Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2022 m. rugpjūčio 18 d., ketvirtadienis

VĖŽAIČIŲ DVARAS

   Nei planavau, nei žadėjau šiemet važiuoti į šį dvarą. Tačiau buvau pakviesta apsilankyti sodyboje netoli Endrejavo, tai kaipgi neužsuksi į pakelėje esantį Vėžaičių miestelį ir jame esantį dvarą. Galiu iš karto pasakyti – buvo verta. Gražiai sutvarkyta aplinka, daugelis išlikusių dvaro pastatų restauruoti ir pritaikyti visuomenės reikmėms. Dabar dvaro teritorijoje vyksta įvairius kultūriniai renginiai bei tradicinė (nuo 1914 m. !) Vėžaičių miestelio šventė – Oninės. 
Per parką teka Skinija

   Vėžaičių miestelio istorija yra neatsiejama nuo dvaro, kuris nulėmė ir visos gyvenvietės augimą, istorijos. Vėžaičių dvaras, kaip žinoma, priklausė Volmerių giminei nuo 1774 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis už nuopelnus tarnyboje skyrė Vėžaičių žemes Gardino pavieto maršalkai, LDK tribunolo raštininkui Kazimierui de Polenta Volmeriui.
    XVIII a.-XIX a. sandūroje dvarą valdė Leonardas Volmeris. Dvarininkas buvęs ,,kietas", jis ne tik spaudė baudžiauninkus prie darbo, bet ir griežtai kontroliavo jų gyvenimą – Leonardo Volmerio nurodymu vesti galėjo tik 30-mečiai, sugebantys pasirūpinti šeima, vyrai.
    XIX a. pirmoje pusėje dvarą valdė išsilavinęs, tačiau aršų charakterį turintis Edvardas Volmeris. Tuomet Vėžaičių dvaras visoje Žemaitijoje garsėjo sunkia baudžiava, valstiečių maištais, kurių malšinimui dvarininkas pasitelkdavo carinės kariuomenės kazokus. Skundai dėl žiauraus ir neteisingo elgesio su valstiečiais pasiekdavo žemaičių vyskupą Motiejų Valančių. Edvardas Volmeris, sekdamas tėvo pavyzdžiu, buvo nustatęs, kad norintys vesti dvaro bernai turi sumokėti 15 sidabrinių rublių į dvaro kasą, arba jam pristatyti trijų ūkininkų garantinį raštą, jog pajėgs išlaikyti žmoną ir vaikus.
    XIX a. II p. – XX a. pr. dvaro valdymą perėmė Vaclovas Volmeris. Tuomet pradėti gausiau statyti mūriniai pastatai, palei Skinijos upę išpuoselėtas parkas. Dvaras nukentėjo I pasaulinio karo metu. Vaclovas Volmeris per karą buvo ištremtas į Vokietiją. Grįžęs po karo Vaclovas Volmeris jau nesugebėjo ūkininkauti. Apie 1936 m. dvarą iš varžytinių nusipirko Kostas Jašinskas. Jo valdymo metu nugriauta daug dvaro pastatų, o statybinės medžiagos išparduotos. 1940 m. dvaras nacion­alizuotas.

Parko takai eina palei Skinijos upelį

    Dvaras per kelis šimtmečius buvo perstatinėjamas ir gražinamas. Dabartiniai istorizmo stiliaus Vėžaičių dvaro ansamblio pastatai išlikę nuo XIX a. pab. Parkas su dvaro pastatais rekonstruotas XX a. viduryje.
  Kadaise iki dvarvietės per parką vedė tanki liepų alėja. Parkas mišraus suplanavimo, suformuotas prie Skinijos upelio. Parke, be savaiminių rūšių liepų, beržų ir šermukšnių, ąžuolų, auga dygiosios eglės, melsvosios pocūgės, vakarinės tujos, raudonieji ąžuolai, įvairūs dekoratyviniai krūmai. Parkas 1986 m. paskelbtas vietinės reikšmės gamtos paminklu.

Buvusios arklidės, dabar įsikūrę Vėžaičių kultūros namai

  Vienas iš geriausiai išlikusių pastatų yra dvaro arklidės. Pastatas statytas 1908 m. Vėžaičių dvaro arklidės turi neogotikinio stiliaus bruožų. Jos simetriško tūrio, su akcentuota kampine dalimi. XX a. 9 dešimtmetyje pastatas restauruotas ir prikeltas naujam gyvenimui – šiandien čia įsikūręs „Vėžaičių kultūros centras“.
    Kitas gerai išsilaikęs pastatas yra XIX a. I pusėje statyta Vėžaičių dvaro sodybos spirito varykla - bravoras, pastatytas Leonardo Volmerio iniciatyva. Bravore varyta degtinė tiekta net 4 karčemoms. O kad nebūtų vagysčių, baudžiauninkai prie Vėžaičių dvaro bravoro naktimis ėjo sargybą.
Buvusio bravoro pastatas pritaikytas senelių namams

  Bravoras rekonstruotas 1965 m., vėliau restauruotas ir nuo 2019 m. pritaikytas senelių globos namams “Senjorų dvaras“. Vieta labai graži, čia tikrai galima džiaugtis ramia aplinka, gamta ir gyvenimu.
,,Senjorų dvaro" kiemas

    Į dvarą galima patekti pro šiaurinius „baltuosius“ arba pietinius „raudonuosius“ vartus. Iki baltųjų dvaro vartų aš nenuėjau, o štai raudonuosius apžiūrėjau. Pastatyti, kaip ir visas dvaras, XX a. pradžioje, neogotikos stiliumi.
Raudonieji dvaro vartai

    Šalia raudonųjų vartų stovi tokių pat raudonų plytų neogotikos stiliumi pastatytas buvęs dvaro prižiūrėtojo – jėgerio namas. Šiandien jis priklauso privačiam asmeniui, kuris namą ir restauravo.
Buvęs jėgerio namas

    Už dvaro ribų, tiesiai pro raudonuosius vartus, matosi balta koplytėlė. Koplytėlę XIX a. pabaigoje pastatė Vėžaičių dvaro savininko grafo Edvardo Volmerio žmona Marija Gorskytė-Volmerienė vyro atminimui. Pasakojama, kad šioje vietoje, kur dabar stovi koplytėlė, 1883 m. grafą subadė jautis.

Pro vartus matosi koplytėlė

  Vėžaičiuose taip pat stovi vieną seniausių Telšių vyskupijoje medinė Šv. Kazimiero bažnyčia. Ją 1784 m. savo lėšomis pastatė grafas Kazimieras Volmeris. Bažnyčia liaudies architektūros formų, turi baroko bruožų. Šalia bažnyčios yra ir medinė varpinė.


Šaltiniai:




2022 m. rugpjūčio 17 d., trečiadienis

Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka

Viršelis. Undinė Radzevičiūtė Grožio ir blogio biblioteka, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020 m., 200 psl.
Apie knygą. Ekscentriškas paveldėtojas, apimtas didžiulės aistros unikalioms knygoms, nori sukurti ypatingą biblioteką ir pasiruošęs peržengti bet kokias moralės ribas. O Veimaro respublikos Berlynas – vieta, kur galima nuslėpti bet kokį nusikaltimą.
  Ir kas intelektualų nusikaltėlį gali sustabdyti? To negalėtų padaryti nei žmogus, nei Dievas. Visi įsitikinę, kad Dievas mirė, todėl Dešimties įsakymų nebesilaiko niekas. Tokiame pasaulyje nebėra aišku, kas yra gerai ir kas yra blogai. O visuotinė laisvė griauna ne tik moralę, bet ir valstybę.
  Šiuolaikinė Europa labai primena Veimaro respubliką. Ar šiuolaikinio žmogaus mąstymas ir galimi sprendimai labai skiriasi nuo tų, priimtų prieš daugiau nei devyniasdešimt metų?
   Nauja Europos Sąjungos premijos laureatės Undinės Radzevičiūtės knyga – apie grožį su lašu bjaurumo, apie blogį, besislepiantį gėryje, ir apie tai, kad centralizuotai tvarkant pasaulį galima jį visiškai sunaikinti.
Mano nuomonė. Ar grožis gali būti blogis? Štai tokį klausimą autorė kelia knygoje. Pasirodo – ir dar kaip gali, ypač kai grožio ir gėrio, pasaulio darnumo idėjos yra paremtos smurtu. Dievas mirė, nebeegzistuoja 10 Dievo įsakymų, pasaulis išprotėjo, senosios moralės formos išvertė kailį. Kaip sako pagrindinis knygos veikėjas Walteris: ,,Grožis yra tuščiavidurė forma, kurią galima užpildyti bet kuo." (108 p.) Ir užpildo – žmogžudystės, narkotikai, besaikis pinigų švaistymas ir prasidedantys žydų pogromai bei artėjančio karo nuojauta. Visa tai pateisinama – vardan kuriamo grožio, vardan teisingos ir švarios visuomenės.
  Knyga man labai patiko, beje, kaip ir visos kitos autorės knygos. Žaviuosi originalia jos rašymo maniera, lakoniškų sakinių išbaigtumu, sodriu humoru. Kai kurie skaitytojai kritikuoja, kad labai jau paviršutiniška, autorė neįsigilinusi į istorinius faktus, neatspindi Veimaro respublikos dvasios. Mano galva to laikotarpio dvasia yra pagauta, ji plevena knygos puslapiuose, tačiau knyga ne apie tai, ji apie grožio ir blogio santykį, apie virsmą iš vieno pavidalo kitu, priklausomai nuo aplinkybių. Antras skaitytojų dūris autorei – knyga tarsi laisva Patrick Suskind knygos ,,Kvepalai" interpretacija, visai neoriginali. Sutinku, man taip pat kilo mintis lyginti šias knygas: pagrindinė mintis ta pati (yra ir daugiau knygų tokia tema), tačiau išpildymo formos skiriasi. 
  Aš rekomenduoju skaityti, o kaip pasielgsite jūs – spręskite patys.