2016 m. birželio 10-birželio 13 d.
Vakare, apsukę ratą aplink Etną, atvažiavome į Giardini Naxos (Džiardini-Naksos) miestelį, kur Villa Archegeta buvome užsisakę net 3 nakvynes už 195 Eur trims asmenims. Pasiskambinome į vilą ir susitarėme, kur mus pasitiks bei palydės į nakvynės vietą. Kai atvažiavome į sutartą vietą, mūsų jau laukė energingas jaunuolis. Pasirodo, visai netoliese buvome. Vila aptverta tvora, pro kurią įvažiavus atsiveria puikus sodas, miela akiai aplinka. Čia bus smagu pavakaroti, jei tik laiko tam nepristigsime :) Automobilį pasistatėme čia pat, sodo medžių pavėsyje. Jaunuolis, prisistatęs Nini vardu, buvo itin šnekus, visaip bandė mus juokinti ir pats leipo juokais iš kiekvieno mažmožio, pasakojo apie apgyvendinimą, klausė, ko ryte pageidausime pusryčiams, nes jis pats ir gamins mums pusryčius.
Kai susitvarkę apgyvendinimo reikalus pagaliau pasiekėme savo kambarį, buvome ganėtinai pavargę, todėl, atvėrę langines (kambarys buvo pirmame aukšte), maloniai nustebome išvydę nedidelę privačią žolynais apsodintą erdvę, kurioje stovėjo gėlėta staltiese apdengtas staliukas ir keturios kėdės tiesiog kvietė prisėsti. Tai buvo puiki šios dienos pabaiga: su taure vyno po žvaigždėtu Sicilijos dangumi.
 |
| Villa Archegeta kiemelis |
Ryte mus pažadino energingas dainavimas, sklindantis kažkur iš sodo ir kepamo omleto kvapas. Nini ruošė mums pusryčius! Skubiai iššokome iš lovų, nusiprausėme ir greitai nuskuodėme į tą pusę sodo, iš kur sklido dainavimas. Valgėme erdvioje sodo pavėsinėje. Nini iškeptas omletas buvo tikrai labai skanus. Dar buvo kava, pyragėliai, sūris, dešra, vaisiai - visko tiek daug, kad mums net nepavyko suvalgyti :)
Po pusryčių pasiteravome Nini, ar galime važiuoti pasižiūrėti Etnos kraterio, ar oras tam palankus. Nini užsilipo ant kėdės, rimtu veidu pasižiūrėjo į tą pusę, kur stūksojo Etna ir davė leidimą mums važiuoti: šiandien oras palankus tokiai kelionei, Etna bus gerai matoma. Dar pridūrė, kad pakeliui būtinai turime užsukti į Motta Camastra esantį Alcantara tarpeklį.
 |
| Kalnai, kalneliai ...nuo Motta Camastra |
Padėkojome Nini už informaciją ir leidomės į kelią. Važiuodamos vis dairėmės, kur gi tas tarpeklis. Aha, štai nuoroda Motta Camastra. Ten ir pasukome. Kelias vis kilo aukštyn ir siaurėjo, suko ratais ir vingiais. Mes jau supratome, kad tarpeklio tokiame aukštyje tikrai nerasime, tačiau ginė smalsumas pasižiūrėti, kur gi šis kelias veda. Sustoję apžvalgos aikštelėje net aiktelėjom - buvome gana aukštai ir vaizdai po mūsų kojomis buvo pritrenkiantys, o tolyje, ant kalno lyg kregždžių lizdai buvo sutupdyti spalvoti nameliai. Tai Motta Camastra gyvenvietė.
 |
| Motta Camastra |
Gerai kad nemetėme kelio ir užvažiavome į miestelį - jis pritrenkiančiai nuostabus. Miestelyje gyvena kiek daugiau nei 600 gyventojų, o jei imsime ir namukuose, kurie išsimėtę po aplinkinius kalnus, gyvenančius žmones, tai net kokie 900 gyventojų susirinks. Miestelis įsikūręs 453 m. virš jūros lygio, jo istorija siekia finikiečių laikus. Net pavadinimas kildinamas iš finikiečių žodžių "Mot" arba "Motua", kuris reiškia vietą, o žodis "Kamastart" nurodo finikiečių dievybę Astarte. Dar miestelio pavadinimas kildinamas iš romėnų žodžio ,,Motto", reiškiančio kalnuotą vietovę Tačiau dar yra trečia teorija siekianti Aragono laikus, kuomet pavadinimas buvo susietas su prancūzų kalbos žodžiu "Motte", reiškinčiu tvirtovę ant kalno. Pirmosios žinios apie šį miestelį siekia 1100 metus. XIII a. miestelis minimas Crimastre pavadinimu, o štai jau XIV a. jis pervadinamas Motta San Michele. Ir pagaliau, XVI a. viduryje jis gauna dabartinį pavadinimą Motta Camastra.
 |
| Motta Camastra stogai |
Mūsų mažulis Peugeot sunkiai pūškuodamas pasiekė miestelį. Gatvelės, vedančios į Motta Camastra centrą, smarkiai siaurėjo ir stačiai kilo į viršų. Mes nutarėme mašinytę palikti ilsėtis platesnėje gatvelėje ir miestelį apeiti pėstute. Pirmieji įspūdžiai susiliejo su nuostaba, kiek daug apleistų namų! Vėliau pastebėjome, kad tie apleisti namai nėra, kaip įprasta, virtę šiukšlynais, ne, juose pastatyti vazonai su gėlėmis ir šiukšlių nei vienos aplink nesimato. Mums taip ir liko paslaptis, kokie čia namai.
 |
Perfrazuojant dainą: ant senos palangės fikusai žydės
|
Žmonių miestelyje pasitaikė nedaug, tik centrinėje aikštėje vienas žmogelis iš mini sunkvežimuko pardavinėjo vaisius ir daržoves. Štai ten minia ir buvo susirinkusi, gal net kokie 5 žmonės :) Aplenkę tokią ,,spūstį', siauru skersgatviu nusileidome iki XVII a. Chiesa di San Michele Arcangelo. Toliau kelias niekur nevedė, tad, apžvelgus bažnytėlę, teko tuo pat keliu grįžti į miestelio centrą.
 |
Chiesa di San Michele Arcangelo
|
Iš ten jau ir link automobilio. O eidamos vis į kokį kiemą nosį įkišdavome, ar atsivėrusiu prieš akis vaizdu pasigrožėdavome. Ir vis spėliojome, ką gi veikia čia gyvenantys žmonės? Dabar jau žinau - dalis miestelio gyventojų verčiasi žemės ūkiu, augina vynuoges, persikus ir kitus vaismedžius, įvairias daržoves, o kita dalis dirba Alcantara gamtos rezervate, kurį kaip tik ir planavome aplankyti.
 |
| Motta Camastra senamiestis |
Nusileidome nuo kalno, ant kurio viršūnės stūkso Motta Camastra, ir pavažiavę kelis kilometrus atgal greitkeliu (Via Nazionale) pamatėme nuorodą į Gole dell’Alcantara tarpeklį. Automobilį pasistatėme nemokamoje aikštelėje šalia įėjimo. Užsimokėjome po 1,5 Eur ir patekome į nacionalinio parko teritoriją. Ingresso Comunale – skelbė užrašas ir vedė link laiptų, besileidžiančių į tarpeklį. Tiesa, yra ir keltuvas, kuris patogiai nuleis į tarpeklį, tačiau mes pasirinkome laiptus :)
 |
| Gole dell’Alcantara nuo laiptų viršaus |
Gole dell’Alcantara tarpeklis susiformavo prieš daugelį metų iš kraterio išsiliejus lavai į Ackantara upės vagą. Karšta lava susiliejusi su šaltu upės vandeniu suformavo įspūdingus „lavos stulpus“. Tačiau upė buvo stipresnė: per ilgus šimtmečius prasigraužė vagą bei suformavo siaurą tarpeklį. Šiuo metu tarpeklio sienų aukštis siekia 50 metrų, siauriausia vieta – 2 metrai, o plačiausia – 4-5 metrai.
Toks yra ,,buitiškas" kanjono atsiradimo variantas, tačiau yra ir kitas. Pasak legendos, Alcantara upės slėnis atsirado tuomet, kai dievai supykę ant nesąžiningo ūkininko, sukėlė ugnikalnio išsiveržimą ir lavos išsiliejimą.
 |
| Vertikalios bazalto uolos |
Alcantara upė – vienintelė visoje Sicilijoje, kuri neišdžiūsta vasaros mėnesiais. Nors upė yra sekli, tačiau vanduo net ir karščiausiu metu išlieka šaltas. Upės pavadinimas kildinamas iš arabiško žodžio al-Qanṭarah , reiškiančio tiltą. Graikai upę vadino Akesines Potamos, romėnai – Assinus.
Kaip ta upė buvo vadinama anksčiau, dabar prie jos krantų saulėtas dienas leidžiantiems poilsiautojams, manau, neturi reikšmės. Gaivus ir skaidrus vanduo, graži gamta ir gelsvas, glotniais akmenukais nubarstytas smėliukas - tokios šiandienos aktualijos :)
 |
| Karštą vasaros dieną šalta upės srovė privilioja daug poilsiautojų |
Šiomis aktualijomis dalinai pasinaudojome ir mes - teko pabraidyti šaltame Alcantara vandenėlyje. O tuomet jau atgal į kalniuką - kas laiptukais, o aš tai keltuvu pasikėliau. Keltuvas mane užkėlė į Alcantara tarpeklio parką (Gole Alcantara Parco Botanico e Geologico), kuriame gausu apelsinmedžių, alyvmedžių, pistacijų, fikusų ir kitokių vietinės augmenijos pavyzdžių.
 |
| Gole Alcantara Parco Botanico e Geologico |
Toliau važiuojame Via Mareneve keliu, kuris veda link šiaurinės Etnos ugnikalnio pusės. Kol dar papėdė ir lygumos, o šalikelėse gausu apelsinmedžių, sustojame. Nusiraškome kelis, atrodo, gražius oranžinius vaisius, bet, brrr kokie kartūs. Laukiniai apelsinai visai nevalgomi, tačiau noras nusiskinti vaisių tiesiai nuo medžio neišnyksta :)
 |
| Laukiniai apelsinmedžiai |
Kelias kilpomis vis kyla aukštyn ir aukštyn. Pakelėje įrengtos kavinukės arba poilsio aikštelės. Mus aplenkia vora motociklininkų, kuriuo vėliau pamatome užkandžiaujančius tokioje poilsiavietėje. Keičiasi ir oras, kuo aukščiau kylame, tuo šalčiau darosi, danguje pasirodo debesys. Kinta ir gamta - žalių miškų plotus keičia pievos, pasimato lavos laukai.
 |
| Etnos pievos |
Sustojame pakelėje pamankštinti kojas (sustojimui įrengtos specialios salelės, nes kelias pakankamai siauras) ir paliesti tuos juodulius, kuriuos matėme per automobilio langą. Gamta čia kontrastiška - pakelėj juodi lavos luitai, o už kelių metrų matosi sodriai žalia, net akį rėžia, žolė.
 |
| Spalvų kontrastas |
Pavažiavę kiek toliau atsidurame sankryžoje, kur pasukame link Piano Provenzana. Lavos laukų tik daugėja, todėl suprantame, kad važiuojame teisinga kryptimi - artėjame prie Etna ugnikalnio kepurės. Šiek tiek žinių iš Vikipedija: Etna (it. Etna arba Mongibello) – didžiausias veikiantis Europos ugnikalnis. Jo papėdė apytikriai yra 160 km skersmens. Žinios apie Etną siekia mitinius laikus, tačiau kaip vulkanas jis gana jaunas: iš jūros iškilo maždaug prieš 2,5 mln. metų, o pirmą kartą išsiveržė apie pusę milijono metų vėliau.
Kaip ir daugelio ugnikalnių, Etnos aukštis keičiasi; dabar jo viršūnė iškilusi apie 3320 m, tačiau prieš šimtmetį buvo 30 m aukštesnė. Viršūnė irgi keičia pavidalą: nuo daugkartinių išsiveržimų vulkanų viršūnės įgriūva ir lieka lėkštės pavidalo įdubos, o šalia susidaro naujos viršūnės. Prieš dabartinę Etnos viršūnę buvo mažiausiai dar dvi kitos.
Manoma, kad Etnos išsiveržimus skatina po kalnu esantis apie 30 km ilgio ir 4 km gylio magmos židinys, kurį nuolat papildo milžiniški kiekiai dujų prisodrintos išsilydžiusios medžiagos, besiveržiančios iš po plutos. Susikaupęs titaniškas slėgis ieško išėjimo pro vulkano šonus bei viršų ir galiausiai prasiveržia į paviršių spjaudydamas ugnį, sieringų garų debesis ir kalno šlaitais liedamas lavos srautus. Aplink viršūnę plyti visiškai gyvybei nepalankus plotas – pilka beformė pelenų ir lavos dykynė su garuojančiais plyšiais. Žiojėjantys kraterio nasrai išmarginti oksidų ir sulfatų, o gelmė, kilnojantis lavos gumului, nuolatos keičia pavidalą.
Didžiuliai Etnos išsiveržimai užregistruoti 475 ir 396 m. pr. m. e., 812 ir 1169 m. e. m. ir XIV amžiuje. 1669 m. Etna įtrūko nuo viršūnės iki papėdės ir, išliejusi milijonus tonų lavos, nuniokojo gretimą Catania miestą ir jo apylinkes. Prieš šį proveržį ir po jo vykę mažesni proveržiai reguliariai naikina dirbamąją žemę ir užpila kaimus. XX a. ugnikalnio išsiveržimai įvyko 1949, 1971, 1983, 1992, 2000 ir 2011 m.
Per 3,5 tūkstančių metų buvo užfiksuota per 200 didelių šio ugnikalnio išsiveržimų. Kadaise romėnai suteikė šiam grėsmingam ugnikalniui mitologinę reikšmę ir tikėjo, jog Etnos kalne yra ugnies dievo Vulkano kalvė.
2013 m. Etnos ugnikalnis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Etnos apylinkės yra paskelbtos draustiniu.
Taip palengva užvažiuojame į 1800 m aukštį. Piano Provenza, taip vadinasi vietovė, kurioje mes atsiduriame. Čia spietėsi daugybė žmonių. Mes pasipiktinę - visi vartyti turistiniai vadovai teigė, jog būtent šiaurinė pusė yra mažiau apgulta turistų. Greit bandome aiškintis, koks transportas gali mus užkelti iki Etnos kraterio. Atsakymas - joks. Šiandien visas transportas skirtas ėjimo varžybų dalyviams, štai kodėl tiek žmonių prigužėję. Ir pataikyk tu man, kodėl būtent šiandien reikėjo tas varžybas surengti! Mes dar nepametame vilties, šnekiname autobusiukų vairuotojus, gal su varžybų dalyviais pamėtės iki kraterio. Tačiau atsakymas- ne, ne, ne, ponios, galite pėstute pabandyti. Ar toli? - klausiame. Nee, gal keli kilometrai bus. Na, jei tik keli...
Patraukiame pėstute. Takas nuklotas juoda lavos skalda, šalikelėje matosi didesni lavos gabalai bei boluojantys sudegusių medžių kamienai. Toks šiek tiek fantasmagoriškas vaizdelis. Tik besisukančių virš galvos grifų trūksta.
Taip bekopiant aukštyn priešais iš už posūkio išnyra jaunuolis, kuris mus užkalbina angliškai. Sako, neverta eiti, vis tiek iki vakaro neapsisuksite, nepasiekite vulkano kraterio, o jei ir pasieksite, tai grįžti nebespėsite - sutems. Jį pasiveja vyresnio amžiaus pora - jo tėvai. Mums tarpusavyje prašnekus lietuviškai, jaunuolis pradeda juoktis, sako, mes taip pat iš Lietuvos, tai kodėl kalbame angliškai. Pasakoja, kad jie kelias valandas ėję, bet vulkano kraterio taip ir nepasiekę, kelias toliau dar statesnis, labiau akmenuotas, tad nusprendę grįžti.
Mes taip pat nutarėme grįžti į Piano Provenzana - ne likimas mums šiandien pamatyti kraterį. Piano Provenzana stovi keletas namelių, kuriuose įsikūrę turizmo centras, suvenyrų parduotuvėlės ir kavinukės. Savo nusivylimą ,,aplaistyti" nuėjome į vieną iš jų.
Prisėdome kavinės terasoje, nors skaisčiai švietė saulė, vėjas pūtė kaip pašėlęs - apsirengėme striukes ir šalikais galvas apsivyniojome. Puiki kava tik už 1 Eur ir gražus vaizdas visiškai už dyką. Mano bendrakeleivės paragavo tik čia, Etnos kraterio papėdėje, parduodamo Fuoco dell'Etna likerio, kurio stiprumas siekia net 70 laipsnių! (nuotrauka ne mano daryta, tai viena reklaminių, besipuikuojančių internete, jei kartais norėtumėte paragauti).
Aplankėme ir suvenyrų parduotuvėles bei nusipirkome papuošalų iš lavos. Tai tiek tos Etnos mums šiadien teko. Labai tikiuosi, kad neilgai trukus dar kartą aplankysiu šį ugnimi spjaudantį kalną ir artimiau su juo susipažinsiu.
Iš Piano Provenzana vėl įsukome į Via Mareneve, kuriuo pasiekėme žavų ir ,,Krikštatėvio" išgarsintą Savoca miestelį. Man tai buvo tikras atradimas, tikras Sicilijos perlas. Į šį miestelį, įsikūrusi 330 m virš jūros lygio, važiavome raitytu kaip gyvatės uodega serpantinu.
 |
| Kelias į Savoca |
Automobilį pasistatėme netoli žymiojo Vitelli baro, tačiau baro lankymą palikome desertui. Pirma patraukėme pasižvalgyti po miestelį, kuriame priskaičiuojama apie 1650 gyventojų, o plotas tesiekia 8 kv. km.
 |
| Kelias link Castello di Pentefur |
Gyvenvietė čia susikūrė, manoma, III-IV a., kai gyventojai nuo jūros, siekdami išvengti piratų antpuolių, persikraustė į kalnus. Gyvenvietę pavadino Pentefur, taip pat vadinosi ir tvirtovė, iškilusi ant kalno viršūnės (šiandien išlikę tik griuvėsiai, o štai vienas Savoca miestelio kvartalas išlaikė Pentefur pavadinimą). Žlugus Vakarų Romos imperijai aplinkinės žemės netrukus buvo pasisavintos Bizantijos imperijos. Apie 827 m. Pentefur tvirtovę užėmė arabai ir pavadino ją Kalat Zabut (šeivamedis), nes apylinkėse augo labai daug šeivamedžių. 1072 m. normanai atkovojo tvirtovę, išvijo arabus ir įsitvirtino čia, miestelio pavadinimą pakeitę patogiu tarti iš Kalat Zabut į Sabuca (amžių bėgyje tapusia Savoca) bei aptvėrę jį siena su dvejais vartais, kurių vieni išliko iki mūsų dienų.
|
|
Ant kalvos matosi Castello di Pentefur griuvėsiai
|
Akmenimis grįstas kelias mus nuvedė iki kalno, ant kurio dūlėjo tvirtovės griuvėsiai. Į kalną vedė laiptukai, tačiau mūsų jie nesuviliojo ir mes apsisukę patraukėme atgal į miestelio centrą.
 |
| Chiesa Madre |
Savoca istorija tęsiasi, ir XII a. (apie 1130 m.), dar normanų valdymo laikais, miestelyje pastatoma Chiesa Madre. Apie XVI a. prie bažnyčios pradedamas statyti varpinės bokštas. Ansamblis, aišku, per šimtmečius buvo atstatinėjamas ir perstatinėjamas, lopomas nuo žemės drebėjimo padarinių.
 |
| Rozetė virš įėjimo į Chiesa Madre |
2002 m. atliktus Chiesa Madre restauravimo darbus vainikavo aptiktos dvi bizantiškos freskos, kurios, manoma, siekia 800 m., o tai leidžia daryti prielaidą, kad Chiesa Madre pastatyta ant bizantiškos cerkvės griuvėsių. Kaip ten bebūtų Chiesa Madre yra pagrindinė Savoca bažnyčia, vienijanti katalikišką miestelio bendruomenę.
 |
| Chiesa Madre vidus |
Toliau einame palei buvusią miesto sieną. Kelias kyla į kalną. Ramu, gyventojų nesimato, turistų - taip pat. Visi turistai (nesakyčiau, kad jų ypač daug) susispietę apžvalgos aikštelėje ir, panašu, net neplanuoja vaikščioti po miestelį. Tuo geriau mums - ramybė.
 |
| Savoca - grožio ir ramybės idilija |
Tik staiga tą ramybę sudrumsčia automobilio signalas, raginantis trauktis iš kelio. Mus aplenkia mini auto, kurį vairuoja garbaus amžiaus moteris. Už posūkio automobilis sustoja, moteriškės išlipa (jos buvo dvi!), nusičiumpa krepšius ir palengva kopia į namelį, stovintį ant kalno šlaito. Kalba tiktai ne itališkai - panašu, kad viena iš skandinavų kalbų. Supratome, kad jos čia leidžia savo garbingas retired atostogas. Tiesiog baltas pavydas kojas surakino, žiopsojome į jų būstą ir svajojome, kad mums taip ateityje...
 |
| Štai tokioje terasoje mielai leisčiau savo retired dienas |
Atslūgus pavydo jausmui, toliau ėjome link Chiesa di Sant Nicolo. Bažnyčia statyta apie 1400 metus, tačiau dėl daugybės perstatinėjimų ji neteko savo pirminės išvaizdos, dabar bažnyčia daugiausia turi sicilietiškojo baroko elementų, nors geriau pažiūrėjus, labiausiai panaši į tvirtovę, ypač jos karpyti bokšteliai.
 |
| Chiesa di Sant Nicolo |
Viduje bažnyčia suskirstyta į tris navas, bažnyčią puošia marmuro altoriai, skulptūros iš medžio ir gipso. Pati žymiausia čia XVI a. šv. Liucijos skulptūra, davusi bažnyčiai net antrą vardą - Chiesa di Santa Lucia. Šv. Liucija yra ne tik aklųjų globėja, bet ir Savoca patronė.
 |
| Chiesa di Sant Nicolo vidus |
 |
| Šv. Liucijos skulptūra |
Tačiau ši bažnyčia, kaip ir Savoca miestelis, nepritrauktų tiek pasaulio dėmesio, jei ne Francis Ford Coppola ir jo filmas ,,The Godfather". Būtent šioje bažnyčioje vyko Michael Corleone ir Apollonia Vitelli vestuvės. Apie tai išdidžiai rašoma net prie bažnyčios kabančioje informacinėje lentoje.
 |
| Čia tuokėsi Michael Corleone ir Apollonia Vitelli teigiama informacinėje lentoje |
Leidžiantis takeliu nuo bažnyčios link Vitelli baro, atsiveria gražūs vaizdai į Savoca apylinkes ir Viduržiemio jūrą. Praeiname kultūros centru paverstą XIII a. Chiesa di San Michele, kuri tiesiog įsispraudusi į miesto sieną.
 |
| Vaizdas nuo Chiesa di Sant Nicolo |
 |
| Einant nuo Chiesa di Sant Nicolo galima pasidairyti ir į gyventojų kiemus |
Vėl grįžtant prie Savoca istorijos, tai XV a. miestelis išgyveno pakilimą, savo aukso amžių. 1421 m. į Savoca savo dvarą perkėlė Mesinos archimandritas, o paskui jį atsekė ir Mesinos aukštuomenė. Miestelyje pradėjo dygti prabangūs namai, atstatyta miesto siena, pradėta restauruoti Chiesa Madre. Kaip gyvas šio klestėjimo laikotarpio liudytojas Savoca išlikęs XV a. ispaniškos gotikos pastatas su bifora. Apžiūrėjome - gražus namas.
 |
Namas su bifora
|
Deja, klestėjimo laikai neilgai truko. Keletas nederlingų metų, valdžios savivalė ir Savoca gyventojai ėmė maištauti. Numalšinus maištus iš Savoca buvo atimtos visos privilegijos. Lyg to būtų negana, miestelis nukentėjo nuo žemės drebėjimo, vėliau nuo ekonominės krizės, o 1743 m. miestelį nusiaubė maras. Daugelis gyventojų vėl persikėlė arčiau jūros. Nuosmukis tęsėsi iki XIX a. pabaigos-XX a. pradžios.
 |
| Savoca gyventojai mėgsta puošti aplinką |
Miestelis nuo stichinių ir ekonominių negandų atsigauti pradėjo tik po II-o pasaulinio karo. Didžiausia ekonominė gerovė Savoca gyventojams atėjo po 1970 m., kai į didžiuosius ekranus išėjo ,,The Godfather". Savoca užplūdo turistai, norintys aplankyti Don Corleone gimtąsias vietas. Baras Vitelli, kuriame Maiklas paprašė Apolonijos rankos ir šiandien yra nenuginčijamas traukos centras.
 |
| Vitelli baras |
Viduje sienos apkabinėtos nuotraukomis iš ,,The Godfather", visas interjeras skirtas būtent šiam filmui, yra net muziejus, kurį galima apžiūrėti susimokėjus kelis eurus. Nesudomino, pakako kavinės eksponatų.
Grįžome prie staliuko su užsakytais gėrimais bei ledais. Pailsėjome, pasidžiaugėme smagia popiete Savoca miestelyje ir pasižadėjome, jei kada dar būsime Sicilijoje, būtinai vėl čia užsukti. O dabar sulipome į mašinytę ir nuo kalno serpantinu žemyn!
 |
| Vaizdas iš kavinės, esančios apžvalgos aikštelėje |
 |
| O tolyje, Jonijos jūroje, bolavo burė vienišoji |
Nusileidome beveik prie jūros, kur iš Savoca aukštumų matėme boluojant baltaburę jachtą, tada vėl serpantinu kilome į kitą kalną - šiandien dar būtinai turėjome aplankyti Castelmola. Miestelis, pasirodo, užsiropštęs dar aukščiau nei Savoca, net aukščiau nei debesys. Kai išsirangę aštriais serpantino kampais išlipome iš automobilio ir pasižiūrėjome žemyn - kur čia mes užvažiavome?- net žagtelėjome, po mumis driekėsi debesų patalai.
 |
| Debesys plaukė po mūsų kojomis |
Buvo labai smagu dairytis į apylinkes nuo tokių aukštumų ir jaustis lyg Olimpo dievams žvelgiantiems į nuodėmingą žmonių pasaulį. Aišku, neilgai buvome dievų kailyje, reikėjo dar miestelį aplankyti ir į garsųjį Turissi barą užsukti.
 |
| San Antonio aikštė |
Piazza San Antonio, iš kurios visos gatvelės veda į Castelmola miestelio gilumą, stūkso restauruoti miesto sienos likučiai. Miestelis buvo statytas kaip tvirtovė ir pradžioje jis vadinosi Mylai (išvertus būtų girnapusė - pavadinimas kilo nuo uolos, ant kurios jis pastatytas, panašumo į girnapusę), vėliau miestelis ėmė plėstis aplink pilį ir buvo pervadintas į Castelmolo (vertimas būtų maždaug toks: pilis ant girnapusės).
 |
| Miesto vartų arka |
Gražus juodai-baltų akmenų ir lavos derinio grindinys, suręstas 1954 m., suteikia miesteliui švaros ir jaukumo įspūdį.
 |
| Grindinio grožis |
Iš Piazza San Antonio siauromis vakarėjančios Castelmola gatvelėmis pasiekėme gražią Piazza Chiesa Madre. Aikštėje augantys medžiai buvo apkabinėti žibintais, kurie skleidė jaukiai geltoną šviesą. Po žibintais rikiavosi eilės staliukų, prie kurių prisėdus vakarienei tuo pačiu galėjai grožėtis nuostabiu vaizdu į kalnus bei jūrą.
 |
| Žibintai Piazza Chiesa Madre |
Šioje aikštėje stovi ir pagrindinė miestelio bažnyčia Chiesa San Nicolo' Di Bari, atstatyta 1934-1935 m., todėl dar vis dailiai atrodanti ir besipuikuojanti savo romaniniais bei gotikiniais apdarais.
 |
| Chiesa San. Nicolo' Di Bari |
Mums bevaikštant po Piazza Chiesa Madre užsižiebė žibintai ne tik ant medžių, bet ir siaurose miestelio gatvelėse, išryškindami namų puošybos elementus, jaukių parduotuvėlių vitrinas, kavinių iškabas ir suteikdami dar daugiau romantikos šiam žaviam miesteliui.
 |
| Siauros Castelmola gatvelės |
Viena kavinės iškaba mums buvo žinoma - apie šią užeiga jau buvome girdėję prieš atvykdamos į Castelmola. Tai Bar Turrisi. Jau nuo pirmo kojos įkėlimo į barą pribloškė gausi falų kolekcija: šviestuvai, grindų plytelės, durų rankenos, stalų kojos, veidrodžiai ir visos kitos interjero detalės buvo vyriško pasididžiavimo formos.
 |
| Įėjimas į Bar Turrisi |
Baro istorija siekia 1947 m., kuomet Castelmola miestelyje nebuvo darbo ir žmonės mažai ką pirkdavo, o jau kavinėse ir visai nesilankydavo. Vienos nedidelės vyno parduotuvėlės savininkas Salvatore Turrisi, siekdamas prisivilioti pirkėjus, vitrinoje patalpino didelį vyrišką organą. Sicilijoje sakoma, jei tau nesiseka, jei tave nužiūrėjo pikta akis, tereikia pasilaikyti už vyriškumo ir visi reikalai susitvarkys. Galima tuo tikėti arba ne, tačiau Salvatore Turrisi biznis ėmė klestėti, ir maža vyno parduotuvėlė virto klestinčia užeiga. O kad laimė nepabėgtų, tai bare buvo apgyvendinta falų kolekcija, kuri kas metai vis didėja.
 |
| Valgiaraštis |
Bar Turrisi pastatas yra triaukštis, tad mes pirmiausia ir užlipome į 3-ą aukštą, o tiksliau - į atvirą terasą. Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į Etnos ugnikalnį bei Jonijos iūrą. Tiesa, jau buvo tamsoka, tačiau akys dar pagavo, o širdis užfiksavo Sicilijos gamtos grožį.
 |
| Vaizdas į Etnos ugnikalnį nuo Turrisi baro terasos |
 |
| Vaizdas į Piazza Chiesa Madre ir Jonijos jūros pakrantę |
Kiek pasibuvę terasoje, supratome, kad vakarieniauti čia bus šaltoka, todėl nusileidome į 2-e aukšte esantį balkonėlį, iš kurio matėsi gražiai apšviesta Piazza Chiesa Madre . Užsisakėme vakarienę bei migdolų vyno (vino alla mandorla). Šio vyno galima paragauti tik Castelmola, o skaniausias yra šiame bare. Patikėkite, tikra tiesa, nes vėliau norėjome migdolų vyno nupirkti lauktuvėms, tačiau niekur neberadome. Išvada - pagalvojai ir pirk, nes vėliau gailėsies :)
 |
| Stilingi vino alla mandorla buteliukai |
 |
| Šviestuvas |
 |
| Bare galima įsigyti ir suvenyrų |
Vakarieniauti baigėme jau visai sutemus ir į savo Villa Archegeta iš Castelmola miestelio teko grįžti neapšviestais serpantinais. Ilgai nebevakarojome, nes kitą dieną buvome suplanavę aplankyti Vulcano salą, kuri buvo daugiau nei už 200 km.
 |
| Milazzo fontanas |
Aišku, ryte šiek tiek patingėjome, paskui ilgai ir gardžiai gėrėme kavą, o kai išriedėjome į kelią buvo jau po 9 val. :) Gerų pora valandų spaudėme greitkeliu (mokamas). Milazzo miestą, iš kurio prieplaukos išplaukia laivai į Eolijos salas ( Isole Eolie, dar vadinamas Isole Lipari). Eolijos salos sudarytos iš septynių salų, kurios yra gana skirtingos – nuo grubių ir neprijaukintų iki kupinų triukšmo ir turistų.
Eolijos salos graikų mitologijoje apibūdinamos kaip vieta, kurioje savo kelionių metu prieglobstį poilsiui rado Odisėjus. Jose jis sutiko ir ciklopą Polifemijų. O štai istorikų nuomonė yra žemiškesnė - Eolijos salos susiformavo maždaug prieš milijoną metų. Ugnikalnių išsiveržimai truko tūkstantmečius ir jų rezultatas – įvairūs reiškiniai, svyruojantys nuo pemzos darinių iki juodos spalvos obsidiano.
 |
| Vulcano salos prieplauka |
Gyvybingumu išsiskiriančią Vulcano salą pasiekėme apie 11.30 val. Už bilietą į salą mokėjome 16,50 Eur, už bilietą atgal - 13.90 Eur. Čia atvykę suprantame, kad laiko saloje turime labai mažai, nes paskutinis laivelis į Milazzo išplaukia 16.20 val.
Laivas prisišvartuoja ir mes išlipame į krantą. Prie mūsų pripuola vyrukai, siūlantys pavėžinti po salą. Nusprendžiame - vėliau, dabar einame apsižvalgyti (nedarykite tokios klaidos, vėliau vyrukų nebepagavome). Tai va, Vulcano yra maža vulkaninės kilmės sala Tirėnų jūroje užimanti 21 kvadratinio kilometro plotą ir iškylanti iki 501 m aukščio bei susideda iš kelių vulkaninių kraterių. Šiuo metu saloje gyvena apie 470 gyventojų, kurių pagrindinės pajamos gaunamos iš turizmo. Vulcano saloje yra keli viešbučiai ir restoranai.
Pasakojant salos istoriją negalima nepaminėti fakto, kad 1860 m. šiaurinę salos dalį nusipirko britas J. Stevensonas ir pastatė joje vilą. Savo dalyje jis augino vynuoges ir gamino vyną. Britas gyveno saloje iki Vulcano ugnikalnio išsiveržimo 1888 m. Šis išsiveržimas truko dvejus metus, nualino žemę, tad J. Stevensonas pardavė visą savo turtą vietiniams ir išvyko iš salos. Šis Vulcano ugniklanio išsiveržimas buvo paskutinis ir daugiau nebepasikartojo.
Terminės purvo vonios
Ugniklalnio išsiveržimai nebesikartojo, tačiau žemė dar ir šiandin primena, kad ji čia gyva. Pačios įsitikinome: saloje susidariusios sieros purvo vonios (sieros dioksido kvapas net nosį riečia), jūroje kur ne kur vis pasirodo sieros burbuliukai (ant kurių, tiesą sakant, labai smagu pilvuką pamasažuoti).
 |
| Ir natūralus masažas jūroje |
Purvo voniose pasilepinti išdrįso tik viena mūsų, o jūroje pasimurkdyti tai visoms buvo smagu. Vėliau vėl patraukėme link prieplaukos: norėjome po salą pasižvalgyti. Deja, kaip minėjau, vyrukų, besisiūlančių pavėžinti, nebeliko. Susiradome tokių senovinių keturračių nuomos punktą. Juokingi tokie, su ilga greičio perjubgimo svirtele. Sakau, dukite pavažiuoti, gal nelebai pavyks. Įlipu ir nemoku net iš vietos pajudėti. Parodo. Pabandau apsukti ratuką. Kaip užburta - po keliasdešimt metrų mašinikė sustoja ir nė iš vietos. Instruktorius-nuomotojas bando pats užvesti. Nieko. A-ha, benzino neįpylėme -konstatuoja. Gerai, kad išbandyti pradžiai sugalvojome, o tai nutolę nuo gyvenvietės tuos instruktorius-nuomotojus tik po kelių gerų valandų būtume prisišaukę :)
Pasivažinėjimą po Vulcano salą teko pakeisti pietumis palei jūrą įsikūrusiame restoranėlyje.
 |
| Vėjų dievas įsitaisęs tarp geltonų nuo sieros lavos luitų |
Netruko pralėkti tos kelios valandos poilsio įstabioje saloje ir mes vėl keliamės į Sicilijos žemę, Milazzo miestelį, iš kurio traukiame į Taormina. Gaila, tačiau Taorminos sienas pasiekiame jau temstant. Apvažiuojame miestelį, bet vietos pasistatyti automobiliui nerandame. Tenka leistis į mokamą stovėjimo aikštelę už miesto ribų. Į Taorminą užlipame stačiais laiptais ir atsiduriame žmonių spūstyje. Tiek daug žmonių vienoje vietoje seniai bebuvome matę. Siauromis miestelio gatvėmis tarsi priešpriešinės jūros srovės plūsta minios savęs parodyti ir kitų pažiūrėti išėjusių poilsiautojų. Pasijuntame lyg Palangoje ant tilto saulei leidžiantis.
 |
| Palazzo Corvaja (Corvaja rūmai) statyti dar arabų valdymo laikais, o vardą gavę nuo Corvaja giminės, kuri čia gyveno nuo 1538 iki 1945 m. |
Pats miestelis labai gražus su savo siauromis romantiškomis gatvelėmis, senais, arabų valdymo laikus menančiais pastatais, barokinėmis ir gotikinėmis bažnyčiomis. Miestelio istorija yra tokia, kad šioje vetoje maždaug 400 m. pr. m. e. graikai įkūrė koloniją Tauromenium. 212 m. pr. m. e. miestelio valdymą perėmė romėnai, o vėliau jis perėjo į bizantiečių rankas. Dar vėliau arabai čia įrengė laistymo įrenginius ir Taormina sužaliavo-sužydėjo. Pasibaigus Sicilojos išsilaisvinimo kovoms nuo prancūzų valdžios Taorminą gausiai parėmė Ispanijos Aragonų šeima. Už torminiečių palaikymą monarchai atsidėkojo miestelyje statydami naujas bažnyčias ir kitus visuomeninius pastatus. Taormina klestėjo, čia įkvėpimo sėmėsi Ovidijus, Goethe ir D.H. Lowrenc, o plačioji Europos visuomenė Taorminą atrado tik XIX a. pabaigoje. 1942 m. Taormina buvo subombarduota, sugriauta dalis istorinių pastatų, tačiau mietelis greit buvo atsatytas ir toliau viliojo turistus savo žavesiu: jūra, gamta ir atsiveriančiu vaizdu į Etnos ugnikalnį.
 |
| Stilingos vitrinos - viena iš šiuolaikinės Taorminos grožybių |
 |
| Laiptelių skersgatvis |
 |
| Torre dell'Orologio (Laikrodžio bokštas) ir Porta di Mezzo (Vidurinieji vartai) |
Gražiausia Taorminos vieta - Piazza IX Aprile aikštė iš kurios atsiveria puikus vaizdas į Jonijos jūrą. Vakare vaizdo pojūčiai dar sustiprėjo - pakrantė nusėta palei jūrą nusidriekusio Giardini Naxos miestelio žiburių, o jūroje lyg žvaigždės danguje blysčioja praplaukiančios prabangios jachtos.
 |
| Piazza IX Aprile turistus, kaip ir pridera, linksmina muzikantai |
Pagrindinė Tarminos gatvė yra Corso Umberto, kurioje įsikūrusios pagrindinės kavinės ir parduotuvės, kurioje glaudžiasi Katedra ir kitos bažnyčios, iš kurios, lyg medžio šakos, išsišakoja siauri skersgatviai.
 |
| Siauriausia Taorminos gatvelė |
Pagrndinė Taorminos bažnyčia - Duomo di Taormina di San Nicola - statyta viduramžiais, apie 1400 metus ir turi būdingas tam laikui lygias gotkines sienas besibaiginčias dantukais. Paagrindinis portalas atstatytas 1636 metais, todėl puoštas tik renesansui būdinga apvalia rozete.
 |
Duomo di San Nicola
|
 |
| Vienas iš Duomo altorių |
 |
| Bizantiškoji Madona - viena seniausių Duomo esančių ikonų |
Priešais pagrindines Duomo duris savo vandenis taško barokinis kentaurų fontanas, statytas 1635 m. Dabar šį fontaną galima pamatyti visuose Taorminą reklamuojančiuose bukletuose - jis laikomas pagrindiniu miestelio simboliu.
 |
| Barokinis fontanas |
Apžvelgę pagrindines miestelio įžymybes (aišku, nebespėjome nusileisti iki Teatro greco) paskubėjome susirasti užeigą, kurioje skaniai ir, palyginti, pigiai, pavakarieniavome. O tuomet ir į savo polsio vietą Giardini Naxos patraukėme. Laikas ilsėtis, nes jau rytoj vyksime į paskutinį šios kelionės miestą - Catania.
 |
| Ne itin įmantri taverna, kurioje gavome tikrai nepratą vakarienę |
