Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Kiran Millwood Hargrave Malonės

 Viršelis. Kiran Millwood Hargrave Malonės (The Mercies), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 368 psl.

 Apie knygą.1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.
  Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.
  Malonės – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.
  Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards" ir „Waterstones Children's Book Prize". „Malonės" – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.
  Mano nuomonė. Ši knyga yra apie moteris: apie jų laisvės troškimą, apie drąsą išgyventi atšiauriomis sąlygomis, apie draugystę ir išdavystę. Taip pat apie religinę beprotystę, žiaurumą, prisidengiant išvirkščia morale, kai Dievo vardu žudoma ir kankinama. Apie juodus viduramžius, kai inkvizicija buvo visagalė, ir visa, kas stojo jai skersai kelio, buvo nušluojama be jokio gailesčio. Tai istorija apie galios disproporciją ir skausmą. 
    Puiki knyga, kurią būtina perskaityti. Ją drąsiai galima lyginti su ,,Amžinybės fjordo pranašai", tik šioje istorija pasakojama iš moters pozicijų. 

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Amy Lloyd Nekaltoji žmona

 Viršelis. Amy Lloyd Nekaltoji žmona (The Innocect Wife), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 335 psl.

Apie knygą. Amy Lloyd studijavo anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Kardifo Metropoliteno universitete. 2016 m. ji tapo Daily Mail rengiamo „Pirmojo romano" konkurso nugalėtoja. Amy su partneriu ir dviem katėmis gyvena Kardife, Velse.

  Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Tačiau jo kaltumu abejoja ir dokumentinių filmų kūrėjai, ir interneto forumų dalyviai. Surinkę naujų įrodymų, jie pradeda Deniso išlaisvinimo kampaniją.
  Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Nuo pirmo nedrąsaus jos laiško Denisui prasideda jų susirašinėjimas ir... meilė. Netrukus mergina apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo.
  Rėmėjų pastangos nenueina veltui ir Samantos vyru jau tapęs Denisas išeina į laisvę. Tačiau greitai jaunoji žmona pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...
   Mano nuomonė. Skaičiau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą, todėl bibliotekoje užsisakiau ir nekantraudama laukiau, kada galėsiu pradėti skaityti. Ir va, atsiverčiau  pirmą puslapį, antrą, trečią...šimtąjį, o to laukiamo efekto taip ir nebuvo. Gana vidutiniška knyga apie itin naivią vienišą moterėlę, įsimylėjusią kalinį ir tikinčią jo nekaltumu. Skaityti galima, nėra jau visai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio trilerio, mano nuomone, autorei dar gerokai reikia pasitempti.

Velykinė naminės varškės pascha

  Pascha nuo seno laikoma tradiciniu stačiatikių velykinio stalo (Пасха rusiškai reiškia Velykos) desertu. Tačiau dabar šį gardumyną šventėms mielai gamina ir kitų tikėjimų atstovai. Lietuviai – ne išimtis. Pabandžiau ir aš jį pasigaminti. Ir ne bet kaip, o tradiciniu būdu, t. y., su žaliais kiaušinių tryniais. Bet apie viską iš eilės...


   Pirmiausia, varškę paschai ruošiame iš vakaro. Nedidelei paschai pagaminti (maždaug 4 -ių žmonių šeimai) reikės:
1,5 l pieno
1,5 stiklinės grietinės
5 kiaušinių trynių

   Ant silpnos ugnies užverdame pieną. Trynius išplakame ir sumaišome su grietine. Mišinį supilame į verdantį pieną ir maišydami kaitiname iki susidarys  atsiskirs pasukos ir susidarys varškė. Visą turinį supilame į marlę, surišame ryšulėlį ir pakabiname. Paliekame per naktį nusivarvėti.
  
  Kitą dieną varškę iškratome į dubenį ir formuojame paschą.
Reikės:
0,5 stiklinės cukraus pudros
1 citrinos žievelės
120 g ištirpdyto sviesto
vanilės,
kapotų riešutų, cukatų, razinų, džiovintų spanguolių ar kitų mėgstamų ingredientų

  Į dubenį su varške supilame ištirpintą sviestą ir viską išmaišome iki vientisos masės.
 Suberiame cukraus pudrą, vanilę ir tarkuotas citrinos žieveles bei viską dar kartą atsargiai permaišome.
  Į gautą varškę įmaišome likusius (pasirinktus) ingredientus. Viskas! Dabar imame piramidės formos dubenėlį ir į jį sukrečiame paschos masę bei statome ų šaldytuvą kad sukietėtų.
   Šv. Velykų rytą traukiame iš šaldytuvo, išverčiame ant lėkštės, puošiame (arba ne :) ir dedame ant šventinio stalo. Skanaus! 




Daniel Speck Bella Germania

 

 Viršelis. Daniel Speck Bella Germania, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė, 528 psl.
 Apie knygą. Daniel Speck'as – ne vieną apdovanojimą pelnęs vokiečių scenarijų ir bestselerių autorius. Gimė Miunchene, studijavo literatūrą, kino istoriją ir scenarijų rašymą. D. Speck'as – ir aistringas keliautojas. Įkvėpimo savo scenarijams ir knygoms jis semiasi iš žmonių, kuriuos sutinka keliaudamas, istorijų. „Bella Germania“ – jo debiutinis romanas.
   2014-ieji. Miunchenas. 36-erių mados dizainerės Julijos gyvenime pagaliau taip lauktas pakylėjimas – po ilgo ir alinančio darbo ją ir jos sukurtus drabužius pamato Milanas! Tačiau į moters gyvenimą įsiveržęs vyras apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis.
  Narstydama savo giminės likimą, Julija seka tragiškos meilės istorijos, prasidėjusia dar 1954-aisiais, liniją. Net ir po daugelio metų justi, kad ši jautri šeimos drama tebepulsuoja aistra, kad joje būta apgavysčių ir nuoskaudų. O kartais viena gyvenimo klaida veda prie kitos. Tačiau kur glūdi pirmo neteisingo sprendimo šaknys ir ar galima išrauti su šaknimis viską – tėvynę, namus, mylimus žmones ir galiausiai tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų?
  Daugiasluoksnis romanas, pasakojantis apie kelis dešimtmečius besitęsiančią italų ir vokiečių šeimos istoriją, kupinas realių faktų, svajonių, neblėstančios meilės, išdavysčių, paslapčių ir didžių pasiaukojimų.
   Mano nuomonė. ,,Kas mes esame ir kuo norime būti?" – knyga prasideda  šia Hanifo Kureiši  citata iš knygos ,,Mano ausis prie tavo širdies". Galima būtų tęsti: Kur mūsų šaknys? Ar žmogus gali turėti dvi Tėvynes? Ar meilė viską nugali? 
  Meilės ir šeimos istorija besitęsianti per kelis dešimtmečius, nusidriekianti per dvi šalis. Pažangi, po karo sparčiai atsitiesianti, karo dulkėse palaidojusi prietarus ir drąsiai į ateitį žvelgianti Vokietija ir vis dar gilias šeimų tradicijas puoselėjanti Sicilija. Dvi šalys, dviejų žmonių likimai, susidūrus skirtingoms kultūroms, skirtingiems pasauliams. Ir ko vertas stabilumas, kurį išlaikyti siekiama bet kokiomis priemonėmis, ko verta šeima, sukurta ant melo pamatų?  Ar tikrai emigrantai yra Vokietijos ateitis ir kas nutinka, kai ekonomika patiria smukimą?  Visa tai, ir dar daugiau randame šioje knygoje, tačiau pagrindinė tema, besidriekianti per visą romaną yra savęs, savo šaknų, savo vietos gyvenime paieškos.
  Pasiilgote romantikos – skaitykite. Pasiilgote realių išgyvenimų – skaitykite.

2021 m. kovo 21 d., sekmadienis

Žemės riešutų sviesto sausainėliai

  Jau kuris laikas šaldytuve stumdomas stiklainiukas su riešutų sviesto likučiais. Nutariau, reikia kažką daryti, pvz., išsikepti skanių sausainių. Receptą nusižiūrėjau tinklaraštyje Easy Peanut Butter Cookies - Julia's Album

Reikės:
50 g sviesto 
80 g cukraus (geriau rudojo)
100 g žemės riešutų sviesto 
1 kiaušinis
160 g miltų (apytikriai)
1 šaukštelis kepimo miltelių
1 pakelis vanilinio cukraus
Gaminame:
Kambario temperatūros sviestą ištriname su cukrumi iki baltumo. Sudedame žemės riešutų sviestą – aš naudojau savo gamybos (žr. Sniegena: Riešutų sviestas). Įmušame kiaušinį ir dar kartą viską ištriname iki vientisos masės. Supilame miltus ir kepimo miltelius bei lengvai išmaišome, kol nelieka sausų miltų. 
Kepimo skardą  išklojame kepimo popieriumi. 
Į lėkštę supilame pakelį vanilinio cukraus.
 Arbatiniu šaukšteliu pakabiname tešlos gabalėlį ir tarp delnų formuojame mažus apvalius kamuolėlius. Kiekvieną kamuolėlį apvoliojame vaniliniame cukruje ir dedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos. Tarp kamuolėlių skardoje būtina paliki apie 5 cm tarpus, kadangi kepdami jie smarkiai išsiplečia.
 Kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 15 minučių, kol sausainiai taps gražiai auksinės spalvos, o jų paviršius šiek tiek sutrūkinės.
   Iškepę sausainiai bus labai minkšti, todėl išėmę iš orkaitės, paliekame juos atvėsti kepimo skardoje bent 10 minučių. Vėsdami sausainiai sutvirtėja. 
   Iš nurodyto kiekio produktų iškepiau 23 sausainius. Lyginant su originalu, gal kiek plokštesni gavosi. Kitą kartą darysiu dar mažesnius rutuliukus ir stengsiuosi nesuploti :) O skonis? Skonis puikus, tiesiog tirpsta burnoje. Paragauti būtina! 


Labai moliūginis keksas



  Tęsiame moliūgo naikinimo akciją. Po moliūgo lazanijos (žr. Sniegena: Moliūgo lakštų lazanija), reikia ko nors saldaus-gardaus. Tebūnie moliūgų keksas.

Reikia:
400 g nulupto moliūgo
250 g miltų
150 g cukraus
3  kiaušinių
150 g sviesto (kambario temperatūros)
po saują riešutų (aš dėjau graikinius) ir  razinų
1 v. š. citrinų sulčių
1 a. š. kepimo miltelių
1 a. š. cinamono
1 a. š. maltų gvazdikėlių
1 a. š. vanilinio cukraus

1.  Kiaušinius išplakame su cukrumi (plakame pamažu, vis dėdami cukrų iki masė taps balta ir puri). Sudedame kambario temperatūros sviestą ir toliau paplakame iki vientisos konsistencijos.
2. Moliūgą smulkiai sutarkuojame (truputį smulkesne negu burokine tarka), apšlakstome citrina, apibarstome cinamonu, gvazdikėliais ir įmaišome į kiaušinių masę. Po truputį beriame išsijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Galiausiai įmaišome pasmulkintus riešutus. Tešlą maišome tik tiek, kiek reikia, kad visi ingredientai susijungtų.
3. Tešlą pilame į sviestu pateptą ir miltais pabarstytą formą. Šauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie valandą, kol keksas gražiai paruduos ir ims skleisti nuostabų aromatą.  Traukiame iš orkaitės, kaičiame arbatą ir ragaujame. Skanaus!

Moliūgo lakštų lazanija




   Paskambino draugė – gelbėk, genda moliūgas. Tai va taip gavau dovanų didžiulį gabalą didžiulio moliūgo! Reikia kažką daryti, kitaip teks išmesti gerą daiktą. Pasivartau užrašus, pasidairau internete ir, prašom, jau gaminu moliūgo lazaniją :)

Reikia:
1 kg jau nulupto moliūgo
120 g lęšių (aš naudojau geltonuosius)
400 g skardinė luptų konservuotų pomidorų savo sultyse  
kupino v. š. pomidorų pastos
1 svogūno
2 česnako skiltelės
0,5 šaukšto džiovinto raudonėlio
druskos
maltų pipirų
šiek tiek aliejaus
150 - 200 g fermentinio sūrio (kokio turite šaldytuve)
40 ml 10 proc. grietinėlės arba pieno
40 g pelėsinio sūrio  trupinių (naudojau Vilkyškių pieninės ,,Memel Blue")


   1. Moliūgą supjaustome kiek įmanoma plonesnėmis juostelėmis ir sudedame ant kepimo popieriumi išklotos skardos vienu sluoksniu. Apšlakstome aliejumi ir pašauname kepti į iki 180C įkaitintą orkaitę apie 15 min., kol suminkštės (tikslus kepimo laikas priklausys nuo riekelių storio ir jūsų orkaitės galingumo). Riekelės turi būti minkštos, bet išlaikyti savo formą.
    2. Kol kepa moliūgas pasūdytame vandenyje išverdame lęšius.  Svarbu nepervirti, lęšiai turi išlaikyti savo formą.
   3. Į keptuvę su įkaitintu aliejumi dedame smulkiai supjaustytą svogūną, po minutės - smulkiai kapotą česnaką ir pakepiname, iki jie suminkštės. Pilame pasmulkintus konservuotus pomidorus iš skardinės, o sulčių tiek, kad padažas nebūtų per skystas. Įdedame šaukštą pomidorų pastos. Beriame džiovintą raudonėlį, skaniname pipirais ir druska. Sumaišome ir patroškiname, kol viskas sukris ir taps vientisu padažu. Įdedame išvirtus  lęšius ir išmaišome. paliekame šiek tiek praaušti.
     4. Sutarkuojame fermentinį sūrį ir jį sumaišome su grietinėle. Grietinėle reguliuokite masės klampumą - neturi labai sunkiai maišytis, bet ir nesitepti kaip kremas.
      5. Sluoksniuojame lazaniją:
    Formos dugne paskleidžiame ploną sluoksnį pomidorų ir lęšių padažo. Ant viršaus klojame moliūgo riekeles, kol uždengiame visą indo plotą. Vėl dedame padažo sluoksnį, ant jo  – sūrio masę (jeigu norite, galite pabarstyti šviežių baziliko lapelių, čia labai tiks).
    Tada vėl dedame moliūgų sluoksnį, vėl padažą ir taip sluoksniuojame, kol ingredientai pasibaigs. Man gavosi trys sluoksniai moliūgo. Viršutinis sluoksnis turėtų būti pomidorų ir lęšių padažo, kurį apiberiame pelėsinio sūrio trupiniais.
        6. Lazaniją pašauname į iki 200 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie  40 minučių.
        Skanaus !

Noah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys

  ViršelisNoah Gordon Gydytojas Avicenos mokinys (The Physician), leidykla Alma littera, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 712 p.
  Apie knygą. Noah Gordon gimė 1926 m. lapkričio 11 d. Masačusetso valstijos Vorčesterio mieste. Jam besimokant paskutinėse klasėse prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, todėl baigęs mokyklą jis nusprendė tapti jūrų pėstininku. Nors Noah Gordon buvo daltonikas ir nešiojo akinius, nepaisant to, jis buvo priimtas ir tapo JAV karinių pajėgų pėstininku. Po karo tėvai norėjo, jog Noah siektų mediko karjeros, jis nusprendė tapti žurnalistu ir apie tai nepranešęs tėvams pakeitė savo studijas. Praleidęs keletą metų Niujorke, grįžo į Masačusetsą, kur dirbo įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir prisidėjo prie keleto medicinos ir mokslo žurnalų leidybos. Kai jo rankraštį teigiamai įvertino leidėja ir pasiūlė pagalbą publikuojant jį, Noah Gordon apsisprendė tapti rašytoju. Jo knyga ,,Gydytojas, Avicenos mokinys" nukelia mus į viduramžių Anglijos rūką, senosios Persijos prabangą ir dykumos karštį. 
 Robui Koului buvo vos devyneri, kai jis pirmą kartą rankomis pajuto ledinį mirties dvelksmą. Likęs našlaitis, berniukas suprato: jo pašaukimas – gydyti žmones. Bet ko galėtų išmokyti jį priglaudęs barzdaskutys? Net jeigu šis, kaip dauguma to meto barzdaskučių, gali daryti paprastas operacijas ir pagydyti menkus negalavimus. Metų metus Robas su globėju klajoja po Angliją, jausdamasis bejėgis padėti ligoniams, kol vieną dieną išgirsta apie negirdėtus stebuklus tolimojoje Persijoje darantį didį gydytoją – Aviceną. Jaunuolis užsidega ryžtu tapti jo mokiniu. Bet krikščionių ir musulmonų pasauliai nesutaikomai susipriešinę – ar Robas turi nors menkiausią galimybę musulmonų krašte mokytis medicinos paslapčių? Ir kas bus, kai jaunuolis susidurs su žmogiškais jausmais ir dideliais išbandymais?
  Mano nuomonė. Pirmoji trilogijos apie Koulų dinastiją knyga. Pradžių pradžia, nukelianti skaitytoją į XI a. Angliją bei supažindinanti su to meto buitimi ir būtimi. Purvas, ligos, šarlatanizmas ir inkvizicijos siautėjimas. Įdomu sekti Robo  Koulo klajonių kelią, vedantį per Europos valstybes, jo gyvenimą ir mokslus Persijoje. Įtampa tarp krikščionių ir musulmonų trukdo siekti užsibrėžtų tikslų: Avicenos akademija nepriima krikščionių, o gimtojoje Europoje niekas nepasitiki iš saracėnų įgytomis medicinos žiniomis. Kaului tenka apsimesti žydu ir gyventi jų bendruomenėje, kad galėtų semtis medicinos žinių iš iškilių to meto Persijos gydytojų.  Viskas, kas šiuolaikiniame pasaulyje laikoma pažanga, atėjo iš Rytų – taip galima būtų apibūdinti šios knygos pagrindinę mintį. 
  Puikus kūrinys istorinių romanų mėgėjams, nuosekliai atskleidžiantis XI a. skirtingų bendruomenių gyvenimo niuansus, leidžiantis bent maža dalele susipažinti su šalimi, kurioje išsivystė medicinos mokslas. Ir pasidžiaugti, kad buvo tokių žmonių, kaip Kaulas (o aš tikiu, kad buvo), kurie vardan žinių ir pažangos nepabūgo atsisakyti savo tikėjimo, pasipriešinti valdovams ir siekti tikslo bet kokiais būdais. 

Chris Carter Šešėlis naktyje


Viršelis. Chris Carter Šešėlis naltyje (The Night Stalker), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 368 psl.
  Apie knygą. Į Los Andželo apygardos morgą atvežamas neatpažintos moters kūnas. Mirties priežastis — neaiški. Nesimato jokių prievartos žymių, išskyrus tai, kad užsiūta intymi vieta. Bet patologą labiausiai pribloškia, kai jis pamato, kad žudikas kažką paliko moters viduje. Kažką tokio šiurpaus, kad Los Andželo policijos departamento Žmogžudysčių skyriaus detektyvas Robertas Hanteris skubiai atšaukiamas nuo visų darbų imtis šios bylos.
  Po kelių dienų randamas dar vienas kūnas. Kaip ir pirmoji auka, ši moteris irgi užsiūta; taip pat ir jos kūne kažkas palikta; kažkas taip išmoninga, kaip ir groteskiška...
Ir tai dar ne pabaiga.
   Kai tirdamas žmogžudystes susiduria su dingusio asmens byla, su kuria dirba detektyvė Vitnė Majers, Hanteris ima įtarti, kad žudikas galbūt įkalinęs dar kelias moteris. Netrukus Robertas pasijunta ir pats tapęs taikiniu, kurį medžioja žudikas, toks pasibaisėtinas, kokio detektyvas negalėjo nė įsivaizduoti, grobuonis, kurio praeitis dengia siaubingą paslaptį ir kuris nė neketina sustoti...
   Italų kilmės rašytojas Chrisas Karteris (Chris Carter), gimė Brazilijoje, o Mičigano universitete studijavo psichologiją ir nusikalstamą elgesį. Kaip Mičigano valstijos apygardos prokuroro kriminalinės psichologijos komandos narys, jis apklausė ir tyrinėjo daugybę nusikaltėlių, įskaitant ir serijinius žudikus. 1990 m. Chrisas Carteris išvyko į Los Andželą ir dešimt metų glam roko grupėse grojo gitara. Vėliau, palikęs muzikos verslą, ėmėsi literatūros. Šiuo metu gyvena Londone ir sėkmingai kurpia didelio populiarumo tarp skaitytojų sulaukiančius detektyvus.
  Mano nuomonė. Trečioji nenugalimųjų Roberto Hanterio ir Karloso Garsijos byla, tokia pat paini ir įtraukianti, kaip ir ankstesnės. Šiuo kartu nusikaltimų priežastis – tėvų nesantaika, pasibaigusi tragedija. Kaip vaiko protas suvokia meilę ir priima netikėtą smurtą šeimoje. Kas gali nutikti po daugybės metų netikėtai iškilus prisiminimams. Autorius ne tik puikus detektyvų rašytojas, bet ir geras psichologas, savo žinias ir nuojautas perkėlęs į Roberto Hanterio personažą, kuris tiesiog žavi skaitytoją savo erudicija ir neleidžia padėti knygos iki bus išnarpliota byla. 

Trinta pievagrybių sriuba

 

Reikia:

400 g pievagrybių
250 g grietinėlės (10 proc)
300 g daržovių arba vištienos sultinio
a. š. muskato riešuto
2 v. š. miltų
50 g sviesto
druskos
pelėsinio sūrio

   Puode ištirpdome sviestą, sudedame nuplautus griežinėliais supjaustytus pievagrybius ir truputį juos apkepame, kol suminkštės. Paskaniname muskato riešutu, druska. Suberiame miltus ir gerai išmaišome. Įpilame pusę sultinio ir viską sutriname blenderiu. Supilame likusį sultinį ir grietinėlę. Verdame apie 15 min. ant mažos ugnies kartais pamaišant.
   Pelėsinį sūrį galima įdėti į sriubą baigiant virti, tačiau aš juo gardinu sriubą, jau supilstytą į lėkštes. Gauname 2-3 porcijas (priklausomai, kaip išalkę esate :) labai sočios ir gardžios sriubos.
   Pastebėjimas, prie šio patiekalo itin dera skrudintos baltos duonos riekelė.