Vienas sakinys. ,,Velnias nėra materijos esmė. Velnias yra sielos arogancija, tikėjimas be šypsenos, tiesa, kuria niekuomet nesuabejojama." (497 p.)
Žanras.
Istorinis-semiotinis romanas detektyvo apvalkale.
Viršelis. Umberto Eco
Rožės vardas (Il Nome Della Rosa), leidykla ,,Tyto alba", Vilnius, 2001,
iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė, 547 p.
Apie autorių. Umberto Eco
gimė 1932 m. sausio 5 d. Alessandria miestelyje netoli Milano. Tėvas buvo
apskaitininkas, o senelis – spaustuvininkas. Nors senelis mirė, kai būsimam
rašytojui buvo vos šešeri, šis žmogus padarė labai didelę įtaką jo gyvenimui.
Senolis buvo nepaprastai smalsus ir skaitė daug knygų. Nuostabiausia buvo tai,
kad, išėjęs į pensiją, senelis ėmėsi knygrišystės amato. Taigi, jo namuose
nuolat gulėdavo daugybė neįrištų knygų – senų, puikiai iliustruotų populiarių
XIX a. Gautiero ir Dumas apsakymų leidimų. Seneliui mirus, daugelis knygų savininkų
nebeprašė jų grąžinti, taigi šeima sukrovė jas į didelę dėžę, kuri atsidūrė
rūsyje. Kartkartėmis Umberto būdavo siunčiamas į jį atnešti anglių arba butelio
vyno, tad vieną dieną atidarė tą dėžę ir rado tikrą knygų lobį. Nuo to laiko
ėmė vis dažniau lankytis rūsyje. Tačiau ne tik senelis buvo knygų mylėtojas,
jaunystėje Umberto tėvas taip pat buvo nepasotinamas skaitytojas. Žinoma, kai
šeimoje atsirado trylika vaikų, jis nebegalėjo sau leisti pirkti knygų. Taigi
tėvas eidavo prie kiosko ir skaitydavo stovėdamas gatvėje. Kai vieno kiosko
savininkui atsibosdavo matyti jį stoviniuojantį šalimais, tėvas patraukdavo
prie kito kiosko ir perskaitydavo antrą knygos dalį. ,,Tai vaizdinys, kurį
nepaprastai branginu - taip Umberto Eco sakė viename interviu žurnalistei Lila
Azam Zanganeh - atkaklus siekis skaityti." Umberto vaikystė pralėkė
Italiją valdant Mussoliniui. Kaip kiekvienas to meto Italijos moksleivis jis
buvau įtrauktas į fašistinį jaunimo judėjimą. Kaip ir visi, jis privalėjo
vilkėti militaristinio stiliaus uniformą ir dalyvauti šeštadieniniuose
mitinguose. Umberto Eco prisimena: ,,Jautėmės laimingi darydami šiuos dalykus.
Šiandien tai būtų panašu į amerikiečių berniuko perrengimą jūrų pėstininku –
jam tai atrodytų be galo įdomu. Visas judėjimas mums, vaikams, atrodė toks
natūralus reiškinys, kaip sniegas žiemą ir karštis vasarą. Negalėjome
įsivaizduoti, kad egzistuoja kitoks gyvenimo būdas. Tą laikotarpį prisimenu su
tokiu pat švelnumu, su kokiu kiekvienas žmogus prisimena savo vaikystę. Su
švelnumu prisimenu netgi bombardavimus ir naktis, kurias praleisdavome
slėptuvėje. Kai 1943 metais visa tai baigėsi, iš demokratinių laikraščių
sužinojau, jog egzistuoja skirtingos politinės partijos ir požiūriai." Baigęs
mokyklą ir spaudžiamas tėvo, kad taptų juristu, įstojo į Turino universitetą.
Tačiau, - kas yra tarsi daugelio rašytojų lemtis, - jis nutraukė teisės
studijas ir prieš tėvo valią susidomėjo viduramžių filosofija bei literatūra,
rašė straipsnius apie Tomą Akvinietį ir 1954-ais apgynė filosofijos
disertaciją. Dirbo Italijos televizijos RAI kultūros skyriuje. 1956-ais jis išleido pirmą knygą: "Il
problema estetico in San Tommaso" ir pradėjo dėstyti Universitete.
1959-ais parašė antrą knygą "Sviluppo dell'estetico medievale". Ši
knyga ne tik patvirtino jį esant rimtu viduramžių filosofijos specialistų, bet
ir patvirtino, kad jo apsisprendimas buvo teisingas. Tais pat metais jis paliko
TV ir tapo "Casa Editrice Bompiani" redaktoriumi, kuriuo dirbo iki
1975-ų, bei "Il Verri" žurnalo skilties, pavadintos "Diario
minimo" vedėju. Joje buvo puoselėjamos avangardistinės idėjos ir
lingvistiniai eksperimentai. Tuo pat metu Eco pradėjo vystyti savo "atviro"
teksto ir semiotikos idėjas, kurias atspindi 1962-ais išleista knyga
"Opera aperta". 1962 metų rugsėjį jis vedė Renate Ramge. Jie
susilaukė sūnaus ir dukters. Keletą metų Eco keitė vietą ir darbą, kol 1966-ais
vėl atsidūrė Milane kaip Politechnikumo Semiotikos profesorius. 1968-ais Eco
išleido pirmą semiotikos knygą: "La struttura assente", o 1971-ais
jis užėmė Bolonijoje universiteto Semiotikos profesoriaus vietą. 1974-ais
organizavo pirmąjį Tarptautinės Semiotikos Tyrimų Asociacijos kongresą. 1978 m. Umberto Eco karjera pasisuko kita
kryptimi, kai jis sugalvojo sukurti detektyvinį romaną. ,,Aš pradėjau rašyti
1978-ų kovą, stumiamas beprotiškos idėjos - jaučiausi kaip apsinuodijęs
vienuolis". Pradėjęs detektyvą šiuolaikinėje aplinkoje greaitai pajuto,
kad reikia jo veiksmą perkelti į Viduramžius. Perversdamas visus senus užrašus,
iškarpas, straipsnius jis rašė "Žmogžudystę Vienuolyne". Tačiau
vėliau nusprendė, kad pavadinimas perdaug pabrėžia mistinę dalį, o ne atvirą,
paslaptingą ir laisvai interpretuojamą ir knygą pervadino ,,Rožės vardas".
"Rožės simbolyje taip gausu reikšmių, kad sunku pasirinkti kurią nors
vieną" - sako autorius. Knyga pasirodė 1980-ais ir Umberto Eco tapo
žinomas ne vien tik akademiniuose sluoksniuose. Įkvėptas pasisekimo,
literatūrinę veiklą pratęsė ir parašė dar kelis greitai išpopuliarėjusius
romanus: Fuko švytuoklė (1988 m.), Vakarykštės dienos sala (1994 m.),
Baudolinas (2000 m.), Paslaptingoji karalienės Loranos liepsna (2005 m.),
Prahos kapinės (2010 m.), Nr. 0 (2015 m.).
Apie knygą. „Rožės
vardas“ (1980) – pirmasis italų mokslininko semiotiko, meno teoretiko Umberto
Eco romanas, kurio šlovės ir populiarumo nepranoko nė vienas kitas jo kūrinys. „Pritrenkianti,
komiška, originali knyga“; „Rožės vardas“ įrodė, kad kartais ir tikras
literatūros kūrinys gali tapti bestseleriu, kad kokybė ir komercinė sėkmė
nebūtinai turi eiti skyrium“, - rašė kritikai pasirodžius vienam iš daugelio
pakartotinių „Rožės vardo“ leidimų Italijoje. Romano veiksmas vyksta 1327
metais Šiaurės Italijos kalnuose stūksančiame vienuolyne. Prisidengęs
detektyvine fabula, Umberto Eco įtraukia skaitytoją į filosofines diskusijas,
teologinius debatus, į sudėtingą XIV amžiaus gyvenimą su realiais ir
išgalvotais veikėjais. Šios knygos skaitymo būdų yra tiek pat kiek skaitytojų;
ją galėtume vadinti moderniu „atsakymynu“ į viduramžių klausimus. Umberto Eco
čia panašus į raganių, ilgu aristoteliškosios tradicijos samčiu maišantį
viduramžius savo postmodernistiniame katile, o skaitytojai kviečiami žavėtis,
stebėtis, linksmintis ir šiurpti vienu metu.
Mano nuomonė. Knygą
perskaičiau iš antro karto. Negaliu sakyti, kad nesudomino, nors skaitėsi labai
lėtai, apmąstant beveik kiekvieną parašytą tezę (iki šiol neteko skaityti knygų
su tokiais filosofiniais išvedžiojimais, kaip, pvz. kodėl Kristus nesijuokia ar
diskusijos apie neturtą). Be to, knygoje apstu istorinės medžiagos apie XIV a,
vykusius nesutarimus tarp popiežiaus ir karaliaus dėl įtakos sferų, todėl,
anksčiau nesidomėjus šia sritimi, skaityti buvo sudėtinga. Teko net internete
pasiieškoti kai kurių faktų ar pasidomėti kai kuriomis realiai egzistavusiomis
asmenybėmis. Detektyvinė fabula, iškylanti tarp istorinių faktų ar religinių
diskusijų, buvo tai, kas ragino skaityti toliau ir neužversti knygos, kai jau
galvojau, gana, nebegaliu... Tačiau vėl imdavau knygą į rankas ir tęsdavau
pradėtą kelionę su Viljamu iš Baskervilio ir Adsu iš Melko po paslaptimis alsuojančią
vienuolyno biblioteką. Keista, dabar, kai prieš kelias dienas užverčiau
paskutinį knygos puslapį, toks jausmas, lyg su kažkuo išsiskyriau, lyg trūksta
tų kelių sakinių, kurie kas vakarą bent trumpai akimirkai panardindavo mane į
viduramžių būtį.
Įvertinimas. 4/5
Ekranizacija. Der Name
der Rose (The Name of the Rose) pastatytas 1986 metais. Kūrybos procese
dalyvavo Italija, Prancūzija ir Vakarų Vokietija. Režisierius Jean-Jacques
Annaud, vaidina Sean Connery (Viljamas iš Baskervilio), Christian Slater (Adsas
iš Melko), Valentina Vargas, Ron Perlman, Michael Lonsdale ir kt. Nominacijos:
Edgaro premija už geriausią kino scenarijų, ,,David di Donatello"
apdovanojimas už geriausią montažą. Mano kuklia nuomone, puikus filmas,
nesugadinęs nuotaikos ir nepalikęs nusivylimo: štai dar viena netikusi
ekranizacija. Gera aktorių komanda tik paryškino mano vaizduotėje susikurtus
knygos personažus. Filme kiek mažiau teologinių ar filosofinių nukrypimų,
daugiau orientuojamasi į detektyvinę liniją, tačiau pagrindinės knygoje
išdėstytos mintys ir idėjos išlieka. Vis
dėlto patarčiau - nežiūrėkite filmo neperskaitę knygos, nes, kaip ir visų detektyvų, šio kūrinio varomoji jėga yra
nežinomybė. Tačiau, jei smalsumo vedami, pakelsite nežinomybės skraistę, knygos
puslapiuose liks gryna teologija ;)
