Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2022 m. gruodžio 15 d., ketvirtadienis

Eklerai (éclair), profiteroliai (profiteroles) ar plikytos tešlos (shoux) pyragaičiai

  Girdėjau nuomonę, jog kiekviena namų konditerė privalo mokėti iškepti profitreolius. Aš esu kepusi eklerus (pranc. éclair), o su profiteroliais  (pranc. les profiteroles) neteko susidurti. Ir dar, šie pyragaičiai (tiek eklerai, tiek profiteroliai) kepami ne iš bet kokios, o tik iš choux tešlos. Kažkoks stebuklas, aš tai tikrai tokių žodžių nežinau, ir nuo ko pradėti šiuos konditerinius stebuklus gaminti, jokio supratimo neturiu. Bet juk yra visagalis google, kuris mane nuramino. Viską, pasirodo, aš žinau, tik taip mandrai nevadinu :) Choux tai paprasčiausia plikyta tešla, eklerai - pailgos formos plikytos tešlos pyragaičiai, profiteroliai – nedideli apvalios formos plikytos tešlos pyragaičiai :)  Eklerai dažniausiai būna aplieti šokolado ar kitokiu glajumi, o profiteroliams uždedama craquelin  keputėlė. Tiek vieni, tiek kiti pyragaičiai yra tuščiaviduriai, todėl į juos dedamas įdaras. Dažniausiai tai būna saldūs kremai, bet galima įdaryti ir mėsa bei žuvimi ar sūriu.


   Tai va, kai viskas tapo aišku ir suprantama, ėmiausi darbo. Kepiau pailgos formos plikytos tešlos (Choux) pyragėlius su traškia craquelin keputėle. Šį kepinį sudaro trys dalys: plikyta tešla, traškis ir įdaras.

   Pirmiausia pasigaminame craquelin, kurio tešlai reikės:
50 g cukraus
50 g miltų
60 g sviesto (kambario temperatūros)
  Į vidutinio dydžio puodą supilame vandenį, įdedame sviestą, suberiame cukrų ir druską ir ant didelės ugnies maišydami kaitiname iki užvirimo (sviestas turi ištirpti karštame vandenyje). Tada sumažiname karštį iki vidutinio, supilame miltus ir staigiai maišome, kol miltai išgarina dalį vandens ir tešla atšoka nuo puodo sienelių. Masę perdedame į dubenį, palaukiame kol šiek tiek atvės ir įmušame kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdami masę mikseriu. Choux tešla paruošta kepti.
  Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir konditeriniu maišeliu išspaudžiame tešlos masę, formuodami nedidelius apskritimus ar pailgas juosteles. Iš šaldymo ištraukiame craquelin tešlą ir sausainių formelių pagalba išpjauname apskritimus (jei kepame apskritus pyragaičius) arba tešlą supjaustome pailgomis juostelėmis (jei kepame pailgus pyragaičius). Craquelin dedame ant suformuotų pyragėlių viršaus.

  Kepame karštoje 220°C orkaitėje įjungę kaitinimą viršus/apačia 10 minučių ir dar apie 30 minučių sumažinę karštį iki 180°C. Kol pyragaičiai kepa orkaitės durų neatidarinėjame ir nenaudojame vėjelio funkcijos. O štai pyragaičiams iškepus, atidarome orkaitės duris, kad jie šiek tiek atvėstų ir po kelių minučių, išėmę iš orkaitės, perkeliame ant grotelių iki visiško atšalimo. Labai skanūs be įdaro, bet jei norite dar labiau pamaloninti gomurį - įdarykite juos savo mėgstamu kremu.  

2022 m. gruodžio 5 d., pirmadienis

Kanelės (Canelés (Cannelés) De Bordeaux)

     Canelés (Cannelés) De Bordeaux – toks yra originalus šių dviejų kąsnių prancūziškų pyragėlių pavadinimas. Šis gardėsis kilęs iš Bordo miesto, jo atsiradimo istorija siekia kelis šimtus metų. Viena iš legendų apie kaneles pasakoja, kad tai vienuolių sugalvotas saldumynas. Vienuolės kepdavo kaneles ir parduodavo, o už gautus pinigus šelpdavo varguolius. Vienuolės produktus gaudavo iš vietinių ūkininkų – vyndariai dovanodavo kiaušinių trynių, kadangi vyno gamyboje buvo naudojami tik baltymai drumzlėms nusodinti, uoste iš atplukdytų laivų gaudavo  miltų ir romo, kuriuo gardindavo kaneles. Sakoma, jog tuometiniai pyragėliai net nebuvo panašūs į šiandien visų taip mėgstamą desertą, tačiau vadinami jie buvo labai panašiai: „canelas“ arba „camelions“. Šie pyragėliai tapo tokie populiarūs, jog kepėjai ėmė specializuotis būtent jų kepime. Laikui bėgant, pyragėlių kepėjams buvo suteiktas „Canauliers“ vardas. XIX a. „Canauliers“ vardas dingo iš istorijos puslapių ir atgimė tik XX a., kai vienas nežinomas Prancūzijos kepėjas vėl ėmė kepti pyragėlius pagal senąjį receptą.
   Prancūzijoje Canelés (Cannelés) de Bordeaux yra valgomос pusryčiams, desertui arba tiesiog kaip užkandis. Kanelės turi būti trijų, griežtai nustatytų dydžių: le petit – kąsnelis 17 g, le moyen – priešpiečių 30 g ir le grand – tradicinė kanelė, sverianti 60 g. 


    Šiandien Canelés (Cannelés) de Bordeaux yra tokios populiarios, jų galima įsigyti kiekvienoje kepyklėlėje. Tačiau aš norėjau pabandyti pati išsikepti šį prancūzišką skanėstą, todėl nusipirkau formą ir neatidėliodama ėmiausi darbo.
   Naminėms kanelėms reikės:
0,5 l pieno (3,2 proc);
50 g sviesto;
2 kiaušinių;
2 kiaušinių trynių;
120 g. miltų;
190 g cukraus;
1 v. š. brendžio (tradiciškai pilamas romas, tačiau aš jo neturėjau);
1 a. š. vanilės esencijos;
žiupsnelio druskos.


    Pieną ir sviestą sudedam į vieną puodą, užverdam.
    Miltus sumaišome su cukrumi ir druska.
  Kiaušinius ir kiaušinių trynius suplakam rankiniu plakikliu. Į kiaušinių masę įmaišome miltų ir cukraus mišinį, tada, po truputį, pilame pravėsusį pieną su sviestu. Maišome iki tol, kol neliks jokių gumuliukų. Tešla gaunasi skysta, bet tokia ir turi būti.
  Įmaišome romą (aš pyliau brendį) ir vanilės esenciją. Dubenį apdengiame maistine plėvele ir paliekame šaldytuve parai, na, mažiausiai per naktį.
     Po paros traukiame tešlą, gerai išmaišome ir supilstome į formeles. Jei formelės silikoninės - nereikia niekuo tepti, jei metalinės – prieš pilant tešlą, formeles patepame sviestu.  Pilti patogiausia iš kokio nors indo su piltuvėliu, nes tešla labai skysta. Formelių jokiu būdu nepripildome iki pat viršaus, nes kanelės kepdamos padidėja.
   Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 230 laipsnių viršus-apačia. Kepame 10-15 minučių, tada sumažiname temperatūrą iki 180 laipsnių ir dar kepame 45 minutes, kol viršus paruduoja. Jei kanelės pradeda ,,degti" jas perkeliame į žemesnę orkaitės lentyną.
     Iš nurodyto kiekio tešlos išeina apie 30-40 le petit kanelių. Gardžių potyrių!


2022 m. lapkričio 25 d., penktadienis

Sigurd Hoel Užburtas ratas

Viršelis. Sigurd Hoel Užburtas ratas (Trollringen), leidykla Gimtasis žodis,  2006 m.,
iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius,  335 psl.
Apie knygą. Hovardas Gjermundsenas, gimtinėje praradęs gerą vardą ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų, skurdų ir be galo tamsų kaimą Norvegijos šiaurėje, susituokia su turtinga gražuole našle Renau. Visas jo tolesnis gyvenimas - tai žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, jį supančia neapykanta, klasta, skurdu ir prietarais. Tamsos jėgos pasirodo stipresnės, abu herojai žūsta, nepajėgdami pralaužti užburto rato, jų laimę temdančio prakeikimo. Tačiau skaitytoją žavi pagrindinio herojaus žmogiškumas, tiesumas, tikėjimas gėriu ir teisingumu. „Užburtas ratas" - bene geriausias dvidešimtojo amžiaus norvegų klasiko Sigurd'o Hoel'io (1890-1960) romanas.

  Veiksmas vyksta XIX a. pradžioje, vaizduojama to meto Norvegijos kaimo buitis, žmonių santykiai. Pagrindinis romano herojus Hovardas, netekęs savo gimtinėje gero vardo ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų tamsų kaimą šiaurėje. Visas jo tolimesnis gyvenimas-žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, su jį supančia neapykanta, klasta, skurdu.
  Hoel Sigurd (Sigurdas Hùlis) 1890 gruodžio 14 d. Nord-Odal. Oslo universitete studijavo tiksliuosius mokslus. Dirbo mokytoju, Norvegijos mokslų akademijos sekretoriumi, redaktoriumi, literatūros kritiku darbininkų laikraščiuose. 1943–45 gyveno Švedijoje, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. 1952–60 Norvegijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išgarsėjo satyriniu romanu ,,Nusidėjėliai vasaros saulėje" (Syndere i sommersol 1927), kuriame šaipomasi iš psichoanalizės. Kituose romanuose daugiausia vaizduojama iš valstiečių kilusio jaunuolio gyvenimas sostinėje, vienatvė, svajonės, meilės išgyvenimai. Po karo išleistuose kūriniuose paliečiamos nacizmo atsiradimo temos, ieškoma menininko vietos gyvenime.  Rašytojas mirė 1960 m. spalio 14 d. Osle.
   Mano nuomonė.  Mano pažįstama Norvegija – pažangi, turtinga valstybė, su joje gyvenančiais laimingais žmonėmis. O šis romanas skaitytoją nukelia vos 100 metų atgal ir įmeta į tokią juodą duobę iš kurios, atrodo, neįmanoma išsikapstyti. XIX a. Norvegijos kaimas, pasislėpęs tarp fjordų, kurio nepasiekia šviesesnio gyvenimo atšvaitai. Čia klesti prietarai, pavydas, neapykanta, čia žmonės geresnio gyvenimo siekį laiko velnio išmislu, žlugdoma bet kokia pažangesnė mintis. Bet kokie siekiai ir pastangos ištraukti kaimą iš tamsumų bei skurdo sutinkami su didžiausia neapykanta. Geresnio gyvenimo siekiantis žmogus tampa viso kaimo priešu, sugniuždomas morališkai, o vėliau ir sunaikinamas fiziškai. ,,Tasai kaimas sugniuždo visus" (183 p.) Sugniuždo tam, kad gyventų taip, kaip gyveno jo senieji gyventojai – tamsoje ir varge. Ar gi buvo taip blogai – klausia kaimiečiai, – kam visa tai keisti?
  Ši knyga atgaivino mano atmintį, kad ir mes turime Žemaitę, rašiusią labai panašia tema – apie sutryptą geresnio gyvenimo svajonę, prarastą tikėjimą šviesa ir pažanga, apie nusivylimą kaimo žmogumi, jo nenorą keisti nusistovėjusį gyvenimą. Apie užburtą ratą, iš kurio retas kaimietis sugebėdavo ištrūkti. 
  Tikrai klasiko plunksnos verta knyga. Sodri, klampi, tokia, kurią skaityti sunku, nes ima pyktis dėl žmonių bukumo, o paleisti iš rankų negali, žodžiai tiesiog hipnotizuoja, užburia ir įtraukia į aprašomų įvykių sūkurį. ,,Užburtas ratas" viena tų knygų, kuri ilgam liks atmintyje. 

Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas

 Viršelis. Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas (Grégoire et le vieux libraire), leidykla Gelmės, 2022 m., 208 psl., iš prancūzų kalbos vertė Neringa Macatė ir Asta Bieliauskaitė
  Apie knygą. Marco Rogerio „Gregoras ir Senasis Knygininkas" – pasakojimas apie tai, kas gali sujungti dviejų skirtingų kartų atstovus ‒ mokyklą metusį aštuoniolikmetį Gregorą ir senąjį poną Pikjė, kuriam knygos yra ne tik langas į pasaulį, bet ir šeima. Ilgus metus dirbęs savo knygyne, jis priverstas apsigyventi ankštame pensiono kambarėlyje, į kurį tenka sutalpinti ir apie tris tūkstančius knygų. Dėl Parkinsono ligos ir glaukomos ponas Pikjė jau nebegali skaityti, tad jaunasis maisto išvežiotojas Gregoras tampa jo „akimis" ‒ vaikinas skaito balsu, nors iki tol knygų pasaulis jam buvo svetimas. Jis pats įsitraukia į skaitomas istorijas, iš jų mokosi, jas jautriai išgyvena. Savo ruožtu ponas Pikjė mato jaunuolio, kurį kiti jau galbūt buvo „nurašę", potencialą ‒ guvų protą, smalsumą, jaunystės polėkį, ateities viltis. Ponas Pikjė perduoda Gregorui subtilų literatūrinį skonį ir aistrą knygoms ‒ anot autoriaus, „skaityti – tai gyventi", ir galbūt net stipriau, intensyviau. Atsivėrus žodžiams, atsiveria ir Gregoro širdis ‒ jis ima pasitikėti žmonėmis, pradeda skaityti kitiems seneliams, jo pasiklausyti kasdien ateina vis daugiau žmonių. Pensiono gydytojas išrašo savo pacientams Gregoro „skaitymo seansus", ir ši bendrystė per knygas sumažina jų socialinę atskirtį bei vienatvę, kuriai šie jautėsi pasmerkti.
   Tai šviesus ir jautrus romanas apie jaunystės ir senatvės sandūrą, kai tenka susidurti su žiauria, bet neišvengiama realybe ‒ liga, vienatve, mirtimi, ir, žinoma, apie literatūros galią žmogaus likimą pakreipti netikėta linkme.

* Marcas Rogeris (g. 1958, Bamake, Malyje) ‒ viešasis skaitovas, pirmuosius skaitymus pradėjęs dar 1992 metais. 1996 m. jis inicijavo kampaniją Le voie des livres („Knygų kelias"), 1997-aisiais, skaitydamas balsu, pėsčias apkeliavo Prancūziją. Nuo to laiko su skaitymais keliauja po pasaulį, daug ką pasiekia pėsčiomis, lankosi bibliotekose, kultūros centruose, teatruose, knygų salonuose.
2014 m. apdovanotas Grand Prix Livres Hebdo. Žiuri pasirinkimas (žiuri pirmininkė ‒ Amélie Nothomb).
   Mano nuomonė. Liūdna ir šviesi, keista savo turiniu, hipnotizuojanti – kažkas tarp klasikos ir moderniosios literatūros. Seno, jau išeinančio iš gyvenimo,  žmogaus (knygininko pono Pikjė) ir jauno, tik pradedančio savarankišką gyvenimą, žmogaus (Gregoro) duetas. Skirtingos kartos, skirtingos gyvenimo patirtys, skirtingi pomėgiai ir juos suvienijusi aistra skaityti. Pono Pikjė senatvės valandas užpildo knygos, kurios buvo visas jo gyvenimas, o Gregoras, nelauktai pasipainiojęs ponui Pikjė po akimis, niekada nesidomėjo literatūra. Tačiau tiek vieno, tiek kito interesai, kaip bebūtų keista, susikerta būtent ties knygomis. Pono Pikjė beprotiškas literatūros skaitymo idėjas mielai realizuoja Gregoras. Tokiu būdu abu knygos veikėjai tampa neatskiriami, atranda gyvenimo pilnatvę. 
   Man ši knyga tiko ir pritiko. Manau, pritiks kiekvienam, mylinčiam knygas, skaitymą ir gerą literatūrą.

Renata Šerelytė Pro rūdijančią naktį

  Viršelis. Renata Šerelytė Per rūdijančią naktį, leidykla Alma littera, 2020 m., 208 psl.

  Apie knygą. Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta? Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.
  Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...
  Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.
  Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.
Renata Šerelytė

  Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.
  Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.
  Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.
   Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.
  Mano nuomonė. Knygą rekomendavo bibliotekininkė - ačiū jai.  Knyga kaip reta nuoširdi ir neapsunkinanti skaitytojo istoriniais faktais. Autorė geba gyvu žodžiu, įsimintinai papasakoti paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo istoriją. Istoriją, kuri neliko praeityje, bet perėjo per visą sovietmetį ir išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje bei pažadino jau  brandžiame socializme gimusio jauno žmogaus jausmus, privertė jį suabejoti ,,nepaneigiama" tiesa apie pokario kovas. 
   Ryškūs charakteriai, raiški ir nenuobodi kalba, įtraukiantis siužetas neleido knygos paleisti iš rankų iki paskutinio sakinio.  Šis nedidelės apimties, bet svaraus turinio romanas tikrai vertas skaitytojų dėmesio. Rekomenduoju.

2022 m. lapkričio 16 d., trečiadienis

Elizabeth George Lošimas iš pelenų

Viršelis. Elizabeth George Lošimas iš pelenų (Playing for the Ashes), leidykla Alma littera, 2000 m., iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, 760 psl.

Apie knygą. Kento grafystės mietselio koledže randamas Anglijos kriketo rinktinės žaidėjo, žymaus sportininko Keneto Flemingo lavonas. Žmogžudystę tiriantiems inspektoriams tenka didelis galvosūkis...

Mano nuomonė. Vienas geresnių pastaruoju metu skaitytų detektyvų. Istorija lyg ir paprasta - name randamas nužudytas vietinės reikšmės kriketo žvaigždė. Kam buvo naudinga jo atsikratyti, kas jo taip nekentė, kad net pasiuntė myriop? Štai čia ir prasideda visas įdomumas, nes rašytoja labai subtiliai į visą, atrodo, su sporto pasauliu susijusią istoriją, įpina sudėtingus šeiminius santykius. Versijų daug, visi su nužudytuoju susiję asmenys, siekdami savo tikslų, meluoja. Todėl tyrimas tampa klampus, kol atsiranda asmuo, kuris prisiima kaltę. Bet ar tai tiesa, o gal ir jis meluoja? Visa tai turi išsiaiškinti, ir, žinoma, išsiaiškina inspektorius Linlis ir jo ištikima padėjėja seržantė Heivers.
   Ryškūs veikėjų charakteriai, intensyvus veiksmas,  vis naujos bylos  aplinkybės ir inspektoriaus meilės kančios neleidžia  atsitraukti nuo knygos iki paskutinio puslapio. Smagaus skaitymo, rekomenduoju.
  Beje, pagal E. George detektyvus BBC 2001 m. sukūrė serialą ,,The Inspector Lynley Mysteries", kurį rodė ir mūsų televizijos. 

2022 m. lapkričio 15 d., antradienis

GRAIKIJA – Santorini

  Ankstyvas rytas Atėnuose. parduotuvės ir kavinės dar uždarytos, kiemsargiai šluoja gatves, šiukšliavežės bilda tuštindamos pilnas miesto šiukšlines, o mes Syntagma aikštėje jau žvalios, atsigėrę kavos laukiame autobuso, vežančio į oro uostą. Tvarką žinome: autobuso bilietą perkame kioskelyje – 5.50 Eur, 40 min. Atėnų gatvėmis ir mes jau vietoje.
Pirmas žvilgsnis
   
  Po valandos skrydžio leidžiamės Santorinio oro uoste, iš kurio autobusu pasiekiame Firą.  Šiek tiek paklaidžiojame Fira gatvėmis, kol susirandame savo Villa Koronios. Pirmas įspūdis – faina, tačiau tolokai nuo centro. Neilgai trukus įvertiname – netoli. Žodis ,,toli" Santorinyje aplamai nenaudotinas, nes salos plotas 76 km², t.y., sala mažesnė už Šiaulių miestą, tai ar gali būti kas nors toli? 

Vaizdas iš Villa Koronios balkono
  
    Tai gi, gyvensime gamtoje su vaizdu į laukus, turėsime pakankamai erdvės akims paganyti ir rytus smagiai pasitikti balkone su kavos puodeliu, o vakarus leisti aptariant dienos įspūdžius prie vyno taurės. Ir baseinas kieme yra, tik noro turėk. Ir nebrangininkai– už 2 naktis 3 asmenims mokėjome 151 Eur. Žodžiu, mums patiko.

 Villa Koronios baseinas

 Susitvarkome apgyvendinimo formalumus ir žingsniuojame į Firos centrą ant kalderos krašto įsikūrusių baltų namų ir gatvelių apžiūrėti.
   Santorinis, vietinių vis dar vadinamas senuoju Thira vardu, tai sausumos likučiai po vieno iš didžiausių ugnikalnio išsiveržimų,  įvykusio 1650-1300 metais prieš mūsų erą ir sunaikinusio tuo metu klestėjusią Mino civilizaciją. Iš salos gerai matoma didžiulė kaldera – plati stačiašlaitė dauba, susidariusi išsiveržus ugnikalniui – apsemta vandens. Tai yra vienintelė paskendusi kaldera pasaulyje. Kalderos šlaitai – tai ir yra Santorinio sala. 

Kalderos šlaitai – tai ir yra Santorinio sala
   
    Santorinio pavadinimas, manoma, kilęs nuo mažos venecijiečių Agia Irini (arba Saint Irene) koplyčios pavadinimo. Salos sostinė yra Fira, kurios pavadinimas kildinamas iš „Thíra“ – senovinio pačios salos pavadinimo – tarimo. Fira išsidėsčiusi ant 400 metrų aukščio kalderos krašto, todėl čia galima pasigrožėti puikiais vaizdais.  

Fira išsidėsčiusi ant 400 metrų aukščio kalderos krašto

    Šiandien visą laiką skiriame Firai. Grožimės po kojomis tyvuliuojančia mėlyna jūra, tolyje plaukiančiais laivais, vaikštome siauromis baltomis, turistams skirtomis gatvelėmis, užsukame į mažutes suvenyrų parduotuvėles bei galerijas, prisėdame kavinukėje. 
Kur jūra susilieja su dangum
    Gražu. Balti namai su mėlynais bažnyčių kupolais, ne tik Firos, bet ir visos salos vizitinė kortelė. Anksčiau namai baltai buvo dažomi dėl praktinių sumetimų: buvo manoma, kad balta spalva ne taip praleidžia karštį, tačiau bažnyčių stogai buvę rudi, nes rudą spalvą paprasčiausia buvo išgauti iš žemės. Ir tik 1974 metais, numatant salos turistinį potencialą, Santorinio valdžia gyventojus įstatymu įpareigojo dažyti namus būtent balta ir mėlyna  – Graikijos vėliavos  spalvomis.
Pėsčiųjų taku vaikšto ne tik turistai  
    
    Einame ant kalderos krašto nutiestu taku. Tuo pat taku tipena ir asiliukai, ant savo varganų kuprelių į kalną gabendami ,,pavargusius" turistus. Čia reikia būti budriems ir kartkartėm po kojomis pažvelgti, priešingu atveju mėšlinus batelius teks skalbti ar net naują avalynę pirkti :)
   
    Mūsų dėmesį patraukia balta ir didelė šventovė, stovinti miestelio pradžioje ir matoma vos tik išlipus iš autobuso. Tai katedra – Santorinio stačiatikių metropoliteno bažnyčia, pastatyta 1827 m. ir XX a. viduryje atnaujinta po  žemės drebėjimo. Lyginant su kitomis salos bažnyčiomis ji stebina savo dydžiu ir įspūdinga varpine bei virtine arkų, supančių vidinį kiemą. Ne mažiau įspūdingos ir kitos Firos stačiatikių ortodoksų bažnyčios, išsiskiriančios savo mėlynais, su dangaus žydryne susiliejančiais kupolais ir balintom sienom.





   Iš šių išpūstais kupolais besipuikuojančių šventovių išsiskiria Romos katalikų bažnyčia, kurios varpinės bokšto smailę vos galima įžvelgti pro siauro skersgatvio plyšį.
Šv. Jono Krikštytojo katedros varpinės bokštas

   Pasivaikščiojimą po Firą baigiame vietinėje parduotuvėlėje nusipirkę garsiausio Santorini salos ,,Vinsanto" vyno. Tai vienas seniausių vynų pasaulyje, jis buvo žinomas jau Homero laikais. „Vinsanto“ yra natūraliai saldus vynas, gaminamas iš  saulėje džiovintų Assyrtiko ir Aidani rūšies vynuogių. Vyno fermentuojamas 40-60 dienų, o brandinamas 36 mėnesius  ąžuolo statinėse. Sako, šį vyną užsako net Vatikanas! 
   Mūsų, paprastų žemės vabalėlių, skoniui šis vynas buvo per saldus, tačiau paragauti ir įvertinti – būtina.
  Kitos dienos rytą pasitinkame balkone gerdamos kavą ir planuodamos pėsčiųjų žygį iki Oia (graikai taria Ija) miestelio. Atrodo visai netoli, tik už uolos, o realiai tai atstumas nuo Fira iki Oia apie 10-12 km, priklausomai nuo to, kur prasideda žygis. Mums teko numinti maksimumą - 12 km:) 

Baltasis Oia miestelis, atrodo, ranka pasiekiamas :)
   Visas mūsų kelias driekėsi kalderos pakraščiu. Dalį to kelio buvome ištyrinėję dar vakar, tad mums buvo įdomiau, kas už kalno, kur baigiasi Fira miestelio ribos. O už kalno atsiveria kitas kalnas ir taip dar keli kalnai kalneliai. Atrodo, jau pakylame ir viskas – Oia. Deja, pasiekę viršukalnę, matome kitą kalnelį, kurį teks įveikti. 
Paskutinis žvilgsnis į Fira, prieš pasukant už kalno

  Kelias labai įvairus, tai smėlis, tai akmenys, tai žolė, tai gabalai asfalto. Jei planuojate žygiuoti, pasirūpinkite tinkama avalyne (žygio batai nebūtini, tačiau avalynė turi būti patogi). Kelias labai įvairus, todėl nepabosta eiti. Gamtą keičia gyvenvietės, plynes – gėlių pievelės. O nuolat nuo kalderos krašto matoma žydra jūra tiesiog užburia savo grožiu. Taip visai nepastebimai įveikiame kalnus kalnelius ir nusileidžiame į atvirukinį Oia miestelį.


Tarp Fira ir Oia gyvenviečių

Pakelės malūnas



Atšiaurus peizažas

Spalvų žaismas

Kelio gale - Oia
   Pasiekus Oia šokas mūsų neištiko. Gražus baltas miestelis, kurio panoraminis-atvirukinis vaizdas mielesnis už realų pasivaikščiojimą jo gatvėmis, kurios pilnos turistų, sunku net prasilenkti. Parduotuvės siūlo tuos pačius suvenyrus, kaip ir Fira, kavinėse  patiekalai perpus brangesni, nei kitose vietose. Atvirai, mums smagiau buvo žygiuoti kalnais-pakalnėmis iki Oia, nei vaikščioti po jį. 
Aš atviruko fone :)


  Oia anksčiau buvo vadinama Apäno Meria (viršutinė pusė), o jos gyventojai vadinami apanomeritais.  XVII amžiaus viduryje buvo vartojamas ir Castelli San Nicolas pavadinimas. XIX amžiaus antroje pusėje pavadinimas buvo pakeistas į Oia. XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje miestelis visoje Viduržemio jūroje garsėjo išvystyta jūreivyste, tačiau  jau XX amžiaus pirmoje pusėje miestelio ekonomika smuko dėl karų, ekonominės depresijos ir per didelio žuvų išteklių gavybos. Daug žalos padarė ir 1956 m. žemės drebėjimas. Po žemės drebėjimo miestelis buvo atstatytas, išpuoselėtas ir dėl savo puikios geografinės padėties tapo patraukliu turistiniu objektu.

Šv. Panagijos bažnyčia

  Žemės drebėjimas neaplenkė ir pagrindinėje Oia aikštėje stovinčios tradicinės graikų ortodoksų bažnyčios. Iš pradžių ji buvo pastatyta tarp Oia pilies sienų, o po 1956 m. žemės drebėjimo buvo perkelta į miesto centrą. Manoma. kad dabartinė vieta yra stabilesnė ir, kilus naujam žemės drebėjimui, viliamasi, kad bažnyčia nenukentės.
 
     Gražiausia ir fotogeniškiausia Oia žvelgiant iš toliau ir aukščiau. Padarėme keletą nuotraukų, pralėkėme pagrindine gatve mažai kur sustodamos, tačiau vienas pastatas patraukė mūsų dėmesį. Jis išsiskyrė iš kitų baltų statinių. Tai spalvotas Atlantis Books knygynas. Šį knygyną XX a. devintajame dešimtmetyje įkūrė du draugai ir jis tapo miestelio intelektualų susitikimo vieta. Knygynas, deja, buvo uždarytas, tačiau pakako pamatyti jo išorę, kad suprastum koks jaukus ir savas jis turi būti viduje. Čia vyksta filmų festivaliai, gyvi pasirodymai bei kasmetinis meno ir literatūros festivalis „Caldera“.

Atlantis Books knygynas

 Apsukę dar vieną ratą Oia centru neriame į miestelio pakraštį, kur nedideliame restoranėlyje prisėdame pietų. Meniu – sardinės. Nustembame, kodėl tokios mažos, Portugalijoje tai valgėme o-ho-ho kokias dideles! Padavėjas paaiškina, kad tai vietinė žuvelė, tokios šiose pakrantėse plaukioja. Tiko ir mažos, nes labai jau skanios buvo. Po pietų skubame į autobuso stotelę ir po pusvalandžio kelionės jau būname Fira.

Salos žemėlapis su visuomeninio transporto maršrutais
 
 Kitą dieną Fira autobusų stotyje apžvelgiame salos žemėlapį ir nusprendžiame pasižvalgyti po Perivolos miestelį ir pasimaudyti jūroje. Sėdame į autobusą ir leidžiamės į pažintinę kelionę po pietinę salos dalį (per autobuso langą). Perivolos pasiekiame maždaug už valandos. Tai kurortinis miestelis, todėl visi namai, kavinės ir kitos pramogos išsidėstę apie 1,5 km ilgio pajūrio ruože, kuris ,,užrakinamas" milžiniška, į vandenį ,,įbridusia" uola. 
Juodo smėlio Perivolos paplūdimys

 Juodos spalvos vulkaninis smėlis, kontrastingai mėlyna jūra, ramybė ir romantika  į miestelį sutraukia būrius poilsiautojų, čia dažnai vyksta vestuvių fotosesijos. Maudytis Perivolos paplūdimyje gana ekstremalu, nes jūra gilėja netoli kranto, o dugną dengia dideli akmenys. Tačiau vanduo toks šiltas ir skaidrus!

Pasivaikščiojimas akmenukais

Miestelyje lyg ir nėra ką veikti, tik maudytis, degintis, valgyti, na, dar užsiimti vandens sportu.  Mums iš išvardintų veiklų tiko tik viena :) Tad nusimaudę ir kiek apdžiūvę patraukėme į autobuso stotelę, iš kurios autobusu nuvažiavome iki Pyrgos. Čia atradome tai, kas buvo miela mūsų širdžiai ir kas išpildė mūsų lūkesčius. 


Pyrgos nėra toks populiarus, kaip Fira ar Oia, tačiau jo autentika labiau žavi, nei nuglaistytos minėtų miestelių sienos. O turistų čia vienas-kitas, todėl pasivaikščiojimas jo siauromis gatvelėmis buvo ypač malonus. 

  Pyrgos graikų kalba reiškia „bokštas“, tinkamas kaimo, iškilusio virš likusios salos dalies, pavadinimas. Pyrgos, manoma, buvo įkurtas XIII amžiuje, kai salą valdė venecijiečiai. Pradžioje tai buvo mažas miestelis prie vienuolyno. Apie 1580 m. miestelis buvo apsuptas tvirtovės siena, gynusia jo gyventojus nuo išorės priešų.  Daugelis istorikų teigia, kad Pyrgos iki 1800-ųjų buvo Santorinio sostinė. Ir tai būtų visiškai suprantama, nes miestelis stovėjo ant aukštos kalvos, toliau nuo vandenyno, apsuptas tvirtovės sienų – jis, praktiškai, buvo nenugalimas. Tačiau tai tik teorija :)


  Siauromis gatvelėmis ar numintais laipteliais kylame į kalną. Pasiekiame miestelio aukščiausią tašką. Iš čia atsiveria puikiausi vaizdai. Čia pat baltuoja Fira ir Oia, net savo gyvenamąją vietą įžiūrėjome. Apžiūrime išlikusius miesto sienos likučius, nedidelę bažnytėlę. Ant tvirtovės sienos pastebime pritvirtintą milžinišką metalinį kryžių – ant jo per didžiąsias šventes tikintieji sustato degančias žvakes, kurių liepsna matoma net atokiausiuose salos kampeliuose. Dabar telikę tik nuvarvėjusio vaško pėdsakai.
  Nuo aukščiausios Pyrgos vietos leidžiamės žemyn, apeidamos netikėčiausiose vietose įsikūrusias kavines, lįsdamos tarp namų įrengtais tuneliniais praėjimais ir kartas nuo karto pakeldamos akis į mėlyną dangų įrėmintą baltai-mėlynais bažnyčių kupolais. 
Tunelinis praėjimas

  Dabartinė Pyrgos istorija atveria Antrojo pasaulinio karo žaizdas –1944 m. per vokiečių antskrydį žuvo daug miestelio gyventojų. Besileisdamos aptikome memorialinį paminklą karo aukoms atminti. O už paminklo senoviniais varpais besipuikuojančią Agios Nikolaos koplyčia.
Agios Nikolaos koplyčios varpai

  Neaplenkė Pyrgos ir 1956 m. vykęs žemės drebėjimas, tačiau jo pasekmės nebuvo tokios baisios, kaip kitose Santorini vietovėse. Daugiau žalos padarė vėliau vykęs nekompetentingas ir korumpuotas rekonstrukcijos procesas, kurio metu buvo nugriauta daug žemės drebėjimo nepaliestų pastatų. Daliai gyventojų teko išsikraustyti iš Pyrgos ir savo gyvenimus kurti kitur.

Kažkam rekonstrukcijos proceso pasekmės, o man grožis

   1980-ųjų pabaigoje didžioji dalis miesto buvo atkurta. Čia, kaip ir visame Santorinyje, kelią skynėsi masinis turizmas. Tačiau Pyrgos nepasidavė šiai psichozei ir išlaikė savo išskirtinumą.

Agia Theodossia bažnyčia 
1995 m. Graikijos vyriausybė už turtingą paveldą Pyrgos paskelbė „saugoma gyvenviete“. Žavu, kad Pyrgos ir toliau sėkmingai derina savo tradicinį gyvenimo būdą ir turizmo ekonomiką.

Agios Nikolaos bažnyčia
  Miestelis išlaikė savo autentiškumą, jame pulsuoja kasdienis įprastas gyvenimas: gaminamas valgytis, skalbiami ir saulėje džiovinami drabužiai, laistomi daržai, auginami vaikai, o siestos metu užsidangstomos langinė nuo smalsių turistų ir kaimynų žvilgsnių.

  Čia mažiau viešbučių ar nuomojamų apartamentų, o ir šie įsilieja į miestelio aplinką. Vaikščiodamos nepajutome (bent išoriškai) didelio kontrasto tarp vietinių gyventojų namų ir nuomojamų būstų. 


  Atrodo, išlandžiojome visas pakampes, jau kiek pavargome ir išalkome, todėl pradedame dairytis kokio restorano ar tavernos. Žinoma, nepraleidžiame progos dar ir dar pafotografuoti. 






  Visai netoliese nuo įvažiavimo į Pyrgos pastebime taverną Mythos,  kuri mums pasirodo labai miela. Ilgai nesvarstę prisėdame. Groja graikiška muzika, o mes ragaujame graikiškus patiekalus, gurkšnojame alutį ir linkčiojame į taktą – Pyrgos yra tai, ko tikėjomės  skrisdamos į Santorini. Gal net ir daugiau...

Tomatokeftedes –  saulėje prinokusių pomidorų ir fetos kotletukai, kepti  alyvuogių aliejuje 

  Tokia tai buvo paskutinė mūsų diena Santorinyje. Rytoj išskrendame į Atėnus, o jau iš ten – tiesiai į Kretrą. Atostogos tęsiasi!