Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. lapkričio 28 d., sekmadienis

Romy Hausmann Numylėtinė

 

 Viršelis. Romy Hausmann Numylėtinė (Liebes Kind), Lietuvoas rašytojų sąjungos  leidykla, 2020 m., iš vokiečių kalbos  vertė Danutė Šaduikienė, 367 p.

Apie knygą. Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.

  Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes... niekas nežino, kur jie.
   Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet... ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?  Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?
   Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.
   „Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.

   Mano nuomonė. Šiuo kartu knygos viršelyje žinomo detektyvų rašytojo David Baldacci užrašyta citata – ,,Negali atsitraukti" – visiškai atitinka realybę. Paėmiau knygą į rankas, perskaičiau kelis lapus ir jau nebegalėjau atsitraukti, kol nebaigiau.  Puikus psichologinis trileris, ir tai tik pirmoji autorės knyga! Įvykiai sukoncentruoti vienoje vietoje, todėl skaitytojo neblaško vietovių kaita. O didžiausią įtampą kelia ne pagrindinė veikėja – pagrobtoji, –  o ,,jos" vaikai. Tokių nešabloninių, išsiskiriančių iš aplinkos charakterių dar neteko sutikti nei vienoje mano skaitytoje knygoje. ,,Numylėtinė" yra ta knyga, kurią trilerių gerbėjai tiesiog privalo perskaityti.

Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas

Viršelis. Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas, leidyka Tyto alba, 2010 m., 95 psl.

   Apie knygą. „Frankburgas“ – antroji Undinės Radzevičiūtės knyga. Debiutinis jos kūrinys – romanas „Strekaza“ („Tyto alba“, 2003) – iš karto atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

„Frankburgas“ smarkiai skiriasi nuo pirmojo autorės kūrinio – jame beveik nelikę siužeto, beveik neįmanoma apibrėžti veiksmo vietos ir laiko, pagaliau kūrinio žanro. Frankas iš Burgų giminės gyvena mieste, kuris esą kadaise priklausė Rytprūsiams ir kurį jis vadina Frankburgu. Orientavimosi varžybas miške primenantis veiksmas persikelia į vietą, kuri įtartinai primena šiuolaikinę kontorą su savais karaliais ir rūmų valdiniais. Taigi šiame kūrinyje, kaip jau yra pažymėję pirmąją autorės knygą analizavę kritikai, stebimas ir savotiškai analizuojamas šiuolaikinės visuomenės modelis. Tai – ofisų visuomenės parodija. Knyga, kaip rašo autorė,  ,,socialiai pavojinga.

Ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti. Nedideliu tiražu.
Nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais."

  Mano nuomonė. Vos 100 psl. knygutė apie šiandienos ofiso darbuotojų gyvenimą, kuriame ,,šventė tapo pagrindiniu darbu" (54 p.) Kolektyvo susijungimo renginys, kuriame lakstoma po miškus ieškant ,,mėlyno kibirėlio", naujo boso gimtadienio vakarėlis ir panašūs renginiai, užimantys didžiąją darbuotojų darbo dienos dalį. Visiška, absoliuti groteska apie ofiso darbuotojų kasdienybę, apie vadovo ,,dievinimą", apie ,,darbo šventę kaip represiją prieš individą" (68 p.). 

    Trumpai ir, kaip visada, taikliai. Esu radusi atsiliepimų, kad šios knygos personažai neišbaigti, beveidžiai. Mano galva, atvirkščiai, labai ryškūs, individualizuoti, aiškiai turintys savo vietą knygos siužete. Dar kartą valio autorei, džiaugiuosi ją atradusi.

2021 m. lapkričio 22 d., pirmadienis

Laima Кota Kambarys

 


  Viršelis. Laima Kota Kambarys (Istaba), leidykla Aukso žuvys, 2020 m., iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, 360 psl.

 Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.

   Apie knygą. Šiandien jau sunku patikėti, kad taip gyventa prieš keliasdešimt metų: ar tikrai reikėdavo atstovėti eiles prie sviesto ir dešros, o mandarinas visiems vaikams būdavo didžiausias naujametinio dovanų maišelio skanėstas? Ar tiesa, kad turistinę kelionę į Bulgariją tekdavo suderinti su visokiausiais darbovietės komitetais, o tikri džinsai buvo svajonė, kuriai tūlas nepagailėdavo ir visos mėnesio algos? Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.

 Knyga yra leidyklos ,,Aukso žuvys" leidžiamo ir Europos Sąjungos remiamo vertimų projekto „Keliautojai laiku“ dalis. Juo siekiama Lietuvos skaitytojams pristatyti šiuolaikinius Europos literatūros kūrėjus ir jų sukurtas istorijas, kurios sujungia tiek įvairias žemyno istorines epochas, tiek geografiškai nutolusias šalis.

Laima Kota (anksčiau Muktupāvela, g. 1962 m. Rėzeknėje) – latvių rašytoja. Pirmieji tekstai publikuoti Felikso Baranovskio slapyvardžiu. Rašo įvairiais žanrais ir stiliais. Išleido virš 10 prozos knygų, išaugino keturis vaikus, pelnė daugybę apdovanojimų. Garsiausi kūriniai: romanas „Tuzinas" („Klucis"), mitologinis trileris „Kilpa" („Cilpa") ir apsakymų rinktinė „Totemai" („Totēmi"). Romanas "Pievagrybių testamentas" (Šampinjonu derība, 2002) buvo viena populiariausių ir daugiausiai į kitas kalbas verstų latviškų knygų, apdovanota prestižiniu Latvijos literatūros metų prizu, o 2004 m. išleista lietuviškai (vertė Dzintra Elga Irbytė).

   Mano nuomonė. Komunalkė - perestroika - kooperatyvai - reketas už ,,stogą" - virtuvėje siūti ,,firminiai" džinsai - importiniai plastikiniai maišeliai su paveiksliukais (,,Jei perplyšdavo brangaus maišelio plastikinė rankena, suklijuodavo pleistru ir toliau vaizduodavo stileivas. Štai aš irgi turiu importinį maišelį" 204 psl.) - tulpių svogūnėlių auginimas kolektyviniuose soduose - kino filmų peržiūra butuose ar rūseliuose - sekso paslaugos telefonu - Afganistanas - Černobylis ir... begalinės svajonės apie paprasčiausią žmogišką laimę, kuri susideda iš nuosavo buto su baltom užuolaidėlėm ant langų.
    Šioje knygoje yra viskas, ką išgyveno ,,tarybinė liaudis" byrant SSSR ir kuriantis naujoms, laisvoms šalims. Kaip Latvijoje, taip ir pas mus. Smagiai, nenuobodžiai, su gera humoro doze perteikta to meto realybė. Ši knyga bus įdomi tiems, kas gyveno perestroikos laikais. Ne mažiau įdomi bus ir jaunajai kartai, nors, manau, sunkiai įkandama, nes jie išaugę jau kitu laikmečiu, tačiau pabandyti suprasti ,,tarybinio žmogaus" gyvenimo grimasas verta.   

Lucinda Riley Septynios seserys. Audrų sesuo. Alės istorija

   Viršelis. Lucinda Riley Audrų sesuo. Alės istorija ( The Storm Sister. Ally’s Story), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 640 psl. 
   Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.
   Apie knygą. „Audrų sesuo. Alės istorija" pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją...
   Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Edvardo Grygo operos „Peras Giuntas" pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas?
     Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė  muzikai visai nebuvo atsitiktinumas... 
    Lucinda Riley, rašytoja ir aktorė, gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. O šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.

     Mano nuomonė. Antroji romanų serijos ,,Septynios seserys" knyga prasidėjo nuo seserų atvažiavimo į tėvo Atlanto namus ir daugiau kaip šimte puslapių teko skaityti tą pačią istoriją, kuri jau buvo papasakota pirmoje knygoje. Tačiau įveikus nuobodoką (nes jau skaitytą) pradžią, tolesnis pasakojimas išsirutuliojo į visai įdomią istoriją, nukeliančią mus į XIX a. pabaigos Norvegiją, į laikus, kai gyveno ir savo žymiąją operą ,,Peras Giuntas" kūrė kompozitoriaus Edvardas Grygas. Autorė, eidama per amžius, analizuoja painius žmonių tarpusavio santykius, besitęsiančius iki šių dienų. Alės istorija papasakota taip pat lengvai ir skaidriai, kaip ir Majos – pirmosios knygos veikėjos. Savo šaknų paieškos Alę nuveda į praeitį, atskleidžia jos kilmės peripetijas, suteikia jai naujų potyrių ir pakreipia jos likimą nauja vaga.
    Skaitant Lucindos Riley knygas aiškiai jaučiamas autorės pasirengimas darbui – autorė aplankė šalis, kuriose įkurdino savo herojes, domėjosi istoriniu kontekstu, kurdama personažus naudojo realius istorinius šaltinius. Todėl nieko keista, kad užvertus paskutinį knygos lapą kyla noras daugiau pasidomėti aprašomu laikmečiu bei realiomis knygoje aprašomomis asmenybėmis, šiuo atveju norvegų kompozitoriumi Edvardu Grygu ir jo aplinka.

2021 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija

Viršelis. Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija (The Seven Sisters), leidykla Tyto ala, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 588 psl.
Apie knygą. „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždyno žvaigždžių vardais. Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, visos vėl susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po voką ir nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ir ten, Rio de Žaneire, prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį. 
    Rio, 1927-ieji. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo. Bet prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį Pasaulį ir visus jo meno lobius… Draugės tėvas architektas projektuoja Kristaus Atpirkėjo statulą ir vyksta į Europą ieškoti skulptoriaus, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, o ten – Monparnasas, meno mokyklos studentai ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Izabelė supranta, kad be Lorano gyventi nebegali. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti…
    Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.
   Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir suranda savo laimę. Kas laukia kitų? „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai tik pradžia.
 Lucinda Riley rašytoja ir aktorė,  gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 
    2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. o šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.
2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017
2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017
2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017
    Mano nuomonė.  Pagaliau ir aš perskaičiau visų išliaupsintos serijos apie septynias seseris pirmąją  knygą ,,Majos istorija". Pats siužetas padalintas į dvi istorijas – dabar ir seniau. Man įdomesnė dalis, kuri pasakoja, kas buvo seniau. Tiesiog prarijau istoriją apie Kristaus Atpirkėjo statulos statybą Rio de Žaneire ant Korkovado kalno. Vėliau apie tai skaitinėjau internete ir domėjausi faktais, apie šio Naujojo pasaulio stebuklo sukūrimą.
    Šių dienų istorija taip pat įdomi, tik, sakyčiau, kiek ištęsta. Labai jau ilga įžanga, kol prisikasi prie istorijos ašies, pabosta versti lapus. Tačiau apčiuopus istorijos esmę, pajunti tikrą skaitymo malonumą – parašyta labai lengvai, akys tiesiog smagiai plaukia per tekstą, niekur neužkliūna. Viskas taip paprasta ir lengva. Nėra kada sustoti. Skaitai skaitai ir ... jau paskutinis puslapis. Įdomu, kokį įspūdį paliks antroji serijos knyga? Einu skaityti.

Alan Brennert Molokajo salos dukra

    Viršelis. Alan Brennert Molokajo salos dukra ( Daughter of Moloka'i ), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 416 psl.
   Knygą galima įsigyti Patogupirkti internetiniame knygyne.
     Apie knygą. Ruta gyvena Havajų salų našlaičių namuose. Mama jos atsisakė tikrai ne savo noru. Ji sirgo raupais, o raupsuotieji tuo metu buvo izoliuoti Molokajo salose. Kūdikiai augo vaikų namuose, o per metus nepasirodžius jokiems ligos simptomams, jie būdavo atiduodami įvaikinti.
   Mažoji Ruta visiškai prarado viltį būti įvaikinta, nes ji yra kitokia – pusiau havajietė, pusiau japonė ir iš kitų išsiskiria savo išvaizda. Vieną dieną vaikų namuose apsilankiusi japonų šeima tiesiog įsimyli mergaitę – jie turi tris sūnus, bet visada svajojo apie dukrą. Taip Ruta pagaliau įgyja namus. Tikrus namus. Su broliais ir asmenine erdve virš naujosios tėčio medžio gaminių parduotuvės.
   Šeimos tėvas sulaukia brolio laiško, kuris kviečia jį kartu su šeima atvykti į Kaliforniją ir kartu užsiimti braškių bei vynuogių auginimo verslu. Deja, persikrausčiusi į žemyną šeima susiduria su itin dideliu rasizmu, o brolio laiškai atskleidė ne visą tiesą. Visgi jie bando įsitvirtinti.
   Tačiau viską pakeičia Antrasis pasaulinis karas ir Perl Harboro ataka. Tuo metu Ruta jau yra suaugusi ir laimingai ištekėjusi. JAV valdžios įsakymu visi japonų kilmės žmonės buvo laikomi šalies priešais ir išvežami į internuotųjų stovyklas.
   Romane „Molokajo salos dukra“ atskleidžiama vienos šeimos istorija, visuomenės susiskaldymas, bandymas nenužmogėti žiauriomis sąlygomis, siekis susikurti namus ir susirasti draugų bet kokiomis aplinkybėmis. Tai knyga apie žmogiškumą ir apie skaudžią Amerikos japonų patirtį šalyje, kurią jie laikė sava. Taip pat tai istorija apie stiprias moteris, motinystę ir draugystę.
     Alan Brennert gimė 1954-tais metais. Jis yra amerikiečių rašytojas, televizijos laidų prodiuseris ir scenarijų autorius. Autoriaus kurti serialai yra laimėję Emmi apdovanojimų. Alan Brennet parašė aštuonias knygas. Jo istoriniai romanai apie Havajų salas pelnė keletą literatūrinių apdovanojimų bei tapo bestseleriais.
     Mano nuomonė. ,,Ji buvo hapa, pusė, ne visa. Pusė sausainio, o kas tokios norės?" Jūs žinote, kas yra hapa? Aš nežinojau. Pasirodo, tai pusiau japonas, pusiau havajietis, tai žmogus, nepritampantis nei prie vienų, nei prie kitų. Tokia buvo Ruta. Tačiau ne vien kilmė lėmė jos nepritapimą, ji buvo raupsuotųjų vaikas, o tokių vaikų niekas nenorėjo, mat bijojo užkrato.
    O ar žinote, kad japonų emigrantai Amerikoje buvo atstumtieji, o po Perl Harboro daugelis jų atsidūrė internuotojų stovyklose. Su jais buvo elgiamasi, kaip su žydais Europoje. Na, gal kiek švelniau, nebuvo masinių žudynių, tačiau gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, daug jų taip ir mirė nesulaukę stovyklų panaikinimo. Apie štai tokius Havajus ir tokią Ameriką kalbama knygoje. Taip, Havajuose yra geltono smėlio paplūdimiai, saulė ir gėlės, tačiau knygoje piešiama rūsti realybė užgožia tą gamtos grožį. Knygoje veiksmas vyksta šių istorinių įvykių fone, tiksliau jie ir nulemia herojų likimus. Tačiau visos negandos ir skriaudos pasimiršta, kai šalia yra šeima, kai savo liūdesiu ar džiaugsmu gali pasidalinti su artimais žmonėmis. Knyga ne tik informatyvi, ji labai šilta ir teikianti optimizmo, nepaisant nieko.

2021 m. lapkričio 18 d., ketvirtadienis

Rydahl & Kazinski Undinėlės mirtis


   Viršelis. Rydahl & Kazinski Undinėlės mirtis (Mordet på en havfrue), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 496 psl.
  Knygą galima įsigyti  internetiniame knygyne Patogupirkti
   Apie knygą.  Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.
   Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių. 
   Rydahl & Kazinski – pseudonimas, po kuriuo slepiasi trys žymūs danų autoriai: Thomas Rydahl, Anders Rønnow Klarlund ir Jacob Weinreich. Visi jie yra sukūrę populiarių detektyvų ir trilerio žanro knygų, o „Undinėlės mirtis“ – pirmas bendras kolektyvo debiutas.
   Mano nuomonė. Knygą paėmiau iš bibliotekos visiškai nenumanydama, apie ką ji. Tačiau jau nuo pirmo puslapio ji mane įtraukė, nukėlė į XIX a. Kopenhagą ir joje verdantį gyvenimą. Neįtikėtina, kaip skiriasi šiandienos Kopenhaga nuo aprašomos - skurdas, purvas, dvokas, ligos. Labiausiai užkabino ne pats detektyvinis siužetas (žinoma, ir jį įdomu buvo sekti), o autorių fantazijos H.K. Anderseno kūrinių tema – alavinis kareivėlis, mergaitė su degtukais, kalbanti žvakė ir, be abejonės, undinėlė. Rydahl & Kazinski sufantazuota pasakos apie undinėlę atsiradimo istorija yra labai originali, ir kas galėtų paneigti, jog taip nebuvo? Tiesą sakant, net  negalėjau pagalvoti apie tokį knygos siužeto posūkį. Visiškai netikėta.
    Negalėčiau pasakyti, kad tai geriausia šiais metais perskaityta knyga, bet kad originaliausia, tai tikrai. Knygos autorių tandemas tikrai vertas pagyrų.

2021 m. spalio 12 d., antradienis

Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys

  Viršelis. Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys (Spare Room), Balto leidybos namai, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė, 320 psl.
   Knygą pigiau galima įsigyti  elektroniniame patogupirkti knygyne.
  Apie knygą. Išnuomojamas puikus dvivietis kambarys vienam asmeniui dideliame name Šiaurės Londone. Erdvus, jaukus, šviesus ir ryškus. Tobula šiuolaikinio ir istorinio Londono dermė.
   Liza negali patikėti savo sėkme – vos įžengusi pro įspūdingo Viktorijos laikų pastato duris, pasijunta lyg čia jau buvusi. Jai labai reikia šio kambario, nors šeimininkų pora pasirodo kiek keista: auskaruotas tatuiruotas trečią dešimtį įpusėjęs Džekas ir elegantiška gerokai vyresnė, bet vis dar stulbinamai graži Marta. Tiesa, savų demonų turi ir Liza. Nešneki, vengia net savo tėvų draugijos, visada vilki drabužius ilgomis rankovėmis ir su siaubu laukia kiekvienos nakties...
   Kambarys Lizą sutinka nesvetingai. Dar daugiau nerimo sukelia spintelėje aptiktas savižudžio laiškas. Name šeimininkaujanti porelė atkakliai tvirtina, kad joks žmogus anksčiau čia negyveno, bet Lizą apninka abejonės. Ji pasišauna atskleisti prieš tai kambaryje gyvenusio vyro paslaptis, tačiau kaip tik tuomet pasipila gąsdinantys įvykiai. Kažkas nenori, kad Liza išsiaiškintų tiesą.
   Keturioms kambario sienoms kuždant vis daugiau paslapčių, mergina leidžiasi į pragaištingą veidrodžių karalystę, kur mėgindama rasti kelią į tiesą vargiai besuvokia, kas tikra, o kas ne.
  Dreda Say Mitchell, parašiusi penkias knygas, rašytojos karjerą tęsė bendradarbiaudama su Tony Masonu. 2004 m. Dredai buvo paskirta Detektyvų rašytojų asociacijos (CWA) įsteigta Johno Creasey durklo premija už geriausią pirmąjį detektyvą. Rašytoja jau yra sukūrusi vienuolika detektyvinių romanų. Dreda užaugo viename Ist Endo kvartale, o prieš įgyvendindama svajonę tapti mokytoja, dirbo kambarine, padavėja. Ji – aktyvi meną propaguojančių socialinių kampanijų dalyvė, ją dažnai kviečiasi televizijos ir radijo programos, apie ją rašo populiariausi dienraščiai. Rašytoja buvo įtraukta į kompanijų „Lady Geek" ir „Nokia" sudarytą Žymiausių Didžiosios Britanijos moterų 50-uką, taip pat ji yra Skaitymo agentūros ambasadorė. Šiuo metu kai kurias Dredos ir Tony knygas ekranizuoja televizijos.
   Mano nuomonė. Psichologinio trilerio ir šeimos dramos miksas tikrai nėra naujiena literatūroje. Todėl įdomiausia sekti kokiais būdais autorius stengiasi pritraukti skaitytoją ir priverčia jį nepadėti knygos į šalį. Šios knygos įžanga buvo nuobodoka, įsiskaičius pradėjo patikti ir norėjosi skaityti nesustojant, tačiau į pabaigą įspūdis vėl ėmė blankti. Jau nuo pradžios supratau, kodėl herojė yra draskoma prieštaringų jausmų, kodėl jaučiasi ne savo kailyje. Pasakojimo eigoje mano nuojauta pasitvirtino. Siekdama pateisinti žanro specifiką, autorė kiekviename žingsnyje stengiasi sukurti ,,šiurpuliukų" atmosferą. Ir dažniausiai jai tai pavyksta padaryti, ypač psichologiniu lygmeniu. Psichologinės manipuliacijos daug efektingesnės, nei už lango tabaluojanti negyva katė. Gal tai ir nėra ,,šiurpiausias, baugiausias ir geriausias šiais metais perskaitytas psichologinis trileris", kaip tikina Lee Child, tačiau savaitgalio prasiblaškymui visiškai tinkamas skaitinys.

2021 m. spalio 4 d., pirmadienis

Undinė Radzevičiūtė Žuvys ir drakonai

  Viršelis. Undinė Radzevičiūtė  Žuvys ir drakonai, leidykla Baltos lankos, 2013 m., 408 p. 

  Apie knygą. Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ – apie daugelį dalykų.

  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.
   Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.
  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.
  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.   Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.
  Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   Knyga „Žuvys ir drakonai“, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais. 
    Mano nuomonė. Negaliu atsidžiaugti atradusi labai originalią lietuvių rašytoją ir kiekvieną kartą imdama jos knygas į rankas žinau, kad nenusivilsiu, kad atrasiu kažką nauja, kažką įdomaus. Taip buvo ir šiuokart. Pirmiausia patraukė spalvingas knygos viršelis: drakonai ir imperatoriški karpiai nekėlė abejonių dėl knygos turinio, na bent dėl veiksmo vietos. Pirmi puslapiai mus nukelia į XVIII a. Kiniją. Rankraščio šriftu (Courier New?) surašyta istorija pasakoja apie jėzuitų vienuolį Kastiljonę, atvykusį į viduramžių Kiniją skleisti krikščionybės, ištapyti bažnyčių lubas, t. y., ,,teptuku atverti kinams dangaus. Bažnyčių lubose." (29 p.), o gyvenimą leidžiantį imperatoriaus porceliano dirbtuvėse, dekoruodamas porceliano puodus. Kita siužetinė linija dėstoma tradiciniu (New Roman?) šriftu ir pasakoja apie šiuolaikinę šeimą, kurią sudaro 4 moterys – senelė Amigorena, mama Nora ir dvi dukros: Šašą ir Miki. Jų uždara buitis lemia jų susipriešinimą, nesusišnekėjimą, norą kažkur pabėgti, kad ir į XVIII a. Kiniją. Kodėl būtent į Kiniją? Tiesiog pro jų buto langus matosi Kinijos ambasada, kurios darbuotojai nuolat vaikšto po langais. Be to, tame pačiame name įsikūręs ir kinų restoranas. Todėl nuolatinis kaimynų stebėjimas yra nepamainoma moterų pramoga. Žinoma, ,,būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu" (76 p.).  
  Uždara veiksmo erdvė (imperatoriaus rūmai ar kambarys daugiabutyje), lėtai tekantis laikas, kalbų nuotrupos ir žvilgsniai pro langą bei visiškai netikėta knygos pabaiga – taip U. Radzevičiūtė kuria knygos nuotaiką. Trumpi, tarsi kirviu nukirsti sakiniai ir ironiškos užuominos puikiai atspindi autorės rašymo stilių. Šią rašytoją galima mėgti arba ne, vidurio, manau, nėra. Man jos rašymo stilius tinka.

2021 m. rugsėjo 28 d., antradienis

Tara Westover Apšviestoji

  Vienas sakinys. ,,Keista, kiek daug galios savo atžvilgiu suteikiame žmonėms, kuriuos mylime." 277 psl.
 Viršelis. Tara Westover Apšviestoji (Educated: A Memoir), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020, iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Korsakienė, 454 psl.
Knygą su nuolaida galima įsigyti: https://www.patogupirkti.lt/knyga/apsviestoji.html
  Apie knygą. Ką reiškia gyventi šeimoje, kurios vienintelis tikslas – pasiruošti artėjančiai pasaulio pabaigai? Kaip jaučiasi atsiskyrėliškoje bendruomenėje gyvenantis vaikas, neturėdamas galimybės susirasti draugų? Kaip veikia mąstymą išsilavinimo trūkumas, kai vienintelis žinių šaltinis yra tėvų pasakojimai? Galų gale, kiek reikia drąsos ir ryžto pasipriešinti tėvų valiai, savarankiškai mokytis, kad užpildytum 17 metų išsilavinimo spragą, ir ne tik baigti studijas, bet ir įgyti mokslų daktaro laipsnį?
     Aidaho kalnuose, radikalių survivalistų mormonų šeimoje gimusi Tara Westover nelankė mokyklos kaip kiti jos amžiaus vaikai. Kiekviena jos ir jos šeimos narių diena buvo skirta ruoštis pasaulio pabaigai: kaupti maisto atsargas ir būti bet kurią akimirką pasirengusi palikti namus. Jokių apsilankymų pas gydytojus susirgus. Sveikata rūpinosi savamokslė žolininkė ir pribuvėja mama. Jokių žaidimų su draugais. Šeima buvo atsiribojusi ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų mormonų šeimų. Be to, Tara ir neturėjo, kur kreiptis pagalbos, kai vienas iš jos brolių pradėjo smurtauti.
   Stulbinantys jaunos moters memuarai yra kur kas daugiau nei nuostabą keliantis liudijimas apie kitokį gyvenimo būdą pasirinkusią šeimą. „Apšviestoji" – įkvepiantis pasakojimas apie savęs ir gyvenimo prasmės paieškas, apie užsispyrimą, ryžtą, drąsą ir tikėjimą savimi. Tai galimybė kiekvienam mūsų įvertinti pasirinkimo laisvę, kurią suteikia išsilavinimas.

Tara Westover (g. 1986 m.) vaikystę praleido vos 234 gyventojų turinčioje
mormonų survivalistų bendruomenėje. Pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Iki tol vietoje mokyklos ji vasaromis padėdavo mamai rinkti vaistažoles, o žiemomis drauge su tėčiu rūšiuodavo metalo laužą. Vis dėlto iš savo brolio išgirdusi apie anapus kalnų plytinį pasaulį, Tara pasiryžo pasipriešinti tėvų įtakai ir ištrūkti tam, kad įgytų taip trokštamą išsilavinimą.
   Tara Westover savarankiškai mokėsi, kad galėtų įstoti į koledžą. 2008 m. ji baigė Birgamo Jango universitetą, kur jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis. Netrukus jai buvo paskirta Gateso stipendija Kembridže, čia 2009 m. pirmiausia įgijo filosofijos magistro, o 2014 m. ir istorijos mokslų daktaro laipsnį.
 Pirmoji jos knyga „Apšviestoji" tapo tarptautiniu bestseleriu, kurio leidybinės teisės parduotos daugiau nei 54 šalyse, knyga netrukus bus išversta į 30 užsienio kalbų. Ryšiai su šeima iki šiol nutrūkę.
  Mano nuomonė. Į rankas paėmusi šią minimalistiniu viršeliu papuoštą knygą nesitikėjau joje rasti tiek jėgos, tiek valios pastangų siekti savo tikslų, nieko neįskaudinant ir pagarbiai nusilenkiant. Tai knyga, atverianti skaudų moters likimą mormonų bendruomenėje. Tačiau man kilo klausimas, ar herojė (ir autorė) būtų tiek pasiekusi, jei tėvas nebūtų buvęs mormonas survivalistas, o motina nebūtų buvusi visiškoje vyro valioje, jei brolis nebūtų buvęs sadistas, o mergaitė būtų augusi tradicinėje bendruomenėje/šeimoje. Būtent supratimas, kad tiesos, kurias tau nuo vaikystės diegė tėvai, yra netikros, neteisingos, kad pasaulis yra visai kitoks, nei tau rodė, suteikė herojei jėgų pasipriešinti ir atkakliai siekti savo tikslo. Knyga pasakoja apie asmenines patirtis, einančias iš širdies gelmių, išjaustas ir išgyventas.  Žaviuosi autore, kad ji neužsisklendė, o savo istorija pasidalino su skaitytojais ir suteikė optimizmo, įrodydama, kad valios pastangomis galima surasti savo tiesą, nepriklausomai nuo to, ar ji patinka kitiems, ar ne.

2021 m. rugsėjo 23 d., ketvirtadienis

Jørn Lier Horst Aklas spėjimas

   Viršelis. Jørn Lier Horst Aklas spėjimas (Blindgang), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, 328 psl.

   Apie knygą. Norvegijos pietuose esančiame Staverno uostamiestyje be žinios dingsta taksi vairuotojas. Policija netekusi vilties, tačiau detektyvas Viljamas Vistingas dar nesiruošia nuleisti rankų: jau pusę metų jis viliasi aptikti bent menkiausią užuominą, kuri padėtų jam išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko tą šaltą žiemos naktį.
  Netrukus dingusio taksisto paieškos pasisuka kita linkme ir atveda Vistingą prie naujos bylos: vieno iš prabangiausių miesto namų rūsyje rastas pinigų prigrūstas seifas. Šalia jų – šautuvas, kuriuo šauta lygiai prieš pusę metų.
     Viljamas Vistingas pasineria į spėliones, kuo ir kaip gali būti susijusios šios dvi paslaptingos bylos. Tačiau kai tyrimo sūkuryje neplanuotai atsiduria nėščia jo dukra Lina, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nebe tik policijos tyrimas, tai – asmeninė detektyvo kova.
   Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas apdovanotas gausybe literatūros premijų: „Riverton", „Stiklinio rakto" ir prestižine „The Martin Beck" premija, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.
  Mano nuomonė. Geras, įtikinamas, be jokių pašalinių efektų detektyvas. Realistinis, neperkrautas kraupiomis detalėmis ir nesipuikuojantis sadistinėmis scenomis, su labai simpatišku pagrindiniu veikėju Viljamu Vistingu, kuris nei girtuoklis, nei puolęs į depresiją. Aišku, turi šiokių tokių rūpesčių (kas jų neturi?), tačiau jie nėra pagrindinė knygos tema. Buvau maloniai nustebinta, kad knyga nėra taip populiarus ,,juodas" skandinavų detektyvas, o tiesiog geras kriminalinis romanas apie vienos bylos tyrimą. Reikia pripažinti, kad autoriaus patirtis dirbant vyriausiuoju inspektoriumi, suteikė romanui reikiamo santūrumo, o pagrindiniam veikėjui – profesionalumo. Knygos viršelyje Tvedestrandsposten rašo: „Tik buvęs pareigūnas gali parašyti tokį aštrų ir preciziškai tikslų detektyvą.“ Visiškai pritariu ir rekomenduoju. Jei esate gerų detektyvų mėgėjai, tikiu, nenusivilsite.

2021 m. rugsėjo 22 d., trečiadienis

M. J. Arlidge Melagis melavo

   Viršelis. M. J. Arlidge Melagis melavo (Liar Liar), leidykla Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Bronislovas Bružas, 411 psl.
   Knygą įsigyti galite internetiniame knygyne patogupirkti.lt
  Apie knygą. Bestselerių autorius M. J. Arlidge kriminaliniame trileryje „Melagis melavo“ stumia skaitytojus ir pagrindinę veikėją į karščiu alsuojantį pragarą.
  Helena Greis dar niekada nematė tokio masto destrukcijos. Šeši gaisrai per dvidešimt keturias valandas. Du žmonės mirė, dar keli sužeisti. Tarsi kažkas norėtų sudeginti miestą iki pat pamatų. Tiksliai, negailestingai, apskaičiuotai. Tai tikrai ne sutapimas! Detektyvė netrunka išsiaiškinti, kad vieni gaisrai skirti nukreipti dėmesį, o kiti – žudyti konkrečius žmones.
   Miestas įbaugintas, o detektyvės Helenos Greis komanda turi persijoti griuvėsius ir surasti padegėją – žmogų, kurio ugnies troškulys šeimų gyvenimus paverčia pelenais. Vienas neteisingas žingsnis gali kainuoti Helenos karjerą ir dar daugiau prarastų gyvybių. Per didelė kaina už klaidas, tad jų daryti nevalia!
   M. J. Arlidge (gim. 1974 m., Londone) – britų rašytojas ir televizijos prodiuseris. Baigęs mokyklą autorius keliavo po pasaulį, dirbo mokytoju Indijoje, o grįžęs į Jungtinę Karalystę studijavo literatūrą Šv. Jono koledže Kembridže. Po to mokėsi filmų ir televizijos laidų kūrimo paslapčių. Daugybę metų M. J. Arlidge dirbo televizijos prodiuseriu ir prisidėjo prie daugelio kriminalinių serialų kūrybos. 2014-tais metais pasirodė debiutinis psichologinis-kriminalinis trileris „Eni Beni“, kuris susilaukė didžiulio pasisekimo. Teigiami atsiliepimai paskatino autorių tęsti seriją ir šiuo metu jau yra aštuonios knygos apie detektyvę Heleną Greis.
   Mano nuomonė. Tai 4-ta knyga, kurioje sudėtingas kriminalines bylas narplioja detektyvė inspektorė Helena Greis ir detektyvė konsteblė Čarlė Bruks, o pagalius į ratus (tiksliau, savo ilgą nosį) kaišioja žurnalistė Emilija Garanita. Šioje knygoje komanda narplioja padegimo bylas. Kantriai, žingsnis po žingsnio, kol atskleidžia motyvus, priartėja prie tiesos ir išaiškina kaltininkus. 
  Šio autoriaus detektyvai nėra tokie tamsūs, kaip skandinaviški, nors Helena Greis turi savų fobijų, su kuriomis tenka kovoti. O žurnalistės personažas yra tas blogiukas, kuris  vis bando užbėgti įvykiams už akių ir savo išvadomis bei straipsniais apjuodinti detektyvių darbą. Beje, artėjant įvykiams prie atomazgos autorius žurnalistę tiesiog kažkur pameta, pamiršta. Tiek to, ir be jos visi mazgai bus surišti!
   Knygą priskirčiau lengvo detektyvo žanrui – smagiai skaitoma, nenuobodi ir dinamiška, puikiai tinkanti atokvėpiui po dienos darbų. Viršelio citata: ,,Sukrečianti iki sielos gelmių" gal kiek hiperbolizuota, todėl drąsiai imkite į rankas ir mėgaukitės. 

2021 m. rugsėjo 21 d., antradienis

Erica Bauermeister Kvapų saugotojas

   Viršelis. Erica Bauermeister Kvapų saugotojas (The Scent Keeper), leidykla Balto, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė, 352 psl.
  Knygą galima įsigyti internetiniame patogupirkti.lt knygyne.

  Apie knygą. Emelinės vaikystė bėga izoliuotame pasaulyje, kurį atokioje saloje sukūrė jos tėvas. Dukrelę jis moko per pojūčius pažinti gamtą ir joje išgyventi. Tačiau neatskleidžia kvapų, uždarytų palei trobelės sienas įrengtuose stalčiukuose, ir juos pagaunančio aparato paslapties. Emelinė žino viena – tuos kvapus reikia branginti ir saugoti.
  Tėčio ir dukters idilę pradeda griauti drauge su mergaite augantis smalsumas. Kodėl saloje jie gyvena tik dviese? Kodėl ji neturi mamos? Koks yra pasaulis už jų salos ribų? Ir kokios paslaptys nugulė uždarytuose stalčiukuose?
   Kai klausimų atsiranda daugiau nei atsakymų, įtampa darosi nepakeliama ir įvyksta tragedija. Emelinė atsiduria realiame pasaulyje ir jame mokosi gyventi tarp žmonių, patiria meilę ir išdavystę, aiškinasi praeities įvykius ir ieško savo tapatybės.
   Erica Bauermeister gimė 1959-tais metais, Kalifornijoje, JAV. Tapti rašytoja ji norėjo visą savo gyvenimą. Nusivylusi, tuo, kad universiteto mokymo programoje trūksta moterų rašytojų, ji kartu su bendraautorėmis sudarė knygą „500 Great Books by Women: A Reader’s Guide“. Tam, kad atrinktų kūrinius ji perskaitė daugybę gerų ir blogų knygų, bet teigia, kad tai buvo geriausia patirtis. Autorė sukūrė keturis „The New York Times” bestseleriais tapusius romanus.
   Mano nuomonė. Romanas apie kvapus, kurie saugo mūsų prisiminimus. Magiška istorija  apie  meilę, išdavystę ir savęs paieškas. Ar kada pagalvojote, ką mums reiškia kvapas? Aš kaskart pajutus pažįstamą kvapą susieju jį su asmeniu, įvykiu ar vieta. Kvapai prikelia prisiminimus, tai realu, todėl apie knygą negaliu sakyti, kad ji iš fantazijų srities. Tiesiog labai graži knyga apie kvapus, saugančius mūsų identitetą. Gal ne tokia stipri, kaip Patrick Süskind ,,Kvepalai: vieno žudiko istorija", tačiau įtraukianti ir lengvai skaitoma. Taip, pavadinimas iš karto kelia asociacijas su jau minėta Patrick Süskind knyga, gal net su serialu ,,Kvapų detektyvas" (Hюхач). Neapsigaukite, nieko panašaus. Jei su kuo galima būtų lyginti, tai gal su knyga ,,Kur vėžiai žiemoja".

2021 m. rugsėjo 20 d., pirmadienis

Jørn Lier Horst Uždaryta žiemai

  Viršelis. Jørn Lier Horst Uždaryta žiemai (Vinterstengt) Leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 336 psl.
  Apie knygą. Jūros pakrante nusidriekęs tirštas rūkas apgaubia ištuštėjusius vasaros namelius ir atneša rudenį. Uvė Bakerudas sezoną visada užbaigia paskutines atostogų dienas praleisdamas šeimos vasarnamyje. Jam patinka tyla ir ramybė, kurios niekada ten neranda vasarą. Tačiau savaitgalio planus sugriauna išlaužtos vasarnamio durys ir pavogti brangiausi šeimos daiktai. Tikrindamas, ar kaimynų namelių neištiko toks pat likimas, viename jų Uvė randa kraujo klane gulintį kūną su kauke ant veido.
   Detektyvas Viljamas Vistingas per savo karjerą matė ne vieną žiaurią žmogžudystę, tačiau vasarnamio nusikaltimas atrodo itin ciniškas ir atliktas be skrupulų. Kruopščiai dėliojant chaotišką bylos paveikslą ir daugėjant aukų skaičiui, detektyvo intuicija sako, kad, netikėtai susidūrus dviem pavojingoms nusikaltėlių grupuotėms, jūros pakrantė virto šaltakraujiško mūšio lauku. Tyrimas nuveda Vistingą net iki Vilniaus.
   Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.
   Mano nuomonė. Po labai patikusio detektyvo ,,Aklas spėjimas" šis man pasirodė silpnesnis. Gal dėl to, kad daug kalbama apie narkotikų gaujų karus, o mane tai mažiausiai intriguoja detektyvinėje literatūroje. Šioje knygoje įdomiausia buvo Vistingo kelionė į Vilnių ir jo (tiek herojaus, tiek, manau, ir autoriaus) įspūdis apie mano miestą. Nustebau, nes įspūdis gana prastas – daug vargetų, prašančių pinigų ar kitais būdais besistengiančių išvilioti pinigus iš vargšų naivuolių užsieniečių. Suprantu, kad to reikalauja siužetas, bet vis tiek apmaudu, nes, kiek man teko susidurti su miesto svečiais, tai jie regi Vilnių kaip šviesų, įdomų, kultūringą miestą, į kurį norisi sugrįžti.           
   Aplamai, knyga lengvai skaitoma, ,,užkabina" kaip visi skandinaviški detektyvai ir puikiai tinka savaitgalio pramogai.

2021 m. rugsėjo 19 d., sekmadienis

Biskvito tortas su maskarponės-grietinėlės pertepimu

    Šis biskvito tortas buvo pagamintas visiškai neplanuotai. Man tiesiog buvo žingeidu iškepti purų biskvitą. Kadangi biskvitas pavyko fantastiškai, nieko kito neliko, kaip sulipdyti tokį buitinį tortuką: grožio nerasta, bet skonis puikus. Purus, lengvas, su rūgštele. Kas ragavo – gyrė, net į buitinį dekorą nekreipė dėmesio. Esant progai būtinai kepsiu dar, tik tuomet jau ir su dekoravimu pasistengsiu. Na o dabar, turim tai, ką turim :)

Biskvitui reikės:
6 didelių kiaušinių
150 g cukraus
200 g miltų

   Kiaušinius įmušame į indą ir mikseriu plakame 15 minučių. Taip, 15 min! Kad laikas neprailgtų, plakant galima žiūrėti TV ar klausytis muzikos. Baigiant plakti suberiame cukrų ir plakame dar 5 min. Tai gi, viso 20 min. Tuomet atsargiai maišant įsijojame miltus. Gauname purią tešlą, kurią supilame į 26 cm torto formą, išklotą kepimo popieriumi.
  Paruoštą biskvito tešlą statome į iki 180 C įkaitintą orkaitę ir kepame apie 60 min. Biskvitas turi puikiai iškilti, įgauti gražų šviesiai rudą atspalvį. Ar biskvitas iškepęs galima patikrinti įsmeigus į jį sausą pagaliuką. Jei pagaliukas lieka sausas – biskvitas iškepęs, jei dar šlapias – kepame toliau.
    Iškepusį biskvitą išimame iš formos ir paliekame ataušti. Aš biskvitą kepiau vakare, tad laiko jam ataušti tikrai buvo.

Pertepimui reikės:

250 g maskarponės sūrio
200 g plakamosios grietinėlės (35 proc.)
80 g cukraus pudros
100 g šviežių uogų (aš turėjau aviečių)
  Išplakame grietinėlę iki purumo, bet ne iki standumo. Baigiant plakti pamažu supilame cukraus pudrą (50 g), vėliau sudedame maskarponę ir, sumažinę blenderio greitį, atsargiai pabaigiame maišyti visus ingredientus.  Paruoštą kremą dedame į šaldytuvą.
   Uogas sutriname su likusiu cukrumi (30 g). Jei uogos labai saldžios, tai cukraus galima ir nedėti. 
   Biskvitą perpjauname į 2 (arba 3) dalis. Vieną biskvito lakštą aptepame trintomis uogomis. Traukiame kremą iš šaldytuvo ir 2/3 kremo tepame ant  uogų. Ant viršaus dedame antrą biskvito lakštą. Kiek paspaudžiame, atsargiai. Likusiu kremu aptepame viršų ir šonus. 

Varškės tešlos sausainiai

       

    Kai už lango lyja, kai niekur nesinori eiti, einu į virtuvę. O ką virtuvėje veikti – arba gaminti, arba valgyti. Žinoma, geriau gaminti. Ir figūrai nekenkia, ir šilčiau bei kvapniau namuose tampa. Ką turim šaldytuve? Varškės, sviesto ir uogienės. Spintelėje yra miltų, kepimo miltelių, cinamono ir cukraus. 















   Varškės, miltų ir sviesto imame vienodą kiekį. Aš ėmiau po 150 g. Į varškę sutarkuojame sviestą ir viską suminkome. Po saują beriame miltus, į kuriuos jau įmaišyta pusė a/š kepimo mitelių. Toliau minkome tešlą, kol suberiame visus miltus. Gauname vientisą tešlos gabalą, kurį perskiriame į 2 dalis ir dedame į šaldytuvą 1 val. Tešlą galima dėti ir vientisame gabale, tačiau tada reiks šaldyti bent 2 val.
   Po valandos tešlą traukiame iš šaldytuvo. Dedame ant miltais pabarstyto stalo ir kočiojame apskritimo formos paplotį. Baigiant kočioti užberiame  cukraus (kiek jums norisi) ir dar pakočiojame. Apskritimą supjaustome į 16 trikampėlių. Vieną dalį aptepame uogine, kitą dalį apibarstome cinamonu (žinoma, galima juos visus skaninti vienodai :). Sukame nuo plataus trikampio ploto link smailėjimo. Viskas, dedame į popieriumi išklotą skardą. Imame antrą tešlos gabalą ir darome tą patį. 
  

     Sausainėlius pašauname į iki 180-200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 30 min. Jie turi gražiai iškilti ir švelniai paruduoti. Traukiame iš orkaitės ir ragaujame. Jei norite saldžiau, galite apibarstyti cukraus pudra. Skanaus!


Stuart Turton Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą

  Viršelis. Stuart Turton Evelina Hardkesl šiąnakt mirs dar kartą (The Seven Deaths of Evelyn Hardcastle), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė, 528 psl.
 Šią knygą galite įsigyti internetiniame knygyne
  Apie knygąBlekhito dvare šiąnakt vyks puota, iškelta panelės Evelinos Hardkesl garbei. Tik, deja, svaigaus maskarado įkarštyje šventės kaltininkei lemta mirti. Ir taip – kiekvieną vakarą, kol netikėtai į makabrišką mirties ir gyvybės žaidimą įkliuvęs Eidenas Bišopas išsiaiškins, kas siekia atsikratyti šeimininkų dukters.
    Kad rastų žudiką, jis teturi septynias dienas, o žaidimo taisyklės kasdien mainosi: netikėtumas lydi netikėtumą, nė vienas nėra tas, kuo dedasi. Ir jei iki paskutinio vakaro kulminacijos kaltasis nepaaiškės, puotos dalyviams Blekhite teks likti amžinai.
  Uždaroje aplinkoje vykstančios paslaptingos istorijos pavydėtų net Agata Kisti. Rašytojas Stuart Turton vysto neįtikėtiną siužetą ir kuria intrigos bei įtampos kupiną romaną.
  Stuart Turton – britų rašytojas, laisvai samdomas žurnalistas. Autorius Liverpulio universitete studijavo anglų kalbą bei filosofiją. Prieš pradėdamas rašyti knygas jis dirbo pačius įvairiausius darbus. Pardavinėjo knygas, Kinijoje dėstė anglų kalbą, rašė technologijų žurnalui bei Dubajuje rengė kelionių aprašymus. Debiutinė jo knyga susilaukė didžiulės sėkmės, o 2020 metais pasirodė ir naujas mistika apgaubtas detektyvinis romanas.
    Mano nuomonė.  Jei norite paskaityti netradicinį detektyvą, ši knyga kaip tik tokia. Veiksmas vyksta apleistoje Blekhito pilyje, maždaug XX a. pradžioje. Pradėjusi skaityti supratau, jog pati veiksmo vieta lemia tai, kad žmogžudystė bus įvykdyta mistinėmis aplinkybėmis, tačiau tokios painiavos, tokio kalambūro tikrai nesitikėjau. Man dar neteko literatūroje susidurti su sielos (sąmonės) perkėlimu iš vieno kūno į kitą, tam, kad būtų išaiškinta žmogžudystė. Pagalvojau, kaip aš jausčiausi būdama kito žmogaus ,,kailyje"? Jauti ir darai, tai ką darytų kitas žmogus, o mąstai kaip tu pats mąstytum. Ir taip septynias dienas iš eilės matuojiesi aštuonių žmonių ,,kailį". Įdomu, originalu, klampu, painu. Daug veikėjų, sunku susigaudyti, kuris skaitomu momentu yra tikras, kuris persikūnijęs. Gerai dar, kad knygos pradžioje yra pilies svečių sąrašas. Kaskart jį atsivertusi sustatydavau savo mintis į vietas, taip ir baigiau autoriaus mums, skaitytojams, sukurtą labirintą. Tikras iššūkis protui, logikai ir pastabumui, sunku nepasimesti ir nepamesti knygos. Kaip sako pagrindinis veikėjas Eidenas Bišopas: Blekhitas – vieta, kurioje prisikelia mūsų vidiniai monstrai. Tai jau tikrai.
   Linkiu būsimiems skaitytojams sėkmingai įveikti šį Stuart Tuton sukurtą literatūrinį labirintą.

2021 m. rugsėjo 18 d., šeštadienis

Joël Dicker Baltimorės knyga

  Viršelis. Joël Dicker Baltimorės knyga (Le Livre des Baltimore), leidykla Alma littera, 2017 m, iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 480 psl.
  Apie knygą. Markuso Goldmano giminė turi dvi atšakas: neturtingą, šiek tiek prasčiokišką Montklero (kuriai priklauso ir pats Markusas) ir turtingą, sėkmės lydimą ir prašmatnią Baltimorės. Didele tarpusavio meile abi giminės neliepsnoja, bet Markusas – išimtis. Jis tiesiog dievina dėdę Solą, tetą Anitą, du jų vaikus ir niekad nepraleidžia progos pas juos pasisvečiuoti. Tiksliau, nepraleisdavo iki 2004-ųjų. Tais metais dėdė pastebimai atšalo ir Markuso vizitai tapo retesni.
  „Baltimorės knygoje“ susipina trys siužeto sluoksniai. Pirmajame pasakojama apie laimingą, didelių problemų netemdomą giminės praeitį. Antrajame mozaikiškai dėliojami 2004-aisiais įvykusios dramos gabalėliai. O trečiajame – dabarties – iš perspektyvos žvelgiama į painią ir paslaptimis apipintą praeitį. Detalė po detalės prieš Markuso Goldmano akis skleidžiasi tikroji, nepadailinta giminės istorija...
  Joël Dicker (Žoelis Dikeris) gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje, Šveicarijoje. 2013 metais J. Dicker tapo Europos sensacija, pardavęs beveik milijoną savo romano „La vérité sur l’affaire Harry Quebert“ egzempliorių Prancūzijoje. Apie autorių ir knygą jau rašiau.
    Mano nuomonė. Dar kartą imdama į rankas Joël Dicker knygą įsitikinau, kad tai talentingas rašytojas, žodžio meistras, sugebantis puikiai pasakoti istorijas. Pirmoji jo knyga ,,Visa tiesa apie Hario Kvebeko bylą" paliko tikrai stiprų įspūdį. Ši knyga tarsi pirmosios priešistorė. Lėtas, apimantis įvairius gyvenimo aspektus pasakojimas visiškai nepabosta, atvirkščiai, norisi, kad istorija tęstųsi, kad dar ir dar galėtum mėgautis autoriaus žodžio galia. Tai knyga apie pašėlusį jaunystės laiką, kai viskas, rodos, įmanoma, apie šeimų nesusikalbėjimą, apie konkurenciją, apie draugystę, apie išdavystę, apie meilę ir pavydą. Tai knyga apie gyvenimo prasmę, kurią knygos gale apibrėžia Markusas Goldmanas: ,,Daugelis bandome suteikti prasmę savo gyvenimui, bet mūsų gyvenimas turi prasmė tik jei mes sugebame įgyvendinti tris likimo skirtas užduotis: mylėti, būti mylimam ir mokėti atleisti. Visa kita – laiko švaistymas." (472 psl.)
   Jei lyginsime abi autoriaus knygas, tai ši kiek nusileidžia pirmajai, gal labiau nuspėjama, gal mažiau aistros ir intrigos, tačiau skaityti ją taip pat smagu, kaip ir pirmąją. 

2021 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Sally Hepworth Anyta

  Viršelis. Sally Hepworth Anyta (The Mother-in-Law), Balto leidykla, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Nomeda Barkuvienė, 368 psl.
   Romaną ,,Anyta" su nuolaida galima įsigyti internetu: 
https://www.patogupirkti.lt/knyga/anyta.html

 Apie knygą. Liusė mamos neteko paauglystėje, tad buvo kupina vilčių, kad būsima anyta galės užpildyti jos širdyje atsivėrusią tuštumą. Deja... Elegantiška ir santūri Dajana yra mylinti žmona ir atsidavusi besilaukiančių pabėgėlių globėja, tačiau šalta savo vaikams ir anūkams. Laikui bėgant, marčios ir anytos santykiai tampa vis sudėtingesni.
   Praeina dešimt metų ir Dajana savo namuose randama negyva. Stalčiuje – atsisveikinimo laiškas, kuriame ji prisipažįsta nebeturėjusi jėgų kovoti su vėžiu. Tačiau po skrodimo paaiškėja, kad jokio vėžio nebūta. Kas gi vis dėlto nutiko? Ar tikrai Dajana pasitraukė iš gyvenimo pati? O gal kam nors jos mirtis buvo naudinga?
    Daugiasluoksnis romanas apie šeimos santykius ir lemtingus pasirinkimus. Galima jį skaityti kaip painią detektyvinę istoriją, bet greičiau tai – psichologinė drama, atskleidžianti sudėtingus veikėjų charakterius ir veiksmų motyvus.
    Sally Hepworth yra žmogiškųjų išteklių specialistė. Monašo universiteto, esančio Melburne, absolventė, romanų ėmėsi gimus pirmajam vaikui. Sally yra gyvenusi daugelyje pasaulio vietų, nemažai laiko praleido Singapūre, Jungtinėje Karalystėje ir Kanadoje, šiuo metu atsidėjusi tik rašymu ir yra įsikūrusi gimtajame Melburne kartu su vyru ir trimis vaikais. Ji yra prašiusi keletą romanų, tarp jų – „Kaimynų šeima" ir „Motinos pažadas".
      Mano nuomonė. Stebėtina, kad begalinė meilė savo vaikams gali priversti elgtis visiškai priešingai nei reikėtų elgtis, kad užgniaužta baimė dėl jų ateities gali sukelti katastrofiškas pasekmes. Kartais aš pagaunu save galvojant taip, kaip šios knygos herojė Dajana, sakydama sau, kad vaikai savo gerovę turi susikurti patys, savo jėgomis išbristi iš nemalonių situacijų, kad ateityje būtų stiprūs. Ir dabar, perskaičiusi knygą, džiaugiuosi, kad tie pagalvojimai taip ir liko pagalvojimais, o realybėje, kiek pajėgiu, tiek padedu. Puiki psichologinė šeimos drama, realiai sukurtos situacijos, kurios pateikiamos iš priešingų – marčios ir anytos – pozicijų. Dvi puikios moterys, nelinkinčios viena kitai nieko bloga, atvirkščiai, be galo mylinčios savo šeimą, tačiau dėl išdidumo, nesugebėjimo susikalbėti (išsikalbėti), terorizuojančios viena kitą. Ir tik įvykus nepataisomai tragedijai, išaiškėja situacija, kurią, gal būt, galima buvo pakeisti. Nors tema nėra lengva, knyga skaitėsi greitai, nesinorėjo paleisti iš rankų, kol neperskaičiau paskutinio sakinio.  Rekomenduoju.

Sofia Segovia Bičių dūzgesys

  Viršelis. Sofia Segovia Bičių dūzgesys (isp. El Murmullo De Las Abejas), leidykla Alma littera, 2020 m., iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas, 488 p.
   Romaną ,,Bičių dūzgesys" su nuolaida galima įsigyti internetu:

https://www.patogupirkti.lt/knyga/biciu-duzgesys.html 

    Apie knygą. Apelsinų žiedų ir medaus aromato, gamtos garsų ir vaizdų aprašymai kuria jusles žadinančią ir magišką romano „Bičių dūzgesys“ atmosferą. Rašytoja Sofía Segovia skaitytojus nukelia į dvidešimto amžiaus pradžios Meksiką, kur revoliucijos ir ispaniškojo gripo epidemijos fone auga pagrindinis veikėjas – bičių berniukas Simonopijas.
     Vieną dieną senutė Rocha išgirsta vaiko verksmą. Daugiau jo niekas negirdi. Netrukus senoji moteris randa pamestą kūdikį deformuotu veidu. Apleistas vaikas nuo galvos iki kojų aptūptas bičių, kurios jį lydės ir saugos visą gyvenimą. Rocha nuveža berniuką į žemvaldžių Fransisko ir Beatrisės namus ir pora, nepaisydama kaimo gyventojų prietaringo nusistatymo, nusprendžia kūdikį įsivaikinti. Meksikos revoliucija, ispaniškasis gripas ir žemių grobimai atrodo daug didesnė ir realesnė grėsmė nei „prakeiktas vaikas“.
   Simonopijas auga bičių apsuptyje. Jos šildo, perspėja, maitina, guodžia, saugo ir bendrauja su jaunuoliu, rodydamos jam gyvenimo kelius ir supantį pasaulį. Simonopijas daugybę kartų įtėviams atsilygina už gerumą. Jis nekalba dėl gomurio deformacijos, tačiau artimieji netrukus supranta, kad jis turi savo kalbą. Simonopijas gali suprasti bičių žinutes ir mato ateitį, kuri dažniau baugina nei džiugina. Labiausiai jis nori apsaugoti savo šeimą nuo besiartinančių grėsmių.
    Sofía Segovia gimė Meksikoje. Monterėjaus universitete ji mokėsi komunikacijos ir svajojo tapti žurnaliste. Visgi, pasirodė, kad grožinė literatūra yra didioji jos meilė. Autorė dirbo kūrybinio rašymo mokytoja, komunikacijos direktore vietos politikų rinkiminėse kampanijose ir parašė keletą pjesių teatrui, 2010-tais metais debiutavo su pirmuoju romanu. „Bičių dūzgesys“ – antroji rašytojos knyga, sulaukusi netikėtos sėkmės ir tapusi metų literatūriniu atradimu. Romanas „Bičių dūzgesys“ patiks magiško realizmo žanro meistrų Gabriel Garcia Marquez ir Isabel Allende gerbėjams.
       Mano nuomonė. Rekomenduoju, p
uiki knyga klasikos mėgėjams: daug labai gražaus teksto, lėtas veiksmas, šiek tiek romantikos ir magijos. Knygą perskaičiau tikrai ne per vieną dieną – paskaitau kelis skyrius ir padedu kitai dienai. Ir ne todėl, kad nepatinka, priešingai, knygos tekstas toks sodrus, tiesiog reikia laiko pasimėgauti iš puslapių dvelkiančiu apelsinų kvapu, pajusti bičių dūzgesį, Simonopijaus akimis pamatyti jį supantį pasaulį, išgyventi jam tekusias dideles negandas ar mažus džiaugsmus.
    Knygos veikėjų charakteriai labai ryškūs, savo tikslingais veiksmais nulemiantys siužeto vingius. Galėtų būti kitaip, bet bus taip, nes veikėjas nepajudinamas savo nusistatymuose. Ypač, jei likimą lemia neigiamos emocijos ar savanaudiški tikslai.
    Knygoje kuriama nuotaika skaitytoją apgaubia tarsi
iš kalnų nusileidusiu rūku, kuriame, net užvertus paskutinį puslapį, vis dar norisi sklandyti. Man patinka tas jausmas.