Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Abir Mukherjee Kalkutos detektyvas

  Viršelis. Abir Mukherjee ,,Kalkutos detektyvas" (A Rising Man), leidykla Tyto alba, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, 456 psl.
  Apie knygą. Abir Mukherjee (Abiras Mukerdži) – Vakarų Škotijoje užaugęs imigrantų iš Indijos sūnus, šiuo metu su šeima gyvenantis Londone. Jo debiutinė knyga „Kalkutos detektyvas“ laimėjo prestižinį Harvill Secker / Daily Telegraph detektyvų konkursą ir iš karto susilaukė skaitytojų dėmesio. Tai kelionė laiku į praeitį, į Britų Indiją – valstybę, kuri nebeegzistuoja, į kolonijinio pasaulio prabangą ir pragaištį. Kalkuta, 1919 metai. Buvęs Skotland Jardo detektyvas Semas Vindemas atvyksta į šį miestą tikėdamasis čia pradėti viską iš naujo ir atsikratyti kankinamų prisiminimų apie karą. Tačiau nespėjęs apsiprasti nei su nauja vieta, nei su savo vidiniais demonais, Vindemas iškart neria tiesiai į žmogžudystės tyrimo sūkurį. Žmogžudystės, kuri privers jį leistis į tamsiausias Britų Indijos gelmes.
  Reikalas rimtas: nužudytas aukštas valstybės tarnautojas. Negana to, į jo burną įgrūstas popiergalis su raginimu britams nešdintis iš Indijos. Politinė padėtis darosi vis nestabilesnė, neramumų daugėja, valstybei ima grėsti rimtas pavojus, o sarkastiškasis detektyvas Vindemas drauge su arogantišku savo kolega inspektoriumi Digbiu ir Indijoje gimusiu, tačiau britiškai auklėtu seržantu Banerdžiu narplioja tyrimo gijas, vedančias juos nuo klestinčių britų salonų iki gundančių opijaus landynių.
Nepakartojama Kalkutos atmosfera, kolonijų žavesys ir skurdas, tikras britiškas sarkazmas, revoliuciniai idealai ir nusikaltimo tyrimas – visa tai užburia, suvilioja ir nepaleidžia.
  Mano nuomonė. Veiksmas vyksta XX a. 2-me dešimtmetyje, Kalkutos mieste. Indija dar valdoma anglų kolonistų, tačiau kolonializmo pamatai jau smarkiai braška, vyksta vietos gyventojų bruzdėjimai.  Anglų džentelmenai deda visas pastangas išlaikyti įtaką ir valdžią, nesibodėdami nuslėpti arba net inkriminuoti nusikaltimus. Tokiu metu ir tokiomis istorinėmis aplinkybėmis nužudomas baltasis ponas. Tirti žmogžudystę paskiriamas detektyvas Semas Vindemas. 
   Knyga subalansuota lėto, klasikinio detektyvo mėgėjams. Skaityti reikia pamažu, pasimėgaujant kiekviena smulkmena, įsiliejant į nepakartojamą Kalkutos  atmosferą, įsigilinant į indiškai-britiško gyvenimo subtilybes, politines intrigas. Man, pastaraisiais metais įklimpusiai į sodrius, tamsius skandinaviškus detektyvus, ši knyga buvo perdėm švelni, nugramzdinanti į ramybės būseną. Skaičiau ją gana ilgai: daugybė istorinių faktų, įvykių gausa nuvargindavo taip, kad pagaudavau save visiškai atitrūkusią nuo siužeto ir mintimis beklajojančią Kalkutos gatvėmis ar brendančią Indijos džiunglių takais :) Kai išnirdavau iš tokio svajonių rūko, suprasdavau, kad ką tik skaitytą pastraipą reikia perskaityti dar kartą, nes nieko nepamenu. Ir taip buvo ne kartą...
  

2021 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Morengo vyniotinis su lengvu grietinėlės-maskarponės kremu

  

   Man pats pats skaniausias parduotuvinis desertas yra pyragas ,,Jonis". Visada maniau, kad tai daug darbo ir laiko reikalaujantis kepinys. Bet, kaip sakoma, kol pats nepabandysi -nesužinosi. Todėl Mamos dienos išvakarėse, metusi visus nuogastavimus į šalį, ėmiausi morenginio vyniotinio. Pusvalandis, ir ,,Jonis" jau puikuojasi šaldytuve :) Net pati nesitikėjau, kad ,,Jonio" kepimo procesas bus toks lengvas, smagus, neatimantis daug laiko. Žodžiu, vienas smagumas, kuriuo noriu pasidalinti su jumis.

Biskvitui reikia:
4 kiaušinių baltymų
100 g cukraus
60 g cukraus pudros
40 g miltų
140 g nesūdytų žemės riešutų

Kremui reikia:

250 g grietinėlės (35 proc. riebumo)
250 g maskarponės sūrio
pusės citrinos sulčių
40 g cukraus pudros

Papildomai reikia sirupe konservuotų mandarinų, arba persikų, arba mangų, arba abrikosų (ką mėgstate)

1. Pirmiausia orkaitėje pakepiname riešutus, jei jie su odele - nulupame. Palaukiame kol atvės ir susmulkiname iki mažų gabaliukų smulkintuvu (bet ne iki miltų).
2. Iki baltumo išplakame kiaušinių baltymus, suberiame cukrų ir plakame, kol baltymai tampa standūs ir apvertus dubenį iš jo neiškrinta.
3. Įmaišome cukraus pudrą, miltus bei riešutus.
4. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo nestoru sluoksniu tolygiai paskleidžiame kiaušinio baltymo masę. Skardą pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame 10 minučių, tada temperatūrą sumažiname iki 140-160 laipsnių ir dar kepame 10 minučių.
5. Ant stalo patiesiame kepimo popierių. Iš orkaitės ištraukiame iškepusį morengo lakštą ir jį atsargiai išverčiame ant patiesto popieriaus. Nuimame popierių ant kurio kepė.
6. Karštą morenginį lakštą su popieriumi susukame į vyniotinį ir paliekame ataušti.
7 . Išplakame grietinėlę iki standumo (neperplakite, nes gausite sviestą), baigiant plakti supilame cukraus pudrą.
8. Į grietinėlę įmaišome maskarponę, įšspaudžiame citrinos sultis, viską sumaišome iki vientisos masės.
9. Išvyniojame atvėsusį morenginį lakštą (jis gali trupėti - nieko tokio) ir aptepame kremu. Ant kremo išdėliojame nusausintus vaisius, tada susukame vyniotinį, kurį bent valandai dedame į šaldytuvą.
  
 Ragaujame. Man taip nutiko, kad vos spėjau nufotografuoti, vyniotinis tiesiog buvo nušluotas nuo stalo. Net žmonės, kurie nelabai vertina saldumynus, prašė pakartoti. O tai jau šį tą reiškia. Skanaus!!!

2021 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Klasika: varškės pyragas ,,Draugystė"

 


  Seniai seniai, mano jaunystės laikais konditerijos parduotuvėse buvo galima nusipirkti gabalėlį pyrago, kuris vadinosi gražiu vardu ,,Draugystė"...

  Taip prasideda konditerinė pasaka apie labai skanų varškės pyragą. Nežinau, ar šiandien bekepa konditeriai tokį paprastutį, neįmantrų pyragą, tačiau norėdama pratęsti konditerinę pasaką, užmaišiau tešlą ir pati iškepiau jau klasika tapusį ,,Draugystės" pyragą. Jo receptą, ir ne vieną, radau internete, tačiau priimtiniausias buvo rastas ,,Saulėtos virtuvės" svetainėje. 

Tai gi, reikės:
150 g minkšto sviesto
80 g cukraus
1 kiaušinio
2 v. š. grietinės
300 g miltų
½ a. š. kepimo miltelių
žiupsnelio druskos
Įdarui:
380 g varškės
50 g cukraus
2 kiaušinių
1 a. š. vanilinio cukraus
2 v. š. miltų
2 kiaušinių baltymų
200 g persikų džemo (tik tokį turėjau, galima naudoti bet kokią tirštą uogienę ar džemą)
Aptepimui:
1 kiaušinio trynio
1. Minkštą kambario temperatūros sviestą išsukite su cukrumi iki purumo. Įmuškite kiaušinį ir toliau sukite, tada sudėkite grietinę ir dar katrą vėl gerai išmaišykite.
2. Miltus sumaišykite su kepimo milteliais ir druska. Miltų mišinį pamažu suberkite į sviesto masę ir išmaišykite. Užminkykite tešlą.
3. Išminkytą tešlą padalinkite į dvi dalis, iš kurių viena būtų šiek tiek didesnė už kitą.
Mažesniąją dalį suvyniokite į maistinę plėvelę ir dėkite į šaldytuvą.
4. Didžiąją tešlos dalį iškočiokite ir įtieskite į kepimo popieriumi išklotą skardą (20×30 cm) Suformuokite 0,5 cm aukščio kraštelius. Subadykite šakute.
5. Kepimo skardą su tešla pašaukite į iki 180ᵒC laipsnių temperatūros įkaitintą orkaitę ir kepkite apie 20 minučių, tuomet išimkite ir atvėsinkite.
6. Kol kepa pagrindas, paruoškite įdarą. Į dubenį sudėkite varškę, suberkite cukrų, sudėkite du kiaušinius, suberkite vanilinį cukrų ir miltus. Labai gerai išsukite iki visiškai vientisos masės.
7. Kiaušinių baltymus išplakite iki standžių putų ir atsargiai įmaišykite į varškės masę.
8. Atvėsusį tešlos pagrindą tolygiai aptepkite džemu ar tiršta uogiene. Ant viršaus paskleiskite varškės masę, o ant jos atsargiai uždėkite antrąją iškočiotą tešlos dalį. Kraštelius švelniai apspauskite.
9. Pyrago viršų aptepkite išplaktu kiaušinio tryniu. Peiliu įbrėžkite negilius rombus.
10. Kepkite iki 180 ᵒC temperatūros įkaitintoje orkaitėje apie 40 minučių, kol pyragas sutvirtės, o paviršius bus gražiai auksinės spalvos.
11. Prieš ragaujant pyragą visiškai atvėsinkite. Įsipilkite puodelį arbatos ir mėgaukitės. Klasika!
Pasakos pabaiga :)

Undinė Radzevičiūtė Strekaza

  
Viršelis. Undinė Rdzevičiūtė Strekaza, leidykla Tyto Alba, 2003 m., 88 psl.
Apie autorę. Undinė Radzevičiūtė gimė 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje. Jos motina kilusi iš Kurlandijos, Vokietijos paveikto Latvijos regiono, o tėvas turi lenkiškų šaknų. Undinė baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. Dabar U. Radzevičiūtė gerai žinoma
Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Jos kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   ,,Strekaza“ – juodojo humoro ir juodojo liūdesio romanas, pirmas Undinės Radzevičiūtės kūrinys.
Apie knygą. Knygos herojė gydosi nuo mizantropijos ir mėgaujasi televizijos filmais bei vienatve nuomojamajame bute. Mėgautis vienatve trukdo darbas radijo stotyje ir kaimynai. Vieną dieną į namą atsikrausto naujas gyventojas… Jei skaitysite labai įdėmiai, galite įžiūrėti ir detektyvą, pajusti juodojo humoro aksomą ir pastebėti, kaip jis virsta dzeno tyla.
Mano nuomonė. Mizantropija tai neapykanta arba nepasitikėjimas žmonėmis, jų vengimas, šalinimasis. Šia liga serga knygos herojė, ar bent mano serganti. Skaitant tikrai nepagalvočiau, kad herojei būdinga neapykanta, greičiau prasimuša paaugliškas (nors herojė jau išaugo šį amžių) maištavimas, vienišumas, kurie užtušuojami begaliniu sarkazmu, didele juodojo humoro porcija. Didžiausia mizantropijos dozė yra pateikta knygos anotacijoje, tokio autoriaus žodžio dar neteko skaityti: neapykanta kalbai, skaitytojui, seneliui...Šokiruoja ir vilioja. Manau, tai daugiau autorės reklaminis triukas, kuris skaitytoją tiktai veikia. Mane tikrai paveikė ir aš panorau perskaityti knygą – kas bus knygos tekste, jei jau anotacija tokia skandalinga, galvojau? O knyga nebuvo tokia šokiruojanti, kaip anotacija, ji buvo tokia, kad negalėjau paleisti iš rankų. Nors daugelis skaitytojų rekomenduoja skaityti palengva, knygą suskaičiau vienu prisėdimu. O dar po dienos perskaičiau antrą kartą (to dar nebuvo!). Ką galiu pasakyti, patinka man Undinės rašymo stilius, jos trumpi kapoti sakiniai, jos pasakojimo maniera. Skaičiau, skaitau ir skaitysiu jos knygas, o tai, mano galva, geriausia rekomendacija.

Salotos su feta ir rūkytos lašišos gabaliukais

 Atėjus pavasariui vis dažniau norisi lengvesnio, gaivesnio patiekalo. Tokius norus tenkina lėkštė salotų, ypač jei tos salotos dar neragautos, pirmą kartą gaminamos. Visada yra netikėtumo galimybė – skanu ar ne, gaminsiu antrą kartą, ar pamiršiu. Šiuo kartu salotų receptas pasiteisino, gaminsiu dar. Ir ne kartą!

Reikia:
Nedidelės gūžės salotų
1-2 trumpavaisių agurkų
8-10 mažų pomidoriukų
2 virtų kiaušinių
150 g silpnai sūdytos lašišos
100 g fetos sūrio
2 v. š. alyvuogių aliejaus
6-8 juodųjų alyvuogių
druskos
1 v. š. citrinos sulčių
maltų juodųjų pipirų
   Salotas nuplauname, nusausiname, suplėšome ir suberiame į dubenį. Agurkus supjaustome griežinėliais ir dedame ant salotų. Stambia tarka sutarkuojame kiaušinius, lašišą supjaustome gabalėliais, pomidoriukus perpjauname per pusę ir viską taip pat sumetame į dubenį. Pasūdome ir papipiriname (nepersistenkite!), pašlakstome aliejumi ir citrinos sultimis bei atsargiai išmaišome. Didelę lėkštę išklojame žalių salotų lapais ir ant jų sudedame pagamintas salotas. Ant viršaus užmetame fetos gabalėlius bei kelias alyvuoges. 
  Skanaujame su paskrudinto batono riekele.

Mielinė riestė

   Kepu įvairius kepinius, tačiau niekaip neprisijaukinu mielinės tešlos. Tad šį pavasarį, visai prieš Velykas, išsikėliau sau uždavinį iškepti mielinę bobą. Na, kažką iškepiau,  tik boba vargu ar ją galima vadinti, daugiau į riestę panaši. Boba, mano galva, turi būti aukšta ir stora, o čia tokia sraigutė-riestutė susiraitė. Žodžiu, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, svarbu skonis tikrai geras ir grožiu nesiskundė. 


Tešlai reikia:
100 ml šilto pieno (jokiu būdu ne karšto!)
7 g sausų mielių
1 kiaušinis
2 kiaušinių tryniai
80 g cukraus
50 g sviesto
350 g miltų
1 citrinos žievelė
1 v. š. citrinos sulčių
25 g cukraus pudros
sviesto patepti

Įdarui reikia:
80 g sviesto
po 80 g razinų ir džiovintų spanguolių  
Tešlos lakštą susukame į volelį

  Šiltą pieną supilame į dubenį, suberiame 1 v. š. cukraus ir mieles. Išmaišome. Dar įberiame 2 v. š. miltų ir vėl išmaišome. Dubenį uždengiame švariu rankšluosčiu ir paliekame 10 min. šiltai. Per tą laiką kitame dubenyje sumaišome 1 kiaušinį, 2 kiaušinių trynius, 1 citrinos žievelę ir 1 v. š. citrinos sulčių bei lydytą sviestą (jau atšalusį) ir cukrų. Visus ingredientus maišome, kol ištirpsta cukrus. Tada supilame pieną su mielėmis. Sumaišome ir palengva įberiame miltus bei užminkome tešlą, kurią apdengiame rankšluosčiu bei paliekame šiltoje patalpoje apie 1 val. Tešla turi pakilti bent jau dvigubai. 
   Pakilusią tešlą padaliname į du vienodus gabalus. Vieną gabalą dedame į šaldytuvą, antrą plonai iškočiojame ir aptepame minkštu sviestu. Tada ant jo suberiame pusę nuplautų ir nusausintų razinų bei spanguolių. Imame vieną tešlos kraštą ir sukame į volelį. 
   Traukiame antrą tešlos gabalą ir atliekame analogiškas procedūras.


     Tešlos volelius perpjauname išilgai, tačiau ne iki paties galo, pačią viršūnėlę paliekame neįpjautą. Susukame 2 sraiges ir dar paliekame 30 min šiltai. Tada pašauname į iki180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30-40 min, kol gražiai paruduoja. Ištraukus iš orkaitės - apibarstome cukraus pudra ir ragaujame su balinta kava.



Dar yra to paties recepto kitas variantas, kuomet tešla vyniojama į aukštį. Bet apie tai kitą kartą, kai kepsiu būtent tokius pyragus :)



2021 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Kiran Millwood Hargrave Malonės

 Viršelis. Kiran Millwood Hargrave Malonės (The Mercies), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 368 psl.

 Apie knygą.1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.
  Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.
  Malonės – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.
  Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards" ir „Waterstones Children's Book Prize". „Malonės" – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.
  Mano nuomonė. Ši knyga yra apie moteris: apie jų laisvės troškimą, apie drąsą išgyventi atšiauriomis sąlygomis, apie draugystę ir išdavystę. Taip pat apie religinę beprotystę, žiaurumą, prisidengiant išvirkščia morale, kai Dievo vardu žudoma ir kankinama. Apie juodus viduramžius, kai inkvizicija buvo visagalė, ir visa, kas stojo jai skersai kelio, buvo nušluojama be jokio gailesčio. Tai istorija apie galios disproporciją ir skausmą. 
    Puiki knyga, kurią būtina perskaityti. Ją drąsiai galima lyginti su ,,Amžinybės fjordo pranašai", tik šioje istorija pasakojama iš moters pozicijų. 

2021 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Amy Lloyd Nekaltoji žmona

 Viršelis. Amy Lloyd Nekaltoji žmona (The Innocect Wife), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 335 psl.

Apie knygą. Amy Lloyd studijavo anglų kalbą ir kūrybinį rašymą Kardifo Metropoliteno universitete. 2016 m. ji tapo Daily Mail rengiamo „Pirmojo romano" konkurso nugalėtoja. Amy su partneriu ir dviem katėmis gyvena Kardife, Velse.

  Prieš dvidešimt vienus metus Denisas Dansonas buvo nuteistas už žiaurų vienuolikmetės nužudymą ir Altūnos kalėjime laukia mirties bausmės. Tačiau jo kaltumu abejoja ir dokumentinių filmų kūrėjai, ir interneto forumų dalyviai. Surinkę naujų įrodymų, jie pradeda Deniso išlaisvinimo kampaniją.
  Už tūkstančių mylių Anglijoje gyvena vieniša mokytoja Samanta. Nuo pirmo nedrąsaus jos laiško Denisui prasideda jų susirašinėjimas ir... meilė. Netrukus mergina apsisprendžia keisti savo gyvenimą ir skrenda per Atlantą palaikyti mylimojo.
  Rėmėjų pastangos nenueina veltui ir Samantos vyru jau tapęs Denisas išeina į laisvę. Tačiau greitai jaunoji žmona pastebi tai, kas priverčia suabejoti sutuoktinio nekaltumu...
   Mano nuomonė. Skaičiau ne vieną gerą atsiliepimą apie šią knygą, todėl bibliotekoje užsisakiau ir nekantraudama laukiau, kada galėsiu pradėti skaityti. Ir va, atsiverčiau  pirmą puslapį, antrą, trečią...šimtąjį, o to laukiamo efekto taip ir nebuvo. Gana vidutiniška knyga apie itin naivią vienišą moterėlę, įsimylėjusią kalinį ir tikinčią jo nekaltumu. Skaityti galima, nėra jau visai neskaitoma, tačiau iki gero psichologinio trilerio, mano nuomone, autorei dar gerokai reikia pasitempti.

Velykinė naminės varškės pascha

  Pascha nuo seno laikoma tradiciniu stačiatikių velykinio stalo (Пасха rusiškai reiškia Velykos) desertu. Tačiau dabar šį gardumyną šventėms mielai gamina ir kitų tikėjimų atstovai. Lietuviai – ne išimtis. Pabandžiau ir aš jį pasigaminti. Ir ne bet kaip, o tradiciniu būdu, t. y., su žaliais kiaušinių tryniais. Bet apie viską iš eilės...


   Pirmiausia, varškę paschai ruošiame iš vakaro. Nedidelei paschai pagaminti (maždaug 4 -ių žmonių šeimai) reikės:
1,5 l pieno
1,5 stiklinės grietinės
5 kiaušinių trynių

   Ant silpnos ugnies užverdame pieną. Trynius išplakame ir sumaišome su grietine. Mišinį supilame į verdantį pieną ir maišydami kaitiname iki susidarys  atsiskirs pasukos ir susidarys varškė. Visą turinį supilame į marlę, surišame ryšulėlį ir pakabiname. Paliekame per naktį nusivarvėti.
  
  Kitą dieną varškę iškratome į dubenį ir formuojame paschą.
Reikės:
0,5 stiklinės cukraus pudros
1 citrinos žievelės
120 g ištirpdyto sviesto
vanilės,
kapotų riešutų, cukatų, razinų, džiovintų spanguolių ar kitų mėgstamų ingredientų

  Į dubenį su varške supilame ištirpintą sviestą ir viską išmaišome iki vientisos masės.
 Suberiame cukraus pudrą, vanilę ir tarkuotas citrinos žieveles bei viską dar kartą atsargiai permaišome.
  Į gautą varškę įmaišome likusius (pasirinktus) ingredientus. Viskas! Dabar imame piramidės formos dubenėlį ir į jį sukrečiame paschos masę bei statome ų šaldytuvą kad sukietėtų.
   Šv. Velykų rytą traukiame iš šaldytuvo, išverčiame ant lėkštės, puošiame (arba ne :) ir dedame ant šventinio stalo. Skanaus! 




Daniel Speck Bella Germania

 

 Viršelis. Daniel Speck Bella Germania, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., iš vokiečių kalbos vertė Vilija Gerulaitienė, 528 psl.
 Apie knygą. Daniel Speck'as – ne vieną apdovanojimą pelnęs vokiečių scenarijų ir bestselerių autorius. Gimė Miunchene, studijavo literatūrą, kino istoriją ir scenarijų rašymą. D. Speck'as – ir aistringas keliautojas. Įkvėpimo savo scenarijams ir knygoms jis semiasi iš žmonių, kuriuos sutinka keliaudamas, istorijų. „Bella Germania“ – jo debiutinis romanas.
   2014-ieji. Miunchenas. 36-erių mados dizainerės Julijos gyvenime pagaliau taip lauktas pakylėjimas – po ilgo ir alinančio darbo ją ir jos sukurtus drabužius pamato Milanas! Tačiau į moters gyvenimą įsiveržęs vyras apverčia jos pasaulį aukštyn kojomis.
  Narstydama savo giminės likimą, Julija seka tragiškos meilės istorijos, prasidėjusia dar 1954-aisiais, liniją. Net ir po daugelio metų justi, kad ši jautri šeimos drama tebepulsuoja aistra, kad joje būta apgavysčių ir nuoskaudų. O kartais viena gyvenimo klaida veda prie kitos. Tačiau kur glūdi pirmo neteisingo sprendimo šaknys ir ar galima išrauti su šaknimis viską – tėvynę, namus, mylimus žmones ir galiausiai tiesą, kad ir kokia skaudi ji būtų?
  Daugiasluoksnis romanas, pasakojantis apie kelis dešimtmečius besitęsiančią italų ir vokiečių šeimos istoriją, kupinas realių faktų, svajonių, neblėstančios meilės, išdavysčių, paslapčių ir didžių pasiaukojimų.
   Mano nuomonė. ,,Kas mes esame ir kuo norime būti?" – knyga prasideda  šia Hanifo Kureiši  citata iš knygos ,,Mano ausis prie tavo širdies". Galima būtų tęsti: Kur mūsų šaknys? Ar žmogus gali turėti dvi Tėvynes? Ar meilė viską nugali? 
  Meilės ir šeimos istorija besitęsianti per kelis dešimtmečius, nusidriekianti per dvi šalis. Pažangi, po karo sparčiai atsitiesianti, karo dulkėse palaidojusi prietarus ir drąsiai į ateitį žvelgianti Vokietija ir vis dar gilias šeimų tradicijas puoselėjanti Sicilija. Dvi šalys, dviejų žmonių likimai, susidūrus skirtingoms kultūroms, skirtingiems pasauliams. Ir ko vertas stabilumas, kurį išlaikyti siekiama bet kokiomis priemonėmis, ko verta šeima, sukurta ant melo pamatų?  Ar tikrai emigrantai yra Vokietijos ateitis ir kas nutinka, kai ekonomika patiria smukimą?  Visa tai, ir dar daugiau randame šioje knygoje, tačiau pagrindinė tema, besidriekianti per visą romaną yra savęs, savo šaknų, savo vietos gyvenime paieškos.
  Pasiilgote romantikos – skaitykite. Pasiilgote realių išgyvenimų – skaitykite.