Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2023 m. sausio 13 d., penktadienis

Dovilė Štuikienė Antrininkė

 Viršelis. Dovilė Štuikienė Antrininkė, Balto leidykla, 2020 m., 271 p.
 Apie knygą. „Išlipau iš mašinos, nuėjau dairydamasi prie kažkokios mažytės parduotuvėlės, paskui apsukau ratą iš kitos pusės, nužingsniavau iki prekybcentrio ir tik ten viduje išmečiau. Užsukusi į WC, ėmiau ir užsitrenkiau kabinoje. Klebenau ir trankiau duris – nieko. Staiga užgeso šviesa... Pagalvojau, viskas, mane užrakins, aš be telefono, šeima nežino, kur esu, tai staigiai išspyriau duris ir ištrūkau. Eidama atgal ir sugalvojau siužetą. Herojė užsitrenkia lygiai taip pat, kaip ir aš, o paskui prasideda pats įdomumas...“ – intriguoja detektyvinį romaną „Antrininkė“  Vilniaus knygų mugėje pristatė žurnalo „Laimė“ autorė (Romaną pristatanti žurnalistė D.Štuikienė: „Trileriai ir detektyvai visada tarsi išneša iš rutinos“ | Kultūra | 15min.lt)
  Tai turėjo būti rami ir nuspėjama šeimos kelionė automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų. Įkalinta svetimoje šalyje, paveikta psichotropinių medžiagų, gąsdinama ir šantažuojama, Lina bando išsaugoti sveiką protą ir išsivaduoti iš tankaus voratinklio, kurį supynė praeities vaiduokliai ir nežinia dėl ateities.
   Mano nuomonė. Lietuviškas detektyvas – nenusivyliau, o tai jau gerai. Lengvai skaitomas, vizualus, įtraukiantis. Istorija gan originali, veiksmas apima kelias Europos valstybes, tad nuobodžiauti nėra kada. Gal įtampą kiek išsklaido intarpai-prisiminimai iš pagrindinės veikėjos gyvenimo, kurie daugeliu atvejų visiškai nesusiję su pasakojama istorija, atrodo, tiesiog šiaip sau įterpti. Žinia, daugelyje pasaulio detektyvų, ypač skandinavų, jie yra naudojami herojaus charakteriui paryškinti. Šioje knygoje jie tik apsunkino siužetą.
  Šypseną sukėlė pastarųjų dienų aktualijos – skiepai. Gal ne iš piršto laužti pasvaisčiojimai, kad su skiepais žmogui po oda įsega blakę, o gal net paklusnumo serumą suleidžia? Autorė pasigavo šią temą ir gražiai ją apžaidė.
   Žodžiu, tai gerai suręstas psichologinis detektyvas, kurį mielai perskaičiau per pora vakarų. Ir dar pagalvojau, ne be reikalo sakoma, kad atsargiai su norais, nes jie ima ir netikėtai išsipildo, gal ne visai taip, kaip norėtum, bet išsipildo...

2023 m. sausio 12 d., ketvirtadienis

Saldūs kankorėžiai

   



  Šių metų atradimas - valgomi kankorėžiai. Ir gražiai atrodo, ir skanūs ir lengvai pagaminami. Jais galima ir tortus puošti, ir pateikti kaip desertą. Žinoma, visi, kas ragavo, iš karto suprato iš kokių produktų jie pagaminti, tačiau vis tiek čepsėjo ir gyrė :) Kankorėžio šerdis – tinginys, kankorėžio žvyneliai – kakaviniai kukurūzų dribsniai (sausi pusryčiai).

  Kankorėžiams reikės:
1 pakelio sausainių (pvz. Gaidelis);
60 g sviesto;
4-5 v, š. kondensuoto pieno su cukrumi;
2–3v. š. kakavos miltelių (skonį stiprumą renkatės jūs);
kelių saujų kakavinių kukurūzų dribsnių (aš naudojau AHA sausus pusryčius).

  Pradžiai pasigaminame pagrindą, ant kurio lipdysime žvynelius. Sausainius sutriname, ant jų užpilame lydytą sviestą (sumaišome), įpilame kondensuotą pieną ir suberiame kakavos miltelius. Viską labai gerai išmaišome iki vientisos masės. Formuojame kūgio formos kankorėžio šerdis. Kūgių dydį pasirenkame pagal paskirtį: jei torto papuošimui – mažesni, jei desertui – didesni. Suformuotus kūgius dedame į šaldytuvą sutvirtėti.
  Po kelių valandų traukiame po vieną kūgį ir iš kakavinių kukurūzų dribsnių formuojame kankorėžį. Pradedame nuo viršaus, kurį sudaro 3 dribsniai, einame ratu žemyn, kol visas kūgis pasidengia žvyneliais. Taip dekoruojame visus kūgius.
   Viskas.  Jei norite, apiberiate cukraus pudra.

2023 m. sausio 6 d., penktadienis

Marius Ivaškevičius Žali

Viršelis. Marius Ivaškevičius Žali, leidykla Tyto alba, 2018 m., 368 psl.

Apie knygą. Kontraversiškai vertinamas, audringai kritikuotas, netgi skandalingas... Tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali", kuriame puikiai žinomi partizaninio karo dalyvių vardai atgyja ne tam, kad atspindėtų istorinę realybę, o tam, kad taptų naujo žaismingai, intriguojančiai ir drąsiai kuriamo postmodernaus literatūrinio paveikslo dalimi.
Partizaninio pogrindžio karių pavardės ir istoriniai faktai sukuria Lietuvos pokario metų kontekstą, kuriame nevaržomai laisvai veikia – myli, išduoda, kenčia, miršta ir kitaip išgyvena būtį – istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai. Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrą poziciją. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas. Taip kuriant intrigą, žaidžiant, sukrečiant ar net šokiruojant keliaujama per trumpą žmogaus egzistenciją.
Mariaus Ivaškevičiaus teigimu, šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kartais per daug realistiškai. Taip rašytojo kurtas realizmas susikirto su patriotiniu to laikotarpio vaizdavimu, sukeldamas audringų diskusijų bangą. 
Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius, Vilniaus universitete baigęs lietuvių filologijos studijas. „Žali" – antrasis jo romanas, pirmąkart išleistas 2002 m. Vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų vardą Mariui Ivaškevičiui pelnė pjesės „Madagaskaras" ir „Išvarymas". Autorius 2004 m. įvertintas lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija, 2014 m. – ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai", o 2018 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Mano nuomonė. Viena tų knygų, kurios nebaigiau skaityti. Retai man taip būna, tačiau šiuo kartu nusprendžiau nesikankinti. Mano vertinimu, tai visiškas niekalas. Ir ne dėl to, kad autorius savaip interpretuoja istorinį laikmetį ir realius istorinius asmenis, o dėl vulgarumo, beprasmių dialogų ir rašymo dėl rašymo. Kažkoks žodžių kratinys, sudėtas į 370 puslapių :(