Rachel Hore Paslapčių bokštas

Viršelis. Rachel Hore Paslapčių bokštas (A Place of Secret), leidykla ,,Tyto alba", 2018 m., iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, 504 psl.

Apie autorę. Rachel Hore (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji gimė 1960 m sausio 26 d. Surėjuje Jungtinėje Karalystėje. Studijavo šiuolaikinę istoriją Oksfordo Šv. Kotrynos koledže, vėliau dirbo Londone leidybos srityje, kol su savo vyru D. J. Tayloru ir trimis vaikais persikėlė į Noridžą Norfolko grafystėje. Dabar dėsto kūrybinį rašymą ir leidybą Rytų Anglijos universitete bei rašo knygas, tampančias bestseleriais. Pirmasis romanas, pasirodęs lietuvių kalba buvo ,,Savaitė Paryžiuje", antrasis – ,,Vitražų meistro dukra".  „Paslapčių bokštas" yra trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą

 Apie knygą. Ar sapnai gali būti perduodami iš kartos į kartą? Vaikystėje Džudė dažnai sapnuodavo tą patį košmarą: ji bėga per tamsų mišką, šaukdama mamą. Dabar šešiametė dukterėčia Vasara taip pat dažnai prabunda šaukdama, ir Džudei darosi neramu.

  O juk ji tenorėjo sužinoti tiesą. Tiksliau iš pradžių norėjo tik įvertinti astronominių prietaisų ir knygų kolekciją viename Norfolko dvare. Tai daugiau nei profesija, senos knygos – jos aistra. Ir galimybė patyrinėti vienišiaus Entonio Vikamo, XVIII a. astronomo, palikimą pasirodė jai labai viliojanti. Trumpam ištrūkti iš Londono į vietas, kuriose ji užaugo, pasimatyti su seserimi ir dukterėčia...
  Tačiau kai Džudei ima vertis tragiška Vikamo istorija, ji ima suprasti, kad prieš keletą šimtmečių gyvenusio astronomo ir jo įdukros Esteros likimai susiję su josios. Nuorodų ir sąsajų vis daugėja, ir atrodo, kad visų paslapčių raktas slypi bokšte, iš kurio Vikamas ir Estera stebėdavo žvaigždes. Tačiau ką bendra tas bokštas gali turėti su sapnais?

  Džudė ieško praeities raktų, kurie padėtų jai suprasti ir išgyventi dabartį. Šimtmečių senumo laiškai ir dienoraščiai, prarasta ir naujai surasta meilė, auksinis vėrinys su septynetu deimantinių žvaigždučių, slėptuvė bokšte – visa tai susipina į vieną istoriją, kurios paslaptys ir atradimai įtraukia ir nebepaleidžia.

  Mano nuomonė. Lengvai skaitoma, romantiška giminės istorija su praeities paslaptimis, žvaigždėtu dangumi, pranašiškais sapnais ir gražia pabaiga. Tokio pobūdžio knygų tikrai yra nemenkas pasirinkimas, pvz., Lucinda Riley ar Kate Morton romanai. Rachel Hore galima drąsiai statyti į vieną gretą šalia minėtų autorių. Tai romanai, kuriuos skaityti smagu, jie žadina vaizduotę, tačiau užvertus paskutinį puslapį po savaitės juos pamiršti. Lengva, įtraukianti, smagiam pavakario pasiskaitymui skirta literatūra. Sutikite, kartais labai reikia tokios literatūros, kuri leistų atitolti nuo kasdienybės problemų ir pripildytų širdis romantinių jausmų. Šis romanas yra būtent toks. Ir, galiu drąsiai patikinti, kad tai ne ta lėkštoji jausmų literatūra, kuri ilgam atgraso nuo panašaus stiliaus knygų skaitymo.

   Dar kaip pliusą galiu paminėti, kad knygoje paliečiama tema, kurią pastaruoju metu man vis pasitaiko užčiuopti, tai moterų-mokslininkių, moterų-menininkių likimai vyrų pasaulyje. Tiek knygos herojė, tiek knygoje ne kartą minimo Urano planetos atradėjo V. Heršelio sesuo Karolina dingsta istorijos dulkėse, išlieka tik vyrų, su kuriais jos drauge dirbo, vardai. Tad labai džiugu, kad bent romanuose jos iškyla kaip atradėjos ir menininkės, įdėjusios ne mažesnį indėlį į visuomenės pažangos raidą, nei šalia jų buvę vyrai.

   Tad skaitykite, mėgaukitės ir bent keliems vakarams atitolkite nuo kasdienio gyvenimo rutinos.

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Shin Kyung-sook Prašau, pasirūpink mama

Viršelis. Shin Kyung-sook  Prašau, pasirūpink mama (orig. Eommareul butakhae), „Baltų lankų“ leidykla, 2019 m., iš korėjiečių kalbos  vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, 240 psl.

Apie autorę. Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.  
Apie knygą. Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
   Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.                                                                  

  Mano nuomonė. Odė mamai. Labai jautriai papasakota šeimos istorija. Knygoje atskleidžiamas motinos ir vaikų santykis, kiek reikia šilumos, atjautos, supratimo, kad užaugintum vaikus, suteiktum jiems visa įmanoma. Atrodo, lyg ir nieko nevyksta, siužetas visiškai neįmantrus, tačiau emocijos liejasi per kraštus. Mamos portretas pinamas iš vaikų prisiminimų, nuotrupų, prisilietimų, žodžių. Kol mama buvo šalia, ji buvo tarsi nematoma, tarsi privaloma ir amžinai būsianti, ir tik jai dingus, ateina pajautimas, kiek liko neišsakyta, neišklausyta, nesuprasta. Artimųjų  prisiminimuose sugrįžta drauge praleistas laikas, kažkada atrodžiusios visiškai nereikšmingos smulkmenos, dabar, nebetekus mamos, įgauna prasmę, virsta meilės ir atsidavimo įrodymais. Labai graži knygos pabaiga, lyg apibendrinanti ir įprasminanti visą prieš tai pasakotą istoriją.

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Roksai

   Roksai, tai dar vienas nostalgiškas kepinys, atėjęs iš mokyklinių laikų. Atsimenu, tokie kietoki pyragėliai su razinomis –  būdavo ir skanesnių. Tačiau dabar, po daugelio metų, tokia nostalgija pagavo: išsikepsiu, pamaniau. Susigraibiau receptus iš kulinarinių tinklaraščių. Labiausiai imponavo tinklaraštininkės Kristinos puslapis  Su šaukštu aplink pasaulį, kadangi be recepto čia susipažinau ir su roksų paplitimo istorija. Įdomu, kad dabartiniu savo pavidalu šie kepiniai atsirado būtent Didžiojoje Britanijoje II pasaulinio karo metais. Siūlau ir jums apsilankyti https://susaukstuaplinkpasauli.blogspot.com/2015/03/klasikiniai-roksai.html  ir patiems pasiskaityti šių sausainėlių istoriją.

  Na, o dabar prie darbo. Aš, tiesą sakant, ne visai 100 proc. sekiau Kristinos nurodymais ,t.y., šiek tiek supaprastinau receptą, tačiau rezultatas pranoko lūkesčius.

Reikia:

200 g kvietinių miltų

100 g sviesto (šalto, ką tik iš šaldytuvo)

30 -50 g cukraus (priklauso, kaip saldžiai mėgstate. Man užteko 30 g)

2 a. š. cukraus pudros sausainių viršui pabarstyti)

1 kiaušinis

1 a. š. kepimo miltelių

2 v. š. pieno

150 g  džiovintų spanguolių (klasikiniams roksams naudojamos razinos).

Gaminame:

1. Į dubenį suberiame persijotus miltus, sumaišome su kepimo milteliais. Į miltus  burokine tarka sutarkuojame šaltą sviestą (sviestą galima ir pjaustyti mažasis gabaliukais, tačiau tarkuotas sviestas greičiau sulimpa su miltais); triname tarp pirštų, kol susidarys drėgni trupinukai. Tuomet suberiame cukrų, supilame lengvai paplaktą kiaušinį ir pieną. Gerai  viską ištriname iki vientisos masės, suberiame džiovintas spanguoles ir dar kartą gerai išmaišome. 
2. Kepimo skardą išklojame kepimo popieriumi. Šaukštu išdėliojame daugmaž vienodo dydžio tešlos kauburėlius.
3. Paruoštus roksus dedame į  iki 200ºC įkaitintą  ir kepame apie 15-20 min., kol sausainiai taps gražios auksinės spalvos. 
4. Iškepusius sausainėlius ištraukiame iš orkaitės ir paliekame skardoje apie 10 min. atvėsti, tuomet apibarstome cukraus pudra, sudedame į sausaininę ir ragaujame. 
5. Skanu su puodeliu arbatos ar balintos kavos arba stikline pieno.