Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2016 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Jean-Christophe Grangé Kaikenas



Vienas sakinys. ,,<...> neapykanta ilgainiui visuomet laimi." 425 p.
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grangé Kaikenas (Kaiken), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Janina Brundzienė, 456 p.
Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.
Apie knygą. Olivjė Pasaną ir Patriką Gijarą sieja daug bendro: abu užaugo be tėvų, vaikystę praleido tuose pačiuose globos namuose, o viską, ką turi šiandien, sukūrė savo rankomis. Tik dabar vienas jų – policijos kriminalinės brigados vadas, liguistai besižavintis tradicinės Japonijos kultūra ir papročiais, o kitas – įtariamasis žudiko maniako, dar žinomo „Akušerio“ pravarde, byloje. Pasanas įsitikinęs, kad būtent Gijaras vykdo protu nesuvokiamo žiaurumo egzekucijas, tačiau kaltinimams pagrįsti stinga įrodymų. Kol Olivjė kvėpuoja „Akušeriui“ į nugarą, pats sulaukia smūgio iš artimiausio žmogaus – žmona japonė pateikia skyrybų prašymą, o jo šeimos link artėja žudikas.
Mano nuomonė. Perskaityta dar viena mano mėgstamo prancūzų kriminalinių romanų rašytojo J. Ch. Grangé knyga. Nebloga, tačiau tikrai ne pati geriausia. Ištęsta. Siužetas suregztas taip, jog pirma knygos dalis neturi nieko bendra su antrąja. Ko siekė autorius aprašinėdamas psichopato vykdomas žmogžudystes, jei jos neturi jokio ryšio su pagrindine siužeto linija? Knyga pradžioje intriguoja, kelia susidomėjimą, tačiau apie vidurį darosi nuobodu, naujai pamėtėta intrigėlė vėl įtraukia į įvykių sūkurį, deja, neilgam. O knygos pabaiga ir visai nuvilia. Jei žanras nebūtų tiksliai apibrėžtas ir įvardintas - DETEKTYVAS - sakyčiau knygos siužetas labiau linksta į šeimyninę dramą su kriminaliniais elementais. Tiesa, Japonijos kultūros ir samurajiškų tradicijų čia apstu, autorius jomis tiesiog mėgaujasi, taip sužadindamas ir skaitytojo smalsumą. Kartojuosi, knyga nebloga, tačiau tikrai ne geriausia (iš mano skaitytų), o su ''Purpurinės upės" net lyginti neverta. 
Įvertinimas. 3/5

Gina Viliūnė Karūna be karaliaus

Vienas sakinys. ,,Geras pokalbis gali dovanoti tokią pat palaimą kaip ir seksas, gal net geresnę." 46 p.
Žanras. Senojo Vilniaus trileris
Viršelis. Gina Viliūnė Karūna be karaliaus, leidykla Tyto Alba, 2012 m, 264 p.
Apie autorę. Gina Viliūnė gimė 1974 metais Vilniuje, vaikystė prabėgo Žvėryne. 2000-aisiais baigė Vilniaus pedagoginį universitetą, o 2004 metais gidų kursus. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“, vėliau ėmėsi grožinės literatūros. 
Apie knygą. Algė Gustaitė – beviltiška darboholikė ir tipiška karjeristė. Tokiems atostogos – bausmė, o ne išsvajotas atokvėpis. Ką veikti, po perkūnais? Sprendimas ateina netikėtai: Algė gauna senelio palikimą – namą Kaune kartu su lotynišku raštu, pasakojančiu apie kažkokius antspaudus. Giminės mįslė? Dar nespėjus pradėti aiškintis, pasirodo, kad palikimo kažkas gviešiasi. Pasigirsta paslaptingi grasinimai... Na, jau ne, užsispyrusi Algė taip lengvai neatiduos to, ką jai paliko senelis.
O prieš 600 metų į Vilnių skubėjo pasiuntinys su karališku nešuliu. Jo ausyse dar tebeskambėjo baisus seno žynio prakeikimas. Pasiuntinys nuvarė arklius, tačiau Vytautas Didysis karūnos nebesulaukė. Nuo jo mirties ir prasidėjo prakeiktosios karūnos kelionė: laukdamas savo valandos karališkasis vainikas keliavo iš rankų į rankas. Pabuvo Radvilų slaptavietėse, matė ir Vilniaus slaptųjų draugijų intrigas, ir dvarelio užkaborius. Ir niekam toji karūna neatnešė nei turtų, nei laimės...
Bet visa tai nesvarbu. Į karūnos paieškas azarto pagauta Algė įtraukia bičiulį istoriką, ir jaunoji pora ima blaškytis po Vilniaus bažnyčias. Tačiau ieškotoja nė neįtarė, kad karūnos siekia daugiau pavojingų varžovų, o panaikinti prakeikimą tikisi ir nūdienos pagonybės išpažinėjas krivis Antanas, apeigas galintis atlikti tik trumpiausią metų naktį... Ir beprotiškos varžybos, kas pirmas laikys rankose Vytauto Didžiojo karūną, prasideda.
Mano nuomonė. Smagi paskaityti pasaka, įvilkta į trilerio žanrą. Sakyčiau, knyga daugiau orientuota į paauglius, kuriems dar nuotykių dvasia gyva. Siužetas neįmantrus, kartais juokingai naivus: gaudynės, šaudynės, automobilių avarijos, požemių kalėjimai ir stebuklingi išsigelbėjimai, bei  graži pabaiga, kai visi gyvi, sveiki, laimingi, o blogiečiai nugalėti :) O ir veikėjų tipažai labai jau standartiniai: jei jau pagrindinė herojė, tai darboholikė gražuolė, kuriai netikėtai ant galvos nukrinta palikimas ir neplanuotos atostogos, jei jau mokslininkas, tai praplikęs, kuklus, bet patikimas, spinduliuojantis meile ir gerumu, už ką knygos herojė jį ir pamilsta, palikusi buvusį meilužį, kuris pasirodo nėra toks drąsus ir žavingas, kaip pradžioje atrodė. Tačiau visa kita taip sava, taip pažįstama, taip smagiai klajojasi su herojais po Vilniaus kiemus bei bažnyčias, kad pamiršti chrestomatinius trilerio herojų bruožus ar šiam žanrui privalomas ypatybes,  ir vis bandai atsekti, kur čia mes dabar, bei savęs klausi - ar tikrai čia taip buvo, ar čia autorės pramanas?
    Na va, pati save pagaunu, kad burbu, kritikuoju, o knyga iš esmės visai nebloga, lengvai skaitosi, siužetas įtraukia, o istoriniai faktai verčia pasidomėti savo miesto praeitimi.  Knyga tiesiog subalansuota saulėtam savaitgaliui Vilnelės pakrantėje ar popietei ant suoliuko Bernardinų sode.
Įvertinimas. 4/5