Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2019 m. vasario 12 d., antradienis

Dan Brown Kilmė

  Viršelis. Dan Brown Kilmė (Origin), leidykla Jotema, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 431 psl.
  Apie knygą. Robertas Lengdonas, simbologijos ir religinės ikonografijos profesorius iš Harvardo universiteto, atvyksta į ultramodernų Gugenheimo muziejų Bilbao dalyvauti labai svarbiame renginyje, per kurį bus pristatytas atradimas, „amžiams pakeisiantis mokslo pavidalą”.
  Vakaro šeimininkas yra Edmondas Kiršas, jaunas milijardierius, išgarsėjęs pasaulyje savo nuostabiais, technologiškai pažangiais atradimais ir įžūliomis ateities prognozėmis. Kiršas prieš daugelį metų mokėsi Harvardo universitete ir buvo vienas iš talentingiausių Lengdono studentų - dabar jis ketina pranešti apie įspūdingą atradimą, kuris paskatins drastišką mokslo proveržį... ir atsakys į du esminius egzistencinius klausimus, kamuojančius žmoniją nuo seniausių laikų.
  Prasidėjus Edmondo Kiršo ir muziejaus direktorės Ambros Vidal skrupulingai suorganizuotai prezentacijai, vakarą greitai užvaldo chaosas, pribloškiantis šimtus svečių ir milijonus žiūrovų iš viso pasaulio.  Iškyla grėsmė vertingąjį Kiršo atradimą prarasti amžiams, todėl Lengdonui su Ambra žūtbūt tenka bėgti į Barseloną ir lenktyniaujant su laiku ieškoti mįslingo slaptažodžio, kuris leis prieiti prie Kiršo paslapties, lemsiančios mokslo perversmą.
  Persekiojami įsibauginusio pavojingo priešo, kuriam informaciją, rodos, teikia patys Karališkieji rūmai, Lengdonas su Ambra susidurs su tamsiausiais užslėptos istorijos ir radikalios religijos epizodais. Šiuolaikiniu menu ir slėpiningais simboliais paženklintame kelyje jie privalo per kelias valandas atskleisti Kiršo įstabaus tyrimo rezultatus… ir kvapą užimančią tiesą apie žmonijos kilmę bei likimą
  Apie autorių. Dan Brown – Amerikiečių rašytojas bei detektyvinių trilerių autorius Dan Brown gimė 1964 m. gegužės 22 d. Niuhemšyre, matematikos profesoriaus Richard G. Brown ir profesionalios sakralinės muzikos atlikėjos Constance šeimoje. Nuo pat vaikystės rašytojas buvo supamas paradoksalaus mokslinės ir religinės pasaulėžiūros derinio. Būtent viena kitai oponuojančios pažiūrų sistemos įkvėpė romaną Angelai ir demonai. Baigęs Filipo Egzeterio akademiją  Dan Brown studijavo Amhersto koledže, kuriame buvo Psi Upsilon brolijos nariu. Po studijų Amhersto koledže 1986 m. susidomėjo muzika – išleido ir kelių šimtų kopijų tiražu pardavė vaikiškų dainų kasetę, vėliau įkūrė muzikos įrašų kompaniją. 
   1991 m. rašytojas persikėlė į Holivudą siekti dainininko – dainų kūrėjo ir pianisto karjeros. Čia Dan Brown sutiko ir būsimą savo žmoną Blythe Newlon. 1993 m. Dan Brown išleido savo vardu pavadintą dainų albumą. Tais pačiais metais rašytojas kartu su žmona persikėlė į gimtąjį miestą ir pradėjo dirbti anglų kalbos dėstytoju. Po metų išleido albumą pavadinimu Angelai ir demonai. Šiame darbe yra ambigrama, kurią rašytojas vėliau panaudojo ir to paties pavadinimo savo romane. 1996 m. nustojo dėstytojauti ir visas savo jėgas atidavė rašymui. Tarptautiniais bestseleriais tapusiose knygose ,,Da Vinčio kodas", ,,Angelai ir demonai", ,,Prarastasis simbolis" bei ,,Inferno" Dan Brown meistriškai supynė istoriją, meną, kodų šifravimą ir simbolius. Knygas jungia ir vienas herojus - Harvardo universiteto profesorius Robertas Lengdonas. Visos šios knygos tapo pasauliniais bestseleriais, pagal kai kurias iš jų pastatyti filmai, kuriuose Lengdono vaidmenį atlieka nepakartojamas aktorius Tom Hanks.

  Mano nuomonė. Būsiu nepopuliari, bet pasakysiu – žiauriai nusivyliau. Jau paskutinė skaityta Dan Brown knyga ,,Inferno" buvo labai šiaip sau, tačiau ši yra visiškas niekalas. Skaitant taip ir kirba mintis, kad autorius išsisėmė, tačiau yra įsipareigojęs leidyklai parašyti numatytą lankų skaičių, nepriklausomai nuo to, kad paisto visiškus niekus (atsiprašau, Dan Brown gerbėjų, aš irgi buvau jo gerbėja:). Kuo toliau, tuo labiau ryškėja rašytojo susikurti griaučiai, ant kurių kabinamos detalės: nauja Lengdonui asistuojanti dama (nors ir čia vyrauja šablonas: graži, protinga ir besižavinti profesoriumi), nužudymas, kurį reikia išsiaiškinti, kad atskleistum paslaptį ir  naujos veiksmo vietos. Va tos naujos veiksmo vietos ir yra įdomiausia knygos dalis: Bilbao, Madridas, Barselona...Nors, kaip žinia, apie šiuos miestus galima paskaityti kelionių  vadovuose, o dar geriau – pačiam apsilankyti. Ir dar, kai kurios antraplanės siužeto linijos visiškai nesuprantamos, pvz. ką norėjo autorius pasakyti princą Chulijaną su kunigu tampydamas po Madrido apylinkėse esančias karališkas vilas ir kapines, idant jie galėtų susitikti su mirštančiu karaliumi ir šis prisipažintų visą gyvenimą mylėjęs kunigą. Ką bendra tai turi su pagrindine knygos siužetine linija? Nebent tai, kad išmetus šiuos pasvaisčiojimus, sumažėtų knygos puslapių skaičius ir autorius negautų nustatyto honoraro. Tačiau, kaip pastebėjo  www.nepo.lt: ,,Dan Brown turi daugybę fanų, kurie skaitys, kad ir ką autorius parašytų, todėl jis gali sau leisti žudyti medžius".  Visiškai pritariu :)
  Įvertinimas. 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 
 

2019 m. sausio 19 d., šeštadienis

ŠKOTIJA: SKYE SALA


   Dar nevėlu, bet jau vakarėja. Tęsdami kelionę link Skye salos (lietuviai ją vadina Skajaus sala, tačiau Skye, verčiant į lietuvių kalbą reiškia rūkų salą). Tai didžiausia ir toliausiai į šiaurę nutolusi iš Vidinių Hebridų salų. Vidutinė sausio temperatūra 3–6 °C, liepos 10–15 °C. Mums pasisekė, šiemet, kaip niekad, Skye saloje oro temperatūra buvo gerokai per 20 °C, o lietus tik kelis kartus pakrapnojo :)  Salos plotas – 1656 km², gyvena virš 10 tūkst. gyventojų, verčiamasi turizmu, žvejyba, maisto pramone, viskio gamyba.


 Kyleakin panorama
   A87 keliu pervažiuojame 500 m ilgio tiltą, einantį per Eilean Bàn salą ir jungiantį žemyninę Škotijos dalį, jei galima taip sakyti, su Skye sala. Tiltas pastatytas 1995 m. Tilto išlaikymui iki 2004  m. buvo renkamas tilto mokestis. Mums jau nebeteko jo mokėti :) Pervažiavę tiltą pirmame žiede pasukame į Kyleakin (škotiškai - Caol Àcain) miestelį.  Jame yra nedidelė  prieplauka iš kurios, kol nebuvo tilto, keltai plukdydavo gyventojus ir turistus į žemyninę šalies dalį. Miestelyje susirandame Kings Arms Hotel - tiesą sakant net ieškoti nereikėjo, nes jis stovi didžiausioje Kyleakin gatvėje, langus įrėmęs į Kyle Akin sąsiaurį.  Pasistatome automobilį, susitempiame daiktus, susimokame  už kambarį ir einame pasidairyti po miestelį, kol dar saulė nenusileido.


Vaizdas pro Kings Arms Hotel langus
   Miestelio Kyleakin pavadinimas kilęs iš "Haakono sąsiaurio" vardo, pavadinto Norvegijos karaliaus Haakono IV, garbei, kurio laivynas 1263 m. Largs mūšyje  nugalėjo Škotiją ir išlaikė valdžią Skye saloje. Tačiau Haakono IV valdžia Skye tęsėsi neilgai - tų pačių metų gruodyje jis susirgo ir netrukus mirė. Nelikus karaliaus, Škotija perėmė valdžią salose.


 Balti  Kyleakin namukai  
  Žygiuojame krantine, apžvelgdami ant kalnelio pūpsančius gyvenamuosius namus, užsukdami į suvenyrų parduotuvėles, apeidami jau nakčiai uždarytą bažnyčią, pasiekiame miestelio įžymybę - Moil Castle (Moil pilį). Ji žinoma dar kelias vardais, tad jei išgirsite, kad kalba apie Castle Maol, Dun Akyn, Dunakin Castle Dun Haakon ar Castle Dunakin, žinokite, kad tai tas pats objektas.
   Pilis buvo pastatyta 1490-1513 m., tačiau ir anksčiau čia stovėjusi pilis, priklausiusi Findanus MacKinnon'ui, kuris apie 950 m. vedė Norvegijos princesę, liaudyje vadintą Saucy Mary vardu. O ši pasirodė beesanti versli - nuo pilies iki kito Kyle Akin sąsiaurio kranto ištiesė grandinę ir pradėjo rinkti mokesčius iš įplaukiančių laivų. Tokia tatai legenda, o gal ir teisybė, kas dabar besupaisys :)

Moil pilies vaizdas nuo  kalvos
   Deja, iki pilies mes nepriėjome, kelias buvo uždarytas - vyksta restauravimo darbai. Be to, pilies belikę tik griuvėsiai, o dar sako, kad naktį ten vaidenasi, tad gerai kad ir neįleidžia į pilies teritoriją. Pasukame atgal. Kyleakin miestelis nedidelis, nelabai kur nueisi. Užlipame ant kalvos, kurios viršuje 1921 m. pastatytas keltiškas kryžius, skirtas atminti per Pirmąjį Pasaulinį karą žuvusiems miestelio vyrams. Kalva apaugusi viržiais ir kitokiais žolynais, būdingais šiai atšiauriai salai. Nuo kalvos atsiveria puiki apylinkių panorama. Kiek pasigrožėję ir pasifotografavę grįžtame į viešbutį ,,ant bokalo alaus" ir skirstomės po kambarius poilsiui.
   
Skye salos augmenijai būdingi viržynai
   Ryte atsisveikiname su Kyleakin'u ir vėl grįžtame į A87 kelią, kuriuo leidžiamės į salos gilumą. Pro automobilio langą stebime besikeičiantį gamtovaizdį: kalną keičia lyguma, ežerą - upė ar upelis, marga pieva pereina į sodriai žalias lygumas... Labiausiai stebina ir džiugina  pakelės mietelių ar gamtos objektų nuorodos: visos jos yra dvikalbės - anglų ir senąja gėlų kalba. 

   Blackhill arba Allt Coire Nam Bruadaram krioklys
   Dar vienas kelio vingis ir prieš akis išnyra pirmasis krioklys mūsų kelyje. Stojame šalikelėje.
   Blackhill arba Allt Coire Nam Bruadaram krioklys mums viso savo grožio neparodoė, nes ši vasara, palyginus, buvo sausa, tad vandens ne itin gausu. Tačiau pasiklausyti jo šniokštimo, pasigrožėti vandens skaidrumu ir, visai netyčia, tiesiog einant pieva, prisemti pilnus batus vandens, mums pavyko:)

Pakelės gyvūnija
   Kitas sustojimas prie Sligachan upės. Čia pasukame į A863 kelią ir sustojame Sligachin Hotel stovėjimo aikštelėje. Šioje vietoje atsiveria vaizdas į Kulino kalnų (Cuillin Hills). Tad nenuostabu, kad viešbutis šioje vietoje veikia dar nuo 1830 m. Nuo šios vietos kalnų entuziastai pradėdavo savo žygius XIX a. Tradicijos nepakito - ir šiandien čia apsistoja kalnų žygeiviai bei keliautojai.


Tiltas per Sligachan upę

 
   Netoli viešbučio, kitoje kelio pusėje teka srauni Sligachan upė, kurios kitą krantą pasiekiame senu akmeniniu triarkiu  tiltu. Manoma, kad tiltas pastatytas apie 1820 metus, o jį projektavo Thomas Telford'as.  Nuo tilto gražiai atsiveria skaidrūs upės vandenys, plukdomi iš Cuillin kalnų į Loch Sligachan. 
Skye salos panorama: Sligachan upė ir Cullin kalnai

   Apie šios vietos grožį ir stebuklus yra sukurta legenda. Senų senovėje Skye saloje gyveno moteris-karžygė vardu Scáthach apie kurios kovas ir pergales sklido kalbos per visą Škotiją. Tas kalbas išgirdo ir stipriausias Airijos karžygys Cúchulainn. Išgirstos kalbos užgavo Cúchulainn savigarbą ir jis nutarė nuvykti į Skye bei susiremti su ScáthachTaigi jis išplaukė į Skye salą, kur susirado Scáthach ir surėmė su ja kardus. Kova vyko ilga ir nuožmi. Scáthach dukra labai sielojosi ir bijojo, kad jos motina gali žūti, todėl nubėgo prie upės ir meldė upės fėjų jai padėti. Fėjos išgirdo merginos maldavimus ir paliepė jai panardinti veidą upės vandenyje. Taip padariusi, ji įgavo išminties ir suprato, kaip sustabdyti beprasmį mūšį. Mergina prisirinko žolelių, riešutų, uogų ir kitų gėrybių, kokias tik rado saloje, motinos troboje pakūrė ugnį ir pradėjo gaminti valgį. Slėnyje kovoję Scáthach ir Cúchulainn užuodė gardų verdamo maisto kvapą ir suprato, kokie jie pavargę bei išalkę, numetė ginklus į šalį ir nuskubėjo į namelį. Juos sutiko Scathacho dukra su vaišėmis. Kadangi maistas buvo patiektas Scáthach namuose, Cúchulainn tapo jos svečiu ir nebegalėjo tęsti kovos su  svetinga šeimininke. Taip ir baigėsi judviejų ginčas, kas galingesnis.  Nuo tų laikų tikima, kad panardinę savo veidą į tyrus Sligachan upės vandenis po senuoju tiltu įgysite neblėstančio grožio ir išminties. Tik atminkite, kad veidą turite panardinti į upės vandenis, o ne nusiprausti ar pasišlakstyti vandeniu. Ir dar, nusišluostyti taip pat nevalia, reikia kad vanduo natūraliai nudžiūtų, priešingu atveju kerai neveiks.  


Skaidrūs Sligachan vandenys
    Nepasiryžau aš priklaupti ir visu veidu panerti  į šaltus Sligachan vandenis, be to, labai jau akmenuotas krantas, keliukus nusibrozdinti bijojau :) Tad likau tokio pat veidelio ir išminties, kokia ir buvusi :)


Red and Black Cuillin
 
   Tačiau akys ir širdis prisipildė grožio - iš abiejų pusių slėnį, kuriuo teka upė, supa Cuillin kalnai: apvaliomis, lyg nuglaistytomis viršukalnėmis Red Cuillin ir aštriomis smailėmis išsiskiriantys Black Cuillin. Šių kalnų skirtingą išvaizdą lėmė jų susiformavimo aplinkybės: Red Cuillin  iš raudonojo granito, jos yra minkštesnės ir įspūdingesnės išvaizdos, o kitos, vadinamos Black Cuillin kalvomis, yra akmenuotos ir sudarytos iš vulkaninių uolų. Kalnų pavadinimas, vienu atveju, kildinamas iš senosios švedų kalbos žodžio Kjöllen, reiškiančio briaunas, kita, populiaresnė versija, sako, jog pavadinimas kilo nuo airių didvyrio Cúchulainn vardo. Kaip ten bebūtų su tuo vardu, į kalnus pasižvalgyti ir po upę pabraidyti tikrai verta, o jei turite ūpo ir jėgų, galima ir alpinizmo pradžiamokslį gauti.    
Dunvegan castle - pagrindinis įėjimas
      Toliau važiuojame A863 keliu kol pasiekiame Danvegano (Dunvegan castle) pilį, kuri jau daugiau kaip 800 metų priklauso MacLeod'ų klanui ir kurių vardą visame pasaulyje išgarsino  žymioji kino filmų serija apie kalnietį Dankaną Maklaudą (Duncan MacLeod). Nors filmas buvo filmuotas ne šioje, o Eilean Donan pilyje, tačiau herojui vardą padovanojo būtent ši giminė.  Nuostabiausia, kad  pilyje iki dabar gyvena šios didingos giminės palikuonys. Seras Hugh'as MacLeod'as vis dar priiminėja čia  svečius. Jei jau prakalbome apie svečius, tai pilyje savo autografus yra palikę rašytojas Valteris Skotas, karalienė Elžbieta II, Japonijos imperatorius Akihito. Mes sero Hugh'o nesutikome, o į pilį pakliuvome kaip eiliniai turistai - nusipirkę bilietus.
Iš pilies terasų puikiai  matosi Loch Dunvegan 
  
Loch Dunvegan 
    Pilis stovi labai gražioje vietoje, ant Loch Dunvegan (Danvegano ežero) kranto, seno parko apsuptyje. Pirmoji pilis buvo pastatyta XIII amžiuje, tačiau per amžius buvo perstatinėjama ir apie 1840 metus sukonstruotas jau dabartinis pastatas: kampuose sumūryti bokšteliai, siena įgavo dantytas formas. Visą pilies kompleksą  sudaro šeši pastatai. Penki jų atviri turistams, tačiau šeštasis skirtas administracijai bei pilies šeimininkams.

Piešimo kambarys (The Drawing Room)
  Pilyje sukaupta didelė MacLeod'ų šeimos portretų kolekcija, kambarių sienas puošia originalios nuotraukos iš šeimos susibūrimų, eksponuojami įvairūs senoviniai šeimos narių iš kartų į kartas perduodami daiktai, baldai. Didžiausią susidomėjimą kelia pilyje saugomi tokie artefaktai, kaip giminės vėliavos likučiai (Fairy Flag), Dunvegan'ų taurė ir sero Rory Mor'o nugalėto jaučio ragas.   
Didysis Dunvegan'ų kalavijas, nukaldintas XV a. pabaigoje-XVI a. pradžioje
   Labiausiai autentiškumą ir pirminę išvaizdą išlaikę yra pilies rūsiai. Dabar čia sutelkta didelė dalis muziejaus eksponatų, tačiau seniau šiose patalpose buvo įrengtos kalėjimo kameros, maisto sandėliai ar tarnų patalpos.


Rūsiuose dar vis galima sutikti ,,žmonių" iš senųjų laikų
   Apėję visas pilies menes, pagalbines patalpas ir rūsius atsidūrėme pilies parke. Nuostabiame parke, kur laukiniai augalai gražiai dera tarpusavyje su žmonių išvestais ir sukomponuotais gėlynais, kur galima nuo saulės ar smalsių akių pasislėpti plačiašakio riešutmedžio pavėsyje, ar atvirkščiai - saulės atokaitoje stebėti laiką, slenkant saulės laikrodžio šešėliui, kur ramiame baseine žydi lelijos, o nuo uolos krenta gražuolis krioklys.
 

Gražuolė Korėjos eglė
Prie krioklio
 

Čilinė araukarija (Araucaria araucana)
Čilinės araukarijos lapai-spygliai labai švelnūs ir gražūs

  Dunvegan pilies toliau mūsų kelionė tiesėsi A850 keliu. Netoli nuo kelio, tarp žaliuojančių laukų akį traukė bažnyčios griuvėsiai. Išlipome apsidairyti. Tai buvusios parapijinės Šv. Marijos bažnyčios (St. Marys Church), statytos apie 1694 m., likučiai. Dabar čia karaliauja žolė ir vėjas, o išlikę antkapiniai paminklai mena čia palaidotus MacLeod'ų šeimos narius. Atmosfera šiek tiek šiurpoka, primenanti Bairono poemas ar E. A. Po apsakymus. Man patiko, bet niekas neleido giliau įsijausti į mistikas: ei, greičiau, traukiam, lekiam tolyn - girdžiu draugų raginimus.
Toliau nuo kelio matosi Šv. Marijos bažnyčios (St. Marys Church) griuvėsiai

Dabar čia karaliauja žolės ir vėjai

Išlikę antkapinės plokštės
   Valandėlė kelio gražiomis apylinkėmis ir pasiekiame Uig. Dar neprivažiavus miestelio, nuo aukšto skardžio atsivėrė puikus vaizdas. Tiesą sakant, apie gražius vaizdus net neverta ir rašyti, nes kitokių vaizdų čia tiesiog nėra!

Kalno papėdėje išsimėtę balti Uig gyventojų nameliai , o į vandenį brenda prieplaukos poliai

    Tai nedidelis miestelis, kuriame nuolat gyvena 200-300 žmonių, yra kelios įmonės, restoranai ir viešbučiai. Ir dar - iš čia plaukia keltas į  Harris bei North Uist  salas. Būtent šiame miestelyje niekuo neišsiskiriančiame restorane ,,The Pier Restaurant" valgiau pačią šviežiausią ir skaniausią Fish & chips (žuvį tešloje su keptomis bulvių skiltelėmis).



Fish & chips 


  Uig išvažiavome keliu A855, tačiau netrukus įsukome į siaurą keliuką, kuriuo automobiliai prasilenkia laikydamiesi mandagumo taisyklių: jei priešais matai atvažiuojant automobilį ir tavo kelio pusėje yra praplatėjimas (toks apendicitas) tu sustoji ir lauki, kol prasilenksite. Atitinkamai elgiasi ir priešais važiuojančios mašinas. Aišku, eismas čia nėra intensyvus, tačiau reikia būti atidžiam, nes pakelėse laisvai ganosi garbanotos avys ir ilgaplaukės karvytės. O jų mąstymas toks: čia mano valdos, kur noriu, ten einu, o vairuotojų problema mūsų nenutrenkti.
Škotijos pakelių gražuolės

Jie privertė mus sustoti ir surengti fotosesiją
   Taip palengva besidairydami į šalikeles keliavome  per Trotternish kalnagūbrį kol pasiekėme Quiraing kalnų masyvą. Vos išlipę iš automobilio pajutome Škotijos aukštikalnių orus: baisinis vėjas ir purškiantis lietutis privertė išsitraukti lietpalčius. Turistų numintais takeliais patraukėme link žaliomis samanomis pasidabinusių uolų keterų.









  Kiek paėjus - visai nedaug - po mumis jau driekėsi kelias, kuriuo atvažiavome, o mes, lyg gamtos stichijų valdovai, plevenančiais rankovių sparnais dirigavome visiems keturiems vėjams. Grožis neišpasakytas, jausmas nuostabiai fantastinis - šią vietą aplankyti būtina!

Diriguojam keturių vėjų orkestrui


Kelio vingiai

  Toliau savo kelionę tęsėme  pajūriu palei rytinę Skye salos pakrantę. Kitas sustojimas - žymioji Kilt Rock uola ir Mealt krioklys. Kilto pavadinimą uola įgavo dėl savo panašumo į klostuotus škotų kiltus. Nuo tos uolos turėjo garmėti Mealt krioklys. Deja, krioklys buvo toks mažas, kad net sunku jį nufotografuoti. Štai ką reiškia šilta Škotijos vasara! Tačiau vulkaninės kilmės klostuota uola paliko įspūdį. Kaip skelbia informacinė lentelė, uola pradėjo formuotis prieš 160 mln. metų, tai, ką matome šiandien, susiformavo maždaug prieš 57 mln. metų. Įspūdinga, tiesa?


Nuo šios uolos turėjo garmėti Mealt krioklys, o pamatėme tik mažą kriokliuką




Klostuota Kilt Rock uola
  Dar keli kilometrai A855 keliu ir mes jau prie vienos gražiausių Skye salos uolų - The Old Man of Storr. Sustojame šalikelėje ir dar su kelias turistais kopiame aukštyn vedančiu keliuku. Kiek palypėjus prieiname vartelius, kurie žymi pėsčiųjų tako pabaigą. Nuo čia prasideda jau statesnis kopimas aukštyn. Priekyje pasimato stačios uolos, o už nugaros, atsisukę, gėrimės tolumoje tyvuliuojančiu Loch Leathan.


Kas ten už posūkio?





Už kelio posūkio išvystame kalnuose besiganančios ožkas ir avis




Už nugaros tyvuliuoja Loch Leathan



    Senąja gėlų kalba uolos vadinasi Bodach an Storr (angliškai - The Old Man of Storr). Storr, manoma, senąja kalba reiškė didelis arba galingasTad galima būtų versti - galingas senas žmogus. Gal šį vardą senieji gėlai uoloms suteikė todėl, kad jos panašios į žmogaus profilį.
   
The Old Man of Storr

  Kelias iki The Old Man of Storr tęsiasi maždaug 3,8 km. Mes nebuvome pasiryžę tiek kopti, mums užteko iš toli pasigėrėti uolomis, smagiai pasivaikščioti aukštyn-žemyn ir pakvėpuoti švariu oru. Pasisukioję kokią valandą grįžome prie automobilio ir nuriedėjome link Portree  - didžiausios Skye salos gyvenvietės, tituluojamos Skye salos sostine. Būtent šiame miestelyje yra vienintelė vidurinė mokykla ir vienintelis oro uostas saloje, jame įsikūręs centrinio Škotijos banko filialas, yra kino teatras, turizmo informacijos centras, čia vyksta reikšmingiausios šventės saloje. 
Portree skersgatviai
   Miestelio pavadinimo kilmė aiškinama dvejopai. Vieni sako, kad dabartinis pavadinimas kilęs iš gėlų kalbos žodžių Port Rìgh ir reiškia „karaliaus uostas“. Jis buvo suteiktas miesteliui Škotijos karaliaus Jokūbo V apsilankymo Skye saloje 1540 m., atminimui. Kiti ginčija šią kilmės teoriją ir sako, kad senesnis pavadinimas buvo Port Ruighe, t.y. „šlaito uostas“. Tačiau paties miestelio, pradžioje buvusio nedideliu žvejų kaimu, istorija siekia tik kokius 200 metų.

Vizitinis Portree vaizdas
   Pavadinimo kilmė nebetenka prasmės, kai nuo uolos pamatai ežerą, pilną spalvotų laivelių, o nuo jo kranto tarsi į vandenį brenda spalvoti namai. Ir visa tai įrėminta sodrios žalumos. Vaizdelis atima žadą. Dar pasikartosiu - sunku patikėti, kad tai realu - atvirukas, ir tiek. 
Loch Portree

Gathering Hall (1879 m statytas pastatas buvo skirtas susirinkimams. Dabartinė jo paskirtis mažai tepasikeitė. Ir  dabar jis naudojamas kaip salė bendruomenės ir privatiems renginiams)

 Free Church of Scotland

Kiek paklaidžiojome po Portree  gatveles, pasigrožėjome įlanka, užsukome į kelias parduotuves. Pagalvojome, gal reiktų kur prisėsti užkąsti, tačiau, pamatę nemažą supermarketą, nusprendėme nusipirkti maisto bei vyno ir važiuoti į  nakvynės vietą - šiandien vieno mūsų gimtadienis! O nakvynės vieta numatyta Breakish kaimelyje, vos už 45 km nuo Portree, privačiame name su vaizdu į Broadfordo įlanką. Svajojome, kaip įsitaisysime kieme ir vakarosime ilgai, ilgai.

Boatbuilders Cottage

  Po valandėlės mes jau beldėmės į Boatbuilders Cottage namo duris (užsisakėme per www.airbnb.com svetainę), kurios, pasirodo, buvo atrakintos. Sukėlėme šiek tiek triukšmo, kol pasirodė šeimininkė. Pasilabino, aprodė namą - antrame aukšte du miegamieji ir vonios kambarys, pirmame aukšte virtuvė, skalbyklė, svetainė, kieme staliukas, suolai, kėdės - viskas skirta mums. Pats namas akmeninis, statytas dar 1886 m., buvo išties šarmingas.

Pro miegamojo langą
  Tačiau labiau nei namas pakerėjo vaizdas, atsiveriantis prisėdus kieme ant suoliuko ar pažvelgus pro miegamojo langą: visai už kelių metrų tyvuliavo Broadfordo įlanka, kurioje ilsėjosi žvejų valtys, o tolyje, už baltų Breakish kaimelio namukų matėsi Ben na Caillich kalnas (pavadinimas verčiamas kaip ,,senos moters kalnas"), priklausantis Red Cuillin kalnų masyvui. Sakoma, kad šiame kalne palaidota  mano jau minėta norvegų princesė Saucy Mary. 
Vaizdas į Ben na Caillich kalną ir Broadfordo įlanką 
   Atsisveikinę su šeimininke puolėme tepti sumuštinius ir į taures pilti vyną bei visą tą gėrį tempti į lauką. Deja, deja mūsų planas pavakaroti lauke žlugo net neprasidėjęs. Vos prisėdus po šakotu medžiu mus užpuolė begalės mašalų: gėlė, lindo į akis ir burną, apspito sumuštinius, skendo vyne. Tad mes greitai viską susirinkome ir movėme atgal į namą. Prieš važiuodama į Skye, skaičiau, kad čia puola mašalai, tačiau iki šio vakaro su jais neteko susidurti, o šiandien, lyg tyčia, begėdžiai, sugriovė visus mūsų planus - gimtadienį teko švęsti seno, akmeninio namo virtuvėje. 

Glen Brittle lyguma, kurioje nesimatė jokių baseinų, o tuo labiau krioklių



 Išaušus kitai  dienai akmeniniame name neužsibuvome: atlikome rytines procedūras, papusryčiavome, pasimėgavome kava ir leidomės į kelią - šiandien paskutinė diena Skye saloje, tad dar laukia vienas kitas neaplankytas objektas. Pirmiausiai, norėjome pamatyti  The Fairy pools (Fėjų baseinus), todėl turėjome grįžti iki Sligachan miestelio ir pasukti  keliu A863 iš kurio įvažiavome į keliuką, žymimą  B8009 - šis neplatus kaimo keliukas ir nuvedė mus iki Fėjų baseinų.
Pirmasis Fairy Pools krioklys
   Mašiną pasistatėme stovėjimo aikštelėje, kuri, beje, buvo pilnut pilnutėlė ir nužingsniavome link kitoje kelio pusėje besidriekiančios Glen Brittle lygumos. Kur akys užmato driekėsi žalias plotas ir vorele kažkur einantys žmonės. Jokių baseinų nesimatė. Nusileidome nuo kelio ir tik tada atsivėrė pirmojo krioklio vaizdas. Jis buvo nuostabiai gražus. Pėdinome link jo labai atsargiai, nes žemė po kojomis buvo drėgna ir slidi - vienas neatsargus žingsnis ir tu jau sėdi purvo baloje. Mums pasisekė, krioklį pasiekėme nesuklupę, tik batai aplipo purvu. Tad jei norėsite (o norėti tiesiog privalote!) pamatyti Fėjų baseinus, pasirūpinkite tinkama avalyne. 
Vanduo į Fairy pools atiteka iš Black Cuillin kalnų



  Toliau buvo viskas paprasta ir aišku. Ėjome upės vaga, kur kiekviename žingsnyje atsiverdavo dar nematytas vandens baseinas, su mažesniu ar didesniu kriokliuku. Natūraliai lygumoje susiformavusius krioklius, krintančius nuo didžiulių akmens luitų į skaidraus vandens baseinus, maitina netoliese esantys Black Cuillin kalnai. 



Drąsuolių porelė




  Vanduo baseinuose toks skaidrus, kad matosi kiekvienas akmenukas ar žolelė. Nusileidus akmenuotu šlaitu įkišu ranką į skaidrią gelmę - vanduo šaltas, net pirštus gelia. Tačiau yra drąsuolių, kurie išdrįsta maudytis. Tuomet ant kranto sustoję žiopliai (tame tarpe ir mes :) ploja katučių už drąsą.
Poilsis prie vieno iš Fairy Pools


   Mus taip užbūrė gamtos grožis, kad net nepastebėjome, kaip pralėkė 2 valandos. Žinynuose rašoma, kad kelias, kur išsidėstę baseinai ir kriokliai, pirmyn-atgal tesudaro apie 2,5 km ir nesustojant įveikiamas per 40 min. Tačiau tai nerealu, juk ne maratono bėgti čia važiuoja žmonės, o praleisti keletą valandų gamtoje, pasidžiaugti kriokliais, atsipūsti nuo miesto triukšmo. Laikas čia tirpte ištirpsta. Taip nutiko ir mums. Na, dar kelios nuotraukėlės ir traukiame toliau!

  











   Tuo pačiu keliu, kaip atvykome, taip ir grįžome į pradinį tašką - Sligachan, nuo jo iki Broadford, o nuo  čia pasukome į šalutinį B8083 kelią. Juo planavome pervažiuoti visą Strathaird pusiasalį iki pat Elgol gyvenvietės. Kelias siauras, tačiau tą mes jau patyrėme, o štai karvių banda, varoma kelio viduriu, buvo netikėtumas. Sustojome, kol jos pereis kelią, tačiau priešais važiavęs sunkvežimis jas išgąsdino ir karvytės pasileidžia bėgti į mus. Buvo baisoka, kad nesutryptų. Pasisekė, nesutrypė, tad sveiki-gyvi pasiekėme Elgol.
Karvyčių desantas kelyje į Elgol
   Elgol miestelis - ką ten miestelis, tik keli namai, kuriuose gyvena apie 150 gyventojų - stovi ant skardžio, nuo kurio atsiveria puiki panorama. Tačiau mes leidžiamės žemyn, prie Loch Scavaig. 

Elgol
   Pakrantė priberta akmenukų ir apnešta jūržolėmis - matyti, kad neseniai ši vieta buvo apsemta, o dabar vanduo nuslūgo. Tarp akmenukų radome ne vieną jau sudžiūvusią medūzą. Vieną ežero krantą supa stati uola, kelios žmogaus dydžio uolos stūkso pakrantėje, o tolyje, kitame ežero krante, matosi Cuillin kalnų kontūrai. Jausmas, lyg būtum atsidūręs pasaulio pakraštyje - atšiauri gamta ir  neaprėpiami vandens plotai turi išskirtinio žavesio.
   Atsargiai kojas statydami tarp šlapių akmenų pasivaikštome pakrante, parankiojame akmenukų, prisėdame po uola, kad nors minutėlei pasijustume dalimi to grožio, kurį matome.



















   Grįžtame prie automobilio. Praeiname nedidelę prieplauką, kurioje galima nusipirkti bilietus į laivelį, plukdantį po Loch Scavaig, o gal ir toliau. Nesusigundėme. Na o stovėjimo aikštelėje įsikūręs nedidelis užkandžių kioskelis mums labai tiko - nusiperkame ledų, kuriuos skanaudami, nuo uolos viršaus metame paskutinį žvilgsnį į akmenuotą pakrantę.
   Vėl sulipame į automobilį ir siauru keliu riedame link Armadale. Pakelės tokios įspūdingai gražios, kad tiesiog negalime nesustoti nors sekundei. Aišku, viena kita sekundė, žiū, jau ir valanda pralėkė.
Red Cuillin viršuklanės nuo kelio iš Elgol
   Armadale nedidelis miestelis Sleat pusiasalyje iš kurio plaukia keltai į Mallaig, esantį jau žemyninėje Škotijos dalyje. Bilietus mes buvome nusipirkę į paskutinį keltą, tad dar turėjome gražaus laiko susipažinti su Armadale pilies griuvėsiais ir parku. Automobilį pasistatėme prie restorano „Clan Donald Center“ - kažkada čia buvusios arklidės. Keistas restorano pavadinimas primena šią vietovę nuo XV a. valdžiusią Macdonald'ų giminę. 

Vaizdas nuo Armadale pilies griuvėsių



   Įėjimo į parką vartai buvo užverti, bilietų kasa nebedirbo. Nuliūdome - dar vienas objektas liks neapžiūrėtas. Tačiau iš parko pro vartus išėjo porelė - vartai nebuvo užrakinti. Jie mus paaiškino, kad administracija ir muziejus nebedirba, tačiau po parką galime drąsiai vaikščioti. Mums to pakako. Pora valandų iki kelto praleidome gražių medžių ir gėlynų apsuptyje.
Armadale pilies likučiai

   Anot istorinių šaltinių, Armadale Macdonald'ai įsitvirtino 1650 m., pasistatę namus dabartinio parko teritorijoje. Apie 1790 m. išdygo naujas gyvenamasis namas, kuris 1815 m. architekto Džeimso Gillespie Graham buvo išplėstas ir įgavo pilies pavidalą.  Deja, po 40 metų kilęs gaisras sunaikino centrinę pilies dalį. Pilį bandyta atstatyti, bet 1925 m. Macdonald'ų šeima persikėlė į mažesnį namą, palikusi pilį vėjo ir lietaus valiai. 1972 m. pilies griuvėsius su šalia likusiais pastatais nupirko Clan Donald Lands Trust.  Buvo nuspręsta pastatą nugriauti, paliekant tik geriausiai išlikusias pilies dalis.
Pilies sienos, apaugusios vijokliais ir samanomis, mena ir geresnius laikus






  Tai, ką mes pamatėme buvo pilies griuvėsiai, menantys geresnius laikus, kai menėse vyko puotos, o marmuro laiptais pleveno šilkinės ponių suknelės. Bet šiuos vaizdus piešė tik mūsų vaizduotė. Dabar tarp kolonų ir arkų švilpavo vėjas, primindamas kažkada čia skambėjusią muziką.
Parke auga šimtamečiai medžiai
   Apžvelgę pilį, žvyro takeliais pasukome į pilies parką. Parkas buvo suplanuotas apie 1820 metus. Priešais pilies pastatą esanti teritorija buvo išlyginta, kad būtų pagerintas vaizdas į žemyną, pasodinta daug atvežtinių medžių, suformuoti gėlynai. Todėl dabar, vaikščiodami po parką, užtikome ne vieną šimtametį medį. Aišku, parkas per šimtmečius pakeitė savo veidą, dabar jis labiau pritaikytas visuomenei: suformuoti pasivaikščiojimo takai, sukurtos poilsio zonos, iškasti tvenkiniai, suformuotos želdinių terasos  pasisėdėjimui.  


Augalų kompozicijos


Georgie Welch bronzinė skulptūra „Homecoming“, skirta pagerbti garsiąją salos šunų veislę „Skye Terriers“

  Puikiai praleidę laiką Armadale pilies parke grįžome į prieplauką, kurioje jau stovėjo keltas, pasirengęs mus perkelti į kitą krantą, kuriame iš tolo švietė balti Mallaig namai - miestelio, kur mūsų laukė vakarienė ir nakvynė. 
Nuo prieplaukos gražiai matosi žemyninė Škotijos dalis
  Kelionė keltu užtruko nepilną valandą - nebuvo nei žuvėdrų, nei kirų, tik vėjas, saulė ir Škotijos kalvos prieš akis. Mes jau Mallaig, kitame krante palikę nuostabią Skye salą. Nuo čia prasideda trečioji pasakojimo apie kelionę po Škotiją dalis.
Kitame krante - balti Mallaig namai