Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2020 m. liepos 16 d., ketvirtadienis

Robert Seethaler Tabakininkas

Vienas sakinys. ,,Argi ne keistas dalykas: juo ilgiau tęsiasi dienos, juo trumpesnis atrodo gyvenimas" 189 p.  
Viršelis. Robert Seethaler Tabakininkas (Der Trafikant), leidykla ,,Baltos lankos", 2018 m.,  iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, 208 p.
  Apie autorių. Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.
  Apie knygą. Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Zigmundas Froidas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Zigmundas Froidas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.
  Mano nuomonė. Ko tikėjausi, tą ir gavau - taip galiu apibūdinti savo lūkesčius knygai. Jautri, subtiliai papasakota jauno žmogaus brandos istorija karo akivaizdoje. Taikus Vienos gyvenimas pamažu kinta, vis tvirčiau įsigalintis fašizmas keičia žmonių santykius, keičia pačius žmones, atskleidžia jų blogąsias savybes, bei iškelia gerąsias. Knygoje neįkyriai paliečiama konformizmo tema, kurią ne kartą kėlė kino kūrėjai ir rašytojai, o pirmosios meilės kančios ir nusivylimai aprašomi su švelnaus humoro gaidele, herojų vis nukreipiant patarimo ieškoti pas profesorių Z. Froidą. 
   Graudžiai jauki knyga ilgo vakaro malonumui. 
   Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Rūgštynių sezonas: šalta rūgštynių sriuba



Koks maistas skaniausias karštą vasaros dieną? Manau, šaltibarščiai :) Tačiau juk nevalgysi jų kiekvieną dieną, reikia kažkuo keisti. Aš ir prisiminiau, kad močiutė vaikystėje pietums gamindavo šaltą rūgštynių sriubą. Kodėl tokios mintys pradėjo suktis galvoje? Nes karšta ir pats rūgštynių sezonas! Savaitgalį leidau kaime, tad išlėkiau į pievą ir pasiskyniau gerą saują rūgštynių, išrankiojau žoleles, vabaliukus išbaidžiau, tada švariai nuploviau ir atsidarius šaldytuvą susikroviau reikiamus ingredientus ant stalo.



Reikia:
150 g rūgštynių;
250 ml kefyro (rūgpienio);
250 ml pieno;
2 kietai virtų kiaušinių;
1 agurko (jei norite, aš nedėjau:);
krapų,
druskos.
   Rūgštynes supjausčiau ir paviriau nedideliame kiekyje  pasūdyto vandens kokias 3 minutes (nepervirkite!). Apvirtas rūgštynes palikau atvėsti (jei virėte dideliame kiekyje vandens - nupilkite). Rūgštynės turi vos plaukioti vandenyje). Į dubenį supyliau kefyrą, pieną, atvėsusias rūgštynes, subėriau smulkiai kapotus kiaušinius, krapus ir viską pagardinau druska. Viskas :) Skaniausia su keptomis ar virtomis bulvėmis.

Rūgštynių sezonas: salotos

   Labai sveikos (jose gausu vitaminų C, B, karotino, askorbo ir oksalo rūgšties), labai nekaloringos, labai skanios ir lengvai pagaminamos salotos. Prieš keletą metų jas pasigaminti man parekomendavo viena draugė: ,,Žinok, gali valgyti kiek nori, kilogramai neauga :)". Paragavau ir man patiko. Dabar kiekvieną pavasarį, kai tik pievose pradeda augti pirmosios rūgštynės, prisiskinu saujas ir mėgaujuosi malonia rūgštele.  

Salotoms reikės:
100 g. rūgštynių;
1 kietai virto kiaušinio;
jogurto be priedų (galima naudoti majonezą);
druskos ir pipirų.

  Rūgštynes nuplauname, nusausiname ir supjaustome. Smulkiai sukapojame kiaušinį ir suberiame į rūgštynes. Supilame jogurtą ar majonezą (salotų konsistenciją pasirenkate patys). Pagardiname druska, pipirais ir viską gerai išmaišome. Ragaujame. Man gardžiausia su šiltu batono skrebučiu.

2020 m. liepos 15 d., trečiadienis

Kevin Kwan Beprotiškai turtingi

  Viršelis. Kevin Kwan  Beprotiškai turtingi (Crazy Rich Asians), leidykla Tyto alba. 2020 m., iš anglų kalbos vertė Ligita Karsbo.
  Apie autorių. Kevin Kwan (Kevinas Kvanas) – iš Singapūro kilęs pasauliniais bestseleriais tapusios trilogijos apie nepaprastai turtingus azijiečius autorius. 2018 m. jis buvo įtrauktas į „Time" 100 įtakingiausių žmonių sąrašą. „Beprotiškai turtingi"– ironiška ir šmaikšti knyga, tapusi pasauline sensacija.
  Apie knygą. Tai romanas apie Azijos turtuolius, kurių gyvenimo mes negalime net įsivaizduoti: privatūs lėktuvai, skraidinantys į mergvakarį nuostabioje saloje, naujausios dizainerių kolekcijos Paryžiuje, auksu spindintys interjerai, prabanga ir pramogos kiekviename žingsnyje. Visame šiame pertekliuje užaugo Nikolas Jangas. Tačiau... jis dėsto Niujorko universitete, elgiasi ir atrodo kaip niujorkietis intelektualas. Ir susitikinėja su kolege Reičele Ču, net neįtariančia, kas iš tiesų yra jos draugas. Nuskridusi su Nikolu į jo gimtinę Singapūrą dalyvauti geriausio Niko draugo vestuvėse, ji tikėjosi pamatyti kuklius namus ir praleisti laiką su žmogumi, su kuriuo galbūt norėtų kada nors susituokti.
Tada ir paaiškėja, kad Nikas – vienos garsiausių ir turtingiausių Singapūro šeimų atžala, svajonių jaunikis. Ir jo gyvenimas atrodo kaip pasaka: vietoje namų – rūmai, vietoje kuklios šeimos – Azijos grietinėlė. O vestuvės, į kurias jie atskrido, yra keisčiausių, prašmatniausių ir labiausiai išlepusių pasaulio žmonių susibūrimas. Išsilavinusi ir paprasta Reičelė sukelia baisią sumaištį: kas ji? Iš kokios šeimos? Kuo ji sužavėjo Niką?
„Beprotiškai turtingi" įsuka į romantiškų įvykių ir neįtikėtinos prabangos sūkurį, kuriame viską valdo klanai, o seni turtai kovoja su naujais. Tai ironiška, auksu tviskanti azijietiška romantinė komedija.
  Mano nuomonė. Beprotiškai stora knyga apie nieką. Nežinau, kaip kitiems skaitytojams, bet man dar neįpusėjus knygos tapo nuobodu – tas pats per tą patį: mes pasiskolinsime jachtą, oi, jis turi lėktuvą, o aš neturiu, ai, kaip baisu, o ji prasčiokė profesorė ir ne iš tos Ču giminės, kurie turtingi ir t.t, ir pan. Ar įmanoma perskaityti daugiau nei 500 puslapių tokių paistalų? Man tai pasirodė neįveikiamas iššūkis (nors sugebėjau perskaityti 400 puslapių!), tad pasavau ir grąžinau knygą į biblioteką. Lai kiti skaito :)
  Įvertinimas: 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. liepos 14 d., antradienis

Christine Mangan Naktis virš Tanžero


  Viršelis. Christine Mangan Naktis virš Tanžero (Tangerine), leidykla Baltos lankos, Vilnius, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, 320 psl.

 Apie autorę. Christine Mangan (Kristyn Mangan) Airijos valstybiniame universitete įgijo literatūros mokslų daktarės laipsnį. Apie dviejų draugių įtemptą draugystę Maroke 1950-aisiais pasakojantis debiutinis autorės romanas „Naktis virš Tanžero“ netruko patekti į geidžiamiausių 2018 m. knygų sąrašus.
 Apie knygą. Alisai Šipli gyvenimas pamėtėjo neįkainojamą progą pabėgti nuo visko, kas ją iki šiol slėgė, – dabar jos laukia santuoka ir nieko netemdoma pradžia egzotiškajame Tanžere. Tad ji mažiausiai tikisi Maroke sutikti Liusę Meison. Dvi kadaise neišskiriamos draugės po paslaptingo įvykio Beningtone (JAV) nebendravo jau daugiau kaip metus. Tačiau Liusė – čia, tiesiai Alisai prieš akis, ir ji nori viską grąžinti į vėžes. 

Alisai šis netikėtas susitikimas leidžia naujai pažvelgti į Tanžerą: ji pasiduoda visad guvios ir drąsios draugės įtakai ir leidžiasi apgaubiama naujų Maroko potyrių. Tačiau ilgainiui akyla Liusės priežiūra, nuolatinis kiekvieno žingsnio kontroliavimas ima varginti. Nerimas ir nepaaiškinama, tarsi kartą jau išgyventa įtampa dar labiau sustiprėja, kai dingsta Alisos vyras. 
 Mano nuomonė. Puiki knyga laisvalaikio skaitiniams. Jau nuo pirmų eilučių kirba mintis – tuoj kažkas įvyks, kažkas negero. Taip per visą knygą ta mintis vis sukasi galvoje, o nerimo kirmėliukas vis graužiasi gilyn ir gilyn. Knygos viršelis skelbia ,,Hitchcocko filmo vertas siužetas". Visiškai pritariu, knyga labai atitinka šio kino meistro kūrybos braižą. Jos herojus ir veiksmo vietą tegaliu įsivaizduoti juodai-baltoje realybėje, jokių ryškių spalvų, viskas santūriai paslaptinga. Knygos viršelis taip pat labai tinkamai parinktas – tik mergina kukliais baltais 60-uosius metus menančiais drabužiais, akis prisidengusi ranka. Nuo ko ji dengia akis? Nuo kaitrios Tanžero saulės, ar nuo kažko skaitytojui dar nesuprantamo... 
  Knygos veiksmas rutuliojasi lėtai, nėra netikėtų posūkių, siužetas aiškiai numanomas, tačiau pati atmosfera, kaip minėjau, nuo pirmo puslapio pasėja nerimą, kuris neišsisklaido iki pabaigos. Pradžioje susipažįstame su dviem studentėmis, kurios apsigyvena viename kambaryje ir tampa neišskiriamomis draugėmis: Liuse ir Alisa. Energingoji Liusė iš karto pelno mano simpatijas, deja, kurios, įvykių virtinėje, visiškai išsisklaido. Tačiau didelių simpatijų nepelno ir Alisa – silpna, psichologiškai nestabili moteris. Didelę įtaką veikėjų charakteriams daro veiksmo vieta – karščiu alsuojantis, visad triukšmingas, su savo kvapais ir mėtų arbatos skoniu, Tanžeras. Jis tarsi atskiras veikėjas gyvenantis savo gyvenimą, vieniems keliantis simpatiją, kitiems, priešingai, varantis depresiją. 
   Kaip supratote, knygos varikliukas yra atmosfera, nuotaika, nuojauta, o ne veiksmas, todėl ,,kietų" detektyvų mėgėjai nusivils, tačiau psichologinių šaradų fanai tiesiog nesiliaus džiūgauti versdami lapą po lapo ir grimzdami į klampų psichologinio trilerio liūną. Man patiko...
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. liepos 8 d., trečiadienis

Juliet Grames Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys

Viršelis. Juliet Grames Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys (The Seven or Eight Deaths of Stella Fortuna), Alma littera leidykla, Vilnius, 2019 m., iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė, 449 p.
Apie autorę. Juliet Grames gimė Hartforde, Konektikuto valstijoje Amerikos italų šeimoje. Pati leidybos srityje dirbanti rašytoja sako pradėjusi kurti savo pirmąją knygą net nežinodama, ar ji bus publikuota, ar sulauks sėkmės. Dabar ji džiaugiasi, kad knyga yra skaitoma, nes ne visiems autoriams pavyksta prisijaukinti skaitytoją.  „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ –  tai beletrizuota jos močiutės gyvenimo istorija.

Apie knygą. Kvapą gniaužianti vienos šeimos saga, kuri aprėpia viską: varginančią, bet spalvingą pietų italų kasdienybę, emigraciją nuo Kalabrijos iki Konektikuto, amerikietiškąją svajonę, bėdas, paslaptis ir sudėtingus šeimos narių tarpusavio ryšius. O visų šių likimo verpetų centre – nuolatinė, kartais protu nesuvokiama ir nuožmi vienos moters kova su savąja lemtimi.
  Mirtis visuomet buvo Stelos Fortūnos gyvenimo dalis. Pačios paprasčiausios situacijos – pavyzdžiui, baklažanų kepimas ar kiaulių šėrimas – baigdavosi kraują stingdančiom pasekmėm, kažkodėl nuo pat vaikystės Stela dažniau nei kiti atsidurdavo prie gyvenimo ir mirties slenksčio. Prietaringa mergaitės motina buvo įsitikinusi: neapsieita be tamsiosios jėgos įsikišimo.
  Graži ir protinga, įžūloka ir nepalenkiama Stela augo mažame Italijos Kalabrijos regiono kaimelyje kartu su jaunesniąja seserimi Tina ir kaip mokėdama ją saugojo nuo žiaurios realybės. Stela visa širdimi geidė laisvės ir nepriklausomybės – svajojo apie tokį gyvenimą, kokiam stereotipinė italų šeima priešinasi kaip tik įstengia.
  Prieš Antrąjį pasaulinį karą Fortūnoms emigravus į Ameriką, Konektikuto valstiją, prasideda naujas šeimos gyvenimo etapas. Savo vietos priešiškame naujame pasaulyje ieškojimas, artimiausių žmonių klaidos, nuodėmės ir sielos žaizdos, nesantaika tarp seserų senatvėje ir, žinoma, nuolatinis Stelos flirtas su mirtimi.
   Mano nuomonė. Skaičiau ir vis pagaudavau save galvojant, kad tokią knygą gali parašyti tik moteris ir skirta ji būtent moteriškajam skaitytojų ratui. Labai įtaigi, švelni ir aštri, juokinga ir skausminga, realistinė ir mistinė, graudi ir ironiška – net visi šie epitetai  pilnai neatspindi jausmų, kurie kyla skaitant šį kūrinį. Tai istorija apie moterį, kuri buvo priversta nugyventi gyvenimą priešgyniaudama savo norams, kuri nuo mažumės turėjo paklusti vyrų valiai. Ši itališku koloritu dvelkianti istorija, manau, galėjo nutikti bet kurioje šalyje, gal tik būtų kiek mažiau aštrių itališkų pipiriukų įberta. Knygos veikėja Stela savo stiprybe, savo nepalenkiamu charakteriu ir savitu požiūriu į gyvenimą man priminė norvegiškąją Diną.  Patiko pasakojimo maniera, neskubrus veiksmas, ir autorės (herojės anūkės) ironiški intarpai, susiejantys praeitį su dabartimi, surišantys sutrūkusias šeimos gijas. Nežinia, kas būtų nutikę, jei Stelai būtų buvę leista nugyventi jos svajotą gyvenimą, tačiau autorė ironiškai pastebi: ,,Manęs nebūtų, tas tiesa,  – ar sutikčiau negimti, jei tai būtų išgelbėję ją nuo kančių? Ne, nesutikčiau, aš tikra savanaudė. Todėl ir įrašiau save į jos gyvenimo istoriją." (441 p.).

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

M. J. Arlidge Juoda širdis

Viršelis. M. J. Arlidge Juoda širdis (Pop Goes the Weasel), leidykla Alma littera, Vilnius. 2017, iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė,376 p.
Apie autorių.  M. J.Arlidge gimė Londone 1974 metais, užaugo Hampstede, o baigęs mokyklą daug keliavo. Būsimasis rašytojas aplankė pietų Indiją, Singapūrą ir Australiją. Grįžęs studijavo anglų literatūrą, o vėliau metus mokėsi kino ir televizijos meno subtilybių. Jau penkiolika metų dirba televizijoje. Arlidge prodiusavo ne vieną populiarų kriminalinį serialą ITV televizijai (pavyzdžiui, „Torn“, „The Little House“ ir „Undeniable“). Kriminalinių serialų kūrimo patirtis persikėlė ir į popierių – kaip rašytojas Arlidge’as debiutavo detektyviniu romanu „Eni beni“ (Eeny Meeny). Tai pirmasis trileris iš ciklo apie detektyvę inspektorę Heleną Greis. Toliau sekė ,,Juoda širdis" ir ,,Lėlės namas".
Apie knygą. Sautamptono Raudonųjų žibintų kvartalas slepia daugybę nuodėmingų istorijų. Policija nesikiša į čia dirbančių merginų reikalus, tačiau kai viename tuščiame name aptinkamas vyro lavonas, padėtis pasikeičia. Žmogžudystė itin ciniška – žmogui išpjauta širdis, negana to, ji dėžutėje atsiunčiama nelaimingojo žmonai ir vaikams. Kodėl padorus, gerbiamas, laimingos šeimos vyras nusipelnė tokios mirties? Ir, svarbiausia, kaip jis atsidūrė rajone, kur šeimininkauja vien narkomanai ir lengvo elgesio merginos?Bylą tirianti detektyvė inspektorė Helena Greis įtaria, kad šis nusikaltimas nėra atsitiktinis. Jos įtarimai pasitvirtina, kai po kelių dienų aptinkamas dar vieno vyro lavonas.
Bulvarinė spauda žudiką pakrikštija atvirkščiu Džeku Skerdiku, nes jis tyko ne moterų, o vedusių vyrų, kurie gyvena slaptą dvigubą gyvenimą. Helena jaučia, kad daug įniršio slypi po tomis žmogžudystėmis. Tik nenumanė, kad žudikas bus toks nepastovus. Ir kas jos pačios laukia užbaigus tyrimą.
Mano nuomonė. Dar vienas M.J Arlidge detektyvas, kuris man  pasirodė silpnesnis už ,,Eni beni". Mažiau veiksmo, daugiau moralinių išvedžiojimų, savigraužos elementų. Gal todėl, kad tai istorijos apie detektyvę Heleną Greis tęsinys, o rašant tęsinį lyg ir privalu pradėti nuo to momento, kuriuo baigėsi prieš tai buvusi istorija (turiu galvoje, ne bylos narpliojimą, o asmeninį detektyvės gyvenimą ir santykius su kolegomis). Nors Helena nėra pats žaviausias personažas, tačiau kiti personažai kelia dar mažiau simpatijų. Pvz., jos viršininkė Kerė Harvud, ar kaip reta bjauri  žurnalistė Emilija Garanita – įtariu, autorius smarkiai pyksta ant šios profesijos atstovų :). Jei smarkiai nepriekabiauti, tai detektyvinė linija yra gana įdomi, skaitėsi lengvai, nors kai kurios vietos kiek patemptos, todėl tarpais tapo nuobodu, tada vėl koks netikėtas siužeto posūkis išblaškė mieguistumą, taip ir prisikapsčiau iki pabaigos. Manau, savo nusiteikimą šios knygos atžvilgiu galiu pateisinti ir tuo, kad prieš ,,Juodą širdį" skaičiau puikią knygą, kuri vis dar  sukosi mano galvoje, tad paėmus kiek prastesnę, atsirado skepticizmas. 


  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

M. J. Arlidge Lėlės namas

Viršelis. M. J. Arlidge Lėlės namas (The Doll's House), leidykla Alma littera, Vilnius 2019 m., iš anglų kalbos vertė Loreta Gema Baltaduonė, 362 p.
Apie autorių.  M. J.Arlidge gimė Londone 1974 metais, užaugo Hampstede, o baigęs mokyklą daug keliavo. Būsimasis rašytojas aplankė pietų Indiją, Singapūrą ir Australiją. Grįžęs studijavo anglų literatūrą, o vėliau metus mokėsi kino ir televizijos meno subtilybių. Jau penkiolika metų dirba televizijoje. Arlidge prodiusavo ne vieną populiarų kriminalinį serialą ITV televizijai (pavyzdžiui, „Torn“, „The Little House“ ir „Undeniable“). Kriminalinių serialų kūrimo patirtis persikėlė ir į popierių – kaip rašytojas Arlidge’as debiutavo detektyviniu romanu „Eni beni“ (Eeny Meeny). Tai pirmasis trileris iš ciklo apie detektyvę inspektorę Heleną Greis. Toliau sekė ,,Juoda širdis" ir ,,Lėlės namas".

Apie knygą. Rubė, kankinama praėjusios nakties linksmybių padarinių, pabunda keistame kambaryje, kur dienos šviesa neprasiskverbia net pro menkiausią tarpelį. Keista, tačiau ji puikiai prisimena, kad vakar užmigo savo lovoje...
Atokiame paplūdimyje randamas jaunos moters kūnas, ten pragulėjęs ne vienus metus. Jos išvaizda, net ir po tiek metų, praleistų šaltame smėlyje, neįprastai traukia akį: plaukai – anglių juodumo, o akys – didelės ir mėlynos. Mirusios merginos nepasigedo nei šeima, nei draugai. Kas keisčiausia, net jos šeima iki šiol vis dar reguliariai gauna SMS ir tviterio žinutes. Kažkas nenori, kad būtų išsiaiškinta, jog ji nebegyva. Detektyvė Helena Grace iškart sumeta: tai – ne naujoko darbas.
Dingsta jauna mergina, randama kita negyva – ar tai serijinio žudiko darbas? Koks jo motyvas?
Detektyvė suvokia, jog susidūrė ne tik su klastingu, preciziškai dirbančiu, bet ir itin kantriu žudiku. Ji pasitelkia visą išmonę, stengdamasi jį sučiupti, nes laikas nėra pagrobtosios sąjungininkas...

Mano nuomonė. Trečioji knyga apie detektyvę Heleną Greis buvo gerokai įdomesnė už antrąją: daugiau veiksmo, įdomesnės siužeto linijos. Kaip ir kitose knygose istorija pasakojama paraleliai dviem lygiais: detektyvinis tyrimas bei nusikaltėlio ir aukos dvikova. Iki knygos pabaigos išlieka intriga, kas pirmas, ar detektyvai suras nusikaltėlį, ar nusikaltėlis įveiks auką.
   Šioje knygoje atsirado daug naujų veikėjų. Senoji Helen komanda išsiskirsčiusi, į tyrimą įtraukiami jauni, ambicingi, greitos karjeros siekiantys, tačiau neturintys jokios patirties, pareigūnai. Jie, kaip ir Kerė Harvud, nesibodi kitų atliktą darbą pateikti kaip savo, tikėdamiesi, kad visi laurai atiteks jiems. Iš senosios komandos belikusi tik detektyvė Sanderson, kuria Helena Greis vis dar yra autoritetas.
   Ir dar, tiems, kas seka Helen Greis tiriamas bylas, galiu pasakyti, kad šioje knygoje Kerė Harvud bus nuvainikuota, o kaip tai įvyks, teks patiems sužinoti.
Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

2020 m. gegužės 29 d., penktadienis

Šparagai su šonine

 
  Patiekalas, įtakotas metų laikų – pavasariniai šparagai su šonine. Prisimenu, šis augalas augo kaime, mano močiutės gėlių darželyje, o štai dabar mes jį kiekvieną pavasarį valgome net ausys linksta. Skanu ir paprasta pagaminti.
 
   Reikės: 0,5 kg šparagų; 200 g šalto rūkymo šoninės juostelėmis; 200 g mažų pomidoriukų (nebūtina, bet labai skanu).
   Gaminame: Šparagų kietąsias koto dali nupjauname, likusias – sudedame į verdantį padruskintą vandenį ir paverdame 2-3 min. Ne daugiau. Nusausiname. Imame po vieną arba du stiebelius (priklauso nuo šparagų dydžio) ir apsukame juos šoninės juostelėmis. Dedame į skardą. Jei yra noras, tarp šparagų pamėtome mažų pomidoriukų. Jokių druskų, jokių pipirų.
   Pašauname į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame, kol šoninė smagiai apskrunda, apytiksliai 20 min.
    Viskas! Pateikiame su daržovėmis arba be ;)
   

2020 m. gegužės 22 d., penktadienis

Avižinių dribsnių juostelės perteptos rabarbarų džemu

   Atostogų metas. Viešiu pas draugę Palangoje. Oras šaltas, prie jūros vėjai švilpia, tad sėdim namie ir žiopsom į TV, suprask, laukiam, kol oras pagerės ir bent į terasą galėsim kėdes išsinešti. O tuo metu Nida Degutienė moko kaip išsikepti avižinių dribsnių batonėlius su rabarbarais. O, sakau, mano sode auga rabarbarai, grįžtu namo ir bandau savo virtuvėje įgyvendinti Nidos receptą. Taip ir padariau: grįžau namo, nuroviau sode augusius rabarbarus, susirinkau reikiamus produktus (ne visus, kokius turėjau namie) ir ėmiausi darbo.

 Rabarbarų džemui reikės
150 g rudojo cukraus
¼ šaukštelio druskos
1 pakelis vanilės cukraus
500 g nuluptų ir supjaustytų apie 1cm gabalėliais rabarbarų
50 g vandens

Pagrindui reikės
aliejaus skardai patepti 1+¼ stiklinės riešutų (kokių turime, aš turėjau migdolų ir graikiškų)
170 g sviesto
150 g miltų
130 g avižinių dribsnių
110 g rudojo cukraus
½ šaukštelio druskos
1 a .š. kepimo miltelių
 

1. Pirmiausia išsiviriau džemą. Į nedidelį puodą  supyliau vandenį, užkaičiau. Vandeniui užvirus subėriau cukrų, vanilinį cukrų ir druską. Nuolat maišydama ištirpinau cukrų ir sudėjau rabarbarus  ir užvirinau. Viriau apie 10-15 min. (nepamirškite maišyti!), kol džemas sutirštėjo. Išjungiau ugnį ir džemą palikau aušti.
 2. Riešutus subėriau į skardą ir pakepinau orkaitėje apie 5-8 minutes, kol pradėjo ruduoti. Riešutams kiek pravėsus nuėmiau odelę nuo migdolų ir abiejų rūšių riešutus sukapojau peiliu.
3.Pasigaminau degintą sviestą: sviesto gabalėlius sudėjau į nedidelę keptuvę ir užkaičiau. Sviestas ištirpo, suputojo ir maždaug po 5 minučių pradėjo ruduoti, tada nukėliau nuo ugnies ( Nepalikite sviesto be priežiūros – gali greit sudegti). 
4. Kvadratinę kepimo formą (20x20cm) su aukštesniais kraštais išklojau kepimo popieriumi ir ištepiau (išpurškiau) jį aliejumi.
 5. Dubenyje sumaišiau avižinius dribsnius su miltais, cukrumi, druska ir kepimo milteliais. Subėriau smulkintus riešutus, ir  supyliau degintą sviestą. Visus ingredientus gerai išmaišiau mentele, kad visi jie gerai pasidengtų riebalais.
6. Maždaug 2/3 masės subėriau į paruoštą kepimo formą. Rankomis tvirtai suplojau, paskirstydama šią masę per visą formos plotą vienodu sluoksniu. Ant tvirto pagrindo užtepiau džemą (viso nesunaudojau, tad likutį padėjau į šaldytuvą kitam kartui) o ant viršaus užbėriau likusius trupinius.
7. Kepiau apie 45 min. į iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje. Iškepusi masė turi būti sukietėjusi ir gražiai apskrudusi. Išėmiau iš orkaitės ir palikau atvėsti. Atvėsusį kepinį išėmiau iš kepimo formos ir supjausčiau: dalį – kvadratėliais, dalį – juostelėmis.

Joël Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą



  Vienas sakinys (o jų šioje knygoje galima rasti tikrai ne vieną):  ,,Rašymas – dovana, kuri mums duota ne todėl, kad sugebame rašyti, o todėl, kad rašydami įprasminame savo gyvenimą." 238 p.
Viršelis. Joël Dicker Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą (La Vérité sur l’Affaire Harry Quebert), leidyka Alma littera, 2015 m., iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas, 592 p.
 
Apie autorių. Joël Dicker (Žoelis Dikeris) gimė 1985 m. birželio 16 d. Ženevoje. Prancūziškai kalbantis žydų kilmės devyniolikmetis J. Dicker, baigęs mokslus gimtojoje Ženevoje, toliau mokytis išvyko į dramos mokyklą Paryžiuje. Po metų grįžo, įstojo ir baigė teisės magistrą Ženevos universitete. Jo literatūriniai gabumai atsiskleidė jau vaikystėje – dešimtmetis J. Dicker ėmė leisti mėnesinį žurnalą apie laukinius gyvūnus („La Gazette des Animaux“) ir net septynerius metus buvo šio leidinio vyriausias redaktorius. J. Dicker gavo „Cuneo“ premiją už gamtos apsaugą, „Genève Tribune“ jį pavadino „jauniausiu vyriausiuoju redaktoriumi“, o dabar jo pavardė mirga tarp populiariausių knygų autorių pavardžių.
Jaunuolis išgarsėjo parašęs romaną „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“. ,,Tai tarsi rašytojo ateities vizija ar išsipildžiusi pranašystė: parašęs apie išgarsėjusį rašytoją J. Dicker'is pats sulaukė šlovės. Nors tai ne atsitiktinumas: autorius nemaža dalimi yra savo sukurto personažo prototipas – juos abu sieja bendra tautybė, šeiminė padėtis bei du sukurti romanai. „Visa tiesa apie Hario Kveberto bylą“ – ne pirmas, tačiau geriausiai įvertintas J. Dicker'io kūrinys. Jaunasis rašytojas jau išleidęs novelių rinkinį „Le Tigre“ („Tigras“) ir romaną „Les derniers jours de nos pères“ („Paskutinės mūsų tėvų dienos“). J. Dicker'io sukurtas personažas Markusas Goldmanas – pirmuoju romanu išgarsėjęs rašytojas. Štai tokios sąsajos, o pirminis sumanymas buvo rašyti knygą apie rašytojus ir rašymą, tačiau į siužetą įsipynė detektyvinė bei meilės istorijos. – rašo Viltė Giedraitytė savo recenzijoje internetiniame ,,15 min." dienraštyje. Šiuo metu į lietuvių kalbą yra išversta dar vienas J. Dicker romanas, kurio veikėjas yra Markusas Goldmanas, tai ,,Baltimorės knyga".
  Apie knygą. Laikas negailestingai senka, bet jaunas ir perspektyvus Amerikos rašytojas Markusas Goldmanas niekaip neįstengia parašyti knygos, kurią jau po kelių mėnesių turi įteikti leidėjui. Jis tikisi, kad išbristi iš krizės padės labiau patyręs bičiulis – garsus rašytojas Haris Kvebertas, dabar gyvenantis ramiame Auroros miestelyje. Tačiau netikėtai pasiekia žinia, kad pagalbos reikia pačiam Hariui – jo sode atrastas sudūlėjęs jaunos merginos kūnas. Tai Nola Kelergan, keistomis aplinkybėmis dingusi be žinios prieš trisdešimt metų. Visi įkalčiai prieš Harį, bet Markusas Goldmanas netiki jo kaltumu. Jis ryžtasi pats vykti į Auroros miestelį – išsiaiškinti visą tiesą apie Hario Kveberto bylą ir galbūt pagaliau parašyti knygą. Kad sužinotų tiesą ir parašytų knygą, Markusui Goldmanui teks rasti atsakymą į mažiausiai tris klausimus: Kas nužudė Nolą Kelergan? Kas iš tikrųjų įvyko Auroroje prieš trisdešimt metų? Ir ką reikia daryti, kad parašytum betselerį?
Mano nuomonė. Knyga apie knygų rašymą, kas begali būti nuobodžiau? – sakysite. Neapsigaukite. Taip, ši knyga tarsi vadovėlis jaunam rašytojui, tačiau kartu tai ir puikus detektyvas, ir meilės istorija, ir šeiminė drama. Retai kurioje knygoje galima rasti tiek daug temų, kurios puikiai tarpusavyje persipina ir papildo viena kitą. Tai tobulas, jaudinantis, intriguojantis romanas, kurį mielai skaitys ir rimtosios ir lengvesnio žanro literatūros mėgėjai. 
  Man tai kol kas geriausia šiais metais skaityta knyga, kurią įveikiau ,,vienu prisėdimu", tiesiog negalėjau paleisti iš rankų: skaičiau valgydama, gerdama kavą, žiūrėdama TV,  net, galima sakyti, miegodama. Suintrigavo puikiai sukurpta  detektyvinė istorija, vedžiojanti skaitytoją ,,už nosies" iki pat paskutinio skyriaus. Ne ką prasčiau už ,,Tvin Pyksą"(angl. Twin Peaks)! Apstulbino ir pribloškė nieko neišsiskiriančio eilinio Amerikos miestelio eiliniai gyventoji, kurie, pasirodo, akylai stebi vieni kitus, o savo nuosavas paslaptis slepia po devyniais užraktais. Sujaudino beveik V. Nabokovo ,,Lolitos" verta meilės istorija. Be galo įdomu buvo skaityti  pamokymus jaunam rašytojui, stebėti leidėjo ir rašytojo kovą dėl knygos išleidimo ir bent iš dalies pajausti ,,tuščio lapo krizę" ir pabandyti suprasti, ką gali padaryti kūrėjas, kad vėl pasijustų ,,ant bangos".
    Nepaisant daugiasluoksnio siužeto, reikia pasakyti, knyga parašyta lengvai, suprantamai, gražia kalba – ačiū autoriui ir vertėjui už tikrai kruopštų darbą ir malonumą, kurį suteikė šis kūrinys.
   Tiesa, prieš kelis metus žiūrėjau serialą, sukurtą pagal šią knygą. Nors kai kuriuos epizodus prisiminiau gana ryškiai, tai visiškai netrukdė mėgautis knyga. Gal todėl, kad seriale vaidinantys aktoriai (Patrick Dempsey - Haris Kvebertas, Ben Schnetzer - Markas Goldmanas, Kristine Frosteth - Nola Kelegran) atitiko mano įsivaizduojamus veikėjus.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Henning Mankell Žmogus iš Beidžingo

 Viršelis. Henning Mankell Žmogus iš Beidžingo (Kinesen), leisdykla Baltos lankos, 2012 m., iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė, 494 p.

 Apie autorių. Henningas Mankellis (Henning Mankell, gim. 1948) – garsus švedų kriminalinių romanų autorius ir režisierius, dalį laiko gyvenantis gimtojoje Švedijoje, dalį – Mozambike, kur yra įkūręs teatrą. Rašytojo knygos skaitomos daugiau nei trisdešimtyje pasaulio šalių, autorius ne kartą pripažintas geriausiu Švedijos detektyvų kūrėju. „Baltos lankos“ jau išleido Mankellio romanus „Žudikas be veido“, „Prieš šalną“ ir „Klystkeliais“.

  Apie knygą. Vieną žiemos dieną švedų policija susiduria su bene baisiausiu šalies istorijoje nusikaltimu – atokiame kaimelyje žiauriai nužudyta devyniolika gyventojų. Gilindamasi į tyrimo medžiagą, teisėja Birgita Roslin aptinka, jog tarp nužudytųjų yra ir jos giminaičių, be to, pasirodo, kad svarbus tyrimo „kabliukas“ – netoli nusikaltimo vietos rastas senas dienoraštis, kurį XIX amžiuje rašė teisėjos giminaitis Janas Andrenas. Dienoraštyje pateikiami įspūdžiai iš JAV, kur jis vadovavo statybai tiesiant geležinkelį. Po truputį aiškėja, kad skerdynes atokioje Švedijos provincijoje neabejotinai sieja kažin koks ryšys su tuometiniu Andreno pavaldiniu Sanu, kuris 1863 m. buvo pagrobtas Kinijoje ir atplukdytas į Ameriką. Aptikusi šį azijiečių pėdsaką, Roslin nusprendžia vykti į Kiniją.

 Mano nuomonė. Labai stora knyga, kuri galėtų būti bent trečdaliu plonesnė ir nieko neprarastų. Istorija būtų tokia pat įdomi, tik mažiau politizuota. Mano galva, nepagrįstai daug dėmesio skirta Kinijos revoliucijai ir pačiam Mao, dabartinių dienų kinų valstiečių perkėlimo į Afriką idėjai bei pamąstymams apie išnaudojimo esmę. Knygos detektyvinis motyvas yra nestandartinis –  kerštas už daugiau nei prieš 100 metų patirtą skriaudą. Būtent ta skriaudos istorija, kurią savo dienoraštyje pasakoja kinas Sanas, ne savo noru 1868 m. atgabentas  į Ameriką tiesti geležinkelio, yra pati įdomiausia.

  Keistokas man pasirodė pagrindinis knygos personažas – teisėja Birgita Roslin, – lyg marionetė, besitampanti tarp noriu-nenoriu, galiu-negaliu, bijau-nebijau, sakysiu-nesakysiu ir pan.
   Tačiau žvelgdama į knygos visumą, galiu pasakyti, kad skaityti buvo įdomu, noro padėti knygą į šalį nekilo, tačiau puslapius, kuriuose virė aistros dėl kinų valstiečių padėties pagerinimo, sakau atvirai, tik permečiau akimis – ne mano tema.
  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).


2020 m. gegužės 12 d., antradienis

Foršmakas

     Kas nėra girdėjęs pavadinimo ,,foršmakas"? Ir aš girdėjau ne kartą, žinau, kad tai žydiškos virtuvės patiekalas. Tačiau plačiau apie tai nesidomėjau, kol nekilo mintis pačiai pasigaminti foršmaką. O jei jau gaminsiu, manau, ir istorija pasidomėti neprošal. Štai ką apie foršmaką rašo žinomas keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius:
  ,,Ar vartotinas žodis „foršmakas“? Kalbininkai siūlo šį patiekalą vadinti prakandu ar kapota silke, nes neva „foršmakas“ kilęs iš rusiškojo форшмак. Bet iš tikrųjų žodis kilo iš senosios vokiečių kalbos – vorschmack ir reiškia užkandį prieš pagrindinį valgį. Sunku įsivaizduoti, kad litvakai ir mūsų seneliai bei proseneliai vadino šį silkių užkandį kitaip. Dabar gi interneto platybėse „foršmakas“ dažnai pristatomas kaip rusiškos virtuvės patiekalas, nors tai yra bene dažniausias kitų tautų virtuvėse prigijęs žydų patiekalas. Tarpukaryje silkė sudarė beveik šimtą procentų į Lietuvą importuojamos žuvies, o vienam šalies gyventojui per metus tekdavo beveik po 5 kilogramus silkės. Po Lietuvą silkę paskirstydavo žydų pirkliai, tad nenuostabu, kad ir silkių receptai dažnai siejami su litvakų palikimu."
    Na ką, žinių įgavome, einame prie skonių.
      Foršmakui reikia:
riebių silkių filė (3 puselės);
1 rūgštus obuolys;
2 kietai virti kiaušiniai;
1 svogūnas;
2 riekelės batono;
1/3 stiklinės graikinių riešutų;
4 v. š. aliejaus;
1 v. š citrinos sulčių (jei obuolys nepakankamai rūgštus);
1 a. š. cukraus;
maltų pipirų.
      Gaminame:
1. Silkę smulkiai sukapojame peiliu.
2. Susmulkiname svogūną ir graikinius riešutus;
3. Obuolį ir virtus kiaušinius sutarkuojame burokine tarka;
4. Visus ingredientus sudedame į vieną dubenį;
5. Batono minkštimą užpilame vandeniu (galima ir pienu). Po minutės gerai nuspaudžiame ir sudedame į dubenį su silke;
6. Produktus išmaišome, pagardiname cukrumi ir pipirais, jei trūksta rūgšties - įpilame citrinos sulčių ir viską gerai išmaišome.
7. Tepame ant paskrudinto batono ir ragaujame.
   Negaliu pasakyti, ar tai tikrasis foršmako receptas, tačiau, kaip žinia, kiekviena šeimininkė turi savo receptą. Šis man patiko, gaminsiu dar ne kartą :)

Traškus lazdyno riešutų tortas

  Tortas interneto platybėse vadinamas Ferrero Rocher. Neapsirikite. Man jis nebuvo panašus į žymiuosius saldainius, išskyrus pačius saldainius, kurie puošė torto viršų :) Tačiau, nepriklausomai nuo apgaulingo pavadinimo, tortas labai skanus – traškus pagrindas, daug riešutų ir šokoladas o visa tai viename gaminyje, jėga! Mano namuose valgytojų yra keturi, tad pasilepinti mums užtenka nedidelio, 16 cm skersmens, torto.
Jo gamybai reikės:

135 g kukurūzų dribsnių (naudojau Kellogg's kukurūzų dribsnius su riešutais ir medumi)
50 g sviesto
2 šaukšteliai kakavos miltelių
150 g lazdyno riešutų
250 g maskarponės sūrio
200 g plakamosios grietinėlės (ne mažiau kaip 35 proc. riebumo)
30 g cukraus
100 g juodojo šokolado
Papuošimui – Ferrero Rocher saldainių, jei nesugalvojote kitaip


Gaminame:
1. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Kukurūzų dribsnius susmulkiname. (aš tiesiog kiek padaužiau kočėlu). Pilame į juos sviestą, beriame kakavą ir viską gerai išmaišome.
2. Formuojame torto pagrindą: kukurūzų dribsnių trupinius beriame į torto formą atsegamais kraštais, paskirstome tolygiai ir paspaudžiame ir paliekame stingti šaldytuve, kol gaminame antrą sluoksnį.
3. Lazdyno riešutus 10 min. pakepiname orkaitėje – 180 laipsnių temperatūroje. Pašaliname odelę ir dar šiltus riešutus beriame į smulkintuvą (virtuvės kombainą) ir susmulkiname iki trupinių. Į juos dedame maskarponės sūrį, beriame cukrų išsukame iki vientisos masės.
4. 100 g grietinėlės išplakame iki standumo. Įmaišome į riešutų ir maskarponės mišinį. Torto pagrindą traukiame iš šaldytuvo ir gautą kremą tolygiai paskirstome ant torto pagrindo. Tortą statome į šaldytuvą 30 minučių, kad sutvirtėtų.
5. Puode ant nedidelės ugnies, kartas nuo karto pamaišydami, ištirpiname gabalėliais sulaužytą šokoladą, supilame likusią grietinėlę. Nukeliame nuo ugnies, atvėsiname (tačiau neatšaldome) ir gautą šokolado masę užpilame ant torto viršaus. Puošiame Ferrero Rocher saldainiais, arba riešutais, arba kaip jums patinka. Tortą vėl dedame į šaldytuvą. Svarbiausia, kantriai išlaukti tas 30-40 min, kol tortas sustings ir jau galima skanauti. Patikėkite, be galo gardu! O pastangų, kaip patys matote, tikrai daug nereikia.

Stefan Ahnhem 9 kapas

Viršelis. Stefan Ahnhem 9 kapas (Den Nionde Graven), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė, 588 p.
Apie autorių. Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas. ,,9 kapas" – antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis, pasakojanti, kas nutiko likus pusei metų iki romano „Beveidės aukos“ įvykių.
Apie knygą. Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.
 Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Moters vidaus organai – tarsi perleisti per mėsmalę, o po ja – lipnaus, jau krešėti pradėjusio kraujo jūra. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas.
 Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą, kur nuo kraujo, pavienių kūno dalių ir amžinai siaučiančios pūgos šiurpsta oda, o galvose nepaliaujamai skamba vienas klausimas: kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?
 Mano nuomonė. Antrasis lietuvių kalba išleistas Stefan Ahnhem detektyvinis romanas dar stipresnis už ,,Beveidės aukos". Knyga, kurią skaitant kūnu bėgioja šiurpuliukai, tačiau padėti jos į šoną negali, nes istorija tiesiog įtraukia ir nebepaleidžia. Kas bus toliau? Mano naujai atrastas autorius (nenuostabu, nes Lietuvos skaitytojams jis pristatytas tik 2018 m.), kurio knygas mielai skaitysiu ir ateityje.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Daiva Ulbinaitė Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

  Viršelis. Daiva Ulbinaitė  Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, leidykla Tyto alba, 2019 m., 247 psl.
 Apie autorę. Dešimt metų kartu su Prezidente dirbusi knygos autorė – žurnalistė, Prezidentės Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais D. Ulbinaitė knygoje „Nustokim krūpčiot" ne tik atveria politinio gyvenimo užkulisius, bet ir atskleidžia, kokia D. Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime.
 Apie knygą. Knygoje „Nustokim krūpčiot" autorė atskleidžia, kas šiuo istoriniu 2009-2019 m. tarpsniu vyko mūsų valstybėje, kas yra grybauskaitiška politinė kultūra, kokios baimės kankino teisėsaugą ir ko neapskaičiavo energetikos oligarchai. Knygoje paaiškėja, už ką Plieninę magnoliją keikė V. Putinas ir gyrė D. Trumpas, kodėl nebuvo gerta šampano su B. Obama, kokių patarimų reikėjo A. Merkel, dėl ko Lietuvos Prezidentei skambindavo NATO generalinis sekretorius ir kokios asmeninės vertybės ir nuostatos suteikė Lietuvai svorio daugiau, nei leidžia mūsų šalies dydis. Įvairiomis aplinkybėmis knygoje atsiskleidžia ir kokia D.Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime, kas ją graudino iki ašarų, kam skyrė žibuokles ir kodėl taip pamėgo karališkąją mėlyną spalvą.
   Gyvenimas prie Grybauskaitės: netipiški sprendimai, nepaaiškintos aplinkybės, netikėtos atomazgos ir charakterio ypatumai, kitoks vadovavimo stilius ir retorika. Kas ir kaip vyko mūsų valstybėje, kokia Prezidentė buvo politikoje, kaip įgijo pasaulio galingųjų pagarbą ir kas padėjo atsilaikyti prieš korumpuotos oligarchinės sistemos kerštavimą.
    Knygos pavadinimu tapo garsusis Prezidentės posakis „Nustokit krūpčiot". Ši frazė virto gyvenimo filosofija, vertybių pamatu, paskatinusiu daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpė pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Ant knygos viršelio Prezidentės ranka užrašytas „Nustokim krūpčiot" yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už save ir savo šalį.
 Mano nuomonė. Knyga apie neįtikėtinai stiprią moterį, valstybės vadovę. Gal kiek patosiška, tačiau sunku rašyti apie tokį stiprų žmogų, kaip mūsų Prezidentė, be susižavėjimo, be pakylėtų gaidų. Aš skaitydama jaučiau pasididžiavimą Lietuva, pasididžiavimą Prezidente, kaip lygiai tarp lygių atstovaujančiai mūsų šalį tarptautiniuose renginiuose. Ir niekad nebuvo gėda už jos priimtus sprendimus ar išsakytus žodžius. 
   Knygoje gana išsamiai dėstoma, dėl kokių priežasčių buvo priimti vienokie ar kitokie politiniai sprendimai, tačiau  aš pasigedau daugiau asmeninio gyvenimo detalių, atskleidžiančių Prezidentės kitą, silpnesniąją, žmogiškąją pusę. 
   Knyga labai glaudžiai siejasi su Donato Ulvydo filmu apie Prezidentę, kai kurios citatos visiškai identiškos, tačiau tiek žiūrėti filmą, tiek skaityti knygą buvo be galo įdomu, juk nežinia, kada vėl turėsime tokį lyderį Lietuvoje, kuris drąsiai pareikš: ,,Nustokime krūpčiot" ir ragins drąsiai reikšti savo nuomonę bei eiti į priekį aukštai iškelta galva.
 Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Marguerite Duras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile

Vienas sakinys. ,,Meilė padeda patogiau numirti". 107 p.
Viršelis. Margerita Diuras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile (Hiroshima Mon Amour. Moderato Contabile) leidykla Vaga, 1972 m., iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, 232 p,
Apie autorę. Margerita Diuras (Marguerite Duras, tikr. Marguerite Donnadieu) – prancūzų rašytoja, „naujojo romano" krypties atstovė, dramaturgė, scenaristė ir filmų režisierė. Garsiausi jos sukurti filmai: Hirosima, mano meile (režisierė Alain Resnais) ir Indijos daina.
  Pradžioje M. Diuras kūryba apsiribojo tradicinėmis novelėmis ir istorijomis, tačiau 1958 metais pasirodė romanas Moderato Cantabile, kuriame pirmą kartą rašytoja sulieja aistrą, meilę, mirtį ir prisiminimus. Paskutinė jos knyga Parašytas (1995), trumpai apibendrina rašytojos gyvenimą ir kūrybos bruožus.
  Apie knygą. „Hirosima, mano meile“. Prancūzė aktorė, baigusi vaidinti bendrame prancūzų ir japonų filme apie taiką, prieš išskrisdama į Paryžių, sutinka gražų, rimtą, europietiškos išvaizdos japoną.
  Jis geba pažadinti užmirštin nugrimzdusius jos prisiminimus apie pirmąją meilę. Tik jam vienam ji nejučia pasipasakoja, kad prieš keturiolika metų buvo išprotėjusi iš meilės.
  Pagal šią knygą buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas.
  „Moderato Cantabile“. Ana gyvena turtingoje viloje bulvaro gale, prie jūros. Po jos langu sode vėjuotomis naktimis rauda ligustrai ir gedulingai kvepia magnolijos. Per pobūvius ji mėgsta prie juodos suknelės gilia iškirpte prisisegti magnolijos žiedą.
   Sykį uosto krantinėje, jos vaikui skambinant Diabelio sonatiną, pasigirsta šūvis. Kavinėje kažkoks vyras nušauna savo mylimąją. Aną sukrečia vaizdas, kad net mirusi moteris šypsosi iš džiaugsmo.
  Ji kasdien pradeda lankytis toje kavinėje, geria vyną, susipažįsta su vienu vyriškiu. Istorija lyg ir kartojasi...
   Mano nuomonė. Į šią nedidelės apimties knygelę sudėti du M. Duras kūriniai – scenarijus filmui ir romanas, kuriuos tarpusavyje sieja meilės išgyvenimas dabarties akimirką. Viskas vyksta dabar, šią minutę, ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas bus ateityje susipina ir paskęsta dabarties akimirkoje.
  ,,Hirosima, mano meile" skaityti buvo gana sunku, gal dėl to, jog tai ne ištisas tekstas, o dialogai, per kuriuos atsiskleidžia herojų jausmai, jų išgyvenimai, prisiminimai, kurie įtakoja dabarties akimirką. Veiksmas vyksta 6-me XX a. dešimtmetyje, kai dar gyvi prisiminimai apie atominį sprogimą, o herojė mintimis ir žodžiais vis grįžta į karo pabaigos laikus, į Prancūzijos provincijos Nevero miestelį, kur išgyveno pirmąją meilę. Ar prisiminimai, išpasakoti pašaliniam žmogui, virsta nusiraminimu ar išdavyste?
  ,,Moderato Cantabile" romanas, parašytas ištisinio teksto forma, todėl skaityti ir sudėlioti mintis yra paprasčiau. Tema kartojasi – meilė be tęsinio, išgyvenama dabar, šią akimirką kaip aidas, atkartoja, o tiksliau, tęsia, ,,Hirosims, mano meile" temą. Abu kūriniai glaudžiai susiję tarpusavyje, abiejuose girdimos nusivylimo, žlugusių svajonių ir vilčių natos, jokios ateities vizijos, yra tik šiandien.
 Įvertinimas. 2/3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Håkan Nesser Lūžio taškas



  Viršelis. Håkan Nesser Lūžio taškas (Borkmanns Punkt), Obuolio leidykla, 2016 m. iš švedų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 368 psl.
  Apie autorių. Håkan Nesser (Hakanas Nesseris) gimė 1950 vasario 21 d., Kumla, Švedija) – yra vienas
skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių.
Nors gimė Kumla mieste, didžiąją gyvenimo dalį praleido Upsaloje. Dirbo mokytoju iki 1988 metų. Tais metais buvo išleistas pirmasis jo romanas ir nuo to laiko autorius atsidėjo tik rašymui. 2006 metais su žmona persikėlė į Niujorką. Vėliau po kelių metų išsikėlė į Londoną. Kai grįžta į Švediją gyvena Gotlando saloje.
Håkan Nesser yra sukūręs seriją detektyvų apie inspektorių Van Vėtereną. Jos netgi virto mini serialu, kuriame Svenas Wollteris atlieka pagrindinį vaidmenį. O knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų.
  Apie knygą. Kalbringene, tykiame pajūrio miestelyje, kirviu žiauriai užkapojami du žmonės, ir netoliese per atostogas nuobodžiaujantis vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas siunčiamas padėti kompetentingiems vietos specialistams. Policijos viršininkas, kuriam iki išėjimo į pensiją liko vos kelios dienos, tikisi, kad suspės greitai baigti bylą.
  Vis dėlto aiškių sąsajų tarp abiejų aukų nematyti. Tada pradingsta Van Vėtereno bendradarbė, puiki jauna detektyvė. Galimas daiktas, kad inspektorė anksčiau už kitus bus prisikasusi iki lūžio taško… Ar šachmatais žaisti mėgstantis inspektorius Van Vėterenas nepavėluos mėgindamas įminti dar vieną mįslę?…
  Mano nuomonė. Nors autorius yra pripažintas detektyvų rašytojas, man jo kūryba nepaliko įspūdžio. Nors paslaptis išlaikoma iki pat pabaigos, knyga nuobodoka, kažkokia ištempta, atrodo, kad net patiems bylos tyrėjams yra nuobodu, todėl tyrimas einasi vangiai. Pagrindinis knygos veikėjas inspektorius Van Vėterenas blankus, be charakterio, be spalvos. Laimei, byloje dalyvauja detektyvė Beatė Miork, kurios paveikslas bent šiek tiek ryškesnis. Džiaugiuosi, kad ne visi skandinaviški detektyvai tokie, kaip šis, nes būtų labai liūdna.
  Įvertinimas. 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2020 m. gegužės 5 d., antradienis

Rachel Hore Savaitė Paryžiuje


  Viršelis. Rachel Hore  Savaitė Paryžiuje (A Week in Paris), leidykla Tyto alba, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, 456 p.
  Apie autorę. Rachel Hore (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji gimė 1960 m sausio 26 d. Surėjuje Jungtinėje Karalystėje. Studijavo šiuolaikinę istoriją Oksfordo Šv. Kotrynos koledže, vėliau dirbo Londone leidybos srityje, kol su savo vyru D. J. Tayloru ir trimis vaikais persikėlė į Noridžą Norfolko grafystėje. Dabar dėsto kūrybinį rašymą ir leidybą Rytų Anglijos universitete bei rašo knygas, tampančias bestseleriais. Pirmasis romanas, pasirodęs lietuvių kalba buvo ,,Savaitė Paryžiuje", antrasis – ,,Vitražų meistro dukra".  „Paslapčių bokštas" yra trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą
  Apie knygą. 1937-ųjų rugpjūtis. Kitė Travers, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Atrodo, kad jaunai, gražiai ir talentingai merginai šypsosi sėkmė – ji ne tik skambina pianinu, bet dar ir sutinka savo gyvenimo meilę. Tačiau viską sugriauna karas, panardinantis romantišką, žiburiuojantį miestą į tamsą. Neišvengiamai griūva ir Kitės laimė.   Po ketvirčio amžiaus Kitės dukra, talentinga jauna smuikininkė Fei Noks, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet kodėl jis jai atrodo toks artimas? Kodėl šis miestas kelia jai prisiminimų, kurių lyg ir neturėtų būti? Kiekviena gatvė veda ją į praeitį, kurios ji nepažįsta, bet kuri ją traukia.
   Mamos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis, į taip ilgai nuo jos slėptą tėvų praeitį ir su baime ir viltimi ima suprasti, kas ji ir kur jos tikroji vieta. Toji savaitė pakeis visą Fei gyvenimą.
  Mano nuomonė. Visai neseniai skaičiau R. Hore ,,Paslapčių bokštas",  todėl skaitydama šią vis grįždavau prie jau skaitytos. Ir ne todėl, kad norėjosi knygas lyginti, tiesiog kliuvo tai, kad abi knygos parašytos pagal tą patį šabloną, tik veiksmas vyksta kitomis aplinkybėmis ir kitoje vietoje, nors iš esmės pasakojama identiška istorija: motina ir dukra, nuslėptos šeimos paslaptys, kurias reikia išsiaiškinti. Pradžioje buvo pikta, kad viskas kartojasi ir knygą buvau bepadedanti į šalį, tačiau karantinas, pasiimti kitos knygos iš bibliotekos nėra galimybės, teko tęsti skaitymą. Antra knygos pusė kiek nukrypo nuo šablono, todėl tapo įdomiau skaityti, nors siužetas liko labai nuspėjamas. Bet juk ne detektyvą skaitau... Įdomiausia buvo tos vietos, kuriose pasakojama apie karo metais veikusias moterų stovyklas ar pasipriešinimo kovą Paryžiuje. Apibendrinant, galiu pasakyti, kad knyga nėra bloga, lengvai skaitoma, siužetas įdomus,  tik vienas bet... tai turi būti pirmoji ir vienintelė pažintis su R. Hore kūryba. Tuomet liks geras įspūdis. Žinau, yra dar keletas šios rašytojos knygų, tačiau jei jų siužetas užtemptas ant to paties kurpaliaus, ar verta skaityti? Kaip sakoma, nepabandęs - nesužinosi :)

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

2020 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Triufeliai iš avokado

   Kai radau šį triufelių receptą negalėjau patikėti, kad jie gaminami iš avokado!Smalsumas nugalėjo ir  susirinkusi reikiamus produktus ėmiausi darbo. Rezultatas maloniai nustebino, saldainiai tiesiog tirpo burnoje. Jų premjera įvyko Mamos dieną: triufeliai ir šampano burbuliukai buvo tiesiog tobulai šventinis derinys. 


   Šiems mažiems konditeriniams stebuklams pasigaminti  reikės:
1 sunokusio avokado;
130 g juodojo šokolado;
1 v. š. konjako (brendžio), bet nebūtinai. Konjakas (brendis) saldainiams suteikia aštrumo, pikantiškumo;
kakavos. 

1. Avokadą sumaigome šakute iki vientisos masės (galima ir blenderiu).
2. Šokoladą sutrupiname ir ištirpdiname karšto vandens vonelėje.
3. Šokolado masę supilame į avokado tyrelę, įpilame konjako (brendžio) ir viską sumaišome bei dedame į šaldytuvą  1-2 val.
3. Paviršių, ant kurio formuosime saldainius, pabarstome kakavos milteliais. Iš šaldytuvo traukiame sustingusią masę, šaukštu kabiname vienodo dydžio masės kiekį (čia jau kaip kam pavyksta :) ir rankomis ant kakava apiberto paviršiaus voliojame kūgio formos saldainius. 
  Viskas! Dedame į popierines formeles, dėželes, lėkšteles ir ragaujame. Jei vienu kartu nepavyks suvalgyti viso pasigaminto kiekio saldainių, drąsiai pasilikite kitai dienai ­– juos šaldytuve galima laikyti 2-3 dienas.