Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. liepos 17 d., šeštadienis

APYTALAUKIO DVARAS

Apytalaukio dvaras

   Vos 5 kilometrai į šiaurę nuo Kėdainių, prie Nevėžio intako Alkupio įsikūrusi Apytalaukio gyvenvietė, manoma, viena seniausių gyvenviečių vidurio Lietuvoje, kurios pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XIV a. Vietovės pavadinimas kildinamas iš upės vardo, mat seniau Alkupis, tekantis pro gyvenvietę, vadintas Talaukiu, todėl Apytalaukis reiškia vietovė apie Talaukį.  Nuo XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose jau minimas ir Apytalaukio dvaras. Iki XVII a. pradžios, kada tuometinis dvaro savininkas P. Šiukšta pasistatė pirmuosius mūrinius rūmus, šios žemės jau spėjo pabuvoti Karpių, Tiškevičių rankose. Vėliau, XIX a. viduryje, rūmai buvo perstatyti neorenesanso stiliumi tuometinių dvaro savininkų Zabielų. Būtent iš jų dvaras paveldėjo savo antrą pavadinimą – Zabielų dvaras.
 
 Rūmų fasadą puošia Zabielų giminės herbas ,,Topor"
 
   Neorenesansinį fasadą vainikavo triaukščiai šoniniai rizalitai, su parapetais, skulptūromis ir taisyklingo pusapskritimio formos langais. Virš prieangio buvo įrengtas balkonas, su stulpelių ir baliustradų turėklu, centrinį tūrį puošė simetriška trijų langų kompozicija, su neobarokiniu frontonu. Rūmuose vidus taip pat buvo labai puošnus - buvęs senovinis baldų komplektas 1900 metų Paryžiaus parodoje net laimėjęs aukso medalį. Dalis šių baldų dabar išsaugota ir eksponuojama Kėdainių krašto muziejuje.

Balkonas virš prieangio, šonuose – rizalitai
    Pirmojo pasaulinio karo metais Apytalaukio dvaras nenukentėjo, o štai Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės ir jai beatsitraukiant – susprogdinti. Sprogimas nugriovė daugiau nei pusę pastato. Dvaras buvo atstatytas tik 1952 m. Atstatytuose rūmuose įsikūrė globos namai, kurių pavadinimas ir priklausomybė buvo ne kartą keičiami, jie Apytalaukyje veikė beveik 60 m., o 2007 m. perkelti į Šlapaberžės kaimą. Tuomet dvaras buvo perduotas Kėdainių rajono savivaldybės žinion. 2018 m. Kėdainių rajono savivaldybė dvarą pagal panaudos sutartį sutvarkyti patikėjo VšĮ „Apytalaukis“. Deja, viskas, kas šiuo metu yra padaryta, tai užkalti langai ir durys, prie pagrindinio įėjimo pakabinta iškaba, jog tai valstybės saugomas architektūrinis paminklas ir perspėjimas, kad į vidų eiti pavojinga. Pastato kampuose matosi iškabintos stebėjimo kameros (tik nežinia, ar jos veikia), kurios všiek tiek atbaido pastatų niokotojus, todėl bent jau išorinė dvaro pastato būklė yra pusėtina.  Ko negalima pasakyti apie pastato vidų.
Dvaro viduje
  Pro vieną neužkaltą langą patenkame į vidų. Sienos, nudažytos mėlynais ir žaliais aliejiniais dažais, primena čia buvusią įstaigą. Patalpose tuščia ir nyku, neišliko nei vieno puošybos elemento - nėra nei sienų lipdybos, nei freskų, nei originalių grindų ar durų, gal tik laiptų turėklai mena buvusią dvaro prabangą. 
 
Neišliko ir originalių durų
 
 
Gal tik laiptų turėklai mena buvusią prabangą
 
   Nereikia ilgai žvalgytis, kad suprastum, jog viduje nieko įdomaus nepamatysime, kad visa dvaro rūmų didybė ir prabanga išliko tik nuotraukose. Pro neužkaltą langą vėl grįžtame į dvaro parką. Priešais rūmus išlikęs dekoratyvinis fontanas, kuriame vietoj vandens šiandien vėjas gainioja pernykščius lapus. 
Berniukas su gulbe
 
  Fontano viduryje stovi neobarokinė berniuko su gulbe skulptūra. Kiek padaužyta, bet vis dar puošni. Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara.  

Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara

    Į pietryčius nuo rūmų įrengti keli tvenkiniai, kurie vis dar džiugina Apytalaukio gyventojus. Šalia tvenkinių stovi apvalus pastatas, ant kurio stogo špilio nutupdyta gervė (gulbė?). Šio pastato paskirties sužinoti nepavyko, nors jis tikriausiai taip pat priklauso Apytalaukio dvaro kompleksui.

Pastatas be aiškios paskirties 

Šaltiniai:

KVR
Pamiršta.lt
Pamatyk Lietuvoje.lt

2021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

VAITKUŠKIO DVARAS

aip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką. Manoma, kad vieno iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas. Apie 1550 m. Vaitkuškį įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

   Visai šalia Ukmergės,  Šventosios slėnio viršutinės terasos pakraštyje yra toks Vaitkuškio dvaras. Mums pasukus link dvaro ir lietus nustoja lijęs, nors prieš kelias minutes pylė lyg iš kibiro. Smagu, galėsime ramiai pasivaikščioti. 
 
Buvusios oranžerijos sienos
 
  Pirmiausia dvaro teritorijoje pastebime baltą palapinę ir aplink ją susibūrusius žmones. Gal koks renginys? – einame link jų. Dar nepasiekus palapinės mus pasitinka vyras ir prisistato Gintaru, dvaro savininku, bei pasiūlo užeiti į bokštą ir plačiai atveria duris. Vyras pasakoja, kad vienas pirmųjų šioje vietovėje šeimininkavo dvarininkas Vaitkus, nuo kurio pavardės ir kilo pavadinimas. Tiksliai nežinoma, kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, tačiau 1764 m. dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis.

Taip atrodė dvaras XIX a.

  Dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, kuris buvo išsilavinęs, naujovėmis besidomintis žmogus, mėgo teatrą. Po jo mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, turėjęs pomėgį fotografuoti. Dvare įkūrė fotoateljė ir fotografijos laboratoriją. Nors fotoateljė “Vaitkuškis” veikė tik dešimtmetį, nuo 1894 iki 1905 m., buvo padaryta apie 8 tūkst. fotografijų. Jo fotografijose įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės ir jų gyventpjai. Vėliau dvaras atiteko Janui Eustachijui Kosakovskiui, bet jį valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair-Kosakovskienė. Po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. – apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. naciai čia įkūrė getą žydams. Po karo likęs be šeimininkų, dvaras sparčiai nyko ir išliko tik rūmų bokštas ir oranžerijos fragmentas.

Rūmų bokštas

   Paskutiniais metais paveldu rūpinosi Pavelas Šanaica-Kosakovskis, tačiau vėliau nutarė jį parduoti. O mes jį su žmona ir nusipirkome – šypsosi vyras.

Rūmų bokšto viduje


Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

  Seniau šiame bokšte buvo grafo miegamasis – atveria dar vienas duris Gintaras – dabar čia eksponuojami baldai didžiąja dalimi surinkti bendradarbiaujant su Kosakovskių institutu. Ir išties, kambarys pilnas įvairių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios baldų, fotografijų, įvairių niekučių.
  Ateityje norėčiau čia įrengti erdvę parodoms, atkurti bokšto kuorus bei plokščią stogą, padaryti atskirą įėjimą, kad svečiai galėtų gerti kavą ir mėgautis apylinkių vaizdu, įsitaisę pačiame bokšto viršuje – atvirauja vyras. Beja, ir šiuo metu veikia Ukmergės keramikos meistrų paroda, kurią galima drąsiai apžiūrėti. Lipame laiptais į antrą aukštą, kur nedidelėje (kol kas) erdvėje eksponuojami keliasdešimt keramikos darbų.

Vienas iš parodos eksponatų

    Apžiūrėję parodą leidžiamės žemyn ir patenkame dar į vieną patalpą, nuostabiai gražų skliautuotą pusrūsį. Čia kažkada matyt buvo pastato šildymo krosnis, teikainti šilumą visam bokštui.

Bokšto pusrūsis

  Išlipę iš rūsio esame kviečiamos paskanauti spurgų, keptų pagal senąjį Kosakovskių receptą. Dvaro savininkas jau savo valdas rodė kitiems naujai atvykusiems lankytojams, o mes nuskubėjome į baltąją  palapinę skanauti spurgų, kuriomis vaišino dvarininko Gintaro draugas. Apgailestauju, tačiau sugedo kavos aparatas, tad spurgas be kavos teks ragauti – pasiskundė vyras. Nieko, skanios spurgos ir be kavos skanios – nuraminome jį, į burną kimšdamos riebias ir saldžias Kosakovskių spurgas. Kavos išgersime kitą kartą!

Aš, dvaro šeimininkas ir draugas, spurgų pardavėjas

   Apsispurginę iki negaliu, vietą baltoje plapinėje užleidžiame kitiems smalyžiams, o pačios einame pasižvalgyti po dvaro teritoriją, pasigrožėti senais medžiais bei Stanislovas Kazimieras Kosakovskio darytų nuotraukų kopijomis, patalpintomis ant oranžerijos sienų.

  Žinia, turint tokius šeimininkus, dvaras bus toliau puoselėjamas, tačiau netaps komerciniu objektu ir liks  atviras menininkams bei smalsuoliams, kurie, apsilankę čia kartą, vėl būtinai sugrįš.


Šaltiniai:

Wikipedia
15 min.
Ukmergės žinios
Facebook

2021 m. liepos 13 d., antradienis

ANAVILIO DVARAS

   Anavilio dvaras – dvaras, esantis Anavilyje (Vilniaus rajone) apie 1 km į vakarus nuo Paberžės. Rūmai baltuoja nuo kelio tarsi kviesdami apsilankyti. Užsukame. Aišku, mūsų čia niekas nepasitinka, teks savarankiškai pasivaikščioti.
Dvaro fasadas

   Tačiau iš dvaro, pro atvirus langus sklinda tyli muzika. Prisiartiname, bet žmonių nesimato. Ant palangės stovi senoviškas žalvarinis indas emaliuotomis rankenėlėmis, viduje matosi stalas, kėdės. Gal čia koks restoranas? Einame aplinkui, juk nesibrausi pro langus. 
Puodas ant palangės
 
  Kitame pastato gale pastebime vyruką kažką maišantį, gal cementą. Bent viena gyva dvasia, pašnekinsim. Jis mielai įsitraukia į kalbas ir papasakoja, kad Anavilio dvaras prieškaryje vadinosi „Anovil”. Nuo XVIII a. pradžios priklausė Jelinskių šeimai ir būdavo perduodamas iš karto į kartą. Šeimai priklausė ir šalia esantis Glitiškių dvaras (https://sniegena.blogspot.com/2021/07/glitiskiu-dvaras.html), o Anavilio dvaras kaip kraitis buvo perduotas valdyti dukrai Annai, kuri ištekėjo už žydo Herdmano. 1940 metais,užėjus rusams, Herdmanai ir Jelinskiai išvyko į Lenkiją, tačiau besitraukdami iš šalies Anavilio dvaro teritorijoje kažką užkasė... Girdėjęs ne vieną istoriją, kad, praėjus daugeliui metų, lobis buvo rastas, o gal ir ne, – šypsosi pašnekovas. Tarybiniais metais dvare buvo įrengta tarybinio ūkio kontora, kuri, pastačius naują pastatą, išsikėlė į štai į aną namą – rodo pirštu į kitoje kelio pusėje boluojantį dviaukštį – o dvarą atidavė gyventi darbininkams. Tačiau dvaras per kelis bendrabučio metus sunyko, todėl gyventojai buvo iškraustyti ir kontora sugrįžo į dvarą.
Pro langą
 
   Klausiame, kas dabartiniai dvaro savininkai? Paaiškina, kad dvarą dabar dalinasi du savininkai. Sakom, tai jūs tvarkote vieną dvaro pusę, o kaip gi kita? Ai, numoja ranka, aš tai susitvarkysiu pamažu, o štai kaimynas tai nieko nedaro, jo pusė palengva sugrius, jei taip ir toliau. Taip supratome besišnekučiuojančios su vienu iš savininkų. Palinkime greit sutvarkyti dvarą ir neužverti jo smalsuoliams. Pažadėjo, o kaip bus, pažiūrėsim.
Dvaras nuo kelio pusės

  Yra žinių, kad dvaras iki XIX a. vidurio buvo medinis, tačiau vėliau perstatytas į mūrinį. Pagal 1905 metų pajamų inventorizacinę bylą dvarui priklausė 5-7 aplinkiniai kaimai, kuriuose gyveno apie 300 žmonių. Tiesiogiai dvare dirbo 15 darbuotojų.
  Pagrindines pajamas dvaras gaudavo iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Kaip tuo metu buvo įprasta, turėjo karčemą, degtinės varymo fabrikėlį. Iš kitų dvarų išsiskyrė tuo, kad visais laikais, net „nepritekliaus metais“ – klestėjo. Iki šių dienų išlikę svirnas, kumetynas, keli gyvenamieji namai. Jei dvaras pamažu tvarkomas, tai kiti pastatai griūna pagauti laiko tėkmės ir, kaip sakė mūsų pašnekovas, nelabai verta juos tvarkyti, paprasčiau bus nugriauti.
Dvaro kiemas su ūkiniais pastatais     
Šaltiniai:
 

2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

KRIKŠTĖNŲ DVARAS

Vilnius-Ukmergė greitkelyje aiškiai matoma nuoroda Krikštėnai taip ir kviečia užsukti į Krikštėnų dvarą. Matėte serialą Paveldėtoja? Jei matėte, tai bus įdomu aplankyti vietas, kur vyko filmavimas, jei nematėte – šiaip bus įdomu, nes rašytinė dvaro istorija siekia XVIII a. Suku automobilį į dešinę ir už kelių posūkių atsiveria vaizdas į prabangius dvaro rūmus.


   1744 metais pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose minimas Krikštėnų kaimas. Manoma, kad kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Krikštėnas, seniau reiškusio „priklausantis žmogaus, vardu Krikštas, šeimynai“. Asmenvardis Krikštas yra vardo Kristijonas liaudinis variantas. Jis kilęs iš sulotyninto graikiško vardo Christianus – „krikščionis“. Spėjama, senovėje Krikštėnai vadinti “Chrzczeniszki”. Po metų, jau randama ir įrašų apie dvarą, kuomet jį iš Monkevičių giminės nusipirko Ignas Bogušas. Po jo mirties dvarą paveldėjo jo jaunesnysis brolis – Pranciškus Ksaveras Bogušas. 1804 m. jis dvarą paliko ir išsikėlė gyventi į Varšuvą. dvarą perėmė Pomarnackių giminė. XIX a. vid. Julius Pac-Pomarnackis dvarą pritaikė savo reikmėms, paversdamas jį dviejų aukštų mūriniais rūmais su triaukščiu rizalitu pagrindinio fasado centre. Jo sūnūs Jonas ir Stanislovas XX a. pr. dvarą pardavė prancūzų kilmės carinės Rusijos generolui Edvardui de Bondi, vėliau dvarą valdė jo sūnus Ignacis de Bondi, kurio giminei dvaras priklausė iki 1940 m. Deja, paskutinę dvaro savininkę Eugeniją Janušienę de Bondi nužudė NKVD kareiviai 1941 m.
    Antrojo pasaulinio karo metais dvaras nukentėjo bomboms sugriovus vieną rūmų sparną. Pokariu dvaro rūmai priklausė Krikštėnų tarybiniam ūkiui, juose ilgą laiką buvo įsikūrusi Krikštėnų kaimo raštinė ir biblioteka, vėliau jie apleisti. Sovietinių rekonstrukcijų metu dvaro rūmai smarkiai pakito. 1992 m. Krikštėnų dvaro sodybos rūmai paskelbti vietinės reikšmės architektūriniu kultūros paveldo objektu. 1994 m. dvaras grąžintas de Bondi giminės paveldotojai, Paveldėtoja savo seneliams priklausiusio dvaro atstatyti nesiryžo. Praėjus keliolikai metų po to, kai moteriai buvo grąžinta nuosavybė, ji nusprendė rūmus parduoti. Dabar jų savininkas yra Vladas Algirdas Šemeta. 2010 m. šio žmogaus iniciatyva buvo sutvarkyta Krikštėnų dvaro aplinka, rūmai rekonstruoti, dalinai restauruoti bei pritaikyti turizmo ir visuomenės reikmėms. Šiuo metu dvarą administruoja įmonė „Roko virtuvė".

   Kadangi dvaras yra privačiose rankose, tai pakliūti į vidų nepavyko, restoranas taip pat buvo uždarytas. Manau – kaltas karantinas, vasarą, tikiuosi, bus galima pasivaišinti kava lauko terasoje. Apėjome dvaro teritoriją. Apžiūrėjome dvaro rūmus iš visų pusių. Prabangu, gražu, tvarkinga, bet neįdomu, be gyvybės. Pristatyta daug įvairių skulptūrėlių, niekučių, kurie, mano galva, nesuteikia dvarui elegancijos, užtektų vien gėlynų (kurie išties įspūdingi), suoliukų ir tiltukų per tvenkinius. Bet tai mano nuomonė.

Šaltiniai:

Wikipedia
Ukmergeinfo
Dvaras Krikštėnuose

Kam tos skulptūros, kai tokios tulpės žydi !

GLITIŠKIŲ DVARAS

  Važiuodami senuoju Molėtų keliu nepatingėkite užsukti į Glitiškes. Nuo medžiais užaugusios pakelės niekaip neįžiūrėsite dvaro, kurį tikrai verta aplankyti ir susipažinti su jo istorija, o jei turite maudymosi reikmenis, tai ir ežere galėsite pasiplaukioti. 


    Glitiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios. 1504 m. jis priklausė Ivaškevičiams, o vėliau Čižams. 1593 m. iš Mato Čižo dvarą nupirko Melchioras Petkevičius, o 1647 m. jį įsigijo Kupiškio seniūnas Vilhelmas Tyzenhauzas. 1718 m. Glitiškės pateko į Stanevičių rankas, po to atiteko Ašmenos statybininkui Jonui Hutorovičiui, kuris 1756 m. dvarą pardavė Mozyriaus pavieto pakamariui Mykolui Jelenskiui. Jelenskių giminė Glitiškių dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Dvaras rusų kariuomenės išgrobstytas per Pirmąjį pasaulinį karą. Per nacių okupaciją Glitiškių dvarą administravęs vokiečių okupacinės valdžios paskirtas V. Komaras maistu ir pašaru aprūpindavo Armijos Krajovos partizanus. 1944 m. birželio 20 d. šie surengė pasalą lietuvių savisaugininkams, kurių kuopa buvo dislokuota Paberžėje. Du iš jų nukovė, du sužeistus nužudė. Į Glitiškes atvykęs savisaugos kuopos vadas Polekauskas įsakė sušaudyti Glitiškių dvaro darbininkų šeimą, nurodžiusią Armijos Krajovos partizanams, kur slepiasi sužeistieji; jo įsakymu nužudyta ir daugiau Glitiškių dvaro gyventojų, buvo sulaikytas ir sušaudytas dvaro administratorius V. Komaras. 1944 m. birželio 20 d. civilinių žmonių žudynės Glitiškėse buvo bene vienintelis atvejis, kai lietuvių karinis dalinys per nacių okupaciją neišlaikė lenkų ir lietuvių santykių įtampos, kilusios dėl Armijos Krajovos antilietuviškos veiklos, lietuvių terorizavimo Rytų Lietuvoje. Vokiečių okupacinės valdžios teismo nuosprendžiu Polekauskas buvo sušaudytas. Konfliktas baigėsi tik 2004 metais Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranams Lietuvoje pasirius Susitaikymo deklaraciją.
  Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas - 1943 m. žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Rūmuose pokariu buvo įsikūrusi mokykla, šiuo metu jie priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, juose veikia biblioteka. Išlikęs svirnas su pusapskričių arkų langais ir nišomis bei 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti rūmai, oficina, ledainė, samdinių namas, pirtis, arklidė, kiaulidė, spirito raugykla, rūkykla su piramidiniu stogu.
   
Dvaro rūkykla

   Deja, šiuo metu dvaras uždarytas lankytojams – vyksta restauravimo darbai Vilniaus rajono savivaldybė, pasinaudodama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis inicijavo dvaro sodybos ir dvarvietės renovaciją ir sutvarkymą. Baigus renovaciją dvaras pritaikytas šiuolaikiniams visuomenės ir vietos bendruomenės poreikiams. Tikiuosi, kad ir mes galėsime pasivaikščioti po menes, ne tik apžvelgti pastato fasadą, koks jis gražus bebūtų.

Prie rūmų tyvuliuoja Širvio ežeras
   Nuo rūmų driekiasi kelias link Širvio ežero, o šalia rūmų auga 25 m aukščio, 2,3 m skersmens, 7 m apimties. Glitiškių ąžuolas. Apylinkių žmonės spėja, kad šis ąžuolas turi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. 1960 metais ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m.  – priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Prie šio ąžuolo, pasak legendos, 1831 metais sukilęs prieš carinę priespaudą rinkdavęsis dvaro jaunimas. Nuo čia jie žygiavę į Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas...
Glitiškių ąžuolas
   Daug legendų žmonės pasakoja ir apie dvarą... Seniai tai buvo. Pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri atjodavo į pasimatymus ant balto žirgo. Sužinojęs apie tai, ponas sūnų išsiuntė ilgam laikui į užsienį – neva mokslų semtis. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui. Kai kada, mėnesėtomis naktimis, ta mergelė ant žirgo pasirodo žmonėms pelkėse... 
   Dar pasakojama apie velnią, kuris gyvena buvusiame dvaro malūne...
   Kur legenda, o kur teisybė, sužinoti galima tik apsilankius šiame dvare. 
Šaltiniai:
 

1 dalis LATVIJA–ESTIJA: Kuldyga, Riežupės smėlio olos, Ivande upės kriokliai, Peldangas labirintas, Kolkas ragas, Kemerių parkas, Jūrmala, Cėsys, Lygatnė, Araiši

   2020 m. birželio 25 d. 8 val. ryto. Netradicinės atostogos prasideda: jokių skrydžių, jokių šiltų kraštų ir egzotinių vaisių. Tikslas – kaimyninės Latvija ir Estija. Susipakuojame daiktus į automobilį, prisipilame benzino, pamojuojame liekantiems namie ir riedame į svečius pas kaimynus. Keli sustojimai Lietuvos miesteliuose puodeliui kavos ir apie vidurdienį kertame Lietuvos-Latvijos sieną ties Buknaičiais-Ežere. Pirmas rimtas sustojimas yra Saldus, tikėjomės rasti gotinos fabriko firminę parduotuvę, tačiau pavyko netyčia tik vištų fabriką aplankyti ;) Jau gerokai įdienojus pasiekiame Kuldyga (latv. Kuldīga). Susirandame nakvynės vietą, pasidedame daiktus ir vėl sulipę į automobilį važiuojame į vos už 5 km esančias Riežupės smėlio urvus (latv. Riežupes smilšu alas). Deja, šiandien į urvus mūsų neįleidžia – pavėlavom. Urvai lankytojams atidaryti iki 17 val., o mes atvažiuojam likus 10 min. iki uždarymo. Apsisukame ir grįžtame į Kuldygą, nieko tokio, grįšime ryt. Dabar visas vakaras skirtas miestui ir jo grožybėm. 

Kuldīga

   Kuldyga mums pasirodė labai mielas, nedidelis miestelis, kurį gali išvaikščioti skersai-išilgai per kelias valandas. Tačiau senovėje Kuldyga garsėjo kaip stambus kuršių prekybos ir kultūros centras. Istoriniuose šaltiniuose Kuldyga  paminėta 1242 m., kai Livonijos magistras Ditrich'as fon Griuningen'as sumąstė šioje vietovėje pastatyti Livonijos ordino pilį. Iš pradžių pilį vadino Jesusburg, o vėliau buvo vadinama Goldingen (iki 1917 m.miestas taip ir vadinosi – Gòldingenas). 1378 m. Kuldyga gavo miesto teises, o nuo 1368 metų miestas įtrauktas į Hanzos Sąjungą. Po Livonijos ordino žlugimo, 1561 m., Kuldyga tapo hercogo Gothardo Ketlerio ir jo sūnų rezidencija. 1587–1671 m. miestas tapo Kuršo hercogystės sostine ir labai sustiprėjo ekonomiškai. Hercogo Jakobo (Jacob Katler) valdymo laikais Kuldygoje buvo įkurta laivų statykla. Laivai, Ventos upe pasiekę jūrą, plaukė net iki tolimiausių Kuršų kolonijų – Tobago ir Gambijos. 
    Tačiau gamtos stichijos neatsižvelgia į augančią ekonomiką, o dirba savo darbą. 1615 m. Kuldygą užlieja potvynis, vėliau nuniokoja gaisras. Todėl šių dienų Kuldygoje vyrauja jau XVII- XIX a. statybos namai. XIX a. antroje pusėje mieste atsidarė adatų, odos, degtukų fabrikai, miesto manufaktūrose buvo verdamas muilas, sukami cigarai, pilstomas likeris ir degtinė. 1886 m. iš Rygos čia buvo perkelta Baltijos mokytojų seminarija. 1935 m. buvo nutiestas geležinkelis tarp Kuldygos ir Alsungos. Planai buvo dideli, tačiau jų įgyvendinimą nutraukė karas. Karo metais Kuldyga beveik nenukentėjo, bet įsibėgėjęs miesto plėtimasis baigėsi. Ji taip ir liko žavus provincijos miestelis, vienintelis Baltijos šalyse išsilaikęs autentišką miestelio pastatų ansamblį, kuris ir lėmė, kad Kuldygos senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Alekšupīte
 
Koja už kojos vaikštome po Kuldygą. Jaukios akmenimis grįstos senamiesčio gatvelės, medinių ir mūrinių namų, dengtų raudonomis čerpėmis, dermė traukia akį, o Alekšupytės (latv. Alekšupīte) sraunus gurguliavimas malonina ausį. Alekšupytė, skalaudama namų pamatus bei nutiesdama vandens gatves, vingių vingiais raitosi po visą miestelį, tad visiškai nestebina, kad Kuldyga žmonių vadinama latviška Venecija.
Per Kuldygos senamiestį teka Alekšupytė

  Čia laikas tarsi sustoja, čia pamiršti rutiną ir džiaugiesi ramybe. Mes taip pat niekur neskubame. Štai prie seno medinio namo kavą geria bronzinis Evalds Valters, latviams gerai pažįstamas aktorius, rašytojas, Latvijos šaulių asociacijos garbės pirmininkas, Latvijos mokslų akademijos garbės narys. Mums, deja, visiškai nežinomas, tačiau labai norisi prisėsti prie jo staliuko ir susipažinti. 
Evalds Valters
 
   Pastebime, kad namas, prie kurio sėdi Evalds Valters, o ir kiti senieji Kuldygos namai, turi mažus stiklinius langelius virš įėjimo durų. Pasirodo, neatsitiktinai jie ten įstiklinti. Anksčiau, kai dar nebuvo įrengtas dujinis, o vėliau ir elektrinis, gatvių apšvietimas, saugumu gatvėse tamsiu paros metu rūpinosi patys gyventojai. Dėl tos priežasties kiekviename name virš durų buvo įrengiamas stiklinis langelis su palange, ant kurios sutemus reikėdavo padėti žvakę ar lempą, kad šeimos nariams ir kaimynams būtų šviesu ir saugu grįžti namo. 
Medinė Kuldygos architektūra

    Be unikalių medinių gyvenamųjų pastatų, Kuldygoje yra dvi bažnyčios: barokinė Šventosios Kotrynos (pradėtas statyti 1567 m., perstatyta XVII-XIX a.) ir Šventosios Trejybės (statyta 1640 m., vėliau XVIII a. perstatyta), miesto sodas, kurio vietoje kažkada stovėjo mūrinė kryžiuočių pilis, vėliau  jos vietoje pastatyta Hercogo pilis. 
Alekšupītes ūdenskritums

     Šalia sodo išlikęs vandens malūnas (XV a., perstatytas XIX a.), o po juo, ant Alekšupytės  XVII a. įrengtas, sutvirtintas ir pritaikytas malūno reikmėms Alekšupytės krioklys (Alekšupītes ūdenskritums – aukščiausias (4,5 m) krioklys Latvijoje. Tiesą sakant, krioklys neatrodo taip įspūdingai, kaip tikėjomės, jis daugiau panašus į žmogaus rankų įrengtą užtvanką, nei į gamtos jėgų sukurtą slenkstį.

Ventas Rumba
   Gerokai didesnį įspūdį paliko Ventos upės krioklys (Ventas Rumba). Jis yra plačiausias Europoje vandens krioklys. Nors jo aukštis tesiekia 2 m, tačiau plotis siekia net 249 m, o upei išsiliejus – net ir 279 m! Ventos upė nuo XIV a. buvo labai svarbi Latvijos laivybai, hercogo Jokūbo laikais mieste atsidarė net laivų statykla. Siekdamas pagerinti sąlygas laivybai hercogas Jakobas paliepė pagilinti upės vagą, paraku sprogdinant upės dugne esantį dolomitą. Deja,  nuo sprogimų ėmė skilinėti pilies sienos, todėl įsakyta darbus nutraukti. Tokiu būdu susiformavo Ventos krioklys ir pavasarį iš jūros neršti plaukiančios žuvys buvo privestos peršokti slenkstį. Tokias šokinėjančias žuvis mielai gaudė vietos žvejai. 

Dar kartą Ventas Rumba

   Amžiai eina, o žuvų įpročiai nesikeičia. Ir dabar, kiekvieną pavasarį galima atvykti į Kuldygą pasižiūrėti per krioklį šokinėjančių žuvų. Mes šokinėjančių žuvų nepamatėme, jau visos buvo peršokę krioklį, tačiau per krioklį pasišokinėjančių žmonių matėme ne vieną. Aš tai tik pabraidžiau, nes akmenys apaugę žole ir ganėtinai slidūs, o pavojingas pasivaikščiojimas skersai Ventas Rumba manęs tądien netraukė :)

Kuldīgas ķieģeļu tilts

   Dar vienas grožis, nusitiesęs per Ventos upę, yra senasis plytinis tiltas (Kuldīgas ķieģeļu tilts), pastatytas 1874 metais pagal tų laikų judėjimo standartus – ant tilto turėdavo prasilenkti dvi priešpriešais važiuojančios karietos. Tiltą sudarė septynios plytų arkos. Pirmojo pasaulinio karo metu dvi arkos buvo susprogdintos. Jas atstatė 1926 metais, tačiau jau ne iš plytų, o iš betono. Tiltas buvęs ne tik vienu ilgiausių (164 m) plytinių tiltų bet ir vienu moderniausių to laiko tiltų Europoje. Tiltą apšvietė 6 dekoratyviniai žibintai, pritvirtinti ant ketinių stulpų. Štai šiuo gražiuoju tiltu grįžtame iš pasibraidymo po Ventas Rumba į Kuldygos senamiestį. Beje, šiuo tiltu ne tik vaikšto žmonės, važinėja automobiliai, bet ir Joninių naktį juo bėga nuogaliai. Nuogalių bėgimas Kuldygoje – sena Joninių tradicija, žadanti sveikatą ir stiprybę visus ateinančius metus.

Vakarienė „Pagrabinš“ restorane

   Bevaikščiodamos po miestelį užtinkame mielą „Pagrabinš“ restorano lauko terasą, esančią ant tilto per Alekšupytę. Prisėdame prie staliuko, ir užsisakome žuvies – vienas iš šios kelionės tikslų išragauti kuo daugiau žuvies patiekalų:) Skanu, net pirštelius apsilaižom, o ir kainos nesikandžioja.
  Po vakarienės dar kelias valandas klaidžiojame po Kuldygą, matuojame jos siauras gražias gatveles savo lėtais žingsniais, kol nuvargusios kojelės pačios nuveda mus į nakvynės vietą.
Netoli Režupes smilšu alas kažkoks milžinas pametė šaukštą
   
  Kitos dienos rytą atsisveikiname su šeimininku, susimetame daiktus į mašiniuką ir važiuojame į už kokių 8 km nuo miesto esančius Riežupės smėlio olas. Riežupės smėlio olos (Režupes smilšu alas) – didžiausias Latvijos požeminių olų labirintas, kuris tęsiasi net 2 km. Urvuose laikosi pastovi +8 laipsnių oro temperatūra ištisus metus. Žiemą urvuose prieglobstį susiranda šikšnosparniai. Niekieno netrukdomi, jie peržiemoja ir pavasarį palieka urvus, užleidžiant vietą turistams, lankantiems labirintus. Turistams šiuo metu yra atvertas tik 460 metrų ilgio tunelis su besišakojančiais labirintais.

Turistams šiuo metu yra atvertas tik 460 metrų ilgio tunelis 

Urvai nėra sukurti gamtos, juos rankomis iškasė žmonės, o tiksliau, vaikai. 1880 m. „Lejaszveji“ ūkio savininkas Kimenis Krišas savo žemėje rado balto smiltainio su geležies oksidų priemaišomis sąnašas. Tuo susidomėjo dvarininkas Rekis, kuris smiltainį pradėjo pirkti savo stiklo fabrikėliui. Smiltainis laivu buvo vežamas į Ventspilį, toliau geležinkeliu į Ilgiuciemą prie Rygos. Po Pirmojo pasaulinio karo smiltainis pradėtas tiekti Ozolniekų ir kitiems Latvijos bei užsienio šalių stiklo fabrikams. Iš Riežupės smiltainio pagamintas stiklas yra melsvo atspalvio.

Iki 1939 m. olos labirintas siekė apie 2,5 km ilgio, tačiau Latviją okupavus Rusijai ir nacionalizavus stiklo fabrikus, kasyklos eksploatavimas buvo nutrauktas. Apie 1958 m. įėjimas į olą buvo užkaltas. Dalis labirinto užgriuvo, ir 1988 m. vėl atidarius olą buvo išmatuota tik 150 m praeinamų koridorių. Latvijai vėl tapus nepriklausomai ir atstačius teisę į buvusią nuosavybę, Štofregenų šeima sumanė olas panaudoti turizmo poreikiams. Dabar urvų savininkė yra ketvirtos kartos paveldėtoja Inesa Štofregana . Nuo 1999 m. vasaros metu olose gali lankytis ekskursijos, žiemą olos uždaromos – čia žiemoja šikšnosparniai.
8 metrų gylyje po žeme įsikūrusios kelios salės
 
  Olas galima aplankyti tik su gidu, vieni į jas nepateksite. O apžiūrėti tikrai verta. 8 metrų gylyje po žeme įsikūrusios kelios salės, viena jų - meilės salė, kurią dažnai lanko jaunavedžiai. Gėlės, kurias jaunavedžiai palieka ant uolų smėlio, be vandens žydi keletą mėnesių. Mes tai galime patvirtinti - olose lankėmės birželio 26 d., o smėlyje lyg vakar nuskinta žiedus skleidė pavasarinių alyvų puokštė. 
Alyvų puokštė 

   Iš Riežupės toliau važiavome link .Kolkasrags.  Pakelėse visur matėsi Joninių vainikais apkabinėti medžiai, traktoriai ir kitos žemės ūkio mašinos, butaforinės Janės ir Janiai. Smagu. 
Pakelėse mus sveikino Janės ir Janiai
   Pamatę ką nors mums įdomaus - sustojame. Taip netikėtai atradome Ivande ūdens kritumi, esantį Renda miestelyje. Tai jaukus gamtos kampelis, kuriame norisi ilgiau pasibūti ir pasigrožėti senais, samanomis apaugusias medžiais, bei pasiklausyti vandens čiurlenimo.  Ivande upės kriokliai yra apie 10 m pločio ir 2 m aukščio natūraliai susiformavę kriokliai.
Ivande ūdens kritumi
  
Kitas mus pasitaikęs pakelės stebuklas – Liepniekvalka alas arba dar vadinamas Peldangas labirints. Šio gamtos stebuklo reikia ieškoti Liepniekvalka pakrantėse.
Peldangas labirintas

   Peldangas labirints yra Latvijai nebūdingų olų sistema. Čia dėl šaltinų aktyvumo pilkosiose smiltainio olose yra susiformavęs olų labirintas. Olų sistema išskalauta 5 m aukščio ir 20m pločio smiltainio atodangoje. Iš viso olų sistema siekia 70 m ilgį, todėl jai pelno ilgiausio natūralaus olų labirinto visoje Latvijoje vardą.
Dvi iš 5 Peldangas labirinto olų. Giliau nelindome - draudžiama.

   Labirintas turi net 5 įėjimus. Viduje slepiasi viena didesnė ir dvi mažesnės patalpos, kurios tarpusavyje sujungtos tuneliais. Stengiantis išsaugoti olas, jas galima apžiūrėti tik iš išorės. Olose, kaip ir Režupes smilšu alas, laikosi pastovi +8 laipsnių temperatūra, todėl šios žmonių nelankomos olos puiki vieta gyventi šikšnosparniams. Prie nusileidimo į olas įrengtas stendas, pasakojantis apie Latvijos šikšnosparnius.
Didžiausia iš olų

 Toliau mūsų kelionė tęsiasi Baltijos pajūriu: pakelės miškus keičia jūros peizažas, nedideli žvejų kaimeliai, geltono smėlio paplūdimiai, tolyje matomi švyturiai.  Pakeliui pastebime nuorodą Ragu kolekcija. Pasukam nuo kelio ir privažiavom Purvziedi sodybą. Pasitinka šeimininkas ir leidžia mums valandai pasistatyti automobilį jo kieme. Paklausiame, ką reiškia nuoroda prie kelio Ragu kolekcija. Pasirodo sodyboje ne tik nakvynę galima užsisakyti, bet ir ragų muziejų aplankyti. 
Baltas smėlis ir dangaus žydrynė

   Tačiau mus labiau viliojo jūra, tad, didžiam šeimininko nusivylimui, patraukiame ne į muziejų, o miško takeliu link jūros. Baltut baltutėlis smėlis, šilta (neįtikėtinai šilta!) Baltijos jūra ir tuščias, žmonių neapgultas, paplūdimys - rojaus kampelis žemėje.

Neįtikėtinai šilta Baltijos jūra

   Valanda dieviškos palaimos, o tada vėl į kelią. Nutarėme, kad tolyje jau pamatėme kur jūra susilieja su įlankos vandenimis, todėl į patį Kolkasrags iškyšulio smaigalį nesibelsime ir nusukame į Kolkas miestelį. Kolka – vienas iš Lyvių pakrantės kaimų. Manoma, kad kaimo pavadinimas gali būti skolinys iš estų kalbos kolk ,,įlanka, užutekis".
Nors pats vasaros įkarštis, tačiau poilsiautojų ne itin daug matosi – dar vis jaučiasi COVID-19 karantino pasekmės. Trumpam apsižvalgyti sustojame prie jaukios nedidukės, nuostabiai gražios medinės Kolkas Jūras Zvaigznes Dievmātes bažnytėlės.
Jūras Zvaigznes Dievmātes bažnytėlė
  Traukiame tolyn. Nuo Kolkos važiuojant palei Rygos įlanką link Rygos galima ne tik vaizdais gėrėtis, bet ir pakelėje žuvis ragauti. Visa pakele vienas prie kito išsidėstę namukai su rūkyta žuvimi. O jau skanios, o jau kvepia. Visos žuvys rūkytos tik pabarsčius druska, jokių kitų  prieskonių. Prisipirkome į valias, bus puiki vakarienė. 
Roja mažųjų laivų prieplauka

  Pravažiuojame Roja gyvenvietę, įsikūrusią Rygos įlankos pakrantėje. Savivaldybės centras, nedidelis žvejų uostelis su keliais laiveliais. Iškeliame kojas iš automobilio, tačiau apžiūrai nieko ypatinga neradome. Tad ilgai neužsibuvę traukiame tolyn, tuo labiau, kad diena jau į vakarą ritasi. Pasiekiame Engurę – nakvynės vietą.
  Engurė pirmąkart minima 1245 m., o štai XVII a. čia kūrėsi manufaktūros, vystėsi uostas, pastatyta medinė bažnyčia, veikė geležies liejykla, vandens malūnas, lentpjūvė, vinių ir inkarų kalvė, ketaus liejykla, kurioje liejo patrankas ir varpus, statinių dirbtuvė, salietros virykla, vėlykla, gintaro dirbtuvė. Nuo 1866 m. buvo statomi burlaiviai, veikė jūreivystės mokykla. Sovietmečiu buvo žvejų kolūkio centras. Dabar miestelyje gyvena daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų, o dar tiek pat atvyksta poilsiauti.
Vienišas Engurės paplūdimys

     Tarp tų poilsiautojų šį sezoną atsidūrėme ir mes. Nakvynei įsikūrėme Engurės svečių namuose Viesu nams Klanas. Svečių namai ne patys prabangiausi, tačiau padėti galvą vienai nakčiai visiškai tinkami. Vakarieniauti nutariame lauke. Svečių namų kieme stovi pavėsinė su mediniu stalu ir suolais. Išsinešame pakelėje pirktas žuvytes, pasipjaustome duoną, daržoves, įsipilame po taurę latviško alaus ir švenčiame atostogas. Po vakarienės dar nukulniuojame prie jūros. Raudonuojantis dangus, tolyje blyksintis Engurės švyturys, ant vandens plūduriuojantys laiveliai ir lengvas vėjelis nuo Rygos įlankos mūsų vakarinį pasivaikščiojimą pavertė tikrai karališku. Viena mūsų net išsimaudyti raudonuojančiose bangose užsigeidė. Prašom, bet aš kompanijos nepalaikysiu. Po maudynių ir vaikštynių grįžtame į Viesu nams Klans ir labanakt :)
Vakaro idilė Engurėje

   Kitą dieną keliamės, pusryčiaujame, atsisveikiname su Engure ir patraukiame į kelią. Tik netoli tenuvažiuojame. Už keliasdešimt kilometrų išsukame iš kelio ir atsiduriame Kemerių nacionaliniame parke. Tai trečias pagal dydį Latvijos nacionalinis parkas, įkurtas 1997 m. Parko teritorijoje vyksta svarbūs mineralinių vandenų, sieros tvenkinių ir gydomojo purvo formavimosi procesai, jame pasitaiko tokių nuosėdinių uolienų, kaip gipsas, dolomitas, dolomitinis mergelis. Kemerių nacionalinio parko teritorijoje yra lagūnos tipo ežerai Dūnieris, Kanieris, Slokos ežeras ir Valgumo ežeras. Iš pelkių didžiausios yra Kemerių raistas ir Raganų pelkė. 
Sēra dīķu 
  
  Mes iš kelio įsukame ties Raganų pelkę. Važiuojame miško keliu ir dairomės stovėjimo aikštelės. Štai ji,  nedidukė, miško viduryje. Sustojame. Išlipę iš automobilio pastebime nuorodą Sēra dīķu ir lentų taką, vedantį per mišką. Tai Sieros tvenkinių takas Raganų pelkėje, kuriuo nutariame pasivaikščioti. Neilgas jis, net kilometro nesiekia, bet labai įspūdingas. Pradžioje einame per aukštų pušų mišką, kurio samanų paklotėje pastebime ne visai įprastus mums augalus, pvz. žydinčią tekšę. Žinau, ją galima rasti ir Lietuvos pelkinguose miškuose, bet man neteko regėti.  
Tekšės žydi


Gegužraibė 

  Pamažu takas išveda iš miško į atvirą pelkę, kurioje susiformavę sieros tvenkiniai, kurių spalvos tiesiog  stulbina. Jie yra neįprastas geologinis darinys, pripažintas Latvijos gamtos paminklu. Sako, kad pavasarį čia tvyro ypatingas sieros kvapas (supuvusio kiaušinio), nors dabar to kvapo beveik nejuntame.
Sieros ežerėliai

   Sieros ežerėliai ne visi skaidrūs, daugelis jų užpelkėję, o viduryje susidariusiose salelėse tarsi maži bonsai auga pelkinės pušys. Tik jos ir tegali išgyventi tokiomis sąlygomis.     Besigrožėdamos pelkių spalvomis ir augmenija, net nepastebime kaip prieiname tako pabaigą. Apsisukame ir grįžtame prie automobilio.

Pelkinės pušys

   Kitas sustojimas - Kaņiera ežero apžvalgos bokštas, įsikūręs Riekstusalas pusiasalio pabaigoje. Automobilį paliekame prie žvyrkelio ir pro kadagių giraitę žygiuojame link bokšto. Bokštas pastatytas 2009 m. Latvijos ornitologų draugijos lėšomis, tad aišku, ką galima pamatyti užlipus. Tačiau vaizdas, atsivėręs nuo bokšto, pralenkia visus mūsų lūkesčius. Iš abiejų bokšto pusių tyvuliuoja įspūdingas Kaņiera ežeras, kuriame varlinėja baltieji ir rudieji ibiai, praskrenda klykaudamos gervės, turškiasi antys. Ne be reikalo šis ežeras laikomas išskirtine paukščių stebėjimo vieta visoje Latvijoje. Kadangi to grožio ir jausmo, ką pamatai savo akimis, neįmanoma perteikti žodžiu, tai net nesistengsiu, tiesiog rekomenduoju, esant galimybei, būtinai čia apsilankyti.

Kaņiera ežeras ir jo salos 

Kaņiera ežeras kitu kampu

  Nuo Riekstusalas paukščių stebėjimo bokštelio palei ežerą galima nueiti iki Kaņiera Ezera Laivu Bāze. Mes, žinoma, grįžome prie automobilio ir nuvažiavome į bazę su viltimi išsimaudyti ežere. Įvažiavimas į bazės teritoriją mokamas, bet tik 1 Eur. Pasistatom auto, susirenkam maudymosi priemones ir ieškom vietelės, kur įbristi. Deja, tokios vietos nėra. Tą patvirtina ir bazės darbuotojai – čia galima pasivaikščioti, užlipti į apžvalgos bokštelį, pasiplaukioti valtimi, tačiau vietos maudynėms nėra. Ką gi, užlipame dar į vieną bokštelį. Iš jo vaizdas ne toks įspūdingas, nes vieta ne tokia atvira kaip Riekstusalas, tačiau gražių vaizdų ir čia nestinga: gulbių šeimynos, ančių pulkeliai, narai ir kiti paukščiai niekoekno netrikdomi gyvena savo gyvenimą.
Apžvelgę mažulytį Kemerių nacionalinio parko kampelį ir supratę, kad visam šio parko grožiui pamatyti, pajusti, apeiti reikia ne vienos dienos, judame toliau.
Pakelės restoranas

  O toliau – pietų metas. Pakelėje (kelio P128) akį patraukia nedidelis pastatas su kieme raudonuojančiais skėčiais. ir užrašu Gardo Zivju Namiš. Stabtelime nieko nesitikėdamos, tačiau vos išlipus iš automobilio, nosį ima kutenti gardus žuvienės aromatas. Pastato viduje šeimininkauja trys moterys, matyt, mama, dukra ir močiutė. Maloniai pasilabina, kviečia prisėsti, sako, tuoj išvirs žuvienė. Juokais klausiam, ar gardi? Labai gardi, ant laužo virta, nepasigalėsite! – nuskamba įtikinamas atsakymas.  

 
Katiliukas kunkuliuoja, bus sriuba...
 Įsitaisome lauke po raudonu skėčiu, užsisakome po sumuštinuką  su silke ir laukiame. Neilgai. Vos po kelių minučių kiekviena gauname po dubenį garuojančios žuvienės. Labai skanios žuvienės, kvepiančios laužo dūmu. Moterys nemelavo, tikrai buvo verta sustoti. Kartais visiškai paprasta pakelės užeiga gali nustebinti savo kulinariniai šedevrais.

Pietūs

   Sočios ir laimingos traukiame link Jūrmalos. Pakeleivės dalinasi įspūdžiais apie Jūrmalą, kurioje ne kartą yra atostogavusios. Aš tyliu, nes nesu čia buvusi. Aišku, galėtume aplenkti šį kurortą, tačiau draugės yra draugės: nebuvai? važiuojam, parodysim, pėsčiųjų gatve pravesime! Sukame į Jūrmalą. Jei važiuojant per Latvijos mažesnius miestelius judėjimas buvo nedidelis, tai čia pasipylė automobilių srautas. Juk didmiestis, antras pagal plotą Latvijos miestas. Dairomės automobilių stovėjimo aikštelės. Jų daug, tačiau visos sausakimšos. Šiaip ne taip, pasisukioję gerą pusvalandį, randame vietelę šalia judraus Zigfrīda Meierovica prospekto. 

Medinės architektūros pavyzdys–Aspazijos namas

   Pasistveriame kuprinytes ir einame miesto apžiūrėti. Pirmasis akis patraukęs namas buvo  puikus Jūrmalos medinės architektūros pavyzdys. Tai buvęs poetės Aspazijos namas. Šį namą kaip vasaros vilą pasistatė baltvokietė prekeivė Marija Kiršteine 1903 metais. Šiame name paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį praleido žymi Latvijos poetė Aspazija.  Dabar čia įrengtas muziejus, skirtas poetės atminimui. 
  Einame toliau, kol pasiekiame nedidelį parkelį su viduryje stovinčia skulptūra ,,Lāčplēsis", Čia sugalvojame pasukti ir artėti prie jūros. Vos už kelių žingsnių patenkame į vieną pagrindinių ir seniausių Jūrmalos gatvių Jomas iela. Kaip rašo turistams skirtuose lankstinukuose: geriausias būdas pažinti Jūrmalos gyvenimo ritmą – tai pasivaikščioti po vasarišką Jomas gatvę, kuri yra 1,1 kilometrų ilgio ir skirta tik pėstiesiems. Taip ir darome.
Jomas iela

    Pasigraibom šiek tiek informacijos apie kurortą. Seniausioji Jūrmalos dalis yra Sluoka, kuri jau 1785 m. gavo miestelio, o 1878 m. – miesto teises. Nuo XIX a. šalia Sluokos esančios žvejų gyvenvietės (dabar miesto dalys) taip pat tapo kurortais. 1920 m. Latvijos vyriausybė iš šių gyvenviečių suformavo Rygos Jūrmalos miestą. 1946 m. pradžioje Latvijos SSR vyriausybė Rygos Jūrmalą įtraukė į Rygos miesto sudėtį kaip atskirą rajoną. Pagaliau 1959 m. Latvijos SSR AT Prezidiumas priėmė sprendimą dėl Jūrmalos miesto suformavimo, sujungiant Rygos miesto Rygos Jūrmalos rajoną, Sluoką ir Kemerius. Štai dabar ir traukia saulės ir pramogų ištroškę poilsiautojai ne į jaukius žvejų kaimelius, o į didelį Jūrmalos miestą.

Kazanės šv. Dievo Motinos ikonos cerkvė

  Einame Jomas gatve ir vis dairomės, kad ant žmonių neužliptume – sulaukėjome per pora dienų po pelkes ir mažus miestelius bevažinėdamos:) Tačiau tarp masės besitrinančių poilsiautijų randame ir gerų dalykų, pvz. Rygas balzams ledai. Prisėdam parkelyje, ragaujam, ir kurorto madas aptarinėjam. Tačiau toks poilsis ne mums, greit pabosta. Nueiname tą 1,1 km ir atsiremiame tiesiai į blizgančią Kazanės šv. Dievo motinos ikonos stačiatikių cerkvę. Nuo jos pasukame pro parką ir štai mes jau Dzintaru pludmale. Deja, ir čia mus atbaido masė poilsiautojų – su nostalgija prisimename tik vakar lankytus laukinius Kolkasrags paplūdimius.  

Dzintaru pludmale

Apsisukame ir siaurų gatvelių labirintais grįžtame prie automobilio. Jūrmala man, atvykusiai pirmą kartą, paliko triukšmingo kurortinio miesto įspūdį. Tiesa, gražiai sutvarkytas ir apželdintas, pritaikytas masiniam turizmui, bet turintis ir vieną kitą ramybės salelę, tokią, kaip Horno sodas (Horna darzs). Viskas čia gerai, tik mums dabar ne to reikia. 

Horna sodo gėlynai

   Traukiame tolyn. Rygoje nutariame nesustoti, nes šiais metais dar planuojame čia pasibūti. Pervažiuojame Dauguvos upę ir greitkeliu riedame 50 km nesustodamos iki pat Siguldos. Klausiame vietinių, kur pilis? Jaunuolis nurodo leistis keliu žemyn. Nuvažiuojame tiesiai prie Gaujos upės. Gražu neapsakomai, širdis ir akys džiaugiasi. Pasivaikštome, pasigrožime ir pamatome, aukštai ant kalno, nuo kurio ką tik nusileidome, senovinės pilies bokštus. Gerai, kad važiuotos, nes kojytėmis būtų sunkoka tokį kalną įveikti.
Virš Gaujos – lynų kelias

  Automobilį pasistatome netoli pilies, nemokamoje stovėjimo aikštelėje ir einame pasidairyti po pilie teritoriją. Sigulda (vok. Siegewald – kovų miškas) – miestelis Vidžemės regione. Jo istorija prasideda 1207 m. kraštą užėmus Kalavijuočių ordinui, kai Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas Albertas pasidalijo žemes. Strateginėse vietose ant Gaujos kranto abi konfrontuojančios jėgos apsaugai viena nuo kitos, taip pat nuo lyvių ir lietuvių užpuolimų pasistatė mūrines pilis, aplink kurias vėliau išaugo gyvenvietės Sigulda, Turaida ir Krimulda. 
Siguldos pilies sienos

  Per daugybę karų 1226 m. pastatyta Siguldos pilis smarkiai nukentėjo, o po Žalgirio mūšio neteko karinės reikšmės. Livonijos karo metu pilį dukart apiplėšė rusų kariuomenė.1561 m. kraštas atiteko Abiejų Tautų Respublikai. XVIII a. pradžioje Šiaurės karo metu pilis buvo visiškai sugriauta ir nebeatnaujinta. Iki šių dienų išliko konvento pietvakarinis būsto pastatas su gotiškais langais ir pagrindinių vartų bokštas.
Pagrindinių vartų bokštas

 1887 m. nutiesus Rygos-Valkos geležinkelio liniją į Siguldą  pradėjo važiuoti carinės Rusijos aristokratija. Čia, pakerėti gražių gamtos vaizdų, jie ėmė statytis vilas. Tuo pačiu metu pilies griuvėsių teritorijoje žemių valdytojas kunigaikštis Kropotkinas pasistatė eklektinio stiliaus Naująją pilį – gyvenamąjį namą su administracinėmis patalpomis. Ironiška, bet šios neogotikinio stiliaus pilies statybai buvo naudojami senosios pilies akmenys, o čia apsigyvenusių dvaro savininkų mėgstama pasivaikščiojimų vieta tapo romantiški viduramžių pilies griuvėsiai. Joje nuo 1923 m. buvo rašytojų ir žurnalistų namai,  o dabar tai – Siguldos savivaldybės pastatas. Tokia tai Siguldos istorija.

Dabar pilies teritorijoje vyksta įvairūs renginiai

   Nors saulė jau gerokai link horizonto, pilies vartai atviri, teritorija pilna pasivaikščioti išėjusių žmonių. Nustebino, nes pas mus tokiu vėlyvu metu visi vartai (9 val. vakaro) būtų jau užverti ir užrakinti. Apeiname senosios pilies griuvėsius. Nuo pilį juosusios sienos griuvėsių atsiveria nuostabus vaizdas į Gaujos upės slėnį, o tolyje, už medžiais apaugusių kalvų, galima aiškiai įžiūrėti Turaidės pilies bokštą. 

Pilies bokšto griuvėsiai vakarėjančios saulės spinduliuose


Tolyje matyti Turaidės pilies bokštas

   Palikę senosios pilies teritoriją skubame dar prasieiti ir naujosios pilies parko takais. Jei senosios pilies griuvėsiuose tvyro rimtis ir dvelkia romantika, tai čia vyksta aktyvus gyvenimas. Plotas užstatytas nedideliais namais, kurie kažkada buvo gyvenami ponų, dabar juose įsikūrusios įvairios meno ir kultūros organizacijos. Nors daugelis jų jau baigę darbus, lauko užeigos dar veikia. 
Vartai į Naujosios pilies teritoriją

  Maisto kvapai sužadina atmintį – laikas vakarieniauti. Užsisakome žuvies kepsnelius ir sočiai pavakarieniaujame tiesiog pilies kieme prisėdę prie medinių stalų. Dar pusvalandį miname pilies parko takais ir važiuojame toliau.  Cėsį pasiekiame jau sutemus. Gerai, kad nakvynės vieta be šeimininkų – turime įėjimo kodą, žinome, kur padėti raktai. Automobilį pasistatome visai šalia Laureta apartaments. Čia nakvosime dvi naktis. Susinešame daiktus ir einame miegelio. Su miestu ir jo apylinkėmis pažindinsimės ryt.  

Čia mes nakvojome. Laureta apartaments, 2 aukštas, 1 balkonas
     
  Rytas Cėsyje išaušo skaidrus kaip užsakytas. Kavos gėrimo ritualas persikėlė į balkoną ir užtruko gal valandą. Bet juk atostogos! Šiandienos planuose Lygatnė (Līgatne), Araiši (Āraiši) ir vakarinis Cėsys (Cēsis). Rakiname laikinus namus, ritamės į automobilį ir važiuojame į Līgatne. Jau vien kelias iki šio miestelio vertas dėmesio: miškai, kalniukai, posūkėliai, tarsi kokioj Italijoj būtumei. O kai jau išlendi iš tų apžėlusių miškų netikėtai atsiduri mažame jaukiame miestelyje ant Līgatne upės kranto.

Līgatne upelė

   Visa miestelio istorija susijusi su popieriaus fabriku, kuris šioje vietoje buvo pastatytas daugiau nei prieš 200 metų. Dabar fabrikas jau neveikia, tačiau išlikę fabriko mūriniai ir mediniai pastatai yra įtraukti į Valstybinės reikšmės urbanistinių paminklų sąrašą. Užsukame į mediniame fabriko sargo namelyje įsikūrusį turizmo informacijos centrą. Pasidomime, ką įdomaus galėtume pamatyti, nuo ko pradėti pažintį su Līgatne, kur pavalgyti. Susirenkame informaciją ir einame užkąsti į šalia esantį buvusio malūno pastatą, kur įsikūrusi ,,Vilhelmines dzirnavas" užeiga. Meniu, bent jau tądien, buvo nelabai koks, kažką išsirinkome, užkandome ir patraukėme susipažinti su miesteliu.

Lustūzio uola

    Pirmasis vau! buvo Līgatne upelės oloti krantai, kurių įspūdingiausia, žinoma, Lustūzio uola. Istorija pasakoja, kad seniau, kai dar nebuvo šaldytuvų, Līgatne gyventojai pastebėjo, kad olose tiek vasarą, tiek žiemą laikosi pastovi temperatūra, todėl jose patogu saugoti maisto produktus. Natūralių olų neužteko, todėl Lustūzio uoloje buvo išrausti urvai, kurie virto šaldymo patalpomis. Jas turėjo kiekviena Līgatne šeima. Dalis šių rūsių naudojami dar ir šiandien.  
Rūsiai-šaldytuvai

   Apžiūrėję įspūdingas šaldymo kameras, einame toliau, kylame į kalniuką, kurio viršuje randame keliasdešimties namų gyvenvietę. Istorija tokia. Rygos šilko pirklys Konradas Justus Štorhsas, kaip minėjau, nusipirko žemės sklypą popieriaus malūnui ant jo pastatyti.
  Iš pradžių popierius buvo gaminamas  dvaro miltų malūne, tačiau jau 1816 m. pastatė naują popieriaus gamyklą dar vadinamą Anfabrika. Tam, kad tinkamai vyktų gamyba, fabrike dirbančius darbininkus reikėjo aprūpinti gyvenamuoju plotu. Štai čia, kalvos viršūnėje, ir buvo pastatyti namai jų šeimoms.

Fabriko darbininkų namai

    Taip pat buvo įrengta ligoninė, gimdymo namus, mokykla, vaistinė ir net klubas gamyklos darbininkams. Čia buvo sukurtas tam laikui unikalus socialinis modelis: darbuotojams buvo suteikiami nemokami butai, elektra, šildymas, medicininė priežiūra, švietimas vaikams, aprūpinimas senais žmonėmis. 

Ligoninės pastatas

  Leidžiantis keliu žemyn nuo darbininkų gyvenvietės vėl atsidūrėme prie Līgatne upės, kurios vaga buvo pertverta latakais ir pritaikyta popieriaus gamybai. Štai šioje vietoje ir buvo pastatyta Anfabrika – gamykla, kur popierius buvo gaminamas rankomis, o ant upės kranto uolose išskobti rūsiai buvo naudojami sandėliavimui.
Uolose išskobti rūsiai buvo naudojami kaip sandėliai

  Nuo fabriko vėl grįžtame į miestelio centrą. Pereiname kelis arkinius metalo konstrukcijos tiltelius ir atsiduriame prie buvusio fabriko darbininkų klubo. Dabar čia veikia miestelio biblioteka, kultūros namai ir kavinė.

   Keistas jausmas apėmė įžengus į šio pastato vidų – lyg kas mestelėjo 40 metų atgal. Erdvė ir interjeras toks iki skausmo pažįstamas, kad nevalingai ėmiau dairytis didžiojo vado biusto. Nors biusto neradau, tačiau ilgiau šioje kultūros namų salėje užsibūti nesinorėjo.  

Kultūros namų salė

  Palikę Līgatne važiuojame į netoliese esantį Araišių (Āraišiarcheologinį muziejų po atviru dangumi. Automobilį pasistatome muziejaus prieigose – žmonių vienas-kitas. Kasoje susimokame po 3 eurus ir žygiuojame nušienautu taku iki tolyje matomų medinių trobų. Apie Āraiši ežero pilies tvirtovę (Āraišu ezerpilis) buvome pasiskaitę, tačiau tai, ką išvydome, buvo visiškai netikėta. Už medinių naujai suręstų vartų plytėjo rekonstruota IX–X a.  latgalių gyvenvietė  ant polių.

Medinis takas veda į gyvenvietę ant polių

   Ši gyvenvietė buvo atrasta XX a. viduryje. Archeologai 50 metrų atstumu nuo kranto, po vandeniu aptiko gyvenvietės liekanų. Be įvairių dirbinių, buvo atidengta apie 145 (!) gyvenamųjų, ūkinių ir gynybinių pastatų liekanų. Nustebino tai, kad medžiai statybai buvo nukirsti 818– 989 m., tačiau puikiai išsilaikę. Tai leido latviams pasiryžti atlikti gyvenvietės rekonstrukciją.
 
Trobos ant polių

   Einame polių gatve. Patikėkite, eiti nėra taip lengva, kojos krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę. Iš abiejų šonų stovi rąstiniai X a. žmonių būstai, dengti samana. Vieni jų mažesni, juose, manoma, gyveno šeimynos, kiti – didesni, skirti seniūno šeimai. Vaikščiodama tarp šių namų labai aiškiai įsivaizdavau ant polių žaidžiančius vaikus, vyrus, tvirtinančius rąstus, moteris, malančias grūdus, ar senolius, besišnekučiuojančius saulės atokaitoje. Viskas taip gyva.

   Namelių durys atviros, todėl, drąsiai peržengę aukštą slenkstį, patenkame į namelio vidų. Viduje – molinė krosnis, palei sienas – gultai ir suolai. Erdvė nedidelė – vienam žmogui tekdavę apie 3 kv. m. gyvenamojo ploto, o gyvenvietėje vienu metu gyveno daugiau nei 70 žmonių. 
Trobos vidus

   Dairomės toliau. Visai šalia gyvenvietės, ant ežero kranto stūkso Araišių viduramžių pilies griuvėsiai. Pilis buvo pastatyta XIV amžiuje, siekiant apsaugoti užkariautas žemes nuo lietuvių invazijų. Sunaikinta buvo Lenkijos ir Švedijos karuose XIX a. pirmoje pusėje.

Pilies griuvėsiai

    Nuo pilies kalno nusileidžiame tiesiai prie ežero: piknikas ir maudynės garantuotos!     Pirmiausia neriame į vėsius ežero vandenis, tada jau traukiame sumuštinius ir lepinamės saulutėje. Tačiau neilgai, atslenkantys lietaus debesys priverčia susirinkti daiktus ir palikti šį gamtos kampelį. Tiesa, viena mūsų net dovanų gauna – įsisega latviška erkė, tikimės, neužkrėsta.
    Dar stabtelime prie Araišių ežero pakrantėje rymančios  XVIII a. bažnytėlės, kitoje kelio pusėje pastebime kvietimą aplankyti vėjo malūną. Neišdegs, nes diena jau persirito į antrą pusę, o mūsų dar laukia Cėsys. 
Pilies parkas
  
       Automobilį pastatome prie namų ir pėstute žygiuojame į Cėsio pilį. Miestuko centras nedidelis, tad pilies teritoriją pasiekiame net nesušilę. Pradžioje šiose apylinkėse gyveno vendų (lyvių) gentys, ant kalno stovėjo medinė pilis, o vietovė buvo vadinama Venden. Vėliau čia iš pietryčių atsikraustė latgalių gentys, o XIII a. pradžioje Cėsyje apsigyveno vokiečių riteriai ir 1209 m. greta medinės pilies surentė mūrinę pilį, kurią apjuosė stora akmenine siena. Šalia ėmė kurtis amatininkai, dygo krautuvėlės, taip per šimtmetį susiformavo Cėsio gyvenvietė, kuri 1323 metais gavo miesto teises. XIV a. – XV a. pr. Cėsio miestas buvo Hanzos lygos narys. Nuo 1561 metų priklausė LDK, vėliau – Abiejų Tautų Respublikai, nuo 1629 m. jis priklausė Švedijos karalystei, nuo 1727 m. – Rusijos imperijai. Deja, dėl karų, dažnų gaisrų, maro epidemijos miestas XVII a. pab. – XVIII a. pr. sunyko. 1785 metais tapo apskrities centru.
   
Naujoji pilis
   Iš gan judrios gatvės pro akmeninius vartus patenkame į ramybe alsuojantį pilies parką. Ir liekame nustebintos: prieš mus atsiveria didingas pilių kompleksas. Pradžiai užsukame į taip vadinamą Naująją pilį – Cėsio pilies dvaro valdovų gyvenamąjį namą. 1949 m. pilyje buvo atidarytas Cėsio istorijos ir meno muziejus. Sužinome, kad nuo 2007 iki 2012 metų Naujoji pilis buvo restauruojama ir dabar čia įrengtoje ekspozicijoje galima susipažinti su archeologinių kasinėjimų radiniais, tame tarpe ir su XVI a. paslėptu lobiu, kuris atsitiktinai buvo rastas pilies teritorijoje. Tačiau žingeidžiausia buvo pamatyti  muziejuje eksponuojamą Latvijos vėliavą, kuri buvo atkurta 1916 metais pagal XIII amžiuje kronikoje aprašytos raudonos vėliavos su baltu dryžiu per vidurį prototipą. 
   Deja, jau vėlus metas, muziejus vartus užveria 18 val., tad aplankyti spėsime tik vieną pilį. Pasirenkame senąją, menančią viduramžius, pilį. Nusiperkame bilietus ir lekiame prie  akmeninio bokšto.
Cėsio pilis

   Kieme mus pasitinka pilies sargas ir į rankas įspraudžia žibintus su degančiomis žvakėmis. Siekiant suteikti kuo daugiau autentiškumo, pilies vidus nėra apšviestas, tad pagrindinis šviesos šaltinis yra žibintai. Kopiame siaurais akmeniniais laiptais, kuriais daugiau nei prieš 800 metų kopė Livonijos ordino didieji magistrai. 
Pagrindinis šviesos šaltinis – žibintas
 
     Kaip minėjau, pilis ir gynybiniai įtvirtinimai buvo statyti apie 1209 m. Kalavijuočių ordino ir tapo svarbiu kariniu-strateginiu to meto objektu. Tačiau 1236 m. Saulės mūšyje žemaičiams sutriuškinus Kalavijuočių ordiną, Cėsio pilyje įsikūrė Livonijos ordinas. Maždaug tris šimtmečius tvirtovė buvo Livonijos ordino magistrų rezidencija. XVI a. pilies gynybinė sistema buvo sutvirtinta, Cėsio pilis įgavo dabartinę formą – buvo iškirstos angas ugniasvaidžiams ginklams naudoti, pastatyti ir apvalūs gynybiniai bokštai. 1577–1578 m. Livonijos karo metu pilies įtvirtinimai buvo apgriauti, dar daugiau nuostolių patyrė per Šiaurės karą. XVIII a. Cėsio pilis prarado savo strateginę reikšmę ir ilgainiui buvo apleista. 1748 m. Cėsio miestą apėmęs didelis gaisras galutinai sunaikino pilį– ji virto griuvėsių krūva. 1777 m. pilies griuvėsius įsigijo grafo Zīverso šeima ir jau po metų pilies rytinės dalies teritorijoje pastatė Naujuosius Cėsio rūmus. 1812-1825 m. buvo sukurtas vaizdingas parkas – vienas iš retų romantiškų parkų Latvijoje su tikrais pilies griuvėsiais. Atėjus sovietmečiui pilyje įsikūrė Cėsio istorijos ir meno muziejus. Nuo 1952 m. vyksta laipsniškas viduramžių pilies restauravimas ir išsaugojimas.

Žvaigždžių salė

  Pilies teritorijoje išlikę trys bokštai ir kvadratinio kiemo kraštuose esantys keturi korpusai. Pagrindinis ir seniausias yra vakarinis bokštas, statytas XIV a. Tai vienintelis Cėsio pilies bokštas, kur iki šių dienų išliko aiškus patalpų planas ir tinklas laiptų, kuriais lipant keturių aukštų patalpas galima apžiūrėti nuo rūsio iki palėpės. Kopiame į antrą aukštą, kur išlikęs magistro kambarys arba kitaip – Žvaigždžių salė, pavadinimą gavusi nuo gotikinių žvaigždinių skliautų, o šalia šio kambario buvo įrengtas ir asmeninis magistro tualetas – neišpasakyta prabanga aniems laikams! Nei vienas iš žemesnio rango ordino narių anuomet tokiomis privilegijomis džiaugtis negalėjo:)
  
Vakariniame pilies bokšte atgyja viduramžiai
        
   Kopiame dar aukščiau ir netikėtai mus užklumpa viduramžių garsai ir vaizdai. Pilies bokšto 3 aukšte esančioje menėje sustatytos kėdės, ant kurių prisėdus galima stebėti visą pilies istoriją. Audiovizualinė projekcija transliuojama ant trijų menės sienų, 270 laipsnių kampu ir sukuria labai realistinį vaizdą, kuris keičiasi kartu su šimtmečiais, rekonstruojant istorinius faktus, pilies interjero ir dizaino elementus ir kasdienį pilėnų gyvenimą. Pagrindinis audiovizualizacijos prodiuseris ir videomenininkas – Māris Kalve, parodą sukūręs kartu su kolegomis iš "Kalvestudijos". Bravo idėjos autoriams ir išpildytojams, suteikusiems galimybę pabuvoti viduramžiuose.
Vienas iš pilies bokštų

   Pasibaigus filmo demonstracijai salės darbuotojai paprašo palikti patalpas – darbo laikas baigėsi.  Į Įvijais laiptais leidžiamės žemyn, atiduodame žibintus ir, kol dar nerakinami vartai, apsižvalgome po pilies teritoriją. Čia vyksta ir edukaciniai užsiėmimai, kuriuose atkuriamas gyvenimas viduramžiais – aptinkame lysves su augalais, kieme sukrautų malkų rietuves, įrengtą lauko virtuvę. 
Pilies vartai
 
   Pro vis dar plačiai atlapotus pilies vartus išeiname į Cėsio miestelio gatves. Pirmas sutiktas asmuo – sulinkęs nuo gyvenimo naštos bronzinis senukas, rankose laikantis žibintą ir, pasiramsčiuodamas lazda, einantis per šimtmečius bei pasakojantis miesto legendas.
Skulptūra vadinama Gadsimtiem ejot (Einantis per amžius). Ji buvo sukurtas 2005 m. ir skirta Cėsio 800 metų jubiliejui. Autorius yra latvių skulptoriaus Matiass Jansons.
   Patriname žibintą, kad jo šviesa nušviestų kelią geroms mintims ir darbams, kad lydėtų sėkmė ir pildytūsi svajonės.
Gadsimtiem ejot

  Vaikščiodami po Cėsio senamiestį, atkreipiame dėmesį į senuosius XIII-XVIII a. namus – vieni jų restauruoti, pasipuošę naujais čerpių stogais, nuspalvinti ryškiomis spalvomis, kiti – pavargę ir apgriuvę, vis dar laukiantys geresnių laikų. Nelieka be dėmesio ir akmeninis grindinys po kojomis bei gatvelių raizgalynė, kurių suplanavimas išlikęs nuo viduramžių.
Restauruoti Cėsio senamiesčio namai

      Centrinėje miesto dalyje bokštais dangų remia  1284 metais Livonijos ordino magistro bei Rygos arkivyskupo pašventinta Šv. Jono bažnyčia (Svētā Jāņa baznīca). Bažnyčioje ordino magistrai, dvasininkai ir aukšto rango riteriai ne tik meldėsi, jie čia pat buvo ir laidojami. Bažnyčios ansamblyje išsiskiria masyvi 65 m aukščio varpinė su 15 m gotikos stiliaus bokštu. Sakoma, giedrą dieną iš bažnyčios bokšto galima apžvelgti net 40 km nuo Cėsio nutolusias apylinkes. 

Šv. Jono bažnyčia

   Čia pat, Rožu laukums aikštėje priešais bažnyčią, įsikūrę eilė lauko kavinių. Mums labai tinkama vieta ir laikas vakarienei. Einame nuo vienos kavinės prie kitos, nuo vieno staliuko prie kito ir, galų gale, prisėdame ,,Cafe2Locals" lauko terasoje. Užsisakome žuvienės ir grilyje keptų mėsos patiekalų. Kol laukiame, dairomės aplinkui ir stebime miesto gyvenimą: ramiai besišnekučiuojančius vyresnius žmones, fontane smagiai besiturškiančius vaikus, rūpestingas mamytes bei jaunuolius, miestą matuojančius riedlentėmis. Maisto teko laukti gana ilgai, tad tapome beveik Cėsio gyvenimo žinovėmis :) Deja, laukimas visiškai nepasiteisino – žuvienė keistai virto pomidoriene su žuvimi, mėsa gabalais neiškepusi, gabalais sudegusi. Skaniausia, ką ragavome, buvo alus. 
    Po vakarienės dar pasivaikštome senamiesčio gatvelėmis ir traukiame į apartamentus poilsiui.
Ortodoksų šventovė priešais  mūsų miegamojo langus
    
 Kitą dieną pradedame rytiniu kavos puodeliu balkone, šviečiant skaisčiai vasaros saulytei – diena nusimato puiki. Susimetame daiktus į automobilį ir pajūriu riedame link Estijos. Kartą kitą sustojame pasigrožėti Rygos, o vėliau ir Pernu įlankos vaizdais, įkvėpti jūros oro. Toliau kelionės pasakojimą tėsiu 2 dalyje

Tarp Latvijos ir Estijos