Meškinio česnako ir paprastosios garšvos pesto

   Jau kuris pavasaris gaunu dovanų iš Žemaitijos  pundelį meškinių česnakų. Tokį pundelį gavau ir šiemet. O sode prisiskyniau jaunučių garšvos lapelių. Maniau, salotas gaminsiu. Tačiau užplaukė mintis, jog iš šių dviejų pavasarinių žolelių puikus pesto padažiukas išeitų.

Tad susirinkau produktus:

   nemenkas ryšulėlis meškinių česnakų;

   kiek mažesnis ryšulėlis garšvos;

  50-100 ml saulėgrąžų aliejaus;

  gera sauja skrudintų saulėgrąžų;

  50 g tarkuoto ,,Džiugo" sūrio;

  druskos.

  Žalumynus nuploviau, nusausinau ir supjausčiau. Sudėjau į blenderį (plaktuvą) ir šiek tiek išplakiau. Tuomet supyliau aliejų (pyliau per kelis kartus, kol plakinys įgavo košelės konsistenciją). Subėriau saulėgrąžas ir vėl plakiau. Pabaigai subėriau sūrį ir negausiai padruskinau (nebūtina, jei jums užtenka sūrumo). Dar kartelį lengvai  suplakiau, kad sūris susimaišytų  su žalumynų mase. 

   Visą šį gėrį užtepiau ant prancūziško batono ir vaišinau namiškius - juk pavasaris, vitaminų trūkumas, o šis pesto, tai vitaminų ir mineralų bomba. Tiek garšva, tiek meškinis česnakas turi daug vitamino A, B1, B2, C ir kt., eterinių aliejų, geležies, kalio, magnio, vario,  Žodžiu, ne tik skanu, bet ir sveika.  Valgykite ir kitus vaišinkite!

David Mitchell Sleido namas

 Vienas sakinys. ,,Sielvartas - amputacija, o viltis - neišgydoma hemofilija: kraujuoji ir kraujuoji be galo." 142 p.
 Žanras. Mistinis siaubo romanas.

 Viršelis. David Mitchell Sleido namas (Slade House), leidykla Tyto alba, Vilnius, 2016, iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys, 228 p.

 Apie autorių. David Mitchell gimė 1969 sausio 12 d. Southport mieste, Jungtinėje Karalystėje. Augo Malverne. Mokėsi Hanley Castle mokykloje, vėliau - Kento universitete, kur įgijo anglų ir amerikiečių lyginamosios literatūros magistro laipsnį.

 Dėstytojavo Sicilijoje, vėliau Japonijoje. Ten susipažino su žmona Keiko Yoshida. Po aštuonerių metų darbo Japonijoje grįžo į Angliją, kur užsiėmė rašymu. Augina du vaikus, šiuo metu gyvena Korko mieste, Airijoje.

  Už kūrybinę veiklą apdovanotas ne viena prestižine literatūrine premija.

   2007 m. David Mitchell įtrauktas į žurnalo "Time" 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą.
   Pagal romaną "Debesų atlasas" 2012 m. L. ir A. Wachowsky bei Tom Tykwer sukūrė to paties pavadinimo filmą.

 Apie knygą. Kas devyneri metai paskutinį spalio šeštadienį nuošalaus skersgatvio sienoje pasirodo juodos, mažos, geležinės durelės; jei jūs esate tas, kurio reikia, nustebęs lengvai jas atversite – ir pateksite į puikų sodą, kuriame stūkso Sleido namas. Maloni moteris pasitiks jus ir pakvies vidun. Iš pradžių iš namo išeiti visai nenorėsite. Tačiau vėliau paaiškės, kad ištrūkti jūs jau nebegalite... Kas devyneri metai kraupieji namo gyventojai prisivilioja tą, kuris jaučiasi vienišas, nesuprastas ir yra ypatingas, tik pats to nežino: prislėgtą paauglį, neseniai išsiskyrusį policininką, drovią koledžo studentę. Daugiau jų niekas nebemato. Kas iš tiesų vyksta Sleido name? Tiems, kurie sužino, jau būna per vėlu...
Penkios aukos, padariusios tą pačią klaidą – atvėrusios mažas, juodas dureles ir įžengusios į Sleido namą.
   „Augalai vyto, pienas rūgo, o vaikai beveik sulaukėjo, kol buvau visa panirusi į šiurpią Davido Mitchello Sleido namo magiją. Tai pašėlusiai išradingas, kraupus, anapusinis, bet kartu ir nuostabiai žmogiškas pasakojimas apie užkerėtą namą. Į jo gniaužtus ketinu sugrįžti dažnai.“ ( Gillian Flynn, bestselerio "Dingusi" autorė) 

 Mano nuomonė. Penkios įdomios istorijos, pasakojamos betarpiškai jas išgyvenančių veikėjų. Pradžioje euforija, kad jiems nusišypsojo sėkmė, vėliau, pamažu suvokiant esamą padėtį, baimė ir, galų gale, supratus neišvengiamą baigtį, panika.  Sklandi kalba, gražūs sakiniai, skaityti lengva ir įdomu. Nesu fantastinės literatūros gerbėja, tačiau šis kūrinys man įtiko. Suvoki, kad autorius tave vedžioja po neįmanomas realybes, tačiau lengvai tam pasiduoti, nes labai jau smagu pasinerti į magiškosios fantastikos su saikinga šiurpuliukų doze pasaulį.  Kūrinys, savo fabula, galintis konkuruoti su geriausiomis S. Kingo novelėmis.

 Įvetinimas. 5/5

Jo Nesbø Policija

Vienas sakinys. Žmogaus smegenys - tai keturmatis labirintas. Visi jame klaidžiojo, bet niekas nerado kelio. 250 psl.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo Nesbø Policija (Police), leidykla Baltos lankos, 2015 m., iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė, 354 psl.

Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.

Apie knygą. Serijinis žudikas mėgaujasi keršto skoniu. Jis renkasi, kankina ir žudo Oslo policijos pareigūnus būtent ankstesnių jų tirtų, bet taip ir neišaiškintų nusikaltimų vietose. Suburtai tyrėjų grupei tikrai nepakenktų Hario Hūlės įžvalgos ir nestandartinis mąstymas. Daug metų šis detektyvas praleido didžiausių Osle kriminalinių nusikaltimų tyrimų sūkury. Jo genialiai išsiugdyta nuovoka ir intuicija, visapusiškas atsidavimas darbui leido išsaugoti begalę gyvybių. O dabar, kai policininkų žudiko alkis nenumaldomai auga ir sukelia vis didesnę įtampą miesto taryboje bei žiniasklaidoje, Haris Hūlė negali padėti.
  Vienoje Oslo ligoninės palatoje gulinčio ligonio būklė kritinė – jis ištiktas komos. Paciento duomenys įslaptinti, o visiškai izoliuotą palatą saugo policija...
  „Pragariškas trileris… Šioje velniško siužeto istorijoje, pakišdamas vis naują aštrų posūkį, Nesbø sumaniai žaidžia su skaitytoju ir, mums nerimaujant dėl Hario, staiga šiurpiai šokiruodamas visiškai pakeičia pasakojimo kryptį.
Pasakojimas – išradingas, bet šitaip įtraukia pirmiausia todėl, kad po devynių ankstesnių ciklo romanų esame užmezgę tvirtus ryšius su herojais ir nenorime matyti, kaip su jais žaidžiama. O Nesbø čia žaidžia su visais, ypač su skaitytojais, tačiau iš pradžių norėję pykti pabaigoje prašome dar.“
Booklist Starred Review
   „Legendine tapusi tamsių ir intriguojančių Nesbø trilerių apie detektyvą Harį Hūlę serija žavi skaitytojus kaskart ryškesniu herojumi, kuris „Bręstančio blogio“ stiliumi pamažu virsta antiherojumi.“
Chicago Tribune

Mano nuomonė.  Jau nuo pirmų puslapių knyga įtraukia, suintriguoja - kas gi tas paslaptingasis, gulintis vienoje Oslo ligoninėje ir kruopščiai saugomas policijos. Haris Hūlė? Kodėl miesto tarybos narė ir naujasis policijos viršininkas nori juo atsikratyti? Daug klaustukų. Ir kuo toliau, tuo daugiau tų klaustukų kyla. Atrodo, jau va va, užčiuopei siūlo galą, tačiau Jo Nesbø talento dėka vėl visi siūlai susipina, susinarplioja ir lieki amo netekęs. Toliau įdėmiai seki siužeto vingius, gal kas paaiškės...ir taip iki knygos pabaigos. Tobulas trileris, nepaleidžiantis iki pat finalo (beje, kaip ir visos Hario Hūlės serijos knygos). Ši knyga iš kitų išsiskiria painesne intriga, didesniu įtariamųjų skaičiumi - čia kiekvienas veikėjas gali būti žudiku, kiekvienas turi juodąją sielos pusę, kaip ir kiekvienas jų yra nekalti. Skaitytojui visiškai susukama galva.

  Istorija, kurią Jo  Nesbø pasakoja, lyg ir baigiasi su paskutiniais knygos puslapiais, tarytum Haris Hūlė taria sudie savo kolegoms (tuo pačiu ir skaitytojams), tačiau lieka neįmintų mįslių, neatsakytų klausimų, o knygos gale iškyla kitos istorijos užuomazga. Todėl  lieka viltis, kad gal kada nors vėl susitiksime su Hariu Hūle.

Įvertinimas. 5/5

Jo Nesbø Sniego senis

Vienas sakinys. ,,Blogis nėra būtis, ieškanti būsto. Anaiptol, tai yra gėrio nebuvimas." 100 p.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo  Nesbø Sniego senis (Snomannen), leidykla Baltos lankos, 2013 m., iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė, 472 p

Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.

Apie knygą. Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet… namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką. Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas… Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį…

Mano nuomonė. Puiki knyga, kaip ir visos knygos apie Harį Hūlę. Jau tiek perskaityta Jo Nesbø detektyvų, kad nebėra ką nauja ir bepasakyti. Esu šio autoriaus gerbėja. ,,Sniego senį" išskirčiau iš kitų kaip labiausiai intriguojančią, gal net įdomiausią iš visos šios serijos. Įtraukiantis siužetas, šiurpulingi įvykiai, gera intriga, įdomūs veikėjai - viskas, ko reikia geram trileriui. 

Įvertinimas. 5/5

Salotos su fetos sūriu

   Mūsų šeimos mėgstamos salotos, kurios pirmosios dingsta nuo stalo. Jau keli sezonai, ar tai būtų pavasario, ar žiemos šventė - jos karaliauja ant stalo. Galvoju, na kodėl gi nepasidalinus šių puikių salotų receptu su jumis, gal ir jūsų šeima jas pamėgs.

    Reikės:
270 g fetos sūrio, skardinės konservuotų kukurūzų (285 g gryno kiekio), indelio juodųjų alyvuogių (160 g gryno kiekio), 150 g raudonos saldžiosios paprikos, 1/2 poro stiebo, 1 v. š. baltojo vyno acto, 1 v. š. alyvuogių aliejaus, džiovintų Provanso žolelių (naudoju ir rekomenduoju Kotany prieskonius).
  Gaminame:

 Į gilią salotinę dedame kubeliais supjaustytą fetos sūrį, griežinėliais susmulkintą porą, kubeliais -papriką, per pusę perpjautas alyvuoges bei konservuotus kukurūzus. Užpilame aliejumi, actu, pagardiname Provanso žolelėmis. Viską atsargiai sumaišome. Neberkite druskos, nes fetos sūris suteikia pakankamai sūrumo salotoms.

  Aktualu. Iš nurodyto kiekio produktų gaunasi apie 1 kg salotų, kurių bendras kaloringumas apie 1220 kcal, tad 100 g salotų yra tik 122 kcal. Mėgaukitės drąsiai!

Bolivinių balandų ir daržovių salotos

  Vitamininės salotos - taip jos pristatomos savaitraštyje ,,Savaitė". Jau vien tai, kad čia pagrindiniu smuiku groja visų sveiko gyvenimo aistruolių išgarbinta bolivinė balanda, man buvo akstinas jas gaminti.  O tai, kad kiti šių salotų ingredientai yra daržovės ir jokio majonezo, kėlė dar didesnį norą jas išbandyti. Susipirkau produktus ir pagaminau. Štai ką ragavome ir ką siūlau jums pabandyti:  

Reikės:

150 g šviežių ridikėlių, 50 g šviežių špinatų lapelių, 5-6 vyšninių pomidoriukų, kelių brokolio žiedynų, 100 g bolivinių balandų, 2 v. š. alyvuogių aliejaus, 2 a. š. medaus, 1 a. š. citrinų sulčių.

Gaminame:

 Pirmiausia išverdame bolivinių balandų sėklas. Kol jos aušta nuplauname ir nusausiname daržoves. Didesnius špinatų lapelius suplėšome, griežinėliais supjaustome ridikėlius, pomidoriukus perpjauname pusiau. Brokolio žiedynus nuplikome karštu vandeniu ir susmulkiname. Visas daržoves ir ataušusias bolivines balandas sudedame į salotinę ir apipilame padažu. Padažą pasigaminame  sumaišydami medų, alyvuogių aliejų ir citrinos sultis. Viską atsargiai sumaišome ir ragaujame. Tai sotus pusryčių patiekalas, suteiksiantis energijos visam rytui arba puikus garnyras prie baltos mėsos.

Įdaryti kiaušiniai

 Baigiasi šv. Velykų šventė. Visi draugai ir pažįstami apdalinti margučiais, o ant stalo dar kokie šeši akis bado. Na, nebenoriu aš tų virtų kiaušinių, ir niekas šeimoje jau nebenori į juos net žiūrėti. Tenka kažką iš jų pagaminti, o tas kažkas, tai įdaryti kiaušiniai. Senas geras, primenantis vaikystę, kiaušinių naikinimo būdas. Seniau, pamenu, juos įdarinėdavo ,,daktariška" dešra arba šprotais. Dabar pabandžiau kiek kitaip.

Tunu įdaryti kiaušiniai:

  Reikės: 3 kietai virtų kiaušinių, pusės skardinės tuno savo sultyse,  pusės nedidelio svogūnėlio, 1-2 šaukštų majonezo, pipiriuko ir druskos.

 Gaminame: Kiaušinius nulupame, perpjauname per pusę, išimame trynius ir sudedame juos į dubenį, Šakute sumaigome. Nusausiname tuną ir taip pat sumaigome šakute. Sumaišome su tryniais, pabarstome druska ir pipirais, sudedame labai labai smulkiai sukapotą svogūną, uždedame šaukštą majonezo. Viską šakute (galima ir blenderiu) išsukame iki vientisos konsistencijos (jei masė kieta, tai įdedame dar šaukštą majonezo). 

   Gautą masę sudedame į kiaušinio baltymo puseles (viso 6 puselės), papuošiame džiovintomis spanguolėmis - jos čia labai dera ir suteikia skoniui pikantiškumo.

Burokėliais ir silke įdaryti kiaušiniai:

 Reikės: 3 kietai virtų kiaušinių, vieno nedidelio virto burokėlio, pusės nedidelio svogūnėlio, 1-2 šaukštų majonezo, pipiriuko ir druskos, vieno gabaliuko silkės filė, kelių lapelių petražolių.

  Gaminame: Kiaušinius nulupame, perpjauname per pusę, išimame trynius. Burokėlį supjaustome kvadratėliais, susmulkiname svogūną. Visus ingredientus sudedame į plaktuvą. Įberiame druskos, pipirų ir visa tai suplakame iki vientisos masės. Įdedame 1-2 šaukštus majonezo (pagal skonį), atsargiai išmaišome. 

  Gautą masę sudedame į kiaušinio baltymo puseles (viso 6 puselės), Silkės filė supjaustome piršto storio gabaliukais ir po vieną uždedame ant burokėlių masės. Papuošiame petražolės lapeliu.

Baklažanų suktinukai su sūriu

   Atėjo savaitgalis - šaldytuvo valymo metas. Visas daržoves, kurios per savaitę nebuvo suvartotos, tenka kepti, virti ir kitokiais būdais naikinti, idant neatsidurtų šiukšlių kibire. Visas rastas daržoves (morka, burokas, cukinija, brokolis, pievagrybiai) iškepiau orkaitėje (žr. čia), o štai baklažaną ištiko kitoks likimas - jis tapo prabangiais suktinukais su sūriu :)

  Reikia:
1 baklažano;
200 g fetos tipo sūrio (aš turėjau ,,Favita");
ryšulėlio petražolių ar kitų žalumynų;
saulėgrąžų (skaniausia, žinoma, būtų su graikiškais riešutais);
kelių šaukštų grietinės;
slyvinių pomidoriukų;
2 skiltelės česnako;
druskos ir aliejaus.
Gaminame:
  Baklažaną nuplauname, nusausiname ir supjaustome plonomis juostelėmis per visą daržovės ilgį. Juosteles padruskiname ir paliekame 15 min. pastovėti. Gaminame įdarą: iki vientisos masės sumaišome sūrį (kaip minėjau, aš naudojau ,,Favita"), susmulkintas petražoles, išspaustas česnako skilteles ir grietinę (grietinės dedame tiek, kad gautume kreminę įdaro konsistenciją), suberiame saulėgrąžas.
Baklažano juosteles nusausiname ir kiekvieną apkepame įkaitintame aliejuje. Apkeptas juosteles sudedame ant popierinio rankšluosčio, kad aliejaus perteklius susigertų į rankšluostį.
    Imame baklažano juostelę, tepame kreminį įdarą, dedame pomidoriuką ir vyniojame. Ragaujame su skrudintu česnakiniu batonu. Skanaus!

Orkaitėje keptos daržovės

      Visas daržoves, kurios per savaitę nebuvo suvartotos, tenka kepti, virti ir kitokiais būdais naikinti, idant neatsidurtų šiukšlių kibire. Visas rastas šaldytuve daržoves (morka, burokas, cukinija, brokolis, pievagrybiai) iškepiau orkaitėje. Paprasta, taupu, sveika ir skanu, pirštelius  apsilaižysi. Tiesiog, kaip sakoma vienoje reklamoje: ,,Vieni pliusai". Dalinuosi šaldytuvo valymo patirtimi:
   Daržovės: morka, cukinija, brokolis, burokėlis, pievagrybiai.

   Dar reikės: aliejaus, druskos, pipirų, džiovintų prieskoninių žolelių, kmynų, balzamiko acto, žiupsnelis ,,Džiugo" sūrio, cukraus, 2 česnako skiltelės, citrinos sulčių. 

Gaminame: 
    1. kepimo skardą ištepame aliejumi.
     2. morką supjaustome nemažais šiaudeliais, suberiame į dubenį ir aliejumi pateptomis rankomis išmaišome (kas mėgsta, gali apibarstyti kmynais).  Suberiame į kepimo skardą.
     3. cukiniją supjaustome stambiais skritinėliais, sudedame į dubenį, užberiame druskos, pipirų, galima  ir džiovintų prieskoninų žolelių. Viską išmaišome aliejuotomis rankomis. Beriame į kepimo skardą.
     4. brokolį supjaustome žiedynais, sudedame į dubenį, užberiame druskos, pipirų, galima  ir džiovintų prieskoninų žolelių. Viską išmaišome aliejuotomis rankomis. Beriame į kepimo skardą.
     5. burokėlį nulupame, supjaustome pusrutuliais, sudedame į dubenį, apibarstome džiovintų žolelių mišiniu ir aliejuotomis rankomis sumaišome. Užberiame šiek tiek cukraus ir pašlakstome balzamiko actu. Dar sumaišome ir dedame į kepimo skardą.
      6. pievagrybius gerai nuplauname po tekančiu vandeniu, nusausiname ir perpjauname pusiau.  Beriame į dubenį. Pasigaminame užpilą: išspaudžiame česnako skilteles, užpilame šaukštu aliejaus, įlašiname citrinos sulčių, papipiriname. Užpilame ant grybukų ir išmaišome. Užtarkuojame ,,Džiugo" sūrio ir dar kartelį atsargiai išmaišome. Kepurėlėmis į viršų dedame į skardą.
    7. visas šias gėrybes pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame 20-30 min., priklausomai, kokias daržoves kepate. Pvz., grybai iškepė greičiau, tad juos išėmiau iš skardos ir toliau kepiau kitas daržoves. 
    Keptas daržoves skanu valgyti vienas ar su česnakinės varškės padažu. Daržovės taip pat puikiai tiks kaip garnyras prie pagrindinių patiekalų.  

Orkaitėje kepti šparagai

   Atėjo pavasaris ir parduotuvėse pasirodė pavasarinis šparagų derlius. Susigundžiau ir aš, nusipirkau šių daug vitaminų ir mineralų turinčių daržovių (pamenu, mano močiutės darželyjie jie buvo auginami kaip gėlytės:). Pasiskaičiau daug apie jų gaminimą ir nutariau, kad paprasčiausia bus kepti orkaitėje. Štai rezultatas:

  

Reikia:                                                                        Padažui:     

Ryšulio šparagų;                                                        v. š. majonezo;

aliejaus,                                                                      v. š. garstyčių;

druskos.                                                                      v. š. grietinės;

                                                                                    a. š. medaus.

  Šparagus nuplauname, nusausiname ir nupjauname sumedėjusią dalį (t. y., patrumpiname iki tos dalies, kur jie natūraliai lengvai lūžta). Kepimo skardą patepame aliejumi, šparagus taip pat apšlakstome aliejumi (labai negausiai) ir padruskiname. Paskleidžiame kepimo skardoje ir kišame į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepame apie 10 min. Daržovė turi būti traški, neperkepkite, nes perkepti šparagai sumedėja.

  Sumaišome visus padažui skirtus ingredientus ir užpilame ant iškeptų šparagų.

Silkė su karamelizuotais svogūnais ir spanguolėmis

   Paprastas, bet neprastas ir labai greitai paruošiamas silkutės receptas.

Reikės:
silkės filė;
100 g džiovintų spanguolių;
2 svogūnų;
v. š. cukraus,
aliejaus.




Gaminame:

Spanguoles nuplauname ir paliekame 30 min. šaltame vandenyje. Tuo metu supjaustome griežinėliais svogūnus ir 5 min. apkepiname aliejuje. Baigiant kepti užbarstome cukraus ir išmaišome, kad cukrus tolygiai pasiskirstytų. Kepame dar kokias 2-3 min. Nupilame vandenį nuo spanguolių, nusausiname ir suberiame į kepančius svogūnus. Viską dar pakepiname kokią minutę.

Silkę supjaustome gabalėliais ir išdėliojame silkinėje. Per vidurį sudedame atšalusį svogūnų ir spanguolių garnyrą. Ragaujame.

     Paprasta ir skanu.

Bulvių salotos: vokiškos ir lietuviškos

   Vokiškos bulvių salotos - klasika. Visi žino, visi ragavo, visi gamina, tik aš – ne. Nutariau ištaisyti šią klaidą. Puoliau ieškoti recepto  – vieną nužiūrėjau vokiškuose tinklapiuose, antrą pasiskolinau iš draugės, o produktais apsiribojau tais, kurie buvo namuose. Teko šiek tiek paimprovizuoti ir receptus pritaikyti mano kasdienybei. Štai rezultatas:

  Bulvių salotos (vokiškas variantas):
0,5 kg bulvių su lupenomis;
obuolys;
4-5 marinuoti agurkėliai;
puselė svogūno galvos;
1 skiltelė česnako;
50 g aliejaus;
25 g baltojo vyno acto;
50 g. agurkų skysčio;
1 v. š. garstyčių su grūdeliais;
keli svogūnų laiškai;
pusantro šaukšto cukraus;
druskos, pipirų

   Bulves verdame su lupenomis. Kol verda bulvytės, gaminame užpilą: smulkiai supjaustome svogūną, išspaudžiame česnaką, supilame actą, aliejų, agurkų skystį, įdedame šaukštą garstyčių ir suberiame cukrų. Viską stropiai išmaišom. Papipiriname, padruskiname, vėl išmaišome ir paragaujame. Jei ko trūksta jūsų skoniui - pridedame. 

   Išvirtas ir ataušusias bulves nulupame ir supjaustome pusrutuliais, agurkėlius susmulkiname riekelėmis, o obuolius -  nedideliais kvadratėliais.

   Imame kiek gilesnį dubenį ir sluoksniuojame: bulvės, agurkėlis, obuolys - pilame užpilą, vėl bulvės, agurkėlis, obuolys - pilame užpilą, vėl  bulvės - pilame užpilo likutį ir apibarstome pjaustytais svogūnų laiškais. Dedame į šaldytuvą, kad užpilas susigertų į bulves ir salotos įgautų aštrokai gaivų skonį. Skanaus!

Bulvių salotos (lietuviškas variantas ):

0,5 kg bulvių su  lupenomis;
1-2 virti kiaušiniai (nebūtina);
4-5 marinuoti agurkėliai;
puselė svogūno galvos;
2 v. š. majonezo;
2 v. š. grietinės (galima ir jogurto);
1 - 2 v. š. garstyčių su grūdeliais;
agurkų skysčio;
sauja skrudintų saulėgrąžų;
druskos, pipirų

  Bulves verdame su lupenomis. Kol verda bulvytės, gaminame užpilą: sumaišome  majonezą, grietinę (arba jogurtą) ir garstyčias. Smulkiai sukapojame agurkėlius ir svogūną, suberiame į užpilą. Viską stropiai išmaišome. Jei padažas labai tirštas - įpilame šiek tiek agurkų skysčio. Papipiriname, padruskiname, vėl išmaišome ir paragaujame. Jei ko trūksta jūsų skoniui - pridedame. 

   Išvirtas ir ataušusias bulves nulupame ir supjaustome dideliais kubeliais, taip pat supjaustome ir virtus kiaušinius.

   Imame gilesnį dubenį, suberiame bulves ir kiaušinius, suberiame saulėgrąžas ir užpilame padažu. Gerai išmaišome ir dedame kelioms valandoms į šaldytuvą. Skanaus !

Nicolas Barreau Vieną vakarą Paryžiuje

Vienas sakinys. ,,Meilė yra pirmoji pavasario žaluma, čiulbantis paukštis, akmenėlis, valiūkiškai mestas į vandenį, mėlynas dangus su baltais debesimis, vingiuotas kelia, vedantis pro kvepiančią prožirnių lysvę, šiltas vėjas, glostantis kalvą, ranka, suimanti kitą ranką. Meilė yra gyvenimo pažadas. Viskas prasideda nuo vyro ir moters",  50 p.
Žanras. Nostalgiškas meilės romanas.
Viršelis. Nicola Barreau  Vieną vakarą Paryžiuje  (Eines Abends in Paris), leidykla  Sofoklis, Vilnius, 2016 m., iš vokiečių kalbos vertė Lina Žukauskaitė, 304 p.,
 Apie autorių.  Nicolas Barreau gimė 1980 m. Paryžiuje, studijavo romanų kalbas ir literatūrą Sorbonos universitete. Rašytojas dirba viename Paryžiaus knygyne. Jį visi vadina ,,atsiskyrėliu knygų graužiku". 2007 m. pasirodė jo debiutinis romanas ,,Mano gyvenimo moteris" sulaukės didelės sėkmės. Vėliau sekė kiti romanai, kurie taip pat sėkmingai parduodami ir verčiami į daugelį pasaulio kalbų. „Vieną vakarą Paryžiuje“ – ketvirtoji Nicolas Barreau knyga, išversta į lietuvių kalbą. 2015 metais leidykla „Sofoklis“ išleido didelio populiarumo sulaukusį romaną „Paryžius visada gera mintis“.
Apie knygą. Alenas Bonaras, mažo nostalgiško kino teatro savininkas, yra tikras romantikas. Jis ištikimas senajai kino teatro dvasiai. Cinéma Paradis rodomi tik gražūs filmai, nėra reklamos, kukurūzų spragėsių ar gėrimų. Alenas svajoja nedidelį kino teatrq paversti magiška vieta, kurioje atgimtų prisiminimai. 

    Vyrui patinka žmonės, kurie ateina pažiūrėti filmų. Bet labiausiai jį žavi kerinti ir drovi moteris raudonu paltu vėlyvuosiuose trečiadienio seansuose visada įsitaisanti toje pačioje vietoje septynioliktoje eilėje. Vieną vakarą Alenas sukaupia drąsą ir pakviečia ją vakarienės. Jie puikiai praleidžia laiką ir nekantraudami laukia kito pasimatymo. Tačiau nutinka kai kas nepaprasto. Į Paryžių statyti naujo filmo ,,Švelnūs prisiminimai apie Paryžių" atvyksta žymusis Niujorko režisierius Alenas Vudis ir nuostabaus grožio aktorė Solena Avril.

  Kaprizingoji Solena dievina Cinéma Paradis nuo vaikystės ir įsikalė į galvą, kad tik čia galės gerai suvaidinti. Žaviosios aktorės dėmesio nestinga ir kino teatro savininkui, kurį ji apgaubia ypatingu dėmesiu ir palieka neišdildomą įspūdį. Jie vis daugiau laiko praleidžia kartu. Senasis kino teatras atgimsta, žurnalistų dėmesys, straipsniai laikraščiuose – Alenas atsiduria dėmesio centre. Tačiau paslaptingoji lankytoja, kurią spėjo įsimylėti, daugiau nebepasirodo. Ar tai sutapimas? Žinodamas tik mylimosios vardą, Alenas ryžtasi ją surasti ir išgyvena istoriją, gražesnę už bet kurį kino filmą. 
   Mano nuomonė. Naivus, lengvai nuspėjamas, nieko naujo nežadantis, tačiau labai šiltas, spinduliuojantis meile Paryžiui ir nostalgija senajam kinui. Tikrai nesakau, kad knyga verta didelių pagyrų, tačiau taip šilta ir saldu ,,ant širdies" darosi ją skaitant, tad ir labai peikti negali :) Jei šiandien norite kažko panašaus į saulėje tirpstančius plombyro ledus, šis kūrinys kaip tik toks.
Įvertinimas. 3/5

e

Tuno ir špinatų blyneliai

   Pietūs. pietūs, pietūs! Amžinas klausimas, ką gaminti pietums? Viskas pabodę, o valgyti tai norisi. 

   Pavarčiau Kalėdoms dukros dovanotą žurnalą  ,,Virtuvė", ir štai idėja - tuno blyneliai. Net į pardutuvę nereikėjo bėgti, viską radau šaldytuve:

6 kiaušiniai;

1/4 stiklinė miltų;

1/2 arbatinio šaukštelio baltojo vyno acto;

1 stiklinė (arba 2 indeliai) konservuoto tuno;

50-70 g smulkintų šviežių špinatų;

6-8 česnako skiltelės(susmulkintos);

1/2 arbatinio šaukštelio kepimo miltelių (sodos);

žiupsnelis druskos, pipirų.

keli smulkinti svogūno laiškai (nebūtina);

aliejaus - kepti.

   Dideliame dubenyje išplakiau kiaušinius, įmaišiau miltus su kepimo milteliais, supyliau actą. Tuomet sudėjau nusunktą tuną, špinatus, česnaką (svogūnų aš nedėjau), įbėriau druskos, pipirų ir viską išmaišiau. 

   Įkaitinau keptuvėje aliejų ir šaukštu suformavau 4 blynelius, kuriuos apkepiau iš kiekvienos pusės po pora minučių. Ir taip, kol iškepiau visus blynus.

      Skanaus! Prie blynų puikiai tinka morkų-salierų salotos, kumato pomidorai ar ,,tūkstančio salų" padažas (Thousand Island).

Mitch Albom Dievas skambina vienąkart

Vienas sakinys. ,,Kiekvienas žmogus turi dvi istorijas: viena yra jo gyvenimas, antra - ką kiti apie jį kalba." 174 p.
Žanras. Ezoterinis romanas.

Viršelis.  Mitch Albom  Dievas skambina vienąkart (The First Phone Call From Heaven), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš anglų kalbos Tadas Juras, 336 p.

Apie autorių. Mitch Albom (Mičas Albomas) – ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelnęs JAV bestselerių autorius, žurnalistas, režisierius, radijo ir televizijos laidų vedėjas ir muzikantas. Skaitytojus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, sužavėjęs tokiais bestseleriais kaip „Laiko saugotojas“, „Antradieniai su Moriu“ ir „Penki žmonės, kuriuos susitinki danguje“. Jo knygos išleistos net 49 pasaulio šalyse ir parduota daugiau nei 35 milijonai egzempliorių.
   Rašytojas gimė 1958 m. Passaic, New Jersey, JAV. Baigė Kolumbijos verslo mokyklą, Brandeis universitetą, 1995 m. susituokė su Janine Sabino.
Apie knygą. Jeigu tau būtų duota vienintelė galimybė savo artimajam pasakyti tai, ko nespėjai? Ar pasirinktum tikėti stebuklais?

Knygoje pasakojama apie nedidelį Mičigano valstijos miestelį, kuris patraukia pasaulio dėmesį, kai jo gyventojai sulaukia neįtikėtino dalyko – mirusių artimųjų skambučių iš dangaus. Miestelį užplūsta atvykėliai, kurie karštligiškai trokšta būti šio stebuklo dalimi. Vienintelis Salis Hardinas, ką tik grįžęs iš kalėjimo, auginantis mažametį sūnų ir gedintis mirusios žmonos, atsisako tikėti šia beprotyste, todėl atkakliai ieško tiesos.
„Dievas skambina vienąkart“– tai alegorinis pasakojimas apie žmonių tikėjimo galią, apie artimųjų netekties skausmą ir viltį, kad jie visada liks su mumis. Kai į pasaulį žvelgi atviromis akimis, paguoda gali ateiti netikėtu būdu ir pavidalu.
„Įkvepiantis pasakojimas, kuris skaitytoją priverčia susimąstyti, pajusti, patikėti, suabejoti ir vėl patikėti iš naujo.“
Garth Stein, rašytojas
„Gražu ir išradinga. Turbūt tai labiausiai sujaudinusi ir įkvėpusi istorija apie dangų po filmo „Svajonių laukas“ („Field of Dreams“).“
Matthew Quick, rašytojas
Mano nuomonė. Knyga sukėlė daugialypius jausmus ir visiškai priešingas mintis, nei rašoma knygos anonse. Knygos puslapiuose sutikau žmones, kurie, sulaukę stebuklo (na, gal tik stebuklo tikimybės), jį pavertė preke, jame pamatė savęs išgarsinimo galimybę, ėmė konkuruoti tarpusavyje: kas pirmas sulaukė skambučio, ką labiau myli mirę artimieji, kam paskambino, o kam ne. Nemanau, kad ši Mitch Albom istorija galėtų būti dvasinio įkvėpimo šaltinis, greičiau atvirkščiai, tai istorija apie mus sumaterialėjusiame pasaulyje, nebesugebančius atvira širdimi priimti stebuklus. Knygos herojų poelgiai man kėlė nemalonius jausmus, sumišimą, pasipiktinimą. Ir tik vienintelis Salis Hardinas, netikintis stebuklais iš dangaus, užgniaužęs širdgėlą, nepuolęs vedmainiauti prieš sūnų, nusipelnė mano simpatijų. Nesitikėjau, kad ši, visiškai atsitiktinai bibliotekoje pačiupta knyga, bus tokia atstumiančiai įtraukianti.
Įvertinimas. 4/5

Harlan Coben Apgauk mane kartą

Vienas sakinys. ,,Prakrapštyk paviršių ir pamatysi, kad mes visi vienodi". 145 p.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Harlan Coben  Apgauk mane kartą (Fool me once), leidykla Jotema, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Petrauskienė, 320 p.

Apie autorių. Amerikiečių rašytojas, kriminalinių romanų autorius Harlanas Kobenas (Harlan Coben) gimė 1962 m. sausio 4 d. Niuarke, Naujojo Džersio valstijoje. Dažniausiai jo romanuose figūruoja praeityje neišnarpliotos arba nebaigtos nagrinėti bylos (žmogžudystės, nelaimingi įvykiai ir t.t.), kurių veiksmas vyksta gimtosiose rašytojo vietose – Niuarke ir Naujajame Džersyje. Coben gimė ir augo žydų šeimoje, mokėsi Livingstono mokykloje, Naujajame Džersyje. Vėliau Amhersto koledže studijavo politikos mokslus ir kartu su savo geru draugu rašytoju Danu Brownu („Da Vinčio kodas“) priklausė „Psi Upsilon“ brolijai. Būdamas paskutiniame kurse suprato norįs rašyti romanus, tačiau gavęs politologijos mokslų diplomą, kurį laiką dirbo seneliui priklausančioje firmoje. Pirmą romaną parašė sulaukęs 26 metų, ir 1995 m. išleidęs du trilerius pradėjo rašyti taip vadinamą Mirono Bolitaro, sporto agento, laisvalaikiu užsiimančio nelaimėn pakliuvusių draugų gelbėjimu, seriją. Viso buvo išleista 11 šios serijos knygų. 2011 m. išleidžiamas romanas „Slėptuvė“(„Shelter“), kuriuo pradedama nauja Mikio Bolitaro, gyvenančio kartu su savo dėde Mironu, knygų serija. Harlan Coben apdovanotas trimis prestižinėmis kriminalinių romanų autoriams skiriamomis Edgar Award, Shamus Award ir Anthony Award literatūrinėmis premijomis. Dabartiniu metu H. Coben su žmona, gydytoja pediatre Anne Armstrong – Coben ir keturiais vaikais gyvena Ridžvude, Naujojo Džersio valstijoje.

Apie knygą. Buvusi specialiųjų operacijų pilotė Maja, grįžusi iš darbo, pamato protu nesuvokiamą vaizdą, nufilmuotą slapta kamera auklei stebėti. Ekrane Maja mato, kaip jos dvejų metų dukrytė žaidžia su savo tėvu, kuris prieš dvi savaites buvo nužudytas. Kyla klausimas, ar gali tikėti viskuo, ką matai, net jei beviltiškai to nori. Norėdama rasti atsakymą, Maja turi susitaikyti su tamsiomis  savo širdies paslaptimis bei apgaule ir tik tada pripažinti nesuvokiamą tiesą apie savo vyrą ir save pačią.

Mano nuomonė. Seniai beskaičiau Harlan Coben knygą, tad bibliotekoje pamačiusi naujai išleistą šio autoriaus knygą, čiupau ją. Nenusivyliau. Geras, na tiesiog tobulai suregztas detektyvas. Įtraukiantis siužetas, palaipsniui kylanti įtampa ir iki knygos pabaigos išlaikyta intriga. Perskaičiau vienu prisėdimu. Kai kurios vietos - pvz., nuolat pasikartojančios Majos haliucinacijos - kiek perspaustos ir ištęstos, tačiau visumoje knyga tikras saldainiukas detektyvinių trilerių mėgėjams. Tiesa, neatskleisdama siužeto detalių, noriu pasidalinti nuostaba, kad pirma nužudoma, o paskui tik žudikas išsiaiškina motyvus, dėl kurių tikrai verta buvo žudyti. Paradoksas :) 

Įvertinimas. 4/5

Jo Nesbø Galvų medžiotojai

Vienas sakinys. ,,Gražiems žmonėms nereikia kiauto, jiems nebūtina mokytis visų tų gudrybių mechanizmų, kuriais mes, visi kiti, saugomės, kai mus atstumia ar apvilia." 284 p.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Jo Nesbø „Galvų medžiotojai“ (Hodejegerne), leidykla Baltos lankos, 2016 m., iš norvegų kalbos vertė Ugnius Mikučionis, 302 p.

Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Jo Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle. Plačiau čia.

Apie knygą. Rogeris Braunas - geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus ,,galvų medžiotojas". Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam - prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales. Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve - tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausio meno istorijoje paveikslo savininku. Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.
Mano nuomonė. Tai dar vienas mano mylimo detektyvų autoriaus kūrinys, kurio pagrindinis herojus, deja, nėra Haris Hūlė. Na nieko, jau apsirtantu su mintimi, kad ne visos Jo Nesbo knygos skirtos Hūlei, tačiau negaliu apsiprasti su tuo, kad jos gerokai prastesnės už niūriojo detektyvo Hario Hūlės istorijas. Ši knyga ne išimtis. Nesakau, kad ji prasta, tačiau lyginant su Hūlės serija - ji silpnesnė. Siužetas rutuliojasi sparčiai, knygos veikėjai gana ryškūs ir nenuobodūs, ne visada įtikinantys, tačiau nenubodūs. Man neimponuoja tai, kad istorija pasakojama pagrindinio herojaus lūpomis. Pasakodamas istoriją tokiu būdu, autorius negali pabėgti iš herojaus regos lauko.Neįtikino ir kai kurie siužeto vingiai, pvz. Klaso Grėvės motyvas. Tačiau homoro nestokojanti autoriaus išmonė įkišti pagrindinį veikėją į šikinyką tikrai verta  dėmesio. Taigi, perskaičius šią knygą negaliu paskayti ,,vau, jūs būtinai tai turite perskaityti", ne, taip nėra, tačiau jei pabandysite skaityti, tikrai apturėsite malonumą.

Įvertinimas. 4/5

Ekrnizacija. Režisierius Morten Tyldum, vaidina: Aksel Hennie, Synnove Macody Lund, Nikolaj Coster-Waldau, 2011 m. Norvegija, Vokietija.  

    Filmą žiūrėjau tą patį vakarą kai baigiau skaityti knygą. Galvojau, ai, bus nuobodu, siužetas žinomas, herojų išvaizda ir elgesio manieros jau susikurtos. Tačiau nuo pirmų filmo kadrų buvau prikaustyta prie ekrano. Aktoriai visiškai atitiko Jo Nesbo sukurtus veikėjus, atmosfera taip pat tobulai atitiko knygoje sukurtą atmosferą, filmo siužeto vingiai neleido pasitraukti iki atomazgos. Puiki knygos ekranizacija. Ne interpretacija, bet ekranizacija, nes filmas visiškai atitiko knygos nuotaiką ir puikiai atkartojo siužetą. Filmas sukurtas skandinaviška maniera - šaltos spalvos, minimalizmas, daug  ištęstų, plaukiančių kadrų, beja, kaip ir litertūriniame J. Nesbo kūrinyje. 

Charles Bukowski Skaitalas

Vienas sakinys. ,,Gyvenimas nudėvi žmogų, nudėvi jį iki skylių." 43 p.

Žanras. Pulp Fiction (terminą pasiskolinau iš Q. Tarantino :)

Viršelis. Charles Bukowski Skaitalas (Pulp), leidykla ,,Kitos knygos", 2005 m., iš anglų kalbos vertė Mariu Burokas, 190 p.

Apie autorių. Charles Bukowski gimė1920 m. Andernache, Vokietojoje, tėvų pavadintas Heinrich Karl Bukowski. Jo motina, Katharina Fett, vokietė, sutiko jo tėvą, amerikietį kariškį po Pirmojo pasaulinio karo. Bukowski tėvai buvo katalikai. Jis mėgo tvirtinti, kad gimė dar iki tėvų vedybų, tačiau Andernacho dokumentuose nurodyta, kad jo tėvai buvo susituokę dar likus mėnesiui iki jo gimimo. 1928 m. šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Baltimorėje. Kad skambėtų labiau amerikietiškai,  tėvai būsimą rašytoją pradėjo vadinti Henry. 1930 m. jie persikėlė į Los Andželo priemiestį. Charles Bukowski pasakojo, kad jo vaikystės metais tėvas dažnai neturėjo darbo, buvo užgaulus ir smurtaujantis. Apie tai pasakojama jo autobiografiniame romane "Arklienos kumpis" ("Ham of Rye").

   Charles Bukowski taip pat buvo nuolat įžeidinėjamas kaimynystėje gyvenančių vaikų, dėl jo vokiško akcento ir drabužių, kuriais jį rengdavo tėvai. Jaunystėje Charles Bukowski buvo drovus ir jautėsi atstumtuoju.

   Ankstyvoje paauglystėje Charles’o Bukowski draugas William "Baldy" Mullinax, chirurgo alkoholiko sūnus, supažindino jį su alkoholiu. "Tai (alkoholis) padės man dar ilgai," vėliau rašė Charles Bukowski, apibūdindamas visą gyvenimą trukusio gėrimo pradžią.

   Pabaigęs Los Andželo vidurinę mokyklą, Charles Bukowski dvejus metus lankė Los Andželo Miesto Koledžą. Ten jis mokėsi menų, žurnalistikos ir literatūros.

   Kai Charles Bukowski buvo 24-erių, jo trumpą istoriją "Aftermath of a Lengthy Rejection Slip" išspausdino žurnalas "Story". Po dvejų metų, dar viena istorija "20 Tanks From Kasseldown" buvo išspausdinta "Portfolio III" kolekcijoje.

   Nepavykus įsitvirtinti literatūros pasaulyje Charles Bukowski nerašė maždaug dešimtmetį. Tą laikotarpį jis pats apibūdino kaip "dešimt metų gėrimo". Tie "prarastieji metai" suformavo pagrindą jo vėlesnėms autobiografinėms kronikoms. Tuo metu jis toliau gyveno Los Andžele, tačiau, taip pat, dalį laiko klajojo po JAV, dirbo padienius darbus ir apsistodavo pigiuose nakvynės namuose.

   6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Charles Bukowski ėmėsi darbo JAV pašto Los Andželo skyriuje, bet neišdirbęs nė 3 metų, metė darbą. 1955 m. jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujuojančios skrandžio opos. Jo situacija buvo beveik kritinė. Išėjęs iš ligoninės pradėjo rašyti poeziją. 1957 m. vedė Barbarą Frye, poetę iš mažo miestelio Teksase. Tačiau jie išsiskyrė 1959 m. Frye atkakliai tvirtino, kad jų skyrybos neturėjo nieko bendra su literatūra, nors ji dažnai abejodavo Charles’o Bukowski poetiniais sugebėjimais.

   Po skyrybų Bukowski vėl įniko į alkoholį ir poeziją. 1960 m. m. Charles Bukowski grįžo dirbti į Los Andželo paštą. Jame dirbo daugiau negu 10 metų. 1962 m. jį sukrėtė Jane Cooney Baker, kuri buvo pirmoji tikra jo meilė, mirtis. Charles Bukowski išliejo savo sielvartą parašydamas poemų ir istorijų seriją. Anot biografų, Jane buvo didžiausia jo gyvenimo meilė (ji buvo svarbiausia ilgoje kūrinių serijoje "Muses") ir įkvėpė jį rašyti.

   1964 m. Bukowski’ui gimė duktė Marina Louise Bukowski. Jos jis susilaukė su tuometine gyvenimo drauge Frances Smith, kurią Charles Bukowski menkinamai vadino "baltaplauke hipe" ir pan.

   Charles Bukowski mirė nuo leukemijos 1994 m. San Pedre,  Kalifornijoje, būdamas 73 metų. Jis buvo ką tik baigęs rašyti romaną "Skaitalas". Laidotuvių apeigas vykdė vienuoliai budistai. Pasakojimą apie laidotuves galima rasti Gerald’o Locklin’o knygoje "Charles Bukowski: A Sure Bet".

   Charles Bukowski antkapyje parašyta: "Don't Try" ("Nebandyk"), – frazė, kurią Bukowski naudojo vienoje savo poemoje, patardamas karjeros siekiantiems rašytojams ir poetams apie įkvėpimą ir kūrybiškumą. Iki šiol nesutariama, kokia yra tikroji frazės reikšmė.
 Apie knygą.  „Skaitalas“ – paskutinė Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994 m. – šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes. Neatsitiktinai knygos epigrafas – „skiriama prastai literatūrai“.

  Šis jau antrasis didžiojo Buko romanas lietuviškai primena Quentino Tarantino filmus (o gal atvirkščiai?): nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas Raudonojo Žvirblio. Ponia Mirtis užsako detektyvui surasti garsųjį prancūzų rašytoją Luji Ferdinandą seliną, mat šis – nors mirė jau prieš keliasdešimt metų – pas ją taip ir nepasirodė...

 Detektyvas Nikas Bileinas nuolat susiduria su „rimtomis“ problemomis: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. Nikas Bileinas, kaip ir visi Charleso Bukowskio herojai (beje ir jis pats) – švelniai tariant girtauja, bei nepasotinamai trokšta moterų...

  Šis Bukowskio kokteilis suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo.

Mano nuomonė. Smagus skaitalas, pagardintas ,,bukowskiškais" juokeliais. Kito apibūdinimo nerandu. Prieš skaitydamas turi nusiteikti susidurti su nuolatiniu pagrindinio veikėjo (o ir kitų personažų taip pat) gėrimu ir dulkinimusi - tai Bukowski išskirtinė etiketė.  Sarkazmas, juodas humoras, pajuoka viskam ir šaipymasis iš visko. Cinizmas ir liūdesys bei pragertas nenusisekęs gyvenimas - tai taip pat ,,bukowskiškos" literatūros bruožai. Šiame romane, sakyčiau, gal mažiau išryškėja liūdesys, būdingas kitoms jo knygoms, o visa neviltis paslėpta po prastos detektyvinės literatūros parodija. O gal rašydamas paskutinę knygą Bukowski suprato, kad pasaulio nebepakeisi, belieka tik susitaikyti ir dar kartą ciniškai jį iškoneveikti.

Įvertinimas. 4/5

Sjón Baldras, Šešėlio sūnus

 Vienas sakinys. ,,Saulė šildo baltą vyro kūną, liejantis ašaras droviai gurgždėdamas - giedantis nūdienos paukštis."24 p.
 Žanras. Romanas-saga (sakmė)

Viršelis. Sijón Baldras, Šešėlio sūnus (Skugga-Baldur), leidykla Apostrofa, 2009 m., iš islandų kalbos vertė Rasa Baranauskienė, 114 p.
Apie autorių. Sigurjón Birgir Si­gurðsson (gimė 1962 m. Reikjavike) save prisistato kaip rašytoją, poetą, libretistą, vizualiųjų menų atstovą. Sigurjón naudojamas pseudonimas  Sjón (Sigurjón) islandų kalba reiškia regėjimą.
 Pirmoji Sjón eilėraščių knyga "Sýnir" ("Vizijos") pasirodė 1978 m. 

 Yra parašęs septynis romanus, vienuolika poezijos rinkinių ir tris knygas vaikams, taip pt nemažai scenarijų filmams. 

  Jo kūryba išversta daugiau nei į 35 kalbas.

  Sjón kuria tekstus vizualiųjų menų projektams ir muzikantams, tokiems kaip The Brodsky Quartet ar Bjork. Būtent Bjork dainoms kuriami tekstai išgarsino rašytoją visame pasauyje. 

Ilgametę kūrybinę draugystę su šia dainininke 2001-aisiais vainikavo nominacija „Oskarui“ už dainų tekstus Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“.

  2005 m. už romaną "Skugga-Baldur" Sjón apdovanotas Šiaurės tarybos literatūros premija, dar vadinama "mažuoju Nobeliu". Taip pat yra gavęs „Satellite“ apdovanojimą už geriausią originalią dainą.

  Sjón vedęs Asgerður Juniusdottir, turi du vaikus, šuo metu gyvena Reikjavike. 

 Apie knygą. Atšiauraus islandiško peizažo fone rutuliojasi trijų personažų, kurių likimai keistai persipynę, gyvenimo istorija. Romanas parašytas XIX a. Romantizmo literatūros dvasia, nors jam netrūksta ir šmaikštumo. Jame gausu mitologinių ir biblinių motyvų, per kuriuos atsiskleidžia daugybė senajai ir naujajai islandiškai literatūrinei tradicijai būdingų klodų. 

   Mindaugas Peleckis rašo ,,Kas gi tas Baldras <...>? Skandinavų mitologijoje Baldras – šviesos ir grožio dievas. Baldro mirtis, paremta senovinėmis sakmėmis, islandų aprašyta dar XIII a. Jį galėtume lyginti su Nojumi, nes Baldras turėjo didžiausią tiems laikams laivą Hringhornį. Tačiau su juo Baldrui išplaukti gyvam nebuvo lemta – jį nužudė Lokis ir kiti dievai, vėliau – sudegino. Po mirties Baldras apsigyveno nuostabioje dangaus vietoje Breidablike. Įdomiausia, kad Baldro mirtis – pirmasis įvykis apokaliptinėje dievų sunaikinimo schemoje Ragnaroko (pasaulio pabaigos) metu. Tikima, kad Baldras atgims naujame pasaulyje. Beje, Baldras regėdavo pranašingus sapnus (juose matė savo ir savo motinos Frigg, kurios vardas reiškia meilę, mirtį), kurie jį slėgė."

  Mano nuomonė. Tęsdama pasakojimą apie mitologinį Baldrą, galiu pasakyti, kad šioje knygoje Baldras nėra tas, apie ką rašo Mindaugas Peleckis. Jis, kaip rašoma knygos anotacijoje, ,,nuožmus ir baisus žvėris. Buvo tikima, kad ši pikta lemianti tamsos ir šešėlių pasaulio vyriškosios giminės mitologinė būtybė yra katino ir lapės palikuonis". 

  O dabar apie kūrinį. Man patiko. Man žiauriai patiko. Trumpa, vienu atokvėpiu perskaityta knyga. Trys pasakojimo dalys ir laiškas, visas dalis surišantis į vieną istoriją. Poezija prozoje - štai tokiais žodžiais apibūdinčiau šį kūrinį.

    Atšiauri islandiška gamta, sniegas, saulė ir stingdantis šaltis. Žydroji lapė, besistengianti sušilti pakišusi snukutį po puria uodega ir klastingas žmogus su šautuvu - pastorius Baldras. Jau nuo pirmų sakinių mano simpatijos buvo lapės pusėje. 

   Antra pasakojimo dalis nuveda skaitytoją į kaimą, kur gyvena žolininkas, globojantis (globojęs) Dauno sindromu sergančią Aba.  Čia vėl iškyla pastoriaus Baldro paveikslas, lyg tarp kitko, neįkyriai, tačiau ir vėl iš neigiamos pusės.

    Trečia dalis jau susijusi tik su pastoriumi Baldru ir labiausiai šokiruojanti, atskleidžianti jo tamsią prigimtį. Būtent ši pasakojimo dalis remiasi islandų legendomis, mitologija, gamtos ir žmogaus vientisumu, patvirtina antroje pasakojimo dalyje išsakytą Ovidijaus mintį ,,Viskas kinta, niekas nedingsta" (66 p.)

  Primygtinai siūlau, jei patinka gera literatūra, skaitykite Sjón ,,Baldras, Šešėlio sūnus".

 Įvertinimas.  5/5

Kęstutis Navakas Vyno kopija

 

   Vienas sakinys. ,,<...> pagalvotos mintys niekur nedingsta, tam tikra prasme sykį pagalvotą mintį mes  galvojam amžinai, ji mumyse kažkur bus."   177 p.

   Žanras. Nusisvaigimai (Jūratė Čerškutė, literatūrologė).

   Viršelis. Kęstutis Navakas  Vyno kopija, leidykla Tyto alba, 2016 m., 200 p.

   Apie autorių.  Iš Vikipedija: Kęstutis Navakas gimė 1964 m.  vasario 24 d. Šeimyniškiuose, Utenos rajone. Aštuonerius metus gyveno ir mokėsi Taujėnuose, Ukmergės rajone. Vėliau persikėlė gyventi į Kauną, kur 1982 m.  baigė J. Aleksonio vidurinę mokyklą.

Vertėsi rašytojo amatu. 1988 m. debiutavo poezijos knyga ,,Krintantis turi sparnus".  1987-1988 m. buvo Kauno jaunųjų rašytojų sekcijos pirmininku. 1992 m. baigė vokiečių kalbos kursus Zalcburge. 1994-1996 m. rašė kassavaitines kultūros bei naujų knygų skiltis laikraščiams ,,Kauno diena" ir ,,Noriu". 1994-2005 m. knygyno-klubo ,,Septynios vienatvės" iniciatorius, įkūrėjas ir vienas iš savininkų, 1996-1999 m. ir knygyno vadovas. Knygyne surengė 70 literatūrinių vakarų. 1998-1999 m. pristatinėjo naujas knygas Lietuvos televizijoje, 2002-2004 m. dirbo šios televizijos laidoje ,,Kultūros namai". Bendradarbiavo savaitraštyje ,,Nemunas", laikraščiuose ,,Kauno diena", ,,Šiaurės Atėnai", žurnaluose ,,Laima", ,,Miesto IQ". 2014 m. tapo penkiasdešimtuoju ,,Poezijos pavasario" laureatu. Išvertė nemažai vokiečių bei kitų tautų poezijos, taip pat keletą apsakymų, pjesių bei libretų. Nuo 1993 m. Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

   Apie knygą. Romano pasakotoją apibūdinčiau knygos žodžiais: „Žlugę žmonės man gražūs.“ Klajojantis – vienu metu dabar ir atmintyje – po miesto alėją, nereprezentacines kavines, Muzikinį teatrą, užkaborines erdves ir kambario kosmosą stebėtojas įrodo, kad valkatavimas ir prasigėrimas gyvenimą gali paversti svaiginančiu meno faktu, jei bandoma numalšinti, bet nenugalima fantazija įspūdžius fermentuoja teisingai. Vynas neturi kopijų, tik nuodijančius falsifikatus, jų pavyzdžių pilnos knygotekos. Navakas falsifikato pagaminti nepajėgus.

Taigi, svaiginkitės, kol pajusite „nežinia ko alsavimą į mentis“. Tik po mažą gurkšnį, dideliu galite užspringti. Nes šioje knygoje net degtukai ant stalo kadaise yra šlamėję mišku.

Giedra Radvilavičiūtė, rašytoja

Tekstinės realybės šlovinimas, sunkiasvoris frazių barokas, sodrus minties minimalizmas, pasaulio literatūros montažas, kinematografas, skambus žodžių šlamėjimas, gyvenimo spektakliai, jausmų špagos ir skiautiniai, įvairiausio masto fantazijos bei (nusi)svaigimai – štai kas gyvena šiame ne-romane, kuris yra tikriausia kopijų kopija, o jo autorius jau yra gyvasis tekstas. Jame gyvenimas sulig kiekvienu žodžiu susigalvojamas, kuriamas ir tą pačią žodinę akimirką plagijuojamas, mat kiekvienam puslapiui, jo veikėjams ir autoriui galioja tokia „made of literature“, lygiai kaip ir…

Jūratė Čerškutė, literatūrologė

Knygos herojus miršta, nesusigaudo, kur jis, bet stebi savo laidotuves pro skylutę širmoje, atsipalaiduoja ir džiaugiasi pomirtiniais nuotykiais, linksmina skaitytojus netikėtais viražais. Navakas kuria koliažą iš rastų daiktų, sutiktų žmonių, muzikos (žinoma, vinilų), tapybos, literatūros (kaipgi be jos) ir rašytojų, filmų (kaipgi be jų) ir aktorių, filosofijos ir filosofų. Veidaknygės sekėjai atpažins pakabintus, ne, ne makaronus (o gal?), bet visokius internetinius kuriozus, šmaikščius juokelius iš K tikrovės. Linksmo skanavimo!

Violeta Kelertienė, literatūrologė 

   Mano nuomonė. Gražia poetiška kalba parašyta knyga apie...nieką. Tobula forma be turinio, be siužeto vingių. Herojus numirė jau pirmame romano lape. Pasitaiko. ,,Gyveni sau, gyveni, staiga tik plest - ir po velėna." Numirė ir atsidūrė ne rojuje ar pragare, o tamsiame kambaryje, kur už stalo sėdi Maria Cesares  - garsi XX a. pirmos pusės aktorė, vaidinusi ponią Mirtį Jean Cocteau filme ,,Orpheus". Taigi, Maria Cesares , nežinodama kur padėti numirėlį, suteikia jam galimybę grįžti vienai dienai į gyvenimą ir daryti ką nori, nepaisant laiko ir erdvės ribų: "Svaikite. Dabar jūs vyno kopija". Ir eina herojus, pasivadinęs K vardu, per gyvenimą - literatūrinį, kinematografinį, teatrinį - eina savo vienintelę dieną laistydamas vynu, svaigdamas nuo moterų (Telma ir Luiza, Claudia Cardinale ir kt), dalyvaudamas ,,intelektualiuose" knygų herojų, seniai mirusių rašytojų ar mąstytojų pokalbiuose bei bastydamasis po pasaulį (Roma, Barselona, Matala...). 

   Skaityti buvo įdomu, nes forma, žodžiai, situacijos (kai kurios net juokingos) man buvo suprantamos ir priimtinos. Aš knygoje neieškojau gilios minties, o tiksliau, jokios minties neieškojau, tiesiog priėmiau ją kaip žodžių žaismą ir tiek. Gal todėl ir perskaičiau. Gal skaitymui padėjo  ir tai, kad su rašytoju esame panašaus amžiaus, kad mus sieja to laikmečio (mūsų jaunystės) filmai, žinomi aktoriai bei skaitytos knygos - Google pagalbos šifruojant situacijas man neprireikė ;)   Daugelis internautų guodžiasi net nebaigę skaityti, nesupratę, nusivylę. Aš nenusivyliau, nes nieko labai ir nesitikėjau, tiesiog buvo įdomu perskaityti  "Metų knygos" rinkimams pasiūlytą knygą. Manau, romanas nevertas šios nominacijos, nevertas jis ir vietos mano knygų lentynoje, nes antrą kartą  jo tikrai neskaitysiu, deja... 

Įvertinimas. 3/5