Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2019 m. liepos 2 d., antradienis

Ingar Johnsrud Kalipsė


Viršelis. Ingar Johnsrud Kalipsė (Kalypso), leidykla Alma littera, Vilnius, 2018 m., iš norvegų kalbos vertė Saulė Ilgiūtė, 456 p.  
Apie autorių.  Ingar'as Johnsrud'as gimė 1974 m. Osle. Yra žinomas Norvegijos žurnalistas, o 2015 m. pasirodęs įtempto siužeto detektyvas „Vienos brolija“ pavertė jį ir literatūros pasaulio sensacija. Jau pirmajame romane jaunas kūrėjas pademonstravo išskirtinį pastabumą detalėms, painų ir naujovišką siužetą bei sodrų pasakojimo stilių. I. Johnsrud'as laikomas viena ryškiausių naujų Norvegijos literatūros žvaigždžių.
 Apie knygą. Oslo policija viename sostinės name randa neseniai mirusį žmogų. Mirtis nebūtų išskirtinė, jei ne dvi keistos aplinkybės. Pirmoji – namuose, kur rastas vyro kūnas, gyvena našlė, ir ji dingusi be žinios. Antroji – rasto vyro mirtis oficialiuose dokumentuose jau buvo užfiksuota. Prieš daugiau nei 20 metų. Kitoje Oslo vietoje, kanalizacijos požemyje, surandamas dar vienas kūnas. Netrukus paaiškėja, kad abu mirusieji susiję paslaptingais ryšiais, vedančiais į paskutines Sovietų Sąjungos dienas, slaptas laboratorijas ir šiurpią operaciją, pasibaigusią katastrofa.
  Mano nuomonė. Tai antroji Ingar Johnsrud knyga, kurioje bylą tiria Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris. Bylos esmė yra bakteriologinis ginklas, o tiksliau – maro virusas. Priešistorė  apima 1992 m., kai žlugo  SSSR. Prasidėjus suirutei Rusijoje keli švedų jūrų jėgeriai siunčiami į šalį surasti ir pargabenti į tėvynę  ten slapta veikiantį  šnipą, slapyvardžiu Audinė. Tačiau viskas susiklosto ne taip sklandžiai, kaip buvo numatyta. O tų dienų įvykiai glaudžiai siejasi su šiandienos kriminaliniais įvykiais.
  Knyga gana grubi, jokio nuolaidžiavimo skaitytojui, jokio užliūliavimo gražiomis pasakomis ar švelniais žodžiais. Čia įvykiai nevyniojami į vatą, kad skaitytojui būtų jaukiau. Herojai  taip pat ne švelnumo įsikūnijimas. Šį autorių galima drąsiai statyti šalia tokio detektyvų meistro, kaip Jo Nesbø. Tad jei mėgstate ,,purviną, kietą" ir tikrai gerą šiuolaikinį detektyvą detektyvą, ši knyga kaip tik jums.

Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2019 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Christina Baker Kline Našlaičių traukinys

Vienas sakinys. ,,Žinok, laikas traukiasi ir plečiasi. Jo svoris nėra paskirstytas tolygiai. Vienos akimirkos įstringa atmintyje, kitos išnyksta."185 p.
Viršelis. Christina Baker Kline Našlaičių traukinys (The Orphan Train), leidykla Alma Littera, Vilnius, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 296 p.
 Apie rašytoją. Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline (1964 m.) gimė ir augo Anglijoje, Kembridže, tačiau vėlesni jos metai prabėgo Amerikos pietuose ir Meino valstijoje. Autorė yra baigusi du prestižinius Jeilio ir Kembridžo universitetus. Juose įgijo anglų kalbos bakalauro ir literatūros magistro laipsnius. Vėliau mokslus tęsė Virdžinijos universitete, kurį baigusi gavo vizualiųjų menų magistro laipsnį. Besimokydama šiame universitete aktyviai lankė kūrybinio rašymo kursus. Jos trumpi apsakymai, esė ir straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose bei žurnaluose. Nuo 2007-ųjų iki 2011-ųjų metų rašytoja dėstė literatūrą bei kūrybinį raštingumą įvairių universitetų  bei koledžų studentams. Christina Baker Kline yra parašiusi penkis romanus. 2013 metais pasirodęs romanas „Našlaičių traukinys“ pabuvojo visuose JAV nacionalinių bestselerių sąrašuose ir daugiau nei metus karaliavo dienraščio „New York Times“ populiariausių kūrinių sąrašo viršūnėje.
Apie knygą. Dviejų skirtingų moterų kelias iš vienatvės į šeimą. Sudėtingų išbandymų ir dramatiškų likimo posūkių kupina istorija, sujungianti mūsų dienų Ameriką ir devyniasdešimties metų senumo įvykius – laikus, kai per Ameriką kursuojantys našlaičių traukiniai pakeliui išdalijo šimtus tūkstančių našlaičių juos paimti panorusioms šeimoms. Kas gali būti bendra tarp turtingos devyniasdešimtmetės našlės, gyvenančios ištaiginguose rūmuose, ir dygios, uždaros septyniolikmetės našlaitės, keliaujančios iš vienos globėjų šeimos į kitą? Pasirodo, labai daug, nors tai paaiškėja ne iš karto…
Mano nuomonė. Ši knyga atskleidė dar vieną man nežinomą JAV istorijos puslapį. Niekada neteko girdėti apie našlaičių traukinius, 1854-1929 m. kursavusius  iš Niujorko į pietines JAV valstijas. Į traukinius buvo renkami  benamiai vaikai iš Niujorko  ir Bostono gatvių bei prieglaudų ir gabenami į šalies vidurio vakarus, kur juos išsirinkdavo šeimos ,,globoti ar įsivaikinti". Ta aplinkybė, kad kai kuriems našlaičių traukinių ,,keleiviams" kartais pasisekdavo ir vaikai pakliūdavo į bevaikes šeimas, kurios nuoširdžiai troško vaikų, ir ateityje šie vaikai užėmė aukštus valstybinius postus, davė pagrindą sklisti kalboms, kad našlaičių traukiniai yra pavykusi labdaros akcija. Bet tokios šeimos, dažniau buvo išimtis, o ne taisyklė.  Dažniausiai ,,globa" baigdavosi vergišku vaikų darbu ūkyje. Apie tokio ,,našlaičių traukinio" keleivę ir pasakojama Christina Baker Kline knygoje. Tai graudi ir labai graži istorija, pilna meilės ir užuojautos benamiams vaikams. Džiaugiuosi, kad ši knyga pakliuvo man į rankas. Turėjau tikrai puikius pora vakarų.  
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).   

Michel Bussi Juodosios lelijos


Viršelis.  Michel Bussi Juodosios lelijos (Nympheas Noirs), leidykla Alma littera, 2017 m., iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, 367 p.
Apie autorių. Michel Bussi (Mišelis Biusi)  gimė1965 m. balandžio 29 d. Louviers, Prancūzija. Rašyti pradėjo 1990 m., dar dėstytojaudamas Ruano (Rouen) universitete, tačiau populiarumo susilaukė tik 2006 m., išleidęs romaną    Code Lupin.  Šiandien Michelis Bussi savo šalyje yra vienas populiariausių detektyvų autorių. Jo knygos išverstos į dvidešimt dvi kalbas. Rašytojas garsėja meistriškai, iki pat paskutinio puslapio audžiama itin gerai suregzta intriga. 2011 m. pradžioje dienos šviesą išvydę „Juodosios lelijos“ iš karto tapo geriausiai perkamu tų metų prancūzų detektyviniu romanu ir buvo įvertintos net penkiais literatūriniais prizais.  
Apie knygą. Žymaus prancūzų tapytojo impresionisto Klodo Monė dėka turistų traukos centru tapusį Živerni kaimelį sukrėtė žmogžudystė. Vieną rytą upelyje buvo rastas Žeromo Morvalio, pasiturinčio chirurgo okulisto, kūnas. Nusikaltimą tiriančius pareigūnus suglumina nužudytojo švarko kišenėje aptiktas Monė nutapytų vandens lelijų atvirukas su prierašu: „Vienuolika metų. Su gimtadieniu“ ir Lui Aragono eilėraščio eilute.
  Inspektorius Loransas Serenakas stengiasi išnarplioti painią bylą. Jos centrine ašimi tampa trys moterys: vienuolikmetė talentinga tapytoja, patraukli miestelio mokytoja ir sena našlė, kuri viską stebi iš malūno prie upelio. Visos jos turi paslaptį. Ką jos žino apie Žeromo mirtį ir kaip visa tai susiję su paslaptingai dingusiu Klodo Monė paveikslu „Juodosios lelijos“?
  Mano nuomonė. Knyga nutapyta tarsi paveikslas, tarsi Monė peizažas. Siužetas kaip teptuko potėpiai per molbertą – vienas brūkštelėjimas ir siužetas pasisuka kita vaga. Dailininkai impresionistai šiame pasakojime tikrai griežia ne paskutiniu smuiku. 
   Koks žanras? Meilės, pavydo ir žmogžudystės istorija, besitęsianti keletą dešimtmečių. Sužlugdyto talento, supančiotos laisvės istorija. ,,Kaimelyje gyveno trys moterys." – taip prasideda knyga. Visas pasakojimas sukasi apie šias moteris ir tik viena jų užskleis ,,šios istorijos skliaustelius. Ir jūs neliksite nusivylę, neabejokit!" (161 p.) Tikra tiesa, herojė nemelavo, istorija sudėliota taip išmaniai, kad nuobodžiauti nėra kada, o visos pasakojimo gijos susiveja į kamuolį, kaip ir priklauso, tik paskutiniuose puslapiuose. Nesmalsaukite ir neskaitinėkite paskutinių puslapių, paklaidžiokite impresionistiniame rūke, kad finale būtumėte apdovanoti netikėta istorijos atomazga.  
 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2019 m. gegužės 6 d., pirmadienis

Sue Monk Kidd Paslaptingas bičių gyvenimas


Vienas sakinys. Kartais reikšmingi dalykai prislegia neapsakomu lėtumu. 190 p.
Viršelis. Sue Monk Kidd Paslaptingas bičių gyvenimas (The Secret Life of Bees), leidykla Alma littera, Vilnius, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Renata Endzelytė, 328 p.
Apie autorę. Sue Monk Kidd gimė 1948 m. Sylvester miestelyje. Ji nuo pat vaikystės svajojo tapti rašytoja. Autorė išleido penketą knygų, kurių kone kiekviena įvertinta reikšminga premija. Nuoširdumu ir vaizdingu pasakojimu skaitytojus pavergęs romanas „Paslaptingas bičių gyvenimas“ buvo nominuotas prestižiniam Anglijos „Orange Prize“. Šios knygos parduota beveik 5 milijonai vienetų. Antrasis jos romanas „Undinės krėslas“ 2006 m. („Alma littera“) išleistas lietuvių kalba. Sue Monk Kidd gyvena Pietų Karolinoje prie sūriųjų pelkių netoli Čarlstono.
Apie knygą. Romanas „Paslaptingas bičių gyvenimas“ nukelia į 1964-uosius, Pietų Karoliną. Ši knyga pasakoja Lilės Ouvens gyvenimo istoriją, gaubiamą miglotų prisiminimų apie popietę, kai žuvo jos motina. Mergaitę globoja geraširdė juodaodė Rozalina. Šiai įžeidus tris didžiausius miestelio rasistus, jiedviem tenka sprukti į Tiburoną, Pietų Karolinos miestelį, kuriame gyvena Lilės mamos praeities paslaptis. Mergaitė patenka į kerintį bičių, medaus ir Juodosios Madonos pasaulį…
Mano nuomonė. Nebijokite, tai tikrai ne bitininkystės vadovas. Tai šviesi, užburianti knyga apie šiek tiek kitokią mergaitę, kaip daugelis išsireikštų, fantazuotoją ir nepritapėlę, kuri bando išsiaiškinti, ar žmogus, padaręs netyčinį nusikaltimą, gali būti mylimas. Yra ir kita tema: 1964 metai, vis dar gajus segregacijos įstatymas, tačiau JAV paskelbiama deklaracija, suteikianti juodaodžiams balsavimo teisę. Tokiai šalies politikai aršiai priešinasi pietinės JAV valstijos – čia balto žmogaus ir juodaodžio draugystė vis dar tabu. Tačiau, kaip leidžia suprasti knygos autorė, ar tu baltas, ar tu juodas, ar tu geltonas, jei tu myli ir esi geras žmogus, odos spalva neturi jokios reikšmės. 
   Skaitant šią knygą norėjosi kartu ir verkti, ir juoktis, o širdis prisipildė ramybės ir gėrio. Štai koks medituojantis romano poveikis. Man knygos nuotaika, jausmų dvilypumas priminė filmo ,,Žalioji knyga" paliktus emocinius įspūdžius, tad jei jums patiko filmas, patiks ir šis romanas. O bitės...bitės šioje knygoje tikrai yra, jos lyg vedliai, savo pavyzdžiu, mokantys herojus (o gal mus?) gėrio ir išminties, savo ritmingu dūzgimu nugenančios negandas ir visas širdies žaizdeles užgydančios saldžiu pievų medumi. 
  Tiesa, daugelis mano, kad knyga skirta paaugliams. Galbūt, tačiau tikrai nėra iš tų knygų, kurias skaitydamas negali atsiginti minties, kad jau išaugai tokią literatūrą. Ji tinkama įvairaus amžiaus skaitytojui.
  Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

2019 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Hannah Kent Gerieji žmonės



Viršelis. Hannah Kent  Gerieji žmonės (The Good People), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 392 p.
Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. ,,Gerieji žmonės" – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo
   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė, toliau sėkmingai tęsianti savo literatūrinę karjerą.  

Apie knygą.  Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.
Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.
  Mano nuomonė. Neįtikėtina, tikrais faktais paremta istorija, nutikusi mažiau nei prieš 200 metų. Protu nesuvokiama, kaip pasikeitė pasaulis ir žmonių požiūris į kai kuriuos dalykus.

  Pirmoje savo knygoje Australijos rašytoja pasakoja istoriją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę. Ši knyga nukelia į XIX a. pradžios Airijos kaimelį, kuriame gajus tikėjimas laumėmis, burtais bei užkalbėjimais, kuriame sergantis vaikas neturi ateities, nes, jis nėra tikras vaikas, jis sukeistas laumės vaikas. Manau, kad toks įsitikinimas išaugo iš nevilties, iš negebėjimo suprasti, kaip sveikas gimęs vaikelis, augdamas gali virsti luošiu. Įtraukianti istorija, raiški kalba ir detalus pasakojimo dėstymas neleidžia knygos padėti į šalį: kaip baigsis ši istorija, kaip žmonės reaguos į gerus ketinimus, pasibaigusius mirtimi. Knyga pilna kerų, mistikos, tikėjimo, neapykantos ir begalinės meilės. Tiesa, tai nėra šviesus ir lengvas (siužeto požiūriu) romanas, greičiau bauginantis ir sukeliantis pyktį, tad norintys smagiai praleisti vakarą su knyga, neimkite jo į rankas. 
  Įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2019 m. balandžio 16 d., antradienis

Andrius Tapinas Prezidentas


  Viršelis. Andrius Tapinas  Prezidentas, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., 280 p.
  Apie autorių.Andrius Balys Tapinas gimė  1977 m. balandžio 6 d. Vilniuje. Mama Violeta Tapinienė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėtis Laimonas Tapinas – žurnalistas, kino kritikas ir rašytojas. 1998 m. baigė Vilniaus Universitetą, tarptautinės ekonomikos specialybę. 2016 m. įgijo Berlyno laisvojo universiteto tarptautinių santykių magistro diplomą. Vedęs. Žmona Rasa Tapinienė – „Info TV“ laidos „Info diena“ vedėja. Augina du vaikus Vasarą ir Vakarį. 
  Tik baigęs universitetą Andrius Tapinas pradėjo dirbti televizijoje: 1998–1999 LRT laidų „Labas rytas“ ir „Dienos verslas“ vedėjas, 2000–2002 m. LNK žinių tarnybos reporteris ir „Verslo žinių“ rubrikos vedėjas. 2003–2016 metais LRT televizijoje vedė ir prodiusavo verslo publicistikos laidą „Pinigų karta“. 2016 m. rugpjūtį LRT nusprendus nepratęsti sutarties su „Pinigų karta“, Andrius Tapinas įkūrė iš žmonių rėmimo išlaikomą interneto televiziją „Laisvės TV“. Viena pagrindinių „Laisvės TV“ laidų, rodomų kiekvieną sekmadienį „YouTube“ svetainėje, yra „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“. 
   Nuo 2014 metų LRT televizijoje kartu su Arūnu Valinsku veda intelektinį žaidimą „Auksinis protas“. Nuo 2015 metų balandžio – didžiausio Lietuvos naujienų portalo „Delfi“ savaitinis apžvalgininkas.
  Su literatūra ir kūryba Andrius Tapinas siejamas nuo  1992–1994 metų, kuomet, dar besimokydamas mokykloje, išvertė į lietuvių kalbą Dž. R.R. Tolkino trilogiją „Žiedų valdovas“ ir iki šiol yra jauniausias Tolkino vertėjas pasaulyje. 2013 m. išleido fantastinį romaną „Vilko valanda“. Pirmojo stimpanko žanro knyga Lietuvoje tapo bestseleriu ir buvo išrinkta geriausia 2013 metų knyga. 2015 m. pasirodė jos tęsinys – „Maro diena“. 2019 m. pasirodė nauja A. Tapino knyga, politinis trileris „Prezidentas“.
  Apie knygą. Visi įvykiai išgalvoti. Visos galimybės realios. Baigiasi dešimtmetį trukusi Lietuvos prezidento Ričardo Daubaro valdymo era. 2019 metais Lietuva turės naują prezidentą. Realiausias įpėdinis – jaunas, išsilavinęs ir populiarus politikas Rokas Oginskis, sėkmingai vedęs įtakingos Tėvynės ateities partijos lyderio dukrą. Į Daukanto aikštę dairosi ir ultrakairiųjų judėjimui vadovaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Lietuva nekantriai laukia jų dvikovos.
Tačiau yra tokių, kurie nelaukia. Rusijos strateginės analizės institutas pradeda vykdyti planą, savo drąsa ir įžūlumu pranokstantį net įvykius Solsberyje. Tikslas – tiesiogiai paveikti valstybės, NATO ir ES narės, rinkimus ir į prezidento kėdę pasodinti Kremliui pavaldžią marionetę.
Ir įsisuka kvapą gniaužianti politinių intrigų, žmogžudysčių, neištikimybės ir purvinos rinkiminės kampanijos karuselė.
Ir lieka vienintelis klausimas: kas 2019 metų gegužę užims rūmus Daukanto aikštėje?
   Mano nuomonė. Knygos siužeto ašis – šiandienos aktualiausia aktualija – prezidento rinkimai. Knyga pasirodė ir buvo pristatyta per šių metų knygų mugę neatsitiktinai, paliekant šiek tiek laiko ją  perskaityti ir iki rinkimų dar suspėti apmąstyti. Veiksmas užsuktas taip, kad sunku patikėti, ar tokios priešrinkiminės kovos ir intrigos realiai įmanomos, ar tai autoriaus lakios (labai lakios) fantazijos vaisius. Aš manau, kad spalvos kiek sutirštintos, tačiau mes (rinkėjai) realiai net nenutuokiam, kas dedasi rinkimų užkulisiuose, kokios aistros verda, ko verta gera rinkimų komanda/komunikacija arba dideli pinigai ir kaip gražiai, ant auksinio pažadų padėkliuko  visa tai mums pateikiama, kaip praplaunamos mūsų galvelės. Ir tik praėjus gerokai laiko po rinkimų pamatome, kokie patiklūs kvaileliai buvome, kaip gražiai mus apsuko aplink pirštą. Tad perskaityti knygą prieš rinkimus tikrai verta ir apmąstyti savo apsisprendimą, kam atiduoti savo balsą, kad neišrinktume kokio nors Kazimiero Liaudies. O skaityti knygą išties smagu: veiksmas, azartas, intriga,  viskas joje yra, tik, deja, iki geros literatūros ji, vis dėlto, netraukia. Tai vieno vakaro skaitinys, kuris vėliau nuguls knygų lentynoje ir pasimirš. Tačiau to vieno vakaro su Prezidentu tikrai negaila :)  

  Priešrinkiminis įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Alex Marwood Nedorėlės


Viršelis. Alex Marwood  Nedorėlės (The Wicked Girls), leidykla Jotema, Kaunas, 2013 m.,  iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė, 397 psl.
Apie autorių. Serena Mackesy (slapyvardis Alex Marwood) gimė  1960 m. Oksforde. Seneliai, tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės, buvo rašytojai ar su rašymu susieję savo gevnimus, tad nenuostabu, kad vaikaitė studijavo anglų literatūrą. Dirbo įvairius darbus, kol save atrado dviejose srityse:  Serena Mackesy kaip žurnalistė ir Alex Marwood kaip psichologinių detektyvų autorė. Plačiau jos tinklalapyje: http://www.serenamackesy.com/index.html




Apie knygą. Lemtingas susitikimas, trukęs vos vieną dieną, visam laikui tragiškai pakeitė dviejų mergaičių gyvenimą. 
Po dvidešimt penkerių metų žurnalistė Kerstė Lindsi gauna užduotį parašyti seriją straipsnių apie žiaurias jaunų merginų žmogžudystes pajūrio miestelyje. Tirdama įvykius, ji nusprendžia pasikalbėti su pramogų parko darbuotoja Ambere Gordon. 
Kerstei ir Amberei šis susitikimas pirmas nuo tos niūrios dienos vaikystėje. Ar šios dvi moterys sugebės nuslėpti baisią paslaptį, norėdamos apsaugoti savo naujus gyvenimus ir šeimas?  
   Mano nuomonė. Knygos pradžia gana paini, veikėjos praeityje save pristato vienais vardais, dabartyje - kitais, nes jų tapatybės pakeistos dėl vaikystėje įvykdyto nusikaltimo. Tai lėtina skaitymo tempą, kiekviename skyriuje iš naujo verčia galvoti kas yra kas, o taip norisi kuo greičiau sužinoti, ką gi jos tokio padarė, kad jų likimai taip susiklostė.  Deja, kuo toliau verti puslapius, tuo labiau apima nuojauta, kad skaitau ne detektyvą, o psichologinę studiją, apvilktą grožinės literatūros marškinėliais: ar vaikystėje padarytas nusikaltimas (šiuo atveju, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės), jauną žmogų padaro nusikaltėliu visam gyvenimui, ar vaikas gali pilnai suvokti savo veiksmus ir juos tinkamai įvertinti, ar tinkamai elgiasi suaugusieji, užkraudami vaikams nepakeliamą atsakomybės naštą už nesuvoktus veiksmus? Jei knygos pradžia žada įdomią detektyvinę istoriją, tai įpusėjus pabosta skaityti, nes istorija pernelyg ištęsta, veiksmas vis nuklysta į praeitį, kulminacija pasiekiam kažkur apie knygos vidurį ir toliau ji nebekyla, intriga silpsta. Tačiau...knygą tikrai galiu drąsiai rekomenduoti, ji nėra visiškas niekalas, tik kiek užsižaista su herojų jausmais ir savianalize, tad gryno detektyvo nesitikėkite.
 Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 








2019 m. kovo 26 d., antradienis

Kazuo Ishiguro Dienos likučiai

  Vienas sakinys. Dabarties pasaulis – per daug purvina vieta kilniems instinktams. 243 p.
  Viršelis. Kazuo Ishiguro Dienos likučiai (The Remains of the Day), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, 267 psl.
  Apie autorių. Prozininkas gimė 1954-tais metais Nagasakyje, Japonijoje. Kai Kazuo buvo vos penkerių, jo tėtis gavo pasiūlymą vykti dirbti į Europą ir šeima persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją,  Guildfordą. Kazuo lankė Stautono pagrindinę, o vėliau – Vokingo vidurinę mokyklą. Pabaigęs mokyklą jis pasiėmė laisvus metus ir nusprendė pakeliauti po JAV ir Kanadą. 1974-tais metais Kazuo įstojo į Kento universiteto Literatūros ir filosofijos fakultetą. Įgavęs bakalauro laipsnį persikėlė gyventi į Londoną. Nuo pat vaikystės, Kazuo norėjo tapti muzikantu.  Būdamas universitete jis savo hobio neapleido. Jis dažnai grodavo įvairiuose baruose, kavinėse, o tam, kad turėtų iš ko gyventi, dirbo Notting Hill benamių prieglaudoje. Pastebėjęs, kad jo muzikos karjera neįsibėgėja, Kazuo nusprendė išbandyti ką nors naujo, todėl parašė trumpą radijo šou scenarijų, kurį nusiuntė BBC kanalui. Jo tekstas buvo atmestas. Tačiau Kazuo nenusiminė ir pateikė paraišką studijuoti kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete ir kaip savo darbo pavyzdį prisegė tą patį scenarijų, kurį siuntė BBC radijui. Didžiai savo nuostabai, jis buvo priimtas mokytis. 1982-tais metais buvo išleista pirmoji Kazuo Ishiguro novelė „Išblyškęs kalvų vaizdas“. Tuo metu jam buvo vos dvidešimt septyneri metai. Dirbdamas benamių prieglaudoje, Kazuo susipažino su Lorna McDougall. Pora susituokė 1986-tais metais, vėliau jiems gimė duktė Naomi.
  Kazuo Ishiguro parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 1995 m. už nuopelnus literatūrai Ishigurai suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
  Apie knygą. „Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
  Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
   „Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
  „Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“ (Guardian)
  „Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“ (Salman Rushdie)
  „Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“(Švedijos akademija)
  „Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, <...> truputį Marcelio Prousto <...> - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“ (Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė)

  Mano nuomonė. Švelniai skausmingas pasakojimas apie žmogų, negalintį prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir likusias dienas bevelijantį praleisti prisiminimuose: o buvo taip. Perdėm detalus pasakojimas ir įmantri sakinių struktūra ypač pabrėžia senosios, jau nykstančios Anglijos gyvenimo būdą. Apmąstymai apie liokajaus ,,orumą", nekalbėjimas apie buvusį šeimininką, įmantrių, jam nepritinkančių, žodžių, tokių kaip ,,kontempliuoti", vartojimas kalboje tobulai atspindi herojaus socialinę padėtį, jo nuolankumą šeimininkui, jo norą prisitaikyti. Mums sunku suvokti, kad žmogus, dažnai buvęs šeimininko svečių pajuokos objektu, net nesuvokia savo žeminančios padėties, netgi priešingai, siekia visas savo jėgas ir visą gyvenimą paaukoti šeimininko gerovei kurti bei ginti jį visomis išgalėmis. Herojaus siekiamybė tapti ,,geriausiu savo profesijoje" atriboja  jį nuo  išorinio pasaulio, jis gyvena tarsi kiaute į kurį nenori nieko įsileisti. Pasaulis keičiasi, ir visa tai, ką herojus laikė gyvenimo nepajudinamu pamatu, nebetenka prasmės, o kurti naują gyvenimą nebėra laiko ir galimybių, belieka tenkintis tik gyvenimo dienos likučiais. Liūdna...
  Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Pyragas su lašiša, špinatais ir varške

   Šį pyragą kepiau ,,iš reikalo", t. y., namuose užsiliko sūdytos lašišos. Galvoje vis kirbėjo mintis – jei ko nors tuoj pat nepagaminsiu, tai tikrai suges. Tos minties vedina puoliau gaminti. Pagrindui suminkiau tešlą (žr. https://sniegena.blogspot.com/2013/04/sauletas-svogunu-pyragas.html) , iškočioju, iškloju ja kepimo formą žemomis sienelėmis (tešla turi dengti ir formos kraštus) ir dedu į įkaitintą orkaitę 15 min. Kol pagrindas kepa, pasiruošiu įdarą:
200 g špinatų;
200 g varškės;
200-500 g lašišos (sūdytos, rūkytos arba šviežios);
1 kiaušinis;
200 g jogurto be priedų;
40 g tarkuoto kietojo sūrio;
druskos, pipirų.
  Špinatus sukrečiu į kiaurasamtį, apipilu verdančiu vandeniu ir palieku nusivarvėti. Varškę pertrinu su 50 g jogurto ir šiek tiek druskos (nepadauginkite!).

   Lašišą supjaustau nedideliais gabaliukais (jei lašiša šviežia pjaustome ypač plonai ir šiek tiek padruskiname). Pyrago pagrindą ištraukiu iš orkaitės ir palieku pravėsti.
    Išplaku kiaušinį, tada plakinį sumaišau su jogurtu, šiek tiek įberiu pipiriukų (jei naudojate šviežią lašišą, galite įberti druskos žiupsnelį, jei sūdytą ar rūkytą – neberkite, nes gali būti per sūru).
   Tada ant praaušusio pagrindo dedu špinatus, ant jų varškę ir visą viršų uždengiu lašišos gabaliukais. Ant jų supilu kiaušinio su jogurtu plakinį ir apiberiu tarkuotu sūriu. Ir vėl pašaunu į įkaitintą orkaitę bei kepu kokias 40 min. Skanaus!



   P.S. dar kartą įspėju: nepadauginkite druskos, nes iškepę sūdytos ar rūkytos lašišos gabaliukai būna itin sūrūs.



 

2019 m. kovo 16 d., šeštadienis

Tinginio šiupininė

   Šiupininė, tai unikali sriuba, į kurią galima dėti viską, ką randate namuose. Ji yra tiršta ir soti, tad nebereikia antro patiekalo gaminti. Neapsiriksiu sakydama, kad beveik visos tautos turi savo šiupininės atitikmenį: rusai - solianka, gruzinai - charčo, tunisiečiai - kabkabu, vokiečiai - eintopf ir pan. O aš savo šiupininę sugalvojau išsivirti. Ir pavadinau ją tinginio šiupinine, nes praktiškai jokių pastangų jai išsivirti nereikia.




Ingredientai:
300 g perlinių kruopų;
didelė (800 g) skardinė pomidorų savo sultyse;
maža skardinė pupelių;
maža skardinė avinžirnių;
5-6 parūkytos ,,Medžiotojų" dešrelės (galima nedėti, jei esate vegetaras);
2 kubeliai daržovių sultinio;
2 morkytės;
sauja susmulkintų petražolių;
maltų pipirų.


    




Gaminame.  Iš vakaro pamerkiame perlines kruopas, o kitą dieną jas išverdame šiek tiek pasūdytame vandenyje drauge su supjaustytomis morkytėmis. Baigiant virti sukrečiame avinžirnius ir pupeles (be skysčio), supilame pomidorų sultis ir pomidorus (jei pomidorai dideli, juos pasmulkiname), pagardiname sultinio kubeliais. Jei nebeliko skysčio, kuriame virė perlinės kruopos ir sriuba labai tiršta – įpilame virinto vandens. Įpjaustome dešreles. Viską gerai išmaišome ir nuo užvirimo dar 2-3 minutes paverdame. Baigiant virti pagardiname petražolėmis ir pipiras. Skanaus!
  P.S. iš nurodyto produktų kiekio sriubos išsivirsite tiek, kad sočiai pamaitinsite net 4–6 žmonių šeimyną :)