Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. vasario 27 d., šeštadienis

Pyragas su kopūstais

  Viriau balandėlius ir liko pusė galvos kopūsto. Valio, šiandien pietums kepsiu pyragą su kopūstais! Norėjau šį kepinį pavadinti mandriau, tačiau eilinį kartą susipainiojau, ką kepu – tartą ar kišą. Kaip aiškina internautai maisto žinovai:  Kìšas (quiche ) – tai pyragas trapios tešlos pagrindu su mėsos, žuvies ar daržovių įdaru, užpiltas kiaušinių ir pieno arba grietinėlės plakiniu, o Tárta  –  atviras tešlos krepšelis, pridėtas saldaus (vaisių, uogų) arba nesaldaus (mėsos, sūrio, žuvies, daržovių) įdaro. Sudėtinga suprasti kas yra kas, todėl aš su jumis dalinuosi skanaus lietuviško pyrago su lietuviškais kopūstais receptu :)

Pagrindui reikia: 
200 g miltų
100 g šalto sviesto
1 kiaušinio

Įdarui reikia:
500 g kopūsto
1 didelės morkos
1 kiaušinio 
1 svogūno
2-3 česnako skiltelių
aliejaus kepimui
1 v. š. adžikos ar pomidorų padažo
2 didelių kiaušinių;
1/2 puodelio pieno
100 g tarkuoto ,,Džiugo" ar kito kieto sūrio
pipirų, druskos

  1. Miltus paskleidžiame ant švariai nuvalyto virtuvinio stalo, į juos burokine tarka sutarkuojame sviestą, įmušame kiaušinį, įberiame šiek tiek druskos ir viską labai gerai išminkome. Turi gautis vientisos masės tešlos kamuolys.  Tešlą iškočiojame ir žemą apvalią kepimo formą užklojame tešla, suformuojame kraštelius ir dedame į šaldytuvą.
   P.S. visą tešlos gaminimo procesą galima atlikti ir virtuviniu kombainu :)

2. Kopūstą supjaustome, morką sutarkuojame burokine tarka, svogūną ir česnaką susmulkiname. Į didelę keptuvę įpilame aliejaus ir sumetame svogūną bei česnaką, kepame kol daržovės suminkštėja ir pagelsta, tada dedame morkas ir kepame toliau. Nepamirštame pamaišyti. Apkepus morkoms sudedame kopūstus, padruskiname, papipiriname ir toliau kepame nuolat pamaišydami (apie 15-20 min.). Kai kopūstai suminkštėja įkrečiame gerą šaukštą adžikos arba pomidorų padažo, viską dar kartą gerai išmaišome, nukeliame nuo ugnies ir paliekame aušti (būtinai!).
3. Kol kopūstai aušta kiaušinius išplakame su pienu, nuolat įberdami sūrio. Plakiniui sunaudojame 2/3 turimo sūrio.
4. Į praaušusius kopūstus supilame kiaušinių plakinį ir gerai išmaišome. Traukiame iš šaldytuvo jau suformuotą ir atšalusį tešlos krepšelį ir krečiame kopūstus. Įdarą paskirstome tolygiai po visą plotą ir apibarstome likusiu sūriu. 
5. Pyragą dedame į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 min. Kepimo temperatūra ir laikas priklauso nuo jūsų orkaitės savybių. 
6. Iškepusį pyragą valgome šiltą (skonis nuostabus!) arba šaltą (skonis tobulas!) – rinktis jums.


2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka

Viršelis. Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka (The Librarian of Auschwitz), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Marija Potašenko, 448 psl.
Apie knygą. Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967, Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka", kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Dita gimė Prahoje, o 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.
  Knygos pagrindinė veikėja keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos, nes jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
    „Mažiausia pasaulio biblioteka" – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų".
  Mano nuomonė. Nelabai aš mėgstu tokio pobūdžio knygas, tačiau ši mane užbūrė žmogiškumu, meile ir užuojauta, herojės vaikiškumu ir stiprybe. Viena tų knygų, kurios traukte traukia skaitytoją. Kiekvienas perskaitytas puslapis tarsi išgyventa dar viena diena koncentracijos stovykloje. Istorija tokia įtaigi, kad skaitydamas susitapatini su pagrindine heroje Dita, džiaugiesi drauge kiekviena išaušusia nauja diena, kiekviena išgelbėta knyga, arba liūdi ir baiminiesi dėl Ditos šeimos ar draugų likimų karo mėsmalėje. Rekomenduoju, skaitykite. Tai knyga apie žmogiškąją šviesą kaip atsvarą žiaurumui ir nužmogėjimui.

2021 m. vasario 23 d., antradienis

Rosella Postorino Ragautojos

Viršelis. Rosella Postorino Ragautojos (Le assaggiatrici), leidykla Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė, 320 psl.
Apie knygą. Rosella Postorino (g. 1978 m.) – italų autorė. 2007-tais metais ji parašė pirmąjį savo romaną. Naujausia istorija „Ragautojos“ yra įkvėpta Krauzendorfo kareivinėse dirbusios Adolfo Hitlerio maisto ragautojos Margot Wölk gyvenimo. Ši moteris liko vienintelė gyva iš visų ragautojų ir sulaukusi 96 metų papasakojo savo istoriją. Deja, rašytoja Rosella Postorino nespėjo gyvai susipažinti su Margot, todėl knygos veikėjai suteikė savo vardą, taip bandydama geriau įsijausti ir atsakyti į klausimą, ką pati darytų patekusi į tokią situaciją.
   1943 metų pavasarį Roza Zauer paliko Berlyną ir apsigyveno pas uošvius Rytų Prūsijoje. Čia ji tikėjosi sulaukti karo pabaigos ir iš fronto grįžtančio vyro. Tačiau vieną rytą į duris pasibeldė esesininkai ir Rozai teko keliauti į slaptą Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerį – Vilko irštvą. Kartu su dar devyniomis išbadėjusiomis moterimis ji tris kartus per dieną privalėjo valgyti galingiausio Vokietijos žmogaus maistą. Kiekvienas kąsnis galėjo būti paskutinis, tačiau ji neturėjo teisės atsisakyti. Roza troško išgyventi ir sulaukti karo pabaigos, bet likimas siuntė jai vis sunkesnius išbandymus.
Mano nuomonė. Su šioje knygoje aprašomais faktais iki šiol neteko susidurti. Grynakraujės vokietės prievarta verčiamos ragauti maistą, kurį gamina fiureriui. Joms kiekviena diena tarsi rusiška ruletė - išgyvens ar bus nunuodytos. Karas eina į pabaigą, žinios iš fronto vis liūdnesnės, žmonės pradeda šnibždėtis, kad Vokietija pralaimi, o didysis vadas, pasislėpęs Vilko irštvoje, dreba dėl savo gyvybės. Pati istorija gana įdomi, paremta tikrais faktais, tačiau knyga blanki, kai kuriose vietose net nuobodi. Viršelio įrašas, kad tai meistriškai parašytas romanas, sunkiai atitinka tikrovę. Tiesa, skaityti lengva, daug tiesioginės kalbos, tačiau tai, kaip bebūtų keista, nesuteikia knygai gyvybės, pagrindinė herojė nuobodžiai monotoniška. Keistoka knygos pabaiga dar labiau sutvirtino nuomonę – tai tikrai ne ta knyga, kurią nuoširdžiai rekomenduočiau perskaityti.