Tom Rob Smith Slaptoji kalba

 

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Tom Rob Smith  Slaptoji kalba (The Secret Speech), leidykla Alma Littera, 2010, iš anglų kalbos vertė Indrė Veličkaitė, elektroninė knyga.

Apie autorių. Tom Rob Smith gimė 1979 m. Londone. Studijavo Kembridže St. John kolegijoje. Baigęs kolegiją laimėjo Harper Wood Studentship  stipendiją ir literatūrinius įgūdžius lavino Parvin Universitete Italijoje. Baigęs studijas dirbo scenaristu.

   Jo pirmasis romanas ,,The Child 44" (Vaikas 44), paskelbtas 2008 metų pradžioje. Romaną parašyti įkvėpė tikra Andrei Chikatilo istorija. Jis buvo apdovanotas 2008 m Fleming Steel Dagger premija už geriausią metų trilerį, vėliau susirinko dar ne vieną nominacija. Ridley Scott įsigijo ekranizacijos teises. Vėliau buvo parašytas knygos tęsinys ,,The Secret Speech" (Slaptoji kalba), bei trečia knyga ,,Agent 6".

   Šiuo metu Tom Rob Smith gyvena centriniame Londone su savo vaikinu Ben Stephenson.

  Apie knygą. Sovietų Sąjunga, 1956 metai. Stalinas miręs. Žiaurus jo režimas visuomenę paliko griuvėsiuose: nors tikrieji nusikaltėliai buvo tariamieji teisėtvarkos tarnai, nusikaltimais būdavo apkaltinami nekalti žmonės. Kai tautai paskelbiamas slaptasis Stalino įpėdinio Chruščiovo manifestas, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Chruščiovo skleidžiama žinia: Stalinas buvo tironas ir žmogžudys. Pažadas: Sovietų Sąjunga pasikeis. Buvęs Valstybės saugumo pareigūnas Levas prieš trejus metus, rizikuodamas gyvybe, sulaikė žiaurų žudiką ir už didvyriškumą buvo apdovanotas. Tačiau jo uoli tarnyba valstybei (Levui šimtus kartų teko nekaltus žmones siųsti į lagerius) atsigręžia prieš jį patį. Nauja valdžia išlaisvina daugybę kalinių ir šie sukelia bangą brutalių represijų, nukreiptų prieš sovietų veikėjus. Ir Levas su šeima tampa jų taikiniu. Patekęs į pavojingos gaujos vadės spąstus, Levas braidžioja šaltais požeminiais Maskvos nuotekų tuneliais, jam tenka patirti pažeminimą Sibiro lageryje, jis tampa Budapešto sukilimo liudytoju ir mato, kaip maištingąją Vengrijos sostinę su žeme lygina sovietų tankai.

   Mano nuomonė. Tai lyg ir pirmosios Tom Rob Smith  knygos tęsinys. Tie patys herojai, (tik veiksmas vyksta po keleto metų), tas pats ,,bondiškas" Levas Demidovas bei jo neįtikėtini nuotykiai. Į laisvę išleidžiama dalis politinių kalinių ir daugybė ,,zekų". Per šalį ritasi keršto banga buvusiems KGB darbuotojams. Trileriui vystyti aplinkybės idealios, kuo autorius ir pasinaudojo. Veiksmo daug, sunkiai realybėje įsivaizduojami nuvykimas ir pabėgimas iš gulago, gaudynės namų stogais Budapešte, moteris - vagių gaujos ,,atamanė" ir politinių to  laikmečio peripetijų interpretacija. Galiu tik pasikartoti, ką jau sakiau apie knygą ,,Vaikas 44" - knyga greitam vartojimui, bet žanro rėmuose tikrai nėra prasta. O jei korektūros klaidų būtų mažiau, būtų dar 1 balu geresnė :) 

Įvertinimas. 3/5

Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

   Vienas sakinys. ,,Abejojantis - silpnas, neabejojantis - aklas" 80 p.
  ,,Pasaulyje nieko nėra, ko negalėtų būti, tačiau jame niekada nebūna ir taip, kaip yra" 119 p.
   ,,Ir nebūtina nieko įrodinėti, gyvenimas seniai įrodytas" 258 p. 
Žanras. Fantastika-mistika-detektyvas.
Viršelis. Donaldas Kajokas
Apie autorių. Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. 1975 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau - Literatūros muziejuje. Nuo 1989 m.  Nemuno žurnalo skyriaus redaktoriumi. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga ,,Žeme kaip viršūnėmis". 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“.
Apie knygą. ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai bei intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiuoju asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybės netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
   Mano nuomonė. Puiki, įtraukianti, tiesiog įsiurbianti ir nepaleidžianti iki paskutinio sakinio  knyga. Knyga, kuri sukėlė tiek daug minčių, kad net nežinau nuo ko pradėti ir kada reiktų sustoti, todėl teikiu minčių santrauką.
   Realybė, fantazija, mistika - viskas persipynę.
   Kaip reta graži kalba. Skaitydama Jutos monologus apie nagelus, pagavau save, kad eilutes bandau rimuoti ir mintys kažkodėl nuklysta prie Getės ,,Fausto". O ko verti tokie perliukai: ,,Jos žvilgsnis išgąsdinto driežo kojytėmis lakstė po sienų apmušalus" (149 p.) arba ,,Tobula tyla žvilgsniui" (238 p.)
   O kiek išmonės nesybių pavadinimuose, jų apibūdinimuose. Taip, galiu pripažinti, kad ne visai supratau, kas/kokios tos nesybės (čia apie  skyrių ,,Žasliasis sąsiuvinis", kas skaitėte knygą;), tačiau D. Kajoko žodžiai veikė kaip hipnozė, skaičiau su užsidegimu ir visiškai nesijaudinau dėl savo nesupračio :)  
    Kažkas tarp ,,Trobelė" ir ,,Haris Poteris" bet su ironijos gaidele, pvz. nesybė, kurios pavadinimas Uolusi Šikdarbis panašus į raudoną medžiagos gabalą, dažniausiai gyvena apsivijęs jaunų žmonių kaklus.
    Ir dar daug, daug visko...  
   Lenkiu galvą prieš autoriaus talentą. 
   Įvertinimas. 5/5 (negaila būtų ir daugiau balų skirti :)
  P. S. Knygos ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" mistinis turinys ir hipnotizuojanti kalba pastūmėjo mane pasidomėti ir  Donaldo Kajoko poezija:

neištversiu meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas
nes miega smilgoj sraigė bet naktis
geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas
ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys

Geriu aš vyną vienas ir jau netgi
geriu beveik kaip vienas taip ramu:
tiktai per meilės gylį nuo vienatvės
tiktai per smilgos grožį nuo namų

Geriu aš vyną vienas bet ištiesęs
šią taurę tau: kaip rytas vakare
save atranda nors dar jo nėra
geriu aš vyną vienas bet jau dviese

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

 

 

Jo Nesbø Šikšnosparnis

Vienas sakinys. ,,Žmonės bijo to, ko nepažįsta. Ir nekenčia to, ko bijo." 137 p.

 Žanras. Detektyvas.

 Viršelis. Jo Nesbø  Šikšnosparnis (Flaggermusmannen), leidykla ,,Baltos lankos", 2015 m., iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gercmanienė, 366 p.

 Apie autorių. Jo Nesbø tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido visą seriją knygų, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Nesbø gimė (1960.03.29) Osle, vaikystę leido Molde.  Baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmąją knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui. Šiuo metu rašytojas su žmona ir dukra Selma gyvena Osle.
   Apie knygą. Haris Hūlė Norvegijos policijos išsiunčiamas į Australiją stebėti, kaip vyksta nužudymo bylos tyrimas. Auka – dvidešimt trejų metų norvegė televizijos įžymybė.

Nors Hūlei griežtai nurodyta nesikišti į kolegų darbą, jis ne iš tų, kurie stebi veiksmą iš paskutinių eilių. Ieškodamas bent menkiausios užuominos Haris susibičiuliauja su vienu bylai vadovaujančiu detektyvu. Ką juodu užčiuopia – tėra tik pradžia virtinėje neišaiškintų žmogžudysčių. Jiems vis giliau kapstant ir artėjant prie žudiko, Haris ima baimintis, kad nė vienas, kuris prisideda prie šios bylos tyrimo, nėra saugus.

  Mano nuomonė. Pagaliau... Sulaukėme knygos, nuo kurios puslapių pirmą kartą nužengė detektyvas Hūlė.  Suprantama, būtų buvę geriau, jei ši knyga lietuviškai būtų pasirodžiusi anksčiau, nei, pvz. Raudongurklė ar Gelbėtojas. Ši knyga kiek silpnesnė nei minėtosios, komisaras dar nėra toks prasigėręs cinikas, dar jam ,,augti ir augti" iki  mums jau pažįstamo Hūlės.  Tačiau skaityti įdomu, kriminalinis siužetas eina paraleliai su aborigenų mitais bei Australijos kolonizavimo istorija. Smagu žinoti, kad autorius po šios knygos toliau augino Harį Hūlę kaip detektyvą, leido jam ištirti dar ne vieną kriminalinę bylą ir pelnyti skaitytojų simpatijas.

   Štai ką Jo Nesbø  kalba apie ,,Šikšnosparnį":

  Parašyta su naujoko užsidegimu. Ši istorija persmelkta ne tik vietos, kurioje buvo rašoma, dvasios, bet ir mano paties gyvenimo. Visai neseniai skaitydamas romaną per radiją išsigandau, kiek daug klaidų kaip jaunas rašytojas padariau, tačiau mane apstulbino kūrinio šviežumas ir drąsa.

  Įvertinimas. 4/5 (negaliu mažiau, nes labai jau man patinka Haris Hūlė:)

Paprastasis moliūgų keksas

   Džiaugiuosi atradusi dar vieną moliūgų naikinimo būdą (čia tas atvejis, kai moliūgas užauga milžiniško dydžio - visiems pažįstamiems atpjauni po gabalą, prisiverdi gardžios moliūgų sriubos, prisidarai pusę šaldiklio moliūgų tyrės žiemai ir vis dar turi to gėrio :) Valio, kepam keksą!  

Reikės:

0,5 litro moliūgo tyrės;

2 stiklinių miltų;

pusės a/š druskos;

1,5  a/š kepimo miltelių;

po pusę šaukštelio maltų gvazdikėlių, muskato riešuto, kvapiųjų pipirų, cinamono arba poros arbatinių šaukštelių prieskonių kalėdiniam pyragui;

1,5 stiklinės cukraus;

0.5 stiklinės aliejaus;

2 kiaušinių.

 Darbuojamės:

 Į  dubenį išsijojame miltus, suberiame kepimo miltelius, druską, prieskonius. 

 Kiaušinius išplakame su cukrumi. Supilame aliejų ir moliūgo tyrę . Viską išmaišome iki vientisos masės, kurią atsargiai  supilame į miltus. Gauname grietinės tirštumo tešlą. Apvalią apvalią kekso formą patepame sviestu, supilame tešlą ir kepame apie 1 val. 20 min ar net  pusantros valandos pradžioje 200 laipsnių temperatūroje, įpusėjus kepimui temperatūrą šiek tiek sumažiname.

 Iškepusį keksą ataušiname formoje. Ataušusį keksą galite aplieti šokoladiniu glajumi arba apibarstyti cukraus pudra, bet man ir ,,su be nieko" skanu buvo :)

  Štai koks paprastas bet neprastas moliūgų naikinimo būdas!

   

Anita Amirrezvani Gėlių kraujas

  Vienas sakinys. ,,Mūsų atsakas į žiaurumą, kančią ir sielvartą yra priminimas pasauliui apie grožio veidą, galintį grąžinti žmogui ramybę, apvalyti jo širdį nuo blogio ir vesti jį tiesos keliu." (96 p.)
     Žanras. Romanas

  Viršelis. Anita Amirrezvani Gėlių kraujas (The Blood of Flowers), leidykla Alma littera, 2007 m., iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 424 p.

   Apie autorių. Anita Amirrezvani gimė 1961 m. lapkričio 13 d. Teherane, lietuvės ir iraniečio šeimoje. Anitos mama Katherine Zawkiewicz yra lietuvė, per Antrąjį pasaulinį karą su tėvais emigravusi į Čikagą. Anitos tėvas – iranietis.Tėvai susitiko studijų metu Majamyje ir susituokė. Tačiau jų santuoka ilgai netruko. Anitai tebuvo dveji, kai tėvai išsiskyrė ir ji su mama persikraustė į San Franciską. Anitą, jau trylikametę paauglę, tėvas pakvietė atvykti į Iraną ir pasimatyti su giminaičiais. Viešėdama pas tėvą Anita aplankė Isfahaną – buvusią šalies sostinę, kur vėliau ji apgyvendino „Gėlių kraujo” veikėjus. Didžiulė miesto aikštė, ištapyti viešbučio – buvusio karavansarajaus – laiptai, šacho rūmai su mečetėmis, karšta arbata su sausainiais ant vieno iš istorinių tiltų per sraunią upę taip užbūrė Anitą, kad, nusprendusi rašyti knygą, ji net neabejojo, kuriame mieste rutuliosis veiksmas.Tuomet jai tėčio padovanotas persiškas kilimas tarytum mestelėjo idėją, apie ką reikėtų rašyti. Baigusi mokyklą, mergina nusprendė metus praleisti Irane. Tai buvo Islamo revoliucijos metai – 1978-ieji. Per jos 17-ąjį gimtadienį mieste buvo įvesta komendanto valanda. Situacija pasidarė nesaugi, todėl tėvo šeima taip pat išvyko iš Irano. Grįžusi į JAV Anita Amirrezvani du su puse metų mokėsi privačioje Vassar kolegijoje, vėliau studijavo Kalifornijos Berkeley universitete baigė anglų kalbą. Keletą metų mokė anglų kalbos ir literatūros, vėliau dešimt metų buvo šokio kritikė ir rašė apie meną dviejuose San Francisko regiono laikraščiuose. Net dabar, atsidėjusi grožinei literatūrai, A. Amirrezvani retkarčiais parašo spaudai apie šokius.

   Apie knygą. Netikėtai mirus mylimam tėvui, anksti dūžta keturiolikmetės mergaitės viltys ištekėti. Mergaitė tampa tarnaite pas turtingą dėdę, nuostabių šacho kilimų kūrėją... 

   Mano nuomonė.  Graži, kupina rytietiško žavesio knyga. Tai lyg dar viena pasaka iš ,,Tūkstančio ir vienos nakties". Pasaka apie XVII a. Persijos karalystėje gyvenusių žmonių buitį, santykius, aplinką ir tradicijas, apie moterų siekį būti savarankiškomis ir gerbiamomis.  Šacho rūmų prabanga ir gatvės vargetų skurdas, gausus turtingųjų vaišių stalas ir alkanųjų kančios, vestuviniai papročiai ir žmona vienai nakčiai (dar iki šiandien egzistuojanti laikinų vedybų sutartis sigheh), šilku austi bei aukso siūlais atausti kilimai ir audėjos, nuo ilgo sėdėjimo prie staklių, iškraipytais kūnais - kontrastai, kurių pagrindu vystomas siužetas. Autorė į savo sekamą istoriją labai subtiliai įpina liaudies pasakas, kurios literatūriniam tekstui suteikia dar daugiau magijos. Dar galiu pasidžiaugti, kad šiais visuotinės neapykantos laikais, knyga suteikia optimizmo ir širdyje įžiebia saulės spindulėlį.    

   Įvertinimas. 5/5

Tom Rob Smith Vaikas 44

Vienas sakinys. Verčiau nubausti dešimt nekaltų, negu leisti vienam šnipui pasprukti.

Žanras. Detektyvas.

Viršelis. Tom Rob Smith  Vaikas 44 (The Child 44), leidykla ,,Alma littera", 2009 m.,  iš anglų kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas, elektroninė knyga.

 

Apie autorių. Tom Rob Smith gimė 1979 m. Londone. Studijavo Kembridže St. John kolegijoje. Baigęs kolegiją laimėjo Harper Wood Studentship  stipendiją ir literatūrinius įgūdžius lavino Parvin Universitete Italijoje. Baigęs studijas dirbo scenaristu.

   Jo pirmasis romanas ,,The Child 44" (Vaikas 44), paskelbtas 2008 metų pradžioje. Romaną parašyti įkvėpė tikra Andrei Chikatilo istorija. Jis buvo apdovanotas 2008 m Fleming Steel Dagger premija už geriausią metų trilerį, vėliau susirinko dar ne vieną nominacija. Ridley Scott įsigijo ekranizacijos teises. Vėliau buvo parašytas knygos tęsinys ,,The Secret Speech" (Slaptoji kalba), bei trečia knyga ,,Agent 6".

   Šiuo metu Tom Rob Smith gyvena centriniame Londone su savo vaikinu Ben Stephenson.

  Apie knygą. Amerikiečių rašytojo Tom Rob Smith romanas „Vaikas 44“ (Alma littera, 2009) nesistengia įrodyti ar aprašyti pokarinio laikotarpio peripetijų, tačiau siužeto veiksmui žiauraus gyvenimo bruožai puikiai tinka. Šiame detektyve aprašomi 1953-iųjų įvykiai Stalino mirties išvakarėse, pačiu tamsiausiu Rusijai laikotarpiu. Netoli geležinkelio bėgių yra randamas žiauriai išniekintas berniuko lavonas. Greitai panašių žmogžudysčių pradeda daugėti, tačiau valstybė negali to pripažinti, nes Sovietų Sąjungoje oficialiai jokių nusikaltimų nėra ir negali būti. Saugumo pareigūnas Levas Demidovas suabejoja valstybės valdymo aparatu ir leidžiasi tirti įvykius, kurie pakeičia jo požiūrį į visą šalies santvarką.
   Kaip teigia pats autorius, vaikų žudiko  prototipu tapo serijinis žudikas Andrejus Čikatila, dar žinomo Rostovo skerdiko vardu.
  Mano nuomonė. Pirmoji mano skaityta elektroninė knyga. Buvau skeptiškai nusiteikusi prieš tokias knygas, tačiau kolegos pramušė mano skepticizmo ledą ir įkėlė šią knygą į mano telefoną. Tad ją skaičiau troleibuse pakeliui į darbą ir namo. Sutinku, labai patogu kelionėje, tačiau namie vis tiek norisi popierinę vartyti ;)
  Apie knygą galiu pasakyti, kad įtraukianti, greit skaitoma, žodžiu, gerai suregztas bondiškas trileris. Daugiau nieko, greit pasimirš. Kai kurios vietos perspaustos (pvz. pabėgimas iš traukinio), spalvos ypač sutirštintos (pvz. beveik visi gamykloje dirbantys vyrai yra homoseksualūs), daug žiaurumų ir baisybių, tačiau žudymų (turiu galvoje ne represijų, o kriminalinių) esmė kažkaip sunkiai suprantama. Daug korektūros klaidų (gal todėl, kad knyga elektroninė?). Žodžiu, knyga greitam vartojimui, bet žanro rėmuose tikrai nėra prasta. 

  Įvertinimas. 4/5

  
Ekranizacija. ,,Child 44" (Numeris 44), režisierius Daniel Espinosa, filmas išleistas 2014 m., JAV, prodiuseris Ridley Scott, pagrindiniuose vaidmenyse:  Tom Hardy , Gary Oldman, Noomi Rapace, Joeli Kinnaman.

   Holivudinis filmas apie sovietinę realybę.  Pagrindinių aktorių kuriami personažai gana įtikinami, gal kiek sunkiau sekėsi epizodiniuose vaidmenyse dirbantiems aktoriams. Dizainerių, grimerių ir scenografų darbas puikus. Žodžiu, geras filmas tokio žanro mėgėjams. Tikslių istorijos faktų neieškokite - nerasite, tačiau pati atmosfera atkurta įtikinamai. Ir ko tie rusai bijo šį filmą įsileisti į savo šalį - juk viskas jau seniai žinoma ir nieko čia naujo neparodoma. Jau kaip buvo, taip buvo.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lars Kepler Paganinio kontraktas

Vienas sakinys. ,,Gyvenimas beprotiškai trapus." (63 p.)
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Lars Kepler  Paganinio kontraktas (Paganinikontraktet), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., iš švedų kalbos vertė Simona Jankūnaitė, 588 p.
Apie autorių. Po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Plačiau čia.

Apie knygą. Kai kurių žmonių geriau nesutikti, nes didžiausios svajonės gali virsti žiauriausiu prakeiksmu. Kai kurių kontraktų geriau nepasirašyti, nes sąlygas gali tekti vykdyti netgi po mirties...
Prie Stokholmo krantų dreifuojančiame laive randama mirusi jauna moteris. Specialistai nustato, kad jos plaučiai pilni jūros vandens, bet vandens pėdsakų nėra ant drabužių ir kūno. Ar gali būti jog moteris nuskendo laive? Kitą dieną prabangiame bute aptinkamas pasikoręs vyras. Niekas negali paaiškinti, kaip vyrui pavyko pasiekti aukštoje palubėje kabančią kilpą, kai aplinkui nėra jokių daiktų, ant kurių galima pasilypėti. Gal tai ne savižudybė, o žmogžudystė? Ar šios dvi keistos mirtys susijusios? Detektyvas Jonas Lina imasi pavojingo, įtempto ir netikėtų posūkių kupino tyrimo.

Mano nuomonė.  Stora ir labai greitai skaitoma. Prastesnė už ,,Hipnotizuotoją", nors Jonas Lina šioje knygoje daugiau atsiskleidžia kaip herojus.

   Deja, skaityti buvo nemalonu, nes kaip yla iš maišo kiekviename puslapyje lindo rašybos ar sintaksės klaidos, kai kurie sakiniai buvo absoliučiai nesuprantami (nors perskaičiau po kelis kartus). Seniau galvoju, visiems klaidelių pasitaiko :), tačiau šioje knygoje jų buvo tiek, kad neapsikentus net taisyti ėmiau. Jau ne kartą pastebėjau, kad būtent ,,Obuolio" leidykla dažniausiai pykstasi su lietuvių kalba. ,,Obuolio" knygų kaina, kaip ir kitų leidyklų, deja, prasta vertimo kokybė ir korektūros nebuvimas šią leidyklą aiškiai išskiria iš kitų.

    Labai norėčiau perskaityti ir kitas Lars Kepler knygas, tik bijau, kad bus dar blogiau - ne turinio, o pagarbos skaitytojui prasme:(

Įvertinimas. 3/5

Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė

  Vienas sakinys. ,,Kad ir kur atsidursit, jeigu ir manęs nebebus - atsiminkit, sako jinai, ir vaikai supranta, kad svarbu prisiminti, kas esi ir iš kur  (70 p.)"
 

  Žanras. Romanas (poetinė apysaka)

 

  Viršelis. Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., 184 p. 
 

  Apie autorių. Žino iš Vikipedia: Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų raj. 

Baigė technikos mokyklą Vilniuje. 1988-1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo dramos aktoriaus ir dramos režisieriaus specialybes. Dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Vėliau Vilniaus mažojo teatro, po to – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Vilniaus mažajame teatre pastatė spektaklį „Kalnuose mano širdis“ pagal W. Saroyan. Kauno dramos teatre – F. Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapną“, Nacionaliniame dramos teatre – pjesę vaikams pagal savo ir Herkaus Kunčiaus pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“. Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausias redaktorius, literatūrinio skyriaus redaktorius.

Literatūroje debiutavo 1994 m. eilėraščiais antologijoje „Svetimi“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas: „Taika tavo kraujui“ ir „Tylos artėjantis“ ir novelių rinkinį „Lietaus dievas“. Kūryba spausdinta almanachuose „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ (ir kt.). Dainų autorius. Draminio televizijos serialo „Nekviesta meilė“ režisierius, aktorius.

   Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos PEN centro narys.

   Gyvena ir dirba Vilniuje.
 

  Apie knygą. Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas

Be „Metų knygos“ titulo, A.Šlepikas už šį romaną apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Rašytojų sąjungos premijomis.

Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai...) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų. 

  Mano nuomonė. Knyga, kurią perskaičiau vienu prisėdimu. Knyga, kuri galvoje ir širdyje išliks ilgam. Pirma, dėl tematikos - ,,vilko vaikai" nedažnai sutinkami literatūroje, tai labai įdomi ir neišgvildenta tema. Antra - dėl žodžio grožio. Pastaruoju metu skaičiau daug prastai verstos literatūros, kur kiekviename puslapyje akis badė korektūros klaidos (ypač tuo pasižymi ,,Obuolio" leidyklos knygos), todėl šią A. Šlepiko knygą buvo tiesiog neapsakomai malonu skaityti. Atgaiva po krūvos kalbinio šlamšto. Trečia - dėl žanro neapibrėžtumo. Viršelyje rašoma, kad tai romanas, todėl prieš skaitydama nusiteikiau sunkesniam žodžiui, pasakojimo įrėminimui. Bet taip nėra... Istorinis romanas taip pat nelabai tiktų, nes tos istorijos lyg ir ne kaži kiek čia yra. Labiausiai, man rodos, tiktų poetinės apysakos terminas (jei toks yra :), nes tekstas knygoje liejasi kaip eilės, nuo kurių negali atsitraukti nė per žingsnį, kol užverti paskutinį puslapį. Ne be reikalo ši knyga 2012 m. išrinkta ,,Metų knyga", ji tikrai verta tokio titulo. Kas dar neskaitėte -  labai rekomenduoju. 
 

  Įvertinimas. 5/5

Avižiniai sausainėliai su persimono gabaliukais

   Sako, sausainiai nesveika, kenkia figūrai ir panašiai. Netikėkite, netiesa. Pripažinkite, avižiniai dribsniai sveika, ir persimonai sveika, ir cinamonas su kardamonu taip pat. Išvada - avižiniai sausainiai su persimono gabaliukais pagerins jūsų sveikatą, o jei ir ne, tai nuotaiką tikrai praskaidrins :) Gaminame!

 

Reikės:

180 g miltų

150 g cukraus

80 g sviesto

150 g avižinių dribsnių

1 kiaušinio

1/2 arb. šaukštelio kepimo miltelių

1/2 arb. šaukštelio druskos

1 arb. šaukštelio cinamono

1/2 arb. šaukštelio malto muskato

2 persimonų

 

 Miltus išsijojame su kepimo milteliais, druska ir prieskoniais. Suberiame cukrų.

 Sviestą smulkiais gabalėliais įpjaustome į miltų masę ir viską sutriname tarp pirštų iki rupių trupinių.

 Įmušame kiaušinį, suberiame avižas ir nedideliais kubeliais supjaustytus persimonus. Viską gerai išmaišome.

 Skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo šaukštu suformuojame nedidelius sausainėlius, paliekant tarp jų tarpus, nes kepdami sausainiai plėsis.

 Kepame 20-30 min. 180°C orkaitėje.

 Šiek tiek praaušusius sausainėlius nuimame nuo kepimo popieriaus ir skanaujame.

 Receptas nėra mano sugalvotas, deja. Aš jį nusižiūrėjau lrytas/skonis svetainėje. Tačiau kepiau tikrai pati :)

Patricia Highsmith Talentingasis misteris Riplis.

Vienas sakinys. ,,Jo išgalvotos istorijos buvo tobulos, nes jis jas labai gyvai įsivaizdavo, taip gyvai, kad pats imdavo jomis tikėti (222 p.)"
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Patricia Highsmith Talentingasis misteris Riplis (The Talented Mr. Ripley), leidykla Alma littera, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė, 256 p.

Apie autorę. Mary Patricia Plangman gimė 1921 m. Fort Worth, Teksaso valstijoje, JAV. Tėvai išsiskyrė dar iki jos gimimo. 1924 m. motina ištekėjo už aktoriaus Stanley Highsmith, o 1927 m. šeima persikėlė gyventi į New York. Kai Patricia sulaukė 12 m. buvo išsiųsta pas močiutę atgal į Fort Worth. Su močiute išgyveno metus, Močiutė ją išmokė skaityti ir Patricia nuolat lindėjo didelėje močiutės bibliotekoje. Kai vėl grįžo į New York pas motiną ir patėvį gyveno Manhattan, vėliau Astoria, Queens. 1942 m. Patricia baigė Barnard College, vėliau  - Kolumbijos universitetą. Pirmasis romanas ,,Strangers on a Train" spaudoje pasirodė 1950 m., o jau 1951 m. jis buvo ektanizuotas kino meistro Alfred Hitchcock. Kitas romanas ,,The Price of Salt" pasirodė Claire Morgan slapyvardžiu. 1955 m. dienos šviesą išvydo ,,Talentingasis misteris Riplis". Patricia Highsmith per savo gyvenimą parašė 22 romanus ir 8 apsakymų knygas. Mirė ji 1995 m. Locarno, Šveicarijoje sulaukusi 74 m. amžiaus.

  Apie knygą. Tomas Riplis – paprastas, bet suktas jaunuolis, dirbantis tai vienoje, tai kitoje kontoroje. Jis glaudžiasi toli gražu ne prabangiausiame Niujorko būste ir gyvena pilką, neįdomų gyvenimą. Tačiau vieną dieną verslininkas Herbertas Grynlifas Tomui patiki svarbią misiją – pargabenti į Niujorką plevėsą sūnų Dikį, pernelyg ilgai užsibuvusį Italijoje, kur jį įkalino saulė, paplūdimiai ir kiti malonumai. Gavęs solidų avansą, Tomas palieka savo senus pažįstamus ir iškeliauja vykdyti neįprastos užduoties. Tačiau greitai ir pats pasiduoda Italijos apžavams. Dar labiau nei Italija jį sužavi Dikio Grynlifo gyvenimo būdas ir pažiūros. Pirmąkart taip arti turtingųjų pasaulio atsidūrusį Tomą Riplį užvaldo pinigų, valdžios ir lengvo gyvenimo aistra. Tomas pasiryžta bet kokia kaina tapti toks pat kaip Dikis Grynlifas.

 Mano nuomonė. Pradžioje skaityti labai trukdė tai, kad buvau (nors gana seniai) mačiusi šios knygos ekranizaciją ir  kad su kiekvienu sakiniu iškildavo Matt Damon personažas. Tik įpusėjus knygą filmo vaizdai išnyko, liko grynas skaitymo malonumas. Puiki istorija apie talentingą sukčių ir žudiką, kurio poelgiais bodiesi, tačiau tuo pačiu negali nesižavėti jo talentu manipuliuoti žmonėmis, improvizuoti netikėčiausiose situacijose. Autorė sukuria tokį antiherojų, kurį visais būdais  bandai pateisinti, ir suprasti. Man ši knyga buvo įdomi ne tik puikiai pateikta istorija (dabar jau galima sakyti retro stiliaus istorija, nes kūrinys parašytas 1955 m.), giliais, psichologo analizės vertais personažais bet ir ,,fonu", kuriame vyksta veiksmas - Italija, Prancūzija, Graikija... Ne, čia nieko konkretaus, skirto turistams nėra, tačiau nuotaika ir atmosfera labai artima toms šalims, tiesiog jaučiamas švelnus Viduržiemio jūros dvelksmas.  

  Tiesa, nors knyga priskiriama detektyvo žanrui ir yra įvertinta Edgaro Po premija, manau tie, kurie mėgsta gryną detektyvą, šiek tiek nusivils. Čia labiau psichologiniu trileriu kvepia ;) 

 Įvertinimas. 5/5
 Ekranizacija.  Talentingasis misteris Riplis (The Talented Mr. Ripley), JAV, 1999 m., režisierius Anthony Minghella, vaidina: Matt Damon, Gwyneth Paltrow, Jude Law, Cate Blanchet ir kt.   
Amžinas klausimas, kas geriau - knyga ar filmas? Šiuo atveju atsakymas labai vienareikšmiškas - abu lygiaverčiai, abu įdomūs, abu būtina perskaityti/pamatyti.            

Purus varškės apkepas

    Tingus rudens šeštadienio rytas. Už lango negausius spindulius žeria  saulytė, apšviesdama geltonas klevų viršūnes. Tokia katiniška nuotaika apėmusi - norisi rąžytis ir murkti prie radiatoriaus bei kramsnoti kažką skanaus, puraus, tirpstančio burnoje.  Paskaitinėju blogus ir, voilà!, randu purų varškės apkepą, kuriuo dalinasi www.saulėtavirtuvė.lt. Kaip tik tai, kas tiktų šios dienos rytui. Puolu gaminti, kol šeimyna dar miega ir virtuvė priklauso tik man :)
 

 Produktai:

 500 g varškės (pertrintos per sietelį arba el. trintuvėje iki vientisos masės);

6 v. š. manų kruopų;

1 stiklinė pieno;

3 kiaušiniai;

5 šaukštai cukraus;

pakelis vanilinio cukraus;

sauja džiovintų spanguolių.

 

Gaminimas:

   Manų kruopas užpyliau pienu ir pastačiau kelioms minutėms išbrinkti. Tuo metu kiaušinių trynius, cukrų ir vanilinį cukrų ištryniau iki vientisos baltos masės. Į pertrintą varškės masę supyliau trynius ir manų kruopas su visu nesusigėrusiu pienu. Viską tobulai išmaišiau. Tada atskirame dubenyje išplakiau baltymus ir atsargiai įmaišiau į varškės masę. Džiovintas spanguoles, apvoliotas miltuose, taip pat įmaišiau į varškės masę. Kepimo indą (25 cm skersmens) ištepiau sviestu ir suverčiau varškės masę. Kepiau iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie valandą, kol viršus gražiai paskrudo. 

   Kol išdėliojau lėkštes ant stalo ir užkaičiau arbatą, apkepas praaušo. Kiekvienam atpjoviau po gabalą, užpyliau aviečių-imbiero uogiene ir kviečiau namiškius pusryčių.
   Saulėta virtuvė, šeimyna prie stalo, garuojanti arbata  ir purus varškės apkepas - toks yra tobulo  šeštadienio ryto receptas. Išbandykite! 

Lucinda Riley Orchidėjų namai

Vienas sakinys. ,,Žmogus sukurtas pagal sudėtingą receptą..." 495 p.
Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lucinda Riley Orchidėjų namai (Hothouse Flower), leidykla Tyto alba, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė, 584 p.

Apie autorę. Lucinda gimė 1968 m. Airijoje, aktorės ir tekstilės bendrovės Courtaulds direktoriaus šeimoje. Tėvas darbo reikalais dažnai išvykdavo į Tolimuosius Rytus, kur jį lankydavo mama su Lucinda. Mergaitė nuo mažens pamilo šiuos kraštus.  Kai būsimai rašytojai sukako penkeri, šeima persikėlė gyventi į Angliją. Keturiolikos ji įstojo į Italia Conti teatro akademiją Londone. Ją baigusi Liucinda siekė aktorės, TV laidų vedėjos karjeros. Būdama 23 metų ištekėjo už aktoriaus Owenas Whittaker. Jie už paskolą nusipirko mažą namelį, tačiau netrukus abu pradaro darbus. Kad išgyventų ir išmokėtų paskolą jie ėmėsi įvairių atsitiktinių darbų. Po dvejų  alinančio darbo metų Lucinda susirgo. Liga privertė apmastyti savo gyvenimą ir ji nusprendė, kad taip toliau tęstis nebegali. Pardavė vestuvinę suknelę, nusipirko spausdinimo mašinėlę ir pradėjo rašyti savo pirmą romaną Lovers and Players. Knyga pasirodė 1992 m. Lucinda Edmonds slapyvardžiu. Romanas tiek kritikų, tiek  skaitytojų buvo įvertintas labai gerai. Šeima nutarė išmokėti paskolą ir persikelti gyventi į West Cork Airijoje. Gimė du vaikai, Lucinda sėkmingai skynėsi kelią literatūriniame pasaulyje, tuo tarpu Owenas Whittaker vis nerado darbo, todėl jam teko rūpintis dviem mažais vaikais. Šeimoje tvyrojo įtampa. Po ketverių metų šeima vėl grįžo gyventi į Angliją, Rutland, tačiau vietos pakeitimas santuokos jau nebeišgelbėjo.
   Antrąjį vyrą Lucinda susirado per pažinčių skelbimą.  Tai buvo Stephan Riley. Po šešių mėnesių pažinties jie susituokė. Iš pasiturinčio verslininko Stephan tapo Lucindos agentu.  2010 m. Lucindos literatūrinėje karjeroje įvyko pokyčių - knygą ,,Orchidėjų namai" ji išleido savo tikra pavarde ir buvo maloniai nustebinta, jog knyga buvo taip pat gerai įvertinta, kaip ir jau žinomos rašytojos Lucindos Edmonds (Lucindos literatūrinis slapyvardis) kūriniai.
   Šiuo metu Lucinda su vyru ir  4  vaikais gyvena  tarp Prancūzijos ir Norfolko - čia jie turi nusipirkę namus.  Taip pat turi namą Koh Chang saloje (Tailandas), kur Lucindos tėvas prieš daug metų nusipirko žemės sklypą.

Apie knygą. Dvi visai nepanašios seserys, Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.
   Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę savo gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare, kur ji praleido vaikystę, kur tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių smūgių. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis, kurį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę...
„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Mano nuomonė. Knygą pradėjau skaityti su entuziazmu, deja, pirmas šimtas puslapių pasirodė nuobodoki, kažkokie padriki. Kai knygoje pasakojimas nusikėlė į prieškarį ir karo metus, į Vorton Parko dvarą bei Tailandą, atsirado intriga, pasakojimas pagyvėjo, skaityti pasidarė įdomiau. Meilė, pareiga šeimai, karas - viskas persipynę Vorton Parko dvaro gyventojų likimuose.  Kas mes? Kur mūsų šaknys? Trečia giminės karta vėl susiduria su šeimos istorija, su užmarštin nuskandintomis šeimos paslaptimis.  Knygos siužeto vingiai vingiuoja atvirai, paslaptys atsiveria jau knygos viduryje,  todėl toks ilgas epilogas, kaip ir įžanga, pradeda varginti ir norisi greičiau versti puslapius. Žodžiu, būtų viskas puiku, jei knyga būtų kiek plonesnė ;)

Įvertinimas. 3,5/5

Robert James Waller Madisono apygardos tiltai

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Robert James Waller Madisono apygardos tiltai (The Bridges of Madison County), leidykla Jotema, iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis, 2010 m, 176 p.

Apie autorių. Robert James Waller (Robertas Džeimsas Valeris) gimė 1939 m. Rokforde, Ajovoje (JAV). 1968 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, dėstytojavo Šiaurės Ajovos universitete. Šiuo metu gyvena atokioje rančoje kalnuose, Teksaso valstijoje, ir toliau gilinasi į rašymą, fotografiją, muziką, ekonomiką ir matematiką

Apie knygą. "Madisono apygardos tiltai" – žavus paprastumo ir beribės aistros derinys. "Dvejonių begalybėje toks tikrumas ateina tik sykį, niekada daugiau, kad ir kiek gyventum." Robertą ir Frančeską jis aplanko labai netikėtai, jiems susitikus vos keturioms dienoms, bet išlieka visą likusį gyvenimą.

Mano nuomonė. Gal per daug tikėjausi iš šios knygos jau klasikai priskirtos knygos: begalinio emocijų protrūkio, ašarų upelio, saldaus graudulio ar, kažko toookio didelio... Deja, nieko to nebuvo. Istorija graudžiai maloni, bet manęs, kaip ne kurių skaitytojų, nesujaudino iki širdies gelmių. Sakau, gal visiška beširdė esu? Einu žiūrėti filmo, gal pravirkdins?

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. Režisierius Clint Eastwood, JAV, 1995 m.

Pagrindinius vaidmenis atlieka Clint Eastwood, Meryl Streep, Annie Corley ir kiti.

Muzika Lennie Niehaus.

Filmas nominuotas Oskarui, Auksiniam gaubliui bei Cezariui.    Režisieriaus ir aktoriaus Clint Eastwood interpretuota knygos versija man buvo labiau prie širdies. O kur dar puiki Meryl Streep vaidyba! Na, nepravirkdė ir filmas, tačiau emocionaliai jaučiausi labiau susigyvenusi su herojais, nei skaitydama knygą. 

Kale kopūstų traškučiai (čipsai)

 

  Šį rudenį gavau dovanų didžiausią maišą dabar labai madingų garbanotų kale (lapinių) kopūstų. Kadangi nesu itin didelė maisto mados žinovė, teko pasukti galvą ką su tom gėlėm daryti. Įpuoliau į internetą. Pasirodo, sveikuolių pasaulyje šie kopūstai vadinami vegetarų jautiena, žalumynų karaliumi ar net maistinių medžiagų bomba. Ši daržovė yra laikoma viena naudingiausių žmogaus organizmui, itin vertinama dėl vitaminų, mineralų ir kitų organizmui būtinų medžiagų gausos. Tai va kokia puiki daržovė tas garbanotas kale kopūstas. O ką iš jo skanaus pagaminti? 

 Pagalbos ranką ištiesė draugė - o gi čipsus daryk, labai skanu. Pabandžiau, patys valgėm ir svečius vaišinom - visiems patiko. Dukra pakomentavo, kad tokius traškučius ji ragavo Škotijoje - kaip garnyrą prie žuvies patiekalų. 

Pasigaminkite ir jūs. 

Reikės:
kale kopūstų,
šlakelio aliejaus,
druskos,
mėgstamų prieskonių (aš vartojau Chmeli suneli). 

   Kopūsto lapus atidžiai nuplauname po tekančiu vandeniu (jei kopūstus skynėte iš lysvės, gali būti žalių kirmėliukų), gerai nudžioviname ir lapus nuplėšome nuo stiebų bei stambesnių gyslų. Tuomet rankas sudrėkiname aliejumi ir pamaišome į dubenį sudėtus lapus. Užberiame druskos, prieskonių ir dar kartą pamaišome. Skardą labai saikingai ištepame aliejumi, suberiame kopūstų lapelius ir paskirstome po visą skardą taip, kad lapeliai nebūtų užkritę vienas ant kito . Džioviname iki 100 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Išdžiūvę kale čipsai yra blizgūs, sausi, traškūs. Ir skanūs :) 

Gina Viliūnė Vilniaus Madona

  

Žanras. Istorinis-detektyvinis savaitgalio romanas

Viršelis. Gina Viliūnė  Vilniaus Madona, leidykla Alma littera, 2014 m., 248 p.

Apie autorių. Romano „Vilniaus Madona“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“ ir pirmąjį romaną „Karūna be karaliaus“.

Apie knygą. XVI amžiaus ir mūsų dienų Vilnius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro intrigos ir legendomis apipinta Aleksandro ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilė. Mūsų laikus pasiekusios senovinės ikonos paslaptys ir detektyvinė istorija. Knyga, kupina netikėtų veiksmo vingių, meilės, aistrų ir intriguojančių senojo ir mūsų dienų Vilniaus mįslių.
Nesibaigiantys karai su Maskva kamuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Tikėdamasis politinės naudos, Aleksandras veda Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. Politinė santuoka netikėtai virsta meile, tačiau karo nesustabdo. Elena verčiama būti Maskvos šnipe Jogailaičio dvare. Tuo pat metu LDK ponų taryboje ryškėja antistačiatikiškos nuotaikos, vyskupas Taboras mato vienintelę išeitį – atversti Eleną į katalikų tikėjimą. LDK valdovo žmona atsiduria pačiame nesantaikų ir intrigų epicentre.
  Mūsų laikais sutuoktinių pora, Algė ir Žygis, švenčia įkurtuves ir dovanų gavę seną paveikslą nė nenutuokia, kokia iš tikrųjų dovana pateko į jų rankas. Tačiau greit paaiškėja, kad paveikslas susijęs su kelis šimtmečius menančiomis paslaptimis. Suintriguotas paveikslo mįslių, Žygis imasi jas narplioti. Iš pradžių viskas atrodo lyg smagus žaidimas, kol vieną dieną dingsta jųdviejų su Alge dukrelė. Akivaizdu, kad Žygis nėra vienintelis, trokštantis žūtbūt išsiaiškinti paveikslo paslaptis. Kol kas vyras žino tik viena: jos susijusios su sena ikona, Maskvos kunigaikštytės Elenos prieš daugiau kaip penkis šimtus metų atsivežta į Lietuvą. Tačiau Vilniuje daugybė senų ikonų. Kaip rasti tą vienintelę? Ar Vilnius išsaugojo Aleksandro laikų slaptavietes? 

Mano nuomonė. Negaliu pasakyti, kad visiškai nepatiko, nesudomino. Istorinė dalis tikrai intriguoja. Autorė atidžiai išnagrinėjo istorinę medžiagą ir su didžiule meile papasakojo kunigaikščio Aleksandro ir Elenos istoriją. Viduramžių buitis, papročiai, dvaro intrigos - visa tai labai įdomu, skatina giliau pasidomėti to meto Vilniumi. Tačiau ta knygos dalis, kurioje rezgama šių dienų detektyvinė istorija yra visiškai neįtikinanti, labai jau dirbtinai pritraukta prie istorinio siužeto. Lakstymas po Vilniaus kiemus, sekimas, gaudymas-šaudymas, tarsi privaloma etiketė įklijuoti į detektyvinį siužetą, šiame pasakojime išspaudžia tik šypseną. Skaičiau ir galvojau, jei man būtų 14 metų, sakyčiau, jėga, o dabar...

Įvertinimas. 4/5

Naminiai vieno kąsnio koldūnai

   Sekmadienio popietę susirinkome draugų namuose ne šiaip sau pasibūti, o turėdami kilnų tikslą - mokytis gaminti skanius koldūnus. Mat šeimininkė yra šio patiekalo ekspertė, o mes tryškom noru išmokti. Pamoka prasidėjo nuo produktų krepšelio:

 16 kupinų v/š miltų;

 3 kiaušiniai;

 100 ml aliejaus;

 3 maži (kavai) šaukšteliai druskos;

 paruošto įdaro (malta mėsa, grybai, daržovės ar varškė - kas jums skaniausia).

  Pasiraitojame rankoves ir kimbame į darbą:

  4 v/š miltų persijojame į gilų dubenį. Užpilame verdančiu vandeniu ir išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti. 

  Išplakame kiaušinius, aliejų ir druską. Į plikytos tešlos masę beriame likusius miltus ir pilame plakinį. Minkome. Intensyviai ir ilgai. Kol tešla tampa vientisa, vidutiniškai kieta ir nebelimpa prie rankų. Paliekame tešlą 30 min. pailsėti.
   Formuojame koldūnus: atsipjauname tešlos gabalą, ant miltais pabarstyto stalo iškočiojame ir tešlos lakštą uždedame ant formos (Mes turėjome formą-koriuką).
 

  Į koriuko akis pridedame įdaro ir uždengiame antru tešlos lakštu. Kočiojame, kol išryškėja kiekvienas koldūniukas. Juos išberiame ant miltuotos lentos ir toliau dirbame, kol sunaudojame visą tešlą (Jei neturite formos, koldūnus galima daryti pasitelkiant stiklinę. Išspaudžiame apskritimą, ant vienos puselės uždedame įdaro, kita pusele užklojame ir gražiai užspaudžiame kraštelius - na jūs juk ir patys žinote:).





















   Dabar belieka koldūnus sumesti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti. Tačiau atsipalaiduoti dar nevalia - gaminame padažą: svogūnai, lašinukai, grybukai - viską susmulkiname ir pakepame.

  Koldūnai verda maždaug 20 min. (jei didesni, virs apie 30 min).  Štai ir visa gudrybė. Išgriebiame ir ragaujame su padažu ar su grietine.

       





 Ačiū šeimininkei už pamoką :)

 

John Katzenbach Kilnus tikslas

Vienas sakinys. ,,Apie blogį sužinome pamažu, bet visam laikui."  567 p.

 

Žanras. Psichologinis detektyvas.
Viršelis. John Katzenbach Kilnus tikslas („Just cause“), leidykla ,,Tyto alba", 2007 m., iš anglų kalbos vertė Mantas Radzevičius, 606 p.
 Apie autorių. John Katzenbach gimė 1950 m. birželio 23 d. Princeton, New Jersey valstijoje, JAV generalinio pokuroro Nicholas Katzenbach ir psichologės Lydia King Phelps Stokes šeimoje. 1968 m. John baigė Sidewell Friends mokyklą, Baigęs mokslus dirbo „Miami Herald“ ir „Miami News“ laikraščių teismo korespondentu ir retkarčiais rašinėjo į „Herald Tropic Magazine“ žurnalą. Tačiau vieną dieną jis nusprendė atsisakyti sėkmingai besiklostančios žurnalistinės karjeros ir pasukti širdžiai mielesniu rašytojo keliu. Per eilę metų sukaupta profesinė patirtis nušviečiant įvairaus pobūdžio kriminalinius įvykius neabejotinai padėjo pradedančiam autoriui megzti įmantresnį pirmųjų trilerių siužetą, o draugo iš FTB ir mamos patarimai jo kūriniams suteikė dar daugiau tikroviškumo ir pakėlė juos į žymiai aukštesnį, psichologinių trilerių lygmenį. Savo pirmą romaną „Vasaros karštyje“ (In the heat of the Summer) išleido 1982 m., pagal šį kūrinį sukurtas filmas „Žiaurus sezonas“ (The mean season), kuriame vaidina Kurt Russell ir Mariel Hemingway. Vėliau buvo parašyti First born (1984 m.), The Traveler (1987 m.), Day of Reckoning (1989 m.), Just Cause (1992 m.), The Shadow Man (1995 m.), State of Mind (1997 m.), Hart"s War (1999 m.), The Analyst (2002 m.), The Madman"s Tale (2004 m.), The Wrong Man (2007 m.), What Comes Next (2010 m.), Red 1-2-3 (2012 m.), The Dead Student (2014 m.).
   Apie Johną Katzenbachą dauguma mūsų pirmą kartą išgirdo 1985 m. pasižiūrėję kino juostą „The Mean Season“, pasakojančią apie populiaraus žurnalisto Malkolmo Andersono tiriamą jaunos merginos nužudymo bylą. Vėliau sekė filmai „Įtikinamas motyvas“, „Harto karas“ ir „Ne tas žmogus“ (Faux Caupable) ir kiti.
     Lietuvių literatūrinė pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo tik 2006 m., kai leidykla „Tyto alba“ išleido du šio autoriaus romanus: „Analitikas“ ir „Pamišėlio istorija“. Vėliau sekė romanai „Kilnus tikslas“, „Ne tas žmogus“, „Profesorius“. Priešpaskutinis autoriaus romanas „Trys raudonos“ buvo išleistas 2012 m., o Lietuvoje jis pasirodė tik 2015-taisiais. Dabar Lietuvos skaitytojams ruošiamas pristatyti paskutinis jo romanas The Dead Student.
   Viso rašytojas yra parašęs keturiolika romanų. John Katzenbach yra vedęs Madeleine Blais, gyvena Vakarų Masačusetse.
  Apie knygą. Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.
   Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?
  Mano nuomonė. Tai pirma mano skaityta šio rašytojo knyga. Įtraukianti ir nepaleidžianti istorija. Vienu metu lyg jau aiškiai supranti, kas nusikaltėlis, tačiau Katzenbachas vėl taip susuka siužetą, pasėja abejonę... ir toliau skaitai, nebepasitikėdamas savo nuojauta, kol, galų gale, paskutiniame knygos lape randi nusiraminimą - o vis dėlto aš buvau teisus, aš žinojau, aš nujaučiau...bet pasidaviau rašytojo manipuliacijoms, nes gudriai buvau įviliota į spąstus. Smagu skaityti. Jaučiasi, kad J. Katzenbachas yra tiesiogiai susidūręs su teismo žurnalisto darbu, nes vargiai žmogus, nesusidūręs su šio žanro specifika, taip psichologiškai taikliai galėtų perteikti herojaus būseną. Knygoje, po detektyvinio siužeto skraiste, galima būtų įžvelgti klausimą, ar visada atrodantis nekaltas žmogus, iš tiesų yra nekaltas, ar visada garsiai rėkiantis apie savo ar mažumos teisių pamynimą iš tiesų yra skriaudžiamas, ar jis pats nėra tas blogis, nuo kurio kenčia kiti žmonės. Šis klausimas man iškilo šių dienų realijomis - ar iš tiesų iš Sirijos ir kitų arabų kraštų plaukiantys emigrantai yra tie, kuriais jie save pateikia, ar iš tiesų tai nėra vilkas avies kailyje? Oi, ne, knyga nieko bendra su pabėgėliais neturi, tiesiog man kilo tokios asociacijos.
  Skaičiau atsiliepimus kitų blogerių apie šią knygą ir daugelis, vertindami J. Katzenbacho knygas, sako, kad pirmiausia įvardintų „Analitikas“, „Pamišėlio istorija“ ir tik po jų - ,,Kilnų tikslą“. Aš šią knygą galiu vertinti tik labai gerai, nes kitų neskaičiau. Daugiau pažinus šio autoriaus kūrybą, gal ir mano nuomonė pasikeis. Bet kol kas vertinimas toks. 
Įvertinimas. 4/5
Ekranizacija. ,,Just cause" (liet. ,,Įtikinamas motyvas"), JAV, 1995 m., režisierius Arne Glimcher, vaidina: Sean Connery, Laurence Fishburne, Kate Capshaw.

Aviečių uogienė sveikatai

    Baigėsi vasara, papūtė rudeniniai vėjai, ėmė perštėti gerklę, kažkodėl nosis šniurkščioti pradėjo... Reikia vaistų? Pirma pagalba - aviečių uogienė su imbieru ir laimu. Neturite? Ne bėda, galite jos išsivirti, nes rudeninės avietės dar linksta nuo uogų gausos.

 

  Reikės:

  500 g aviečių (aišku, miško avietės yra nepakeičiamos, bet tinka ir sodo avietės);

  3/4 stiklinės cukraus (kas mėgsta saldžiau - 1 stiklinė cukraus);

  1 laimo;

  gabalėlio imbiero šaknies.

 

   Gaminame:

   Uogas nuplauname, nudžioviname, suberiame į puodą, užpilame cukrumi. Nutarkuojame laimo žievelę, išspaudžiame sultis. Sutarkuojame 1 ar 2 arbatinius šaukštelius imbiero. Visas šias gėrybes užberiame/užpilame ant aviečių ir, atsargiai maišydamos, verdame 15-20 min. Karštą uogienę supilstome į  sterilius stiklainius.  Atvėsus - dedame į šaldytuvą ir jokios rudens darganos mums nebaisios.

   P.S. Idėja iš Rimi lankstinuko.

Indijos virtuvė: baklažanų ir pievagrybių troškinys

   Galiu pasakyti, turiu nemažas sankaupas įvairių receptų, kulinarinių knygų, žurnalų, tačiau gamindama valgį retai jais naudojuosi. Šiandien buvo išimtis - idėją pietums pasiskolinau iš Rimi lankstinuko. Pavyko puikiai ir buvo labai skanu. Skubu pasidalinti šio egzotiško troškinio receptu su jumis.

 

Reikės (3-4 asmenims):

1 didelės bulvės (arba 2 mažesnių);

1 vidutinio dydžio baklažano;

1 didelio svogūno;

500 g pievagrybių;

100 g petražolių;

1 kupino a. š. kario miltelių;

1 kubelio daržovių sultinio;

1 skardinė kokoso pieno;

druskos ir pipirų (nebūtina);

aliejaus kepimui;

ryžių garnyrui.

 

Gaminame:

Susmulkiname svogūną ir pakepame aliejuje (gilioje keptuvėje). Bulvę supjaustome dideliais gabalais ir sumetame ant svogūnų į keptuvę. Uždengiame ir, kol bulvė kepa (nepamirškite  maišyti!), supjaustome baklažaną (į 4 dalis išilgai ir tada susmulkiname 1 cm riekėmis). Nuplauname pievagrybius ir galvutes perpjauname pusiau.   Kai bulvės suminkštėja suberiame paruoštas daržoves. Šiek tiek padruskiname ir papipiriname, jei norite (labai saikingai). Gerai išmaišome ir dar pakepame. Apkepus daržovėms užberiame kario miltelius, susmulkintas petražoles. Gerai išmaišome. Viską užpilame kokoso pienu ir įmetame sultinio kubelį. Maišant kaitiname iki užvirimo. Viskas, pietūs paruošti!

  Troškinį pateikiame su virtais ryžiais.