Žanras. Pulp Fiction (terminą pasiskolinau iš Q. Tarantino :)
Viršelis. Charles Bukowski Skaitalas (Pulp), leidykla ,,Kitos knygos", 2005 m., iš anglų kalbos vertė Mariu Burokas, 190 p.
Apie autorių. Charles Bukowski gimė1920 m. Andernache, Vokietojoje, tėvų pavadintas Heinrich Karl Bukowski. Jo motina, Katharina Fett, vokietė, sutiko jo tėvą, amerikietį kariškį po Pirmojo pasaulinio karo. Bukowski tėvai buvo katalikai. Jis mėgo tvirtinti, kad gimė dar iki tėvų vedybų, tačiau Andernacho dokumentuose nurodyta, kad jo tėvai buvo susituokę dar likus mėnesiui iki jo gimimo. 1928 m. šeima emigravo į JAV ir įsikūrė Baltimorėje. Kad skambėtų labiau amerikietiškai, tėvai būsimą rašytoją pradėjo vadinti Henry. 1930 m. jie persikėlė į Los Andželo priemiestį. Charles Bukowski pasakojo, kad jo vaikystės metais tėvas dažnai neturėjo darbo, buvo užgaulus ir smurtaujantis. Apie tai pasakojama jo autobiografiniame romane "Arklienos kumpis" ("Ham of Rye").
Charles Bukowski taip pat buvo nuolat įžeidinėjamas kaimynystėje gyvenančių vaikų, dėl jo vokiško akcento ir drabužių, kuriais jį rengdavo tėvai. Jaunystėje Charles Bukowski buvo drovus ir jautėsi atstumtuoju.
Ankstyvoje paauglystėje Charles’o Bukowski draugas William "Baldy" Mullinax, chirurgo alkoholiko sūnus, supažindino jį su alkoholiu. "Tai (alkoholis) padės man dar ilgai," vėliau rašė Charles Bukowski, apibūdindamas visą gyvenimą trukusio gėrimo pradžią.
Pabaigęs Los Andželo vidurinę mokyklą, Charles Bukowski dvejus metus lankė Los Andželo Miesto Koledžą. Ten jis mokėsi menų, žurnalistikos ir literatūros.
Kai Charles Bukowski buvo 24-erių, jo trumpą istoriją "Aftermath of a Lengthy Rejection Slip" išspausdino žurnalas "Story". Po dvejų metų, dar viena istorija "20 Tanks From Kasseldown" buvo išspausdinta "Portfolio III" kolekcijoje.
Nepavykus įsitvirtinti literatūros pasaulyje Charles Bukowski nerašė maždaug dešimtmetį. Tą laikotarpį jis pats apibūdino kaip "dešimt metų gėrimo". Tie "prarastieji metai" suformavo pagrindą jo vėlesnėms autobiografinėms kronikoms. Tuo metu jis toliau gyveno Los Andžele, tačiau, taip pat, dalį laiko klajojo po JAV, dirbo padienius darbus ir apsistodavo pigiuose nakvynės namuose.
6-ajame XX amžiaus dešimtmetyje Charles Bukowski ėmėsi darbo JAV pašto Los Andželo skyriuje, bet neišdirbęs nė 3 metų, metė darbą. 1955 m. jis buvo paguldytas į ligoninę dėl kraujuojančios skrandžio opos. Jo situacija buvo beveik kritinė. Išėjęs iš ligoninės pradėjo rašyti poeziją. 1957 m. vedė Barbarą Frye, poetę iš mažo miestelio Teksase. Tačiau jie išsiskyrė 1959 m. Frye atkakliai tvirtino, kad jų skyrybos neturėjo nieko bendra su literatūra, nors ji dažnai abejodavo Charles’o Bukowski poetiniais sugebėjimais.
Po skyrybų Bukowski vėl įniko į alkoholį ir poeziją. 1960 m. m. Charles Bukowski grįžo dirbti į Los Andželo paštą. Jame dirbo daugiau negu 10 metų. 1962 m. jį sukrėtė Jane Cooney Baker, kuri buvo pirmoji tikra jo meilė, mirtis. Charles Bukowski išliejo savo sielvartą parašydamas poemų ir istorijų seriją. Anot biografų, Jane buvo didžiausia jo gyvenimo meilė (ji buvo svarbiausia ilgoje kūrinių serijoje "Muses") ir įkvėpė jį rašyti.
1964 m. Bukowski’ui gimė duktė Marina Louise Bukowski. Jos jis susilaukė su tuometine gyvenimo drauge Frances Smith, kurią Charles Bukowski menkinamai vadino "baltaplauke hipe" ir pan.
Charles Bukowski mirė nuo leukemijos 1994 m. San Pedre, Kalifornijoje, būdamas 73 metų. Jis buvo ką tik baigęs rašyti romaną "Skaitalas". Laidotuvių apeigas vykdė vienuoliai budistai. Pasakojimą apie laidotuves galima rasti Gerald’o Locklin’o knygoje "Charles Bukowski: A Sure Bet".
Charles Bukowski antkapyje parašyta: "Don't Try" ("Nebandyk"), – frazė, kurią Bukowski naudojo vienoje savo poemoje, patardamas karjeros siekiantiems rašytojams ir poetams apie įkvėpimą ir kūrybiškumą. Iki šiol nesutariama, kokia yra tikroji frazės reikšmė.
Apie knygą. „Skaitalas“ – paskutinė Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994 m. – šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes. Neatsitiktinai knygos epigrafas – „skiriama prastai literatūrai“.
Apie knygą. „Skaitalas“ – paskutinė Charleso Bukowskio knyga, pasirodžiusi 1994 m. – šiurkštus juodojo humoro tekstas, parodijuojantis populiariosios literatūros klišes. Neatsitiktinai knygos epigrafas – „skiriama prastai literatūrai“.
Šis jau antrasis didžiojo Buko romanas lietuviškai primena Quentino Tarantino filmus (o gal atvirkščiai?): nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas Raudonojo Žvirblio. Ponia Mirtis užsako detektyvui surasti garsųjį prancūzų rašytoją Luji Ferdinandą seliną, mat šis – nors mirė jau prieš keliasdešimt metų – pas ją taip ir nepasirodė...
Detektyvas Nikas Bileinas nuolat susiduria su „rimtomis“ problemomis: neištikimos žmonos, kvaili jų vyrai, seksualios ateivės iš kosmoso, numirėlių balzamuotojai ir pikti neurotiški paštininkai. Nikas Bileinas, kaip ir visi Charleso Bukowskio herojai (beje ir jis pats) – švelniai tariant girtauja, bei nepasotinamai trokšta moterų...
Šis Bukowskio kokteilis suplaktas iš sarkazmo, mistikos, ironijos ir personažų idiotizmo.
Mano nuomonė. Smagus skaitalas, pagardintas ,,bukowskiškais" juokeliais. Kito apibūdinimo nerandu. Prieš skaitydamas turi nusiteikti susidurti su nuolatiniu pagrindinio veikėjo (o ir kitų personažų taip pat) gėrimu ir dulkinimusi - tai Bukowski išskirtinė etiketė. Sarkazmas, juodas humoras, pajuoka viskam ir šaipymasis iš visko. Cinizmas ir liūdesys bei pragertas nenusisekęs gyvenimas - tai taip pat ,,bukowskiškos" literatūros bruožai. Šiame romane, sakyčiau, gal mažiau išryškėja liūdesys, būdingas kitoms jo knygoms, o visa neviltis paslėpta po prastos detektyvinės literatūros parodija. O gal rašydamas paskutinę knygą Bukowski suprato, kad pasaulio nebepakeisi, belieka tik susitaikyti ir dar kartą ciniškai jį iškoneveikti.
Įvertinimas. 4/5
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą