Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. vasario 17 d., pirmadienis

Jesse Burton Mūza



Viršelis. Jesse Burton Mūza (The Muse), leidykla Baltos lankos, 2017, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, 411 psl.

Apie autorę. Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų. Antras į lietuvių kalbą išverstas šios autorės romanas yra ,,Mūza".
Apie knygą. Lietingą 1967–ųjų rugpjūčio rytą būsima poetė Odelė Bastijo lipdama akmeniniais Londono Skeltono meno galerijos laiptais pajunta, kaip krūtinėje ima daužytis širdis. Prie durų jos laukia Loris Skotas, vyras, kurį matė tik vienąkart, tačiau taip ir nesugebėjo pamiršti. Po pažastimi jis spaudžia iš motinos paveldėtą nežinomo dailininko paveikslą. Kartu su Odelės viršininke, ekscentriškąja Skeltono kuratore panele Kvik, jie pasineria į paslaptimis ir apgavystėmis išvagotą paveikslo istoriją.
  Visa tiesa apie paveikslą glūdi viename 1936–ųjų Ispanijos kaime, pripažinto meno kūrinių prekeivio namuose, kuriuose jis gyvena kartu su žmona ir dukterimi Olivija Šlios, svajojančia tapti dailininke. Netrukus į jų trapų pasaulį įsiveržia tapytojas, revoliucionierius Izaokas Roblesas ir jo jaunutė sesuo Tereza ir šitai pakeičia jų gyvenimus iš pamatų.
  „Mūza" – tai magiškas pasakojimas apie ypatingas asmenybes ir jų troškimus, apie meilę ir apsėdimą, apie autentiškumą ir išdavystes. Apie netikėtus kelius, kuriais istorijos potvyniai ir atoslūgiai neišvengiamai formuoja ir nulemia žmonių likimus.
   Mano nuomonė. Knygoje gvildenama moters-dailininkės (menininkės) savirealizavimo problema vyrų pasaulyje. Ar daug žinote iškilių moterų dailininkių? Aš tesugebėjau įvardinti tik vieną kitą, tuo tarpu, kai vyrų-dailininkų vardai tiesiog rikiavosi vienas po kito.  Kodėl? Taip jau susiklostė, kad iki XX a. antros pusės  moterys buvo tiesiog dailininkų mūzos, įkvepiančios vyrus kūrybai, tačiau pačios nepretenduojančios į dailininkų gildiją. Geriausiu atveju, jos kurdavo didžių vyrų šešėlyje ir dažnai likdavo neįvertintos, nors jų darbai buvo ne ką prastesni. Knygoje tai labai aiškiai atskleista. Net nuosavas tėvas, meno kūrinių pardavėjas, negali suvokti, kad dukra galėtų tapyti taip, jog jos darbai būtų vertinami meno rinkoje: ,,<...> moterys, be abejo, gali  paimti į rankas teptuką ir dažus, bet faktas tas, kad jos niekada netampa tikromis menininkėmis". Tam, kad savo kūrinius galėtų parodyti pasauliui, Olivija sudaro sandėrį su jaunu  dailininku-revoliucionieriumi ir jo vardu išsiunčia savo paveikslus į Paryžių.  ,,Nesvarbu, kokia yra tiesa; tai, kuo žmonės tiki, galiausiai ir tampa tiesa."  – sako Olivija Šlios, prisidengdama svetimu vardu, kad atskleistų save.   Kita romano tema: ar kūryba gali egzistuoti be meilės?  Autorė įsitikinusi, kad meilė, aistra yra kūrybos varomoji jėga –ar tai būtų tapyba, ar rašymas, – be jos kūryba yra bedvasė.
   Patiko tiek siužetas, tiek rašymo maniera. Debiutinis  romanas ,,Miniatiūristas" man buvo atradimas, o ,,Mūza" tik patvirtino, kad Jessie Burton yra talentinga, nestokojanti fantazijos ir puikiai valdanti plunksną rašytoja. Žinoma, visada galima rasti priekabių, bet ar verta jų ieškoti, jei knygą buvo smagu skaityti? – tikrai ne.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą