Christina Baker Kline Našlaičių traukinys

Vienas sakinys. ,,Žinok, laikas traukiasi ir plečiasi. Jo svoris nėra paskirstytas tolygiai. Vienos akimirkos įstringa atmintyje, kitos išnyksta."185 p.

Viršelis. Christina Baker Kline Našlaičių traukinys (The Orphan Train), leidykla Alma Littera, Vilnius, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 296 p.

 Apie rašytoją. Amerikiečių rašytoja Christina Baker Kline (1964 m.) gimė ir augo Anglijoje, Kembridže, tačiau vėlesni jos metai prabėgo Amerikos pietuose ir Meino valstijoje. Autorė yra baigusi du prestižinius Jeilio ir Kembridžo universitetus. Juose įgijo anglų kalbos bakalauro ir literatūros magistro laipsnius. Vėliau mokslus tęsė Virdžinijos universitete, kurį baigusi gavo vizualiųjų menų magistro laipsnį. Besimokydama šiame universitete aktyviai lankė kūrybinio rašymo kursus. Jos trumpi apsakymai, esė ir straipsniai buvo spausdinami laikraščiuose bei žurnaluose. Nuo 2007-ųjų iki 2011-ųjų metų rašytoja dėstė literatūrą bei kūrybinį raštingumą įvairių universitetų  bei koledžų studentams. Christina Baker Kline yra parašiusi penkis romanus. 2013 metais pasirodęs romanas „Našlaičių traukinys“ pabuvojo visuose JAV nacionalinių bestselerių sąrašuose ir daugiau nei metus karaliavo dienraščio „New York Times“ populiariausių kūrinių sąrašo viršūnėje.
Apie knygą. Dviejų skirtingų moterų kelias iš vienatvės į šeimą. Sudėtingų išbandymų ir dramatiškų likimo posūkių kupina istorija, sujungianti mūsų dienų Ameriką ir devyniasdešimties metų senumo įvykius – laikus, kai per Ameriką kursuojantys našlaičių traukiniai pakeliui išdalijo šimtus tūkstančių našlaičių juos paimti panorusioms šeimoms. Kas gali būti bendra tarp turtingos devyniasdešimtmetės našlės, gyvenančios ištaiginguose rūmuose, ir dygios, uždaros septyniolikmetės našlaitės, keliaujančios iš vienos globėjų šeimos į kitą? Pasirodo, labai daug, nors tai paaiškėja ne iš karto…
Mano nuomonė. Ši knyga atskleidė dar vieną man nežinomą JAV istorijos puslapį. Niekada neteko girdėti apie našlaičių traukinius, 1854-1929 m. kursavusius  iš Niujorko į pietines JAV valstijas. Į traukinius buvo renkami  benamiai vaikai iš Niujorko  ir Bostono gatvių bei prieglaudų ir gabenami į šalies vidurio vakarus, kur juos išsirinkdavo šeimos ,,globoti ar įsivaikinti". Ta aplinkybė, kad kai kuriems našlaičių traukinių ,,keleiviams" kartais pasisekdavo ir vaikai pakliūdavo į bevaikes šeimas, kurios nuoširdžiai troško vaikų, ir ateityje šie vaikai užėmė aukštus valstybinius postus, davė pagrindą sklisti kalboms, kad našlaičių traukiniai yra pavykusi labdaros akcija. Bet tokios šeimos, dažniau buvo išimtis, o ne taisyklė.  Dažniausiai ,,globa" baigdavosi vergišku vaikų darbu ūkyje. Apie tokio ,,našlaičių traukinio" keleivę ir pasakojama Christina Baker Kline knygoje. Tai graudi ir labai graži istorija, pilna meilės ir užuojautos benamiams vaikams. Džiaugiuosi, kad ši knyga pakliuvo man į rankas. Turėjau tikrai puikius pora vakarų.  
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).   

Michel Bussi Juodosios lelijos

Viršelis.  Michel Bussi Juodosios lelijos (Nympheas Noirs), leidykla Alma littera, 2017 m., iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė, 367 p.

Apie autorių. Michel Bussi (Mišelis Biusi)  gimė1965 m. balandžio 29 d. Louviers, Prancūzija. Rašyti pradėjo 1990 m., dar dėstytojaudamas Ruano (Rouen) universitete, tačiau populiarumo susilaukė tik 2006 m., išleidęs romaną    Code Lupin.  Šiandien Michelis Bussi savo šalyje yra vienas populiariausių detektyvų autorių. Jo knygos išverstos į dvidešimt dvi kalbas. Rašytojas garsėja meistriškai, iki pat paskutinio puslapio audžiama itin gerai suregzta intriga. 2011 m. pradžioje dienos šviesą išvydę „Juodosios lelijos“ iš karto tapo geriausiai perkamu tų metų prancūzų detektyviniu romanu ir buvo įvertintos net penkiais literatūriniais prizais.  

Apie knygą. Žymaus prancūzų tapytojo impresionisto Klodo Monė dėka turistų traukos centru tapusį Živerni kaimelį sukrėtė žmogžudystė. Vieną rytą upelyje buvo rastas Žeromo Morvalio, pasiturinčio chirurgo okulisto, kūnas. Nusikaltimą tiriančius pareigūnus suglumina nužudytojo švarko kišenėje aptiktas Monė nutapytų vandens lelijų atvirukas su prierašu: „Vienuolika metų. Su gimtadieniu“ ir Lui Aragono eilėraščio eilute.

  Inspektorius Loransas Serenakas stengiasi išnarplioti painią bylą. Jos centrine ašimi tampa trys moterys: vienuolikmetė talentinga tapytoja, patraukli miestelio mokytoja ir sena našlė, kuri viską stebi iš malūno prie upelio. Visos jos turi paslaptį. Ką jos žino apie Žeromo mirtį ir kaip visa tai susiję su paslaptingai dingusiu Klodo Monė paveikslu „Juodosios lelijos“?

  Mano nuomonė. Knyga nutapyta tarsi paveikslas, tarsi Monė peizažas. Siužetas kaip teptuko potėpiai per molbertą – vienas brūkštelėjimas ir siužetas pasisuka kita vaga. Dailininkai impresionistai šiame pasakojime tikrai griežia ne paskutiniu smuiku. 

   Koks žanras? Meilės, pavydo ir žmogžudystės istorija, besitęsianti keletą dešimtmečių. Sužlugdyto talento, supančiotos laisvės istorija. ,,Kaimelyje gyveno trys moterys." – taip prasideda knyga. Visas pasakojimas sukasi apie šias moteris ir tik viena jų užskleis ,,šios istorijos skliaustelius. Ir jūs neliksite nusivylę, neabejokit!" (161 p.) Tikra tiesa, herojė nemelavo, istorija sudėliota taip išmaniai, kad nuobodžiauti nėra kada, o visos pasakojimo gijos susiveja į kamuolį, kaip ir priklauso, tik paskutiniuose puslapiuose. Nesmalsaukite ir neskaitinėkite paskutinių puslapių, paklaidžiokite impresionistiniame rūke, kad finale būtumėte apdovanoti netikėta istorijos atomazga.  

 Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Sue Monk Kidd Paslaptingas bičių gyvenimas

Vienas sakinys. Kartais reikšmingi dalykai prislegia neapsakomu lėtumu. 190 p.

Viršelis. Sue Monk Kidd Paslaptingas bičių gyvenimas (The Secret Life of Bees), leidykla Alma littera, Vilnius, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Renata Endzelytė, 328 p.

Apie autorę. Sue Monk Kidd gimė 1948 m. Sylvester miestelyje. Ji nuo pat vaikystės svajojo tapti rašytoja. Autorė išleido penketą knygų, kurių kone kiekviena įvertinta reikšminga premija. Nuoširdumu ir vaizdingu pasakojimu skaitytojus pavergęs romanas „Paslaptingas bičių gyvenimas“ buvo nominuotas prestižiniam Anglijos „Orange Prize“. Šios knygos parduota beveik 5 milijonai vienetų. Antrasis jos romanas „Undinės krėslas“ 2006 m. („Alma littera“) išleistas lietuvių kalba. Sue Monk Kidd gyvena Pietų Karolinoje prie sūriųjų pelkių netoli Čarlstono.

Apie knygą. Romanas „Paslaptingas bičių gyvenimas“ nukelia į 1964-uosius, Pietų Karoliną. Ši knyga pasakoja Lilės Ouvens gyvenimo istoriją, gaubiamą miglotų prisiminimų apie popietę, kai žuvo jos motina. Mergaitę globoja geraširdė juodaodė Rozalina. Šiai įžeidus tris didžiausius miestelio rasistus, jiedviem tenka sprukti į Tiburoną, Pietų Karolinos miestelį, kuriame gyvena Lilės mamos praeities paslaptis. Mergaitė patenka į kerintį bičių, medaus ir Juodosios Madonos pasaulį…

Mano nuomonė. Nebijokite, tai tikrai ne bitininkystės vadovas. Tai šviesi, užburianti knyga apie šiek tiek kitokią mergaitę, kaip daugelis išsireikštų, fantazuotoją ir nepritapėlę, kuri bando išsiaiškinti, ar žmogus, padaręs netyčinį nusikaltimą, gali būti mylimas. Yra ir kita tema: 1964 metai, vis dar gajus segregacijos įstatymas, tačiau JAV paskelbiama deklaracija, suteikianti juodaodžiams balsavimo teisę. Tokiai šalies politikai aršiai priešinasi pietinės JAV valstijos – čia balto žmogaus ir juodaodžio draugystė vis dar tabu. Tačiau, kaip leidžia suprasti knygos autorė, ar tu baltas, ar tu juodas, ar tu geltonas, jei tu myli ir esi geras žmogus, odos spalva neturi jokios reikšmės. 

   Skaitant šią knygą norėjosi kartu ir verkti, ir juoktis, o širdis prisipildė ramybės ir gėrio. Štai koks medituojantis romano poveikis. Man knygos nuotaika, jausmų dvilypumas priminė filmo ,,Žalioji knyga" paliktus emocinius įspūdžius, tad jei jums patiko filmas, patiks ir šis romanas. O bitės...bitės šioje knygoje tikrai yra, jos lyg vedliai, savo pavyzdžiu, mokantys herojus (o gal mus?) gėrio ir išminties, savo ritmingu dūzgimu nugenančios negandas ir visas širdies žaizdeles užgydančios saldžiu pievų medumi. 
  Tiesa, daugelis mano, kad knyga skirta paaugliams. Galbūt, tačiau tikrai nėra iš tų knygų, kurias skaitydamas negali atsiginti minties, kad jau išaugai tokią literatūrą. Ji tinkama įvairaus amžiaus skaitytojui.

  Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Hannah Kent Gerieji žmonės

Viršelis. Hannah Kent  Gerieji žmonės (The Good People), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė, 392 p.

Apie autorę. Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Tėvas - buhalteris, mama - mokyklos direktorė, sesuo - aktorė. Nuo vaikystės Hannah mėgo skaityti knygas ir kurti įvairias istorijas. Dar paauglystėje pagal mainų programą ji keliavo į Islandiją, kur pirmą kartą išgirdo Agnes Magnúsdóttir istoriją. Vėliau iš surankiotų istorijų, kruopštaus darbo archyvuose ir literatūrinio talento gimė ,,Paskutinęs apeigos". Šis romanas sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba. ,,Gerieji žmonės" – antrasis autorės romanas, per trumpą laiką jau spėjęs sulaukti pripažinimo

   Šiuo metu Hannah Kent gyvena Adelaidėje, yra Australijos literatūros žurnalo Kill Your Darlings įkūrėja ir leidybos direktorė, toliau sėkmingai tęsianti savo literatūrinę karjerą.  

Apie knygą.  Atokiame slėnyje gyvenanti Nora per metus neteko dukros ir mylimo vyro. Sugniuždyta moteris privalo rūpintis keturmečiu anūku Mycholu. Anksčiau buvęs sveikas ir guvus, dabar jis tik savo paties šešėlis, negalintis nei vaikščioti, nei kalbėti. Uždaroje ir prietarų valdomoje bendruomenėje netrukus ima plisti gandai, kad Mycholo sielą pagrobė fėjos, kitaip dar vadinamos Geraisiais žmonėmis.

Pasiryžusi išvaryti iš Mycholo blogį, Nora kartu su tarnaite Mere anūką atiduoda į atsiskyrėlės žolininkės Nensės rankas. Nors naujasis kunigas pagoniškus kaimo papročius nori išrauti su šaknimis, žmonės tiki, kad Nensė turi ypatingų gebėjimų ir yra Gerųjų žmonių patikėtinė. Berniuko sveikatai blogėjant, moterys ryžtasi vis drąsesnėms pagoniškoms apeigoms, kurios darosi pavojingos ne tik Mycholo, bet ir jų pačių gyvybei.

  Mano nuomonė. Neįtikėtina, tikrais faktais paremta istorija, nutikusi mažiau nei prieš 200 metų. Protu nesuvokiama, kaip pasikeitė pasaulis ir žmonių požiūris į kai kuriuos dalykus.

  Pirmoje savo knygoje Australijos rašytoja pasakoja istoriją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę. Ši knyga nukelia į XIX a. pradžios Airijos kaimelį, kuriame gajus tikėjimas laumėmis, burtais bei užkalbėjimais, kuriame sergantis vaikas neturi ateities, nes, jis nėra tikras vaikas, jis sukeistas laumės vaikas. Manau, kad toks įsitikinimas išaugo iš nevilties, iš negebėjimo suprasti, kaip sveikas gimęs vaikelis, augdamas gali virsti luošiu. Įtraukianti istorija, raiški kalba ir detalus pasakojimo dėstymas neleidžia knygos padėti į šalį: kaip baigsis ši istorija, kaip žmonės reaguos į gerus ketinimus, pasibaigusius mirtimi. Knyga pilna kerų, mistikos, tikėjimo, neapykantos ir begalinės meilės. Tiesa, tai nėra šviesus ir lengvas (siužeto požiūriu) romanas, greičiau bauginantis ir sukeliantis pyktį, tad norintys smagiai praleisti vakarą su knyga, neimkite jo į rankas. 

  Įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Andrius Tapinas Prezidentas

  Viršelis. Andrius Tapinas  Prezidentas, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., 280 p.

  Apie autorių.Andrius Balys Tapinas gimė  1977 m. balandžio 6 d. Vilniuje. Mama Violeta Tapinienė – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tėtis Laimonas Tapinas – žurnalistas, kino kritikas ir rašytojas. 1998 m. baigė Vilniaus Universitetą, tarptautinės ekonomikos specialybę. 2016 m. įgijo Berlyno laisvojo universiteto tarptautinių santykių magistro diplomą. Vedęs. Žmona Rasa Tapinienė – „Info TV“ laidos „Info diena“ vedėja. Augina du vaikus Vasarą ir Vakarį. 

  Tik baigęs universitetą Andrius Tapinas pradėjo dirbti televizijoje: 1998–1999 LRT laidų „Labas rytas“ ir „Dienos verslas“ vedėjas, 2000–2002 m. LNK žinių tarnybos reporteris ir „Verslo žinių“ rubrikos vedėjas. 2003–2016 metais LRT televizijoje vedė ir prodiusavo verslo publicistikos laidą „Pinigų karta“. 2016 m. rugpjūtį LRT nusprendus nepratęsti sutarties su „Pinigų karta“, Andrius Tapinas įkūrė iš žmonių rėmimo išlaikomą interneto televiziją „Laisvės TV“. Viena pagrindinių „Laisvės TV“ laidų, rodomų kiekvieną sekmadienį „YouTube“ svetainėje, yra „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“. 

   Nuo 2014 metų LRT televizijoje kartu su Arūnu Valinsku veda intelektinį žaidimą „Auksinis protas“. Nuo 2015 metų balandžio – didžiausio Lietuvos naujienų portalo „Delfi“ savaitinis apžvalgininkas.

  Su literatūra ir kūryba Andrius Tapinas siejamas nuo  1992–1994 metų, kuomet, dar besimokydamas mokykloje, išvertė į lietuvių kalbą Dž. R.R. Tolkino trilogiją „Žiedų valdovas“ ir iki šiol yra jauniausias Tolkino vertėjas pasaulyje. 2013 m. išleido fantastinį romaną „Vilko valanda“. Pirmojo stimpanko žanro knyga Lietuvoje tapo bestseleriu ir buvo išrinkta geriausia 2013 metų knyga. 2015 m. pasirodė jos tęsinys – „Maro diena“. 2019 m. pasirodė nauja A. Tapino knyga, politinis trileris „Prezidentas“.

  Apie knygą. Visi įvykiai išgalvoti. Visos galimybės realios. Baigiasi dešimtmetį trukusi Lietuvos prezidento Ričardo Daubaro valdymo era. 2019 metais Lietuva turės naują prezidentą. Realiausias įpėdinis – jaunas, išsilavinęs ir populiarus politikas Rokas Oginskis, sėkmingai vedęs įtakingos Tėvynės ateities partijos lyderio dukrą. Į Daukanto aikštę dairosi ir ultrakairiųjų judėjimui vadovaujantis radikalas Kazimieras Liaudis. Lietuva nekantriai laukia jų dvikovos.
Tačiau yra tokių, kurie nelaukia. Rusijos strateginės analizės institutas pradeda vykdyti planą, savo drąsa ir įžūlumu pranokstantį net įvykius Solsberyje. Tikslas – tiesiogiai paveikti valstybės, NATO ir ES narės, rinkimus ir į prezidento kėdę pasodinti Kremliui pavaldžią marionetę.
Ir įsisuka kvapą gniaužianti politinių intrigų, žmogžudysčių, neištikimybės ir purvinos rinkiminės kampanijos karuselė.
Ir lieka vienintelis klausimas: kas 2019 metų gegužę užims rūmus Daukanto aikštėje?

   Mano nuomonė. Knygos siužeto ašis – šiandienos aktualiausia aktualija – prezidento rinkimai. Knyga pasirodė ir buvo pristatyta per šių metų knygų mugę neatsitiktinai, paliekant šiek tiek laiko ją  perskaityti ir iki rinkimų dar suspėti apmąstyti. Veiksmas užsuktas taip, kad sunku patikėti, ar tokios priešrinkiminės kovos ir intrigos realiai įmanomos, ar tai autoriaus lakios (labai lakios) fantazijos vaisius. Aš manau, kad spalvos kiek sutirštintos, tačiau mes (rinkėjai) realiai net nenutuokiam, kas dedasi rinkimų užkulisiuose, kokios aistros verda, ko verta gera rinkimų komanda/komunikacija arba dideli pinigai ir kaip gražiai, ant auksinio pažadų padėkliuko  visa tai mums pateikiama, kaip praplaunamos mūsų galvelės. Ir tik praėjus gerokai laiko po rinkimų pamatome, kokie patiklūs kvaileliai buvome, kaip gražiai mus apsuko aplink pirštą. Tad perskaityti knygą prieš rinkimus tikrai verta ir apmąstyti savo apsisprendimą, kam atiduoti savo balsą, kad neišrinktume kokio nors Kazimiero Liaudies. O skaityti knygą išties smagu: veiksmas, azartas, intriga,  viskas joje yra, tik, deja, iki geros literatūros ji, vis dėlto, netraukia. Tai vieno vakaro skaitinys, kuris vėliau nuguls knygų lentynoje ir pasimirš. Tačiau to vieno vakaro su Prezidentu tikrai negaila :)  

  Priešrinkiminis įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Alex Marwood Nedorėlės

Viršelis. Alex Marwood  Nedorėlės (The Wicked Girls), leidykla Jotema, Kaunas, 2013 m.,  iš anglų kalbos vertė Vilma Krinevičienė, 397 psl.
Apie autorių. Serena Mackesy (slapyvardis Alex Marwood) gimė  1960 m. Oksforde. Seneliai, tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės, buvo rašytojai ar su rašymu susieję savo gevnimus, tad nenuostabu, kad vaikaitė studijavo anglų literatūrą. Dirbo įvairius darbus, kol save atrado dviejose srityse:  Serena Mackesy kaip žurnalistė ir Alex Marwood kaip psichologinių detektyvų autorė. Plačiau jos tinklalapyje: http://www.serenamackesy.com/index.html

Apie knygą. Lemtingas susitikimas, trukęs vos vieną dieną, visam laikui tragiškai pakeitė dviejų mergaičių gyvenimą. 

Po dvidešimt penkerių metų žurnalistė Kerstė Lindsi gauna užduotį parašyti seriją straipsnių apie žiaurias jaunų merginų žmogžudystes pajūrio miestelyje. Tirdama įvykius, ji nusprendžia pasikalbėti su pramogų parko darbuotoja Ambere Gordon. 

Kerstei ir Amberei šis susitikimas pirmas nuo tos niūrios dienos vaikystėje. Ar šios dvi moterys sugebės nuslėpti baisią paslaptį, norėdamos apsaugoti savo naujus gyvenimus ir šeimas?  

   Mano nuomonė. Knygos pradžia gana paini, veikėjos praeityje save pristato vienais vardais, dabartyje - kitais, nes jų tapatybės pakeistos dėl vaikystėje įvykdyto nusikaltimo. Tai lėtina skaitymo tempą, kiekviename skyriuje iš naujo verčia galvoti kas yra kas, o taip norisi kuo greičiau sužinoti, ką gi jos tokio padarė, kad jų likimai taip susiklostė.  Deja, kuo toliau verti puslapius, tuo labiau apima nuojauta, kad skaitau ne detektyvą, o psichologinę studiją, apvilktą grožinės literatūros marškinėliais: ar vaikystėje padarytas nusikaltimas (šiuo atveju, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės), jauną žmogų padaro nusikaltėliu visam gyvenimui, ar vaikas gali pilnai suvokti savo veiksmus ir juos tinkamai įvertinti, ar tinkamai elgiasi suaugusieji, užkraudami vaikams nepakeliamą atsakomybės naštą už nesuvoktus veiksmus? Jei knygos pradžia žada įdomią detektyvinę istoriją, tai įpusėjus pabosta skaityti, nes istorija pernelyg ištęsta, veiksmas vis nuklysta į praeitį, kulminacija pasiekiam kažkur apie knygos vidurį ir toliau ji nebekyla, intriga silpsta. Tačiau...knygą tikrai galiu drąsiai rekomenduoti, ji nėra visiškas niekalas, tik kiek užsižaista su herojų jausmais ir savianalize, tad gryno detektyvo nesitikėkite.

 Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Kazuo Ishiguro Dienos likučiai

  Vienas sakinys. Dabarties pasaulis – per daug purvina vieta kilniems instinktams. 243 p.
  Viršelis. Kazuo Ishiguro Dienos likučiai (The Remains of the Day), leidykla Baltos lankos, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė, 267 psl.

  Apie autorių. Prozininkas gimė 1954-tais metais Nagasakyje, Japonijoje. Kai Kazuo buvo vos penkerių, jo tėtis gavo pasiūlymą vykti dirbti į Europą ir šeima persikėlė gyventi į Didžiąją Britaniją,  Guildfordą. Kazuo lankė Stautono pagrindinę, o vėliau – Vokingo vidurinę mokyklą. Pabaigęs mokyklą jis pasiėmė laisvus metus ir nusprendė pakeliauti po JAV ir Kanadą. 1974-tais metais Kazuo įstojo į Kento universiteto Literatūros ir filosofijos fakultetą. Įgavęs bakalauro laipsnį persikėlė gyventi į Londoną. Nuo pat vaikystės, Kazuo norėjo tapti muzikantu.  Būdamas universitete jis savo hobio neapleido. Jis dažnai grodavo įvairiuose baruose, kavinėse, o tam, kad turėtų iš ko gyventi, dirbo Notting Hill benamių prieglaudoje. Pastebėjęs, kad jo muzikos karjera neįsibėgėja, Kazuo nusprendė išbandyti ką nors naujo, todėl parašė trumpą radijo šou scenarijų, kurį nusiuntė BBC kanalui. Jo tekstas buvo atmestas. Tačiau Kazuo nenusiminė ir pateikė paraišką studijuoti kūrybinį rašymą Rytų Anglijos universitete ir kaip savo darbo pavyzdį prisegė tą patį scenarijų, kurį siuntė BBC radijui. Didžiai savo nuostabai, jis buvo priimtas mokytis. 1982-tais metais buvo išleista pirmoji Kazuo Ishiguro novelė „Išblyškęs kalvų vaizdas“. Tuo metu jam buvo vos dvidešimt septyneri metai. Dirbdamas benamių prieglaudoje, Kazuo susipažino su Lorna McDougall. Pora susituokė 1986-tais metais, vėliau jiems gimė duktė Naomi.
  Kazuo Ishiguro parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 1995 m. už nuopelnus literatūrai Ishigurai suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.
  Apie knygą. „Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“
  Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.
   „Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.
  „Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“ (Guardian)
  „Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“ (Salman Rushdie)
  „Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“(Švedijos akademija)
  „Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, <...> truputį Marcelio Prousto <...> - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“ (Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė)

  Mano nuomonė. Švelniai skausmingas pasakojimas apie žmogų, negalintį prisitaikyti prie besikeičiančio gyvenimo ir likusias dienas bevelijantį praleisti prisiminimuose: o buvo taip. Perdėm detalus pasakojimas ir įmantri sakinių struktūra ypač pabrėžia senosios, jau nykstančios Anglijos gyvenimo būdą. Apmąstymai apie liokajaus ,,orumą", nekalbėjimas apie buvusį šeimininką, įmantrių, jam nepritinkančių, žodžių, tokių kaip ,,kontempliuoti", vartojimas kalboje tobulai atspindi herojaus socialinę padėtį, jo nuolankumą šeimininkui, jo norą prisitaikyti. Mums sunku suvokti, kad žmogus, dažnai buvęs šeimininko svečių pajuokos objektu, net nesuvokia savo žeminančios padėties, netgi priešingai, siekia visas savo jėgas ir visą gyvenimą paaukoti šeimininko gerovei kurti bei ginti jį visomis išgalėmis. Herojaus siekiamybė tapti ,,geriausiu savo profesijoje" atriboja  jį nuo  išorinio pasaulio, jis gyvena tarsi kiaute į kurį nenori nieko įsileisti. Pasaulis keičiasi, ir visa tai, ką herojus laikė gyvenimo nepajudinamu pamatu, nebetenka prasmės, o kurti naują gyvenimą nebėra laiko ir galimybių, belieka tenkintis tik gyvenimo dienos likučiais. Liūdna...

  Įvertinimas. 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Pyragas su lašiša, špinatais ir varške

   Šį pyragą kepiau ,,iš reikalo", t. y., namuose užsiliko sūdytos lašišos. Galvoje vis kirbėjo mintis – jei ko nors tuoj pat nepagaminsiu, tai tikrai suges. Tos minties vedina puoliau gaminti. Pagrindui suminkiau tešlą (žr. https://sniegena.blogspot.com/2013/04/sauletas-svogunu-pyragas.html) , iškočioju, iškloju ja kepimo formą žemomis sienelėmis (tešla turi dengti ir formos kraštus) ir dedu į įkaitintą orkaitę 15 min. Kol pagrindas kepa, pasiruošiu įdarą:

200 g špinatų;
200 g varškės;
200-500 g lašišos (sūdytos, rūkytos arba šviežios);
1 kiaušinis;
200 g jogurto be priedų;
40 g tarkuoto kietojo sūrio;
druskos, pipirų.
  Špinatus sukrečiu į kiaurasamtį, apipilu verdančiu vandeniu ir palieku nusivarvėti. Varškę pertrinu su 50 g jogurto ir šiek tiek druskos (nepadauginkite!).
   Lašišą supjaustau nedideliais gabaliukais (jei lašiša šviežia pjaustome ypač plonai ir šiek tiek padruskiname). Pyrago pagrindą ištraukiu iš orkaitės ir palieku pravėsti.
    Išplaku kiaušinį, tada plakinį sumaišau su jogurtu, šiek tiek įberiu pipiriukų (jei naudojate šviežią lašišą, galite įberti druskos žiupsnelį, jei sūdytą ar rūkytą – neberkite, nes gali būti per sūru).
   Tada ant praaušusio pagrindo dedu špinatus, ant jų varškę ir visą viršų uždengiu lašišos gabaliukais. Ant jų supilu kiaušinio su jogurtu plakinį ir apiberiu tarkuotu sūriu. Ir vėl pašaunu į įkaitintą orkaitę bei kepu kokias 40 min. Skanaus!


   P.S. dar kartą įspėju: nepadauginkite druskos, nes iškepę sūdytos ar rūkytos lašišos gabaliukai būna itin sūrūs.

 

Tinginio šiupininė

   Šiupininė, tai unikali sriuba, į kurią galima dėti viską, ką randate namuose. Ji yra tiršta ir soti, tad nebereikia antro patiekalo gaminti. Neapsiriksiu sakydama, kad beveik visos tautos turi savo šiupininės atitikmenį: rusai - solianka, gruzinai - charčo, tunisiečiai - kabkabu, vokiečiai - eintopf ir pan. O aš savo šiupininę sugalvojau išsivirti. Ir pavadinau ją tinginio šiupinine, nes praktiškai jokių pastangų jai išsivirti nereikia.

Ingredientai:
300 g perlinių kruopų;

didelė 

(800 g) skardinė pomidorų savo sultyse;

maža skardinė pupelių;

maža skardinė avinžirnių;

5-6 parūkytos ,,Medžiotojų" dešrelės (galima nedėti, jei esate vegetaras);

2 kubeliai daržovių sultinio;

2 morkytės;

sauja susmulkintų petražolių;

maltų pipirų.

 Gaminame.  Iš vakaro pamerkiame perlines kruopas, o kitą dieną jas išverdame šiek tiek pasūdytame vandenyje drauge su supjaustytomis morkytėmis. Baigiant virti sukrečiame avinžirnius ir pupeles (be skysčio), supilame pomidorų sultis ir pomidorus (jei pomidorai dideli, juos pasmulkiname), pagardiname sultinio kubeliais. Jei nebeliko skysčio, kuriame virė perlinės kruopos ir sriuba labai tiršta – įpilame virinto vandens. Įpjaustome dešreles. Viską gerai išmaišome ir nuo užvirimo dar 2-3 minutes paverdame. Baigiant virti pagardiname petražolėmis ir pipiras. Skanaus!

  P.S. iš nurodyto produktų kiekio sriubos išsivirsite tiek, kad sočiai pamaitinsite net 4–6 žmonių šeimyną :)

Itališkos ricotta spurgytės Zeppole

   Itališkos spurgos Zeppole: purios, švelnios ir, žinoma, beprotiškai skanios. Kažkur skaičiau, kad italai tradiciškai jas verda per la Festa di San Giuseppe (šv. Juozapo dieną). Reikia pasipraktikuoti, kad kovo 19 d. jas išvirusi galėčiau drąsiai pasakyti: prašome paragauti puikių itališkų spurgyčių. Išsirinkti receptą padėjo Cheftini.com tinklaraštis.

 Reikia:

130 g miltų;
2 kiaušinių;
250 g ricotta varškės;
1 a. š. kepimo miltelių;
3 v. š. cukraus;

cukraus pudros;
žiupsnelio druskos;
1 v. š. vanilinio cukraus;
aliejaus virti.

   Gaminame:

  Į dubenį įmušame kiaušinius. Šiek tiek paplakame. Plakant supilame cukrų. Miltus sumaišome su kepimo milteliais bei druska ir maišant suberiame miltus ir vanilinį cukrų. Sudedame ricotta ir gerai išmaišome. Visas procesas užtrunka apie 10 min. Gauname skystoką masę, iš kurios tikrai negalime formuoti spurgų rankomis, tad imame šaukštą ir mažus tešlos gabalėlius krečiame į verdantį aliejų. Jei turite ledų šaukštą, spurgytės bus dailesnės, tačiau man dar smagiau, kai kiekviena jų turi savitą formą. Vieną partiją verdame apie 3-5 min. ant lėtos ugnies, kol spurgytės gražiai paruduoja iš visų šonų. Išgriebiame su kiaurasamčiu ir dedame ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų taukai. Kiek atšalusias apibarstome cukraus pudra. Iš rekomenduojamo tešlos kiekio gaunasi 20 spurgyčių, o virimo procedūra  užtrunka taip pat apie 20 min.  

 Štai ir viskas. Ragaujame. Skanu beprotiškai. Visi klausia, kur dėti likusį aliejų. Aš žinau - ryt vėl virsiu spurgytes, nes šiandien virtų jau nebeliko... ir taip iki Juozinių:)

 

Mari Jungstedt Nežinomas

   Viršelis. Mari Jungstedt  Nežinomas (švedų kalba Den inre kretsen, anglų kalba Unknown),  leidykla  Obuolys, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Simonas Vaitkus, Gytautė Gružauskaitė, 368 psl.  
  Apie knygą. Mari Jungstedt (g. 1962 m.) – garsi švedų žurnalistė, dažna televizijos pokalbių laidų viešnia ir kriminalinių romanų autorė, pati vasaras leidžianti Gotlande su vyru, kilusiu iš Visbio. Iš trylikos Mari detektyvų su vyriausiuoju inspektoriumi Andersu Knutu du  virto televizijos filmais.
   Paprastu pasakojimu meistriškai kurianti atmosferą ir įtampą M. Jungstedt laikosi geriausių H. Mankellio, H. Nesserio ir K. Fossum detektyvų tradicijos. „Nežinomas“ – naujas rašytojos romanas vykstantis Švedijos Gotlando saloje.  Į Gotlandą atėjo vasara, o su ja į salą sugužėjo tarptautinė archeologijos studentų grupė, kuri imasi kasinėti senovės vikingų gyvenvietę. Nerūpestinga atostogų dvasia ir tvirta bendrystė išgaruoja it laužo dūmas, kai staiga pradingsta 21-ų metų studentė Martina, atkakusi iš Nyderlandų. Netrukus pasklinda kalbos, kad mergina neva slapta susitikinėjo su vienu iš salos gyventojų. Ar tikrai Martinos dingimas yra vasariškos meilės intrigos pasekmė? Vargu... mat netrukus vietos ūkininko lauke aptinkamas sumaitotas arklio kūnas. Tada plūsteli nauja gandų banga, kurią sukelia viena įdomi šio įvykio aplinkybė: arklys rastas be galvos, o ši kažkur pradingusi.

  Kai galiausiai tyrimo imasi inspektorius Andersas Knutas, jis net neįtaria, kad teks akis į akį susidurti su Gotlando vikingų praeitimi. Atsiranda ir dingusi mergina, o tiksliau, medyje kabantis jos lavonas. Paaiškėjus, kad merginos oda išmarginta keistais ritualiniais ženklais, nebelieka jokių abejonių, jog kažkas šaukiasi senųjų Gotlando dievų. Martina nužudyta pagal senovinį vikingų ritualą, skelbiantį, kad bus ir daugiau mirčių... Ar inspektorius suspės įminti šiurpią vasaros paslaptį?

   Mano nuomonė. Bibliotekoje paskaitinėjusi knygos anotaciją, nutariau – reikia perskaityti, turėtų būti įdomu. Net nepagalvojau, kad detektyvo Anderso Knuto ir žurnalisto Johano Bergo tyrimai prasidėjo knygose ,,Nematytas" ir ,,Nutylėtas", o ši jau trečioji. Žodžiu, ėmiausi iš kito galo, bet nieko, turinys ir kokybė nuo to, tikiuosi, nenukentėjo. Neskubriai dėstomas siužetas, veikėjai labai aiškiai pasiskirstę grupėmis: studentai archeologai, dėstytojai, detektyvai ir žurnalistai bei jų šeimos nariai, todėl nesunku susigaudyti ir įsiminti vardus. Nėra ryškiai išreikštų pagrindinio herojaus (detektyvo Anderso Knuto) neurastenijos ir alkoholizmo požymių, kas ypač populiaru pastarojo meto skandinavų detektyvuose :). Daug dėmesio skirta tiek detektyvo Knuto, tiek žurnalisto  Bergo asmeniniam gyvenimui, tačiau tai visiškai neiškrinta iš konteksto, sakyčiau, net plačiau atskleidžia pagrindinių veikėjų charakterius. Nusikaltimai, žinoma šiurpūs, tačiau autorė moka taip perteikti įvykius, jog juoda realybė neatrodo tokia juoda. Knygą perskaičiau per savaitgalį, tad galiu drąsiai teigti, kad skaitosi lengvai, greitai, siužetas įtraukia savo įvairove, intriga išlaikoma iki galo, nors, teisybės dėlei, turiu pasakyti, kad žudiką įtariau jau nuo knygos vidurio.  

   Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Ingar Johnsrud Vienos brolija

Vienas sakinys. ,,Gyvenime ko nors pasiekia tik tie, kurie daro tai, ką reikia, pakankamai ilgai ir pakankamai atkakliai, kad darbas būtų padarytas." 362 p.
Viršelis. Ingar Johnsrud Vienos brolija (Wienerbrorskapet), leidykla  Alma littera, Vilnius, 2017, iš norvegų kalbos vertė  Saulė Ilgiūtė, 440 psl.

Apie autorių.  Ingar'as Johnsrud'as gimė 1974 m. Osle. Yra žinomas Norvegijos žurnalistas, o 2015 m. pasirodęs įtempto siužeto detektyvas „Vienos brolija“ pavertė jį ir literatūros pasaulio sensacija.

 Apie knygą. Intriguojantys siužeto vingiai  trileryje Vienos brolija verčia persvarstyti gėrio ir blogio kovos prasmę. Ribos tarp šių dviejų priešingų polių nusitrina, o vieno atsakymo, kas yra tiesa, nebelieka.

 Oslo policijos skyriaus vyresnysis inspektorius Fredrikas Beieris imasi tirti žymios Norvegijos politikės Kari Lizės Vetrės dukters ir anūko dingimo bylą. Netrukus paaiškėja, kad pradingusi moteris su vaiku kelerius pastaruosius metus priklauso religinės sektos „Dievo šviesa“ bendruomenei, kuri skelbia apie neišvengiamą degradavusio pasaulio pabaigą. Vos pradėjus paiešką Oslo priemiestyje įsikūrusios sektos nariai ir vadovas nužudomi, o moterys ir vaikai pranyksta be pėdsakų, tačiau rūsyje policijos aptikta moderni laboratorija rodo, kad šioje byloje primygtinai peršamais atsakymais tikėti negalima.

 Sekdami žudiko pėdsakais policijos tyrėjas F. Beieris su naująja partnere Kafa atskleidžia vis daugiau nerimą keliančių detalių. Kieno įsakymus vykdo religinės sektos vadovus negailestingai medžiojantis žudikas? Kokie yra tikrieji „Dievo šviesos“ tikslai ir užmojai? Kas sieja Antrojo pasaulinio karo metais koncentracijos stovykloje nežmoniškus bandymus atlikusius mokslininkus ir šių dienų Norvegijos politikus? 
Mano nuomonė.  Labai dviprasmiškas jausmas apima perskaičius šią knygą. Lyg ir įdomu skaityti, yra viskas, ko reikia detektyvui. Iš kitos pusės, skaitosi labai lėtai, sunkiai verčiasi puslapiai, daug sunkiai įsimenamų vardų, vietovių, autorius stengiasi pasakoti labai pačiai, užkabinant kelias temas iš karto (imant jas atskirai, kiekvienai temai po atskirą knygą galima būtų parašyti). Pagrindinė tema – rasių evoliucijos teorijos pritaikymas realybėje, siekiantis nacių laikus ir tęsiamas šiomis dienomis – yra nauja, dar negvildenta detektyvinėje literatūroje, arba man neteko skaityti tokia tema parašytos knygos.
Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

Arturo Perez-Reverte Būgno oda

  Vienas sakinys. ,,Nors tokie kunigai kaip aš  jums atrodo vargšai, ir gal tai tiesa, bet vis dėlto mes reikalingi... Mes esame sena ir sulopyta oda to būgno, kuris dar garsiai skelbia Dievo šlovę." 236 p.

  Viršelis. Arturo Perez-Reverte Būgno oda (La piel del tambor), leidykla Alma littera, 2006 m., iš ispanų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 424 psl.

Apie autorių. Arturo Pérez-Reverte, ispanų rašytojas ir žurnalistas, gimė 1951 metų lapkričio 6 d. Kartagenoje, Ispanijoje. 1973-1994 metais jis dirbo karo korespondentu. Vėliau A. Perez-Reverte atsidėjo tiktai rašymui. Nuo 2003 m. jis yra Ispanų Karališkosios Akademijos narys.

Pirmąją savo knygą išleido 1986 m., tai buvo „Napoleono karai“, o labiausiai pasaulyje išgarsėjo kaip knygų apie kapitoną Altarisą serija, kurios taip pat buvo ekranizuotos.

  A. Peres-Reverte - ne tik puikus prozininkas, bet ir istorijos bei meno žinovas. Daugumos jo knygų veiksmas vyksta istoriniais laikais, dažniausiai Ispanijoje ir vienaip ar kitaip yra susijęs su į istoriją įėjusiomis asmenybėmis ar menininkais. Romanų centrinė ašis paprastai yra stipri asmenybė. 

 Įdomus faktas, kad A. Peres-Reverte buvo uždraudęs versti savo knygas į bet kokias kitas kalbas, išskyrus prancūzų. 

Apie knygą. Pagrindinis herojus Lorencas Kuartas siunčiamas į Seviliją ieškoti hakerio, įsilaužusio į asmeninį Popiežiaus kompiuterį, išsiaiškinti, kas dedasi bažnyčioje, kuri “žudo, kad apsigintų”, ir kokios paslaptys slypi už šventovės sienų ir dvasininkų sielose. Romano veiksmas vyksta Romoje, vėliau Sevilijoje, viename gražiausių pasaulio miestų, kur žūtbūtinėje kovoje susigrumia vargšas klebonas ir arkivyskupas, klestintis bankininkas ir aukštakilmė gražuolė.

Kas gi tas kompiuterių piratas? Kas žudo bažnyčios vardu? Meilė Sevilijos aristokratei Makarenai taip pavergia Popiežiaus agento širdį, kad jis pamiršta įžadus, pareigos jausmą ir, regis, savo nepajudinamus moralinius principus. O didžioji romano mįslė paaiškėja tik paskutiniame romano puslapyje...

  Mano nuomonė. Atvirai, imdama knygą į rankas tikėjausi daugiau. Nesakau, kad visai prastai, bet lūkesčiai po ,,Vyras, kuris šoko tango" buvo didesni. O čia neblogas nuotykių romanas apie kunigėlių ir bankininkų intrigėles, apie senos giminės senas istorijas, persekiojančias palikuonis iki šių dienų. Yra visko: meilės, žmogžudysčių, vaiduoklių ir pan. Tai kažkas tarp ,,Da Vinčo kodas" ir ,,Rožės vardas". Knygoje vykstantys įvykiai aprašomi labai plačiai, tačiau aktyvaus veiksmo, stiprios intrigos, deja, nėra.  Viskas ir visi plaukia pasroviui lyg valtys Gvadalkivyro upe. Didžiausias malonumas apima tose vietose, kur autorius rašo apie Seviliją, jos gatves, skersgatvius, pastatus, bažnyčias ir aikštes. Neabejotinai, kas lankėsi Sevilijoje, skaitydamas šią knygą,  patirs didžiulį malonumą vėl ir vėl  galėdamas pasinerti į šio nuostabaus miesto gyvenimą.

Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti). 

PARYŽIUS

 Kažkada, dar mokykloje, sakydavome: pamatyti Paryžių ir numirti. Tuo metu šis miestas mums buvo sunkiai pasiekiamas, o ryte ryjamos A. Diuma, V. Hugo knygos bei prancūziški filmai Paryžių pakėlė į romantikos aukštumas. Tad prieš 15 metų lankydamasi Paryžiuje tikėjausi vau! įspūdžio ir...pirmą kartą aplankytas Paryžius kiek nuvylė: kur Eliziejaus laukai su karietomis, kur Bulonės miškas ir muškietininkų apsiaustais apsirengę raiteliai, kur Montmartras su bohemišku gyvenimu, kur Mulen Ružas su Tuluz-Lotreko šokėjomis? Visa tai liko knygose, filmuose, o realybėje pamačiau plačias gatves, apstatytas prabangiomis parduotuvėmis, automobilių kamščius prie Triumfo arkos, stiklinį Defanso rajoną, minias turistų prie Luvro ir daugybę benamių, miegančių tiesiog gatvėje. Tiesa, romantikos liepsnelė ir bohemiško gyvenimo atspindžiai dar pleveno Monmartre ir mažose senamiesčio kavinukėse. Mano merginai tuomet buvo 10 metų, tad muziejai buvo aplenkti, o visas dėmesys skirtas pasivaikščiojimams po miestą ir Disneilendo linksmybėms. Toks buvo pirmo karto įspūdis.

Kad skrydis neprailgtų – kava

   Taigi, visus tuos penkiolika metų man kirbėjo mintis dar kartą nuvykti į Paryžių ir įsitikinti, ar tikrai visa romantika ir šio miesto šarmas jau visiškai išblėsęs? Gal kažko nepamačiau, nepajutau, neužčiuopiau? Kelionę suplanavau kaip dovaną sau gimtadienio proga, prie kurios realizavimo prisidėjo mama ir dukra, kuri vėl mane lydėjo kelionėje, kaip prieš daugelį metų. Ačiū joms :)
     Skrydis Vilnius-Paryžius-Vilnius kainavo 58,45 Eur žmogui. Išskridome antradienį, sausio 29 d. Paklusdama pasikeitusiai Ryanair bagažo politikai vežiausi tik vieną nedidelę kuprinę, kurioje sutalpinau visus būtinus kelionėje daiktus :) Pasirodo, visiškai pakanka tos kuprinytės keturių dienų kelionei.
      Lėktuvas Beauvais oro uoste nusileido 17.40 val. (Prancūzijos laiku). Metas dar nevėlus, tačiau jau prietema. Tenka pripažinti, žiema nėra itin palankus laikas kelionėms – anksti temsta. Įėjusios į keleivių salę pripuolame prie bilietų pardavimo automato. Bilietas į autobusą (shuttle) iki Paryžiaus kainuoja 17 Eur (internetu – kiek pigiau, jei pavyks nusipirkti – mums nepavyko☹). Galima mokėti grynais arba banko kortele. Autobusai iš Beauvais oro uosto į Paryžių (Pershing autobusų parkas) kursuoja gan dažnai ir yra pritaikyti prie skrydžių grafiko. Rasti autobusų tvarkaraštį bei nusipirkti bilietus galima čia.

Hôtel Saint-Jacques

    Autobusų išvykimo aikštelė įrengta tarp dviejų terminalų. Lėktuvas iš Vilniaus leidžiasi 2 terminale, tad išėję iš keleivių salės pasukame į kairę, ir žygiuojame link shuttle. Tiesa, jei atvykote ryte ir turite laiko, aplankykite Beauvais miestelį. Nutolęs jis nuo oro uosto tik 3 km, tad galima pėsčiomis nukulniuoti. Miestelis nedidelis, su nuostabiai gražia katedra ir jaukiu senamiesčiu. Mums, deja, aplankyti Beauvais laiko nepakako.
    Patogiai įsitaisome autobuse ir apie pusantros valandos snūduriuojame: pliki laukai, kur ne kur boluoja sniego lopinėliai, pramoninės zonos, žodžiu. nieko gražaus pakelėse nėra. Paryžių pasiekiame apie 19 val. Iš autobuso žmonės vorele skuba link metro. Mes iš paskos. Geras būdas greit surasti reikiamą objektą :) Iš Porte Maillot metro stotelės į centrą važiuoja tik vienas metro (Nr. 1, geltona linija). Automate nusiperkame bilietus, kurie kainuoja po 1.90 Eur kiekvienai. Jis galioja 1 val. 30 min. (su persėdimais, tačiau neišeinant iš metro). Jei planuojate važinėti daugiau, apsimoka pirkti dienos metro bilietą arba  10 vienkartinių bilietų paketėlį.
  Metro linijas išsinagrinėjome dar namuose, tad su transportu nekyla jokių keblumų. Geltonąja linija važiuojame iki Concorde stotelės, ten perlipame į metro Nr. 12 (žalia linija), važiuojame iki stotelės Estacion de Serves-Babylone, kur perlipame į metro Nr. 10 (tamsiai geltona linija) ir važiuojame iki Mauberet-Mutualite stotelės. Nuo čia jau tik keli žingsniai iki viešbučio Hôtel Saint-Jacques (35 Rue des Écoles, 75005 Paris), esančio Lotynų kvartale. 

Viešbučio fojė

  Lotynų kvartalas – vienas seniausių Paryžiuje. Kažkada čia buvo senovės romėnų  kaimelis Lutetia, kuris vėliau susijungė su miestu. Šio rajono  augimui didžiausią reikšmę turėjo XII a. pabaigoje įkurta aukštoji mokykla, tapusi pavyzdžiu vėlesniems Europos universitetams. 1257 m. Robertas de Sorbonas įkūrė Sorbonos kolegiją, vieną iš Paryžiaus kolegijų Viduramžių epochoje. Aukštoji mokykla greitai tapo prestižine, čia atvykdavo mokytis studentai iš visos Europos. Kvartalo pavadinimas siejamas su lotynų kalba, kuria anksčiau buvo dėstomi mokslo dalykai. 1882 m. ši kolegija buvo uždaryta. Palaipsniui Sorbonos vardu ėmė vadintis Paryžiaus teologijos fakultetas, o XIX a. pab. Sorbonos kolegijos pastatai perėjo mokslų fakulteto žinion. Nuo to laiko Sorbonos pavadinimas ėmė prigyti visam Paryžiaus universitetui (Université de Paris). 1970 m. Paryžiaus universitetą suskaidžius į 13 institucijų (Université de Paris I–XIII), trys jų išlaikė Sorbonos pavadinimą. „Tikrąja“ Sorbona laikomas Paryžiaus I Panteono Sorbonos universitetas (Université de Paris I Panthéon-Sorbonne). Šiandien Lotynų kvartale, be minėto universiteto, įsikūrę ir daugiau aukštojo mokslo įstaigų, kuriose žinių semiasi jaunimas iš visos šalies ir užsienio.  

Mažas jaukus kambariukas



   Mūsų kambarys šeštame aukšte – iki penkto pakylame dviviečiu liftu, o į šeštą aukštą užlipame įvijais laiptais. Kambario siena puošta freska, ant naktinių staliukų stovi stilingi šviestuvai. Mažame, gal 10 kv. m. kambaryje telpa lova, spinta, kavos stalelis ir kėdė. Visko lyg ir pakanka, trūksta tik erdvės, bet, čia juk Paryžius, teks apsiprasti. Tačiau dušo ir WC patalpa pusės kambario dydžio! Tiesa, dar yra nedidelis balkonas, dydžiu, kaip du prancūziški balkonai – o tai jau prabanga - iš kurio atsiveria vaizdas į Rue des Écoles. 

Balkonas, dydžiu kaip du prancūziški balkonai. Tai prabanga!

   Numetame kuprines ir, nors jau tamsu, lekiame apsižvalgyti. Lauke lyja, o skėčio mes neatsivežėme, juk žiema, snigti turi :) Viešbučio fojė pamatome krepšį su keletu skėčių: imkite, čia mūsų klientams – pasiūlo darbuotojas. Puiku!

Prie Shakespeare and Company knygyno

   Šiek tiek paeiname Rue des Écoles, tuomet pasukame link Senos. Kelios gatvelės ir mes pasiekiame tikslą – Šekspyro knygyną (Shakespeare and Company, 37 Rue de la Bûcherie, 75005 Paris), tik jis vienas dar veikia tokiu vėlyvu metu. Užsukame. Knygyne yra tiek senų, tiek naujai išleistų knygų. Keli lankytojai varto žurnalus, arba, kaip mes, žioplinėja po kambarius, ir, lyg įdomiausiame muziejuje, apžiūrinėja eksponatus. Čia sklando senovės dvasia, čia gyvena knygos.



Knygyne, lyg įdomiausiame muziejuje, apžiūrinėjame senas knygas

  Pirmą anglų kalba leidžiamų knygų knygyną Paryžiuje 1919 m. 12 Rue de l’Odéon gatvėje įkūrė amerikietė Sylvia Beach, kuri, pasigedusi skaitinių savo gimtąja kalba, pasiryžo šią klaidą ištaisyti. Knygynas tapo prieglobsčiu to meto anglakalbiams rašytojams, jame pirmą kartą pasirodė James Joyce romanas Ulysses. Knygyne daug laiko leisdavo tokios literatūros žvaigždės, kaip Ezra Pound, Ernest Hemingway, F. Scott Fitzgerald ir kt.  Knygynas jiems buvo ne tik susitikimų vieta bet, kartais, ir miegamasis būstas. Knygynas gyvavo iki karo, kai 1941 m. buvo uždarytas, o Sylvya Beach buvo internuota.

Čia sklando senovės dvasia, čia gyvena knygos

    Antrą anglų kalba leidžiamų knygų knygyną Paryžiuje atidarė amerikietis George Whitman 1951 m. Jis atvyko studijuoti Sorbonos universitete ir Paryžiuje pasiliko visam laikui. George Whitman įsigijo seną 16-ojo amžiaus vienuolyno patalpą savo naujam verslui. Naujasis knygynas buvo pavadintas Le Mistral, tačiau vėliau pervadintas į Shakespeare and Company, prisimenant pirmą anglišką knygyną, įkurtą Sylvya Beach. Čia, būdami Paryžiuje,  savo dienas leido tokie literatūros grandai, kaip  James Baldwin, Julio Cortázar, Bertolt Brecht, William Saroyan ir kt.

Shakespeare and Company knygyno katinas

   Knygyno paskirtis ir interjeras nepakito iki šių dienų: čia gali ateiti bet kas, paskaityti (knygų, kaip minėjau, čia į valias), padiskutuoti su bendraminčiais, o gal ir kokį naują literatūrinį šedevrą sukurti. Knygyne yra net sena spausdinimo mašinėlė, kuria galima spausdinti, žinoma, jei moki :), yra ir pianinas, kuriuo iki 19 val. gali drąsiai groti, yra keletas lovų, jei pavargai, bei fotelių prisėsti. Ir dar, knygyne gyvena gražuolis katinas, kuris turi savo fotelį ir, šiukštu, nevarykite jo iš ten, tai jo valdos.  Nenuostabu, kad Shakespeare and Company knygynas įtrauktas į įspūdingiausių pasaulio knygynų sąrašą, tad, jei nors kiek domitės literatūra, jame apsilankyti būtina.

La Petite  Perigourdine

  Valandėlė knygyne pralėkė kaip sekundė, tačiau dvasinis penas nepasotino mūsų skrandžių, tad, prisiminę, kad valgėme dar Lietuvoje, iš knygyno puolėme ieškoti užkandinės. Jaukiausią, su daugybe vietinių vakarieniautojų, radome šalia viešbučio. La Petite Perigourdine (39, Rue des Écoles, 75005 Paris). Ragavome prancūzišką svogūnų sriubą (Gratineé à l'oignon maison) ir įdarytą kalmarą, gėrėme arbatą. Graži aplinka, puikus aptarnavimas ir skanus maistas – tikrai galiu pritarti Tripadvisor komentatoriams, kad čia verta apsilankyti. Sumokėjome kiek virš 20 Eur, ir, lyginant su kitų restoranų kainomis, čia buvo viena mažiausių sumų. Ką besakyti, Paryžiaus šarmas brangiai kainuoja;)

Vakarienė La Petite  Perigourdine

  Kitą dieną kėlėmės apie 8.30 val., idant spėtume susitvarkyti ir 10 val. jau stovėtume prie Panteono durų. Šįryt švietė saulytė ir džiugino žydras, lyg būtų vidurvasaris, dangus. Tokia džiugia nata pradėjome dieną. Dvi minutės kelio į kalniuką ir mes jau prie Panteono. Anksti, durys dar užvertos.

Iki Panteono tik dvi minutės kelio

 Tačiau šalia esančios Saint-Étienne-du-Mont (Šv. Stepono) bažnyčios durys jau buvo atviros. Bažnyčia 1222 m. buvo pastatyta vietoje nedidelės koplyčios, skirtos Sainte-Geneviève (Šv. Ženevjevos, lietuviškai - Genovaitės), Paryžiaus globėjos, garbei. Einant laikui ir aplink bažnyčią dygstant vis daugiau gyvenamųjų namų bei netoliese įsikūrus Sorbonos universitetui, maža bažnytėlė nebegalėjo talpinti tikinčiųjų. 1492 m. Sainte-Geneviève vienuolyno vienuoliai skyrė dalį vienuolyno žemės naujos bažnyčios statybai. 
Bažnyčia buvo statoma daugiau nei šimtmetį (fasadas baigtas 1622-1626 m.), todėl joje atsispindi kelios architektūrinės kryptys: vėlyvąją gotiką keičia renesansas. Bažnyčiai, nors ir buvo statoma ant Sainte-Geneviève kalvos (Montagne Sainte-Geneviève), nors jos statybą rėmė Sainte-Geneviève vienuolynas, buvo suteiktas Šv. Stepono (Saint-Étienne) vardas.
XVII – XVIII a. Saint-Etienne-du-Mont bažnyčia buvo prestižinė. Čia į pamaldas rinkdavosi Paryžiaus akademinė visuomenė, pasiturintys ir save gerbiantys  miestelėnai. Tai buvo didelių procesijų laikai, į kurias iš Sainte-Geneviève abatijos buvo atgabenamos šventosios  relikvijos ir nešamos iki Notre Dame katedros ir atgal. XVIII a. viduryje karalius Liudvikas XV įsakė abatiją perkelti arčiau bažnyčios, o drauge su vienuoliais atkeliavo ir šventosios relikvijos. Prancūzijos revoliucijos metu bažnyčia buvo uždaryta, sekuliarizuota, išgrobstyta, o Sainte-Geneviève relikvijos viešai sudegintos. Bažnyčia tikintiesiems buvo grąžinta 1801 m., o abatijos pastatai perduoti licėjui, bei vėliau, platinant gatvę, nugriauti. Išliko tik bokštas.

Saint-Etienne-du-Mont bažnyčia ir išlikęs abatijos bokštas

     Saint-Etienne-du-Mont  bažnyčios viduje, kaip ir eksterjere, vyrauja gotikos ir renesanso mišinys: trys navos su transeptu, lubos suformuojančios briaunuotus skliautus, aukšti arkiniai langai su XVI-XVII a. spalvotais vitražais atliepia gotikai keliamus reikalavimus, o štai choras – bažnyčios dalis prieš didįjį altorių – su kabančia pertvara, jau renesansinis. 

Saint-Etienne-du-Mont bažnyčios vidus

 Tačiau pirmiausia mūsų žvilgsniai nukrypo į pagrindinėje navoje besipuikuojantį marmurinį tiltą, su įvijais laiptais iš šonų, einantį nuo vienos navos iki kitos. Šis tiltas konkrečiai atlieka ambono paskirtį (graikiškai ambōn – pakyla) ir yra skirtas liturginiams skaitymams ar pamokslams. Šis ambonas projektuotas žymaus to meto prancūzų architekto Philibert Delorme ir pastatytas 1521-1545 m. Iki šiol tokio architektūrinio sprendimo dar neteko matyti. Šis ambonas nuostabiai gražus, norisi juo ne tik gėrėtis, bet ir paliesti – ar tikrai tai marmuro raižiniai, o ne subtilūs karpiniai iš popieriaus? Gaila, tačiau užlipti į amboną nepavyko – laiptai buvo užtverti. Ir teisingai, nėra ko po šventą vietą turistams savo nosis kaišioti.

Čia saugomas Sainte-Geneviève antkapio akmuo

   Einame į šonines navas, apžiūrime jose esančias koplyčias. Viena jų itin puošni – ji skirta Sainte-Geneviève. Čia po auksu dengtu gaubtu saugomas Sainte-Geneviève antkapio akmuo. Paryžiečiai myli ir gerbia savo miesto globėją. 
Dar faktas, kad ant šios bažnyčios šoninių laiptų filmo Woody Allen'o filmo ,,Vidurnaktis Paryžiuje" veikėjas Gilas kasnakt laukdavo privažiuojant senovinio automobilio, kviečiančio įsėsti ir nusikelti į Paryžiaus bohemos klestėjimo laikus. 

Nuo Panteono laiptų matoma Eifelio bokštas

  Iš Saint-Etienne-du-Mont bažnyčios einame link Panteono (Panthéon). Diena tokia vaiski, kad nuo Panteono laiptų tolyje aiškiai matomas Eifelio bokštas. Nusprendę neužsibūti šioje šventovėje, geriau ilgiau paklajosime saulės nušviestomis Paryžiaus gatvelėmis, žengiame pro didingus Panteono vartus.  Bilietas man kainuoja 9 Eur, o štai Gabrielę įleidžia be bilieto: ES piliečiams iki 26 metų pateikus asmens dokumentą daugelis Paryžiaus muziejų nemokami. :) 

Paryžiaus Panteonas

   Paryžiaus Panteonas statytas vėlyvojo klasicizmo stiliumi pagal Romos panteono pavyzdį: graikiškojo kryžiaus plano su kupolu ir korintinių kolonų portiku. Pastatas pradėtas statyti 1757 m. kaip Paryžiaus Sainte-Geneviève  bažnyčia. Todėl visiškai nestebina sieninė tapyba, skirta Sainte-Geneviève gyvenimui.



Sieninė tapyba, skirta Sainte-Geneviève gyvenimui

 Didžiosios prancūzų revoliucijos metu bažnyčia buvo paversta mauzoliejumi, vėliau du kartus bažnyčia buvo grąžinta tikintiesiems, kol galutinai tapo mauzoliejumi. 1851 m. Fuko (Léon Foucault) Panteone pirmą kartą pademonstravo Žemės sukimosi įrodymą, čia pakabinęs 67 m ilgio švytuoklę - ji tebešvytuoja ir šiandien.

Léon Foucault švytuoklė

  Panteono požeminėse kriptose palaidoti žymūs Prancūzijos visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjai, tarp kurių Viktoras Hugo, Emilis Zola, Aleksandras Diuma, Volteras, Marija Sklodovska-Kiuri, Pjeras Kiuri, Lui Brailis ir kiti. Visų balto kalkakmenio antkapiai vienodi, išskyrus Volterą, skiriasi tik gėlės, kurias ir šiandien neša šių didžių žmonių gerbėjai.



Paminklas Volterui

 

Balto kalkakmenio antkapiai saugo žymūs Prancūzijos visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjų ramybę

 Atidavę pagarbą žymiems Prancūzijos protams ir plunksnos meistrams, pereiname gatvę ir užsukame į Université de Paris I Panthéon-Sorbonne. Prie vartų stovi apsauga ir liepia parodyti rankines – gal kokią bombikę nešamės, kas žino. Ne, praleidžia. Nedidukas universiteto kiemas pilnas jaunimo su kavos puodeliais ir cigaretėmis. Klegesys, šurmulys lyg bičių avilyje. Įeiname į vidų, čia vyksta konferencija, ar kažkas panašaus – netrukome, tyliai išslenkame ir einame ieškoti pusryčių, pagaliau.

Iš Boulanger Patissier  - su tarte rankose

 Vėl prasukame pro savo viešbutį. Netoliese pamatome kepyklėlę, kurios kvapai nuteikia skanumynams: Boulanger Patissier (47ter Boulevard Saint-Germain, 75005 Paris). Lentynos nuklotos ką tik iškeptais sviestiniais raguoliais (croissant), įvairių rūšių duona (pain), bandelės (brioche) su skaniausiais įdarais, už prekystalio  į pintines sukišti ilgi traškūs batonai (baguette), vitrinose pirkėjų laukia pyragai (galettes) bei tartai (tarte). Va juos ir nusipirkome – su sūriu ir su tunu, kiekviena po 4 Eur. Einame gatve ir žiaumojame.



Tiltas į Île de la Cité



  Vos spėjame suvalgyti tarte, kai iš už gatvės kampo išvystame Paryžiaus Dievo Motinos katedrą (Cathédrale Notre-Dame de Paris). Ji stovi Sitė saloje (Île de la Cité), esančioje viduryje Senos upės. Manoma, kad būtent čia apie 250–247 m. pr. m. e. įsikūrė galų gentis Parisii, kurie ir suteikė vardą miestui. 

Cathédrale Notre-Dame de Paris

  Tiltuku pereiname į Sitė salą ir minutei pasidairyti sustojame Parvis de Notre-Dame, aikštėje. Ją, be Notre Dame katedros ir Senos, rėmina miesto ligoninės Hôtel-Dieu de Paris  bei  prefektūros pastatai. Įdomu tai, kad ligoninė yra seniausia veikianti ligoninė pasaulyje, įkurta 651 m. Aikštės viduryje yra grindinio ženklas, vadinamas Point zéro – nuo jo matuojami visi miesto atstumai.  Aikštėje stovi bronzinė Karolio Didžiojo skulptūra bei požemyje įsikūrusi archeologinė kripta (Crypte archéologique de l'île de la Cité), kurioje eksponuojami archeologiniai radiniai iš 1965-1972 metų kasinėjimų, vykdytų šioje vietovėje. Kripta neveikė, bet mums šis faktas nusivylimo nesukėlė, bet kokiu atveju mes neplanavome joje lankytis.





Virš įėjimo vartų  ilga eile sustatytos 28 senųjų Judėjos karalių skulptūros

    Štai kokia gausa objektų išsidėstę vienoje Parvis de Notre-Dame aikštėje, o mus domina tik Notre Dame katedra :) Aplink katedrą būriuojasi žmonės: fotografuojasi, užkandžiauja ar lesina balandžius. Pasigrožime didingu fasadu, kuris tik vertikaliai, tiek horizontaliai padalintas į tris dalis. Į katedrą patekti galima per vienus iš trejų vartų: Paskutinio teismo vartai yra didžiausi ir įrengti per vidurį, kairėje – šventosios Dievo motinos, dešinėje – šv. Onos. Virš jų ilga eile sustatytos 28 senųjų Judėjos karalių skulptūros. 



Notre Dame katedros vidus

  Eilės į Notre Dame nesimato, kaip gąsdina internautai, tad drąsiai žengiame pro vienus iš trejų šventovės vartų. Bilietų čia nėra – įėjimas nemokamas.
  Cathédrale Notre-Dame de Paris (6 Parvis Notre-Dame - Pl. Jean-Paul II, 75004 Paris)  vienas reikšmingiausių ankstyvosios gotikos architektūros paminklų. Tai pati seniausia katedra šiaurės Prancūzijoje. 1163 m. Paryžiaus vyskupas Morisas de Siuli  pradėjo statyti miesto katedrą, kuri turėjo sutelkti visus tikinčiuosius. Katedros statybai buvo pasirinkta Sitė sala, kur anksčiau stovėjo galų-romėnų šventykla. Statyba truko beveik 200 metų ( statyba baigta 1345 m.).  Prancūzų revoliucijos metais katedra buvo smarkiai apgriauta, sunaikinta dalis skulptūrų, tarp jų ir 28 fasadą puošiančios karalių skulptūros. Katedra gyvavo paskutines dienas, sklido kalbos, kad reikia ją nugriauti. Laimei, 1831 m. pasirodęs Viktoro Hugo romanas "Paryžiaus katedra" atkreipė visuomenės dėmesį į šį statinį ir padėjo surinkti lėšas remontui.  1845 metais pradėta katedros restauracija. Įdomu, kad jau šiais laikais, 1977 m., restauruojant vieną iš aplinkinių namų buvo rasta dalis katedros skulptūrų. Pasirodo, kad Prancūzijos revoliucijos laikais, namo šeimininkas nusipirko kažkiek skulptūrų, kaip sakė, namo fundamentui pakloti, o iš tiesų jas palaidojo po namo, kurį pastatė, pamatais. Taip jos sveikos pasiekė mūsų laikus.

 

Skersinė nava

   Katedros ilgis − 130 m, plotis − 48 m, skliautų aukštis − 35 m. Vienu metu joje gali tilpti apie 9 tūkst. maldininkų. Katedros viduje yra net 29 koplyčios, kuriose nemažai XVII−XVIII a. meno kūrinių. Tiesa, kaip ir daugelyje gotikinių bažnyčių, čia nerasime sienų tapybos darbų, o vienintelis šviesos ir spalvų šaltinis katedroje yra didžiuliai, net 13 m skersmens!, vitražiniai langai.
  Be to, kad Notre Dame žavi savo architektūrinėmis formomis, joje saugomos kiekvienam tikinčiajam svarbios relikvijos: Kristaus erškėčių vainikas, Šv. Kryžiaus dalelė, vinis nuo kryžiaus. 



Vitražinių langų skersmuo siekia net 13 metrų

   Notre Dame katedra daugelį amžių buvo visuomeninio paryžiečių, ir ne tik, gyvenimo dalimi: čia 1573 m. rugsėjo 10 d. būsimasis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Henrikas Valua pasirašė Articuli Henriciani, taip pat Pacta conventa, taip prisiimdamas įsipareigojimus prieš Abiejų Tautų Respubliką; čia 1804 m. popiežius Pijus VII karūnavo Napoleoną Bonapartą pirmuoju Prancūzijos imperatoriumi, čia 1909 Žana d'Ark paskelbta šventąja. 

Notre Dame katedroje tautos didvyrė Žana D'Ark paskelbta šventąja

  Didžiulė, aštuonis šimtmečius išgyvenusi katedra savyje slepia daug paslapčių, kurių dar neatskleidė mokslininkai, o ką jau kalbėti apie mus. Džiaugėmės galėdamos bent mažuoju piršteliu prisiliesti prie jos sienų, bent akies krašteliu pažvelgti į jos lobius, ar, visai netikėtai, antrą kartą metuose išgyventi Kalėdinį stebuklą.

Nuostabiai graži Notre Dame prakartėlė

    Išėjus iš katedros lauke vis dar skaisčiai švietė saulė, tad kilo natūralus noras apsukti ratą aplink šventovę ir dar kartą pasigrožėti ja. Kiek paėjome parku palei Senos upę, apsukome katedros apsidę ir išlindome kitame pastato šone, Rue du Cloître-Notre-Dame. Pastebėjome automatą, kuris, kaip išsiaiškinome, paspaudus mygtuką, duoda bilietėlį su laiku lipimui į katedros bokštus, žodžiu, sistema kaip poliklinikoje ar banke. Paspaudžiame. Oho, mūsų lipimas numatytas tik po valandos - einame valgyti prancūziškų blynų į šalia esančią Crêperie du Cloître.  Užsisakome dvi espresso (čia man, ir tik man), vieną kavą su pienu, crêpe (su cinamonu) ir croissant. Skanu, šilta, katedros šonas pro langą matosi, taip ir prasėdėjime čia visą valandą.


Crêpe su cinamonu

   Žiūrime, prie katedros jau susirinkusi grupelė žmonių mindžikuoja. Einame ir mes. Va čia jau reikia pirkti bilietą, man – 10 Eur. Gabrielei nemokamai (kaip minėjau, asmenims iki 26 metų iš ES). Atsidaro durys ir pamatome spiralinius laiptus. Bokšto aukštis siekia 69 metrus, pagalvoju, štai, susimokėjau, dabar reik atidirbti. Lifto čia nėra, tad žmonėms, kurie turi problemų su sąnariais, ar streikuoja širdelė,  eiti nepatartina. Kopiame...

  Skaičiuoju žingsnius. Po 200 pametu skaičių. Dar keli kojos pakėlimai ir pasiekiame apžvalgos aikštelę, kuri yra 46 metrų aukštyje. Nuo čia atsiveria gražus Paryžiaus stogų vaizdelis. Tiesa, matome mes jį pro vielos tvorą. Įtariu, tai apsauga nuo mėgėjų pašokinėti :)  
 Didžiausias susižavėjimas kyla pamačius tradiciniuose atvirukuose vaizduojamas gargolas ir chimeras. Net sunku įsivaizduoti, kad iki XIX a. šių žavių pabaisų nebuvo. Jas ant Notre Dame katedros stogo įkurdinti sugalvojo prancūzų architektas ir restauratorius Eugène Emmanuel Viollet-le-Duc. Pirmiausia, šių fantastinių gyvių apgyvendinimas ant stogo turėjo praktinę reikšmę – jie atliko lietvamzdžių funkciją. Jų pražiotais nasrais lietaus vanduo gurgėdamas nutekėdavo tolėliau nuo mūro ir saugojo jį nuo erozijos. Dėl šios priežasties pabaisos buvo vadinamos žodžiu gargouille,  kuris reiškia gerklę, arba, kaip vėliau mums pasakojo gidas po Monmartrą,  kuris  primena gėrimo, rijimo garsą gur-gur-gur.

Chimera

  Dar viena pavadinimo versija ateina iš legendos apie vandeniu spjaudančią pabaisą Gargolą, kuri kadaise gyveno Senos upėje, niokodavo apylinkes, užliedavo laukus ir rydavo žmones. Ypač nuo jos kentėjo Ruano gyventojai, jie nuolat atvesdavo vandenų monstrui myriop nuteistus nusikaltėlius. Galiausiai tuometinis vietos arkivyskupas (vėliau jis tapo šv. Romanu) atviliojo milžinišką gyvatę į Ruaną ir supuolę miestiečiai sukapojo baisųjį šliužą į gabalus. Nugalėtos Gargolos galva, kaip Dievo visagalybės ženklas, buvo pakabinta ant miesto katedros ir nuo to laiko saugojo šventyklos sienas nuo liūčių. Legenda byloja, kad tradicija puošti bažnyčias pabaisų atvaizdais ilgainiui paplito ir kituose kraštuose. Jei įdomu, apie gargolas plačiau galite pasiskaityti čia.      
  Be praktiškųjų gargolų, Notre Dame katedrą aptūpę ir kitos rūšies pabaisos – chimeros. Tai būtybės, turinčios, pvz., liūto kūną ir ožkos galvą, arba panašios į pelėdą ar šikšnosparnį, valgantį žmogaus kūną. Fantastiniai pragaro gyviai turėjo simbolizuoti žmonijos ydas bei nuodėmes. Jie turėjo perspėti apie grėsmę ir pavojus, kylančius tiems, kas nesilaiko bažnyčios mokymų.  


Nuodėmingųjų sargai

   Apeiname apžvalgos aikštelę skersai išilgai. Paryžius iš viršaus atrodo labai įspūdingai. Pilki stogai ir gelsvi statiniai sukuria iliuziją, tarsi miestas skendėtų rūke, ir tik kur ne kur auksu sublizga bažnyčių kupolas ar išsišokėlis Eifelio bokštas lyg strėlė šauna į padanges. 

Paryžiaus stogai

   Aikštelėje atrandame paslaptingas šonines durele, pro kurias, neabejotinai, vaikščiojo ir Viktoro Hugo Kvazimodas (Quasimodo). Pralendame ir mes. Čia gyvena didžiausias Notre Dame katedros varpas, vadinamas Emmanuel. Jį 1681 m. katedrai padovanojo karalius Liudvikas XIV. Šis varpas sveria apie 13 tonų ir skamba tik ypatingomis progomis – per Kalėdas, Velykas, Sekmines ir Visus šventuosius. Šio varpo dūžiai pranešė Paryžiaus gyventojams apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, taip pat apie Benedikto XVI išrinkimą.

 

Gal pro šias duris vaikščiojo Kvazimodas?

  Be senelio  Emmanuel'io Notre Dame katedroje dar yra devyni varpai, Jie buvo pašventinti ir pakabinti 2013 m., minint Notre Dame pastatymo 850-sias metines, ir pakeitė senuosius, jau praradusius skambesį, varpus. Visi varpai turi vardus. Didžiausias jų vardu Marie, pakabintas pietiniame katedros bokšte, netoli  Emmanuel'io, o kiti aštuoni – Gabriel (arkangelo Gabrieliaus garbei), Anne-Geneviève (šv. Onos ir šv. Genovaitės garbei), Denis (pirmo Paryžiaus vyskupo šv. Denis garbei), Marcel (ketvirto Paryžiaus vyskupo šv. Marselio garbei), Étienne (pirmo kankinio šv. Stepono garbei), Benoît-Joseph (popiežiaus Bebedikto XVI garbei), Maurice (Maurice de Sully, inicijavusiam katedros statybą, garbei) ir Jean-Marie (kardinolo, Paryžiaus arkivyskupo Jean-Marie Lustiger garbei) – kabo šiauriniame bokšte. Visi šie varpai skamba siūbuojami elektrinių motorų, tad   Kvazimodas šiandien būtų bedarbis.

Emmanuel'is

   Atidavę duoklę V. Hugo herojui, lipame aukščiau, dar 23 metrus spiraliniais laipteliais ir pasiekiame apžvalgos aikštelę, esančia 69 m aukštyje. Nuo čia ne tik Paryžius bet ir pati Notre Dame atsiduria  po mūsų kojomis. Ir tik aukščiau už mus yra dangus bei Notre Dame katedros bokšto smailė, siekianti 90 m.  Ją iš visų pusių supa keturios skulptūrinės apaštalų grupės, kurių kiekvienos priekyje pastatytos tetramorfos, evangelistų simboliai: jautis – šv. Luko, liūtas – šv. Morkaus, erelis – šv. Jono ir angelas – šv. Mato. Pro bokšto smailę dar kartą apžvelgiame Paryžių ir vėl miname 387 laiptelius (kai kur rašo, kad 400 – neskaičiavau, negaliu tiksliai pasakyti kiek jų), tik dabar jau žemyn.

Pro bokšto smailę žvilgsnis į Seną

  Jau trečia valanda dienos, o mūsų planuose dar Orsė (Musée d'Orsay) muziejus. Paliekame Site salą, ir, perėję Saint Michel tiltą, atsiduriame prie  Fontaine Saint-Michel. Tai vieta, kurioje paryžiečiai skiria pasimatymus, o miesto gidai pradeda ekskursijas. Mes nebuvome nei vienos iš jų, mums tiesiog buvo įdomu. Fontano plotis siekia 15 m, o aukštis – 26 metrus. Centrinė fontano figūra yra Arkangelas Mykolas užsimojęs kardu ir po kojomis pamynęs šėtoną (kiek esu mačiusi, tai Arkangelas Mykolas visur vaizduojamas kovojantis su drakonu, na o čia – su šėtonu). Fontano šonuose yra keturios korintinės kolonos, ant kurių puikuojasi keturios skulptūros, simbolizuojančios atsargumą, stiprumą, teisingumą ir santūrumą. O štai ant žemės, iš abiejų fontano šonų įsitaisę bronziniai drakonai, iš kurių nasrų turėtų tekėti vanduo (deja, žiema, vanduo užšalo, gal... :). 
  Fontanas buvo pastatytas 1860 m. pagal architekto Gabriel Davioud  projektą, o fontaną užsakė didysis Paryžiaus reformatorius, baronas Georges-Eugène Haussmann. Įrengiant fontaną ne aikštės viduryje, buvo siekiama ne tik pagražinti atsiradusią erdvę, bet, labiau įtikėtina, uždengti namo sieną, kuri negrabiai įsikišo į aikštę.

Fontaine Saint-Michel

  Kiek pasisukioję aplinkui fontaną, perėjome į kitą Saint-Michel gatvės pusę ir įsukome į skersgatvį, vėliau kitą, pilną kavinukių, meno galerijų ir jaukių nedidelių dizaino parduotuvėlių. Šio rajono sienos, išpaišinėtos grafičiais, visiškai neatspindėjo parduotuvių viduje eksponuojamų prekių. Ėjome pasižioplinėdamos, koja už kojos, nes buvo labai smalsu, kokioje aplinkoje tarpsta grožis. Mus nustebino tik viena: galerijų begalė, o štai lankytojų, jau nekalbant apie pirkėjus, nei vieno.

Gatvelė, kurioje yra ne viena meno galerija

Sienų menas

  Paklaidžioję siauromis gatvelėmis ir skersgatviais, įsukome į Rue de Lille, kurioje ir yra įsikūręs Orsė (Musée d'Orsay) muziejus. Palypėjome laipteliais ir atsidūrėme prie eilės moteriškių skulptūrų, išrikiuotų netoli pagrindinio įėjimo. Šios bronzinės skulptūros buvo pagamintos 1878 m. Paryžiuje vykusiai Pasaulinei parodai, ir kiekviena jų simbolizuoja šešis pasaulio kontinentus: Pietų Ameriką, Aziją, Okeaniją, Europą, Šiaurės Ameriką ir Afriką.


Šešios damos prie Musée d'Orsay

  Atėjo apsisprendimo momentas: eiti ar neiti į muziejų, nes jau 16 val., o muziejus dirba tik iki 18 val. Ar spėsime bent akies krašteliu pamatyti išliaupsintus impresionistų darbus, eksponuojamus šiame muziejuje? Vis dėlto nusprendžiame eiti, nes kitos dienos taip pat jau suplanuotos. Vėlyvas ėjimas į muziejų turi ir privalumų – jokios eilės prie bilietų kasos. Susimoku 14 Eur (Gabrielei ir čia nemokamas įėjimas) ir įžengiame į impresionizmo ir postimpresionizmo šventovę. Pirmiausia  maloniai nustebina pati aplinka, pagrindinės ekspozicijų salės erdvė. Žinojau, kad muziejus įkurtas buvusioje Orsė traukinių stotyje (Gare d’Orsay), statytoje tarp 1898 m. ir 1900 m., tačiau nesitikėjau tokio tobulo visiškai parodoms neskirtos erdvės pritaikymo ekspozicijai.



Buvusios stoties terminalas puikiai pritaikytas parodoms

   Stotis buvo statyta Pasaulinės parodos (Exposition Universelle) atidarymo proga ir kaip terminalas veikė iki 1939  m. Vėliau stoties trumposios platformos tapo nepatogios ilgiems traukiniams, todėl po 1939 m. stotyje besustodavo tik trumpučiai priemiestiniai traukiniai, o  per Antrąjį pasaulinį karą dalis stoties tapo pašto centru. Vėliau pastatas naudotas kaip filmavimo aikštelė, pavyzdžiui, jame filmuotas Kafkos romano motyvais paremtas filmas „The Trial“, dar vėliau ja naudojosi teatro kompanija,  buvo aukciono vieta, o štai 1970 m. gautas leidimas stotį nugriauti. Tačiau Prancūzijos Kultūros ministras Jacques Duhamel buvo nusiteikęs priešiškai. Tad stotis įtraukiama į Istorinių pastatų sąrašą ir lieka stovėti. Pasiūlymas paversti stotį muziejumi kilo Prancūzijos muziejų direktoratui. Buvo sumanyta pastatyti muziejų, kuris būtų tarsi tiltas tarp Luvro ir Žoržo Pompidu centro. 1978 m. organizuotas konkursas sukurti naują muziejų. Jį laimėjo  trys jauni arcitektai: Pierre Colboc, Renaud Bardon ir Jean-Paul Philippon.  Galiausiai 1986 m. liepos mėnesį muziejus buvo paruoštas priimti ekspozicijas. Eksponatų perkėlimas užtruko net 6 mėnesius, atgabenta daugiau nei 2000 paveikslų, 600 skulptūrų ir kitų darbų. Muziejus oficialiai atidarytas 1986 m. gruodžio 9 d. 

Skulptūrų galerija


  Musée d'Orsay užima 57 400 m² plotą, tad apeiti jį per porą valandų tikras iššūkis. Tik įėję pakliuvome į skulptūrų galeriją: nuo klasikinės, savo stiliumi primenančios antikines skulptūras, iki modernistinės, atliepiančios XIX a. pabaigos – XX a. pradžios laikotarpį. Čia galėtume leisti valandų valandas, ir nepabostų. Tobulos formos verčia stebėtis skulptorių meistriškumu, o skulptūrinių kompozicijų siužetų įvairovė – autorių fantazija.

Jean Alexandre Joseph Falguière ir Hyppolyte Alexandre Julien Moulin skulptūros



Carrier-Belleuse - Torchere 

Louis-Ernst Barrias skulptūrinė kompozicija Chasseurs d'alligators (aligatoriaus medžioklė) (1894)

Puošnus, paauksuotas laikrodis muziejaus viduje laiką skaičiuoja nuo geležinkelio stoties atidarymo (autorius – Victor Laloux, vienas iš trijų architektų, projektavusių Orsė geležinkelio stotį)

  Kaip žinia, Musée d'Orsay eksponuojamos ne tik skulptūras, baldai ar fotografijos, jis turi ir didžiausią impresionizmo ir postimpresionizmo laikotarpio tapybos darbų kolekciją visame pasaulyje. Didžiuojasi itin garsiais tapytojais, įskaitant Édouard Manet, Edgar Degas, Pierre-Auguste Renoir, Paul Cézanne, Georges Seurat, Alfred Sisley, Paul Gauguin ir Vincent van Gogh. Iš skulptūrų galerijos laiptukais kopiam aukštyn, dar kiek pakylame eskalatoriumi ir...prieš mūsų akis atsiveria tik meno knygose matyti šedevrai.


Vincent van Gogh autoportretas

Degas šedevras Baleto repeticija

Prie Claude Monet Mėlynos vandens lelijos

Degas darbo bronzinė skulptūra Mažoji šokėja





   17.30 val. salės prižiūrėtojai pradėjo lankytojus varyti namo: muziejus uždaromas, visus raginame palikti muziejaus patalpas. Prieš palikdamos šią meno šventovę dar sekundei prilipome prie lango-laikrodžio, pro kurį, kitoje Senos krantinėje, matėsi Luvras.

Prie laikrodžio 

    Dar bėgte prabėgome pro kavinę, kurioje būtų buvę miela išgerti puodelį kavos ir pasigrožėti vaizdu pro dar vieną langą-laikrodį. Tiesa, besileisdamos laiptais, kiek nuklydome ir greitai-greitai peržvelgėme fotografijų parodą, dar norėjome...Viskas, daugiau nieko nebespėjome, bet, sakyčiau, pamatėme daugiau, nei tikėjomės per tas dvi valandas. Tad, jei negalite skirti pusdienio Musée d'Orsay, nedvejodami skirkite bent pora valandų – tikrai verta. Paryžiuje daugelis muziejų uždaromi gan anksti (išskyrus Centre Pompidou), o galėtų dirbti mažiausiai bent iki 19 val., juk tiek žmonių dar po sales vaikščiojo. Bet tai tik mano nuomonė, kilusi iš poreikio dar pasibūti šiame muziejuje:)

Musée d'Orsay kavinė

   Ką gi, meno  šiai dienai jau pakaks. Einame pavalgyti, ko nors neįmantraus, šilto ir sotaus. Lauke jau sutemo ir linoja.  Traukiame šlapiomis Paryžiaus gatvėmis, dairomės į bažnyčias ir kavines. Išėję į plačią  Boulevard du Montparnasse gatvę stabtelime ties 105 numeriu pažymėtu namu. Kavinė La Rotonde, kurioje XX a. pradžioje vakarus čia leisdavo Vladimiras Majakovskis,  Amadeo Modiljanis, Pablas Pikasas.  Netoliese esančiame kitame, 108 numeriu pažymėtame name, yra restoranas Le Dome, kuriame dažnai lankydavosi Viljamas Folkneris, Luisas Sinkleris, Ernestas Hemingvėjus, Henris Mileris.

   XX a. pradžioje šios kavinės buvo Paryžiaus bohemos susibūrimo vieta, pašnekesiai, kaip ir vynas, liejosi laisvai ir kainos, reik manyt, nesikandžiojo. Na, o dabar vien paprastas kiaušinis čia kainuoja 10 eurų, jau apie normalių patiekalų kainas net nešneku. Žinoma, jei labai norisi pasėdėti ant kėdės, kur sėdėjo koks nors žymus menininkas – prašom, tačiau mums užteko žvilgterėti į tas kėdes. 

La Rotonde

   Dar keli didžiuliai pastatai – lietus kiek aprimo :) – ir prieiname namą, pažymėtą 171 numeriu. Čia nuo 1847 m. veikia dar viena žymiųjų Paryžiaus bohemos kavinių – La Closerie des Lilas. Joje lankydavosi Emilis Zola, broliai Gonkūrai, Teofilis Gotje, Polis Verlenas, Ernestas Hemingvėjus (sakoma, kad būtent čia jis parašė garsiąją „Fiestą“), Frensis Skotas Ficdžeraldas ir kiti literatūros korifėjai.

Prie La Closerie des Lilas restorano durų

   Ką gi, ir ši kavinė-restoranas aiškiai į patiekalų kainas įtraukusi mokestį už galimybę prisiliesti prie buvusios jos šlovės, pajusti dar tebesklandančią (?) bohemiško gyvenimo dvasią. Žinoma, labai smagu būtų čia praleisti vakarą, tačiau tą malonumą atidėjome kitam apsilankymui Paryžiuje, kuomet, kaip kelionės tikslą, sau įsivardinsiu kavinių, kuriose ūžė bohema, lankymą. O dabar einame ieškoti normalaus maisto normaliomis kainomis.


Vakarienė

  Boulevard du Montparnasse maitinimo įstaigų tikrai netrūksta, tačiau mūsų dėmesį patraukia kiniško maisto restoranėlis My Noodles, pro kurio vitrininį langą matosi vyrukas kočiojantis tešlą ir pjaustantis lakštinius. Užsukame. Čia visiškai smagu, daug valgytojų, vadinasi, maistas neblogas. Užsisakome kiekviena savo išsirinktus lakštinius – aš su mėsyte, Gabrielė su krevetėmis. Maistą atneša greit, porcijos didelės, skonis puikus, kaina normali (11-12 Eur už porciją lakštinių). Aišku, vakarienė Paryžiuje kinų restorane yra neprestižas, tačiau bent jau sočios pasijutome :)


Église Saint-Sulpice

     Vakaras jau įsirito į naktį, o mes vis dar bastomės po Paryžių. Einame link Luxembourg'o sodų, nuo kurių, jei teisingai rodo map'sas, nebetoli ir mūsų viešbutis. Pakeliui užklystame į  Saint-Sulpice aikštę, kurios viduryje stovi 1844 m. įrengtas Saint-Sulpice fontanas. Vienoje aikštės pusėje dailiai apšviesta puikuojasi viena didžiausių Paryžiuje Église Saint-Sulpice (šv. Sulpicijaus bažnyčia), statyta XVIII a. Šiandien ji žinoma ir kaip viena iš filmo ,,Da Vinčo kodas" filmavimo vietų.
   Jau visai netoli viešbučio atrandame mažą stebuklą – prancūziškų migdolinių sausainiukų macarons parduotuvėlę. Na ir kas, kad naktis, mes nusiperkame 8 skirtingus sausainėlius ir saldaus džiaugsmo kupina širdimi pasiekiame namus. Labankt!

Macarons

   Sausio 31 d. rytas išaušo gražus jau vien dėl to, kad mane pažadino dukros bučkis ir prabangių auskarų pora dovanų. Šiandien švenčiame! Toks ir buvo kelionės tikslas – švęsti gimtadienį. Pirma rytinė mintis buvo: nubėgti į kepyklėlę ir nusipirki šviežių croissant'ų pusryčiams!, bet, pasitarę, nusprendėme papusryčiauti kokioje mieloje kavinukėje.
  Iš viešbučio išsikrapštome per valandą ir leidžiamės jau pažįstama Rue des Carmes gatvele, prašokame Baulevard Saint-Germain, toliau pereiname tiltu per upę ir, pasiekę Rue de Rivoli, dairomės, kur čia išgėrus kavos ir ką nors įsimetus į burną. Keista, bet daug kavinių dar nedirba (nors jau pusė vienuoliktos ryto), o tos, kurios dirba, siūlo tik saldumynus. Na, mes tikros lietuvaitės, norėtume ko nors rimčiau užkąsti. Tad neprarandame vilties ir toliau einame Marais rajono gatvėmis ir skersgatviais  link Bastilijos aikštės. Kažkada šis rajonas buvo gyva pelkė, kurią XII a. tamplierių riteriai nusausino ir čia po truputį pradėjo kurtis turtingi miestiečiai. Dabar šis rajonas įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą.
   Pakeliui dairomės į didelius gražiai dekoruotus pastatus, atkreipiame dėmesį į ryškiai raudonas Saint-Paul-Saint-Louis bažnyčios duris, į barokinį protestantų bažnyčios Temple du Marais kupolą, kai priešais pamatome aukštą koloną (Colonne de Juillet), kurios viršuje įtupdytas auksinis Laisvės genijus, laikantis sutraukytas grandines ir nešantis laisvės ugnį, skirta žuvusiems per 1830 m. Liepos revoliuciją, atminti.



Bastilijos aikštėje stovi Colonne de Juillet

  Tai gi, priėjome Bastilijos aikštę (Place de la Bastille), kurios vietoje kažkada stovėjo žymioji XIV a. antroje pusėje statyta Bastilijos tvirtovė. Įsiplieskus karui tarp Prancūzijos ir Anglijos, tvirtovė paverčiama Prancūzijos valdovų slėptuve. Nuo XV a. tvirtovėje pradėti kalinti kaliniai – monarchų asmeniniai ir politiniai priešai. Bėgo amžiai, keitėsi kalinimo papročiai ir vidaus taisyklės. XVII-XVIII a. Bastilijoje, pasak istorikų, nebuvo taip jau blogai, kaip pasakoja istorinių romanų autoriai. Didžiąją dalį kalinių sudarė už vienus ar kitus nusikaltimus sulaikyti Prancūzijos diduomenės atstovai, kuriems buvo leidžiama į Bastiliją atsivežti net savo baldus ir tarnus, rūkyti, gerti vyną bei žaisti kortomis. Savo metu Bastilijoje kalėjo filosofas Volteras ir markizas de Sadas, taip pat ir Geležinė kaukė – iki šiol nenustatytos tapatybės asmuo, kuriam buvo įsakyta niekam nerodyti savo veido nuolat nešiojant šilkinę (geležine ji virto vėlesniuose pasakojimuose) kaukę. Prancūzijos revoliucijos išvakarėse, 1789 m., Bastilija jau buvo praradusi savo, kaip valstybinio kalėjimo, reikšmę. Aristokratai ir visuomenės veikėjai užleido vietą pinigų klastotojams, žudikams ir paprasčiausiems psichiniams ligoniams. Būtent tokios rūšies nusikaltėliai buvo išlaisvinti užėmus Bastiliją. Tvirtovė buvo išplėšta ir per du metus sulyginta su žeme. Jos vietoje rengti šokiai, paskui čia susiformavo Paryžiaus Bastilijos aikštė, kuri šiandien labiau primena žiedinę sankryžą, nei žymiąją aikštę.
  Tad tiek tos istorijos, o dabar jau tikrai einame pusryčiauti, gal jau ir pietauti :) Visai netoli Bastilijos aikštės, Rue de la Bastilia 2, pamatėme jaukią piceriją. Na ir kas, kad Paryžiuje, ne Italijoje esame – pica visuomet gerai. Užsukame  į ,,Auberge de Venise", kur mus pasitinka tiktas italas. Užsisakome picas, kavos ir putojančio vyno. Nesvarbu, kad rytas, šiandien man viskas galima – švenčiu gimtadienį! 

Gimtadienio pusryčiai

  Kol gurkšnojome kavą ir prosecco, atnešė dvi didžiules picas. Didžiules ir labai skanias, o viena jų buvo papuošta žvakute. Happy Birthday! – uždainavo Gabrielė ir italas. Nesitikėjau tokio gimtadieninio pasveikinimo, suglumau, susijaudinau, bet kartu buvo labai miela.



Picutė su šviežiu buivolės pieno sūriu buffalo


   Pusryčiai užtruko beveik iki pietų, o į Paryžių juk ne kavinėse sėdėti atvykome. Metas eiti. Susimokame, kiek – nežinau, man net į sąskaitą žvilgterėti neleidžia. Atsisveikiname ir patraukiame link Vogėzų aikštės (Place des Vosges) – seniausios ir gražiausios aikštės Paryžiuje. Ji suplanuota ir atidaryta tarp 1605-1612 m. Aikštę supančiuose namuose gyveno ne vienas žymus prancūzas, tame tarpe kardinolas Rišeljė ir rašytojas Viktoras Hugo. Aikštės viduryje stovi  skulptūra Prancūzijos karaliui Louis XIII.  Iki 1799 m. aikštė vadinosi Karališkąja (Place Royale), o Vogėzų pavadinimą įgavo Prancūzijos Vogėzų (Vosges) departamento gyventojų garbei, kurie savanoriškai mokėjo mokesčius revoliucinės kariuomenės išlaikymui.
   Aikštės išplanavimas, ją supantys raudonų plytų namai su pirmame aukšte esančia atvira arkada bei joje įsikūrusiomis kavinukėmis ir suvenyrų parduotuvėlėmis man labai priminė Madride esančią Plaza Mayor.


Vogėzų aikštė, kurios viduryje stovi skulptūra karaliui Louis XIII

     Iš Vogėzų aikštės tiesiu taikymu drožiame iki Žoržo Pompidų (Georges Pompidou) centro. Kokį pusvalandį mūsų dėmesio atima šalia jo esantis Stravinskio fontanas (La Fontaine Stravinsky), įrengtas rusų kompozitoriaus, pianisto ir dirigento Igorio Stravinskio (И́горь Фёдорович Страви́нский), kuris keletą metų gyveno Paryžiuje, vardo aikštėje. Šį fontaną puikiai atsimename iš praeito pasibuvimo Paryžiuje: 16 spalvingų besisukančių makabriškų figūrų, iš kurių į visas puses tykšta vandens srovės, sunkiai bepamirši.




Liūdnos Stravinskio fontano nuotaikos 



   Fontanas sukurtas Šveicarijos architekto Jean Tinguely ir jo žmonos, prancūzų menininkės Niki de Saint Phalle 1983 metais.  Visos skulptūros turi pavadinimus, atitinkančius vieną ar kitą I. Stravinskio muzikinį kūrinį. Štai, pvz., didžiausias fontanas, esantis pačiame kompozicijos centre, vadinamas L'Oiseau de feu (Ugnies paukštė)  atstovauja to paties pavadinimo (rus. Жар-пти́ца ) Igorio Stravinskio baletą. 
  Tačiau šiandien fontanas buvo perdėm ramus, Ugnies paukštė atrodė nuliūdusi, kitos figūros taip pat nespindėjo džiugesiu, baseinas, būdamas be vandens, neslėpė aprūdijusių vamzdžių. Žodžiu, niūrus žiemos laikas veikia ne tik žmonių nuotaikas...


Gabrielė, Stravinskis ir Saint-Merri


   Kelios nuotraukos prie La Fontaine Stravinsky ir einame  pasižvalgyti į šalia esančią Église Saint-Merri (Šv. Merio bažnyčia). Kažkada, šios bažnyčios vietoje stovėjo maža koplytėlė, kurioje pamaldas laikė žmonių mylimas ir garbinamas abatas Médéric (Mederikas). Jis mirė apie 700 metus ir čia buvo palaidotas. Po kiek laiko jis buvo  kanonizuotas Saint Merri vardu. Jo palaikai vis dar guli bažnyčios kriptoje. Dabartinė bažnyčia pastatyta XVI a. prancūziškos gotikos stiliumi. Bažnyčia yra trinavė, pagrindinėje navoje įrengtas altorius, čia laikomos mišios. Pažymėtina, kad šioje bažnyčioje nuo 1853 iki 1857 metų vargonavo Camille Saint-Saëns, o bažnyčios varpinėje gyvena seniausias varpas Paryžiuje, išlietas  dar 1331 m.

Pagrindinis Saint Merri bažnyčios altorius

  Église Saint-Merri šiandien yra jauki parapijiečių susibūrimo vieta, čia vyksta gyvos muzikos koncertai, o šoninėse navose rengiamos parodos, instaliacijos. Štai ir dabar galėjome apžiūrėti įvairaus žanro kūrinius: paveikslus, skulptūras, karpinius ir pan. Prie vienos mini ekspozicijos stovėjo moteris, kuri mus pakalbino ir papasakojo, kad čia eksponuojamos neįgalių žmonių skulptūrėlės, kuriose jie vaizduojami šokio judesyje.


Paskutinė vakarienė šiuolaikiškai

Siūlau, jei jau būsite prie Stravinskio fontano, būtinai užsukite į Église Saint-Merri, o mes  jau lekiame link Monmartro - užsakyta ekskursija 14.30 val.  Pompidu centras lieka už mūsų - lankysimės kitą dieną :)  Praeiname pro naujojo Forum des Halles prekybos centro vitrinas, akimirkai stabtelime ties  L’église Saint-Eustache. Tai XVI a. statyta, gotikinė savo išore ir renesansinė savo vidumi, bažnyčia.  Dėl laiko stokos į vidų neužsukame, tačiau prie šalia esančios  Henri de Miller skulptūros L'écoute (Klausymas) nusifotografuojame.

L’église Saint-Eustache

  Prisimenu, kai lankėmės pirmą kartą Paryžiuje, gidas mums tuomet pasakojo, kad šia skulptūra menininkas norėjo skubantiems pro šalį praeiviams pasakyti: ,,Ei, sustokite, įsiklausykite vieni į kitus, įsiklausykite į Paryžių – požeminį ir antžeminį, pajuskite jo pulsą." Kaip giliai šis skulptūros apibūdinimas man įstrigo į atmintį, jog net po daugelio metų jį puikiai atsimenu. Ši 70 tonų sverianti skulptūra stovi tiesiai ant žemės, tad ją galima paliesti, užlipti ant jos arba jaukiai įsitaisyti delne :)

Henri de Miller L'écoute

 

    Apsukame bažnyčios šoną ir atsiduriame Rue Montmartre, kuria tiesiai tiesiai, tikimės, pasieksime tikslą. Dar turime gerą valandą iki ekskursijos, todėl leidžiame sau pakeliui užsukti į kavinę puodeliui kavos. O kavinėje vėl gaunu dozę gimtadieninio sveikinimo: Happy birthday!, dainuoja Gabrielė ir padavėja, nešdama kavą ir plaktos grietinėlės desertą :)

  Laikas kažkur ištirpsta ir dabar jau tenka paskubėti. Ekskursijos pradžia netoli žymiojo Moulin  Rauge malūno, Blanche metro sustojime. Atlekiame, o aplinkui nesimato besibūriuojančių, o juk pavėlavome tik 2 minutes! Matau, aplink sukiojasi vyrukas su rožine liemene, sakau Gabrielei: įtariu, jog tai gidas, belaukiantis savo turistų. Užkalbiname. Ir kaip jis apsidžiaugia mus pamatęs, galvojo, kad jau nieks neateis, juk oras nelabai koks. Individuali ekskursija prasideda. Prisistatė - Sean, gimęs Čikagoje, tačiau nuo 6 metų gyvena Paryžiuje ir save laiko tikru paryžiečiu, tad šiandien jis mus supažindins su įdomiausiu Paryžiaus rajonu.



Su Sean'u

  Monmartro istorija siekia senovės Romos laikus, kai ant šios 130 m aukščio kalvos buvo pastatytos dvi šventyklos, skirtos Marsui ir  Merkurijui. Panašiu laiku buvo atrasta, kad būtent ši kalva turtinga gipso telkiniais. Jį kasė ir pardavinėjo, ant kalvos ėmė kurtis turtuolių vilos, kilti šventyklos. Bėgo šimtmečiai, vis labiau įsigalėjo krikščionybė. III a. akmens skaldyklos, kur buvo kasama gipsas, tapo pirmųjų krikščionių slėptuvėmis. Čia buvo nukirsdintas pirmasis Paryžiaus vyskupas šv. Denis (Dionisijus). Pasak legendos, Kristaus apaštalo Pauliaus mokinys, vyskupas Dionisijus savo pamokslais skleidė krikščionybę Liutecijos Galijoje (dabartinio Paryžiaus apylinkėse), tačiau buvo sučiuptas pagonių ir verčiamas atsižadėti Kristaus. Žinoma, Dionisijus nesutiko to padaryti, jis šypsodamasis ir toliau aiškino pagoniams tikėjimo tiesas, todėl buvo nukirsdintas. Tačiau nuo pečių nuriedėjusi galva nesiliovė šypsotis ir skelbti Dievo žodį. Maža to, kūnas tvirtai atsistojo ant kojų, paėmė savo galvą į rankas ir, nešinas ja, atėjo iki pirmosios krikščioniškos Liutecijos bažnyčios, kur krito ir daugiau nebesikėlė. Manoma, kad dėl šių įvykių kalvą imta vadinti  Monmartru - kankinių kalva (prancūzų kalbos žodis martyre reiškia kankinį).

Šv. Denis, Monmartro kankinys

   XIX a. pradžioje Monmartras buvo kaimo vietovė, ant jo žaliavo sodai, vynuogynai, stovėjo trobelės, sukosi malūnai. Kai imperatorius Napoleonas III pavedė baronui Hausmanui (Georges-Eugène Haussmann) pertvarkyti Paryžių, iš miesto centro čia ėmė keltis neturtingos šeimos. Kalva dar buvo už Paryžiaus ribų, todėl gyventojai neprivalėjo mokėti mokesčių miestui. Be to, vietinės vienuolės gamino vyną, todėl Monmartras greitai tapo mėgstama pasilinksminimų vieta.

  Tai gi, nuo Blanche metro sustojimas kylame Rue Lipec, pačia ilgiausia visame Monmartre.  Sustojame prie Café des Deux Moulins, kurioje dirbo filmo "Amelija iš Monmartro" žavioji herojė. Čia pasakoti lyg ir nėra ką, apie kavinę kalba filmas. Einame tolyn, dairomės ir klausomės.    Pasiekiame Place Émile-Goudeau, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į Paryžių. Vasarą čia būtų tikrai šaunu prisėsti puodeliui kavos ar taurei vyno ir apžiūrinėti pro šalį skubančius paryžiečius. O šiandien šaltoka, tad stabtelėję pasiklausome, ką Sean'as gan pašaipiai postringauja apie Monmartro gyventojus.

Sako, kad jie kitų paryžiečių vadinami bobo (bourgeois-bohemian liet. buržua-bohema), tai finansiškai prakutę asmenys, turintys gerai apmokamus darbus, galintys įpirkti gyvenamą plotą Monmartre ir labai norintys save priskirti bohemai bei prisiliesti prie meno žmonių gyvenimo. Ir kodėl būtent Monmartras taip traukia bobo?
   Monmartras prie didžiojo Paryžiaus buvo prijungtas 1860 m. Paskutiniaisiais XIX a. dešimtmečiais, iki pat I Pasaulinio karo, kalva tapo poetų, skulptorių, tapytojų mėgstama vieta. Monmartre gyveno ir kūrė daug iškilių Puikiosios epochos menininkų. Tarp jų – impresionizmo tėvu vadinamas Camille Pissarro, jo pasekėjas Pierre-Auguste Renoir, garsieji Vincent van Gogh, Pablo Picasso, Amedeo Modigliani. Monmartre smagiai dienas leido Henri de Toulouse-Lautrecs, garsios Tulūzos grafų giminės atžala, suluošintas kaulų ligos, nesutrukdžiusios jam tapti Monmartro vakarų siela ir vienu žymiausių postimpresionizmo atstovų. Visi jie Monmartre įsikūrė dėl paprastos priežasties – čia buvo pigiausia buto nuoma, čia vynas buvo skanesnis ir moterys gražesnės, nei po kojomis plytinčiame žaižaruojančiame didžiajame Paryžiuje. Deja, piniguoti turčiai, norėdami pasijausti bohemos dalimi – pirmieji bobo – ėmė supirkinėti čia butus, o neturintys didelių pajamų ir negalintys brangiai nuomotis gyvenamojo ploto menininkai turėjo išsikraustyti į Monparnasą.

Bateau-Lavoir 

   Einame toliau, na tik šiek tiek toliau, prie namo Nr. 13 Rue Ravignan. Niekuo neišsiskiriantis pastatas su užrašu Bateau-Lavoir (liet. k. „Laivas-skalbykla“), kažkada buvo menininkų prieglobsčiu. Šiame neišvaizdžiame mažame pastate kažkada buvo fortepijonų gamykla. Namo savininkas, kiek pertvarkęs patalpas, jas pigiai išnuomojo jauniems menininkams. Lovos kambariuose buvo sustatytos dviem aukštais, kaip laivo kajutėse, namas nuo senumo girgždėjo, dejavo, kaip sena gelda. Drabužius nuomininkai skalbdavo po šaltu vandeniu, o džiaudavo tiesiai ant langų - todėl nenuostabu, kad namas labai taikliai buvo pavadintas laivu-skalbykla. Būtent čia Picasso, Braque ir Juan Gris sukūrė savo šedevrus.1914 m. namas nebeteko savo pagrindinių nuomininkų, tačiau, senų laikų atminimui, 1965 m. jis buvo įtrauktas į saugotinų Paryžiaus objektų sąrašą. 1970 m. kilo gaisras, namas sudegė iki pamatų. 1978 m. miesto savivaldybė skyrė lėšų jo atstatymui. Čia vėl buvo įrengtos studijos, kurios ir šiandien nebrangiai nuomojamos jauniems menininkams.



Monmartro gatvelės
   

  Nuo Bateau-Lavoir vingiuotomis Monmartro gatvelėmis kylame aukštyn, sukame į kairę ir į dešinę, kol išnyrame priešais medinį malūną. Šis Moulin de la Galette mena tuos laikus, kai ant Monmartro kalvos sukosi dešimtys tokių malūnų. Moulin de la Gallette įkvėpė Pierre-Auguste Renoir, Vincent van Gogh, Pablo Picasso ir dar daugelį kitų dailininkų. Tuomet čia veikė populiarus šokių klubas. Jauni ponai ir jaunos panelės netverdavo noru pakliūti į Moulin de la Galette, nes būtent čia galėjo susirasti porą.



Moulin de la Galette 

  Žymusis Pierre-Auguste Renoir savo paveiksle ,,Le Bal du Moulin de la Galette" kaip tik ir pavaizdavo čia vykusias linksmybes. Pirmame plane dvi seserys kalbasi su jaunuoliu, antrame plane, šokių aikštelėje, jaunuolis su skrybėle nedrąsiai šokdina valiūkišką panelę. Sakoma, kad į šiuos šokius tėvai ateidavo ieškoti savo trumpam iš namų pabėgusių dukterų. Tai gi, dailininkas savo paveiksle, kaip foto nuotraukoje, užfiksavo vieną akimirką iš Moulin de la Galette vakarėlio. Originalas (malūno) stovi Monmartre, o štai jo tapytą atvaizdą galima pamatyti Musée d'Orsay.

Auguste Renoir Dance at  Le Moulin de la Galette

  Šiandien čia įsikūręs prancūziškų patiekalų restoranas "Moulin de la Galette". Jau stovėdami šalia restorano girdėjome triukšmą, sklindantį iš lauko terasos. Įkišome nosį, naiviai galvodamos bent kavos puoduku pasivaišinti, deja, restoranas buvo sausakimšas. Čia vakarėliui buvo susirinkę daug gražių ponių ir dailių ponų, tad mums vietos jau nebebuvo. Tradicijos tęsiasi.

Dalida biustas

  Netoliese, Girardon ir de l’Abreuvoir gatvių sankirtoje yra skveras, pavadintas žymios prancūzų dainininkės Dalida vardu (Place Dalida). Skvero centre stovi bronzinis Dalida biustas, kurios biustas (žodžių žaismas) net blizga nuo turistų ir gerbėjų prisilietimų. Aikštė įrengta 1997 m., praėjus 10 metų po dainininkės mirties. Gabrielei Dalida tik dar viena kažkada Paryžiuje gyvenusi įžymybė (kaip, pvz., Piaf), o aš puikiai pamenu jos dainas ir televizinius koncertus.

Le Passe-Muraille

  Vos keli žingsniai nuo Dalida skvero yra rašytojo Marcel-Ayme aikštė, kurios sienoje įstrigęs bronzinis žmogus. Ši prancūzų aktoriaus ir skulptoriaus Jean Marais skulptūra skirta Marcel Ayme novelės „Le Passe-Muraille“ herojui, kuris vieną rytą atsikėlė ir suprato, kad gali pereiti kiaurai sieną. Tokiomis savo galiomis jis drąsiai naudojosi lankydamas mylimąją, kurią namuose užrakindavo pavydus vyras. Tačiau vienas toks apsilankymas baigėsi, patys suprantate kaip...Jis užstrigo sienoje. Sean'o vedinos pasukome į Rue de l’Abreuvoir. Siaura, jauki, įrėminta senų gyvenamųjų namelių – gatvelė labiausiai primena Monmatro kaimišką prigimtį, įamžintą dailininkų drobėse. Žodžiu Abreuvoir prancūzai apibūdina gyvulių girdyklą, ko gero senieji Monmartro gyventojai čia vesdavo gyvulius atsigerti ar patys ateidavo pasisemti vandens. Šioje gatvėje stovi žavus rožinis namelis su žaliomis langinėmis. Sustojame prie jo. Rožinei spalvai namas turi būti dėkingas tapytojui Maurice Utrillo, kuris gimė, augo ir dirbo Monmartre. Keliose jo drobėse galima aptikti mažą rožinį namelį. Tiesa, kažkada šis namas buvo visai ne rožinis, tačiau vieną vakarą Maurice Utrillo su draugais po linksmo vakarėlio grįždamas namo pamatė šį tuomet neišvaizdų namelį ir sušuko: ,,Man atrodo, jis turėtų būti rožinis!". Draugai pagavo šią mintį ir nudažė namą rožine spalva, deja, be šeimininkų sutikimo... Nors, reikia pripažinti, kad vėliau šeimininkai namą dažė tik rožine spalva. Dabar čia veikia jaukus restoranėlis ,,La Maison Rose".

La Maison Rose

  Tik pasukus už rožinio namo, Rue des Saules ir Rue Saint Vincent gatvių sankirtoje atsiveria vynuogynas, primenantis senas prancūziško vyno tradicijas. Vynuogės aplik Paryžių auginamos nuo neatmenamų laikų. Miestui plečiantis vynuogynai užleido vietą gyvenamiesiems namams. Šioje vietoje taip pat buvo planuojama statyti namus, tačiau Monmartro Respublikos bendruomenė (iš karto kilo asociacija su Užupio Respublika :) šią teritoriją 1933 m. užsodino vynuogienojais. Šiandien vynuogynas yra Paryžiaus miesto nuosavybė. Montmartro vynuogyno vynas vadinamas „Clos Montmartre“ ir brandinamas Rotušės rūsiuose. Rudenį čia vyksta vynuogių derliaus šventė „Fête des Vendanges", kuri sutraukia daug vyno mėgėjų ir šiaip žioplių. Tačiau, kaip žinia, iš tokio mažo vynuogyno nedaug vyno išspausi, tad, sako gidas, didžioji dalis per „Fête des Vendanges" šventę parduodamo vyno yra iš aplink Paryžių esančių vynuogynų. O, be to, Monmartro vynas nėra jau toks geras, sako Sean'as, nes miesto tarša menkina vynuogių kokybę.
Visai priešais vynuogyną stovi keistas namelis čerpiniu stogu, ant kurio matosi užrašas ,,Au Laapin Agile". Tai vienas iš XIX a. pabaigoje atsiradusių didžiųjų kabaretų, kurie turėjo tapti Montmartro pasididžiavimu. ,,Au Laapin Agile" iki 1880 m. turėjo ne vieną pavadinimą, kol galiausiai šeimininkas panoro užeigai suteikti solidumo ir pas tuo metu populiarų karikatūristą André Gill užsakė naują iškabą, kurioje vaizduojamas iš prikaistuvio iššokantis triušis su vyno buteliu. Pagal šią iškabą užeiga buvo pavadinta ,,Au Lapin Agile" (verčiamas kaip ,,Vikrusis triušis" arba galima ir ,,Triušis A. Gill"). XIX a. pradžioje užeiga garsėjo kaip žymiausių to meto menininkų ir bohemos atstovų susitikimų vieta. ,,Au Lapin Agile" geriausias kabareto tradicijas išlaikė iki šiandien. Čia vyksta la Butte vakarai, kuriuose svečiai ir dainininkai kartu atlieka gerai žinomas prancūziškas chanson dainas.

Basilique du Sacré-Cœur

  Ir paskutinis ekskursijos taškas, žinoma, Šv. Jėzaus širdies bazilika (Basilique du Sacré-Cœur), tik ne iš fasadinės ir visiems matytos pusės, bet nuo square Marcel Bleustein Blanchet. Iki 2004 m. parkelis vadinosi Le parc de la Turlure, kažkada čia stovėjusio malūno pavadinimu, dabar jis pavadintas prancūzų reklamos tėvo Marcel Bleustein Blanchet vardu. Įdomu tai, kad šis žmogus 926 m. Monmartre įkūrė reklamos agentūrą Publicis Groupe, kurioje viso dirbo tik 2 žmonės: sekretorius ir jis pats. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų Public Groupe taps trečia pagal dydį pasaulyje, kurioje dirba daugiau kaip 80 000 žmonių ir kurios dukterinė įmonė Leo Burnett turi savo atstovybę Vilniuje.

   Tai va, square Marcel Bleustein Blanchet gavome paskutinę informaciją apie Basilique du Sacré-Cœur bei sąrašą rekomenduojamų užeigų ir atsisveikinome su mus po Monmartrą vedžiojusiu Sean'u. Toliau po Monmartrą klajosime savarankiškai. Ekskursiją užsisakėme per https://www.discoverwalks.com/guide/?town=paris-walking-tours 

Rekomendacinis Paryžiaus užeigų sąrašas

   Pirmas savarankiškas objektas Monmartre, žinoma, buvo netoliese esanti bazilika. Balta travertino akmens, kasamo Chateau-Landon (Paryžiaus pietryčiai) vietovėje, bazilika stovi aukščiausiame Paryžiaus taške. Bazilika pradėta statyti po susidorojimo su Paryžiaus Komuna bei karo su Prūsija. Jos statybą inicijavo du pamaldūs paryžiečiai Aleхandre Legentil ir Hubert de Fleury, kaip atgailos ,,už Paryžius Komuną" ir priminimo dėl kruvinų įvykių Paryžiuje ženklą. Statybos vieta pasirinkta neatsitiktinai, būtent čia buvo nukirsdintas pirmasis Paryžiaus vyskupas šv. Denis, čia stovėjo benediktinų vienuolynas, kuris buvo sugriautas revoliucijos metu, čia užgimė Paryžiaus Komuna, kurios kaltes ir turėjo atpirkti bazilika. Basilique du Sacré-Cœur baigta statyti 1914 m., tačiau pašventinta buvo tik 1919 m., pasibaigus I Pasauliniam karui. Basilique du Sacré-Cœur architektas Paul Abadie iškiliai šventovei pasirinko romaninį-bizantinį stilių – jį inspiravo Sofijos soboras Stambule ir Šv. Morkaus bazilika Venecijoje. Architektas sukūrė impozantiškų matmenų statinį: išorėje bazilika yra 100 m ilgio, 50 m pločio, 83 m aukščio.
   Bazilikos fasadą puošia Jėzaus Kristaus, laiminančio Paryžių, skulptūra bei šonuose – Žanos d’Ark ir karaliaus Liudviko IX skulptūros. Paryžiečiai, kaip minėjo gidas, ne itin myli šią bažnyčią, sako, ji primena kruviną valdžios susidorojimą Paryžiaus Komuna. Tačiau, kaip bebūtų su ta meile, laiptai, vedantys į baziliką, nuolat apsėsti jaunų paryžiečių, smagiai čia leidžiančių laiką, ir, be abejonės, nuolatinė turistų minia, besižvalganti po baziliką, pripažįsta, jog šis statinys atnešė jo kūrėjams šlovę. 

Į baziliką užlipama terasomis, nuo kurių galima stebėti Paryžiaus panoramą

   Žengiame į vidų. Pribloškia didžiulė erdvė: 85 m ilgio ir 35 m pločio, o kupolas net 55 m aukščio. Kupolo erdvėje didžiulė L. O. Mersono 1900 - 1922 m sukurta mozaika, vaizduojanti Prancūzijos pasiaukojimą Šventajai Jėzaus širdžiai. Mozaikos plotas 475 kv. metrai, tai, manoma, yra didžiausia mozaika pasaulyje.

 L. O. Mersono mozaika

 



Šoninės mozaikos

  Tačiau ne vien ši mozaika suteikia bazilikai išskirtinumo. Štai spalvingi vitražai, pro kuriuos šviesa krinta tiesiai ant masyvių kolonų, suteikia bažnyčiai žaismės, rodos, kad kažkas saulę į bažnyčią įleido. Ir, opa, saulės spindulėlis sustoja ties prakartėle. Sausio pabaiga, o Paryžiuje jau ne pirmą prakartėlę aptinkame. Gal čia Kalėdas iki Velykų švenčia?


Prakartėlė



   Visi norintys gali dar užlipti į bazilikos kupolą, iš kurio galima apžvelgti Paryžių ,,iš paukščio skrydžio". Juk bazilika stovi ant aukščiausios Paryžiaus kalvos, o dar pridėjus 55 m kupolo aukštį galima įtarti, kad iš šios apžvalgos aikštelės matysite toliau, nei iš Eifelio bokšto. Tačiau mums pakaks Notre Dame ir dar laukiančio Eifelio. Nelipame. Tiesiog miestu pasigrožime nuo Basilique du Sacré-Cœur laiptų ir leidžiamės žemyn į Monmartrą. Kažkaip ant laiptų Gabrielė nepatogiai pastato koją ir klupteli, aišku, aš ją gaudau. Ji išsilaiko nenugriuvusi, na o aš žemyn ant sėdimosios pavarau. Ir kas svarbiausia, negaliu sustoti, nėra už ko užsikabinti, o kalnas status, tad riedu sava eiga, kol žemiau ant laiptų stovintys žmonės sugriebia mane už striukės. Uf, tai bent pasivaikščiojimas po Monmartrą! Apsičiupinėju, viskas gerai, o Gabrielės akys didelės kaip du ežerai ir ištįsusi veido išraiška priverčia nusikvatoti. Taip besijuokdamos nusileidžiame tiesiai prie tikros senovinės karuselės, kuri jau daugelį metų džiugina paryžiečius ir miesto svečius. Pradeda lynoti, tad čiumpame čia pat gatvėje pilstomo karšto vyno stiklinę ir dar kartą sukame ratą po Monmartrą. 



Koks bebūtų oras, Paryžius visad šventė

  Keli skersgatviai ir mes atsiduriame pačioje bohemiškojo Monmartro širdyje Place du Tertre. Nuo XIV a. čia buvo vienuolių benediktinų valdos. Aikštė visuomenei atidaryta tik 1635 m. Nuo XVIII a. pabaigos iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo galima pamatyti visą Montmartro bohemą: dailininkus, dainų autorius ir poetus. Šiandien čia taip pat savo molbertus pasistatę peizažus tapo dailininkai, tačiau jų darbai skirti turistams ir ne itin išrankiems pirkėjams. Tikroji Monmartro dvasia čia nebeplevena, ją pakeitė komercijos dvasia. Tačiau šiandien, lietui lyjant, Place du Tertre net ir jos nebeliko. Aikštė tuščia, tad einame toliau.

Le Tire Bouchon



  Aplink Place du Tertre bei šoninėse gatvelėse įsikūrę begalė jaukių kavinukių, mažų privačių viešbutėlių. Viena tokių – Le Tire Bouchon. Virtuvės negaliu pakomentuoti, nebuvome užsukę, tačiau akį patraukė sienos, nukabinėtos rašteliais, nuotraukėlėmis ir paveiksliukas iš laikraščių. Dar keli žingsneliai ir mes jau Place des Abbesses.  Aikštė pavadinimas siejamas su kažkada čia buvusiu moterų vienuolynu. Šiandien jokio vienuolyno čia nėra, tik istoriniai šaltiniai teigia, jog ant Monmartro kalvos buvo įsikūrusi Dames-de-Montmartre abatija. Plečiantis abatijai, reikėjo ir naujų patalpų. XII a. kalno papėdėje, būtent šioje vietoje, buvo pastatytas naujas vienuolyno korpusas. Vienuolyno iki mūsų dienų neišliko, tačiau pavadinimas vis dar mena čia gyvenusias vienuoles. O pastatai, kurie supa aikštę, yra visai kito stiliaus, nei buvo statomi XII a. Dabar čia vyrauja Art-Nouveau stilius, kuris ypač ryškiai išreikštas metro Abbesses iškaboje. Nemažai Art-Nouveau stiliaus požymių šalia neogotikos yra ir šioje aikštėje esančios St-Jean l’Evangeliste de Montmartre bažnyčios eksterjere. Mums ji, apšviesta gelsva prožektorių šviesa, pasirodė labai graži.



St-Jean l’Evangeliste de Montmartre   



   Jos raudonos gotikinės plytos suteikė bažnyčiai antrą vardą – Saint-Jean-des-Briques (Plytinis šv. Jonas). Naują bažnyčią Monmartre pastatyti XIX a. pabaigoje užsigeidė kunigas Sobbeaux. Ir priežastis tam buvo visai objektyvi – Saint-Pierre de Montmartre bažnytėlė, įsikūrusi viršutinėje Montmartro kalvos dalyje, buvo per maža sutalpinti išaugusią Monmartro bendruomenę. Naujoji bažnyčia turėjo tarnauti apatinės kalno dalies tikintiesiems. 1894 m. prasidėjo jos statyba pagal architekto Anatole de Baudot projektą. Tai buvo unikalus projektas – geležinių konstrukcijų pastatas apvilktas raudonų plytų Art-Nouveau rūbu su neogotikos puošmenomis. Bažnyčia duris tikintiesiems atvėrė 1904 metais.

 Altorius 

   Einame į vidų. Bažnyčioje nei vieno žmogaus. Nustebina erdvus bažnyčios vidus, altorius neiškeltas, lygus su besimeldžiančiaisiais, puoštas Pierre Roche glazūruotomis plytelėmis bei Kristaus ir keturių evangelistų bronzos skulptūromis. Akmeninis švento vandens indas pastatytas viduryje bažnyčios.

 O įspūdingiausi bažnytėlėje prancūzų stiklo meistro Jaco Gallando vitražai. Tiek vitražai, tiek visa bažnyčios stilistika, grindžiami Šv. Jono Evangelija ir Paskutine Naujojo Testamento knyga, vadinama Apreiškimu Jonui. 

Jaco Gallando vitražas "Ketvirtasis Apokalipsės raitelis"

     

Iš St-Jean l’Evangeliste de Montmartre, apsukę ratą, atsidūrėme prie jau matytos Cafe des 2 Moulins, kurioje dirbo filmo ,,Amelija iš Monmartro" herojė. 

Cafe des 2 Moulins



  Kavinė duris atvėrė XX a. pradžioje. Pavadinimas sugalvotas remiantis vieta, kurioje ji įsikūrusi – tarp dviejų malūnų: Moulin Rouge ir Moulin de la Galette. Pradžioje kavinėje lankėsi aplinkinių namų gyventojai, tačiau ekranuose pasirodžius filmui ,,Amelija iš Monmartro" čia ėmė plūsti minios turistų. Džiugu, kad populiarumas nesunaikino unikalios atmosferos, kuri primena 70-tuosius. Ir visiškai netrukdo tie plakatai ir nuotraukos su Audrey Tautou, kuriais nukabinėtos kavinės sienos. O štai prie tualeto įrengtas ,,Amelijos altorėlis", manau, priverčia nusišypsoti ne vieną lankytoją. 

Kavinėje vyrauja 70-ųjų atmosfera

 

Kavinės sienas puošia plakatai ir nuotraukos su Audrey Tautou-Amelijos atvaizdu

    Prisėdame prie staliuko. Kainos nėra žemos. Puodelis espresso čia kainuoja 2.70 Eur, o štai taurė prosecco – net 10 Eur. Tačiau tai mūsų nesustabdo, šiandien švaistomės!   Kavinėje praleidžiame kokią valandėlę, o išeidamos dar ir dovanų gauname – barmenas įteikia keletą firminių padėkliukų po puodeliais.

Espresso ragavimas Cafe des 2 Moulins

    

Lauke vis dar lyja, o mes neturime nei skėčio, nei apsiaustų. Tačiau oras neatbaido nuo pasivaikščiojimo Boulevard de Clichy, turinčiu ne pačią geriausią reputaciją. Tiek vienoje, tiek kitoje bulvaro pusėje įsikūrę begalė sekso reikmenų parduotuvėlių, įvairaus profilio barų. Šis bulvaras jau XIX a. savo specifinėmis užeigomis traukė linksmybių mėgėjus. Boulevard de Clichy viduryje yra visame pasaulyje garsi Place Pigalle savo mergaitėmis. Sakoma, geriau jau ten nevaikščioti vakarais, jei neturi konkretaus tikslo :) ir nenori pakliūti į nemalonias situacija. Mes labai drąsiai pasidairėme po Boulevard de Clichy ir niekas mūsų už skvernų netampė ir nepadorių pasiūlymų neteikė :) Viskas čia gerai.
  Nuo Place Pigalle apsisukome, nes 20 val. turėjome būti Raudonajame malūne. Man visad buvo smalsu pamatyti Moulin Rouge iš vidaus, bent trumpam pasinerti į La Belle Epoque atmosferą. Šis noras pildosi šiandien ir tą mano norą realizavo Gabrielė, po Kalėdų eglute padėjusi bilietą į ,,Féerie” šou, pirktą iš https://www.moulinrouge.fr/reservations svetainės.



Moulin Rouge 

   Moulin Rouge stovi Blanche aikštėje, ten, kur prasidėjo mūsų ekskursija po Monmartrą. Einame link raudono namo, ant kurio stogo šviečiančiais sparnais moja raudonas malūnas. Tokį keistą namą savo kabaretui 1889 m. pastatė žinomi pramogų karaliai Žozefas Oleras ir Charlesas Zidleris. Vieta pasirinkta buvo neatsitiktinai – XIX a. pabaigoje Monmartras tampa menininkų pamėgta vieta, o kur bohema, ten ir linksmybės. Žmonės – tiek paryžiečiai, tiek atvykėliai – veržte veržėsi į kabaretą, nes čia vyravo laisva atmosfera, šokiai ir šampanas iki ryto, o gražios merginos ne vienam ponui susuko galvą.

 Henri de Toulouse-Lautrec Šokis Moulin-Rouge (Musée d'Orsay)


  Tuo metu nuolatinis kabareto lankytojas buvo Henri Toulouse-Lautrec. Nors buvo kilmingos giminės palikuonis, jis paliko tėvų dvarą ir įsikūrė Monmartre. Jo gebėjimas taikliai perteikti Moulin Rouge dvasią, atspindėti čia tvyrojusią atmosferą, į kabaretą pritraukė daugelį to meto menininkų. Galima sakyti, jog būtent Henri Toulouse-Lautrec sukūrė bohemišką Moulin Rouge įvaizdį. Būtent jis nupiešė žymiąsias Moulin Rouge afišas, kurios taikliai atspindėjo  Nuostabiąja epochą (La Belle Epoque). Tiesa, jo kolegos dailininkai, kiek pasišaipydavo iš jo darbų, o kartais ir iš išvaizdos. Būtent pastarosios pašaipos skaudžiai žeidė dailininką. Tad užsimiršimo jis ieškojo alkoholyje, narkotikuose ir Moulin Rouge šokėjų glėbyje. O tuo metu Moulin Rouge karaliavo raudonplaukė La Goulue (besotė), kurios atvaizdas užfiksuotas daugelyje Henri Toulouse-Lautrec drobių ir plakatų. Būtent La Goulue buvo ta šokėja, kuri sumanė cancan'o metu pakelti daugybę pasijonių, leisdama vyrams pamatyti jos apatinius. La Goulue  buvo tokia populiari, kad galėjo leisti sau bateliu numušti cilindrus nuo atėjusių į  Moulin Rouge svečių galvų. Deja, šokėjos amžius neilgas, La Goulue išėjusi iš kabareto nesugebėjo išsaugoti šlovės ir savo amžių baigė pardavinėdama riešutus gatvėje.


Moulin Rouge fojė sienas puošia senosios afišos su La Goulue  atvaizdu

  Kita Moulin Rouge žvaigždė buvo ir Henri Toulouse-Lautrec mūza buvo  dainininkė, prancūziškų chanson'ų atlikėja Yvette Guilbert. Trapi jos išvaizda, geltona suknelė ir juodos iki alkūnių pirštinės bei galingas balsas tiesiog vesdavo iš proto kabareto lankytojus.  Na, o svarbiausia Moulin Rouge žvaigžde buvo gražuolė Mistinguett, kuri iš paprastos šokėjos tapo meno vadove. Būtent ji sukūrė mini spektaklius-operetes su blizgančiais drabužiais ir įspūdingais galvos apdangalais pasipuošusiomis šokėjomis, kurie iki šiandien yra Moulin Rouge vizitinė kortelė.  1915 m. gaisras iš dalies sunaikino Moulin Rouge. Po to prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuriam laikui nukėlęs Moulin Rouge rekonstrukciją. Ir tik antroje trečio dešimtmečio pusėje kabaretas vėl atvėrė duris lankytojams. Dabar čia karaliavo visai kito stiliaus, tačiau ne mažiau puikūs, atlikėjai: Edith Piaf, Yves Montand, Maurice Chevalier, Josephine Baker. Antrojo Pasaulinio karo metu Moulin Rouge okupavo vokiečiai, kurie žavėjosi gražiomis moterimis ir mėgavosi prancūzišku šampanu. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Moulin Rouge buvo uždarytas iki  1952 metais. Čia koncertavo tokios žvaigždės kaip Frank Sinatra, Din Martin, Dalida, Liza Minnelli.  Deja, legendinis Moulin Rouge iš bohemos prieglobsčio tapo viena lankomiausių viso pasaulio turistų vietų, kur kasmet apsilanko apie pusę milijono svečių. Į tą puse milijono šiemt įsipaišėme ir mes.


Raudona suvenyrų parduotuvėlė

   Pirmas įspūdis įžengus į pastato vidų - raudona spalva. Užkopę raudonais laiptais už sunkių raudono brokato užuolaidų patenkame į  raudonais kilimais  nuklotą fojė. Esame šlapios, kaip viščiukai (kaip minėjau, lauke lyja, o mes neturime skėčio). Ištiesiame šlapius paltus rūbininkei, kuri suraukusi nosį kažką burba, įtariu, keikia mus. Paltus ima atsargiai, dviem piršteliais, lyg jie būtų raupais užkrėsti. Suprantu, nemalonu, tačiau dirbant tokioje vietoje ir tokį darbą, manau, savo neigiamų emocijų demonstruoti nevalia. Ką gi, pirmas įspūdis nuvylė.

,,Damų kambario"  grindys

  Einame į ,,damų kambarėlį" pasipudruoti nosyčių, o tiksliau, išsidžiovinti plaukų ir kiek pasitvarkyti makiažo. Šalia stovi mergina apsirengusi ilga suknia su petnešėlėmis ir apsiavusi auksinėmis basutėmis.  Paprašo paskolinti plaukų laką, nes namuose nespėjo susitvarkyti šukuosenos. Įsišnekame, pasirodo, lenkaitė. Mūsų apranga kiek kuklesnė – aš su juodu klasikiniu kelnių kostiumėliu, Gabrielė juodom plačiom kelnėm ir šviesiu megztiniu. Daug kur rašoma, kad apranga privalo būti vakarinė suknelė, kad su kelnėm neįleidžiama. Netiesa. Taip, džinsais mūvinčių nematėme, tačiau svečių apranga vyravo nuo pačių paprasčiausių iki prabangių aprėdų. O ir vyrai, tikrai, ne visi su kostiumais buvo. Mūsų pasirinktas stilius buvo pats viduriukas :)    Pasigražinę įžengiame į pagrindinę salę. Čia taip pat vyrauja raudona spalva. 2000 m. Moulin Rouge salė buvo atnaujinta, dabar joje yra 850 sėdimų vietų. Padavėjas palydi mus prie staliuko, kuris yra kiek ant pakylos, tad puikiai matosi scena. Ant stalo jau padėtas sidabrinis kibiriukas, į kurį įstato ką tik atidarytą šampano butelį, prieš tai pripildęs mūsų taures šio putojančio gėrimo. Šampano butelis dviems ir vakaro programa, tokį bilietą už 117 Eur gavau dovanų. Bilietas, kuriame nurodoma vakarienė, kainuoja virš 200 Eur žmogui. Tačiau vakarienė nebuvo mūsų prioritetas, mes norėjome pamatyti šou, pajusti La Belle Epoque dvasią ir pasimėgauti šampano burbuliukais, kurio, kaip skelbia statistika, Moulin Rouge parduoda apie 240  tūkstančių butelių per metus.

Delamotte champagne

   Iki šou dar pusvalandis,– šau prasideda 21 val. – tad mes ramiai mėgaujamės šampanu ir dairomės aplinkui.  Scenoje publiką linksmina pora dainininkų, salėje kelios kompanijos bando šokti, padavėjai zuja, virš galvų iškėlę padėklus su šampano buteliais. Prie mūsų staliuko pasodinamos dar dvi viešnios: viena europietė, antra musulmonė. Keista tokioje vietoje matyti merginą su nikabu. Pamažu salėje gęsta šviesos. Prasideda šou. Fotografuoti ir filmuoti draudžiama. 

Burbuliukų ragavimas Raudoname malūne

   Pagal neoficialią tradiciją, pradedant nuo septinto dešimtmečio, visų kabareto šou programa prasideda raide „F": „Frou-Frou", „Fantastic", „Festival"  ir kt. Dabartinė programa vadinama ,,Féerie”, kurioje pasirodo net 80 atlikėjų, įskaitant 60 „Doriss Girls“ šokėjų, kurių didžioji dauguma užsienietės: anglės, australės, rumunės, rusės, italės ir kitų šalių atstovės.  Pasirodo, atrenkant merginas privalomi tam tikri fiziniai duomenys - šokėja turi būti 170-175 cm ūgio, kas tarp prancūzių retenybė :)

  Taigi, scenoje keičiasi ne tik šokėjai, keičiasi dekoracijos, keičiasi rūbai. Šou aprėpia laikotarpį nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų. Tobulai gražios merginos daugelyje numerių yra be viršutinę kūno dalį dengiančio drabužio, t. y. topless, tik  pasipuošusios kolje ir įspūdingais galvos apdangalais. Vyrukai šiuo požiūriu gerokai kuklesni, jų kūnus beveik visuose numeriuose dengia kostiumai. Sinchroniškumas, tempas ir choreografija – viskas tobulai sustyguota, suderinta. Scena įrengta pagal paskutinį technikos žodį, dekoracijos keičiasi kelis kartus per pasirodymą. Vieną pasirodymą aš stebėjau net kvapą užgniaužusi: scenoje iškilo didžiulis stiklinis akvariumas pilnas gyvačių, į kurį nėrė pusnuogė mergina. Žiūrėjau aš į tas gyvates, jų besiraitančius kūnus bei mažas galveles, vis bandančias iškilti virš akvariumo kraštų, ir pagalvojau, kad visai nenorėčiau sėdėti šalia scenos. O štai žonglierius įspūdžio visai nepaliko. Tačiau visi žiūrovai, žinoma, labiausia laukia žymiojo cancan'o. Būten Moulin Roug atliekamas cancan'as pripažintas greičiausiu pasaulyje!

 

   Pasirodymas tęsiasi 2 valandas. Uždangai nusileidus, visi svečiai klusniai pakyla nuo staliukų. Dar kartą nužiūrime publiką – sunku šimtu procentų teigti, tačiau daugumą publikos sudaro tikrai užsieniečiai. Sakoma, kad norėdamas atsipalaiduoti, paryžietis neis į Moulin Rouge jau vien dėl to, kad čia maistas gaminamas  dideliais kiekiais, todėl nėra toks išieškotas, kaip mažesniuose restoranuose. Antra, šou, nepriklausomai nuo aukštos kokybės, pakanka pamatyti vieną kartą. Sunku nesutikti su šiuo teiginiu, tačiau vieną kartą būtina pamatyti! Panašaus lygio šou man teko regėti tik Las Vegas'e.

Nusileidus scenos uždangai dar pasivaikščiojome po salę 

  Dar šiek tiek pasivaikštome po salę. Aplinkui, tvarkydami stalus, neršia padavėjai, tačiau mūsų nieks nevaro lauk. Nužiūrime viename salės šone, kur, kaip įtariame, yra virtuvė, instaliaciją, vaizduojančią La Belle Epoque laikus. Dar kelios nuotraukos šiame kampe ir einame lauk.

 

   Lauke nustojo lyti ir tai džiugina, nes galime pėstute pasivaikščioti naktinio Paryžiaus gatvėmis. Miestas dar gyvas, tačiau mes jau esame sočios, prisiragavę burbuliukų ir pasilepinę renginiais, tad niekur nebeužsukame. Labanakt, Paryžiau, susitiksime ryte! 

Moulin Rouge vaizdas iš  Blanche aikštės

  Paskutinė diena Paryžiuje išaušo, kaip visada, skaidri, bet mes jau žinojome, kad antroje dienos pusėje būtinai pradės lyti :) Iš namų išsikrapštėme anksti, nes planavome iki pietų aplankyti Žoržo Pompidu centrą. Ėjome jau pramintu keliu: per Sitė salą, pro Notre Dame katedrą, pro miesto rotušę. Keli žodžiai apie ją. Puošnus renesansinis pastatas stovi erdvioje Place de Grève. Miesto valdžia čia reziduoja nuo 1357 m. – pavydėtinas pastovumas! Tiesa, tuo metu pastatas neatrodė taip, ką matome šiandien. XVI a. pirmoje pusėje Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (François I) iniciatyva buvo pristatytas pietinis sparnas, o 1605-1628 m. karalių Henriko IV (Henri de Bourbon) ir Liudviko XIII (Louis XIII) pastangomis pastatytas ir šiaurinis sparnas. Per Paryžiaus revoliuciją pastatas sudegė kartu su visu miesto archyvu. 1874 – 1882 metais pastatas buvo pilnai rekonstruotas pagal originalius brėžinius. Šiuo metu, kaip ir prieš daugelį amžių, čia įsikūrusi miesto administracija, meras, vyksta miesto svečių priėmimai.


Hôtel de Ville miesto rotušė

  Kertame Grève aikštę ir paėję kelis žingsnius Rue du Renard, kuri toliau įsilieja į Rue Beaubourg, pamatome Nacionalinio Žoržo Pompidu meno ir kultūros centro pastatą (Centre national d'art et de culture Georges-Pompidou). Žoržo Pompidu centras projektuotas vėlyvojo modernizmo stiliuje.  Pavadintas jis Prancūzijos prezidento Žoržo Pompidu garbei. Centras išgarsėjo tuo, jog pastato visos konstrukcijos yra atviros, vandentiekio, ventiliacijos, kanalizacijos vamzdynai yra išorėje ir visiems matomi, skiriasi tik tam tikros paskirties vamzdynų spalva. Tai padėjo padidinti vidinę pastato erdvę.
  Idėja sukurti multikultūrinį kompleksą kilo André Malraux, pirmajam kultūros reikalų ministrui, 1960 m. Tuo metu čia buvęs maisto turgus (Les Halles) buvo perkeltas į kitą vietą ir atsiradusioje erdvėje buvo pasiūlyta įkurdinti kokį kultūrinį objektą. 1969 m. buvo patvirtintas projektas ir 1971 m. prasidėjo statybos. Centras oficialiai atidarytas 1977 m. sausio 31 d. Jame, kaip ir buvo planuota, įsikūrė viešoji biblioteka (Bibliothèque publique d’information), Nacionalinis modernaus meno muziejus (Musée National d’Art Moderne) ir Muzikos ir akustinių tyrimų centras (IRCAM – Institut de recherche et coordination acoustique/musique). 1999 m. pastatas atnaujintas ir išplėstas, įrengti eskalatoriai.

Centre national d'art et de culture Georges-Pompidou

    10 val. ryto, o mes jau prie  Pompidu centro durų. Kiek nustembame, kad prie durų nevingiuoja eilė, juk vakar matėme tikrai netrumpą. Tuomet pastebime užrašą, kad Pompidu centras atsidaro 11 val. Eina sau, o taip lėkėme! Turime gerą valandą laiko, tad įsitaisome vienoje iš netoli centro esančių kavinių – ,,Chouchou", 63 rue Rambuteau. Užsisakome tikrus pusryčius: kiaušinienę, sultis, kava/kakavą, kruasaną. Valanda pralekia bemat,  už pusryčius susimokame18, 40 Eur.

Sotūs pusryčiai ,,Chouchou" kavinėje

 Einame link Pompidu centro. Dabar tai jau eilutę pamatome iš toli. Stebėtina, bet juda  ji gana greitai, tad po kokių 15 min. jau esame viduje (prieš tai praėję patikrą kaip oro uoste). Nutariame nepirkti bilietų, nes 13 val. turime būti Luvre, o valandos pasivaikščiojimui po Pompidu centrą tikrai nepakaks. Ateisime rytoj ir iki skrydžio dar spėsime apžiūrėti, na o dabar laisvai pasivaikštome po I-o aukšto erdves, į kurias patenkame be bilietų. Šiuo metu centre veikia paroda „Hors Pistes“ kosmoso, o tiksliau, išsilaipinimo Mėnulyje, tema: filmai, instaliacijos, paveikslai. Anotacijoje rašoma, kad prieš penkiasdešimt metų Neil'as Armstrong'as išsilaipino Mėnulyje. Nuo 1969 iki 1972 m. dar dvylika amerikiečių astronautų apsilankė Mėnulyje, tai lyg dvylika apaštalų, kurie pasiekė šventą žemę. Ar taip buvo, ar tai tik fikcija, ir kas toliau?

     Pompidu centre buvo taip įdomu, jog visiškai nesinorėjo palikti to mistiško iliuzijų ir sąmokslo teorijų pasaulio. Gaila, tačiau šis kosminis projektas tęsiasi tik iki vasario 3 dienos.

      Mūsų įtemptas grafikas įpareigojo mikliai judinti kojytes, nes, kaip minėjau, ant bilieto į Luvrą  buvo nurodyta konkreti įėjimo valanda ir perspėjimas nevėluoti (Gabrielei ir čia bilieto nereikia, o aš mokėjau 17 Eur, pirkau internetu oficialioje Luvro muziejaus svetainėje).

    Kelios nuotraukos ant Pont des Arts tilto, vedančio į Luvrą. Tiltas statytas Napoleono karaliavimo metu apie 1802 metus.  Tai buvo pirmasis metalinis tiltas Paryžiuje. Jei prisiminsime serialą ,,Seksas ir miestas", tai filmo  herojė Kerė su Ponu Šauniuoju būtent ant šio tilto, paskutiniame, šeštajame sezone, sutvirtino savo meilę.  Čia savo meilę sutvirtina jauni žmonės ir realiame gyvenime, čia pakabinta spynelė ir raktas, išmestas į Senos vandenis, reiškia amžiną meilę. Paskaičiuota, kad 2014 m. čia pakabinta net 700 000 spynų! Nors spynos karts nuo karto buvo nuimamos, jų svoris gadino tilto konstrukcijas, ir, be to, kenkė estetiniam vaizdui. Buvo nuspręsta metalinius turėklus uždengti stiklu, tad įsimylėjėliai nebeteko galimybės kabinti spynelių ant tilto turėklų. 

Pont des Arts

   Perėję tiltą, patenkame tiesiai į Luvro karališkuosius rūmus  (Palais du Louvre), pastatytus XII a. amžiaus pabaigoje, valdant Pilypui II ir atliko gynybinės tvirtovės funkciją, kuri vėliau pavirto į paprasčiausią karališką rezidenciją. Žinoma, pastatas daug kartų buvo perstatomas ir plečiamas. 1672 metais Liudvikas XIV perkėlė savo rezidenciją į Versalio rūmus, Luvre įkurdamas karališkos meno kolekcijos ekspoziciją, o nuo 1692 metų eksponuodamas ir antikinių skulptūrų kolekciją. Tais pačiais metais pastate įsikūrė Karališkoji tapybos ir skulptūros akademija (Académie Royale de Peinture et de Sculpture), kuri surengė daugelį parodų ir pristatymų. Prancūzijos revoliucijos metu, 1791 metais, Nacionalinė asamblėja priėmė sprendimą, kad Luvras turi tapti muziejumi, demonstruojančiu meno ir mokslo kūrinius.

Muziejus pirmą kartą viešai atidarytas 1793 m. rugpjūčio 10 dieną su 537 paveikslų ekspozicija. Valdant Napoleonui muziejaus kolekcija smarkiai išsiplėtė, šiam pralaimėjus Vaterlo mūšį didelė dalis eksponatų gražinti jų pirminiams savininkams. Valdant kitiems karaliams bei nuo Trečiosios Prancūzijos respublikos laikų muziejaus kolekcija pastoviai augo. Šiuo metu Luvras yra daugiausiai lankytojų sulaukiantis muziejus pasaulyje, jis užima 60600 kvadratinių metrų erdvę. Visuomenėje Luvras sulaukė dar didesnio dėmesio pasirodžius Dan Brown knygai Da Vinčio kodas, 2006 metais kuriant to paties pavadinimo filmą, muziejus uždirbo du su puse milijono dolerių, leisdamas filmuoti savo salėse.

  Galima tik įsivaizduoti, kiek reikia laiko tokio dydžio muziejų apžiūrėti, tikrai, mūsų planuojamų čia praleisti 3-4 val. nepakaks. Gerai dar, kad visi surinkti meno kūriniai padalinti į skyrius: Senovės Egipto; Senovės Artimųjų Rytų; Etruskų, Senovės Graikijos ir Romos; Islamiško meno; Skulptūrų; Dekoratyvinio meno; Paveikslų bei Spaudinių ir Piešinių. Mus domina skulptūros, paveikslai, islamiškas menas, Artimieji Rytai ir visa kita, ką pamatysime lėkdamos per sales :)

La pyramide du Louvre

    Į muziejų įeiname pro stiklinę piramidę (La pyramide du Louvre), esančią vidiniame Luvro kieme.  Piramidė pastatyta 1989 m. pagal žymaus kinų kilmės amerikiečių architekto Leoh Ming Pei projektą. Piramidę sudaro 603 rombiniai ir 70 trikampių stiklo segmentų. Jos aukštis – 21,65 m. Šios piramidės prototipas – Cheopso piramidė. Šalia didžiosios piramidės pastatytos trys kitos, mažesnės piramidės, pro kurias dienos šviesa patenka į požeminį vestibiulį, kur yra  kasos, informacijos tarnyba ir įėjimai į muziejaus kompleksus.  Leidžiamės žemyn eskalatoriumi. Ant aukšto pjedestalo puikuojasi laikinai įkurdinta japonų menininkės Kohei Nawa auksu žaižaruojanti skulptūra Sostas (Throne). 

Vestibiulį, iš kurio patenkama į visus tris muziejaus kompleksus – Sully, Richelieu ir Denon, – puošia   Kohei Nawa skulptūra Sostas 

    Nusimetame viršutinius drabužėlius, kuriuos paliekame nemokamose spintelėse. Kiek užgaištame, kol surandame laisvą su nesulūžusiu užraktu spintelę, suvedame kodą ir einame į pirmą pasitaikiusį korpusą, kurių yra trys – Sully, Richelieu ir Denon. Korpusai pavadinti trijų  žinomų prancūzų vardais: Sully – karaliaus Henriko IV ministras, Richelieu – be abejonės, kardinolo Rišelje garbei, Denon – pirmojo Luvro muziejaus direktoriaus garbei. Korpusai išsidėstę per 5 aukštus, iš vieno korpuso pereiti į kitą galima tik vėl grįžus į vestibiulį, tad jei turite konkrečių tikslų, žiūrėkite kuriame rūmų sparne yra jūsų pasirinkti objektai. Mes konkrečių tikslų neturėjome, tad pradėjome nuo Richelieu korpuso. Čia eksponuojama Prancūzijos skulptūra ir dailę, Artimųjų ir Tolimųjų Rytų, Irano ir Mesopotamijos menai, Šiaurės Europos dailė, Europos taikomoji dailė.

 

Skulptūrų kiemą apšviečia natūrali šviesa, sklindanti pro mažosios piramidės stiklinį stogą

Prancūzų skulptūra, Richelieu korpuso Marly kiemelyje



Richelieu korpusas, Philippe Pot, Burgundijos valdytojo, kapas

   Richelieu korpuse, be įvairaus laikotarpio meno kūrinių, aptikome ir autentiškus Napoleono III apartamentus. Būtent čia galėjome pasinerti į Luvro prabangą ir karališko gyvenimo puikybę.  Prabangą skleidžia paauksuota sienų puošyba bei išraiškingos freskos, stulbinantys šviestuvai, šilko užuolaidos, purpuro spalvos aksominiai baldų apmušalai. 

Napoleono III apartamentai

 

Napoleono III apartamentų lubų dekoracijos

Valgomasis

  Aišku, labiausiai mus domino Mona Liza, tačiau, kad ją pamatytume, turėjome sugrįžti į vestibiulį ir pereiti į Denon korpusą. Tačiau prieš leidžiantis į paslaptingos šypsenos savininkės paieškas, nusprendėme kiek pailsėti ir užkąsti. Eilinė Starbucks  kavinukė netviskėjo prabanga, tačiau kainos buvo karališkos: už 2 kavas ir 2 sumuštinius sumokėjome 22 Eur.

Sumuštiniai už karališką kainą

   Toliau savo pažintį su Luvro lobiais tęsėme jau Denon sparne. Čia eksponuojama graikų ir romėnų skulptūra (tame tarpe ir žymiosios Michelangelo Buonarroti skulptūros ,,Maištaujantis vergas" ir ,,Mirštantis vergas"), Islamo menas, Egipto ir Artimųjų Rytų menas, Senovės Graikijos, Italijos ir Romos menas, Europos skulptūra, Ispanijos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų tapyba ir, žinoma, Italijos tapyba.

Michelangelo Buonarroti  ,,Maištaujantis vergas"

    Prasiėję per kelias sales, Denon korpuso 711 salėje pamatėme minią žmonių:  net nekilo abejonių – štai ji, žymioji Leonardo da Vinci ,,Mona Lisa (La Gioconda)".  Žmonių daug, tačiau prieiti prie jos nėra sunku. Taip, paveikslas atitvertas apsaugos juosta ir grožėtis juo galima tik iš tolo. Tikėjausi pamatyti mažo formato kūrinį, tačiau jis nėra toks miniatiūrinis, kaip daugelis apie jį atsiliepia, tad apžiūrėti buvo visai nesunku. Mona Liza nutapyta aliejiniais dažais ant 77 × 53 cm dydžio tuopos medienos. Ėjau ir iš vieno šono, ir iš kito ir visur mačiau mane sekančias Monos Lizos akis ir pašaipią šypsenėlę. 

Mona Lisa arba La Gioconda

   Turbūt nei vienas į Luvrą atėjės žmogus nepraleidžia galimybės pamatyti šį Leonardo da Vinci šedevrą. Leonardo da Vinci paveikslą kūrė nuo 1503 m. pavasario iki 1505 m. vasaros. Dailininkui pozavo Florencijos didiko Frančesko del Džokondos žmona. Atrodo Leonardo jautė ypatingą meilę paveikslui, nes pasiimdavo jį su savimi į visas vėlesnes keliones. Šiuolaikiniai mokslininkai yra suradę daug sutapimų Lizos ir da Vinci veido bruožuose, todėl kartais manoma, kad Mona Liza yra ir da Vinci veido atspindys.

Štai kokia ji mažytė...iš toli

  Be Monos Lizos Luvre galima pamatyti ir daugiau Leonardo da Vinci darbų. Denon korpuse eksponuojama ir kitų italų dailininkų darbai: Paolo Veronese, Sandro Botticelli, Andrea Solari, Tintoretto ir kt.

Sandro Botticelli Madona su kūdikiu

   Dar viena Luvro žvaigždė stovi ant laiptų, tai – Samotrakės Nikė – marmurinė Senovės Graikijos helenistinio laikotarpio II a. pr. m. e. skulptūra, vaizduojanti pergalės deivę Nikę. Samotrakės Nikės skulptūra buvo iškasta 1863 m. Samotrakės salos krante. Statula tikriausiai buvo skirta pažymėti pergalei jūrų mūšyje. 



Samotrakės Nikė

Apėjome du korpusus, liko dar vienas – Sully, tačiau pasivaikščiojimui po šį rūmų sparną nebeturėjome nei laiko, nei jėgų. Be to, čia eksponuojami Senovės Egipto lobiai, o mes esame buvę Kaire Egipto muziejuje, tad  jei šio korpuso neapžiūrėsime, nuostolis bus nedidelis – raminome save. Kai išėjome iš rūmų pastato, jau sklandė prietema. Per Karuselės aikštę pasukome link Tiuilri sodų. Aikštė buvo suformuota 1662 m. ir skirta karaliaus Liudviko XIV sūnui. Čia vykdavo su karinto  jojimo pamokos, taip vadinamos karuselės (Carrousel). Vėliau aikštė buvo praplėsta ir 1808 m joje išdygo taip vadinama  Karuselės triumfo arka (Arc de Triomphe du Carrousel), skirta įamžinti Napoleono Bonaparto karines pergales. Tai 19 m aukščio arka su trejais vartais:  vidurinieji (virš 6 m aukščio) ir du šoniniai (virš 4 m aukščio). Pradžioje arką puošė risčia bėgantys keturi žirgai, kurie po Venecijos užkariavimo, Napoleono Bonaparto nurodymu, buvo nukelti nuo Šv. Morkaus bazilikos ir atvežti į Paryžių. Vėliau, Napoleonui Bonaopartui pralaimėjus Vaterlo mūšį ir į valdžią grįžus  Burbonų dinastijai,  žirgai buvo grąžinti į Veneciją. 1828 m. žirgų vietoje sumontuota Fransua Žozefo Bozio kvadriga, vaizduojanti triumfo vežime keliaujančią Taiką. 



Arc de Triomphe du Carrousel

   Už Karuselės arkos jau prasideda karališkieji Tiuilri sodai (Jardin des Tuileries). Vasarą, manau tai puiki vieta pasibūti, bet šiandien čia gana tuščia, tik kelios antys turškiasi  tvenkinėlyje. Šis  Itališkojo renesanso stiliaus parkas buvo įkurtas XVI amžiuje kaip Tiuilri rūmų parkas. Jo iniciatorė buvo karalienė Katerina Mediči (Caterina de' Medici). Parkas visuomenei buvo atverta tik XVII a. ir tapo mėgstama paryžiečių pasivaikščiojimo vieta. Iš parko išėjome tiesiai į Santarvės aikštę (Place de la Concorde) – didžiausią Paryžiaus aikštę. Aikštė įrengta 1755 m. ir užima 8 ha, o jos cente stovi 23 metrų ir 3 200 metų senumo obeliskas, atgabentas iš Egipto XIX a.  Obeliskas stovėjo prieš Luksoro šventyklą, o tuometinis Egipto vicekaralius Muchamedas Ali padovanojo jį Paryžiaus miestui. Obeliską tuomet karaliavęs Liudvikas Pilypas pastatė Santarvės aikštėje, toje vietoje, kur stovėjo giljotina, pasiuntusi į geresnį pasaulį Liudviką XVI, Mariją Antuanetę, Dantoną, Robespjerą ir kitus... Aikštė yra aštuonkampė, o jos kampuose stovi aštuonios moterų skulptūros, simbolizuojančios aštuonis didžiausius Prancūzijos miestus. Beje, būtent į Santarvės aikštę įeina žinomiausia Paryžiaus gatvė – Eliziejaus laukai. Mes pasukome į Senos krantinę, nuo kurios atsivėrė puikus vaizdas į Aleksandro III tiltą ir Eifelio bokštą.  



Vaizdas į Pont  Alexandre III

   Aleksandro III tiltas (Pont  Alexandre III)  labai puošnus Art Nouveau stiliaus Paryžiaus tiltas. Jis atidarytas prieš pat 1900-ųjų m. Pasaulinę parodą, o pavadintas jis Rusijos caro Aleksandro III garbei, kurio sūnus Nikolajus II 1896 m padėjo pamatinį akmenį šio tilto statybai. Tilts yra 160 m ilgio ir 40 m pločio, iš abiejų tilto šonų stovi 17 m aukščio žibintų stulpai, ant kurių puikuojasi bronzinės skulptūros, simbolizuojančios mokslą, meną, pramonę ir karybą. O per patį tilto arkos vidurį, iš abiejų  tilto pusių, savo žvilgsnius nukreipusios į upės pusę, sėdi Senos nimfos ir  Nevos nimfos, laikančios atitinkamai Prancūzijos ir carinės Rusijos herbus. 



Kairėje matosi Invalidų rūmai, dešinėje –  Eifelio bokštas. Kur pasukti?



   Žengiame per gražųjį tiltą. Tolumoje švyti auksinis Invalidų rūmų (Hôtel des Invalides) Karališkos koplyčios kupolas. Kompleksas statytas Liudviko XIV užsakymu 1670-1679. Iš pradžių čia įsikūrė ligoninė ir poilsio namai karo veteranams. Karališkoji koplyčia (Église du Dôme) buvo pastatyta vėliau, atkartojant Šv. Petro bazilikos kupolą Romoje. 1861 m. čia atgabenti Napoleono Bonaparto palaikai. Dabar Invalidų rūmuose yra įsikūręs Karo muziejus, kuris mus ne itin domina, tad, perėję tiltą, pasukame į dešinę, link Eifelio bokšto.

   Nors bokštas atrodė čia pat, tačiau iki jo dar gerą pusvalandį žingsniavome. Aukštas jis (320 m), todėl atstumą sunku buvo apskaičiuoti. Tačiau paspartinome žingsnius ir prie Eifelio atsiradome kaip tik tuo metu, kai anti jo sužibo šimtai lempučių – kasvalandinė atrakcija miestiečiams ir miesto svečiams. Buvo tikrai įspūdinga. 

Beveik prie Kalėdinės eglutės

  Po lempučių šou susirandame įėjimo vartus (aplink bokštą stovi statybininkų nameliai, matosi statybinės medžiagos – bokšto prieigos vis remontuojamos). Nepaisant to, kad lauke monotoniškai lyja, prie kasų nusidriekusi milžiniška eilė. Apsidžiaugiame, kad nusipirkome  bilietus internetu https://www.toureiffel.paris/en. Vienas bilietas kainavo 25 Eur, ir jokių nuolaidų bei nemokamo įėjimo iki 26 metų ES piliečiams, ne taip, kaip muziejuose.

Po Eifelio sijonu



   Eifelio bokšte yra trys apžvalgos aikštelės – pirmame aukšte (57 m), antrame aukšte (115 m) ir trečiame (276 m). Mes kylame į trečią aukštą (kainos į 2-ą aukštą yra mažesnės). Pirmas liftas kelia tik iki antro aukšto. Čia pereiname į kitą liftą ir kylame aukštyn. Pro lifto stiklines sienas matosi naktinio Paryžiaus vaizdai, tačiau matosi ir metaliniai lynai, kurie laiko liftą. Ne itin jauku, kai pagalvoji, o jeigu...





Eifelio bokšto aukštis siekia 301 metrą (su antenomis siekia 320 m.)



   Nuo bokšto viršaus giedrą dieną, sakoma, matosi Paryžiaus apylinkių panorama 60 kilometrų spinduliu. Mes tą jau patyrėme, na, gal apylinkių nematėme, tačiau visą Paryžių kaip ant delno tai tikrai. Na, o šiandien prieš akis mirguliavo nesuskaičiuojami Paryžiaus žiburiai. Gaila, bet lietus taip ir nesiliovė, tad taurės šampano atviroje apžvalgos aikštelėje kelti nesinorėjo.

Naktinis Paryžius iš  276 metrų aukščio

  Jau ėjome link lifto, kai akis patraukė mažas kambarėlis, kuriame įkurdintos Eifelio bokšto inžinierių (Tour Eiffel) vaškinės figūros. Mintis pastatyti bokštą kilo vokiečių kilmės inžinieriui iš Dižono  Gustavui Eifeliui (Gustave Eiffel) Idėją įgyvendinti padėjo inžinieriai Maurice Koechlin ir Emile Nouiera. Jau konstruodamas bokštą G. Eifelis pažadėjo, kad Prancūzija bus vienintelė šalis, kurios vėliava plevėsuos ant  aukščio pasaulyje stiebo. Bokštas buvo pastatytas per du metus ir visuomenei atvertas 1889 m. G. Eifelis savo pažadą ištesėjo – iki 1931 m. buvo aukščiausias pasaulio statinys (301 metras).  Bokšto konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių, 18 038 geležies gabalų, 60 tonų dažų. 7300 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²). Tai buvo technikos ir architektūros triumfas. Tačiau ne visiems paryžiečiams šis metalinis gigantas patiko: pasipiktinusi inteligentija pateikė vadinamą „Trijų šimtų” protestą, kuriame pareiškė, jog Eifelio bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą ir stengėsi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai bokštas matyti.Tarp pasirašiusių buvo Operos architektas Ch. Garnier, kompozitorius Šarlis Guno, rašytojai Aleksandras Diuma (sūnus), Gi de Mopasanas ir kt. Reikia tik pasidžiaugti, kad nebuvo įsiklausyta į bokšto priešininkų reikalavimus ir garsusis bokštas Paryžių puošia iki šiol. 

  Nusileidę nuo Paryžiaus simbolio aukštybių namus tikėjomės prasieiti apšviestais miesto bulvarais, deja, lietus ne tik kad nesiliovė pliaupęs, bet dar labiau įsismarkavo. Teko šokti į metro. Bent tiek sutaupėme laiko ir sausų drabužių, o gal ir sveikatos. Viešbutyje pasiėmėme po didelį skėtį (minėjau, kad fojė stovi krepšys su skėčiais, skirtais viešbučio svečiams) ir vėl išėjome į miestą, juk paskutinis vakaras, reikia dar ką skanaus paragauti. Išsirinkome visai netoli Panteono esantį paprastutį restoraną ,,Comptoir du Pantheon", kur kiekviena užsisakėme po karštą patiekalą. Mano pasirinktas  Burgundiškas troškinys (Boeuf Bourguigno) buvo dieviškai skanus, Gabrielės Wok Gambas taip pat buvo labai skanus, tačiau nieko bendra su prancūzų virtuve jis neturėjo :). Dar pasiėmėme pora gėrimų ir viso sumokėjome 45 Eur. Po sočios vakarienės trumpai paklajojome po Paryžiaus gatves, juk paskutinis vakaras, ir apie vidurnaktį (taip ir nesulaukę automobilio, nuvešiančio mus į ,,gražiąją epochą" :) grįžome į viešbutį.

Paskutinė vakarienė Paryžiuje 

  Ryte su gailesčiu širdyje susimetame daiktus į kuprines ir paliekame viešbutį. Dar turime pusdienį laiko, tad einame į Pompidu centrą, pasižvalgyti po Modernaus meno muziejų. Pakeliui užsukame į sūrių parduotyvę – kaip galima grįžti iš Paryžiaus be sūrio?, pro duris nieks neįleis. Paragaujame vieną-kitą ir nusiperkame su trumais (brangokas, tačiau baisiai skanus!).    

Prancūziškų sūrių asortimentas

   Netoli Notre Dame katedros dar minutėlei užsukame į kepyklą-kavinę papusryčiauti: sultys, kava, tarta su daržovėm ir desertui – prabangus, su migdolais, kruasanas. Nuo katedros iki Centre Pompidou tik kelios minutės pėsčiomis.


Pusryčiai

    Kantriai atstovime eilutę prie įėjimo, nusirengiame paltus, atiduodame kuprines ir žygiuojame į antrą aukštą, prie įėjimo į parodų sales. Ten stovi bilietų automatai ir jokios eilės.14 Eur man ir 11 Eur Gabrielei. Eskalatoriumi pasikeliame į aukščiausią pastato aukštą, šiuo metu čia eksponuojama kilnojama paroda ,,CUBISM". Paroda apima laikotarpį nuo 1907 iki 1917 m. ir joje eksponuojami Pablo Picasso, Georges Braque, Henri Rousseau ir kitų dailininkų-kubistų darbai. Ekspozicija labai didelė, tad nuodugniai ją visą apžiūrėti neužtektų ir dienos. Pradžioje eksponatus studijavome gan įdėmiai, vėliau entuziazmas išblėso, akys pavargo, tad paskutiniuosius tik apžvelgėme.

Paryžius pro Centre Pompidou langą

    Aukštu žemiau  veikia pastovi meno ekspozicija, apimanti laikotarpį nuo 1905 iki šių dienų. Čia radome kubizmo, abstrakcionizmo, fovizmo, dadaizmo, siurrealizmo, neo-primityvizmo ir kitų meno srovių atstovų darbų. Ekspozicija milžiniška ir labai įdomi. Mūsų planuotos kelios valandos tirpte ištirpo sukiojantis tarp paveikslų, skulptūrų, instaliacijų. Jei kada dar teks būti Paryžiuje, tai Centre Pompidou bus pirmas objektas, kurį pakartotinai lankysime.

 

   Iš Centre Pompidou  perėję porą gatvelių nusigavome iki prekybos centro Forum des Halles. Kažkada čia buvo Paryžiaus centrinis šviežių maisto produktų turgus. 1971 m. jis buvo nugriautas, kad šioje vietoje išaugtų Forum des Halles – modernus prekybos centras, kuriame kasdien apsilanko virš 150 000 pirkėjų. Eskalatoriumi nusileidžiame į požeminę Châtelet-Les-Halles stotį, iš kurios važiuoja metro iki Porte Maillot.  Châtelet-Les-Halles viena didžiausių pasaulyje metropoliteno ir geležinkelio stotis, atidaryta dar 1900 metais ir jungianti penkias metro ir vieną priemiestinio regioninio geležinkelio liniją.

Prie Châtelet-Les-Halles pano

   Keli sustojimai iki Porte Maillot, dar valanda kelio iki  Beauvais oro uosto ir mes jau lėktuve. Iki kito karto, puikusis Paryžiau!