Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. vasario 27 d., šeštadienis

Pyragas su kopūstais

  Viriau balandėlius ir liko pusė galvos kopūsto. Valio, šiandien pietums kepsiu pyragą su kopūstais! Norėjau šį kepinį pavadinti mandriau, tačiau eilinį kartą susipainiojau, ką kepu – tartą ar kišą. Kaip aiškina internautai maisto žinovai:  Kìšas (quiche ) – tai pyragas trapios tešlos pagrindu su mėsos, žuvies ar daržovių įdaru, užpiltas kiaušinių ir pieno arba grietinėlės plakiniu, o Tárta  –  atviras tešlos krepšelis, pridėtas saldaus (vaisių, uogų) arba nesaldaus (mėsos, sūrio, žuvies, daržovių) įdaro. Sudėtinga suprasti kas yra kas, todėl aš su jumis dalinuosi skanaus lietuviško pyrago su lietuviškais kopūstais receptu :)

Pagrindui reikia: 
200 g miltų
100 g šalto sviesto
1 kiaušinio

Įdarui reikia:
500 g kopūsto
1 didelės morkos
1 kiaušinio 
1 svogūno
2-3 česnako skiltelių
aliejaus kepimui
1 v. š. adžikos ar pomidorų padažo
2 didelių kiaušinių;
1/2 puodelio pieno
100 g tarkuoto ,,Džiugo" ar kito kieto sūrio
pipirų, druskos

  1. Miltus paskleidžiame ant švariai nuvalyto virtuvinio stalo, į juos burokine tarka sutarkuojame sviestą, įmušame kiaušinį, įberiame šiek tiek druskos ir viską labai gerai išminkome. Turi gautis vientisos masės tešlos kamuolys.  Tešlą iškočiojame ir žemą apvalią kepimo formą užklojame tešla, suformuojame kraštelius ir dedame į šaldytuvą.
   P.S. visą tešlos gaminimo procesą galima atlikti ir virtuviniu kombainu :)

2. Kopūstą supjaustome, morką sutarkuojame burokine tarka, svogūną ir česnaką susmulkiname. Į didelę keptuvę įpilame aliejaus ir sumetame svogūną bei česnaką, kepame kol daržovės suminkštėja ir pagelsta, tada dedame morkas ir kepame toliau. Nepamirštame pamaišyti. Apkepus morkoms sudedame kopūstus, padruskiname, papipiriname ir toliau kepame nuolat pamaišydami (apie 15-20 min.). Kai kopūstai suminkštėja įkrečiame gerą šaukštą adžikos arba pomidorų padažo, viską dar kartą gerai išmaišome, nukeliame nuo ugnies ir paliekame aušti (būtinai!).
3. Kol kopūstai aušta kiaušinius išplakame su pienu, nuolat įberdami sūrio. Plakiniui sunaudojame 2/3 turimo sūrio.
4. Į praaušusius kopūstus supilame kiaušinių plakinį ir gerai išmaišome. Traukiame iš šaldytuvo jau suformuotą ir atšalusį tešlos krepšelį ir krečiame kopūstus. Įdarą paskirstome tolygiai po visą plotą ir apibarstome likusiu sūriu. 
5. Pyragą dedame į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie 50 min. Kepimo temperatūra ir laikas priklauso nuo jūsų orkaitės savybių. 
6. Iškepusį pyragą valgome šiltą (skonis nuostabus!) arba šaltą (skonis tobulas!) – rinktis jums.


2021 m. vasario 25 d., ketvirtadienis

Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka

Viršelis. Antonio Iturbe Mažiausia pasaulio biblioteka (The Librarian of Auschwitz), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Marija Potašenko, 448 psl.
Apie knygą. Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967, Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka", kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Dita gimė Prahoje, o 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.
  Knygos pagrindinė veikėja keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos, nes jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.
    „Mažiausia pasaulio biblioteka" – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų".
  Mano nuomonė. Nelabai aš mėgstu tokio pobūdžio knygas, tačiau ši mane užbūrė žmogiškumu, meile ir užuojauta, herojės vaikiškumu ir stiprybe. Viena tų knygų, kurios traukte traukia skaitytoją. Kiekvienas perskaitytas puslapis tarsi išgyventa dar viena diena koncentracijos stovykloje. Istorija tokia įtaigi, kad skaitydamas susitapatini su pagrindine heroje Dita, džiaugiesi drauge kiekviena išaušusia nauja diena, kiekviena išgelbėta knyga, arba liūdi ir baiminiesi dėl Ditos šeimos ar draugų likimų karo mėsmalėje. Rekomenduoju, skaitykite. Tai knyga apie žmogiškąją šviesą kaip atsvarą žiaurumui ir nužmogėjimui.

2021 m. vasario 23 d., antradienis

Rosella Postorino Ragautojos

Viršelis. Rosella Postorino Ragautojos (Le assaggiatrici), leidykla Alma littera, Vilnius, 2020 m., iš italų kalbos vertė Rasa Klioštoraitytė, 320 psl.
Apie knygą. Rosella Postorino (g. 1978 m.) – italų autorė. 2007-tais metais ji parašė pirmąjį savo romaną. Naujausia istorija „Ragautojos“ yra įkvėpta Krauzendorfo kareivinėse dirbusios Adolfo Hitlerio maisto ragautojos Margot Wölk gyvenimo. Ši moteris liko vienintelė gyva iš visų ragautojų ir sulaukusi 96 metų papasakojo savo istoriją. Deja, rašytoja Rosella Postorino nespėjo gyvai susipažinti su Margot, todėl knygos veikėjai suteikė savo vardą, taip bandydama geriau įsijausti ir atsakyti į klausimą, ką pati darytų patekusi į tokią situaciją.
   1943 metų pavasarį Roza Zauer paliko Berlyną ir apsigyveno pas uošvius Rytų Prūsijoje. Čia ji tikėjosi sulaukti karo pabaigos ir iš fronto grįžtančio vyro. Tačiau vieną rytą į duris pasibeldė esesininkai ir Rozai teko keliauti į slaptą Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerį – Vilko irštvą. Kartu su dar devyniomis išbadėjusiomis moterimis ji tris kartus per dieną privalėjo valgyti galingiausio Vokietijos žmogaus maistą. Kiekvienas kąsnis galėjo būti paskutinis, tačiau ji neturėjo teisės atsisakyti. Roza troško išgyventi ir sulaukti karo pabaigos, bet likimas siuntė jai vis sunkesnius išbandymus.
Mano nuomonė. Su šioje knygoje aprašomais faktais iki šiol neteko susidurti. Grynakraujės vokietės prievarta verčiamos ragauti maistą, kurį gamina fiureriui. Joms kiekviena diena tarsi rusiška ruletė - išgyvens ar bus nunuodytos. Karas eina į pabaigą, žinios iš fronto vis liūdnesnės, žmonės pradeda šnibždėtis, kad Vokietija pralaimi, o didysis vadas, pasislėpęs Vilko irštvoje, dreba dėl savo gyvybės. Pati istorija gana įdomi, paremta tikrais faktais, tačiau knyga blanki, kai kuriose vietose net nuobodi. Viršelio įrašas, kad tai meistriškai parašytas romanas, sunkiai atitinka tikrovę. Tiesa, skaityti lengva, daug tiesioginės kalbos, tačiau tai, kaip bebūtų keista, nesuteikia knygai gyvybės, pagrindinė herojė nuobodžiai monotoniška. Keistoka knygos pabaiga dar labiau sutvirtino nuomonę – tai tikrai ne ta knyga, kurią nuoširdžiai rekomenduočiau perskaityti.

2021 m. vasario 19 d., penktadienis

Virginie Despentes Vernonas Subutexas

Vienas sakinys. ,,Paryžiuje kūnai nenusiima kaukių." 206 p.

Viršelis. Virginie Despentes  Vernonas Subutexas (Vernon Subutex 1), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš prancūzų kalbos vertė Paulius Jevsejevas, 352 psl.

Apie knygą. Virginie Despentes (Viržini Depant, g. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė. Pirmasis V. Despentes filmas, 2000 m. pastatytas Prancūzijoje pagal romaną „Baise-moi“ (1993), dėl kontraversiško turinio buvo uždraustas rodyti, – tokia kūrinio cenzūra sukėlė daugelio menininkų pasipiktinimą. Jos esė knyga „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. V. Despentes parašė daugiau kaip 15 grožinių kūrinių ir yra apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Didžiausios sėkmės sulaukė jos trilogija „Vernonas Subutexas“. 
    Vernonas Subutexas ne taip jau seniai turėjo kultinę muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“. Dešimtajame dešimtmetyje legendos apie jį sklandė po visą Paryžių. Žavus, laisvas, pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas. Tačiau 2006-aisiais, atėjus interneto amžiui ir vinilų nuosmukiui, įrašų parduotuvė bankrutuoja, o Vernono reputacija žlunga. Pasibaigus santaupoms, kaupiantis skoloms ir mirus turtingam draugui, kuris mokėdavo už jo buto nuomą, Vernonas Subutexas atsiduria Paryžiaus gatvėse – visuomenės paribiuose.
Vienintelė Vernono Subutexo korta – trys kasetės, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, ką tik nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto ir Vernono šelpėjo, išpažintis. Ieškodamas naudos, Vernonas neapdairiai paskleidžia žinią apie kasetes, ir netrukus minia žmonių – nuo kino prodiuserių iki detektyvų ir garsenybių, – Vernonui nė neįtariant, jau lipa jam ant kulnų.

   Mano nuomonė. Pirmiausia, knygoje konkrečiai apibrėžtas veiksmo laikas ir vieta  – 2016 metai, Paryžius, o knygos veikėjai tiesiogiai susiję su pop kultūra, o konkrečiai su roko, pankroko, postpanko muzika.  Kodėl nuo to pradedu? Nes knygą galima ne tik skaityti, bet ir klausytis. Ne, ne skaitomo teksto, o muzikos, kuri knygoje tokia pat svarbi, kaip ir Vernonas. Tad norėdami šimtu procentų pajusti ir suprasti aplinką, kurioje vyksta veiksmas, įsijunkite Spotify ir imkite knygą į rankas: Vernon Subutex, T1 - playlist by Despentes | Spotify
   Manau, knyga tikrai patiks ne visiems, gal ką ir papiktins. Tačiau man ji pritiko, kaip pritiko ir Ch. Bukowski'o kūryba. Šioje knygoje pažinau Paryžiaus išvirkščiąją pusę, buvo įdomu, nes paradinę pusę esu pati mačiusi. Didelis reveransas vertėjui, tobulai pagavusiam ir perteikusiam gatvės kalbą, ir, pvz.,  džointo nevadinusiam marichuanos suktine, nes toks vertinys būtų visiškai netoleruotinas Vernono Subutexo aplinkoje. Taigi, kas mėgsta kiek kitokią, nenuglaistytą literatūrą – rekomenduoju.

2021 m. vasario 13 d., šeštadienis

Tortas su manų košės kremu



  Manų košė daugelio mūsų vaikystės maistas. Su cukrumi, su cinamonu ar su uogiene, kaip kas mėgsta. Tačiau vaikystė baigiasi ir manų košė palieka mūsų stalą. Ir štai, vartydama savo virtuvės knygų lentynoje nuo 1996 m. užsilikusį žurnalą ,,Paragaukite" randu meduolinio torto su manų košės kremo pertepimu receptą. Įdomybė, kurią būtina išbandyti. Produktai labai paprasti, visus radau savo namų lentynose ir šaldytuve. Tiesa, recepte nurodytas cukraus kiekis man pasirodo gana didelis, todėl aš kiek pakoreguoju receptą ir dar, manau, nepakenks citrina. 
Tai gi, mano meduoliniams torto lakštams reikia:
500 g miltų
180 g cukraus
3 kiaušinių
4 v. š. medaus
1 nubrauktas v. š. kepimo miltelių

Cukrų ištriname su kambario temperatūros sviestu iki baltumo, po vieną įmušame kiaušinius, supilame medų. Miltus sumaišome su kepimo milteliais ir palengva įberiame į dubenį su ištrintais produktais. Tešlą minkome rankomis, kol visi produktai susijungia, tada ją padaliname į 6 lygias dalis. Ant stalo tiesiame kepimo popierių, kurį aptepame riebalais (aliejumi ar sviestu), dedame vieną dalį tešlos ir iškočiojame ploną paplotį. Ant kepimo skardos uždedame popierių su tešlos papločiu ir pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame maždaug 10 minučių, kol paplotys įgauna šviesiai rusvą spalvą. Kol kepa vienas paplotys – kočiojame kitą.  Iškepusį ištraukiame ir paliekame vėsti. Tuo metu į orkaitę dedame kitą, jau paruoštą paplotį. Ir taip, kol iškepsime visus šešis. 

     Kol iškepti papločiai vėsta, verdame manų košę. 
Reiks: 
1 l pieno
120 g manų kruopų
pakelio vanilinio cukraus
žiupsnelio druskos
 Į puodą supilame pieną, kurį paskaniname druska ir  vaniliniu cukrumi. Kai pienas užverda, palengva, nuolat maišydami, suberiame manų kruopas ir verdame dar kokias 3 minutes. Tada puodą nukeliame nuo ugnies, uždengiame dangčiu ir paliekame atšalti. 
 
   O mes vėl grįžtame prie papločių, kurie, deja, nėra tokie gražūs, kaip norėtume. Todėl, kad tortas įgautų torto formą reikia juos apipjauti. Imame norimo skersmens apskritą indą, dedame ant iškepusio, nelygiais kraštais papločio ir apipjauname.  Gauname gražius šešis apskritimus. Papločių likučius atidedame į šalį – jų dar prireiks.  

  Manų košė jau atšalo – laikas gaminti kremą. 
Kremui reiks: 
180 g kambario temperatūros sviesto
120 g cukraus pudros
1 citrina
  Sviestą ištriname su cukraus pudra iki baltumo. Išspaudžiame citrinos sultis ir po šaukštą, nuolat maišant, sudedame atšalusią manų košę. Kremas turi būti vientisos konsistencijos, be gumuliukų. 
   
  Dabar formuojame tortą. Ant apvalaus lakšto užtepame kremą, dedame kitą lakštą, vėl užtepame kremą ir taip kol sutepame visus lakštus. Paspaudžiame, kad lakštai suliptų. Ant viršutinio lakšto taip pat užtepame kremo. 
   Susirandame papločių likučius ir susmulkiname juos kavamalėje. Apibarstome torto viršų ir šonus. Galime papuošti, tačiau nebūtina, nes trupiniai puikiai atlieka puošybos funkciją. Aš tortą gaminau Valentino dienai, tad teko širdutę iš džiovintų aviečių išpaišyti. 
    Iškeptą ir papuoštą tortą paliekame bent parai pastovėti, kad kremas susigertų į papločius. O tada jau ragaujame :)


Kepta lašiša su vynuogių-anakardžių padažu

  

  Nieko nenustebinsiu su orkaitėje kepta lašiša: paimame didelį gabalą lašišos file, saikingai apibarstome druska, aptepame sojos ir medaus mišiniu bei pašauname į orkaitę geram pusvalandžiui.
Reikės:
lašišos file;
druskos;
po 1 a. š. skysto medaus ir sojų padažo.

  Kad būtų įdomiau šalia lašišos galima įdėti pora šakelių mažų pomidorų, paskaninti juo šlakeliu balzaminio acto, užberti druskos ir kepti. Tiesa, pomidorų šakeles nuo lašišos atskyriau folija, kad daržovės neįgautų žuvies skonio.
Reikės:
2-3 mažų pomidorų su šakelėmis;
kreminio balzaminio acto
   
  Ir pagaliau patiekalo ,,vinis" – padažas. Susmulkiname riešutus, porą supjaustome žiedeliais, vynuoges – pusiau. Įkaitiname keptuvę, kurioje išlydome sviestą su aliejumi. Apkepame riešutus. Riešutams apskrudus, užberiame druskos, sudedame imbierą ir suberiame kario miltelius. Sumaišome, lengvai pakepame ir tada sumetame porą. Kai poras suminkštėja, sumetame vynuogių puseles ir kepame toliau. Vynuogės turi suminkštėti ir paleisti sultis. Tada supilame grietinėlę ir dar patroškiname, kol padažas sutirštės.
Reikės:
300 g vynuogių (žaliųjų ir raudonųjų);
sauja anakardžių riešutų;
1 poro;
1 a. š. aliejaus
30 g sviesto;
250 grietinėlės (10-13 proc.)
1 a. š. tarkuoto imbiero;
1 a. š. kario;
druskos.

   Išverdame garnyrą – ryžius ar bulves, ką labiau mėgstate. Viskas, serviruojame ir dedame ant stalo. Skanaus!

2021 m. vasario 6 d., šeštadienis

Kiaušininis likeris

    Prieš dieną kepiau morenginį tortą Sniegena: Morengų ir aguoninio biskvito tortas. Kaip patys suprantate, morenginiam tortui sunaudoju daug kiaušinio baltymo, o kur dėti trynius? Žinia, gerai šeimininkė nieko neišmeta, todėl teko prisiminti jaunystę, kai dažnuose namuose buvo maišomi visokie šamarliakai :) Vienas jų buvo kiaušininis likeris. Pasiskolinu lietuviškos Eurovizijos šūkį: ,,Pabandom iš naujo" ir einu makaluoti likerio.



Reikia:
8 kiaušinių tryniai;
skardinė kondensuoto pieno su cukrumi;
0,5 l degtinės.
   Kiaušinių trynius ištriname iki baltumo. Nesustodami maišyti supilame kondensuotą pieną, Vėliau – degtinę. Gerai viską sumaišome, supilame į grafiną ar užsukamą butelį ir pastatome šaltai dienai kitai. Ragaujame atsakingai, nes labai skanu ;)

Morengų ir aguoninio biskvito tortas


    
Jei norite nustebinti, palepinti, pradžiuginti savo svečius, būtinai iškepkite morenginį tortą. Jis tobulas! Receptą radau Sonatinos receptai (sonatinos-receptai.lt), šiek tiek jį pakoregavau, pasiraitojau rankoves, susirinkau produktus ir kibau į darbą.

                                                                                        Aguoniniam biskvitui reikia:
150 g sviesto
100 g cukraus pudros
1 citrinos tarkuota žievelė
1 a. š. vanilinio cukraus
4 kiaušiniai
100 g miltų
200 g maltų aguonų (pirkau Lidl)
2 v. š. pieno;
1 a. š. kepimo miltelių.

Morengui reikia:
5 kiaušinių baltymai
150 g cukraus;
žiupsnelis citrinos rūgšties

Kremui reikia:
400 g sviesto
2 skardinės (po 397 g) karamelinio kondensuoto pieno (Rududu ar iš Lidl)
1 v. š. kavos (tirpios ar granulėmis) 

Sirupui reikia:
6 v. š. vandens
4 v. š. cukraus
2 v. š. brendžio

    Morengą tortui kepiau iš vakaro. Kiaušinių baltymus atskyriau nuo trynių (trynius padėjau į šaldytuvą – vėliau gaminsiu likerį),  baltymus išplakiau iki putų, tada, toliau plakdama po šaukštą subėriau cukraus pudrą ir citrinos rūgštį (galima ir nedėti, bet man skaniau su rūgštele). Padidinau mikserio greitį iki maksimalaus ir plakiau, kol masė tapo labai standi ir blizgi (apvertus dubenį baltymų masė neiškrinta!). Ant kepimo popieriaus nusibrėžiau du planuojamo torto dydžio (20-24  cm) skersmens apskritimus ir juose paskleidžiau baltymų masę. Kepiau iki 120° C įkaitintoje orkaitėje apie 3 valandas su ventiliavimo funkcija (nevarstyti orkaitės durelių!), kol morengai gražiai iškilo ir tapo traškūs. Iškepusius, tiksliu, išdžiūvusius morengus palikau ataušti orkaitėje per naktį. 

   Kitos dienos rytą kepiau aguoninį biskvitą. Pirmiausia atskyriau kiaušinių trynius nuo baltymų. Minkštą kambario temperatūros sviestą (vakare išėmiau iš šaldytuvo ir palikau virtuvėje per naktį) ištryniau su 50 g cukraus pudros. Įmaišiau citrinos žievelę ir vanilinį cukrų. Po vieną suleidau kiaušinių trynius. Miltus sumaišiau su  kepimo milteliais, tada su aguonomis ir pienu bei atsargiai sudėjau į tešlą. Kiaušinių baltymus išplakiau iki standumo, suberdama likusią cukraus pudrą. Išplaktus baltymus atsargiai įmaišiau į aguonų tešlą ir sukrėčiau į kepimo popieriumi išklotą torto formą (forma turi būti tokio pat skersmens, kaip ir morengai) ir kepiau iki 200° C įkaitintoje orkaitėje 30 – 40 minučių. Iškeptą biskvitą palieku aušti ir tuo metu gaminu kremą. 
   Kremui skirti produktai būtinai turi būti vienodos kambario temperatūros. Sviestą išplakiau iki purumo, tada, nenustodama plakti, po šaukštą sudėjau karamelinį kondensuotą pieną ir įbėriau kavos granules (ar miltelius). Kremas turi būti vientisos konsistencijos.
    Pasiruošiau sirupą:  vandenį užviriau su cukrumi. Sirupui praaušus supyliau brendį.
  Ataušusį biskvitą perpjoviau skersai. Gavau du aguoninius biskvitus. Juos sušlaksčiau paruoštu sirupu ir ėmiausi lipdyti TORTĄ :)
    Vieną aguoninio biskvito sluoksnį aptepiau kremu. Ant viršaus uždėjau morengą, kurį taip pat aptepiau kremu. Toliau vėl kartojame: aguoninis biskvitas, kremas, morengas. Pabaigoje viską aptepame likusiu kremu. Ir viršų, ir šonus. Puošiame kaip mokame, dedame į šaldytuvą iki vakaro (ne trumpiau  kaip 4 valandoms) ir... vaišinamės bei vaišiname draugus!


Burgundiškas jautienos troškinys

  Šį troškinį ragavau prieš dvejus metus viešėdama Paryžiuje, o vakar išdykėlis facebook priminė, kaip buvo skanu. Beliko atgaivinti prisiminimus ir pasigaminti tikrai prancūzišką patiekalą – Bouef bourguignon

Reikės: 800 g jautienos;
200 g rūkytos šoninės;
2-3 svogūnų;
2 didelių morkų;
1 saldžiosios paprikos;
2-3 bulvės;
4 skiltelės česnako;
200 g pievagrybių;
1 v. š. pomidorų pastos;
1 v. š. miltų;
250 ml sultinio;
350 ml raudono sauso vyno;
druskos, maltų pipirų; lauro lapelių pagal skonį, aliejaus.



    Jautieną supjaustome nedideliais kubeliais, susmulkiname šoninę. Į įkaitintą keptuvę įpilame šiek tiek aliejaus ir sumetame  jautienos kubelius. Kepame, kol gražiai apskrunda. Išimame ir paliekame. Į keptuvę sumetame pusžiedžias supjaustytą svogūną. Kai svogūnas suminkštėja, sumetame stambiais supjaustytas morkas ir papriką, sutraiškytas česnako skilteles. Vėliau - šoninės gabalėlius, įberiame druskos,  pipirų, lauro lapų. Kai daržovės ir šoninė kiek apkepa, sudedame pomidorų pastą ir supilame sultinį. Suberiame miltus ir gerai išmaišome, kad neliktų gumuliukų.
   Į karščiui atsparų indą suverčiame apkeptus jautienos gabaliukus ir daržovių troškinį, supilame vyną.  Uždengiame. Troškinį dedame į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir pamirštame 3 valandoms. 
   Po 3 valandų nuplauname pievagrybius, perpjauname pusiau ir apkepame. Nulupame bulves ir supjaustome ketvirčiais. Ištraukiame jautienos troškinį, sudedame pievagrybius ir bulves. Vėl dedame į orkaitę ir kepame dar 30-40 minučių, kol suminkštės bulvės. 
    Troškinį ragaujame su raugintais agurkėliais ir keptais pomidoriukais su šakelėmis. Beje, jei bulvių dėjote nedaug, prie troškinio labai tiks bulvių-kalafiorų košė. Ir skanu, ir gražiai atrodo. 
           Bon appétit!

2021 m. vasario 2 d., antradienis

Kim Leine Amžinybės fjordo pranašai


Viršelis. Kim Leine Amžinybės jordo pranašai (Profeterne i Evighedsfjorden), leidykla Kitos knygos, 2019 m., vertė Ieva Toleikytė, 496 p. 
Apie knygą. Sukertopeno kolonija, vakarų Grenlandija, 1793 m. Kažkas nuspiria moterį nuo uolos į jūrą. Kolonijos pastorius danas Mortenas Falkas ilgisi namų. Jam talkinantį grenlandą katechetą degina pyktis ir skausmas. Tarp grenlandų ir kolonistų auga priešiškumas. Kartą per metus čia atplaukia laivas.
 Krašto gilumoje sukyla krikščionys grenlandai, kuriems vadovauja pranašai Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie svajoja apie laisvę, lygybę ir brolybę, būdami už 4 000 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus ir prancūzų revoliucijos. Morteną Falką drasko dilema: ar paklusti danų valdžiai, ar atsiduoti svaiginančioms grenlandų svajonėms apie laisvę?
  Romaną „Amžinybės fjordo pranašai" įkvėpė tikri įvykiai plačioje danų karalystėje XVIII a. pabaigoje. Knygos personažai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis ir suledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, jie keliauja jūra ir medžioja banginius, pėsčiomis pereina Norvegiją ir tampa didžiojo Kopenhagos gaisro 1795 m. liudininkais.
  „Amžinybės fjordo pranašai" yra monumentalus pasakojimas apie skirtingų kultūrų susidūrimą, apie galimybę rasti namus ir didžiąją svajonę apie laisvę.
   „Amžinybės fjordo pranašai" yra ketvirtasis autoriaus romanas. Be kitų svarbių įvertinimų, 2013 m. jis gavo prestižinį Šiaurės ministrų tarybos apdovanojimą. Knyga yra pirmoji trilogijos apie skausmingus ir iš naujo permąstomus Danijos santykius su Grenlandija dalis.
    Mano nuomonė. Yra tokios knygos, kurias skaityti smagu, tačiau perskaičius greit pasimiršta, ir yra tokios knygos kaip ši, kurios ilgai išlieka atmintyje. 
    Niūrūs viduramžiai. Bažnyčia daro vis didesnę įtaką žmonių gyvenimams, jos tarnai prasibrauna į nuošaliausius pasaulio kampelius. Į tolimą, Dievo apleistą Grenlandijos salą atvyksta jaunas pastorius Mortenas Falkas, pasiryžęs nugalėti čia kerojančią stabmeldystę ir  skleisti Dievo žodį tarp laukinių. Tačiau susidūręs su vietinių žmonių papročiais, jų išgyvenimo atšiauriomis sąlygomis galimybėmis, jų tikėjimu gamtos jėgomis, Mortenas Falkas ima abejoti savo bažnyčios skleidžiama tiesa. Grenlandija tampa jo gyvenimo dalimi.
       Knygos tekstas tarsi juodas apsiaustas pamažu apgaubia skaitytoją ir nugramzdina į niūrius viduramžius: purvas, nepriteklius, raganų teismai... Kuo toliau skaitai, tuo labiau grimzti. Pasijunti, tarsi gyventum tais laikais, kai utėlės galvoje buvo pats natūraliausias dalykas. Kelios dienos visiško atitrūkimo nuo civilizacijos ir dar kelios savaitės apmąstymų  apie potyrius skaitant – štai kokie tie Amžinybės fjordo pranašai.