Donaldas Kajokas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys

   Vienas sakinys. ,,Abejojantis - silpnas, neabejojantis - aklas" 80 p.
  ,,Pasaulyje nieko nėra, ko negalėtų būti, tačiau jame niekada nebūna ir taip, kaip yra" 119 p.
   ,,Ir nebūtina nieko įrodinėti, gyvenimas seniai įrodytas" 258 p. 
Žanras. Fantastika-mistika-detektyvas.
Viršelis. Donaldas Kajokas
Apie autorių. Donaldas Kajokas (g. 1953 m. Prienuose) – poetas, eseistas. 1975 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą. Kurį laiką dirbo gimnastikos treneriu, vėliau - Literatūros muziejuje. Nuo 1989 m.  Nemuno žurnalo skyriaus redaktoriumi. Yra Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus tarybos narys. Debiutavo 1980 m. eilėraščių knyga ,,Žeme kaip viršūnėmis". 1992 m. poetui paskirta Jotvingių premija. 1995 m. Poezijos pavasario laureatas už knygą „Drabužėliais baltais“. 1998 m. įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos premija už poezijos rinktinę „Meditacijos“. 2006 m. gavo „Vieno Lito“ premiją už grušišką kūrybingumą poezijos rinktinėje „Karvedys pavargo nugalėti“.
Apie knygą. ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ – antrasis žinomo poeto, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Donaldo Kajoko romanas. Jame atpažįstami naujausio poezijos rinkinio „Kurčiam asiliukui“ ir pirmojo romano „Kazašas“ motyvai bei intonacijos. Trisdešimtmetis programuotojas Gabrielius Aušautas, po brolio žūties nutaręs dvasios ramybės ieškoti sename dvare, stūksančiame ežero pakrantėje, atsiduria tartum XVIII šimtmečio atmosferoje, kur beveik nėra modernaus pasaulio pėdsakų. Kuriama unikali magiška erdvė, pro realybės plyšius spindi anapusybė, o greta realių veikėjų būriuojasi nesybės. Savarankišku veikiančiuoju asmeniu, ko gero, laikytinas ir verčiantis „sąmonę lengvai haliucionuoti“ ežeras. Kasdienybės netrunka sudrumsti paslaptingi įvykiai; riba, skirianti esybes nuo nesybių, pasirodo, nėra neperžengiama. Patekęs keisto gyvenimo sūkurin, Gabrielius mėgina įžvelgti labai paprastą, civilizacijos ir banalumo luobą nusipurčiusią prasmę.
   Mano nuomonė. Puiki, įtraukianti, tiesiog įsiurbianti ir nepaleidžianti iki paskutinio sakinio  knyga. Knyga, kuri sukėlė tiek daug minčių, kad net nežinau nuo ko pradėti ir kada reiktų sustoti, todėl teikiu minčių santrauką.
   Realybė, fantazija, mistika - viskas persipynę.
   Kaip reta graži kalba. Skaitydama Jutos monologus apie nagelus, pagavau save, kad eilutes bandau rimuoti ir mintys kažkodėl nuklysta prie Getės ,,Fausto". O ko verti tokie perliukai: ,,Jos žvilgsnis išgąsdinto driežo kojytėmis lakstė po sienų apmušalus" (149 p.) arba ,,Tobula tyla žvilgsniui" (238 p.)
   O kiek išmonės nesybių pavadinimuose, jų apibūdinimuose. Taip, galiu pripažinti, kad ne visai supratau, kas/kokios tos nesybės (čia apie  skyrių ,,Žasliasis sąsiuvinis", kas skaitėte knygą;), tačiau D. Kajoko žodžiai veikė kaip hipnozė, skaičiau su užsidegimu ir visiškai nesijaudinau dėl savo nesupračio :)  
    Kažkas tarp ,,Trobelė" ir ,,Haris Poteris" bet su ironijos gaidele, pvz. nesybė, kurios pavadinimas Uolusi Šikdarbis panašus į raudoną medžiagos gabalą, dažniausiai gyvena apsivijęs jaunų žmonių kaklus.
    Ir dar daug, daug visko...  
   Lenkiu galvą prieš autoriaus talentą. 
   Įvertinimas. 5/5 (negaila būtų ir daugiau balų skirti :)
  P. S. Knygos ,,Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys" mistinis turinys ir hipnotizuojanti kalba pastūmėjo mane pasidomėti ir  Donaldo Kajoko poezija:

neištversiu meile mano neištversiu
pasigersiu meile mano pasigersiu
ir nukrisiu prie tavęs kaip krenta gėlės
pilną taurę juodo rudenio išgėręs
pasigersiu iš taurės tos ir paverksiu
ir paverksiu meile mano tau prie kojų
prisiversiu ir paverksiu kad kažko jau
neradau ir kad tikriausiai neištversiu
mirtinai per vieną mirksnį pasigersiu
šalia to ko taip ilgai ieškojau

Kajokas, Donaldas. Lapkritis veidrodyje: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1985.

Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas
nes miega smilgoj sraigė bet naktis
geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas
ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys

Geriu aš vyną vienas ir jau netgi
geriu beveik kaip vienas taip ramu:
tiktai per meilės gylį nuo vienatvės
tiktai per smilgos grožį nuo namų

Geriu aš vyną vienas bet ištiesęs
šią taurę tau: kaip rytas vakare
save atranda nors dar jo nėra
geriu aš vyną vienas bet jau dviese

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.