Kišas su lašiša ir daržovėmis

   Šį kišą gamina mano draugė. Ir nuolat sulaukia pagyrų, kad labai skanu, o ji, visada atkerta, kad galite pasigaminti, nieko sudėtingo čia nėra. Tai ir pabandžiau :)

   Pradžiai paėmiau pakelį šaldytų daržovių (morka, brokoliai, kalafiorai ir kt. – daržoves galima dėti kokias tik mėgstate) ir atitirpinau. Tada dideliais gabalais supjausčiau lašišos file, prieš tai ją padruskinusi. Atšilusias daržoves nusausinau, sumaišiau su lašiša ir konservuotais kukurūzais ir sukrėčiau į tešla išklotą formą.

   Paruošiau plakinį iš 2 kiaušinių, 200 g 13 proc. grietinėlės ir 70 g smulkiai tarkuoto sūrio (tinka ,,Džiugas" ar kitas parmezano stiliaus sūris). Visus produktus gerai išplakiau šakute, įbėriau pipirų ir žiupsnelį druskos (nepersistenkite su druska, prisiminkite, kad jau turime sūdytą lašišą ir sūrį). 

   

   Plakinį supyliau ant lašišos ir daržovių. Dar 30-50 g sūrio užbarsčiau ant viršaus ir pašoviau į iki 180 C įkaitintą orkaitę. Kepiau apie 45 min., tačiau  kepimo laikas gali varijuoti nuo 40 iki 60 min., priklausomai nuo orkaitės. 

   Viskas. Ragaujam. Skanu :)

Romy Hausmann Nuostabi diena

  Viršelis. Romy Hausmann Nuostabi diena (Perfect Day) Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m., iš vokiečių kalbos vertė Danutė Šaduikienė, 375 psl.

  Apie knygą. Jau keturiolika metų dingsta jaunos mergaitės. Raudonomis juostomis paženklintose vietose jos randamos nužudytos. Policijai niekaip nepavyksta susekti nusikaltėlio. Tačiau vieną vakarą dukters Anės akivaizdoje sulaikomas garsus filosofijos profesorius ir antropologas Valteris Lesniakas. Jis apkaltinamas dešimties mergaičių nužudymu. Profesorius Mirtis – taip jį pramena bulvarinė spauda. Tačiau jo duktė pasiryžusi įrodyti tėvo nekaltumą. Taip prasideda jos kelionė po tamsiausius žmogaus sielos užkaborius...

  „Nuostabi diena“ narplioja sudėtingą žmonių jausmų pasaulį – ir žiaurų, ir masinantį.

  Romy Hausmann (gim. 1981) 2019 m. debiutavo trileriu „Numylėtinė“, kuris įsitvirtino žurnalo „Spiegel“ sudaryto perkamiausių knygų sąrašo viršūnėje (liet. 2020). Jos detektyvinius romanus pamėgo ne tik Vokietijos, bet ir viso pasaulio skaitytojai. Rašytojos knygos leidžiamos ir ekranizuojamos 25 šalyse. Romy Hausmann kartu su šeima gyvena atokioje miško sodyboje netoli Štutgarto.

  Mano nuomonė. Psichologinis trileris, kurio veiksmas daugiausiai vyksta pagrindinės veikėjos Anės  prisiminimuose, kurie blokuoja ir neleidžia pripažinti tiesos, kuri ją skaudina. Ar pažįstame žmones, kurie  visą gyvenimą yra šalia? Ar jūs galėtumėte patikėti, kad jums artimas žmogus galėjo slėpti didelę paslaptį, o jūs nieko nepastebėjote, nieko nematėte, nieko neįtarėte. Sukrečianti istorija, gerai papasakota istorija. Nuo pirmų puslapių tarsi jau žinai, kas vyksta, tačiau nesi tikras ir su nerimu seki įvykius. Priekaištauji sau, taip negali būti, įtarimai nepagrįsti. Ir tokiose abejonėse kankiniesi iki pat paskutinio puslapio. O knygos gale sužinai, kad istorija paremta tikru įvykiu, tai šokiruoja.

Romas Treinys Dziedas

                                                                                                                   

 Viršelis. Romas Treinys Dziedas, leidykla Tyto alba, 2018 m., 344 psl.

Apie knygą. „Dziedas“ – vienintelis teatro šviesų dailininko Romo Treinio romanas, pasakojantis apie škotų šeimos istoriją Lietuvoje ir tragiškus Lietuvos istorijos tarpsnius.

   XVII a. į Kėdainius atsikrausto netikėti svečiai iš tolimosios ir ūkanotosios Škotijos. Ramsay klano pirmtakas Edgaras Ramsay – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės etmono Jono Karolio Chodkevičiaus bičiulis, kartu su pastaruoju nuolat papuolantis į pačius įvairiausius nuotykius. Jo palikuonis Tomas Ramsay XIX a. prisijungia prie Napoleono kariuomenės, nors žino, kad ši pasmerkta pralaimėjimui. Gyvenamo laikmečio žymėmis pažymėti abu škotai kovoja dėl garbės, myli, kankinasi, prekiauja, plėšikauja, tačiau dėl Lietuvos yra pasirengę paguldyti galvą. Giminės palikuonys iš Ramsay tampa Ramzomis, o jų istorija tampa Lietuvos istorija.

   Kėdainiuose vykstančios dramos persipina su XX a. Dzūkijos tikrove. Merkys kaimelį dalina į Lietuvą ir Lenkiją, tačiau abiejose upės pusėse žmonėms kyla tie patys iššūkiai, užgriūna tos pačios problemos ir negandos. Kaimo kasdienybę randais ženklina karas, kurio pasekmės jaučiamos ir pokario metais. Istorijos vingiai brėžia liniją tarp žmonių – tarp lietuvių ir žydų, partizanų ir kolaborantų, likusių ir ištremtų. Tačiau ir čia esama vietos meilei ir vilčiai. Mažame Dzūkijos kaime sutelpa viso pasaulio tragizmas. Jį išreiškia pagrindinis romano herojus Dziedas. Jo pasakojimas atmieštas ironija ir sarkazmu, tačiau tik taip galima kalbėti apie skaudžiausius dalykus.

   Romano „Dziedas“ rankraštis, kaip matyti iš jame esančių datų, užbaigtas 2009-2010 metais, tačiau iki leidyklos jis keliavo bene septynerius metus. Jį skaitinėjo artimiausi Romo Treinio bičiuliai, kol kūrinys atsitiktinai pasiekė dailininko Algio Griškevičiaus rankas. Vyrai susitiko pastarajam atidarant parodą Merkinėje ir Romas Treinys užsiminė apie knygą. Nuo šio momento viskas vyko žaibiškai – skambutis leidyklai ir rankraštis jau atiduotas spaudai.

   Romui Treiniui teatras buvo visas jo gyvenimas – kad galėtų dirbti su jaunuoju Eimuntu Nekrošiumi, jis matė studijas, įsidarbino Jaunimo teatre, kur pirmiausia buvo asistentu, o vėliau tapo šviesų dailininku. Jis buvo išskirtinė asmenybė, kuri savo gyvenimą paaukojo teatrui, o su Eimunto Nekrošiaus spektakliais apkeliavo pusę pasaulio. Tačiau galiausiai apsigyveno Mardasavo kaime Dzūkijoje, kur ir parašė vienintelį romaną „Dziedas“. 

   Mano nuomonė. Pastaruoju metu gan dažnai į rankas paimu lietuvių autorių knygas, kurios mane vis labiau žavi. Ne išimtis ir Romo Treinio ,,Dziedas".  Siužetas persipina amžių sandūrose: čia klausomės šiandienos Dziedo postringavimų, čia jau stebime Edgaro Ramsay atvykimo į viduramžių Lietuvą istoriją, kitame puslapyje jau Tadas, Edgaro anūkas, kaunasi Napoleono kariaunoje, o tada vėl grįžtame prie Plunksnelės, kaimo šposininko, tragiško likimo.  Taip ir sukasi gyvenimo ratas...           Skaitydama Edgaro Ramsay nuotykius ne kartą pagalvojau, kad šis škotas galėtų drąsiai pretenduoti į D'Artanjano draugus. Ne mažiau karštas kraujas kunkuliavo ir jo anūko Tado gyslomis. O ir Dziedo portretas niekuo nenusileidžia spalvingumu egzotiškiems škotams. 

    Labai patraukli, linksmai graudi, sakyčiau, filmografiška knyga. Realūs istoriniai faktai persipinantys su autoriaus išmislais priverčia skaitytoją giliau pažvelgti į savo krašto istoriją, o dzūkiškos kalbos grožis leidžia pasidžiaugti neišsenkamais liaudies išminties klodais.  Jau pabaigusi knygą, supratau, kad ją mielai skaityčiau dar kartą, o toks noras kyla labai retai. Todėl drąsiai galiu rekomenduoti – susipažinkite su Dziedu, pasiklausykite jo istorijų!

Sarah Pearse Sanatorija

 

Viršelis. Pearse Sanatorija (The Sanatorium), leidykla Sofoklis, 2022 m., iš anglų kalbos vertė Justė Povilaitienė, 448 psl.

Apie knygą. Įspūdinguose Šveicarijos Alpių kalnuose stūkso nuo pasaulio izoliuotas pastatas. Anksčiau čia buvo įsikūrusi sanatorija, dabar – penkių žvaigždučių viešbutis. Čia vyks Elinos Vorner brolio Izaoko sužadėtuvių šventė. Šiuo metu atostogaujanti detektyvė nejaučia noro vykti į šventę. Nėra tikra, ar ji jau pasiruošusi susitikti su broliu – nuo vieno nelaimingo įvykio jaunystėje jiedu beveik nebendravo. Vis dėlto moteris regi progą išsiaiškinti, kas gi iš tiesų anuomet nutiko.

  Vos atvykusi Elina iškart pajunta, kad kažkas ne taip. Ramybės neduoda keistas brolio elgesys, tačiau suvis didžiausias iššūkis kyla kitą rytą, kai visus pribloškia žinia apie dingusią Izaoko sužadėtinę Lorą. Dar lyg tyčia užklupusi sniego lavina užkerta prieigą prie viešbučio – niekas negali nei išvykti, nei atvykti. Elina supranta privalėsianti įsitraukti į Loros paieškas, nes pagalbos iš išorės tikėtis neverta. Svečiai pamažu ima nerimauti, tačiau jie dar nenutuokia, kad visa tai – tik pradžia...

   Sarah Pearse – britų autorė, studijavusi anglų literatūrą ir kūrybinį rašymą Voriko universitete. Baigusi studijas persikėlė į Šveicariją, kur laisvalaikį leido kalnuose. Įspūdinga vietovė ir įgyta patirtis įkvėpė parašyti knygą. Rašytoją visuomet traukė atšiaurios ir atokios vietos, taigi vietiniame laikraštyje perskaičiusi apie netoliese įsikūrusias sanatorijas suprato radusi idėją debiutiniam romanui. Vos pasirodžiusi „Sanatorija“ iškart tapo The Sunday Times bestseleriu.

  Mano nuomonė. Jau nuo pirmų puslapių apima jausmas, tarsi klimpsti į sunkų juodą rūką, iš kurio sunku rasti kelią. Atokios sanatorijos, paverstos viešbučiu, vaizdas ir begalinis snygis dar labiau sustiprina nerimą. Tokį pat jausmą patiria ne tik skaitytojas, bet ir knygos herojė detektyvė Elina, niekaip negalinti atsikratyti tamsių minčių, vedančių ją iki isterijos.

   Knyga nevisai atitinka detektyvo žanrą, tačiau skaitymo adrenalino ji tikrai suteikia. O ir skaitosi labai lengvai, tad savaitgalio pramogai ,,Sanatorija" puikiai tiks.

Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė

 

Viršelis. Donaldas Kajokas Skudurėlių šventė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m., 296 p.

Apie knygą. Romanas apie neišvengiamą mirties slėpinį, apie nykstamybę, būdingą, pasak R. M. Rilke's, ir mums, nykstamiausiems, apie vilties ir tikėjimo vos pastebimus brangakmenius, apie kuklų stogelį virš to, ką užgyveno rašantysis, apie jo intelektualinės-dvasinės slinkties kryptį, apie neregimas, sykiais kraupias, sykiais šypsningas, tačiau neabejotinai egzistuojančias ir visus mus veikiančias jėgas, – taip, romanas ir apie tai, ir apie visai ką kita.

Rašant šį kūrinį rašytojui labiau rūpėjo ne socialinė terpė, o žmogaus vidus, jo šventumas ir monstriškumas, kurių, pakilus dar aukščiau, irgi tarsi nebelieka... „Skudurėlių šventė" – romanas apie dviejų vyrų mirtį, išėjimą iš pasaulio...

„Skudurėlių šventė" yra paskutinė trilogijos dalis. Tai tarsi statinio stogas ar kupolas. Pasak knygos autoriaus, po romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" pasirodymo ne vienas skaitytojas ar bičiulis vis pasiteiraudavo – ar nebus tęsinio? Tad štai, tas tęsinys, tas „koplytėlės kupolas" ėmė ir atsirado. Statytas ilgai, kur kas ilgiau nei du pirmieji statiniai, jau kone atsisveikinus su poezija, į tą romaną sudedant ne tik gyvenimo patirtį, bet ir neparašytų eilėraščių temas, energiją bei vibracijas.

Mano nuomonė. Tai trečioji D. Kajoko trilogijos dalis, man – antroji, nes pirmos ,,Kazašas" aš neskaičiau. Jei antra knygos dalis ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" savo mistika, neaprėpiama fantazija ir poetiško žodžio galia mane sužavėjo, tai ši knyga man pasirodė kiek kitokia, labiau santūri, tarsi autorius pavargo, aprimo. Be jokios abejonės, išliko poetiškas žodis (ir kur jis galėjo dingti, kai autorius – žinomas poetas), tačiau mistiką, nežabotą fantaziją čia keičia rytų filosofija, pasvarstymai apie gyvenimo prasmę, apie mirtį, apie menininko pašaukimą – ką reiškia būti genijumi: ar tai bausmė, slegianti atsakomybė, ar laimė, pasididžiavimas?

  Keliamas klausimas, kas būtų, jei žmogus sugebėtų sustabdyti laiką ir galėtų keisti situaciją pagal savo norus? Kur tai mus nuvestų? Suvokimas, kad lemtis lėmė viena, tačiau keisto atsitiktinumo dėka gyvenimas pasisuko kitu keliu,  herojus persekioja viso pasakojimo metu ir, galiausiai, priverčia atiduoti duoklę likimui. 

  Pasikartosiu, malonu skaityti gražia kalba parašytą tekstą, įdomu sekti autoriaus mintis apie menininko (žmogaus) pašaukimą, stebėtis ežere gyvenančiomis mistinėmis būtybėmis.  Todėl neabejodama sakau – skaitykite.

Kakavinio biskvito tortas su vyšniomis (a la ,,Juodasis miškas")

 

   Šį tortą daugelis vadina ,,Juodasis miškas", aš jį galiu įvardinti tik kaip kakavinio biskvito tortą su vyšniomis, nes receptas nevisai atitinka originalą. Tortą kepiau 16 cm skersmens formoje., tačiau produktus pateiksiu ir 23 cm formai.
Kakaviniam biskvitui reikia:

23 cm formai                                                    16 cm  formai

200 g sviesto                                                           140 g sviesto

95 g cukraus pudros                                               65 g cukraus pudros

3 kiaušinių                                                                2 kiaušinių

1 a. š. vanilės esencijos                                           0,5 a š. vanilės esencijos

270 g miltų                                                                185 g miltų

1 a. š. kepimo miltelių                                             0,5 a. š. kepimo miltelių

3/4 kakavos miltelių                                               1/2 kakavos miltelių

1 v. š. tirpios kavos miltelių                                    1/2 v. š. tirpios kavos miltelių

1/3 stiklinė pieno                                                      1/4 stiklinė pieno

1/2 stiklinės netiršto jogurto                                  1/3 stiklinės netiršto jogurto

   Iki purumo išsukame sviestą su cukraus pudra, sukant per kelis kartus įmušame kiaušinius, supilame vanilės esenciją. Sumaišome miltus, kepimo miltelius, kakavą ir kavą. Viską persijojame ir maišant suberiame į sviesto-kiaušinių plakinį, supilame pieną ir jogurtą. Viską gerai išmaišome ir gautą tešlą supilame į formą, išklotą kepimo popieriumi. Kepame iki 200 C įkaitintoje orkaitėje (kitoms orkaitėms gali pakakti ir 180 C karščio) apie 50 min. Ar biskvitas iškepęs tikriname sausu pagaliuku. Biskvitą ištraukiame iš orkaitės ir atšaldome ant grotelių.

Pertepimui reikės:

400 g/200 g plakamosios grietinėlės     

50 g/25 g cukraus    

400 g/200 konservuotų vyšnių (šviežių ar šaldytų, mirkytų brendyje).

  Grietinėlę su cukrumi išplakti iki purumo. Jei imate konservuotas vyšnias, jas reikia nusausinti.

Šokoladiniam kremui reikės:

200 g/100 g juodojo šokolado                                           

250 g/125 g kambario temperatūros sviesto              

  Ištirpinti šokoladą. Kambario temperatūros sviestą išsukti iki purumo. Abu ingredientus sumaišyti ir sukti iki blizgančios masės.

Sirupas biskvito sulaistymui:

Cukrus + vanduo, arba vyšnių sultys, arba vyšnių likeris.

Torto surinkimas.

   Atšalusį biskvitą perpjauname į 3 ar 4 dalis. Apatinį biskvitą šiek tiek sulaistome sirupu, aptepame grietinėle, uždedame vyšnių, užvožiame kitą biskvitą ir kiek paspaudžiame, vėl sulaistome sirupu, tepame grietinėle ir dedame uogas... Viršutinį biskvitą kiek paspaudžiame, sulaistome sirupu ir aptepame šokoladiniu kremu. Kremu taip pat aptepame torto šonus. Tortą paliekame parai šaldytuve, kad kremas susigertų į biskvitus. Kitą dieną puošiame ir ragaujame.

Medaus tortas (Medutis)

   Šį tortą prisimenu iš vaikystės. Tai buvo pats skaniausias naminis tortas, o kai mama jį kepdavo, visi namai pakvipdavo medumi. Dabar ir aš užsimaniau atgaivinti jau pamirštą receptą - iškepti medaus tortą. Tiesa, seniau jį dar vadino ,,pensininku", nes buvo minkštas, net be dantų galėjai įkąsti:)

  Receptą bandžiau išgauti iš mamos, deja, sako visiškai nepamenu, o užsirašius niekur neturiu. Ką gi, teko ieškoti interneto platybėse. Visokių jų radau, tačiau labiausiai norėjau paprasto, klaikinio, su grietinės kremu – tokio, kaip vaikystėje. Teko sugrupuoti kelis receptus, pridėti prisiminimų bei kelias mamos pastabas, ir štai, ant stalo puikuojasi klasikinis medutis! Džiaugiuosi iš naujo atradusi jo receptą.

Medučio lakštai:
2 kiaušiniai (arba 4 tryniai)
120 g cukraus
75 g medaus
75 g sviesto
6 g sodos
300-330 g miltų
šiek tiek prieskonių meduoliams

  Konditerine šluotele sumaišome kiaušinius ir cukrų storadugiame puode. Sudedame kubeliais supjaustytą sviestą, sodą ir medų. Puodą dedame ant silpnos ugnies ir kaitiname nuolat maišydami iki masė pradės putoti ir padidės jos tūris. Nuimame nuo ugnies, atsargiai įmaišome miltus ir padedame vėsti 20 min ar ilgiau. Atvėsusi tešla turi būti minkšta, bet nelipti prie rankų. Ją padaliname į 8- 10 dalių (kaip plonai sugebėsite iškočioti). Imame vieną gabalą tešlos ir kočiojame tarp dviejų miltais pabarstytų kepimo popieriaus lakštų. Iškočiotą lakštą apipjaustome 16 cm skersmens metaliniu žiedu (taip sutaupysite tešlos atliekų), subadome šakute ir kepame iki 200 C laipsnių įkaitintoje orkaitėje (kitose orkaitėse gali užtekti ir 180C) kelias minute kol gražiai paruduos. Taip iškepame visus lakštus ir paliekame atvėsti ant lygaus paviršiaus ar grotelių. Medučio lakštus kambario temperatūroje galima laikyti kelias dienas.

Kremas pertepimui:
1 litras riebios grietinės (30-40 proc. riebumo)
6-8 v. š. cukraus pudros
1 citrinos nutarkuotos žievelės
2 v. š. citrinos sulčių (arba 1 a. š. citrinos rūgšties)

   Visus ingredientus išsukame iki vientisos masės. Jei jūsų skoniui trūksta rūgšties ar saldumo – pridedame trūkstamų ingredientų ir vėl išmaišome. 

Torto surinkimas:

    Imame medučio lakštą, ant jo krečiame kremą, vėl dedame lakštą, jį lengvai paspaudžiame, krečiame kremą ... ir taip, kol pertepsime visus lakštus. (Tiesa, jei medutį norite puošti trupiniais, kaip senovėje, pasilikite bent vieną lakštą). Likusiu kremu aptepame šonus ir viršų, apibarstome trupiniais ir statome į šaldytuvą mažiausiai parai. 

    Tortą puošiame savo nuožiūra, arba visai nepuošiame :) Kadangi mano tortas buvo skirtas Kalėdų stalui, aš puošiau valgomais kankorėžiais ir nevalgoma, deja, eglės šakele.

Apelsinų skonio biskvitinis tortas

   Labai lengvas, purus ir tikrai nesunkiai pagaminamas torčiukas. Jį išsirinkau savo gimtadieniui, sakau, palepinsiu koleges. Pavyko! Receptą nusižiūrėjau iš grupės Pradedančios konditerės, šiek tiek pamažinau produktų kiekį (receptas buvo duotas 24  cm formai), šiek tiek pavarijavau ir rezultate iškepiau puikų tortuką. Ir ne vieną, o du :)

    O dabar apie viską iš eilės. Pateikiu produktų kiekius 24 cm ir 16 cm torto formai, apskaičiuotus pagal formulę: 16:24=0,66, tai gi, visus produktus, skirtus 24 cm formai dauginau iš 0,66 ir gavau produktų kiekį 16 cm formai. Paprasta, tačiau man iš šio kiekio pavyko iškepti 2 biskvitus, o kremo pertepimui užteko tik vienam tortui. Todėl teko antrą kremą maišyti. Po savaitės vėl kepiau tortuką, tada dar pamažinau produktų kiekius ir viskas gavosi OK!

     Produktai biskvitui:

24 cm forma                           16 cm forma (2 biskvitai)        16 cm forma (1 biskvitas)

6 kiaušiniai                             4 kiaušiniai                                    2 kiaušiniai

180 g cukraus                         120 g cukraus                                60 g cukraus

200 g miltų                            135 g miltų                                      75  g miltų

90 ml aliejaus                         60 g aliejaus                                  30 g aliejaus

40 g kukurūzų krakmolo     26 g kukurūzų krakmolo            15 g kukurūzų krakmolo 

1 a. š. kepimo miltelių          1/2 a. š. kepimo miltelių              1/3 a. š. kepimo miltelių

1 apelsino žievelė                    1 apelsino žievelė                         pusės apelsino žievelė

žiupsnelis druskos                   žiupsnelis druskos                     žiupsnelis druskos

        Kiaušiniu, cukrų ir žiupsnelį druskos plakiau iki standumo, apie 12 min., tada supyliau aliejų ir plakiau dar 3 minutes. Sausus produktus (miltus, krakmolą, kepimo miltelius) sumaišiau tarpusavyje, išsijojau į kiaušinių plakinį ir atsargiai viską išmaišiau mentele. Gale subėriau stambesne (burokine) tarka sutarkuotas apelsino žievele ir dar kartą viską atsargiai permaišiau.  16 cm skersmens formos dugną išklojau kepimo popieriumi ir supyliau tešlą. Kepiau apie 50 min. 180 laipsnių temperatūros orkaitėje. Biskvitas gavosi puikus!  Išėmiau iš orkaitės ir palikau atvėsti.

       Kol kepė biskvitas – dariau kremą pertepimui. 

24 cm biskvitui arba                                 Vienam 16 cm biskvitui reikės

dviems 16 cm biskvitams reikės

170 ml šviežių apelsinų sulčių                  120 šviežių apelsinų sulčių

3 kiaušiniai                                                   2 kiaušiniai

150 g cukraus                                               80 g cukraus

60 g sviesto                                                  40 g sviesto

1/2 v. š. kukurūzų krakmolo                     kiek mažiau nei 1/2 v. š. kukurūzų krakmolo

1 apelsino žievelė                                        1 apelsino žievelė

   Į puodą supyliau sultis, subėriau krakmolą ir gerai išmaišiau, subėriau cukrų, supyliau kiek paplaktus kiaušinius, sumečiau tarkuotas apelsino žieveles ir visa tą gėrį kaitinau ant nedidelės ugnies nuolat maišydama, kol kremas sutirštėjo. Puodą nukėliau nuo ugnies, įdėjau sviestą ir maišiau, kol sviestas ištirpo. Tada palikau labai gerai atšalti.  

     Po 3-4 valandų tortą surinkau. Biskvitą perpjoviau į 3 dalis. Į surinkimo žiedą įdėjau biskvito pagrindą, jį palaisčiau cukraus vandens sirupu (kitą tortą laisčiau limončelio likeriu) ir aptepiau apelsinų kremu. Ant jo dėjau antrą biskvitą,  kiek paspaudžiau, tada sulaisčiau ir aptepiau apelsinų kremu. Uždėjau trečią biskvitą, paspaudžiau. Man liko kremo, tad jį užtepiau ant viršutinio biskvito, jei kremo neliko, nieko baisaus, gerai ir be kremo.  Taip suformuotą tortą palikau šaldytuve per visą naktį. 

      Kitą dieną tortą tepiau kremu ir puošiau. Kremui reiks:

200 g maskarponės sūrįo (100 g maskarponės sūrio). Tiesa, maskarponės sūrį galima keisti pvz. Filadelfia sūriu

3 v. š cukraus (1,5 v. š . cukraus)

300 g. grietinėlės (200 g grietinėlės)

     Šaltą grietinėlę išplakiau su cukrumi iki standumo (svarbu neperplakti, turi būti minkšta), šaltą maskarponės sūrį taip pat išplakiau iki vientisumo, tada, palengva maišydama, grietinėlę sukrėčiau į maskarponės sūrį. Tortą ištraukiau iš šaldytuvo ir aptepiau kremu. Puošiau vaisiais. 

     Viskas. Tortą paliekame šaldytuve dar porai valandų, kad sutvirtėtų  kremas ir galime ragauti. Skanaus:)

Dovilė Štuikienė Antrininkė

 Viršelis. Dovilė Štuikienė Antrininkė, Balto leidykla, 2020 m., 271 p.

 Apie knygą. „Išlipau iš mašinos, nuėjau dairydamasi prie kažkokios mažytės parduotuvėlės, paskui apsukau ratą iš kitos pusės, nužingsniavau iki prekybcentrio ir tik ten viduje išmečiau. Užsukusi į WC, ėmiau ir užsitrenkiau kabinoje. Klebenau ir trankiau duris – nieko. Staiga užgeso šviesa... Pagalvojau, viskas, mane užrakins, aš be telefono, šeima nežino, kur esu, tai staigiai išspyriau duris ir ištrūkau. Eidama atgal ir sugalvojau siužetą. Herojė užsitrenkia lygiai taip pat, kaip ir aš, o paskui prasideda pats įdomumas...“ – intriguoja detektyvinį romaną „Antrininkė“  Vilniaus knygų mugėje pristatė žurnalo „Laimė“ autorė (Romaną pristatanti žurnalistė D.Štuikienė: „Trileriai ir detektyvai visada tarsi išneša iš rutinos“ | Kultūra | 15min.lt)

  Tai turėjo būti rami ir nuspėjama šeimos kelionė automobiliu po Europą. Tačiau kai viename Čekijos mieste Lina išeina ieškoti šiukšlių dėžės, vyras ir dukra nebesulaukia jos grįžtančios nei po pusvalandžio, nei po valandos, nei po dviejų. Netrukus jiems tenka vykti į ligoninę atpažinti avarijoje žuvusios moters kūno. Stulbinamas panašumas į kitoje šalyje gyvenusią moterį bloškia vertėją Liną iš saugaus rutininio gyvenimo į visiškai priešingą – pilną nešvaraus farmacijos verslo paslapčių ir nusikaltimų. Įkalinta svetimoje šalyje, paveikta psichotropinių medžiagų, gąsdinama ir šantažuojama, Lina bando išsaugoti sveiką protą ir išsivaduoti iš tankaus voratinklio, kurį supynė praeities vaiduokliai ir nežinia dėl ateities.

   Mano nuomonė. Lietuviškas detektyvas – nenusivyliau, o tai jau gerai. Lengvai skaitomas, vizualus, įtraukiantis. Istorija gan originali, veiksmas apima kelias Europos valstybes, tad nuobodžiauti nėra kada. Gal įtampą kiek išsklaido intarpai-prisiminimai iš pagrindinės veikėjos gyvenimo, kurie daugeliu atvejų visiškai nesusiję su pasakojama istorija, atrodo, tiesiog šiaip sau įterpti. Žinia, daugelyje pasaulio detektyvų, ypač skandinavų, jie yra naudojami herojaus charakteriui paryškinti. Šioje knygoje jie tik apsunkino siužetą.

  Šypseną sukėlė pastarųjų dienų aktualijos – skiepai. Gal ne iš piršto laužti pasvaisčiojimai, kad su skiepais žmogui po oda įsega blakę, o gal net paklusnumo serumą suleidžia? Autorė pasigavo šią temą ir gražiai ją apžaidė.

   Žodžiu, tai gerai suręstas psichologinis detektyvas, kurį mielai perskaičiau per pora vakarų. Ir dar pagalvojau, ne be reikalo sakoma, kad atsargiai su norais, nes jie ima ir netikėtai išsipildo, gal ne visai taip, kaip norėtum, bet išsipildo...

Saldūs kankorėžiai

   

  Šių metų atradimas - valgomi kankorėžiai. Ir gražiai atrodo, ir skanūs ir lengvai pagaminami. Jais galima ir tortus puošti, ir pateikti kaip desertą. Žinoma, visi, kas ragavo, iš karto suprato iš kokių produktų jie pagaminti, tačiau vis tiek čepsėjo ir gyrė :) Kankorėžio šerdis – tinginys, kankorėžio žvyneliai – kakaviniai kukurūzų dribsniai (sausi pusryčiai).

  Kankorėžiams reikės:

1 pakelio sausainių (pvz. Gaidelis);

60 g sviesto;

4-5 v, š. kondensuoto pieno su cukrumi;

2–3v. š. kakavos miltelių (skonį stiprumą renkatės jūs);

kelių saujų kakavinių kukurūzų dribsnių (aš naudojau AHA sausus pusryčius).

  Pradžiai pasigaminame pagrindą, ant kurio lipdysime žvynelius. Sausainius sutriname, ant jų užpilame lydytą sviestą (sumaišome), įpilame kondensuotą pieną ir suberiame kakavos miltelius. Viską labai gerai išmaišome iki vientisos masės. Formuojame kūgio formos kankorėžio šerdis. Kūgių dydį pasirenkame pagal paskirtį: jei torto papuošimui – mažesni, jei desertui – didesni. Suformuotus kūgius dedame į šaldytuvą sutvirtėti.

  Po kelių valandų traukiame po vieną kūgį ir iš kakavinių kukurūzų dribsnių formuojame kankorėžį. Pradedame nuo viršaus, kurį sudaro 3 dribsniai, einame ratu žemyn, kol visas kūgis pasidengia žvyneliais. Taip dekoruojame visus kūgius.

   Viskas.  Jei norite, apiberiate cukraus pudra.

Marius Ivaškevičius Žali

Viršelis. Marius Ivaškevičius Žali, leidykla Tyto alba, 2018 m., 368 psl.

Apie knygą. Kontraversiškai vertinamas, audringai kritikuotas, netgi skandalingas... Tai Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali", kuriame puikiai žinomi partizaninio karo dalyvių vardai atgyja ne tam, kad atspindėtų istorinę realybę, o tam, kad taptų naujo žaismingai, intriguojančiai ir drąsiai kuriamo postmodernaus literatūrinio paveikslo dalimi.

Partizaninio pogrindžio karių pavardės ir istoriniai faktai sukuria Lietuvos pokario metų kontekstą, kuriame nevaržomai laisvai veikia – myli, išduoda, kenčia, miršta ir kitaip išgyvena būtį – istorinių asmenybių prototipai, kurių pagrindinės figūros yra vadas Jonas Žemaitis ir jo kovos draugai. Autorius atsisako politinio – prosovietinio arba prolietuviško – pasakojimo būdo ir išlaisvina veikėjus nuo būtinybės atstovauti tam tikrą poziciją. Ribų nepripažįstanti vaizduotės galia veda skaitytojus ten, kur vengiant partizanų heroizavimo ir stribų demonizavimo tarpsta buitis, jausmai, intymus gyvenimas. Taip kuriant intrigą, žaidžiant, sukrečiant ar net šokiruojant keliaujama per trumpą žmogaus egzistenciją.

Mariaus Ivaškevičiaus teigimu, šiuo romanu siekta ne šaipytis ar juoktis, bet pavaizduoti realistiškai. Kartais per daug realistiškai. Taip rašytojo kurtas realizmas susikirto su patriotiniu to laikotarpio vaizdavimu, sukeldamas audringų diskusijų bangą. 

Marius Ivaškevičius (g. 1973) – prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas ir režisierius, Vilniaus universitete baigęs lietuvių filologijos studijas. „Žali" – antrasis jo romanas, pirmąkart išleistas 2002 m. Vieno žymiausių šiuolaikinių lietuvių dramaturgų vardą Mariui Ivaškevičiui pelnė pjesės „Madagaskaras" ir „Išvarymas". Autorius 2004 m. įvertintas lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premija, 2014 m. – ordino medaliu „Už nuopelnus Lietuvai", o 2018 m. – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Mano nuomonė. Viena tų knygų, kurios nebaigiau skaityti. Retai man taip būna, tačiau šiuo kartu nusprendžiau nesikankinti. Mano vertinimu, tai visiškas niekalas. Ir ne dėl to, kad autorius savaip interpretuoja istorinį laikmetį ir realius istorinius asmenis, o dėl vulgarumo, beprasmių dialogų ir rašymo dėl rašymo. Kažkoks žodžių kratinys, sudėtas į 370 puslapių :(

Eklerai (éclair), profiteroliai (profiteroles) ar plikytos tešlos (shoux) pyragaičiai

  Girdėjau nuomonę, jog kiekviena namų konditerė privalo mokėti iškepti profitreolius. Aš esu kepusi eklerus (pranc. éclair), o su profiteroliais  (pranc. les profiteroles) neteko susidurti. Ir dar, šie pyragaičiai (tiek eklerai, tiek profiteroliai) kepami ne iš bet kokios, o tik iš choux tešlos. Kažkoks stebuklas, aš tai tikrai tokių žodžių nežinau, ir nuo ko pradėti šiuos konditerinius stebuklus gaminti, jokio supratimo neturiu. Bet juk yra visagalis google, kuris mane nuramino. Viską, pasirodo, aš žinau, tik taip mandrai nevadinu :) Choux tai paprasčiausia plikyta tešla, eklerai - pailgos formos plikytos tešlos pyragaičiai, profiteroliai – nedideli apvalios formos plikytos tešlos pyragaičiai :)  Eklerai dažniausiai būna aplieti šokolado ar kitokiu glajumi, o profiteroliams uždedama craquelin  keputėlė. Tiek vieni, tiek kiti pyragaičiai yra tuščiaviduriai, todėl į juos dedamas įdaras. Dažniausiai tai būna saldūs kremai, bet galima įdaryti ir mėsa bei žuvimi ar sūriu.

   Tai va, kai viskas tapo aišku ir suprantama, ėmiausi darbo. Kepiau pailgos formos plikytos tešlos (Choux) pyragėlius su traškia craquelin keputėle. Šį kepinį sudaro trys dalys: plikyta tešla, traškis ir įdaras.

   Pirmiausia pasigaminame craquelin, kurio tešlai reikės:

50 g cukraus

50 g miltų

60 g sviesto (kambario temperatūros)

  Dubenyje ištriname sviestą su cukrumi iki vientisos masės. Tuomet suberiame miltus ir gerai išmaišome. Vientisą tešlos gumulą dedame tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų ir iškočiojame, kad gautume ploną sluoksnį. Tešlą padedame  ant kieto paviršiaus (pvz. pjaustymo lentelės), kišame į šaldytuvą ir einame minkyti  plikytos tešlos.

   Choux plikytai tešlai reiks:

1 stiklinės vandens

1 stiklinės miltų

4 vienetų kiaušinių

110 g sviesto

1 a. š. cukraus

0,5 a. š. druskos

  Į vidutinio dydžio puodą supilame vandenį, įdedame sviestą, suberiame cukrų ir druską ir ant didelės ugnies maišydami kaitiname iki užvirimo (sviestas turi ištirpti karštame vandenyje). Tada sumažiname karštį iki vidutinio, supilame miltus ir staigiai maišome, kol miltai išgarina dalį vandens ir tešla atšoka nuo puodo sienelių. Masę perdedame į dubenį, palaukiame kol šiek tiek atvės ir įmušame kiaušinius, po kiekvieno gerai išplakdami masę mikseriu. Choux tešla paruošta kepti.

  Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi ir konditeriniu maišeliu išspaudžiame tešlos masę, formuodami nedidelius apskritimus ar pailgas juosteles. Iš šaldymo ištraukiame craquelin tešlą ir sausainių formelių pagalba išpjauname apskritimus (jei kepame apskritus pyragaičius) arba tešlą supjaustome pailgomis juostelėmis (jei kepame pailgus pyragaičius). Craquelin dedame ant suformuotų pyragėlių viršaus.

  Kepame karštoje 220°C orkaitėje įjungę kaitinimą viršus/apačia 10 minučių ir dar apie 30 minučių sumažinę karštį iki 180°C. Kol pyragaičiai kepa orkaitės durų neatidarinėjame ir nenaudojame vėjelio funkcijos. O štai pyragaičiams iškepus, atidarome orkaitės duris, kad jie šiek tiek atvėstų ir po kelių minučių, išėmę iš orkaitės, perkeliame ant grotelių iki visiško atšalimo. Labai skanūs be įdaro, bet jei norite dar labiau pamaloninti gomurį - įdarykite juos savo mėgstamu kremu.  

Kanelės (Canelés (Cannelés) De Bordeaux)

     Canelés (Cannelés) De Bordeaux – toks yra originalus šių dviejų kąsnių prancūziškų pyragėlių pavadinimas. Šis gardėsis kilęs iš Bordo miesto, jo atsiradimo istorija siekia kelis šimtus metų. Viena iš legendų apie kaneles pasakoja, kad tai vienuolių sugalvotas saldumynas. Vienuolės kepdavo kaneles ir parduodavo, o už gautus pinigus šelpdavo varguolius. Vienuolės produktus gaudavo iš vietinių ūkininkų – vyndariai dovanodavo kiaušinių trynių, kadangi vyno gamyboje buvo naudojami tik baltymai drumzlėms nusodinti, uoste iš atplukdytų laivų gaudavo  miltų ir romo, kuriuo gardindavo kaneles. Sakoma, jog tuometiniai pyragėliai net nebuvo panašūs į šiandien visų taip mėgstamą desertą, tačiau vadinami jie buvo labai panašiai: „canelas“ arba „camelions“. Šie pyragėliai tapo tokie populiarūs, jog kepėjai ėmė specializuotis būtent jų kepime. Laikui bėgant, pyragėlių kepėjams buvo suteiktas „Canauliers“ vardas. XIX a. „Canauliers“ vardas dingo iš istorijos puslapių ir atgimė tik XX a., kai vienas nežinomas Prancūzijos kepėjas vėl ėmė kepti pyragėlius pagal senąjį receptą.

   Prancūzijoje Canelés (Cannelés) de Bordeaux yra valgomос pusryčiams, desertui arba tiesiog kaip užkandis. Kanelės turi būti trijų, griežtai nustatytų dydžių: le petit – kąsnelis 17 g, le moyen – priešpiečių 30 g ir le grand – tradicinė kanelė, sverianti 60 g. 

    Šiandien Canelés (Cannelés) de Bordeaux yra tokios populiarios, jų galima įsigyti kiekvienoje kepyklėlėje. Tačiau aš norėjau pabandyti pati išsikepti šį prancūzišką skanėstą, todėl nusipirkau formą ir neatidėliodama ėmiausi darbo.

   Naminėms kanelėms reikės:

0,5 l pieno (3,2 proc);

50 g sviesto;

2 kiaušinių;

2 kiaušinių trynių;

120 g. miltų;

190 g cukraus;

1 v. š. brendžio (tradiciškai pilamas romas, tačiau aš jo neturėjau);

1 a. š. vanilės esencijos;

žiupsnelio druskos.

    Pieną ir sviestą sudedam į vieną puodą, užverdam.

    Miltus sumaišome su cukrumi ir druska.

  Kiaušinius ir kiaušinių trynius suplakam rankiniu plakikliu. Į kiaušinių masę įmaišome miltų ir cukraus mišinį, tada, po truputį, pilame pravėsusį pieną su sviestu. Maišome iki tol, kol neliks jokių gumuliukų. Tešla gaunasi skysta, bet tokia ir turi būti.

  Įmaišome romą (aš pyliau brendį) ir vanilės esenciją. Dubenį apdengiame maistine plėvele ir paliekame šaldytuve parai, na, mažiausiai per naktį.

     Po paros traukiame tešlą, gerai išmaišome ir supilstome į formeles. Jei formelės silikoninės - nereikia niekuo tepti, jei metalinės – prieš pilant tešlą, formeles patepame sviestu.  Pilti patogiausia iš kokio nors indo su piltuvėliu, nes tešla labai skysta. Formelių jokiu būdu nepripildome iki pat viršaus, nes kanelės kepdamos padidėja.

   Pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 230 laipsnių viršus-apačia. Kepame 10-15 minučių, tada sumažiname temperatūrą iki 180 laipsnių ir dar kepame 45 minutes, kol viršus paruduoja. Jei kanelės pradeda ,,degti" jas perkeliame į žemesnę orkaitės lentyną.

     Iš nurodyto kiekio tešlos išeina apie 30-40 le petit kanelių. Gardžių potyrių!

Sigurd Hoel Užburtas ratas

Viršelis. Sigurd Hoel Užburtas ratas (Trollringen), leidykla Gimtasis žodis,  2006 m.,

iš norvegų kalbos vertė Leonas Petravičius,  335 psl.

Apie knygą. Hovardas Gjermundsenas, gimtinėje praradęs gerą vardą ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų, skurdų ir be galo tamsų kaimą Norvegijos šiaurėje, susituokia su turtinga gražuole našle Renau. Visas jo tolesnis gyvenimas - tai žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, jį supančia neapykanta, klasta, skurdu ir prietarais. Tamsos jėgos pasirodo stipresnės, abu herojai žūsta, nepajėgdami pralaužti užburto rato, jų laimę temdančio prakeikimo. Tačiau skaitytoją žavi pagrindinio herojaus žmogiškumas, tiesumas, tikėjimas gėriu ir teisingumu. „Užburtas ratas" - bene geriausias dvidešimtojo amžiaus norvegų klasiko Sigurd'o Hoel'io (1890-1960) romanas.

  Veiksmas vyksta XIX a. pradžioje, vaizduojama to meto Norvegijos kaimo buitis, žmonių santykiai. Pagrindinis romano herojus Hovardas, netekęs savo gimtinėje gero vardo ir kamuojamas kaltės jausmo, atvyksta į nuošalų tamsų kaimą šiaurėje. Visas jo tolimesnis gyvenimas-žūtbūtinės grumtynės su negailestingu likimu, su jį supančia neapykanta, klasta, skurdu.

  Hoel Sigurd (Sigurdas Hùlis) 1890 gruodžio 14 d. Nord-Odal. Oslo universitete studijavo tiksliuosius mokslus. Dirbo mokytoju, Norvegijos mokslų akademijos sekretoriumi, redaktoriumi, literatūros kritiku darbininkų laikraščiuose. 1943–45 gyveno Švedijoje, dalyvavo Pasipriešinimo judėjime. 1952–60 Norvegijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išgarsėjo satyriniu romanu ,,Nusidėjėliai vasaros saulėje" (Syndere i sommersol 1927), kuriame šaipomasi iš psichoanalizės. Kituose romanuose daugiausia vaizduojama iš valstiečių kilusio jaunuolio gyvenimas sostinėje, vienatvė, svajonės, meilės išgyvenimai. Po karo išleistuose kūriniuose paliečiamos nacizmo atsiradimo temos, ieškoma menininko vietos gyvenime.  Rašytojas mirė 1960 m. spalio 14 d. Osle.

   Mano nuomonė.  Mano pažįstama Norvegija – pažangi, turtinga valstybė, su joje gyvenančiais laimingais žmonėmis. O šis romanas skaitytoją nukelia vos 100 metų atgal ir įmeta į tokią juodą duobę iš kurios, atrodo, neįmanoma išsikapstyti. XIX a. Norvegijos kaimas, pasislėpęs tarp fjordų, kurio nepasiekia šviesesnio gyvenimo atšvaitai. Čia klesti prietarai, pavydas, neapykanta, čia žmonės geresnio gyvenimo siekį laiko velnio išmislu, žlugdoma bet kokia pažangesnė mintis. Bet kokie siekiai ir pastangos ištraukti kaimą iš tamsumų bei skurdo sutinkami su didžiausia neapykanta. Geresnio gyvenimo siekiantis žmogus tampa viso kaimo priešu, sugniuždomas morališkai, o vėliau ir sunaikinamas fiziškai. ,,Tasai kaimas sugniuždo visus" (183 p.) Sugniuždo tam, kad gyventų taip, kaip gyveno jo senieji gyventojai – tamsoje ir varge. Ar gi buvo taip blogai – klausia kaimiečiai, – kam visa tai keisti?

  Ši knyga atgaivino mano atmintį, kad ir mes turime Žemaitę, rašiusią labai panašia tema – apie sutryptą geresnio gyvenimo svajonę, prarastą tikėjimą šviesa ir pažanga, apie nusivylimą kaimo žmogumi, jo nenorą keisti nusistovėjusį gyvenimą. Apie užburtą ratą, iš kurio retas kaimietis sugebėdavo ištrūkti. 

  Tikrai klasiko plunksnos verta knyga. Sodri, klampi, tokia, kurią skaityti sunku, nes ima pyktis dėl žmonių bukumo, o paleisti iš rankų negali, žodžiai tiesiog hipnotizuoja, užburia ir įtraukia į aprašomų įvykių sūkurį. ,,Užburtas ratas" viena tų knygų, kuri ilgam liks atmintyje. 

Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas

 Viršelis. Marc Roger Gregoras ir Senasis Knygininkas (Grégoire et le vieux libraire), leidykla Gelmės, 2022 m., 208 psl., iš prancūzų kalbos vertė Neringa Macatė ir Asta Bieliauskaitė

  Apie knygą. Marco Rogerio „Gregoras ir Senasis Knygininkas" – pasakojimas apie tai, kas gali sujungti dviejų skirtingų kartų atstovus ‒ mokyklą metusį aštuoniolikmetį Gregorą ir senąjį poną Pikjė, kuriam knygos yra ne tik langas į pasaulį, bet ir šeima. Ilgus metus dirbęs savo knygyne, jis priverstas apsigyventi ankštame pensiono kambarėlyje, į kurį tenka sutalpinti ir apie tris tūkstančius knygų. Dėl Parkinsono ligos ir glaukomos ponas Pikjė jau nebegali skaityti, tad jaunasis maisto išvežiotojas Gregoras tampa jo „akimis" ‒ vaikinas skaito balsu, nors iki tol knygų pasaulis jam buvo svetimas. Jis pats įsitraukia į skaitomas istorijas, iš jų mokosi, jas jautriai išgyvena. Savo ruožtu ponas Pikjė mato jaunuolio, kurį kiti jau galbūt buvo „nurašę", potencialą ‒ guvų protą, smalsumą, jaunystės polėkį, ateities viltis. Ponas Pikjė perduoda Gregorui subtilų literatūrinį skonį ir aistrą knygoms ‒ anot autoriaus, „skaityti – tai gyventi", ir galbūt net stipriau, intensyviau. Atsivėrus žodžiams, atsiveria ir Gregoro širdis ‒ jis ima pasitikėti žmonėmis, pradeda skaityti kitiems seneliams, jo pasiklausyti kasdien ateina vis daugiau žmonių. Pensiono gydytojas išrašo savo pacientams Gregoro „skaitymo seansus", ir ši bendrystė per knygas sumažina jų socialinę atskirtį bei vienatvę, kuriai šie jautėsi pasmerkti.

   Tai šviesus ir jautrus romanas apie jaunystės ir senatvės sandūrą, kai tenka susidurti su žiauria, bet neišvengiama realybe ‒ liga, vienatve, mirtimi, ir, žinoma, apie literatūros galią žmogaus likimą pakreipti netikėta linkme.

* Marcas Rogeris (g. 1958, Bamake, Malyje) ‒ viešasis skaitovas, pirmuosius skaitymus pradėjęs dar 1992 metais. 1996 m. jis inicijavo kampaniją Le voie des livres („Knygų kelias"), 1997-aisiais, skaitydamas balsu, pėsčias apkeliavo Prancūziją. Nuo to laiko su skaitymais keliauja po pasaulį, daug ką pasiekia pėsčiomis, lankosi bibliotekose, kultūros centruose, teatruose, knygų salonuose.

2014 m. apdovanotas Grand Prix Livres Hebdo. Žiuri pasirinkimas (žiuri pirmininkė ‒ Amélie Nothomb).

   Mano nuomonė. Liūdna ir šviesi, keista savo turiniu, hipnotizuojanti – kažkas tarp klasikos ir moderniosios literatūros. Seno, jau išeinančio iš gyvenimo,  žmogaus (knygininko pono Pikjė) ir jauno, tik pradedančio savarankišką gyvenimą, žmogaus (Gregoro) duetas. Skirtingos kartos, skirtingos gyvenimo patirtys, skirtingi pomėgiai ir juos suvienijusi aistra skaityti. Pono Pikjė senatvės valandas užpildo knygos, kurios buvo visas jo gyvenimas, o Gregoras, nelauktai pasipainiojęs ponui Pikjė po akimis, niekada nesidomėjo literatūra. Tačiau tiek vieno, tiek kito interesai, kaip bebūtų keista, susikerta būtent ties knygomis. Pono Pikjė beprotiškas literatūros skaitymo idėjas mielai realizuoja Gregoras. Tokiu būdu abu knygos veikėjai tampa neatskiriami, atranda gyvenimo pilnatvę. 

   Man ši knyga tiko ir pritiko. Manau, pritiks kiekvienam, mylinčiam knygas, skaitymą ir gerą literatūrą.

Renata Šerelytė Pro rūdijančią naktį

  Viršelis. Renata Šerelytė Per rūdijančią naktį, leidykla Alma littera, 2020 m., 208 psl.

  Apie knygą. Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta? Galbūt – niekas. Galbūt – viskas.

  Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...

  Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo.

  Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.

Renata Šerelytė

  Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu.

  Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.

  Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.

   Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

  Mano nuomonė. Knygą rekomendavo bibliotekininkė - ačiū jai.  Knyga kaip reta nuoširdi ir neapsunkinanti skaitytojo istoriniais faktais. Autorė geba gyvu žodžiu, įsimintinai papasakoti paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimo istoriją. Istoriją, kuri neliko praeityje, bet perėjo per visą sovietmetį ir išliko jį pažinojusių žmonių atmintyje bei pažadino jau  brandžiame socializme gimusio jauno žmogaus jausmus, privertė jį suabejoti ,,nepaneigiama" tiesa apie pokario kovas. 

   Ryškūs charakteriai, raiški ir nenuobodi kalba, įtraukiantis siužetas neleido knygos paleisti iš rankų iki paskutinio sakinio.  Šis nedidelės apimties, bet svaraus turinio romanas tikrai vertas skaitytojų dėmesio. Rekomenduoju.

Elizabeth George Lošimas iš pelenų

Viršelis. Elizabeth George Lošimas iš pelenų (Playing for the Ashes), leidykla Alma littera, 200 m., iš anglų kalbos vertė Lilija Vanagienė, 760 psl.

Apie knygą. Kento grafystės mietselio koledže randamas Anglijos kriketo rinktinės žaidėjo, žymaus sportininko Keneto Flemingo lavonas. Žmogžudystę tiriantiems inspektoriams tenka didelis galvosūkis...

Mano nuomonė. Vienas geresnių pastaruoju metu skaitytų detektyvų. Istorija lyg ir paprasta - name randamas nužudytas vietinės reikšmės kriketo žvaigždė. Kam buvo naudinga jo atsikratyti, kas jo taip nekentė, kad net pasiuntė myriop? Štai čia ir prasideda visas įdomumas, nes rašytoja labai subtiliai į visą, atrodo, su sporto pasauliu susijusią istoriją, įpina sudėtingus šeiminius santykius. Versijų daug, visi su nužudytuoju susiję asmenys, siekdami savo tikslų, meluoja. Todėl tyrimas tampa klampus, kol atsiranda asmuo, kuris prisiima kaltę. Bet ar tai tiesa, o gal ir jis meluoja? Visa tai turi išsiaiškinti, ir, žinoma, išsiaiškina inspektorius Linlis ir jo ištikima padėjėja seržantė Heivers.

   Ryškūs veikėjų charakteriai, intensyvus veiksmas,  vis naujos bylos  aplinkybės ir inspektoriaus meilės kančios neleidžia  atsitraukti nuo knygos iki paskutinio puslapio. Smagaus skaitymo, rekomenduoju.
  Beje, pagal E. George detektyvus BBC 2001 m. sukūrė serialą ,,The Inspector Lynley Mysteries", kurį rodė ir mūsų televizijos.