SILVA RERUM
Žanras. Istorinis romanas.
Apie autorę. Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974 m. Vilniuje) – dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja, Lietuvoje tapo gerai žinoma 2008 m. po debiutinio romano ,,Silva rerum". Šiuo metu gyvena Londone su vyru ir mažamete dukrele. Interviu su rašytoja čia.
SILVA RERUM
Viršelis. Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum, leidykla Baltos lankos, 2011 m., 285 p.
Apie knygą. Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.
Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.
Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…
Mano nuomonė. Knyga užhipnotizuoja ir nebepaleidžia. Taip aiškiai, taip lengvai, taip aistringai pasakojančio istoriją dabartinio lietuvių rašytojo dar neteko skaityti. Ir istorija ne šiaip kokia, o pagrįsta istoriniais faktais, apipinta buities ir būties smulkmenomis: išnagrinėtom, suriktuotom, nuglūdintom iki begalybės, ir pateikta skaitytojui kaip viliojantis ledinukas žvilgančiame popierėlyje. Ilgi sakiniai, kartais besitęsiantys per kelis puslapius, visiškai netrukdo skaityti, leidžia susikoncentruoti į pasakojamo laikmečio ritmą. Pirma knyga, sakyčiau, yra dinamiškiausia iš visų.
Aristokratiškas ir jaukus senojo Jono Motiejaus Norvaišos paveikslas, paremtas bajoriškos garbės supratimu. Labai moteriškas Elžbietos Norvaišienės charakteris: ne savo noru ištekinta už Norvaišos, moteris jaučiasi, lyg būtų tik svetimų svajonių, svetimų taisyklių, svetimų pareigų sklidinas indas, tačiau bėgant laikui supranta, kad nieko geresnio už jai likimo suteiktą laimę būti Jono Motiejaus žmona negalėjo ir geidauti. Kazimieras gal kiek blankesnis savo role pasakojime, tačiau Uršulės charakteris apdovanotas dviguba energija: ji balansuoja tarp abejonių ir begalinio pasitikėjimo savimi, kupina žaižaruojančio jaunystės šėlsmo bei aistros gyvenimui. Ją pažaboti gali tik tokios pat ugnies, avantiūros ir užsispyrimo kupinas jaunuolis, koks yra Jonas Kirdiejus Birontas. Apie šiuos pagrindinius herojus ir sukasi visas knygos siužetas.
Knygai patrauklumo suteikia ir tai, kad veiksmas vyksta Vilniuje, aiškiai įvardijant vietas. Tuomet prieš akis iškyla aprašoma bažnyčia, kiemas ar skersgatvis ir pasijunti, lyg ne knygą skaitytum, o būtum įmestas į įvykių sūkurį, lyg pats stovėtum šalia Uršulės ar dalyvautum studentų susirėmimuose drauge su Kazimieru ir Jonu Kirdiejumi.
Kai kurios knygos vietos man sukėlė asociacijas su jau klasika tapusiais literatūriniais kūriniai, pvz., skaitant apie svieto pabaigos puotą galvoje šmėstelėjo mintis apie knygą ,,Plačiai užmerktos akys", o štai skaitant, kaip Birontas žiūrėdamas į save veidrodyje mato savo veidą raukšlėjantis, senstant, nykstant su kiekvienu prisiminu apie savo nepadorius poelgius, man galvojosi apie ,,Doriano Grėjaus portretą". Šios asociacijos, mano galva, knygai pridėjo dar daugiau pliusų, suteikė malonumą pasikapstyti savo atmintyje, pasigalynėti su autore ir pasidžiaugti, kad mūsų literatūra pasiekė tikrai pasaulinį lygmenį, nusikratė provincijos šydą ir visu grožiu pasirodė pasauliui.
Įvertinimas. 5/5
SILVA RERUM II
Viršelis. Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum II, leidykla Baltos lankos, 2015 m., 294 p.
Apie knygą. Antrasis Kristinos Sabaliauskaitės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?
Mano nuomonė. Lietuvą krečia nelaimės: maras, badas, rusų bei švedų antpuoliai. Nuolatinės rietenos tarp bajorų, kunigaikščių, apsimestinis darbas Lietuvos labui, o iš ties tai tik asmeninės naudos paieškos. Lyg šių dienų politinė aktualija atsiskleidžia Silva Rerum II knygoje. Štai tokioje aplinkoje tęsiama Norvaišų giminės saga. Milkantų dvaras griūva, eižėja, tačiau Kazimiero sūnus Jonas Izidorius neturi nei noro, nei laiko skirti jo priežiūrai. Čia įsikuria jo žmona Ona Kotryna su dukra. Visa atmosfera pilna pagiežos, nemeilės, karo siaubo ir visiško chaoso.
Šioje knygoje vėl susiduriame su stipria, likimo į provincijos pakraštį nublokšta moterimi Ona Kotryna, kuri visomis savo galiomis stengiasi įsikurti apleistame dvare. Tik jos pastangomis dvaras išgyvena, deja, ateitis parodo, kad nebuvo dėl ko stengtis. Liūdna, kai mūsų geri norai, papūtus nepalankiam vėjui, išsisklaido lyg dūmai, o dar ir akis kai kam nuo tų dūmų-pastangų ima graužti.
Kita knygos linija vėl suveda su Uršule, kuri toliau pasakoja 1-oje knygoje nebaigtą pasakoti savo gyvenimo storiją ir savo drastiškais sprendimais nulemia Norvaišų giminės likimą.
Antroji knyga yra lygiavertė pirmajai savo kalbos grožiu, detalių gausa ir bajoriškosios Lietuvos istorijos išmanymu.
Įvertinimas. 5/5
SILVA RERUM III
Vienas sakinys. ,,... žemiškasis grožis priklauso vien nuo žiūrinčiojo akies" 119 p.
Viršelis. Kristina Sabaliauskaitė Silva Rerum III, leidykla Baltos lankos, 2016 m., 314 p.
Apie knygą. Skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?
Rašydama trečią Silva Rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.
Mano nuomonė. Šioje knygoje daugiau aprašomųjų dalykų, daugiau fono lyginant su pirmosiomis knygomis, daugiau realių istorinių asmenybių, tokių kaip Martynas Mikalojus Radvila, Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė, Glaubitzas. Įvairesnis miesto koloritas - su vagimis, žydais, čigonais, prostitutėmis ir pan. Veiksmas sukasi apie Pertą Antaną, Kazimiero anūką, Jono Izidoriaus sūnų, jo tarnystę Radviloms. Tačiau, kaip ir kitose knygose, spalvingiausi čia moterų portretai: Amelija Placida, jauna žydaitė, ir, žinoma, Balbetė. Kadangi aprašomuoju laikmečiu nevyko jokie karai, vyrai laisvai galėjo mėgautis meile - laisva, nevaržoma: hareme, viešnamyje ar savo namuose. Apie ją knygoje daug rašoma, na gal ne visai apie meilę, daugiau apie erotiką, geismą, aistrą.
Viskas lyg ir gerai su šia knyga būtų, jei nelyginčiau su kitomis. Tačiau nelyginti neįmanoma, todėl man ši dalis pasirodė kiek nuobodesnė, kiek blankesnė už pirmąsias, Petras Antanas irgi kaži koks apsnūdęs (ačiū autorei, kiek atsigavo sutikęs Balbetę). Jei kalbėdama apie pirmas dvi dalis matau ryškius herojus, tai iš šios knygos įsiminsiu tik jau paminėtą Balbetę. Tikiuosi, kad pasibaigus pompastiškai nuobodžiai rokoko epochai, kitos knygos herojai taps gyvesni ir įdomesni. Nekantraudama imuosi IV dalies.
Įvertinimas. 4/5
SILVA RERUM IV
Viršelis. Kristina Sabaliauskaitė Silva rerum IV, leidykla Baltos lankos, 2017 m., 399 p.
Apie knygą. „Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.
Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.
Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?
Mano nuomonė. Ši knyga labiausiai kosmopolitiška, išvedanti Norvaišų palikuonį Pranciškų Ksaverą į platųjį pasaulį, leidžianti skaitytojui jo akimis pamatyti XVIII a. Europą. Pranciškus Ksaveras knygoje piešiamas ne kaip nuobodus dogmų supančiotas vienuolis, o kaip plačios erudicijos, išsilavinęs žmogus, kuriam priimtinos naujovės tiek mokslinėje, tiek asmeninėje erdvėje. Šioje paskutinėje ,,Silva rerum" dalyje , kaip sakoma, ,,sudedami visi taškai ant i ", atskleidžiamos per šimtmečius nutylėtos giminės paslaptys. Sodri Kristinos Sabaliauskaitės kalba, nuoseklus įvykių dėstymas, nesiblaškymas tarp smulkmenų ir dėmesys tik toms detalėms, kurios turėjo įtakos to meto visuomenės progresui, leidžia dar kartą pasidžiaugti puikiu kūriniu. Jei III-a dalis man pasirodė kiek silpnesnė, tai ši, IV-oji, vėl suspindo visomis įmanomomis spalvomis.
Žaviuosi autorės talentu ir kruopščiu darbu, ačiū už suteiktą skaitymo malonumą.
Įvertinimas. 5/5
