Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. birželio 13 d., sekmadienis

LENTVARIO DVARAS

  Turbūt ne vienam teko važiuoti traukiniu į Kauną ar Trakus ir, žvelgiant pro langą, grožėtis raudonų plytų Lentvario geležinkelio stotimi. Teko ir man, tačiau tai buvo vienintelė langinė mano pažintis su Lentvariu. O miestelis, pasirodo, nuo Vilniaus nutolęs vos 19 kilometrų, ir ežerą turi, ir gražią raudonų plytų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią, statytą 1926 m. turi, ir dvaras ant kalvos stūkso. Todėl šiandien automobilį pasistatome prie geležinkelio stoties, į kurią tik pro langą spoksodavau, ir einame pasibastyti po Lentvarį, dvaro paieškoti.

 Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia

     Požemine perėja kertame geležinkelį ir atsiduriame išraustų kelių, takelių ir tvenkinio pakrantės labirinte. Vyksta miestelio gražinimo darbai, reik tikėtis, įpusėjus vasarai bus smagu pasivaikščioti po atnaujintą Lentvario poilsio zoną. Einame Klevų gatve ir stebimės -– jausmas, lyg Nidoje būtume – aukštos pušys, gražūs mediniai raižytomis langinėmis namai, viskas primena pajūrį.
   1838 m. Lentvaryje gyveno 14 šeimynų. Miestelis pradėjo augti, kai 1861–1862 m. buvo nutiesta Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio atšaka į Virbalį. Geležinkelio atsiradimas paskatino verslą ir prekybą. Grafo Juozo Tiškevičiaus iniciatyva pastatytas vinių fabrikas, kurio produkcija turėjo didelę paklausą. Lentvaryje apsigyveno geležinkelio darbininkai ir konduktoriai. Pirmoji miestelio gatvė taip ir pavadinta – Konduktorių gatvė. 1896 m. duris atvėrė pirmoji mokykla. Dėl savo gražaus kraštovaizdžio Lentvaris buvo laikytas kurortu. Vilniečiai mėgdavo savaitgalio išvykas į Lentvarį, kurio dvare XIX atidaryta viena pirmųjų kavinių Lietuvoje  „Cafe Riviera“. Pirmojo pasaulinio karo metais Lentvario dvare įsikūrė ligoninė. Vladislavas Tiškevičius buvo šios ligoninės vyriausias gydytojas. Nuo 1920 m. iki 1939 m. Lentvaris priklausė lenkų okupuotam kraštui. Per Antrąjį pasaulinį karą Lentvaris smarkiai nukentėjo – daug namų buvo sugriauta ir sudeginta, didelė dalis gyventojų repatrijavo į Lenkiją. Po karo į Lentvarį geresniam gyvenimui kėlėsi lietuvių šeimos iš Aukštadvario, Vievio ir kitų aplinkinių miestelių bei kaimų, nemažai imigrantų atvyko iš SSRS. 1949 m. liepos 11 d. Lentvariui suteiktas miesto statusas. Lentvaris plėtėsi, atsirado naujų įmonių: senojo vinių fabriko vietoje įsteigta santechnikos dirbinių gamykla „Kaitra“, dvaro rūmuose įsikūrė Lentvario kilimų fabrikas. Vis daugiau jaunų žmonių, suvilioti patogios geografinės padėties, gryno oro bei Graužio (Lentvario) ežero bangų, apsigyvena Lentvaryje.

Dvaro fasadas nuo Graužio ežero pusės

   
Dvaras visu savo grožiu mums atsivėrė nuo Graužio (Lentvario) ežero kranto. Stovi raudonus bokštus įrėmęs į dangų ir stebi lentvariškių gyvenimą. Jau daug amžių stebi. Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Litowaryszki (Lentvoriškės) dvaras buvo paminėtas 1596 metais. XVIII amžiuje jis įvardijamas kaip Lantworowo (arba Landworowo, t. y. Landvarovas), o XX a. tampa Lentvario dvaru. Manoma, kad pirminis vietovardis sietinas su Jono Litovaro Chrebtavičiaus, vieno iš dvaro savininkų, antroponimu Litovaras (Litawor). Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei senąjį dvarą nėra. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, vėliau jis priklausė dar ne vienam dvarininkui, kol, 1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozas Tiškevičius ir ėmėsi statybų. 1891 m. rūmus paveldėjo jo sūnus Vladislavas, kuris ėmėsi rekonstruoti dvarą. Reprezentacinius rūmus pakeitė praktiškesni neogotikinių formų rūmai, kuriuos supo parkas, įrengtas pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto ‎Eduardas Andrė ‎projektą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Po karo dvaro rūmai buvo apleisti ir ilgus metus niokojami vandalų. Nuo 1957 m. viename iš dvaro pastatų įsikūrė Lentvario kilimų fabriko administracija.

Dvaro parterio, suprask, pagrindinio įvažiavimo į dvarą, dešinė pusė. Žinoma, Tiškevičių laikais tujos buvo žemos, genėjamos, tad dvaro vaizdas svečiams atsiverdavo visu grožiu

   2007 m. dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, vėliau bankrutavęs. Dvaras buvo įkeistas, 2012 m. areštuotas ir tik 2016 m. iš varžytinių už kiek daugiau nei 0,5 mln. eurų dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis. Bet ir jam ne ką geriau sekasi: nors jau praėjo 5 metai, dvaras vis dar apkaltas pastoliais ir darbų galo nematyti. Į dvaro vidų nepakliuvome, tačiau fasadą – nors ir per tvorą, nors ir per pastolius – apžiūrėjome.
Dirbtinė grota

  O štai po prancūzo Eduardo Andrė sukonstruotą parką galima vaikščioti į valias. Peizažinis parko modelis sukuria mini Šveicarijos įspūdį – kalneliai, slėniai, pasitelkus per parką tekantį upelį, suformuoti dirbtiniai kriokliai ir grotos. Siekiant natūralumo sukurti akmeniniai kelmai, kuriuos sunku atskirti nuo tikrų išvartų, ant kurių galima prisėsti poilsio minutėlei. Parke auga net 60-ties rūšių medžių ir krūmų, dalis jų – atvežtiniai. 1958 m. parkas paskelbtas valstybės saugomu ir 1986 m. priskirtas prie gamtos paminklų.
Akmeninį kelmą vargiai atskirsite nuo tikro


  Parke išlikęs vandens bokštas bei keli kiti buvę dvaro pastatai, kuriuose dabar gyvena žmonės. Neapgyvendinti pastatai dūla, laukdami geresnių laikų. Kai kurie jau visai sugriuvę, belikę tik dalis sienų.
     Tiek šiam kartui. Smagu buvo pasidairyti po Lentvario dvarą, tačiau pavasarinis lietus neleido ilgiau užsibūti, gal kada kitą kartą, vasarą, kai bus galima ne tik po parką pasivaikščioti, bet ir ežere pasimaudyti :)

Dvaro vandens bokštas

2021 m. gegužės 26 d., trečiadienis

TRAKŲ VOKĖS DVARAS

   Per paskutines dvi vasaras, rinkdama magnetukus ,,Surink Lietuvą", apsilankiau visose 60 Lietuvos savivaldybių. Dabar jau visa Lietuva surinkta ir tenka ieškoti kitų priežasčių keliauti. Nauja pramoga vadinasi Aplankyk Lietuvos Dvarus. O jų Lietuvoje daugiau nei 800, tad bus ką veikti vasarą! 
   Naują kelionių po Lietuvą etapą pradedu Trakų Vokės dvare, kuris įsikūręs Trakų Vokės miestelyje, pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Trakų (adresas: Žalioji a. 2A, LT-02232, Vilniaus m. sav., Vilniaus m.) . Pasakojama, jog kadaise prie Vokės upės gyvenusios 6 laumės seserys, kurias žmonės vadinę Vokėmis. Jos savo žavesiu pakerėdavusios vyrus ir paklaidindavusios miškų tankumynuose. Kur tos seserys gyvenusios, ten atsiradusios 6 Vokės gyvenvietės: Baltoji Vokė, Juodoji Vokė, Kauno Vokė, Mūrinė Vokė, Metropolinė Vokė ir Trakų Vokė.
    Istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą Vokės vardas minimas 1375 m., kai Prūsijos maršalas Godfridas fon Lindenas devynias dienas siautė aplink Trakus. Tuomet prie Vokės įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos kunigaikščių Kęstučio ir Algirdo pulkų bei kryžiuočių ordino. XIV a. pab. Vytautas prie Vokės upės įkurdino totorius, o 1415 m. Vokės kaimą užrašė Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. 1832 m. kaimas atiteko valstybiniam iždui ir vėliau Vokės palivarkas atsidūrė Trakų maršalkos Liudviko Dambrovskio rankose, galiausiai XIX a. viduryje jį įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius. Tiškevičių giminė čia rezidavo beveik 100 metų.  Sovietiniais metais Trakų Vokė buvo Trakų Vokės apylinkės centras, 1996 m. Trakų Vokė prijungta prie Vilniaus.
    Svarbiausias ir labiausiai lankomas miestelio objektas, žinoma, yra Tiškevičių dvaro rūmai ir parkas, kurį projektavo Eduardas Fransua Andre. Tai vienas gražiausių peizažinio stiliaus parkų Lietuvoje.  Architektas E. F. Andre visame pasaulyje yra sukūręs apie 100 parkų, Lietuvoje yra keturi – Palangoje, Lentvaryje, Užutrakyje ir Trakų Vokėje. Trakų Vokės parkas įkurtas 1900 metais ir užima apie 23 hektarų plotą. 
  
Parko fragmentas
  Nors po žiemos takai dar tvarkomi, atitverti draudžiančiomis juostomis, tačiau norinčių pasivaikščioti po nuostabaus grožio pavasarėjantį parką tikrai netrūksta. Žmonės pavargę nuo karantino ir užsitęsusios žiemos taip ir veržiasi į žaluma alsuojančias vietas. O čia medžiai jau skleidžia sodriai žalius lapelius, pirmosios gėlės krauna pumpurus, o paukščiai kaip pašėlę laido gerkles - tiesiog tobula vieta poilsiui. Be to, išlikusi Eduardo Fransua Andre projektuota stebėjimo aikštelė, nuo kurios atsiveria vaizdas į tvenkinius. Na, tvenkiniai gal kiek užžėlę, tačiau vaizdelis vis tiek vertas dailininko teptuko.

Šiuo metu rūmai rekonstruojami

   Tačiau ne vien parkas čia kelia susidomėjimą. Įdomu apeiti ir išlikusius dvaro pastatus. Dvaro pagrindiniai rūmai statyti pagal italų kilmės architekto Leonardo Jano Liudviko Markoni projektą, atkartojantį Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Tuometinius rūmus puošė aštuonios skulptūros, prieangį – gipso skydas su Tiškevičių giminės herbu, viduje puikavosi vertingi paveikslai, pagal užsakymą užsienyje pagaminti baldai, kambarius šildė marmuro židiniai, o šviesą skleidė krištolo sietynai. Po grafo Jono Vitoldo Emanuelio Tiškevičiaus mirties Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo jaunesnysis sūnus Jonas Juozapas. Tačiau paveldėtojas Trakų Vokės dvare buvo retas svečias, daugiau laiko jis su silpnos sveikatos žmona leisdavo šiltesniuose kraštuose. Jonui Juozapui mirus, dvaras atiteko vyriausiajam jo sūnui Jonui Mykolui Tiškevičiui. Jis Trakų Vokėje gyveno su žmona Ona Janina Marija iš Radvilų.  1939 m. Jonas Mykolas žuvo sudužus lėktuvui.  Netekusi vyro Ona Janina Marija  su trimis mažamečiais vaikais, baimindamiesi okupantų susidorojimo su bajorais, pasitraukė į vakarus. Be šeimininkų likęs dvaras nunyko. Karo metais jame apsigyveno vokiečių atkelti kolonistai iš Olandijos. Rūmai buvo išgrobstyti, puošyba sunaikinta. 
Vakarinis dvaro rūmų fasadas

   Po karo 1945 m. dvaras tapo Ministrų Tarybos vila. Vėliau − Dotnuvos žemdirbystės instituto Vokės filialu. 2002 m. dvaras perleistas Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. Deja, bajorams nepavyko dvaro išlaikyti ir 2014 m. dvaro valdymą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė. Čia įsteigta viešoji įstaiga "Trakų Vokės dvaro sodyba". Nuo to laiko prasidėjo dvaro atgaivinimo darbai, kurie tęsiasi iki šiandien, todėl į vidų patekti mums nepavyko (sako, kad dvaras bus atvertas lankytojams 2021 m liepą :), tad beliko pasižvalgyti po dvaro teritorijoje išlikusius pastatus. Dvaro teritorija apjuosta mūrine tvora. Į dvarą galima patekti pro Raudonuosius vartus bei Baltuosius vartus, prie kurių šliejasi sargo nameliai. Šalia dvaro stovi buvusios ofisinos pastatas, kuriame dabar gyvena žmonės, manau, ne bajorai, tačiau už durų saulėje prasivėdinti  numesta lokena šį tą sako :)  Eiliniai Trakų Vokės gyventojai įsikūrę ir buvusiame dvaro ūkvedžio name. Išlikęs gražus medinis svirnas, vandens bokštas, arklidės ir kiti pastatai. Ypač išsiskiria 1870 m. statyta koplyčia, kurioje yra Tiškevičių kripta. Gaila, bet ir ji buvo uždaryta.  

Išlikęs medinis svirnas
  Apėjome visą dvaro teritoriją, tačiau į vidų nepavyko pakliūti nei į vieną pastatą. Teks atvažiuoti vasaros pabaigoje, kai, tikiuosi, jau bus baigti dvaro rekonstrukcijos darbai ir rūmai bus atverti lankytojams. Beje, Trakų Vokės dvaras  nusipelnė ir kino kūrėjų dėmesio – jame filmuotos vaidybinės kino juostos "Ana Karenina", "Karas ir Taika" bei kt. Jei norite išsamiau pasidomėti dvaro istorija, siūlau užeiti į Audiogidas | Trakų Vokės dvaras (tvds.lt) 

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Abir Mukherjee Kalkutos detektyvas

  Viršelis. Abir Mukherjee ,,Kalkutos detektyvas" (A Rising Man), leidykla Tyto alba, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, 456 psl.
  Apie knygą. Abir Mukherjee (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis Londone. Jo debiutinė knyga „Kalkutos detektyvas“ laimėjo prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio. Tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Kalkuta, 1919 metai. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į šį miestą tikėdamasis čia pradėti viską iš naujo ir atsikratyti kankinamų prisiminimų apie karą. Tačiau nespėjęs apsiprasti nei su nauja vieta, nei su savo vidiniais demonais, Vindemas iškart neria tiesiai į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Žmogžudystės, kuri privers jį leistis į tamsiausias Britų Indijos gelmes.
  Reikalas rimtas: nužudytas aukštas valstybės tarnautojas. Negana to, į jo burną įgrūstas popiergalis su raginimu britams nešdintis iš Indijos. Politinė padėtis darosi vis nestabilesnė, neramumų daugėja, valstybei ima grėsti rimtas pavojus, o sarkastiškasis detektyvas Vindemas drauge su arogantišku savo kolega inspektoriumi Digbiu ir Indijoje gimusiu, tačiau britiškai auklėtu seržantu Banerdžiu narplioja tyrimo gijas, vedančias juos nuo klestinčių britų salonų iki gundančių opijaus landynių.
Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, tikras britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai užburia, suvilioja ir nepaleidžia.
  Mano nuomonė. Veiksmas vyksta XX a. 2-me dešimtmetyje, Kalkutos mieste. Indija dar valdoma anglų kolonistų, tačiau kolonializmo pamatai jau smarkiai braška, vyksta vietos gyventojų bruzdėjimai.  Anglų džentelmenai deda visas pastangas išlaikyti įtaką ir valdžią, nesibodėdami nuslėpti arba net inkriminuoti nusikaltimus. Tokiu metu ir tokiomis istorinėmis aplinkybėmis nužudomas baltasis ponas. Tirti žmogžudystę paskiriamas detektyvas Semas Vindemas. 
   Knyga subalansuota lėto, klasikinio detektyvo mėgėjams. Skaityti reikia pamažu, pasimėgaujant kiekviena smulkmena, įsiliejant į nepakartojamą Kalkutos  atmosferą, įsigilinant į indiškai-britiško gyvenimo subtilybes, politines intrigas. Man, pastaraisiais metais įklimpusiai į sodrius, tamsius skandinaviškus detektyvus, ši knyga buvo perdėm švelni, nugramzdinanti į ramybės būseną. Skaičiau ją gana ilgai: daugybė istorinių faktų, įvykių gausa nuvargindavo taip, kad pagaudavau save visiškai atitrūkusią nuo siužeto ir mintimis beklajojančią Kalkutos gatvėmis ar brendančią Indijos džiunglių takais :) Kai išnirdavau iš tokio svajonių rūko, suprasdavau, kad ką tik skaitytą pastraipą reikia perskaityti dar kartą, nes nieko nepamenu. Ir taip buvo ne kartą...
  

2021 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Morengo vyniotinis su lengvu grietinėlės-maskarponės kremu

  

   Man pats pats skaniausias parduotuvinis desertas yra pyragas ,,Jonis". Visada maniau, kad tai daug darbo ir laiko reikalaujantis kepinys. Bet, kaip sakoma, kol pats nepabandysi -nesužinosi. Todėl Mamos dienos išvakarėse, metusi visus nuogastavimus į šalį, ėmiausi morenginio vyniotinio. Pusvalandis, ir ,,Jonis" jau puikuojasi šaldytuve :) Net pati nesitikėjau, kad ,,Jonio" kepimo procesas bus toks lengvas, smagus, neatimantis daug laiko. Žodžiu, vienas smagumas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis.

Biskvitui reikia:
4 kiaušinių baltymų
100 g cukraus
60 g cukraus pudros
40 g miltų
140 g nesūdytų žemės riešutų

Kremui reikia:

250 g grietinėlės (35 proc. riebumo)
250 g maskarponės sūrio
pusės citrinos sulčių
40 g cukraus pudros

Papildomai reikia sirupe konservuotų mandarinų, arba persikų, arba mangų, arba abrikosų (ką mėgstate)

1. Pirmiausia orkaitėje pakepiname riešutus, jei jie su odele - nulupame. Palaukiame kol atvės ir susmulkiname iki mažų gabaliukų smulkintuvu (bet ne iki miltų).
2. Iki baltumo išplakame kiaušinių baltymus, suberiame cukrų ir plakame, kol baltymai tampa standūs ir apvertus dubenį iš jo neiškrinta.
3. Įmaišome cukraus pudrą, miltus bei riešutus.
4. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo nestoru sluoksniu tolygiai paskleidžiame kiaušinio baltymo masę. Skardą pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10 minučių, tada temperatūrą sumažiname iki 140-160 laipsnių ir dar kepame 10 minučių.
5. Ant stalo patiesiame kepimo popierių. Iš orkaitės ištraukiame iškepusį morengo lakštą ir jį atsargiai išverčiame ant patiesto popieriaus. Nuimame popierių ant kurio kepė.
6. Karštą morenginį lakštą su popieriumi susukame į vyniotinį ir paliekame ataušti.
7 . Išplakame grietinėlę iki standumo (neperplakite, nes gausite sviestą), baigiant plakti supilame cukraus pudrą.
8. Į grietinėlę įmaišome maskarponę, įšspaudžiame citrinos sultis, viską sumaišome iki vientisos masės.
9. Išvyniojame atvėsusį morenginį lakštą (jis gali trupėti - nieko tokio) ir aptepame kremu. Ant kremo išdėliojame nusausintus vaisius, tada susukame vyniotinį, kurį bent valandai dedame į šaldytuvą.
  
 Ragaujame. Man taip nutiko, kad vos spėjau nufotografuoti, vyniotinis tiesiog buvo nušluotas nuo stalo. Net žmonės, kurie nelabai vertina saldumynus, prašė pakartoti. O tai jau šį tą reiškia. Skanaus!!!

2021 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Klasika: varškės pyragas ,,Draugystė"

 


  Seniai seniai, mano jaunystės laikais konditerijos parduotuvėse buvo galima nusipirkti gabalėlį pyrago, kuris vadinosi gražiu vardu ,,Draugystė"...

  Taip prasideda konditerinė pasaka apie labai skanų varškės pyragą. Nežinau, ar šiandien bekepa konditeriai tokį paprastutį, neįmantrų pyragą, tačiau norėdama pratęsti konditerinę pasaką, užmaišiau tešlą ir pati iškepiau jau klasika tapusį ,,Draugystės" pyragą. Jo receptą, ir ne vieną, radau internete, tačiau priimtiniausias buvo rastas ,,Saulėtos virtuvės" svetainėje. 

Tai gi, reikės:
150 g minkšto sviesto
80 g cukraus
1 kiaušinio
2 v. š. grietinės
300 g miltų
½ a. š. kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
Įdarui:
380 g varškės
50 g cukraus
2 kiaušinių
1 a. š. vanilinio cukraus
2 v. š. miltų
2 kiaušinių baltymų
200 g persikų džemo (tik tokį turėjau, galima naudoti bet kokią tirštą uogienę ar džemą)
Aptepimui:
1 kiaušinio trynio
1. Minkštą kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi iki purumo. Įmuškite kiaušinį ir toliau sukite, tada sudėkite grietinę ir dar katrą vėl gerai išmaišykite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska. Miltų mišinį pamažu suberkite į sviesto masę ir išmaišykite. Užminkykite tešlą.
3. Išminkytą tešlą padalinkite į dvi dalis, iš kurių viena būtų šiek tiek didesnė už kitą.
Mažesniąją dalį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą.
4. Didžiąją tešlos dalį iškočiokite ir įtieskite į kepimo popieriumi išklotą skardą (20×30 cm) Suformuokite 0,5 cm aukščio kraštelius. Subadykite šakute.
5. Kepimo skardą su tešla pašaukite į iki 180ᵒC laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 20 minučių, tuomet išimkite ir atvėsinkite.
6. Kol kepa pagrindas, paruoškite įdarą. Į dubenį sudėkite varškę, suberkite cukrų, sudėkite du kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų ir miltus. Labai gerai išsukite iki visiškai vientisos masės.
7. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų ir atsargiai įmaišykite į varškės masę.
8. Atvėsusį tešlos pagrindą tolygiai aptepkite džemu ar tiršta uogiene. Ant viršaus paskleiskite varškės masę, o ant jos atsargiai uždėkite antrąją iškočiotą tešlos dalį. Kraštelius švelniai apspauskite.
9. Pyrago viršų aptepkite išplaktu kiaušinio tryniu. Peiliu įbrėžkite negilius rombus.
10. Kepkite iki 180 ᵒC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol pyragas sutvirtės, o paviršius bus gražiai auksinės spalvos.
11. Prieš ragaujant pyragą visiškai atvėsinkite. Įsipilkite puodelį arbatos ir mėgaukitės. Klasika!
Pasakos pabaiga :)

Undinė Radzevičiūtė Strekaza

  
Viršelis. Undinė Rdzevičiūtė Strekaza, leidykla Tyto Alba, 2003 m., 88 psl.
Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė gimė 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje. Jos motina kilusi iš Kurlandijos, Vokietijos paveikto Latvijos regiono, o tėvas turi lenkiškų šaknų. Undinė baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. Dabar U. Radzevičiūtė gerai žinoma
Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   ,,Strekaza“ – juodojo humoro ir juodojo liūdesio romanas, pirmas Undinės Radzevičiūtės kūrinys.
Apie knygą. Knygos herojė gydosi nuo mizantropijos ir mėgaujasi televizijos filmais bei vienatve nuomojamajame bute. Mėgautis vienatve trukdo darbas radijo stotyje ir kaimynai. Vieną dieną į namą atsikrausto naujas gyventojas… Jei skaitysite labai įdėmiai, galite įžiūrėti ir detektyvą, pajusti juodojo humoro aksomą ir pastebėti, kaip jis virsta dzeno tyla.
Mano nuomonė. Mizantropija tai neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis. Šia liga serga knygos herojė, ar bent mano serganti. Skaitant tikrai nepagalvočiau, kad herojei būdinga neapykanta, greičiau prasimuša paaugliškas (nors herojė jau išaugo šį amžių) maištavimas, vienišumas, kurie užtušuojami begaliniu sarkazmu, didele juodojo humoro porcija. Didžiausia mizantropijos dozė yra pateikta knygos anotacijoje, tokio autoriaus žodžio dar neteko skaityti: neapykanta kalbai, skaitytojui, seneliui...Šokiruoja ir vilioja. Manau, tai daugiau autorės reklaminis triukas, kuris skaitytoją tiktai veikia. Mane tikrai paveikė ir aš panorau perskaityti knygą – kas bus knygos tekste, jei jau anotacija tokia skandalinga, galvojau? O knyga nebuvo tokia šokiruojanti, kaip anotacija, ji buvo tokia, kad negalėjau paleisti iš rankų. Nors daugelis skaitytojų rekomenduoja skaityti palengva, knygą suskaičiau vienu prisėdimu. O dar po dienos perskaičiau antrą kartą (to dar nebuvo!). Ką galiu pasakyti, patinka man Undinės rašymo stilius, jos trumpi kapoti sakiniai, jos pasakojimo maniera. Skaičiau, skaitau ir skaitysiu jos knygas, o tai, mano galva, geriausia rekomendacija.

Salotos su feta ir rūkytos lašišos gabaliukais

 Atėjus pavasariui vis dažniau norisi lengvesnio, gaivesnio patiekalo. Tokius norus tenkina lėkštė salotų, ypač jei tos salotos dar neragautos, pirmą kartą gaminamos. Visada yra netikėtumo galimybė – skanu ar ne, gaminsiu antrą kartą, ar pamiršiu. Šiuo kartu salotų receptas pasiteisino, gaminsiu dar. Ir ne kartą!

Reikia:
Nedidelės gūžės salotų
1-2 trumpavaisių agurkų
8-10 mažų pomidoriukų
2 virtų kiaušinių
150 g silpnai sūdytos lašišos
100 g fetos sūrio
2 v. š. alyvuogių aliejaus
6-8 juodųjų alyvuogių
druskos
1 v. š. citrinos sulčių
maltų juodųjų pipirų
   Salotas nuplauname, nusausiname, suplėšome ir suberiame į dubenį. Agurkus supjaustome griežinėliais ir dedame ant salotų. Stambia tarka sutarkuojame kiaušinius, lašišą supjaustome gabalėliais, pomidoriukus perpjauname per pusę ir viską taip pat sumetame į dubenį. Pasūdome ir papipiriname (nepersistenkite!), pašlakstome aliejumi ir citrinos sultimis bei atsargiai išmaišome. Didelę lėkštę išklojame žalių salotų lapais ir ant jų sudedame pagamintas salotas. Ant viršaus užmetame fetos gabalėlius bei kelias alyvuoges. 
  Skanaujame su paskrudinto batono riekele.

Mielinė riestė

   Kepu įvairius kepinius, tačiau niekaip neprisijaukinu mielinės tešlos. Tad šį pavasarį, visai prieš Velykas, išsikėliau sau uždavinį iškepti mielinę bobą. Na, kažką iškepiau,  tik boba vargu ar ją galima vadinti, daugiau į riestę panaši. Boba, mano galva, turi būti aukšta ir stora, o čia tokia sraigutė-riestutė susiraitė. Žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, svarbu skonis tikrai geras ir grožiu nesiskundė. 


Tešlai reikia:
100 ml šilto pieno (jokiu būdu ne karšto!)
7 g sausų mielių
1 kiaušinis
2 kiaušinių tryniai
80 g cukraus
50 g sviesto
350 g miltų
1 citrinos žievelė
1 v. š. citrinos sulčių
25 g cukraus pudros
sviesto patepti

Įdarui reikia:
80 g sviesto
po 80 g razinų ir džiovintų spanguolių  
Tešlos lakštą susukame į volelį

  Šiltą pieną supilame į dubenį, suberiame 1 v. š. cukraus ir mieles. Išmaišome. Dar įberiame 2 v. š. miltų ir vėl išmaišome. Dubenį uždengiame švariu rankšluosčiu ir paliekame 10 min. šiltai. Per tą laiką kitame dubenyje sumaišome 1 kiaušinį, 2 kiaušinių trynius, 1 citrinos žievelę ir 1 v. š. citrinos sulčių bei lydytą sviestą (jau atšalusį) ir cukrų. Visus ingredientus maišome, kol ištirpsta cukrus. Tada supilame pieną su mielėmis. Sumaišome ir palengva įberiame miltus bei užminkome tešlą, kurią apdengiame rankšluosčiu bei paliekame šiltoje patalpoje apie 1 val. Tešla turi pakilti bent jau dvigubai. 
   Pakilusią tešlą padaliname į du vienodus gabalus. Vieną gabalą dedame į šaldytuvą, antrą plonai iškočiojame ir aptepame minkštu sviestu. Tada ant jo suberiame pusę nuplautų ir nusausintų razinų bei spanguolių. Imame vieną tešlos kraštą ir sukame į volelį. 
   Traukiame antrą tešlos gabalą ir atliekame analogiškas procedūras.


     Tešlos volelius perpjauname išilgai, tačiau ne iki paties galo, pačią viršūnėlę paliekame neįpjautą. Susukame 2 sraiges ir dar paliekame 30 min šiltai. Tada pašauname į iki180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30-40 min, kol gražiai paruduoja. Ištraukus iš orkaitės - apibarstome cukraus pudra ir ragaujame su balinta kava.



Dar yra to paties recepto kitas variantas, kuomet tešla vyniojama į aukštį. Bet apie tai kitą kartą, kai kepsiu būtent tokius pyragus :)



2021 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Kiran Millwood Hargrave Malonės

 Viršelis. Kiran Millwood Hargrave Malonės (The Mercies), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 368 psl.

 Apie knygą.1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.
  Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.
  Malonės – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.
  Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards" ir „Waterstones Children's Book Prize". „Malonės" – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.
  Mano nuomonė. Ši knyga yra apie moteris: apie jų laisvės troškimą, apie drąsą išgyventi atšiauriomis sąlygomis, apie draugystę ir išdavystę. Taip pat apie religinę beprotystę, žiaurumą, prisidengiant išvirkščia morale, kai Dievo vardu žudoma ir kankinama. Apie juodus viduramžius, kai inkvizicija buvo visagalė, ir visa, kas stojo jai skersai kelio, buvo nušluojama be jokio gailesčio. Tai istorija apie galios disproporciją ir skausmą. 
    Puiki knyga, kurią būtina perskaityti. Ją drąsiai galima lyginti su ,,Amžinybės fjordo pranašai", tik šioje istorija pasakojama iš moters pozicijų. 

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Amy Lloyd Nekaltoji žmona

 Viršelis. Amy Lloyd Nekaltoji žmona (The Innocect Wife), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 335 psl.

Apie knygą. Amy Lloyd studijavo anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Kardifo Metropoliteno universitete. 2016 m. ji tapo Daily Mail rengiamo „Pirmojo romano" konkurso nugalėtoja. Amy su partneriu ir dviem katėmis gyvena Kardife, Velse.

  Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Tačiau jo kaltumu abejoja ir dokumentinių filmų kūrėjai, ir interneto forumų dalyviai. Surinkę naujų įrodymų, jie pradeda Deniso išlaisvinimo kampaniją.
  Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Nuo pirmo nedrąsaus jos laiško Denisui prasideda jų susirašinėjimas ir... meilė. Netrukus mergina apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo.
  Rėmėjų pastangos nenueina veltui ir Samantos vyru jau tapęs Denisas išeina į laisvę. Tačiau greitai jaunoji žmona pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...
   Mano nuomonė. Skaičiau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą, todėl bibliotekoje užsisakiau ir nekantraudama laukiau, kada galėsiu pradėti skaityti. Ir va, atsiverčiau  pirmą puslapį, antrą, trečią...šimtąjį, o to laukiamo efekto taip ir nebuvo. Gana vidutiniška knyga apie itin naivią vienišą moterėlę, įsimylėjusią kalinį ir tikinčią jo nekaltumu. Skaityti galima, nėra jau visai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio trilerio, mano nuomone, autorei dar gerokai reikia pasitempti.