
![]() |
Įėjimas į rūsius |
![]() |
Įėjimas į rūsius |
Viršelis. Gina Viliūnė Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje, leidykla Tyto alba, 2020 m., 240 psl.
Apie knygą. Vaikystėje Adas svajojo, kad užaugęs mokysis Bolonijos universitete ir taps teisininku, bet likimas atvedė jį į Vilniaus budelio Ignaco namus. Prieš savo valią tapęs šio miestiečių prieštaringai vertinamo meistro mokiniu, Adas netrukus susiduria su savo pirmąja byla ir pirmąja meile. Batsiuvių cecho vyresniojo meistro Kleopo nužudymu kaltinama gražuolė tarnaitė Benigna – nekalta, tuo vaikinas tvirtai tiki ir negalėdamas užsimerkti prieš neteisybę nenuleidžia rankų. Jis turi pats išsiaiškinti, kas iš tiesų nudūrė klastūną batsiuvį, ir Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui pateikti neginčijamų įrodymų.
Tiriančiam tarnaitės bylą Adui į pagalbą ateina bičiulis miesto sargybinis linksmuolis Motis, siuvėjo pameistrys plepys Lukas, elgetų karalius Nikodemas ir net pats rūstusis Vilniaus budelis Ignacas.
Mano nuomonė. Dar viena istorikės ir gidės G. Viliūnės knyga apie Vilnių (jau šeštoji!), tačiau kitokia, nei ankstesnės. Nebėra sąsajų su šia diena, visas veiksmas vyksta XVI a. Vilniuje, pateikiama daug medžiagos apie to meto vilniečių buitį, papročius. Knyga parašyta nuotykių žanro stiliumi, siužetas lengvai sekamas. Knyga, manau, skirta jaunesnio (paaugliško) amžiaus skaitytojui. Man ji pasirodė nuobodoka.
![]() |
Medžių alėja, vedanti į Barborlaukio dvarą, kurio taip ir neteko pamatyti |
Važinėdamos po Jonavos rajoną užmatėme tokio gražumo pavadinimo dvarą – Barborlaukis. Nutarėme užsukti. Sustojame prie tvoros, ant kurios kabo užrašas, kad tai privati valda, kad važiuoti draudžiama. Na gerai, suprantu, važiuoti draudžiama, bet užeiti juk niekas nedraudžia, šeimininkus palabinsime, istorijų pasiklausysime. Lipame iš automobilio ir drožiame senų medžių alėja. Tolumoje jau matosi ilgas medinis pastatas su kolonomis. Tačiau kur buvus, kur nebuvus priešais mus išdygsta moteris ir užstoja kelią: ,,Čia privati valda, eiti draudžiama." Mes bandome prisigerinti, aiškiname, kad tik aplink dvarą apsuksim, į vidų nesiprašysim ir dingsim iš kur atvykę. O ji atkerta: ,,Galite užsisakyti viešnagę, tada ir dvarą apžiūrėsite. Mudu su vyru daug darbo įdėjome, todėl nenorime, kad pašaliniai čia vaikščiotų". Žodžiu, dabartinė šeimininkė neprileido mūsų prie Barborlaukio, beliko internete į jį pasižvalgyti. Džiugu, kad ne visi naujieji dvarininkai uždaro dvarus nuo bendruomenės, džiugu, kad dar yra tokių, kurie prikėlę dvarą naujam gyvenimui, nepaverčia jų vien pramogų erdve.
![]() |
Barborlaukio dvaro nuotrauka iš interneto |