpuolius plokštės buvo pagrobtos. Konstantinopolį užėmę osmanai koloną pavadino ažūrine kolona (Örme Dikilitaş), nežinia kodėl, gal dėl akmeninių plokščių dėjimo būdo?
Meyve suyu gėrimas prie Gyvatės kolonos
  Beveik Sultanahmet aikštės viduryje susisukusi lyg špagatas stovi bronzinė Burmalı Sütun (Gyvatės kolona). Ji atvežta iš Graikijos Delfų mieste esančios Apolono Šventyklos.  Originalią koloną puošė trijų gyvačių galvos, laikančios didžiulį auksinį puodą, kurį graikai išliejo iš aukso, tekusio kaip grobis kare su Persais. Tačiau puodas dingo dar Graikijoje, Konstantinui Didžiajam nespėjus jo atgabenti į Konstantinopolį. O štai gyvatės galvos buvo nudaužtos vandalistinio išpuolio metu apie 1700 metus. Dabar viena iš galvų saugoma Stambulo archeologijos muziejuje, o kita – Londono muziejuje. Originali kolona buvo apie 8 metrų aukščio, o dabar yra likę tik 5,5 metro.
Teodosijaus obelisas

  Egiptietiškasis Teodosijaus obelisko (Theodosius Dikilitaşı) buvo sukurtas faraono Tutmozio III valdymo laikais ir pirmą kartą iškeltas Deir al Bachryje priešais Tėbus. Į Konstantinopolį jis buvo atvežtas IV a. greičiausiai Konstantino Didžiojo, bet išgulėjo kelerius metus, kol galiausiai 390 metais buvo iškeltas imperatoriaus Teodosijaus. Keturiabriaunis obeliskas iškaltas iš rožinio granito, yra beveik 20 metrų aukščio, o su pagrindu ir pamatais siekia 25,6 metro. Teodosijaus obeliskas yra tiek šioje aikštėje, tiek visame Stambule seniausias eksponatas.
    Dar vienas Sultanahmet aikštėje stovintis paminklas yra Vokiečių fontanas (Alman Çeşmesi) sukurtas neobizantiškam stiliuje ir atrodantis kaip aštuoniakampė pavėsinė. Vokietijos kaizerio Vilhelmo II dovana osmanų imperijai, primenanti apie jo apsilankymą Stambule 1898 m. Fontanas buvo pagamintas Vokietijoje ir dalimis atvežtas į Stambulą, kur pastatytas 1901 metais. Apėjome visas keturias įžymybes ir tik tada pasukome į aikštės šone stovinčią Sultono Ahmedo (Sultan Ahmet Camii), dar vadinamą Mėlynąją (Mavi Camii), mečetę.

Sultan Ahmet Camii kupolai
   Mečetė pastatyta tarp 1609 ir 1616 m. jaunojo Osmanų imperijos sultono Ahmet I (Ahmedas I) paliepimu - jam tuo metu buvo tik 19 metų. Visi iki tol sultonai mečetes statė iš karo grobio, tuo tarpu Ahmedas nebuvo nieko laimėjęs, tačiau buvo pasiryžęs po savęs palikti mečetę, kaip ir kiti sultonai. Kad darbai vyktų tinkamai, pats sultonas dažnai sukiodavosi statybų aikštelėje.
    Mečetė pastatyta Konstantinopolio didžiųjų rūmų vietoje, priešais Sofijos soborą. Mečetės architektas – Sedefharas Mehmetas Aha, garsiojo Mimar Sinan (architekto, kuris, kaip minėjau, projektavo Sokollu Mehmet Paşa mečetę) mokinys. Sultono Ahmedo mečetė yra viena iš dviejų Turkijos mečečių, turinti net 6 minaretus (kita – Sabandži mečetė Adanoje). Dauguma mečečių turi vieną, du, na, daugiausia, keturis minatertus.
Sklando tokia legenda, kad sultonas Ahmedas pageidavo auksinio (altin) minareto. Architektas žodį „altin“ sumaišė su žodžiu „alti“ (šeši), todėl pastatė šešių minaretų mečetę. Sužinojęs, kad ne taip suprato žodį, architektas labai išsigando, tačiau sultonui statinys patiko ir architektas liko nenubaustas.
Šeši minaretai
  Deja, mums nepasisekė, nes Sultono Ahmedo mečetė (Sultan Ahmet Camii),  buvo uždaryta restauracijai ir tik gegužės 15 d. ji atvers duris tikintiesiems ir turistams. Ką gi, susipažinome su jos statybos istorija (perskaitėme informacinį stendą) ir įžengėme bent pasižvalgyti po kiemą. Sako, viduje mečetės kupolą puošia 20 tūkstančių mėlynų plytelių, dėl jų statinys gavo Mėlynosios mečetės pavadinimą. Kiemas panašaus išplanavimo kaip ir   Sokollu Mehmet Paşa  mečetės, tik gerokai erdvesnis. Ant kiemą supančios sienos iškabinti stendai su Mėlynosios mečetės nuotraukomis ir restauravimo eiga. Daugybė žmonių žvalgosi į stendus, minaretus, fontaną. Apsukame ratą ir mes, bet ilgiau neužsibūname.
Sultan Ahmet Camii vakaro žibintų šviesoje
 
   Nuo Mėlynosios mečetės kiemo slenksčio, pro šoninius kiemo vartus, atsiveria puikus vaizdas į kitą Stambulo įžymybę - Sofijos soborą (Ayasofya). Tarp Sultan Ahmet Camii ir Ayasofya tiesiasi žalia zona, apsodinta medžiais, nutiesti pasivaikščiojimo takai, įrengti fontanai ir poilsio suoliukai. Ant kiekvieno kampo parduodamas gatvės maistas: skrudinti kukurūzai, kepti kaštainiai, simit traškūs riestainiai, açma minkštos bandelės,  poğaça mielinės bandelės su įdaru bei įvairių skonių  turkiški ledai.


Ayasofya
    Prisėdam ant suoliuko šalia Ayasofya Hürrem Sultan Hamamı. Šis pastatas buvo suprojektuotas didžiojo osmanų architekto Mimar Sinan. Pastatas statytas sultono Suleimano žmonos Hürrem al Sultan (Roxelana), pageidavimu XVI a. viduryje. Kažkada šioje vietoje stovėjo viešosios Zeuxippus vonios. Hamamas taip pat buvo statomas klasikiniu osmanų architektūros stiliumi, tačiau jame buvo iki to meto nematytas dalykas - moterų ir vyrų salės buvo suprojektuotos toje pačioje ašyje kaip veidrodiniai viena kitos atspindžiai. Hamamas veikė iki 1910 m. Vėliau pastatas buvo naudojamas kaip kalėjimo filialas. Dar vėliau čia buvo popieriaus ir aliejaus saugykla, kilimų turgus. Ayasofya Hürrem Sultan Hamamı savo dabartinį veidą, o tiksliau savo senąjį veidą, įgavo po restauravimo darbų, pasibaigusių 2011 m. Dabar čia veikia pirtys, masažo kambariai, restoranai ir kavinės. Galiu tik pasiguosti, kad nesu pirčių mėgėja, tad mane ši pramoga ne itin traukia. O ir kainos, sakyčiau, gana aukštos. Tačiau visus norinčius Ayasofya Hürrem Sultan Hamamı mielai priims, tereikia tik užsiregistruoti: https://www.ayasofyahamami.com/  
Mums pakako saulės vonių ant suoliuko, o dešinėje esančio Ayasofya Hürre m  Sultan Hamamı paslaugas palikome išbandyti kitiems
  Aplenkę Ayasofya Hürrem Sultan Hamamı priėjome Ayasofya, prie kurios vartų driekėsi milžiniška norinčių pakliūti į vidų eilė. Na ne, pagalvojome, ryt atsikelsime anksčiau ir atšuoliuosime tiesiai čia - gal bus eilė mažesnė. Taip nusprendėme ir pasukome link Bazilikos vandens saugykos, dar vadinamos Bazilikos cisternomis, o patys turkai jas vadina Yerebatan Sarnici – požeminiais rūmais. Čia eilė buvo kiek mažesnė, tad palaukėme kokias 15 min., susimokėjome po 20 TL ir, įveikę 52 akmeninius laiptelius žemyn, atsidūrėme bauginančiai paslaptinguose, esančiuose apie 12 m. gylyje, požemiuose. Tačiau, kaip ir daugelyje tokių objektų, mistiką greit išsklaidė sultonais apsirengę uždarbiaujantys fotografai, viliojantys nusifotografuoti dirbtinių rūmų fone. Nereikėjo daug pastangų atsispirti tokiam pasiūlymui, tad patraukėme gilyn, link vertingesnių objektų.

Mistiką greit  išsklaidė fotografuotis kvietę netikri sultonai
   Saugykla pastatyta VI a., valdant imperatoriui Justinianui I, toje vietoje, kur kažkada stovėjusi Bazilika (nuo jos ir Bazilikos cisternos pavadinimas kildinamas). Vandens saugykla yra stačiakampio formos, kurios ilgis yra 143 m, plotis – 70 m. Iš viso šioje cisternoje tilpdavo apie 100 tūkst. kubinių metrų vandens. Cisternos skliautus prilaiko 336 devynių metrų aukščio kolonos. Iš viso yra 12 eilių, po 28 kolonas kiekvienoje eilėje. Atstumas tarp kolonų - 4.80 m. Kolonos visos skirtingos, nes buvo čia atgabentos iš įvairių antikos šventyklų. Vanduo į cisterną patekdavo akvedukais iš miško, esančio už 19 km į šiaurę nuo Stambulo, Juodosios jūros pakrantėje. Kai 1453 m. miestą užkariavo Osmanų valdovas Mechmetas II, kurį laiką vanduo iš cisternų dar buvo naudojamas Topkapi rūmų sodo laistymui. Vėliau, mieste įrengus vandentiekį, vandens saugyklos neteko savo išskirtinės reikšmės, buvo pamirštos, nors paprasti žmonės jomis naudojosi  net iki šešioliktojo amžiaus.
  Istorijos šaltiniai teigia, kad 1544-1550 metais olandų tyrinėtojas Peter Gyllius savo kelionės į Aziją
metu užsuko į Konstantinopolį. Jis, vaikštinėdamas netoli Ayasofya, pamatė, kad vietiniai gyventojai švarų vandenį semia iš plyšių ir kiaurymių, esančių jų namų rūsiuose. Taip jis išsiaiškino, kad po žemėmis yra apleista senovinė vandens talpykla. Žinią apie šį atradimą Gyllius paskleidė spaudoje ir talpykla tapo įvairių šalių keliautojų susidomėjimo objektu.


Bazilikos cisternos skliautus palaiko 336 kolonos

   Nors vandens saugyklos reikšmė nebebuvo tokia svarbi, ji laikas nuo laiko buvo  paremontuojama, kad miesto centras neprasmegtų po žeme. Pirmą kartą XVIII a. pradžioje, antrą - XX a. pradžioje, tačiau apie vandens kokybę nebuvo nė kalbos – į cisterną buvo sumetamos visokios atliekos, o kartais net ir kūnai. Didžiausi restauravimo darbai buvo atlikti 1985-1987 m. Tuomet buvo išvežta apie 50 000 tonų purvo, įrengti pasivaikščiojimo takai ir saugykla atidaryta lankytojams. Dabar cisterna gražiai apšviesta, čia skamba klasikinė muzika, rengiamos parodos, instaliacijos. Tiesa, vandens cisternose likę labai nedaug – 40-50 cm. Yra įrengtas vienas baseinas, kuriame plaukioja ryškiaspalvės žuvys. Tačiau ne žuvys čia vilioja turistus, o išlikusios dvi kolonos, kurių pagrindą sudaro marmurinės medūzos galvos. Istorikai kol kas nežino, iš kur buvo atgabentos šios skulptūros, ir kodėl viena iš jų pastatyta galva žemyn, o kita paguldyta ant šono. 

Viena medūzos galva paguldyta ant šono

   Yra dar viena išsiskirianti kolona šiame kolonų miške, tai Verkianti (arba Ašarų) kolona.  Verkianti kolona išraižyta raštais, kurie primena akis. Kadangi šia kolona nuolat bėga vanduo, tai susidaro įspūdis, kad ji verkia. O verkia ne šiaip sau, verkia apraudodama 7000 vergų, stačiusių šią talpyklą, dalią - daugelis jų žuvo.  
Verkianti kolona

   Aišku, Stambule yra ir daugiau panašių cisternų, kadaise įrengtų po kai kuriais pastatais ar miesto gatvėmis, tačiau Bazilikos cisternos yra įspūdingiausios. Tai patvirtina ir faktas, kad ji ne kartą buvo paversta filmavimo aikštele: 1963 m. čia filmuota viena iš Džeimso Bondo serijų: "Iš Rusijos su meile", 2009 m. veiksmo filme "The International" Bazilikos cisterna tapo sultono Achmedo mečetės požemiais., o štai Dan'o Brown'o romano „Inferno“ ekranizacijoje ši cisterna, pavadinta Medūzos šventove, tapo finalinio veiksmo vieta.
   Iš Bazilikos cisternų išėjome pro kitas duris, nei patekome į saugyklą. Prie išėjimo stovėjo uniformuotas ir automatu apsiginklavęs jaunuolis bei akylai stebėjo išeinančius. Turiu pastebėti, kad ginkluotų karių matėme ir prie kitų objektų, kur būriuojasi didesnės masės turistų. Gal kiek ir nejauku - mes nepratę matyti tokią apsaugą - tačiau, kita vertus, tai leidžia ramiau vaikščioti po miestą, nesibaiminant išpuolių. Nepriklausomai nuo to, kad jaunuolis buvo tarnyboje, jo akis nepraslydo pro gražią šviesiaplaukę merginą, tad  mes buvom užkalbintos ir pakviestos vakare susitikti - jis parodysiąs vertas  pamatyti Stambulo vietas. Aišku, šio pakvietimo priežastimi buvau ne aš :) Tačiau Gabrielė nebuvo nusiteikusi naujoms pažintims, tad mandagiai atsisakėme.
   Pasivaikščiojus po istorinius objektus, pasisėmus kultūros mūsų žvilgsniai pradėjo krypti į parduotuvių ir kavinių vitrinas. Ne, valgyti dar nenorėjome, tačiau įvairių formų ir spalvų turkiški saldumynai, išdėlioti vitrinose, tiesiog magino užeiti ir bent paskanauti. Jau buvome girdėję, o ir pačios įsitikinome, visose parduotuvėse, turguose nesikuklinkite, ragaukite, mėgaukitės, ir tik tuomet, kai išsirinksite saldumyną, kuris jums tikrai pats skaniausias - pirkite.

Cafe Grande vitrina
    Pro vitrinas pasukome siauromis senamiesčio gatvelėmis, aplenkdamos nedidelius restoranėlius, privačias spalvingas tekstilės ar suvenyrų parduotuves - kol kas jos mūsų nedomino. Tačiau prie vienos teko stabtelėti, nes žavingas vyrukas su žavinga šypsena ir prancūziško stiliaus berete užtvėrė mums kelią: galite neužeiti papietauti į Massa Bistro, nors mūsų patiekalai išties labai skanūs, tačiau bent minutei stabtelėkite ir pasiklausykite mano mėgstamos muzikos. Tokiam gražiam prašymui negalėjome atsispirti :)
Muzikinė pertraukėlė
   Kelios minutės prancūziškos muzikos ir mes vėl keliaujam link pasirinkto tikslo - Didžiojo turgaus. Pakeliui užsukame į aptvertą teritoriją, kurioje sustatyti didžiuliai antkapiai, o juos, mūsų akimis žiūrint, puošia beveik baltiškos verpstės, tik išskaptuotos iš akmens. Supratome, kad tai senosios kapinės, įsiterpusios į dabar jau centrinę miesto dalį.
Paminklai primena baltiškas verpstes
  Už kapinių, pasukę į skersgatvį, pasiekėme triukšmingą prekyviečių gatvelę. Čia pat šurmuliavo ir Didysis Stambulo turgus (Kapalı Çarşı arba Grand Bazar). Priešais pagrindinį įėjimą į turgų stovi Nuruosmaniye Camii (,,Osmano šviesos" mečetė), laikoma viena iš gražiausių osmanų baroko architektūros pavyzdžių. Ji pastatyta pagal osmanų architekto Mustafa Ağa ir graikų architekto Simeon Kalfa projektą. Mečetė pradėta statyti 1748 m., o baigta 1755 m.  Architektai paėmė baroko architektūros elementus - ornamentų gausa, didelis kupolas, dėmesys šviesai, daug langų - ir pritaikė osmaniškam stiliui. Mečetės fasadą puošia net 174 langai, leidžiantys dienos šviesai prasiskverbti į mečetės vidų.  

Nuruosmaniye Camii fasadą puošia net 174 langai
     Maldos salę dengia 25 metrų skersmens ir 43 metrų aukščio kupolas. Mečetė turi du minaretus su dviem balkonais. O ypatinga naujovė buvo tai, kad kieme neliko purvo fontano  şadırvan Kojų plovyklos įtaisytos mečetės sienoje, kurios ir dabar puikiai funkcionuoja.
Šviesa Maldos salėje natūraliai krinta pro vitražinius langus

    Nuruosmaniye Camii yra tik vietas statinys iš didelio pastatų komplekso (Külliye), kurį sudaro sebil (nedidelis fontanas, kuriame teka geriamas vanduo), medrese (islamiška mokykla), imaret (valgykla vargšams),  Sultono Osmano III motinos (Sehsuvar Valide Sultan) mauzoliejus  bei biblioteka, kurioje saugomos asmeninės sultonų Mahmudo I ir Osmano III  knygų  ir rankraščių kolekcijos.   
 

Už Nuruosmaniye Camii kiemo tvorelės šurmuliuoja Didysis Stambulo turgus 
   Mečetę apžvalgėme iš visų pusių. Jos kiemas iškilęs aukščiau nei gatvė, kurioje šurmuliuoja prekybininkai ir verda žemiškas gyvenimas, o iš gatvės į maldos namus sklindantys kepamų kebabų kvapai, be jokios abejonės,  blaško maldininkų dėmesį  ir vilioja pasiduoti šalia tekančio nerūpestingo gyvenimo vilionėms:) Nežinau kaip maldininkai, tačiau mes greit pasidavėme pagundai ir šventų pastatų apžiūrą iškeitėme į Didžiojo Stambulo turgaus spalvas.
  
Vartai. Didysis turgus arba KapalıÇarşı arba Grand Bazaar
   Norėdamos patekti į turgaus teritoriją privalėjome atlikti patikrą kaip oro uoste: praėjome pro elektroninius vartus, rankinės buvo nuskenuotos. Gal ir gerai - saugumo niekada nebūna per daug, ypač šiuose kraštuose. Vos įžengus į pastatą mus pagavo spalvų, kvapų ir garsų karuselė ir įsuka į savo verpetą. Čia akys raibsta nuo ryškių kilimų, spalvingų šviestuvų, čia ausys kaista nuo siūlomų odos ar kailių dirbinių (devuški, nedorogo, pakupaite), čia nosį riečia prabangių kvepalų (tik ar tikrų?) dvelksmas. Žmonių žmonelių galybė - kalbos, šūkaliojimai, derybos. O kur dar verdamos turkiškos kavos aromatas, lengvu šydu dengiantis Gran Bazaar patalpas. 
Turguje įsikūrę daugiau nei  4000 smulkių parduotuvėlių
    Didysis turgus Stambule veikia jau nuo XV amžiaus ir yra viena didžiausių dengtų turgaviečių pasaulyje. 1453 m. Konstantinopolį užkariavus Osmanų imperijai po metų prasidėjo Didžiojo turgaus statyba, kurio paskirtis - skatinti ekonominę gerovę Stambule. Pirmieji pastatai buvo  skirti prekiauti tekstilės gaminiais ir brangenybėmis. Jie buvo vadinami  Bezzâzistan-ı Cedîd, kas reiškė ,,audinių turėtojų parduotuvių turgus". Turgaus statyba buvo baigta 1460/61 m. žiemą. Tačiau turgaus plėtra tuo nesibaigė, aplink buvo statomi nauji pastatai ir tik  XVII a.  Didysis Stambulo turgus nustojo augti. Čia tuo metu driekėsi 67 gatvės, kurių kiekvienoje prekiavo skirtingų rūšių prekėmis, susiformavo keletas maldos vietų,  7 fontanai, turgų supo 5 mečetės. Į turgų vedė 18 vartų, kurie kiekvieną dieną buvo atidaromi rytais ir užveriami vakarais (iš čia kilo ir dabartinis turgaus pavadinimas Kapalıçarşı (uždaras turgus). Aišku, turgus iki mūsų dienų neišlaikė visų šių statinių, nes per amžius ne kartą buvo nuniokotas gaisro bei apgriautas per žemės drebėjimus. Tačiau po kiekvienos nelaimės tuo metu šalį ar miestą valdantys sultonai ar viziriai jautė pareigą atstatyti Didįjį Stambulo turgų, todėl vienus statinius keitė kiti.
   Šiandien turgaus teritorija apima 54 653 kv. m. plotą, kurį skersai-išilgai kerta 66 gatvelės, o jose savo prekes siūlo daugiau nei 4000 smulkių parduotuvėlių. Turguje kasdien apsilanko nuo 250 000 iki 400 000 lankytojų! 2014 metais turgus buvo pripažintas daugiausiai turistų sulaukiantis objektas pasaulyje, kurį aplankė apie 91 250 000 žmonių.

Turgaus pastatas yra stačiakampio formos su arkinėmis lubomis
   Mūsų pasivaikščiojimas po šį rytietišką turgų tęsėsi pora valandų. Žinoma, per tokį laiką visko nepamatysi. Apeiti visas gatveles,  išklausyti visus pasiūlymus ir komplimentus, išgerti arbatos jaukiose kavinukėse nepakaktų net kelių dienų :) Tačiau pajusti Grand Bazaar atmosferą ir perprasti rytietiškos prekybos ypatumus užteks ir keleto valandų.

Pardavėjas pasirengęs net sudaužyti kaljaną, kad įrodytų pirkėjui, kokia gera jo prekė


Kaljanų spalvos ir raštai
Įvairiaspalvių šviestuvų parduotuvėje pasijunti lyg rytietiškoje pasakoje



   Iš dengto turgaus pastato išėjome, tačiau prekyba tęsėsi ir už jo ribų. Ištisa gatvė, išsišakojanti į daugelį gatvelių, buvo nusėta parduotuvėlių, kurios siūlė įvairiausias prekes: batai, suknios, kostiumai, marškiniai, rankinės, įvairios namų apyvokos ar kosmetikos prekės. Šiame gatvės turguje nebuvo kokių nors prabangesnių prekių (kurias galėjai rasti turguje po stogu), jis labiau panašėjo į mūsų Gariūnus. Matėme ir vestuvėmis skirtų prekių - ne viena nuotaka atvyksta čia išsirinkti audinių, indų, bei kitų smulkmenų savo šventei. Aplinkui taip pat yra nemažai parduotuvėlių prekiaujančių alyvuogėmis, marinuotomis ar džiovintomis daržovėmis, arabiškomis datulėmis, arbata bei kava.
  Prie vienos parduotuvės pamatėme nusidriekusią eilę, kuri, be abejonės, mus nustebino. Kas čia? Eilės? Šiais laikais?  Atsakymą pasakė mūsų nosys, užuodusios gardų kavos aromatą. Pasirodo atsidūrėme ties viena seniausių turkiškos kavos parduotuvių Kuru Kahveci Mehmet Efendi. Ši maža kavos parduotuvė veikia nuo 1871 m., kava čia pat skrudinama, malama ir parduodama, todėl kavos mėgėjai netingi pastovėti eilėje, kad įsigytų šviežios kvapnios kavos paketėlį. Jei kam įdomu, adresas:  Osmanağa Mahallesi, 12, Söğütlü Çeşme Cd, 34714 Kadıköy/İstanbul, Turkija
 

Turgus tęsėsi po atviru dangumi



   Beklaidžiodamos gatvelėmis jau šiek tiek praalkome, o čia dar įvairūs kvapai nosį kutena. Akys užkliūna už vežimaičio, kuriame skrudinami kaštainiai. Seniai norėjau paragauti (ir daug!) šių riešutų- tokie jie man skanūs! Nusipirkau nemažą paketėlį už 10 TL ir visą kelią gliaudžiau. Kas neragavote, būtinai pamėginkite, skonis šiek tiek primena ant laužo keptas bulves :)
Kaštainiai
     Taip bežioplinėdamos atsidūrėme prie Yeni Cami (Naujosios Mečetės), šalia kurios yra įsikūręs Prieskonių arba Egiptietiškas turgus (Mısır Çarşısı). Turgaus pastatas statytas 1664 m. kaip Yeni Camii dalis, kuriame buvo įrengtos nedidelės parduotuvėlės, o pajamos iš jų nuomos buvo skiriamos mečetės priežiūrai. Pradžioje turgus vadinosi Naujuoju, kad skirtųsi nuo šalia esančio Grand Bazaar. Tačiau tuo metu daugelis prieskonių į Konstantinopolį atkeliaudavo iš Egipto, kuris buvo Osmanų imperijos provincija, tad žmonės šią vietą pradėjo vadinti Egipto turgumi - Mısır Çarşısı. Turkų kalboje žodis Mısır reiškia Egiptą, bet, neapsirikite, jis taip pat reiškia ir kukurūzo burbuolę. 

Prieskonių parduotuvėlėje
   Aišku, kukurūzų burbuolių čia nematėme, tačiau prieskonių, džiovintų vaisių, arbatų ir saldumynų čia apstu. Ir viską siūlo ragauti, kviečia užsukti į parduotuves nors pasižiūrėti, pauostyti, paskanauti. Pardavėjai vilioja: užeikite, nesikuklinkite, o mes įsiūlysime ir tai, ko jums nereikia :) Ir kas gi atsispirtų tokiam kvietimui? Žinoma, nusiperkame saldumynų, saldumynų ir dar saldumynų! Jie nuostabiai skanūs. Lokumą (turk. Lokum) dažniausiai atveža lauktuvių iš Turkijos. Tai spalvotos želės gabalėliai, pagardinti rožių vandens arba citrinų aromatu ir apibarstyti cukraus pudra. Tačiau tokios skanios baklavos, kaip Stambule, neteko dar ragauti, mmm... Ką čia šnekėt, reikia ragaut.

Gėlių arbatos

Datulių įvairovė




Renkamės saldumynus


Nuo prieskonių spalvų ir skleidžiamų kvapų sukasi galva
    Iš prieskonių turgaus išėjome tiesiai prie Auksinio Rago (Haliç) įlankos, kuri iš tiesų savo forma primena ragą. Tačiau dėl pavadinimo kilmės galima ginčytis - vieni sako, kad  įlankai vardą suteikė karvedys Byzas, pavadinęs ją savo motinos Kerossi garbei, kurios vardas graikų kalba reiškia auksinis ragas, kiti teigia, pavadinimas kilęs nuo įlankos vandens spalvos, kuris, šviečiant saulei, spindi kaip tikras auksas. Kaip ten bebūtų, įlanka susiformavo maždaug prieš 7 tūkstančius metų, upės vagai įsiliejus į Bosforo sąsiaurį. Daugelį amžių būtent ši vieta buvo puikus prieglobstis kariniams ir prekybiniams laivams. Vandenyje buvo gausu žuvies, o krantai buvo tokie derlingi, jog gyventojai kiekvienais metais turėjo gausų derlių. Ne be reikalo šioje vietoje buvo įkurtas klestintis miestas Konstantinopolis.
   Įlankos ilgis siekia 12 km, plotis kai kuriose vietose siekia net 100 m, gylis - apie 47 m. Įlanką kiekvieną dieną skrodžia šimtai laivų, jachtų ir kitų vandens transporto priemonių, kurios plukdo turistus, prekes ar žvejus.

Dviaukštis Galata tiltas

   Perėjome gatvę ir atsidūrėme šalia dviaukščio Galata tilto, jungiančio Stambulo senamiestį su naujesniu miestu, o tiksliau Karaköy ir Eminönü rajonus. Jau buvo gerai įdienoję, todėl pradėjome dairytis, kur būtų galima užkąsti (ne saldumynų!). Buvome prisiskaitę, kad prie Galata tilto parduoda gardžiausius balik ekmek - keptos skumbrės sumuštinius. Nusprendžiame, kad šiandien dar nevalgysime gatvėje, o eisime į kurį nors restoranėlį, įsikūrusį Galata tilto ,,pirmame aukšte". Pirmiausia užuodžiame kepamos žuvies kvapą, tada jau pamatome kepamas skumbres, kurios įkomponuojamos į perpjauto batono gabalą ir apdedamos žalumynais bei svogūnais. Ilgai nesirinkę prisėdame netoli žuvies kepėjo - gal greičiau bus :). Užsisakome: aš - balik ekmek, Gabrielė -  krevečių užkepėlę. Nespėjame pasižvalgyti į žvejų, stovinčių tilto ,,antrame aukšte" meškerių valus ir traukiamas žuveles, o mūsų užsakytas maistas jau atkeliauja ant stalo. Skumbrės file tikrai nemenka, tačiau batono gabalas dar didesnis - negaliu apžioti :) Nuimu viršutinę batono dalį ir pasiskanaudama valgau: labai sotu ir nebrangu - 10 TL (apie 2,20 Eur). Gabrielės užkepėlė taip pat gana riebi - krevetės plaukioja padaže, tačiau ji sako - skanu, skanu.




Belik ekmek ir krevečių užkepėlė
   Sočiai pavalgę jau galime ramiai prasieiti tiltu tarp restoranų.  Tilto viduryje, laiptukais užlipame į ,,antrą aukštą", per kurį zuja automobiliai ir tramvajai, eina žmonės, o žvejai, prilipę prie turėklų, traukia žuveles. Nusprendėme, kad žvejai čia beveik gyvena: atsinešę patogias kėdes, ,,pavargę" nuo žvejybos, ramiai šnekučiuojasi, čia pat pastatytose nešiojamose viryklėse ne tik arbatą verda, bet ir mėsytę ar pagautą žuvį pasikepa. Jei praeivį sudomina laimikis - galima čia pat ir nusipirkti. Žodžiu - gyvenimas verda.
Galata tilto žvejai
   Šis, taip stambuliečių ir miesto svečių mėgstamas tiltas, pastatytas 1994 m. Tai jau penktasis šioje vietoje išaugęs tiltas.   Pirmieji įrašai apie tiltą per Auksinio Rago įlanką aptinkami rašytiniuose VI a. šaltiniuose.  1453 m., Konstantinopolį užėmus osmanams šie surinko mobilų tiltą,  kad kariuomenė galėtų judėti iš vienos Auksinio Rago  pusės  į kitą. 1502 m nutarta suręsti tiltą jau dabartinio vietoje, o techninius brėžinius pavesta padaryti  Leonardui da Vinčiui. Maestro tilto konstrukcijoms sukurti panaudojo  tris gerai žinomus geometrinius principus: suspaustą lanką, parabolinę kreivę ir pagrindinę arką bei sukūrė iki tol precedento neturintį 240 m ilgio ir 24 m pločio tilto brėžinį, kuris būtų tapęs ilgiausiu tiltu to laiko pasaulyje, jei jis būtų buvęs pastatytas. Tačiau ambicingas projektas nebuvo patvirtintas sultono. Kitas italų menininkas, Mikelandželas, taip pat buvo pakviestas sukurti tilto Stambule projektą. Mikelandželas atmetė pasiūlymą, ir idėja pastatyti tiltą per Auksinį Ragą buvo atidėta. Naujas tiltas buvo pastatytas tik XIX a. pradžioje bet šiek tiek toliau nuo vandens kelių. Remiantis istoriniais šaltiniais, šis tiltas buvo pastatytas ant sujungtų pontonų ir buvo apie 500-540 m ilgio.

Nuo Galata tilto atsiveria vaizdas į Sultanhamet

  Pirmasis Galata tiltas prie vandens kelio išaugo tik 1845 m. Jis pavadintas "Cisr-i Cedid" arba "Naujasis tiltas", kad jį būtų galima atskirti nuo ankstesnio pontoninio tilto, esančio toliau vandens kelių ir vadinamo "Cisr-i Atik" (Senasis tiltas). Šis tiltas buvo pakeistas 1863 m. naujesniu. To priežastis buvo Napoleono vizitas į Stambulą. Trečiasis tiltas šioje vietoje pastatytas 1875 m. ir buvo naudojamas iki 1912 m. Ketvirtasis Galatos tiltas buvo pastatytas 1912 m. ir buvo naudojamas iki 1992 m., kol, nelaimei, tiltas gaisro metu apdegė. Jo vietoje pastatytas dabartinis tiltas, kuriuo ir žygiuojame link Galata bokšto, kuris, kaip švyturys, puikiai matomas iš visų senamiesčio kampelių. 

Kava iš vagonėlio
   Prie bokšto išvystame ilgą lyg gyvatės uodega eilę, apsivijusią bokšto apačią. Pirma mintis - neisime, tačiau netoliese pardavinėjama kava įkvepia optimizmo. Stojame į eilės galą - vėjas beprotiškas - apsivelkame visus megztinius, kokius tik turime  ir Gabrielė lekia kavos. Eilė juda gana greitai, todėl imu dvejoti ar spėsime išgerti karštą gėrimėlį ir pasilepinti prieskonių turguje pirktais saldumynais.
Karšta kava ir saldumynai

   Su paskutiniais gurkšniais atsiduriame prie kasos. Susimokame po 25 TL ir liftu keliamės į 66,90 m. aukščio bokštą. Galata bokštas (turk.Galata Kulesi) yra vienas seniausių ir gražiausių bokštų Stambule.

Įėjimo bilietas,
kuriame pavaizduotas žmogaus skrydis iš Galata bokšto
  Pirmasis bokštas, statytas 528 m. Bizantijos imperatoriaus Anastasius Oilosuz, buvo medinis ir tarnavo kaip švyturys.1348 m. jis buvo perstatytas iš akmens pavadintas Christea Turris (lot. Kristaus bokštas). XV amžiuje bokštas buvo naudojamas kaip kalėjimas, o XVI amžiuje jis atliko gaisrinės bokšto paskirtį. XVII amžiuje pirmas istorijoje skridęs žmogus su dirbtiniais sparnais savo skrydį pradėjo iš Galatos bokšto. 1832 metais bokštas buvo nuniokotas gaisro metu, vėliau renovuotas ir naudojamas kaip apžvalgos bokštas. 1967 metais restauruotas Galatos bokštas iki šiol yra naudojamas turistiniais tikslais. Vardas bokštui buvo suteiktas nuo pirmosios Stambulo provincijos – Galatos. Dabar čia veikia apžvalgos bokštas, restoranas, naktinis baras, kuriame rodoma programa su turkiška muzika ir šokiais.



   Pasikėlę į  aukščiausią aukštį išeiname į balkonėlį. Vaizdas nuostabus: po kojomis visas Stambulas, su mečečių kupolais ir minatetais, rūmais ir parkais, Bosforo sąsiauriu ir Auksinio Rago įlanka bei daugybe tiltų ir laivų, skrodžiančių mėlynus Marmuro jūros vandenis. O kur dar raudonas saulės kamuolys, besileidžiantis ant vakarėjančio miesto stogų!


Saulėlydis

Saulės atspindžiai Galata bokšto languose

Iš Galata bokšto apžvalgos aikštelės puikiai matosi Haliç Metro ir Atatürk tiltai
   Iš bokšto aukštybių nusileidome sutemus. Namo ėjome jau pažįstamomis gatvėmis, kurios buvo pilnos žmonių, o ant Galata tilto žvejai traukė naktinį laimikį - ir tap iki ryto. Kavinės, kurias aplenkėme, taip pat šurmuliavo, daugelyje jų stovėjo kaljanai, o prie jų liejosi nesibaigiantys pašnekesiai. Prekybininkai siūlė savo prekes, tik va, gatvės maisto pardavėjai jau buvo išsivežę savo vežimaičius.

Šviečiantys paveikslai vakaro prietemoje atrodę gana įspūdingai



Naktinis Stambulas ir žvejai ant Galata tilto
   Paskutinis šios dienos akcentas buvo fotosesija vienoje parduotuvėje. Namo mes neskubėjome, užsukome į saldumynų krautuvėlę, kioskelyje nusipirkome vandens, pažioplinėjome po suvenyrų parduotuvę. Štai joje ir sutikome kelias turkes apsirengusias burkomis (burqa). Jos smagiai klegėjo kažką tarpusavyje aptarinėdamos. Pasirodžius Gabrielei, viena priėjo prie jos ir uždėjo ant galvos kepurę, bei, vis krizendama, kartojo ,,Very nice", paskiau pasisiūlė nusifotografuoti. Kai aš padariau nuotrauką, ji priėjo prie manęs, išdidino vaizdą, apžiūrėjo savo atvaizdą ir leido jį pasilikti, sakydama: OK, very nice. Kažkaip aš buvau susikūrusi stereotipą, kad moterys, nešiojančios burkas yra labai santūrios, gal net griežtos, tačiau šis atvejis pakeitė mano požiūrį. Pasirodo po burkomis slepiasi smagios, krizenančios ir mėgstančios papokštauti moteriškės.





OK, very nice :)
  Taip baigėsi pirmoji, pilna įspūdžių ir emocijų diena Stambule. Pasivaikščioję po naktinį miestą, nusprendėme, kad Stambulas naktį yra tikrai saugus ir labai gražus.
  Kitos dienos pirmas reikalas buvo aplankyti Sofijos soborą (Ayasofya). Nors labai stengėmės atsikelti anksti ir būti pirmosios prie muziejaus, deja, nepavyko :) O sutrukdė daržovių ir vaisių turgelis, kuris šį rytą išdygo mums pakeliui (vakar jo nebuvo, o ir kitomis dienomis daugiau nematėme). Tad kaip nepasmalsausi ir nepasilepinsi šviežiais vaisiais. Apžiūrėjome braškes, trešnes, bet susigundėme abrikosais
. 

Turgelio gėrybės
   Turgelyje šiek tiek užtrukome, ir štai, prie Ayasofya vėl driekiasi eilė, ne ką trumpesnė, nei vakar. Atsistojame eilės gale. Kol laukiame, nusprendžiame papusryčiauti - visai šalia pardavinėja keptas kukurūzų burbuoles, čia vadinamas mısır. Nusiperkame po vieną - tikrai skanu, rekomenduoju. Kainuoja 4 TL



Su kukurūzų pardavėju
    Gal eilė ir ilga, tačiau ji taip greitai judėjo, jog iki kasų vos vos spėjome sugraužti tuos kukurūzus. Nusipirkome bilietus, kurie kainavo po 40 TL ir patekome į Ayasofya kiemą, kuriame ,,voliojosi" antikinės kolonos bei kiti antikiniai ,,niekniekiai", rasti kasinėjant įvairias Stambulo vietas.  Tačiau pati gražiausia tarp gražių senienų stovi  Ayasofya (dar vadinama Hagia Spphia).
Eilė judėjo taip greitai, kad vos spėjome sugraužti kukurūzus

      Žodis “Hagia” graikų kalba reiškia “dievišką”, o “Sophia” - “išmintį”, tad ši bažnyčia taip pavadinta siekiant pagerbti Jėzaus Kristaus dieviškąją išmintį. Ji buvo pastatyta 360 m. valdant Konstantinui ir vadinta “Megala Ekklessia”, arba “didžiąja bažnyčia”. 404 metais per maištą ji sudegė, bet po metų imperatorius Teodosijus ją atstatė. Deja, ir ši bažnyčia neišvengė liepsnos. Dabartinė bažnyčia statyta 532-537 m. valdant Bizantijos imperatoriui Justinianui I. Ją projektavo net du to meto žymūs architektai: Izidoras Miletietis ir Artemijus Tralietis. Bažnyčiai priklausė daugybė šventų relikvijų, tarp kurių -  15 metrų ilgio sidabrinėmis ikonomis puošta siena (iconostasis). Apie tūkstantį metų ši bažnyčia buvo Rytų Ortodoksų Bažnyčios centras.
   XV a. viduryje, Konstantinopolį užgrobus Osmanų imperijai, sultonas Mehmedas II įsakė pastatą  rekonstruoti į mečetę - varpai, altorius, ikonostazė ir šventieji indai buvo pašalinti, o dauguma mozaikų ilgainiui buvo užteptos. Osmanams valdant atsirado mihrabas, minbaras ir keturi minaretai lauke. 500 metų Sofijos soboras išbuvo pagrindine Stambulo mečete. Valdžią perėmus Mustafa Kemaliui Atatiurkiui, Sofijos soboras buvo paverstas muziejumi ir atvertas plačiajai visuomenei. Todėl dabar, įeinant į Sofijos soborą nebereikia skraistėmis užsidengti galvos ar pečių, nei batų palikti už durų.
Soboro/mečetės/muziejaus vidus

   Mums lankantis, soboro vidus buvo apstatytas pastoliais, kurie dengė pusę pastato sienų, tačiau, ir tai, ką galėjome apžiūrėti, buvo įspūdinga. Didelė - 75,6 m ilgio, 68,4 m pločio ir 55,6 m aukščio - erdvę į tris navas skaido marmurinių kolonų eilė. Kai kurios kolonos, manoma,  buvo panaudotos nugriovus senovines šventyklas ir kitus pastatus, pavyzdžiui, aštuonios žalsvos spalvos porfyro helenistinės kolonos buvo atgabentos iš deivės Artemidės šventyklos Efese, kitos - iš Heliopolio ar Delfų.
   Ir nenuostabu, kad daugiau nei tūkstantį metų, kol Vatikane iškilo Šv. Petro bazilika, Ayasofya buvo didžiausia ir gražiausia krikščionių šventykla pasaulyje.



Soborą pavertus mečete, jame buvo privirtintos 7,5 m skersmens plokštės su užrašais iš Korano
   Aukštos lubos, suformuojančios didžiulį kupolą, kelia pasigėrėjimą. Ayasofya soboras laikomas kupolinės architektūros šedevru. Užvertus galvą galima būtų ilgą laiką spoksoti į kupolą ir aplink jį išsidėsčiusius puskupolius bei jų dekorą, kuriam buvo naudojamas auksas, sidabras, varis, brangieji ir pusbrangiai akmenys. Kupolą apšviečia natūrali šviesa, sklindanti pro 181 soboro langą (pradžioje jų buvo 214, tačiau perstatinėjant ir restauruojant soborą dalis langų buvo uždengti).
Ayasofya  lubų grožį atkartoja sietynai


  Leidžiant akis iš padangių užkliūva freskų grožis - nedaug jų likusių, tačiau tos, kurios išliko po soboro virsmo mečete, vertos dėmesio. Štai apsidėje išlikęs Dievo motinos atvaizdas  siekia 867 metus. 
Centrinės apsidės puskupolyje išlikusi Dievo motinos freska
  O štai šešiasparnis angelas serafimas, plazdantis aukštai palubėje, tarp restauratorių pastolių - vienintelis iš šešių serafimų likęs su veidu, kitiems angelams ne taip pasisekė - jų veidai buvo uždengti daugiakampėmis žvaigždėmis.

Šešiasparnis serafimas
Įspūdingi sietynai skleidžia jaukią gelsvą šviesą

    Apžiūrime pagrindinėje navoje esantį mihrabą ir minbarą, apeiname marmurinį apskritimą grindyse (čia kažkada buvo Bizantijos imperatorių karūnavimo  vieta), kiek toliau stovinčią XVI a. marmurinę pakylą, skirtą muedzinui. Praeiname pro žalsvos spalvos porfyro helenistines kolonas ir patenkame į dešinę soboro navą, kur už paauksuotos užtvaros matosi biblioteka, čia įkurdinta dar XVIII a. Kai kurios knygos atverstos, atrodo, kad šventikas ar pats sultonas tik trumpam paliko patalpą ir tuoj vėl grįš prie savo pradėtų skaitinių. 

Už paauksuotos užtvaros - XVIII a. biblioteka
  Kitoje - kairiojoje - soboro navoje radome Šv. Georgijus koloną, prie kurios, pagal padavimą, apsireiškė šventasis. Kolona ne šiaip kokia, ji stebuklinga, nes ja teka šventas vanduo. Prie kolonos būriuojasi grupelė žmonių. Mums smalsu, kas čia vyksta. Prieiname arčiau. Pasirodo, vienas žmogelis, įkišęs nykštį į kolonoje esančią kiauryme, o kiti laukia eilės. Stojame į eilės galą, juk ši kolona pildo norus! Tereikia įkišti nykštį, apsukti jį (neištraukus!) 360 laipsnių pagal laikrodžio rodyklę ir noras išsipildys. Atliekame norų išsipildymo procedūrą, dabar lauksime rezultato, o tuo tarpu lipame į antrą soboro aukštą, kuriame ankstyvosios krikščionybės metais meldėsi moterys. Čia buvo ir imperatorienės ,,ložė".

Apsuk nykštį 360 laipsnių ir noras išsipildys

    Į antrą soboro aukštą kylame gana plačiu, akmenimis grįstu tuneliu. Akmenys per amžius taip nuglūdinti, kad netinkamai pastačius koją, gali ir nugriūti. Kažkada tuo tuneliu buvo maldai užnešama imperatorienė, sėdinti plačiame palankine. O mes antrą aukštą pasiekėme savo kojelėmis.

Antro aukšto kolonada

  Pasukame į dešinę galerijos pusę, kurioje išlikę senosios mozaikos. Tačiau, kol jas pasiekiame, pereiname visą galeriją ir atvėpusiomis iš nuostabos lūpomis dairomės į lubų ir sienų dekoravimą. Tai, ką matome, yra nuostabiai gražu.


Antro aukšto grožis
     Pasiekiame sienas su mozaikomis. Kai Kemalis Atatiurkas soborą-mečetę pavertė muziejumi, prasidėjo dešimtmečius trukę restauravimo darbai. Jų metu buvo atidengtos iš dalies išlikusios senosios freskos ir mozaikos. Vertingiausia, kaip sako specialistai, XIII a. mozaika, vadinama  deisus [gr. deēsis— meldimas]. Tai toks ikonų siužetas, vaizduojantis Kristų, Mergelės Marijos ir šv. Jono Krikštytojo apsuptyje.

XIII a. mozaikos - deisis - likučiai
  Kita mozaika siekia XII a. ir vaizduoja Joną II su žmoną Airiną, kartu su jų sūnumi Aleksijumi. Jų dovanos aukojama Dievo Motinai su Kūdikiu.


XII a. mozaika
   Trečioji išlikusi mozaika yra iš XI a. Joje vaizduojamas Kristus viduryje, o šonuose imperatorius Konstantinas IX Monomachas ir jo žmona Zoja. Jie savo rankose laiko pinigų maišą ir dovanojimo raštą - dovanas, skirtas Sofijos soboro statybai. Įdomiausia tai, kad originale buvo pavaizduotas ne Monomachas, o pirmasis Zojos vyras, greičiausiai Romanas III Argyru.

Seniausia mozaika siekia XI a.
   Dar viena Ayasofya įdomybių yra išlikusios nuo IX a.  skandinaviškos runos, paliktos vikingų. Pirmosios buvo atrastos  1964 m. soboro restauravimo metu. Pasirodo, skandinavų vikingus ne kartą į savo kariuomenę samdė Bizantijos imperatoriai.

Vikingų paliktos runos

Vaizdas pro Ayasofya antro aukšto langą



  Suprantu, kad Ayasofya per kelias valandas pažinti neįmanoma, tačiau nuo įspūdžių pertekliaus atbuko mūsų dėmesys ir kūnas reikalavo poilsio, tad nusprendėme baigti savo ekskursiją ir eiti papietauti. Prisėdome visai priešais Ayasofya, kad dar kokią valandą galėtume pasigrožėti jos kupolais. Kavinė-restoranas įsikūręs Ayasofya Hürrem Sultan Hamamı pirčių komplekse ir vadinasi Mihri.
Puodukas turkiškos kavos
   Pirmiausia užsisakome kavos - kiekviena savo. Mano kava juoda ir stipri, pateikiama mažame puodelyje. Tradiciškai, ji turi būti saldi, tačiau šiais laikais viskas kinta, tad padavėja paklausė, ar pageidaučiau su cukrumi, ar be. Mano pasirinkimas - be. Kava buvo n u o s t a b i a i  s k a n i !
   O štai Gabrielė gėrė šaltą kavą su pienu, ledais ir dar visokiais pagardinimais, žodžiu - frappe. Sakė, kad laaabai skanu.  Kiekvienai savas skonis :)

Stiklinė šaltos  frappe kavos
  Pietums užsisakėme Çörba,  t. y.,  sriubos, içli köfte - keptų bulguro maltinukų, įdarytų kepinta jautiena ir patiektų žolių patale :) bei pide - plokščią duonos paplotėlį su špinatų ir sūrio įdaru. Kol laukėme ir gurkšnojome kavą - buvo pats vidudienis - iš Ayasofya minaretuose pritvirtintų garsiakalbių pasigirdo muedzino kvietimas maldai, toliau jį atkartojo Mėlynoji mečetė, vėliau dar kažkuri kita, kol maldos žodžiai vėl grįžo į Ayasofya - ir taip ratu kelis kartus.  Nurimus maldai gavome savo pietus, už kuriuos sumokėjome 84 TL.
 Afiyet Olsun! ( Skanaus)




Mihri  restorano lauko staliukai
 
Pietų stalas, kurio centre - pide







Içli köfte



   Po pietų pasukome į kitą pusę nuo Ayasofya, aplenkėme kelių valdovų mauzoliejus, apsukome ratą aplink Sultono Ahmedo fontaną (Sultan Ahmet Çeşmesi ) - vieną gražiausių fontanų mieste. Jis pastatytas XVIII a. rokoko stiliumi. Mūsų akimis žiūrint, jis vargiai primena tradicinį fontaną, tai greičiau maža kokių nors sultono rūmų imitacija, kurios visose keturiose sienose įrengti čiaupai. Už fontano jau prasideda Topkapi rūmų (Topkapi Sarayi) teritorija - sultonų ir jų dvaro rezidencija.
   Rūmų statyba prasidėjo 1462 m., valdant sultonui Mehmedui II.  Rūmai buvo statomi  ir perstatinėjami 400 metų,  kiekvieno naujai į sostą atėjusio sultono paliepimu rūmų teritorija vis plėtėsi, kol galų gale padidėjo iki 7800 kv. m.  ir suformavo keturis kiemus. Tai buvo lyg atskiras miestas, kuriame gyveno daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Čia rezidavo sultonas  ir didysis viziris bei kiti valdžios vyrai su savo šeimomis ir svita. Todėl Topkapi rūmų kompleksą sudaro ne tik sultono rezidencija, teritorijoje yra dešimt mečečių, dvi ligoninės, dvylika bibliotektų, dvidešimt du fontanai, keturiolika turkiškų vonių, dvidešimt virtuvių, penkios mokyklos, virš trijų šimtų kambarių bei haremas. Tokio dydžio rūmus aptarnavo maždaug penki tūkstančiai žmonių, vien tik virtuvėje dirbo tūkstantis virėjų ir tarnų. Seralio kyšulyje statytuose Topkapi rūmuose sultonai gyveno iki XVIII a., vėliau sultonų ir pirmojo prezidento rezidencija tapo Dolmabačės rūmai. Todėl 1924 metais Topkapi rūmai paversti muziejumi, tarp kurio  eksponatų yra ne tik pastatai su įstabiu interjeru, bet ir šimtai įvairiausio dydžio brangakmenių,  šaunamieji ginklai, samurajų šarvai, sultonų kardai, kitų šalių valdovų dovanotos dovanos, kiniškos vazos, žėrintys auksu ir brangakmeniais sostai, šventųjų relikvijos, tarp kurių yra  netgi Mozės lazda bei pranašo Mahometo bendražygių kalavijai. 1985 m. Topkapi rūmų kompleksas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą


Topkapi Sarayi supa tvirta siena

     Tad nuo Sultan Ahmet Çeşmesi fontano žengiame pro Imperatoriškuosius vartus (Bâb-ı Hümâyûn) į Topkapi rūmų Pirmąjį kiemą (I. Avlu arba Alay Meydanı). Dabar ta erdvė labiau panašėja į parką, nei į kiemą. Praeiname VI amžiaus bizantišką Šv. Irenos (Hagia Irene) bažnyčią, kurią Osmanai buvo pavertę ginklų sandėliu, buvusią Imperatoriškąją pinigų kalyklą (Darphane-i Âmire)  ir ...pamatome prie bilietų kasų nusidriekusią milžinišką eilę, kuri mūsų jau nebestebina. Atsistojome į eilės galą ir iš karto prie mūsų pripuola vyrukas: aš jus įvesiu be eilės ir pabūsiu gidu, bilietas kainuos šiek tiek brangiau, tik reikia didesnę grupę surinkti. Na, mes lyg ir sutikome su pasiūlymu ir jis nulėkė ieškoti daugiau norinčių pasinaudoti jo paslaugomis. Deja, kol jis ieškojo klientų, mes jau nusipirkome bilietus  (kaina 40 TL) ir žengėme pro viduramžiškus Pasveikinimo vartus (Babü's-selâm), kuriuos iš abiejų šonų saugo  XVI a. statyti bokštai. Pro šiuos vartus tik sultonas turėjo privilegiją įjoti raitas, na o tokie paprasti žmogeliai kaip mes, nulipdavo nuo arkliukų ir į rūmus žengdavo pėstute. Atkartojome tradicijas ir pro vartus įžengiame į Antrąjį kiemą (II. Avlu) dar vadinamą Divano kiemu (Divan Meydanı). Kieme pirmiausia į akis krinta seni medžiai, kurie gal dar mena Topkapi gyvenusius sultonus.
 


Senukas

Kieme galima pamatyti buvusius ligoninės ir iždo departamento pastatus, janyčarų kareivines, virtuvės pastatus, kuriuose dabar įrengtos ekspozicijų salės. 



Pasimaivymai prie Dîvân-ı Hümâyun šoninio lango

Įėjimas į Dîvân-ı Hümâyun. Vislaukėme, kada bus mažiau žmonių - nepavyko :)
   Šiaurinėje kiemo pusėje - puošnus Dîvân-ı Hümâyun, statytas XVI amžiaus pradžioje. Divan‘as, tai - sultono vyriausybės susitikimų, pasitarimų, darbo vieta, archyvas bei Didžiojo vizirio darbo kambarys.
  Trečią kiemą (III Avlu), dar vadinamą vidiniu kiemu (Enderûn avlusu), pasiekiame praėję pro Palaimos vartus, patenkame teisiai į Audiencijų menę, kurioje sultonas priimdavo užsienio svečius.


Palaimos vartai (Bâbüssaâde)

  Audiencijų menę supa nuostabios verandos, o šalia įėjimo įrengtos ypač gražios izniko plytelių sienelės ir puikus Suleimano vardu pavadintas fontanas. Šiame kieme buvo sultono apartamentai, tad niekas negalėjo peržengti Palaimos vartų be sultono leidimo. Net Didžiajam viziriui leidimas lankytis buvo suteiktas tik nurodytu laiku.



Prie Audiencijų salės išorinės sienos
  Ketvirtasis kiemas (IV Avlu arba Sofa-i Hümayun), suprojektuotas terasomis, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas į miestą ir Marmuro jūrą. Šiame kieme taip pat yra tulpių sodas. Vėlokai atvažiavome, jau tulpių žydėjimo pabaiga, tačiau vieną kitą gėlytę dar pavyko rasti.
 

Topkapi Sarayi tulpių grožis

  Ketvirtojo kiemo statiniai daugiausia panašėja į lengvus vasaros paviljonus, gausiai ornamentuotus izniko plytelėmis ir puoštus lengvais ažūro raižiniais.






Bağdat Köşkü (Bagdado paviljonas) 
Bagdado paviljonas – visų didžiausias, puoštas puikiausiomis plytelėmis, medžio instrukcijomis, vitražiniais langais bei nuostabiai gražiomis lubomis, statytas apie 1640 m

Bağdat Köşkü  vidus




Gražiosios Bağdat Köşkü lubos 
Čia pat įrengtas Revano paviljonas (Revan Köşkü) su baseinu, prie kurio sultonai poilsiaudavo. Kolonų eilės suteikia šiam pastatui lengvumo, o masyvūs kupolai - solidumo.
Revan Köşkü ve Önündeki Havuz (Revano kioskas ir baseinas)
Revano paviljone esančios patalpos yra labai skirtingos paskirties. Pvz., viename iš kambarių sultonai laikydavo savo turbanus, o štai kitame vykdavo apipjaustymo apeigos.


Įėjimas į Sünnet Odası (Apipjaustymo kambarys)

    Įėjimą į Apipjaustymo kambarį supa nuostabių spalvų ir įvairiausių raštų plytelių derinys. Apipjaustymo kambarys, kaip jau supratote,  buvo ta vieta, kur apipjaustydavo sultono vyriškos lyties palikuonis. 
Kairėje - Medicinos paviljonas (Mecidiye Köşkü), dešinėje - mečetė (Sofa camii)

   Šiame kieme yra ir daugiau pastatų, kurie kelia susižavėjimą tiek išore, tiek vidumi. Būtų keista, jei kiemelyje nebūtų maldos namų: yra jie ir čia - Sofa camii - mečetė, kurioje dar ir dabar renkasi tikintieji maldai.

 Sofa camii (Sofa mečetės) vidus

   Kaip anksčiau minėjau, iš ketvirtojo kiemo terasos atsiveria nuostabus vaizdas į Marmuro jūrą. Nusileidus keliais laipteliais šiuo vaizdu galima grožėtis gurkšnojant kavą ar arbatą čia įrengtoje kavinėje. 



Apačioje - kavinė su vaidu į jūrą
    Topkapısarayi iš pradžių buvo vadinamas "Naujais rūmais" (Yeni Saray arba Saray-ı Cedîd-i ámire), kad atskirtų jį nuo senų rūmų Beyazit aikštėje. XIX a. rūmams buvo suteiktas Topkapısarayi pavadinimas (reiškia Ginklų/Patrankų vartų rūmai).
   Ekskursiją po Topkapisarayi baigėme paviljonuose, kuriuose eksponuojami įvairūs reliktai, kaip minėjau, Mozės lazda, akmenys iš Kaabos ir pan. Vienoje salėje nustebino iš garsiakalbių sklindantis korano skaitymas. Pats faktas, kad leidžiamas įrašas, gal ir nekelia nuostabos, tačiau čia koranas skaitomas gyvai - eini per salę, o viename kambarėlyje sėdi imamas ir raiškia dikcija skaito tekstus. Sustoji, pasifotografuoji ir toliau grožiesi turtinga ekspozicija bei salių puošnumu. Nenuostabu, kad būtent šiuose rūmuose buvo filmuojamos dauguma turkų serialo „Didingasis amžius“ scenų.


Topkapisarayi medžiai 
 Iš Topkapisaray Pirmojo kiemo tiesiu taikymu patekome į Gulhane parką (Gülhane Parkı). Seniau parkas buvo tik sultono ir jo haremo poilsio vieta, dabar jame laiką leidžia stambuliečiai su šeimomis.
Gülhane Parkı
  Ant žolės pasitiesę dekius iškylauja moteriškės su vaikais, kojas mankština sportuojantys, akis į senus, sodintus dar XVIII a., medžius spigina turistai. Pasigrožėjome ir mes. Užlipome ant medinių tiltelių, nutiestų per tvenkinius, pralindome per tunelį iš žydinčių visterijų ir pro Istorijos, mokslo ir technologijų muziejaus kiemą išėjome netoli Galata tilto.
Visterijų tunelis
   Perėjome per tiltą ir krantine patraukėme pasižvalgyti po Karaköy rajoną. Užklydome į nedideles gatveles, kuriose įsikūrę jaukios kavinukės ir maži restoranėliai, alsuojantys hipsteriška dvasia. Puiki aplinka turkiškos kavos puodeliui.
Hipsteriškos kavinukės
    Deja, toliau eiti krantine nebegalėjome - visur vyko statybos, tad teko pasukti į Meclis-i-Mebusan prospektą. Kitoje prospekto pusėje pamatėme vaivorykštės laiptus - įvairiom spalvom dažytus laiptelius, vedančius į  kalną. Laiptelių spalvos buvo nublukę, tad ypatingo įspūdžio nepaliko, net nepasistengėme pereiti į kitą gatvės pusę.

Spalvoti-nespalvoti laipteliai
  Pasiekėme Dolmabačės rūmus (Dolmabahçe Sarayi), kuriuose, kaip  minėjau, gyveno paskutinis sultonas, bei įrengta pirmojo prezidento rezidencija. Jau buvo septinta valanda. vakaro, tad rūmai buvo uždaryti, ir mes, kaip tikros vargšelės-biednulės, tik pro prabanga tviskančius vartus galėjome pažvelgti į rūmų kiemą.
  
Dolmabahçe Sarayi vartai
Dar kiek paėjome, kol pasiekėme  Beşiktaş keltų prieplauką. Gal kiek pavargome, gal atsibodo gatve žygiuoti, o gal vakaro šešėliai sustabdė mus šioje vietoje - gana, toliau neisime, nors tolyje matomas Sultono Mehmeto tiltas ir labai viliojo.
Štai kokie telefonai!
  Nusipirkome kumpir - krosnyje keptą didžiulę bulvę su įdaru iš kukurūzų, raudonųjų kopūstų ir dar bala žino ko :) O jau skanumėlis buvo! Atsisėdome ant suoliuko krantinėje, spoksojome į laivus, žvejus, katinus ir pasigardžiuodamos kirtome bulvę.



Kumpir
 Tada apsisukome ir beveik tuo pačiu keliu, tik kita puse, grįžome iki  Vodafone arenos (stadionas, atidarytas 2016 m.), už kurio pasukome gatve aukštyn, aukštyn, aukštyn į kalną ir, uf..., pasiekėme Taksim aikštę (Taksim Meydanı).  


Vaizdas nuo Vadafone  arenos laiptelių
   Taksim aikštė osmanų imperijos laikais buvo ta vieta, kur suėjo pagrindinės vandentiekio linijos iš Stambulo šiaurės ir išsišakodavo į kitas miesto dalis. Neatsitiktinai aikštė vadinama Taksim, iš turkų kalbos  "taksim" reiškia "platinimas". Svarbiausias Taksim aikštėje yra Nepriklausomybės paminklas (Istiklal Aniti ), esantis Istiklal Caddesi pėsčiųjų prospekto pradžioje. Paminklą sukūrė italų skulptorius Pietro Canonica, jo atidarymas įvyko 1928 m. Šalia paminklo būriuojasi žmonės, čia skiriami pasimatymai, vyksta miesto renginiai, sutinkami Naujieji Metai. 

Gėlių turgus Taksim aikštėje




  Gyvenimas aikštėje ir pėsčiųių prospekte mums besilankant virė pilnu tempu: prekybos centrai plieskė šviesomis, gatvės muzikantai ir žonglieriai rodė savo meną, užeigos ir kebabų kioskeliai kvietė paskanauti jų kepinių. Tačiau mūsų vakarienei labiausiai tiko gatvėje už 1 TL paragauti siūlomos ryžiais įdarytos midijos (Midye dolma). Susimoki pinigėlį, tada pardavėjas atidaro geldelę, išspaudžia citrinos sulčių, o tu tik šmaukšt į burnytę, kliurkt - ir nėra. Vėl perki. Ir taip kelis kartus, kol pasisotini.

Midijos parduodamos tiesiog gatvėje


  Taksim rajonas yra tuo žavus, kad jame vakare susirenka visas miestas (na, gal ir ne visas, bet didelė jo dalis) praleisti smagiai laiko. Parduotuvės ir kavinės atidarytos iki vėlumos. Pro vienos parduotuvės langus pamatėme gražiai į dėžutes pakuojamus turkiškus saldumynus. Žinoma užsukome, neatsispyrėme pagundai. Hafiz Mustafa buvo užrašyta ant pardavėjų kepurių, kurie už prekystalio profesionaliai pjaustė, dalino, pakavo baklavos,  lokumos ar chalvos gabaliukus - kiekvienam klientui pagal skonį. Pirmąją šio tinklo parduotuvę Ismailas Hakkis Zade atidarė dar 1864 m. Ismailo sūnus Hafizas Mustafa tęsė tėvo verslą ir dar daugiau išpopuliarino parduotuvę, išplėsdamas asortimentą ir taip pritraukdamas daugiau klientų. Dabar šeimos verslas klesti - parduotuvė buvo pilna žmonių, o juk tai ne vienintelė Hafiz Mustafa parduotuvė Stambule.

 

Hafiz Mustafa saldumynų parduotuvė
  Prisipirkome visą galybę saldumynų ir dar šik tiek pasivaikščioję po Taksim, koja už kojos, jau gerokai po vidurnakčio, grįžome į savo nakvynės namus.







Taksim kavinės jaukios ir žmonėms, ir katėms

 
Naktį ,,sutikome" simit - riestainių su sezamų sėklomis - pardavėjus


   Kitas rytas prasidėjo nuo tradicinės Menemen (kiaušinienės su pomidorais ir paprikomis) bei kavos - tokius pusryčius rasite daugelyje kavinių ar užeigėlių. Mes valgėme netoli Egiptietiško turgaus,  Auksinio Rago pakrantėje įsikūrusioje Burgerillas kavinukėje. Menemen čia kainavo 14 TL, kava - 8 TL. 

Menemen

  Po pusryčių nuskubėjome į laivą,  plaukiantį į Princų salas. Tai devynios Turkijai priklausančios Marmuro jūros salos, kažkada priklausiusios Graikijai. Ir dabar jose gyvena didelė graikų bendruomenė. 

Stambulas nuo laivo denio
   Pavadinimą salynas gavo dėl to, kad Bizantijos laikais į jas buvo tremiami karališkosios šeimos nariai, Osmanų imperijos periodu – sultonai. XIX a. Princų salos tapo populiaria poilsio vieta, jose vilas statėsi daugybė Stambulo turtuolių.  pasiturintys žmonės jas turi ir dabar. Įdomu tai, kad šį salyną Princų salomis vadina tik užsieniečiai, o turkai jį paprasčiausiai vadina Adalar - salos.

Pakeliui į Princų salas
  Visų didžiausia sala yra Biukada (Büyükada), kurios plotas siekia 5,46 km2, kitos apgyvendintos salos yra Heybeliada, Kinaliada ir Burgazdasi, o štai Sedef Adası, Yassıada Sivriada, Kaşık Adası ir Tavşan Adası salos yra negyvenamos.
   Maždaug po pusantros valandos plaukimo ir sustojimo mažesnėse salose, mūsų laivas galiausiai prisišvartavo Biukada salos uoste. Dar neišlipę iš laivo pajutome kaimo kvapelį, t.y., pakvipo arkliukų mėšlu. Pasirodo salose yra draudžiamas motorinis transportas, išskyrus greitosios pagalbos, gaisrinės ir policijos mašinas. Pagrindinė susisiekimo priemonė čia yra arkliukų traukiami dengti vežimaičiai arba dviračiai. Dabar jau atsirado viena kita elektrinė transporto priemonė
.
Princų salose pagrindinė transporto priemonė - arklių traukiami vežimaičiai
  Taigi, šių salų privalumas - švarus oras, gamtos grožis ir skaidri jūra su smėlėtais paplūdimiais.
  Mes salos apžvalgai pasitelkėme savo kojeles. Kelias, kurį pasirinkome, ėjo pro medines, medžio raižiniais puoštas vilas, mažas krautuvėles. Mus vis pasivydavo ir pralenkdavo arkliukais traukiami vežimaičiai, pilni išsišiepusių poilsiautojų.
XIX a. statytos prabangios vilos ir dabar atrodo labai egzotiškai
  Paėėjus nemenką gabaliuką atsivėrė puikūs vaizdai į Marmuro jūrą. Pakelėj pastebėjome nuorodą link kažkokios užeigėlės, pasislėpusios pušyne.

 
Aišku, pasmalsavome. Vieta nuostabi: pušynas, jūra, saulė, spalvoti staliukai... tik štai pavaišinti dar neturėjo kuo, ne sezonas. Nusipirkome tik vandenuko, ir tai gerai. Nusprendėme, kad toliau nebeisime ir pušynu, nebegrįždamos į gatvę, pasukome atgal.


Prekybos kioskeliai 

  Taip beeinant atsitrenkėme į tvorą. Šalia tvoros -  būdelė su darbuotoju, kuris pardavinėja bilietus. Pasirodo užklydome į Dil Burnu Tabiat parką, kuriame įrengtos poilsio zonos, pastatytos kepsninės, stalai, suoliukai, padarytos įvairių žaidimų aikštelės, veikia kavinės. Čia virė gyvenimas. Besibaigiant mokslo metamas pamokos persikelia į gamtą, o kur geriausia mokytis - gryname, neužterštame ore, tad visi ir traukia į Princų salas, kuriose transportas nekelia pavojaus ir taip lengvai kvėpuojasi.
Dil Burnu Tabiat parke



  Apėjome parką, įkišome kojas į Marmuro jūrą (brrr, šalta!) ir nuskubėjome link laivo. Laikas grįžti, diena pralėkė bematant. Sudie, Stambulo Nida! Taip, taip, labai jau ši vieta man priminė mūsų Nidą.
Sudie, Stambulo Nida!

  Plaukdamos atgal sugalvojome išlipti Stambulo Azijos pusėje. Deja, laiko teturėjome vieną valandą iki paskutinio laivo, plaukiančio į Europinę Stambulo dalį, tad nepavyko nieko gero pamatyti, apart prieplaukos kioskelių, kavinių ir stoties prekeivių. Gaila, bet šios kelionės metu su Azija taip ir nesusipažinome.
  Išlipę iš laivo patraukėme ne namo, o krantine link Suleimanijos mečetės. Nors ji yra Fatih rajone, kuriame puikuojasi Topkapi rūmai, Sofijos soboras ir Mėlynoji mečetė, mes ėjome tikrai ne turistinėmis vietomis. Jei prieš dieną matėme Fatih rajono fasadą, tai šiandien susidūrėme su tikruoju jo veidu. Namai čia buvo neišpuoselėti, kiemuose džiūvo skalbiniai, lakstė basakojai vaikai, nedidelėse ir ne itin švariose užeigose būriavosi vyrai, moteriškės garsiai  šūkaliojo kaimynėms - gal druskos pritrūko?  Tačiau  saugumo jausmas ir čia neapleido.

  Ėjome kiemais, siauromis gatvelėmis ir niekas mūsų nekalbino, nelydėjo nustebusiais ar piktais žvilgsniais. Atvirkščiai, mes daugiau smalsavome, šniurinėjome, fotografavome. 

   Iki Suleimanijos mečetės (Süleymaniye Camii), pastatytos ant trečiosios iš septynių Stambulo kalvų, užlipome tikrai ne iš paradinės pusės, ir tai buvo gerokai įdomesnė patirtis. Šią mečetę jau buvome nužiūrėję - jos kupolai matyti iš daugelio Stambulo vietų, ypač įspūdingai ji atrodo vakarais nuo Galata tilto, apšviesta galingų prožektorių šviesų. Suleimanijos mečetė priklauso musulmonams sunitams ir yra  antra pagal dydį mečetė mieste, savo dydžiu nusileidžianti tik Sofijos soborui.
Suleimanijos mečetės minaretai


  Mečetė pastatyta valdant galingiausiam Osmanų imperijos valdovui Suleimanui Didžiajam. Pastatas iškilo vos per 8 metus (1550–1558 m.). Suleimano ambicijos siekė, kad ši mečetė pranoktų Justianano Sofijos soborą, deja, ne visada ambicijos laimi. 1660 m. mečetę nuniokojo gaisras, bet sultono Mehmeto IV iniciatyva ji suremontuota. Dalis kupolo sugriuvo per 1766 m. žemės drebėjimą. I pasaulinio karo metais mečetės kiemas buvo amunicijos sandėlis ir gerokai nukentėjo. 1956 m. restauruota. Suleimanijos mečetė yra bizantiškojo/osmaniškojo architektūros stiliaus su didele kupolų gausa. Mečetės vidinis kiemas yra vakaruose, keturiuose kiemo kampuose yra po minaretą (po 4 minaretus buvo leidžiama statyti tik sultonams).
Mečetės vidus
   Mečetės kupolas yra 53 m aukščio ir 27,5 m skersmens. Pastatymo laikais kupolas buvo pats didžiausias Osmanų imperijoje, matuojant nuo jūros lygio. Tačiau matuojant nuo pamato Sofijos soboro kupolas visgi buvo aukštesnis, be to, jo skersmuo didesnis.
Mečetės interjeras beveik kvadratinis, 59 m ilgio ir 58 m pločio, sudarytas iš vientisos patalpos. Šviesa čia sklinda per 200 vitražinių langų. Vidinis dekoras subtilus, izniko keramikos  puošyba panaudota labai ribotai.

Stambulo panorama

   O nuostabiausia tai, kad vidinį santūrų mečetės grožį atkartoja nuo mečetės kiemo sienos atsiverianti fantastinė Stambulo panorama. Lankantis Stambule nepasigrožėti šiuo reginiu būtų nedovanotina!
  Iš mečetės  išėjome jau per pagrindinius vartus ir patraukėme link nakvynės vietos. Tačiau mūsų dar laukė vakarienė. Ilgai rinkomės, kol prisėdome vienoje iš daugelio Stambulo užeigų. Vietą nusižiūrėjome tokią, kurioje vakarieniavo daug žmonių,  staliukai buvo išdėstyti lauke ir, einant pro šalį, gomurį kuteno gardūs kvapai (restorano pavadinimo, deja, nęįsidėmėjau). Užsisakėme skirtingus patiekalus: saksi kebap ir testi kebap.
Saksi kebap
Saksi kebap tai daržovių troškinys su jauteina, o štai testi kebap daug įdomesnis. Tiesa, pats patiekalo turinys niekuo neišsiskiria - tai taip pat troškinys su mėsa ir daržovėmis (mūsų atveju buvo vegetariškas variantas), tačiau žavi patiekalo pateikimas. 
Testi kebap gaminimo subtilumai
  Paruošti troškiniui produktai virtuvėje sudedami į molinę puodynę ir, sandariai uždengus moliniu dangčiu, lėtai kepami. Įdomiausia tai, kad patiekalas baigiamas ruošti jau restorano patalpose, ne virtuvėje. Padavėjas išveža vežimėlį, ant kurio padėtas padėklas su degančia ugnimi. Tada ima puodynę ir prie mūsų akių ją visaip varto ant ugnies, kad patiekalas baigtų troškintis ir įgautų skonio. Pabaigai staigiu kardo kirčiu nudaužia puodynės dangtelį (tai pats efektingiausias momentas, nes dangtelis pokšteli lyg atidarant šampaną). Visas restoranas ploja iš susižavėjimo. Dar šiek tiek vaidybos ir puodynės turinys atkeliauja į Gabrielės lėkštę. Skanaus!
   Po vakarienės palengva keliaujame namolio, tiesa, nepraeiname pro saldumynų parduotuvę, užsukame. Juk pusryčiams reikia kažką nusipirkti ;)





Atgaivai po sočios vakarienės - stiklinaitė turkiškos arbatos
  Šiandien paskutinė mūsų viešnagės Stambule diena. Ko dar nematėme ir per dieną galėtume aplankyti? Nutarėme tiesiog pasivaikščioti Auksinio Rago įlankos pakrante, pasukti į bet kurią gatvę, apsižvalgyti po kiemus ar užeiti į patikusią mečetę.
   Iš viešbučio jau kelias dienas minamomis gatvėmis pasiekėme krantinę prie Galata tilto. Tik šiandien taip laisvai čia nepatekome - krantinė buvo aptverta, aikštėje priešais prieskonių turgų matėsi daug policijos, gatvėje pastebėjome keletą tankų. O aplinkui šurmuliavo didžiulė minia stambuliečių. Kas vyksta? - pasidomėjome. Pasirodo, čia šiandien priešrinkiminę kalbą sakys Turkijos prezidentas. Mus priešrinkiminiai Turkijos debatai ne itin domino, todėl praėjome patikrą (kaip oro uoste), kirtome aikštę ir įsukome į Ragıp Gümüşpala prospektą. Kai kurios parduotuvės ar kavinės uždarytos, matyt, prekiautojai į mitingą išėjo, o tos kavinės, kurios veikia, nusėstos žmonių, begurkšnojančių arbatą ir gyvai diskutuojančių. Šioje gatvėje taip pat nusidriekusi eilė parduotuvių,
kurios prekiauja nargile (kaljanais).



Gatvėje stovėjo keletas tankų



  Traukiame toliau - prie gatvės šliejasi privataus  Kadir Has Uviversity korpusai. Universitetas įkurtas 1997 m., šiuo metu jame yra 6 fakultetai kuriuose studijuoja apie 6,5 tūkst. studentų.
   Staiga kelią mums perbėga gaidys.  O jam iš paskos, besipainiodamos tarp mašinų ratų,  lekia kelios vištelės. Pasitriname akis, gal vaidenasi? Stebime tokį vaizdelį net išsižioję. Neįtikėtina, tačiau būrys perekšlių sėkmingai pereina judrią gatvę ir įsitaiso šalia gatvės sumestuose balduose: suprantame, čia jų troba.


Gaidys-kaskadininkas
  Už Universiteto pasukame į niekuo neypatingą šoninę gatvelę - naujos statybos gyvenamieji namai, maisto ir drabužių parduotuvės. Gatve kylame aukštyn į kalną (jau nebežinau kelintą Stambule) ir gatvės pabaigoje pamatome dar vieną nelankytą mečetę - Fatih Camii.


Už šių mūro vartų - Fatih Camii kiemas

   Užeiname į kiemą: didelė erdvė, fontanai, medžiais apsodintas parkas, pavėsinės ir suoliukai, ant kurių ilsisi moteriškės, vyrai būriuojasi rimtesniam pokalbiui, o vaikai, kaip ir visame pasaulyje, siaučia didžiulėje erdvėje, ir dar katės, kurios čia jaučiasi esančios šeimininkės. Jokios perdėtos tylos, jokių pamaldžių veidų, tik džiaugsmas bendraujant. Kas nori susikaupti ir pasimelsti, gali užeiti į mečetės vidų - ji atvira visiems norintiems.
Stambule katės yra pilnateisės miesto gyventojos
   Taigi, Fatih Camii pavadinta Osmanų sultono Mehmeto Užkariautojo (žinomo, kaip Fatih Sultan Mehmed), kuris užkariavo Konstantinopolį 1453 m., garbei. Pirmoji Fatih mečetė pastatyta 1463-1470 m. Šventųjų apaštalų bažnyčios Konstantinopolyje vietoje. Tačiau senosios mečetės nepamatysime - 1766 m. įvykęs žemės drebėjimas pažeidė statinio konstrukciją, todėl ji buvo iš esmės perstatyta pagal sultono Mustafa III architekto Mimar Mehmet Tahir projektą. Naujoji mečetė duris maldai atvėrė 1771 m.
 
Fatih Camii  fasadas
  Centrinio mečetės kupolo skersmuo - 26 metrai. Jį remia keturi puskupoliai, kuriuos palaiko keturios didelės marmurinės kolonos. Yra du minaretai su dviem galerijomis. O štai mihrabas išlikęs nuo senosios XV a. mečetės laikų.

Fatih Camii  viduje
   Kiekvieną kartą lankantis mečetėje mane stebina nuostabiai gražūs sietynai. Nežinau, kokio jie senumo, ar turi kokią išliekamąją vertę, tačiau begalės lempučių, kurios beveik siekia tavo galvą, daro įspūdį. Ir dar kilimai - minkštučiukai, tarsi kojos žengtų per švelnias miško samanas, apie tai, kad jie žaižaruoja įvairiais raštais bei spalvomis, aš jau nekalbu.

Kilimų spalvos
  Išėjus iš vėsaus mečetės pastato vėl atsiduriame judriame kieme, kuris yra mėgstamiausia šio Stambulo rajono gyventojų vieta susirinkti. Dar nepaminėjau, kad kiekvieną trečiadienį, gatvėse, esančiose į šiaurę nuo mečetės, įsikuria "Čarşamba Pazarı" (trečiadienio turgus), kuriame galima įsigyti maisto, drabužių ar buities prekių. Tiesa, šiandien ne trečiadienis, tačiau keli daržovių ir saldumynų prekeiviai čia siūlė savo prekes. 

Fatih Camii  kiemo fontanas

Valento akviadukas
Nuo Fatih Camii  pasukame atgal prie Auksinio rago įlankos. Keli žingsniai Fevzi Paşa prospektu ir mes atsiduriame priešais Valento (Bozdoğan Su Kemeri)  akveduką, kertantį Atatürk'o bulvarą. Tai senoji šio miesto vandens tiekimo sistema. Akviadukas užbaigtas statyti 375 metais Romos imperatoriaus Valento valdymo laikais, o vėliau kelis kartus atnaujintas Osmanų imperijos sultonų. Iki mūsų dienų yra išlikusi 921 metro ilgio akmens siena su arkomis.  Tiesa, anksčiau akviadukas buvo apie 50 metrų ilgesnis (jo dalis nugriauta 1912 m.).  Akveduko tilto plotis svyruoja nuo 7,75 metro iki 8,24 metro.  Arkų kolonos yra 3,70 metro storio, o apatinių arkų plotis siekia 4 metrus. 2009 m. atliktų geofizinių tyrimų duomenimis kolonų pamatai yra maždaug 5,4-6,0 metro žemiau dabartinio paviršiaus. 
   Leidžiantis žemyn Atatürk'o bulvaru link Auksinio Rago įlankos prieiname barokinę Seb Sefa Hatun Camii Çeşmeleri (Seb Sefa Hatun mečetę), pastatytą 1787 m. Nedidelis raudonų plytų pastatas stovi visai šalia bulvaro, tad neužeiti tiesiog neįmanoma. Apsižvalgome aplinkui: parkelis, suoliukai, rožynas ir veikiantis WC. Pati mečetė uždaryta.
   Traukiame toliau. Atatürk'o bulvaras susieina su Atatürk'o tiltu (Atatürk Köprüsü). Pirmasis tiltas šioje vietoje pastatytas dar 1836 m. Tiltas buvo medinis ir žinomas kaip "žydų tiltas" (Yahudi Köprüsü). 1875 m. jį pakeitė antras, jau geležies konstrukcijų tiltas, kurio naudojimo laikas baigėsi 1912 m. Dabartinis tiltas statytas 1936 m. ir jo pavadinimas pakeistas į Unkapani Köprüsü arba Atatürk Köprüsü.
    Už kelių šimtų metrų nuo Atatürk Köprüsü nutiestas naujas Haliç metro tiltas (Haliç Metro Köprüsü), kuriuo viršutine dalimi dunda greitieji metro traukiniai, o apatinė dalis skirta pėstiesiems. Tiltas sujungia Fatih ir Beyoğlu rajonus. Žygiuojame iki jo.
   Tiltas pradėtas statyti 2009 m, baigtas - 2014 m., statybos kaina 146,7 mln. Eurų. Tilto ilgis 936 m, plotis 12,6 m, aukštis 65 m. Haliç tiltu einanti metro linija yra vienintelė antžeminė metro linija Stambule.
Haliç Metro Köprüsü. Tolyje matyti Galata bokštas

Įveikę beveik kilometro ilgio tiltą atsiduriame kitoje Auksinio Rago įlankos pusėje, Beyoğlu rajone. Pirmas objektas, patraukęs mūsų žvilgsnį - Galata Surlari (Galata siena), kurios viduramžius menančiose nišose susikrovęs savo negausią mantą miegojo benamis. Sakyčiau, patogus viešbutis :) Toliau ėjome link Galata tilto, link Karaköy rajono.

 


 Arabų mečetės gotikos stiliaus varpinė veikia kaip minaretas

Dar vienas sustojimas. Raudonų plytų pastatas, primenantis viduramžių pilį. Perskaitome - Arap Camii (Arabų mečetė). Sunku patikėti. Jos architektūra taip smarkiai skiriasi nuo kitų Stambulo mečečių. Mieste yra dešimtys Bizantijos stačiatikių bažnyčių, kurios buvo pertvarkytos į mečetes, tačiau Arabų mečetė yra vienintelė Romos katalikų bažnyčia, pertvarkyta į Stambulo miesto mečetę.



Pastate vyrauja italų gotikos stilius
   Kažkada, XIII a. pradžioje šioje vietoje stovėjo mažytė San Paolo (Šv. Pauliaus) koplyčia. XIV a. koplyčia buvo praplėsta pagal vienuolių domininkonų užsakymą ir pavadinta Šv. Dominyko (Saint Dominic) bažnyčia. Bažnyčia veikė iki Konstantinopolio užkariavimo 1453 m.. Osmanai ją pavertė mečete ir suteikė Galata Camii pavadinimą. Tačiau XV a. pabaigoje šioje vietovėje apsigyvenus Andalūzijos arabams mečetę imta vadinti Arap Camii.
  Per 1731 m. Galata gaisrą  mečetė buvo apgadinta, o atstatant italų gotikos stiliaus pastatas įgavo ir osmanų architektūros elementų, tačiau savo pradinį veidą vis dėlto išlaikė. 
Mečetės vidus daugiau priminė teatro salę, nei maldos namus

  Kai apžiūrėję Arap Camii išėjome į kiemą, sutemos jau gaubė gatves. Pavakarieniauti nutarėme Karaköy rajono vienoje iš hipsteriškų gatvelių, kuriose jau lankėmės prieš dieną. Didžiulis malonumas dar kartą užsukti į mažas meno galerijas ar pasigrožėti gatvės menu, kuris šioje erdvėje išreikštas labai ryškiai: čia ant sienų galima pamatyti ir Frida Khalo, ir Charlie Chaplin, ir daugelio kitų pasaulinių žvaigždžių portretus. Sakoma, kad  kai kurie parduotuvių ar kavinių savininkai moka menininkams nemenkus pinigus už tai, kad sienos prie jiems priklausančių pastatų būtų pagražintos grafičiais. 
 



  Be meno, šiose gatvelėse galima paragauti skaniausių gatvės patiekalų, ruošiamų čia pat prie tavo akių. Sustojame prie vienos iš daugybės maisto krautuvėlių: čia ruošiamas balik ekmek (keptos skumbrės sumuštinis) atrodo labai skaniai. Užsisakome ir stebime sumuštinio gaminimo procesą: į lavašą vyniojama  jau iškepta skumbrės filė, dedamos daržovės, padažas, spaudžiama citrina, visa tai susukama ir apkepama ant grotelių.  
 
Balik ekmek gamybos subtilybės
 

Rezultatas: skaniausias balik ekmek


   Vakarienė gerai, tačiau atsisveikinti su Stambulu nepavakarojus prie nargile, dar vadinamos shisha (šiša), būtų nedovanotina klaida. Išsirenkame barą  Papel Karaköy ir užsisakome šišą bei arbatos. Vandens pypkės rūkymas - viena seniausių Turkijos tradicijų, kuri neprarado savo populiarumo iki šių dienų. Štai ką rašo apie kaljaną (nargile) internetinis žurnalas Jovita: ,,sultono Murad'o IV valdymo metais (1623-1640) kaljanas Turkijoje tapo toks populiarus, kad sultonas, grasindamas mirties bausme, uždraudė jį rūkyti, nes suabejojo, ką žmonės mėgsta labiau - jį ar kaljaną. Kaljano rūkymas - gana ilgas, nuo vienos iki dviejų valandų trunkantis, procesas. Kaljanas dera tik su tyla ir ramiomis mintimis. Rūkydami žmonės daugiau nieko neveikdavo, tik tyliai, ramiai gulėdavo, rūkydavo ir mąstydavo... Bet kam sultonui reikalingi pavaldiniai, kurie nieko nedirba?.. Tačiau prisiekusių kaljano rūkytojų negąsdino net mirties bausmė. Po 14-os draudimo metų supratęs, kad taip gali išžudyti visus savo pavaldinius, sultonas atšaukė draudimą rūkyti kaljaną. Pasiūlymas parūkyti kaljaną Turkijoje reiškė pasitikėjimo ir palankumo parodymą. Atsisakymas galėjo būti suprastas kaip rimtas įžeidimas.
 Europoje kaljanas išpopuliarėjo tarp aukštuomenės damų XX amžiaus pradžioje. Ypač buvo madinga fotografuotis rūkant kaljaną.
 Senovinė vandens pypkė šimtmečiais buvo skirta dienos stresui „išrūkyti", atsipalaiduoti su draugais ir giminaičiais."



Atsisveikinti su Stambulu nepavakarojus prie nargile būtų nedovanotina klaida

  Tenka pripažinti, kad tradicija susirinkti su bendraminčiais kavinėje prie kaljano gaji iki šiol. Pavakare daugelis Stambulo barų buvo nusėsti lankytojų, ant kurių staliukų stovėjo kaljanas ir arbatos stiklinaitės. Alkoholį mažai kas rūkydamas kaljaną gėrė. Prisėdome prie Papel Karaköy lauko staliuko - tai puiki vieta išbandyti shisha, aptarti kelionę bei pasidairyti į gatvėje ir kituose baruose verdantį gyvenimą. Žodžiu, paskutinis gurkšnis Stambulo kvapų, paskutinis žvilgsnis į šio miesto grožybes užsitęsė iki vėlumos.
   Į viešbutį pasiradome jau gerokai po 1 val. nakties. Kaip buvo žadėta, prašome pažadinti 5 val. ir nuvežti į oro uostą. Administratoriaus atsakymas nustebina: viešbučio taksi veža tik nuo 6 val. ryto - o juk buvo žadėta kaip kompensacija nemokamas transportas į oro uostą!  Nors gili naktis, dar gerą valandą ginčijamės, kol išsikovojame transportą. Gulame neramia širdimi - ar tikrai laiku nuvyksime į oro uostą.
  5 val. ryto atsisveikiname su budinčiu vaikinu ir labai apsidžiaugiame lauke pamatę laukiantį taksi, bent šiuokart viskas vyko sklandžiai. Tačiau...jau važiuojant į oro uostą gavau žinutę iš Booking.com:  Theodian Hotel informavo mus, kad jūs neatvykote, todėl jūsų užsakymas anuliuojamas. Mes neatvykome? Va čia tai naujiena!  (Kodėl taip pasielgė viešbučio administracija, supratome tik namuose: jokių komentarų apie viešbutį rašyti negalėjome - juk mūsų ten nebuvo! Tačiau mes visko taip nepalikome - susirašėme su Booking.com, paaiškinime situaciją ir jie suteikė prieigą komentarams. Tegul visi žino!)
  Tad mūsų kelionė baigėsi kaip ir prasidėjusi - konfliktu su viešbučiu. Tačiau tarpe šių konfliktų turėjome puikų laiką viename gražiausių pasaulio miestų. Tad tariame, ne sudie, o  ,,Iki pasimatymo, Stambule!" Ir kitą kartą būsime atidesnės pasirinkdamos nakvynės vietą :)


P.S. Prieš vykdami į Stambulą, būtinai perskaitykite Elif Shafak Mečetė sultono dukteriai, ji padės atskleisti bent mažą dalį šio miesto paslapčių.