Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė

  Vienas sakinys. ,,Kad ir kur atsidursit, jeigu ir manęs nebebus - atsiminkit, sako jinai, ir vaikai supranta, kad svarbu prisiminti, kas esi ir iš kur  (70 p.)"
 

  Žanras. Romanas (poetinė apysaka)

 

  Viršelis. Arvydas Šlepikas Mano vardas - Marytė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012 m., 184 p. 
 

  Apie autorių. Žino iš Vikipedia: Alvydas Šlepikas gimė 1966 m. sausio 27 d. Videniškiuose, Molėtų raj. 

Baigė technikos mokyklą Vilniuje. 1988-1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo dramos aktoriaus ir dramos režisieriaus specialybes. Dirbo šaltkalviu ir tekintoju. Vėliau Vilniaus mažojo teatro, po to – Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius. Vilniaus mažajame teatre pastatė spektaklį „Kalnuose mano širdis“ pagal W. Saroyan. Kauno dramos teatre – F. Dostojevskio „Juokingo žmogaus sapną“, Nacionaliniame dramos teatre – pjesę vaikams pagal savo ir Herkaus Kunčiaus pjesę „Dviejų karalysčių kaimas“. Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausias redaktorius, literatūrinio skyriaus redaktorius.

Literatūroje debiutavo 1994 m. eilėraščiais antologijoje „Svetimi“. Vėliau išleido dvi poezijos knygas: „Taika tavo kraujui“ ir „Tylos artėjantis“ ir novelių rinkinį „Lietaus dievas“. Kūryba spausdinta almanachuose „Poezijos pavasario“, „Druskininkų rudens“ (ir kt.). Dainų autorius. Draminio televizijos serialo „Nekviesta meilė“ režisierius, aktorius.

   Lietuvos rašytojų sąjungos ir Lietuvos PEN centro narys.

   Gyvena ir dirba Vilniuje.
 

  Apie knygą. Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas

Be „Metų knygos“ titulo, A.Šlepikas už šį romaną apdovanotas Jono Marcinkevičiaus ir Rašytojų sąjungos premijomis.

Knyga pagrįsta pasakojimais, išgirstais iš tų, kurie patys (ar jų artimieji, draugai, draugų draugai...) buvo anų įvykių dalyviai. Taigi tekstas pretenduoja tapti tam tikro laikotarpio liudijimu, fiksuojančiu istorinę atmintį ir saugančiu atminimą tų, kurių jau nebėra arba greitai nebebus tarp gyvųjų. 

  Mano nuomonė. Knyga, kurią perskaičiau vienu prisėdimu. Knyga, kuri galvoje ir širdyje išliks ilgam. Pirma, dėl tematikos - ,,vilko vaikai" nedažnai sutinkami literatūroje, tai labai įdomi ir neišgvildenta tema. Antra - dėl žodžio grožio. Pastaruoju metu skaičiau daug prastai verstos literatūros, kur kiekviename puslapyje akis badė korektūros klaidos (ypač tuo pasižymi ,,Obuolio" leidyklos knygos), todėl šią A. Šlepiko knygą buvo tiesiog neapsakomai malonu skaityti. Atgaiva po krūvos kalbinio šlamšto. Trečia - dėl žanro neapibrėžtumo. Viršelyje rašoma, kad tai romanas, todėl prieš skaitydama nusiteikiau sunkesniam žodžiui, pasakojimo įrėminimui. Bet taip nėra... Istorinis romanas taip pat nelabai tiktų, nes tos istorijos lyg ir ne kaži kiek čia yra. Labiausiai, man rodos, tiktų poetinės apysakos terminas (jei toks yra :), nes tekstas knygoje liejasi kaip eilės, nuo kurių negali atsitraukti nė per žingsnį, kol užverti paskutinį puslapį. Ne be reikalo ši knyga 2012 m. išrinkta ,,Metų knyga", ji tikrai verta tokio titulo. Kas dar neskaitėte -  labai rekomenduoju. 
 

  Įvertinimas. 5/5