Halloween'o sausainėliai

    Mano niūrią apsiniaukusią rudens dieną praskaidrina ant palangės besipuikuojantis didžiulis oranžinis moliūgas. Pasižiūri - ir šypsnys aplanko. Reiks kurią dieną bandyti kažką iš jo pagaminti, tačiau dar ne dabar, nors šiandien Halloween'as - oranžinių moliūgų naikinimo šventė, aš savąjį pasaugosiu. Geriau išsikepsiu šiurpuliuką keliančius sausainėlius, primenančius  nukirstus pirštus. Pastarosiomis dienomis jų receptai pasklido po internetą. Aš paimprovizavau su Dansukker tinklalapyje pateiktu receptu. Žr. http://www.dansukker.lt/lt/receptai/pirstai.aspx  

  Tešla:

450 g miltų, 100 g cukraus, 1 kiaušinis, 200 g sviesto arba margarino, druskos, migdolų riešutų.

   Darbas:

   Miltus sumaišiau su cukrumi ir paskleidžiau ant stalo, burokine tarka sutarkavau sviestą, įmušiau kiaušinį ir įbėriau žiupsnelį druskos (labai labai mažą žiupsnelį). Mišinį kapojau peiliu tol, kol sviestas apsivėlė miltais. Tuomet visa gerai išminkiau ir pusvalandžiui įdėjau į šaldytuvą. Tuo metu karštu vandeniu nuplikiau migdolus ir nulupau luobelę. 

   Atšalusią tešlą padalinau į 6 dalis, iškočiojau ilgas apie 1 cm storio virveles. Tuomet jas sugnaibiau į kelias dalis. Vieną ,,piršto" galą suapvalinau ir jame įspraudžiau ,,nagą"-migdolą. Kitas galas liko toks nelygus, lyg netobulai nukirstas. ,,Pirštuose" piliu įspraudžiau po kelias raukšleles ir, sudėjus į kepimo popieriumi išklotą skardą, pašoviau į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Sausainėliai kepė apie 40 min., o tada dar vėso gal  pusvalandį. Gerai atvėsusių  ,,pirštų" nupjautus galus sumerkiau keliom minutėm į raudoną uogienę, taip jie  tapo ,,kraujuoti". Galima valgomaisias dažais ar, pvz.,  tirpdytu šokoladu nudažyti ir ,,nagų" migdolus. Tačiau man gražesni naturalūs, be prašmatnaus manikiūro ,,nagučiai" :)

   Pažiūrėjau į savo  keptų ,,pirštų" krūvelę ir nusprendžiau, kad tai puiki dovana-siurprizas kolegoms prie rytinės kavos.  Įpakavau, kad kiekvienas asmeniškai gautų savo šiurpią dovanėlę-,,nupjautą pirštą"!!!

Lars Kepler Hipnotizuotojas

Vienas sakinys:,,Važiuodamas iš automobinių aikštelės, atidarė daiktinę ir ištraukė mažą medinę dėžutę. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio, atidarė dangtelį su spalvinga papūga ir žmogeliuku, paėmė tris tabletes ir greitai nurijo. Turi spėti pamiegoti bent porą valandų, o paskui reikės žadinti Benjaminą ir suleisti jam vaistų."

Žanras: psichologinis detektyvas

Viršelis: Lars Kepler ,,Hipnotizuotojas" (Hypnotisören), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., 624 puslapiai, iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Apie autorių: Tarptautine sensacija tapusio bestselerio ,,Hipnotizuotojas" autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo ,,Hipnotizuotojo" autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“  Kaip teigia rašytojų pora, Larsas Kepleris yra išsilavinęs ir inteligentiškas vidutinio amžiaus skandinavas. Jis nešioja akinius, vilki švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir augina barzdą.

   Stokholme gyvenantys sutuoktiniai Ahndorilai, siurbčiodami arbatą savo namų svetainėje, jį išgalvojo kaip bendrą slapyvardį. Iki tol juodu dirbo kiekvienas sau. Portugališko kraujo turinti Alexandra studijavo Stokholmo teatro akademijoje, vėliau pasirinko literatūrą: išleido tris knygas, dirbo literatūros kritike laikraštyje „Goteborgs Posten“, dėstė universitete ir rengėsi ginti daktaro disertaciją. Alexanderis pirmąjį romaną išleido vos 22-ejų, parašė dar aštuonis romanus ir apie dvidešimt pjesių teatrui bei operai. Geriausias jo romanas „Režisierius“, skirtas Ingmarui Bergmanui, išverstas į vienuolika kalbų.

  Jiedu visada svajojo rašyti kartu,  tad pagalvojo, kodėl nepabandžius?  Pirmiausia jiedu pabandė kartu parašyti knygą vaikams, bet nepavyko: „Be perstojo ginčijomės ir negalėjome rasti kompromiso. Pasirodo, rašyti vaikams gerokai sudėtingiau nei suaugusiesiems.“

   O tada gimė mintis apie detektyvą. Kodėl? Todėl, kad kraujas gerai perkamas? Rašyti detektyvus komerciškai sėkmingiau nei ką nors kita?..Tarp sutuoktinių kompiuterių, darbo kambaryje sustatytų greta vienas kito, lyg geroji dvasia įsitaisė Larsas Kepleris. „Mūsų poroje nė vienas nedominuoja, abu esame lygiavertės asmenybės, tad negalėjome rašyti kurio nors iš mūsų vardu, – žmona dėsto tvirtas skandinaviškas pažiūras. – Reikėjo sukurti trečią asmenį. Iš pradžių gimė Lota Kepler, tačiau aš niekaip neįžvelgiau jos paveikslo. O juk privalau žinoti, kaip atrodo žmogus, į kurį ketinu įsikūnyti!.. Mintis persmelkė kaip žaibas: „Tai visai ne Lota, o Larsas Kepleris, vyriškis su barzda ir akiniais“, – pareiškiau vyrui. Ir jis neprieštaravo.“
    Keplerio pavardę pora pasiskolino iš garsaus vokiečių astronomo Johanneso Keplerio. O Larsas – duoklė Švedijos žurnalistui, detektyvų genijui Stiegui Larssonui, sukūrusiam trilogiją „Mergaitė su drakono tatuiruote“, atminti. Ahndorilai nė nebando išsisukti nuo Larssono šešėlio ir visai nepurkštauja pavadinti jo sekėjais. „Po Stiego mirties literatūros pasaulyje liko didelė spraga, – pabrėžia Alexanderis. – Mudu su žmona jo nepakeitėme, bet spragą, rodos, sumažinome.“

  Kai knyga buvo baigta, autoriai ją gana drąsiai nusiuntė Švedijos leidybos gigantui „Bonnier“. Pirmoji mintis, šovusi rankraštį perskaičiusiam leidėjui, – kad į rankas pateko stulbinamas bestseleris. Antroji – kad jį parašė visiškas beprotis. Išsigandęs leidėjas primygtinai reikalavo sužinoti, kas tas Larsas Kepleris, mandagiai su juo bendraujantis vien elektroniniu paštu. Ramybės dėlei Ahndorilai jam atskleidė savo tapatybę, bet nuo visų kitų toliau atkakliai slėpė. „Taip elgėmės tikrai ne dėl to, kad norėjome pažaisti ar pasišaipyti, – tvirtina vienas per kitą. – Tiesiog iki tol jau buvome gana žinomi rašytojai ir nenorėjome, kad naująjį romaną žmonės sietų su Alexandra ar Alexanderiu. Norėjome, kad knygą skaitytų be jokios išankstinės nuostatos.“
   Gražus noras turėjo netikėtų padarinių. „Hipnotizuotojas“ buvo nuvežtas į Londono knygų mugę: viso pasaulio leidėjai, po Stiego Larssono mirties nekantriai laukę naujos švedų žvaigždės, staiga užuodė gardų kąsnelį. Romanas iškart parduotas daugybei šalių.
   Pora susituokė 1996-aisiais, susilaukė trijų dukterų. Kaip sako rašytojai, tvarkos ir nuobodokos rutinos jųdviejų gyvenime išties nestinga. Jie keliasi anksti, trylikametę Sagą, dvylikametę Julią ir aštuonmetę Norą nuveža į mokyklas, o grįžę sėda prie kompiuterių ir ima rašyti. Laisvalaikį juodu taip pat skiria bendrauti su dukromis. Šios, žinoma, nutuokia, kuo užsiima tėvai, tačiau dar nėra skaičiusios nė vienos jų knygos. „Labai norėtų paskaityti, bet kol kas mes joms draudžiame, – tvirtina Alexanderis. – Suprantame, kad vieną dieną tai neišvengiamai nutiks, bet vis tiek dėl to jaučiamės nejaukiai.“
   Honorarų dydžiu pora, savaime suprantama, nesiskundžia. Pripažįsta, kad pinigai svarbūs, bet tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. „Mes rašome, nes mums labai patinka tai daryti", – tikina Alexandra. Tiesa, dabar jiedu gauna tiek, kad galėtų viską mesti ir likusį gyvenimą praleisti kur nors Bora Bora po palme. „Bet – o Viešpatie – kaip būtų nuobodu, – kratosi tokios minties. –  Tikroji laimė mums yra darbas. Savaitgaliais išvažiuojame pailsėti į vasarnamį, bet ir ten rašome. Ir būtume labai laimingi, jei galėtume rašyti iki pat gyvenimo galo.“
   Išsamiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/zurnalas/kas-tas-velnio-nestas-bestseleriu-autorius-larsas-kepleris-kurio-demaskavimas-svedijoje-uzgoze-princeses-suzadetuves-159-417531

    Siužetas: Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį...



  Mano nuomonė: Lengvai skaitosi, nors knyga labai stora, galima neatsitraukiant per kelis vakarus sugraužti :) Įdomus, netikėtas siužetas. Skaitydami detektyvą visada spėliojame, kas galėtų būti nusikaltėlis, šiame romane jį nuspėti buvo sunku, gal net neįmanoma, nes jų buvo ne vienas.

  Kita vertus, knygoje daug betikslių aprašymų, kuriuos išbraukus, romano kokybė nenukentėtų. Per daug siužetinių linijų, jos neišbaigtos (knygos pradžioje susipažįstame su Josefu, vėliau jis lyg ir pamirštamas, atsiranda vaikų gaujos ir, detaliai neišplėtojant siužeto, jos taip pat nustumiamos į antrą planą ir pan.), gerai, jei knygos gale visos tos linijos susijungtų viename taške, bet ne... Iš pateiktos medžiagos galima būtų parašyti bent dvi knygas, mažiausiai :)  Pagrindiniu herojumi įvardijamas detektyvas Jonas Lina, tačiau pastarajam labai jau mažai dėmesio skirta (gal tik šioje knygoje?), visas dėmesys sutelkiamas ties gydytoju Eriku Marija Barku, jo žmona ir sūnumi. Detektyvas Jonas Lina čia lyg tarp kitko...

   Negaliu palyginti šios knygos su Stiego Larssono knygomis (mano gėdai, neskaičiau, mačiau tik filmus), tačiau lyginant su Karin Alvtegen (apie jos knygas rašiau šiame bloge), pastarosios rašytojos detektyvai man įdomesni, juose mažiau blaškymosi tarp siužetinių linijų, daugiau koncentruojamasi į žmogaus psichologiją, priežastis ir pasekmes.
   Jei kas paklaustų, tai skaityti ar ne??? Atsakau - skaityti, jei norite lengvai įkandamos literatūros su šiurpuliukais. Ilgai atmintyje neužsiliks, bet skaityti smagu ;)  

Įvertinimas: 4/5

Brokolių ir pelėsinio sūrio kišas

   Mano mėgstamiausia daržovė - brokolis. O brokolių pyragas su pelėsiniu sūriu - dievų maistas. Tiesa, seniau maniau, kad pyragas (ar jis saldus, ar sūrus) ir vadinasi pyragu. Dabar jau žinau - netiesa. Sūrus pyragas vadinasi kišas. Tai prancūzų išmonė.  Quiche - tai jie vadina sūrų pyragą su mėsos ar daržovių įdaru apipiltu kiaušinio, pieno ir sūrio plakiniu. Tebūnie, šiandien gaminsime brokolių ir pelėsinio sūrio KIŠĄ :)

   Tešlai  reikia:
50 gr ,,Džiugo" sūrio;
100 gr sviesto arba margarino (iš šaldytuvo);
1 kiaušinio;
200 gr miltų;
žiupsnelio druskos.
   Ant stalo į krūvelę supilame miltus, per burokinę tarką sutarkiuojame  sviestą, įmušame kiaušinį ir visa tai peiliu kapojame, kol pasidarys vientisa masė, tuomet suberiame sūrį ir padruskiname (labai nedaug) bei gerai išminkome. Tešlą suvyniojame į maistinę plėvelę ir padedame 1 val į šaldytuvą.

   Įdarui reikia:

didelio brokolio;

100 gr pelėsinio sūrio (aš naudoju Vilkyškių pieninės ,,Memel blue");
2 kiaušinių;

150 gr grietinėlės arba pieno;

pipirų;

tarkuoto muskato riešuto;

druskos (nebūtina, jei nemėgstate sūriai).

Tešlą ištraukiame iš šaldytuvo, iškočiojame ir ja išklojame pasirinktą kepimo indą. Ant tešlos sudedame susmulkintus šakelėmis brokolius, kubeliais supjaustytą pelėsinį sūrį. Kiaušinius išplakame su grietinėle/pienu, paskaniname pipirais ir muskatu (jei reikia - druska). Plakinį užpilame ant brokolių ir sūrio. Tešlos kraštus šiek tiek užlenkiame, kad plakinys neištekėtų. Pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusę valan0dos, tuomet sumažiname karštį iki 170 laipsnių ir kepame dar apie 20 minučių.

   

Ragaujame. Mmmmmmmmm,  kaip sakiau, dievų maistas tas mano quiche :) 



Kalafiorų ir žirnelių užkepas

Ruduo atėjo ir į parduotuves :)

   Tik už 2.99 Lt nusipirkau dyyyyyydelį kalafiorą ir pietų patiekalas įgavo konkretumo.  Dar turėjau konservuotų žirnelių stiklainį (žali ar šaldyti žirneliai taip pat puikiai tiks), 200 gr fermentinio sūrio, indelį 12 proc. grietinės, druskos, pipirų, iš šaldiklio išsitraukiau žiupsnelį šaldytų petražolių. Štai ir visi ingredientai :)

   Kalafiorą sulaužaiu žiedynais ir 10 minučių pamerkiau į pasūdytą šaltą vandenį. Stambiai sutarkavau sūrį (naudojau ,,Rokiškio", bet su ,,Džiugu", manau, būtų dar skaniau). Kiaurasamtyje nusausinau pasūrėjusius kalafiorus ir sumečiau į kepimo indą, subėriau žirnelius, užbėriau didžiąją dalį sūrio ir viską nestipriai sumaišiau. Tuomet užpyliau grietinės ir pipirų bei druskos plakiniu o viršų apibėriau likusiu sūriu bei petražolėmis.  Orkaitę įkaitinau iki 200 laipsnių. Pašoviau užkepą ir kepiau apie valandą.       

      Kai kalafiorai suminkštėjo, o sūrio plutelė gražiai paraudo užkepą ištraukiau iš orkaitės. Skoniui sutvirtinti sumaišiau lygiomis dalimis majonezą su pomidorų padažu ir užpyliau ant užkepo.

      Šeimyna sakė, kad skanu. Siūlau pasigaminti ir jums, gal patiks ;)  

Elizabeth Gilbert Valgyk. Melskis. Mylėk.

Vienas sakinys.

Italija: ,,<...> pati iškeliavau į  turtingąją Luką, mažą Toskanos miestelį su jo garsiomis mėsos parduotuvėmis, kurių vitrinose išstatyti  gražiausi mėsos produktai, kokius tik esu mačiusi Italijoje, gundo, tarsi sakytų : ,,Juk jūs mūsų norite." Palubėse lyg moterų kojos, aptemptos provokuojančiomis kojinėmis, lingavo įvairiausio dydžio, spalvos ir gamybos dešros. Languose kabėjo tvirti kumpių sėdmenys, modami tarsi brangios Amsterdamo kekšės. Stori viščiukai atrodė laimingi. Galima buvo įsivaizduoti, kaip dar gyvi būdami jie varžėsi dėl riebiausio paukščio titulo ir paskui išdidžiai paaukojo savo gyvybes. Tačiau Luka puikuojasi ne tik mėsa, bet ir valgomaisiais kaštonais, persikais, virstančių figų krūvomis. O Dieve, tos figos..."

Indija: ,,Žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia tave atkreipti į save dėmesį ir keisti gyvenimą. Tikrasis sielos draugas yra turbūt svarbiausias žmogus, kurį sutikusi pajusi, kaip griūna sienos, ir pabusi. Tačiau ar įmanoma su sielos draugu gyventi visą gyvenimą? Ne. Tai suteiktų per daug skausmo. Sielos draugai atsiranda gyvenime, kad padėtų save pažinti, paskui dingsta."

Indonezija: ,,-Kodėl žmonės, atlikdami jogos pratimus, atrodo tokie rimti? - paklausė jis ir paaiškino: -Kai nutaisai rimtą veidą, nubaidai gerą energiją. Medituojant reikia šypsotis. Šypsotis viskuo: lūpomis, protu - gera energija sugrįš pas tave ir išvarys iš tavęs blogą energiją, Šypsokis net savo kepenimis."

 

Žanras. Kelionių memuarai.  

Viršelis. Elizabeth Gilbert  Valgyk, melskis, mylėk: moters ieškojimai Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje (Eat. Pray. Love: One Woman's Search for Everything Across Italy, India and Indonesia), leidykla ,,Vaga", 2007 m., iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė, 344 puslapiai.
 

   Apie autorių. Elizabeth M. Gilbert gimė 1969 m.  Waterbury miestelyje Konektikuto valstijoje, JAV.

Jos tėvas buvo chemijos inžinierius, motina  - slaugytoja.  Ji drauge su seserimi, rašytoja Catherine Gilbert Murdockas, užaugo mažame šeimos ūkyje Litchfield'e. Ūkis buvo nuošalėje, kaimynai gyveno už kelių mylių, ūkyje net televizoriaus ar radijo grotuvo nebuvo. Taigi, šeimos didžiausia pramoga buvo knygos. Elizabeth ir jos sesuo pramogai pradėjo pačios kurti pjeses bei rašyti apsakymus. Užaugusi Elizabeth ištrūko iš knygų pilnos nuošalios fermos ir patraukė į New York'ą laimės ieškoti.  Rašytoja 1991 m. baigė New York'o universitetą ir įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį.  Baigusi mokslus Elizabeth dirbo ir virėja, ir  padavėja, ir žurnaliste. Jos tikslas buvo pačiai patirti, ką reiškia būti padavėja ir apie tai parašyti knygą. Pirmasis pripažinimas atėjo žurnalui GQ  išspausdinus jos straipsnių ciklą "The Muse of the coyote ugly saloon". Šies straipsniai buvo asmeniška Elizabeth Gilbert darbo patirtis viename iš populiarių New York'o barų, o ši istorija tapo pagrindu 2000 m. filmui "Coyote Ugly" . Pripažinimas suteikė Gilbert galimybę spausdinti savo darbus įvairiuose žurnaluose. Elizabeth Gilbert pirmoji knyga ,,Piligrimai" pasirodė  1997 m. Tačiau visame pasaulyje autorė išgarsėjo 2006 m. išleidusi savo kelionių memuarus "Valgyk, melskis, mylėk" (Eat, Pray, Love: One Woman's Search for Everything Across Italy, India and Indonesia). Knygoje aprašoma asmeninė Elizabeth Gilbert patirtis ieškant pusiausvyros gyvenime po skyrybų su vyru Michael Cooper.   2010 m. pasirodė  nauja Elizabeth knyga ,,Pasižadėję" (Committed: A Skeptic Makes Peace with Marriage), kuri lyg ir pratęsė ,,Vlagyk, melskis, mylėk" temą. Nuo 2013 Gilbert gyvena Frenchtown, Naujajam Džersyje, su vyru Chosė Nunes, kurį susitiko Balyje.

   Siužetas. Ši knyga tai nuoširdus ir atviras rašytojos Elizabeth Gilbert pasakojimas apie radikalų gyvenimo posūkį. Autorė priima sunkų sprendimą – palieka modernios amerikietiškos sėkmės spąstus (santuoką, karjerą, sodybą) ir ieško to, ko iš tiesų troško gyvenime. Ji išsiruošia į kelionę ieškoti skirtingų dalykų trijose skirtingose kultūrose: malonumų – Italijoje, dvasingumo – Indijoje, o pusiausvyros tarp jų – Indonezijoje. Šių šalių pavadinimai, prasidedantys raide „I“ (angl. „I“, liet. „aš“), simbolizuoja savojo aš ieškojimą, savęs pažinimo kelią. Įdomi ir originali šio kūrinio kompozicija paremta Rytų filosofija: memuarus sudaro 108 pasakojimai – tai tarsi indų tradicinė džapamala (Japa Mala), susidedanti iš 108 karoliukų. Šie ryškūs, jaudinantys ir juokingi prisiminimai ras kelią į kiekvieno, kada nors svajojusio iš esmės pakeisti savo gyvenimą, širdį.

   Labai šmaikštus Delfi portalo straipsnelis apie šios knygos įtaką Balio gyventojams: http://www.delfi.lt/gyvenimas/laisvalaikis/kaip-knygos-valgyk-melskis-mylek-autore-sugriove-balio-salos-gyvenima.d?id=62242561  :) :) :)

    Mano nuomonė. Mėgstu keliauti, MYLIU Italiją, skeptiškai žiūriu į meditaciją bei visokius žiniuonis. Pradėjusi skaityti šią knygą tikrai nesitikėjau, kad baigsiu, maniau, na pradės apie meditaciją, auras ir čakras rašyti - nebeskaitysiu. Bet taip neįvyko. Smagiai perskaičiau visą knygą. Taip, labai jau moteriška ta knyga - su paverkšlenimais, paaimanavimais, su meilės protrūkiais, savęs kaltinimo ir teisinimo minutėmis, tačiau tokia nuoširdžiai sarkastiška ir kelianti šypseną, jog negalėjau atsitraukti.  Net puslapiai, skirti meditavimui ar savęs pažinimui neatbaidė, nes perleisti per švelnią ironijos prizmę. Jau vien tie ,,virtuviniai" pokalbiai su Dievu ko verti: ,,<...>kūkčiodama tariau Dievui kažką panašaus: "Sveikas, Dieve. Kaip laikaisi? Aš - Liz. Malonu susipažinti."

  O Italija! Žinoma, man labiausiai patiko pirma knygos dalis - Valgyk. Autorės pastebėjimai, pojūčiai, jos  susižavėjimas Italija visiškai atitinka mano požiūrį į šią šalį. Skaitant net kojų pirštų galiukai nutirpo iš malonumo: bel far niente!  

    Tiek gyvenimas Indijoje, tiek Indonezijoje perteikiamas per dvasinę (gal kiek saviironišką) Gilbert matymo prizmę, tačiau būtent tai ir įdomu - juk ne pašalietis sausai pasakoja, o gyvas žmogus kalba apie savo potyrius tose šalyse.

    Kas man šiek tiek kliuvo, darė knygą mažiau patrauklią, tai autorės nuolatinis grįžimas mintimis pas buvusį vyrą. Suprantu, kad autorės naujojo ,,aš" paieškas paskatino būtent skyrybos, tačiau nuolatinis teisinimasis prieš  buvusį vyrą ir save jau nuo knygos vidurio pabosta.
   Tiesa, 2010 m. pagal šią knygą  režisierius Ryan Murphy pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka žavioji Julia Roberts. Filmą esu žiūrėjusi  iki knygos skaitymo, tačiau prieš pradėdama skaityti suvokiau, kad ne kaži ką prisimenu - tik Julia Roberts šypseną. Ir gerai, buvo dvigubai smagiau skaityti. Baigiau knygą, ir še tau - filmą per TV rodo! Pažiūrėjau dar kartą. Filmas visiškai atitiko mano lūkesčius: aktoriai, nuotaika, vaizdai - viskas tiko :)

   Įvertinimas. 4/5

Jean-Christophe Grange Purpurinės upės

Vienas sakinys. ,, - Tu nori dirbti su manimi, ar ne? - pertraukė Nymanas. - dabar paaiškinsiu, ką aš apie viską manau. Kai įvykdoma žmogžudystė, kiekvienas ją supantis elementas atsispindi tavyje kaip veidrodyje. Aukos kūnas, žmonės, kurie jį pažinojo, nusikaltimo vieta... Visa tai atspindi tiesą ir atskleidžia tikrąją žmogžudystės priežastį, ar supranti?"

Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grange ,,Purpusrinės upės" (Les Rivieres pourpres), leidykla Baltos lankos, 2007 m., iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė, 325 puslapiai.

Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.

Siužetas.  Policininkai žinojo, kas yra prievarta ir mirtis. Jie gerai išmanė savo kasdieninį darbą tačiau susidūrė su tuo, ko dar nebuvo matę: išniekinti, nukankinti nuogi kūnai embrionų pozomis, kalnų ir ledo pasaulis. Makabriška mirties žymė – purpurinės upės. Kas jie atlikę šį kruviną darbą: velnio apsėstųjų sekta, o gal pamišusių žudikų gauja? Bylos tirti atvyksta kovose su gangsteriais nusipelnęs komisaras Nymanas. Tačiau mažo universitetinio Gernono miestelio bendruomenė akylai saugo savo paslaptis. Byla nejuda iš vietos. Nužudomi dar keli žmonės. Kitame miestelyje policininkas Abdufas tiria mokyklos apiplėšimo ir kapų išniekinimo bylą. Visi pėdsakai veda į Gernoną. Atvykęs į Gernoną Abdufas prisijungia prie Nymano - akivaizdu, kad abi bylos susijusios ir siekia senus laikus. 

Mano nuomonė. Grange tas detektyvų autorius, kurio knygas pradėti skaityti gana sunku, tačiau įsiskaičius siužetas traukte įtraukia. Ryškūs personažai, intriga palaikoma vaizdą atskleidžiant po detalę, arba, tiksliau, atskleidus detalę pamažu dėliojasi bendras vaizdas, kurį įdomu stebėti (matyti, įsivaizduoti, skaityti???). Romano kompozicija įdomi tuo, kad siužetas, kaip ritinys, vyniojamas iš dviejų galų - du detektyvai, skirtingose vietose, tiria skirtingas bylas, kurios, autoriaus meistriškumo dėka, labai logiškai sugula į vieną bylą. Jau knygos viduryje kilo minčių, kas galėtų būti nusikaltėlis, bet autorius taip susuko siužetą, kad net pasitvirtinus mano nuojautai, atomazga buvo netikėta. Pagrindinių herojų charakteriai sukurti labai įtikinamai; nesuidealizuoti, su žmogiškom ydom ir silpnybė, su retkarčiais prasiveržiančiu herojiškumu ar abejone savo jėgomis. Įdomesnis Karimo Abdufo personažas - gyvesnis, lankstesnis, todėl ir tas knygos dalis, kur jis tiria bylą smagiau, įdomiau skaityti.  Nymanas daugiau sustabarėjęs, daugiau analizuojantis, nei veikiantis, todėl ta knygos dalis, kur Nymanas tiria bylą yra lėtesnė, labiau ištempta.

   Nedaug šiuolaikinių prancūzų detektyvų autorių skaičiau, negaliu lyginti su kitais jo tautiečiais, bet neabejodama galiu paskyti, kad tai vienas įdomesnių dabartinio detektyvo autorių. 

   Įvertinimas.  5/5

   
  Filmas. Purpurinės upės / Les Rivieres pourpres / The Crimson Rivers.
 Režisierius Mathieu Kassovit, pagrindinius vaidmenis atliko Jean Reno ir Vincent Cassel, šalis statytoja Prancūzija, premjera 2000 m.  Filmo siužetas apima beveik visą knygą. Kai kurios vietos sutrumpintos, šiek tiek pakeistos, bet iš esmės filmą galima vertinti kaip tolygų knygai. Tai vienas retesnių atvejų, kai susikurti knygos herojų portretai atitinka filme sukurtų herojų portretus, o puikus pagrindinių aktorių Jean Reno ir Vincent Cassel duetas tikrai uždėjo didelį pliusą  šio filmo sėkmei.

Raukšlėtųjų gudukų, paprastai vadinamų kalpokais, užtepėlė žiemai

   Mėgstu grybauti. Ypač šiltą saulėtą rudens dieną. Vaikštai sau po mišką, švilpauji, daineles dainuoji, o grybai tau patys tiesiog į krepšį lipa. Tikrai, tikrai, šiemet taip ir buvo. Pirmiau - baravykai, kuriuos susidžiovinau, vėliau kalpokai. Kaip klasika tapusiame kūrinyje ,,Grybų karas"  - visą dieną nuo pat ryto grybai krito, krito, krito... 

   Prikrito net du kupini 5 litrų krepšiai tų kalpokėlių (oficialiai jie vadinami raukšlėtaisiais gudukais, bet žmonės juos vadina įvairiai: kalpokai, vokietuvai, gudukai, vištelės, niemčiai - nelygu iš kokio krašto). Nuploviau, sijonėlius nuvilkau. Aišku, kad tokios galybės greit nesuvalgysime - reikia žiemai užtepėlę daryti.   

  Produktus užtepėlei ėmiau ,,iš akies" (galite varijuoti pagal savo skonį):

2 didelės morkos;

3 dideli svogūnai;

1 didelė paprika;

petražolių šluotelė;

druskos, pipirų;

aliejaus;
300 ml pomidorų padažo;

pora šaukštų obuolių (ar baltojo vyno) acto;

šaukštas sojos padažo;

a/š čili padažo (arba čili pipiriukas, arba galite nedėti, jei nemėgstate aštriau).

   Morkas sutarkavau per burokinę tarką ir apkepiau aliejuje. Svogūnus ir papriką labai smulkiai supjausčiau ir taip pat apkepiau. Grybus apviriau sūdytame vandenyje, nuvarvinau. Atšalusius sumaliau mėsmalę. Į maltus grybus sudėjau keptas daržoves, subėriau smulkintas petražoles, padruskinau, papipirinau, supyliau  pomidorų, sojos ir čili padažus bei viską gerai išmaišiau. Gautą grybų masę dar kepiau aliejuje apie 15 minučių (kepant reikia nuolat maišyti, kitaip grybai prisvils). Prieš baigiant kepti supyliau actą. Užtepėlėje jo nesijaučia, tačiau actas naikina bakterijas, o grybai, juk ruošiami ilgesniam laikymui. Dar karštą užtepėlę sudėjau į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukau dangteliais bei palikau atšalti - vėliau stiklainius apgyvendinau šaldytuve :) Iš 10 litrų grybų ir minėto kiekio daržovių man išėjo 8 puslitriniai stiklainiai užtepėlės. 

   Galiu pasigirti - stiklainiai labai greit dingsta iš šaldytuvo. Skanu pusryčiams užsitepti ant duonytės, o ir netikėtai užėjusius svečius pavaišinti tokiomis gėrybėmis negėda.  Reiks vėl į mišką važiuoti, kol dar ruduo, kol dar grybai auga :)

2014-11-08 PASTEBĖJIMAS:  Be acto ruoštos užtepėlės taip pat puikiai laikosi šaldytuve, tad acto galima ir nepilti :)

Daržovėmis ir fetos sūriu įdaryti cukinijų laiveliai

Cukinijos! Stebiuosi, kaip seniau nesuprasdavau, ką su jomis daryti, kur jas dėti, ir, aplamai, kas jas gali valgyti :) Dabar tai mano viena mėgstamiausių daržovių. Ir pagrįstai, nes tiek daug gardžių patiekalų galima iš jų pagaminti.

Štai, pavyzdžiui, daržovėmis ir fetos sūriu įdaryti cikinijų laiveliai. Šiam vegetariškam patiekalui (beja, jį mielai valgo ir mėsėdžiai :) pagaminti reikės: 

2 nepernokusių vidutinio dydžio cukinijų; 

1 morkos;

1 didelio mėsingo pomidoro;

saldžiosios paprikos;

1 didelio svogūno;

špinatų (šaldytų arba šviežių - puokštelės ar poros kubelių);

100 gr apvirtų šviežių grybų;

100 gr parmezano tipo sūrio (aš naudoju ,,Džiugo" sūrį);

100 gr fetos sūrio;

kelių šakelių petražolių ar kitų žalumynų, kuriuos mėgstate;

2 skiltelės česnako,

druskos, pipirų, aliejaus. 

   Morką supjaustome skrituliukais, susmulkiname svogūną, papriką ir grybus (jei grybų nepjaustėte prieš virdami). Visas daržoves pakepiname šlakelyje aliejaus, pabarstome pipirais, druska. Kol daržovės vėsta, nuplauname cukinijas, nulupame odelę (jegu cukinija jauna, odelė minkšta, tai lupti nereikia), perpjauname išilgai - gauname 4 puseles. Išskobiame sėklas ir šiek tiek minkštimo, kad vėliau galėtumėme jas įdaryti daržovėmis. Taip paruoštus cukinijų laivelius apšlakstome aliejumi, apiberiame druska ir pipirais bei paliekame keletui minučių įsigerti.

  Tuo metu į ataušusias daržoves įpjaustome kvadratėliais sukapotą pomidorą, išspaustą česnaką, susmulkintus špinatus ir peražoles. Paskaniname fetos siūrio gabaliukais bei apiberiame mėgstamais prieskoniais (prieš tai paragavę įdaro - gal neverta dėti prieskonių :).

 

   Cukinijas įdarome paruoštomis daržovėmis. Užberiame ,,Džiugo" ar kito parmezano tipo sūrio. Dedame į aliejumi išteptą skardą ir pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepame apie 40-50 min., t. y. kol iškeps cukinija ir taps minkštutė ir lengvai perduriama šakute.

   SKANAUJAME :)

Orkaitės saulėje džiovinti pomidorai

   Jau seniai planavau: ateis vasaros pabaiga, sode nunoks pomidorai, prisiskinsiu ir džiovinsiu, džiovinsiu, džiovinsiu... Kaip Italijoje... Vasara baigėsi, saulytė rudeninius patalus kloja, o pomidorai sode taip ir neužderėjo :( Teko eiti į Kalvarijų turgų. Nusipirkau 3 kilogramus raudonų, mėsingų gražuolių. Parsinešiau namo ir ėmiausi įgyvendinti savo itališką svajonę. Pomidorus gerai nuploviau, nusausinau. Perpjoviau į 4 dalis. Išėmiau sėklytes ir sudėliojau ant didelės kepimo skardos, pateptos šlakeliu aliejaus. Užbėriau žiupsnį rupios druskos ir paskaninau džiovontu mairūnu.  Saulytė, deja, neprakypo, tad mano itališką svajonę teko kišti į orkaitę ir džiovinti 70-80 laipsnių temperatūroje kokias 8-10 val. (Mano džiovinimas tęsėsi kelias dienas - ateinu iš darbo, įjungiu orkaitę kelioms valandoms.  Kitą dieną tą pačią procedūrą kartoju. Taip tris vakarus). Nepamirškite, džiovinant orkaitės durelės turi būti šiek tiek praviros, kad oras laisvai cirkuliuotų.  Išdžiūvę pomidorai susitraukia, tampa lankstūs, tokie lyg guminiai ir beprotiškai skanūs - reikia didelių valios pastangų jų neišragauti:) Aš atsilaikiau! Todėl galėjau tęsti orkaitės saulėje džiovintų pomidorų marinavimo procedūrą. Į puodą įpyliau 1/2 stiklinės baltojo vyno acto - tokį turėjau namuose, bet galima ir obuolių. Actą atskiedžiau 1/4 stikline vandens ir pakaitinau iki virimo.  Tuomet sumečiau džiovintus pomidorus ir 2-3 nuluptas česnako skilteles, palaikiau kelias minutes. Išgriebusi kiaurasamčiu ir nuvarvinusi actą pomidorus, česnako skilteles glaudžiai sudėjau į stiklainį. Įmečiau  šakelę čiobrelio ir viską užpyliau alyvuogių aliejumi. 

   Taip paruoštų pomidoriukų stiklainį (uždėjusi dangtelį, bet neužsukusi) įmerkiau į puodą su vandeniu ir pasterizavau kokias 20 min. Tuomet beliko tik sandariai užsukti dangtelį ir apvertus stiklainiuką palikti praaušti. Šiuo metu stiklainiukas ilsisi šaldytuve - laukiu, kol aliejus susigers į pomidorus.  Labai nekantrauju paragauti :)                                              P.S. gal pastebėjote, kad rašau tik apie vieną stiklainiuką. Neatsitiktinai. Iš 3 kg šviežių pomidorų sudžiovinus išėjo tik vienas puslitrinis indelis šio skanėsto:) 

 

 

Cukinijų ir grikių blynai

   Vėl atėjo tas metų laikas, kai cukinijos pūpso išvertusios savo žalius pilvus prieš saulutę ir tiesiog prašosi į puodą ar keptuvę. Vėl atėjo tas metas, kai imi galvoti, ir ką gi skanaus iš jų pagaminti. Tuomet puoli kuistis po internetą, tikrini įvairias svetaines, kulinarinius blogus ir, žinoma, randi tikrai puikių receptų. Taip aš atradau svetainę http://www.nidosreceptai.lt/, o joje gardžių receptų, puikių nuotraukų ir daug įdomių pasakojimų apie keliones.

   Pasitelkdama Nidos kulinarinę išmonę ir aš pabandžiau išsikepti paplotėlius iš cukinijų ir grikių. Pasiruošiau ingredientus:

Cukinija, tokio dydžio, kad sutarkavę gautume 3 stiklines cukinijos tarkių;

1/2 stiklinės grikių kruopų;

2 kiaušiniai;

4 česnako skiltelės;

100 g varškės;

4 šaukštai džiūvėsėlių;

sauja šviežiai sukapotų krapų ir petražolių;

druskos ir pipirų (pagal skonį);

aliejaus.

   Pirmiausia nuploviau ir užkaičiau virti grikius. Tada sutarkavau cukiniją stambia burokine tarka (kadangi mano cukinija jaunutė, šviežutė, minkštutė, tai aš ją tik nuploviau, perpjoviau išilgai, išėmiau minkštimą ir sėklas - nelupau). Pritarkavau 3 pilnas stiklines cukinijos tarkių, kuriuos sukrėčiau į didelį dubenį ir įbėriau šiek tiek druskos. 

   Kitame dubenyje suplakiau kiaušinius, įmečiau smulkiai sukapotus česnakus ir žoleles, įmaišiau varškę. Į šią masę sudėjau cukinijų tarkius (prieš tai juos nuspaudusi), išvirtus ir pravėsusius grikius bei subėriau džiuvėsėlius. Viską kruopščiai išmaišiau bei pagardinau druska ir pipirais. Kepiau įkaitintame aliejuje. 

  Taigi, mano bandymas patikrinti Nidos receptus realybėje, sakykime, pavyko, tik savo rezultatą vadinčiau ne Česnakiniais cukinijų ir grikių  paplotėliais, o Cukinijų ir grikių blynais, nes masė nebuvo tokia tiršta, kad galėčiau iš jos formuoti paplotėlius, kaip siūlo Nida. Aš tiesiog šaukštu  ją kabinau iš dubens ir krėčiau į keptuvę su įkaitintu aliejumi.  Tačiau skonis, nepriklausomai nuo formos, buvo puikus! Valgiau šiltus, ką tik iškeptus - skanumėlis! Kitą dieną valgiau šaltus - skanumėlis! Ir darbe kolegas vaišinau, jie gyrė - skanumėlis!

   Tad, jei turite cukinijų - būtinai išsikepkite, nesvarbu ar paplotėlių, ar blynų ir mėgaukitės :)

Kaaberbøl & Friis Berniukas lagamine

   Vienas sakinys. ,,Apie Lietuvą ji nežinojo ničnieko, įsivaizdavo, kad ten gausybė sovietinių betoninių daugiabučių, tuberkuliozės ligoninių ir šaltakraujiškų mafiozų. Darželiai į tą paveikslą kažkaip nelabai įsipaišė <...>".

   Žanras. Detektyvas (?)

  Viršelis. Kaaberbøl & Friis  ,,Berniukas lagamine" (Lene Kaaberbøl &Agnete Friis ,,Drengen i kufferten"), 2010 m., iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas, 280 puslapių.

  Apie autorių.  Lene Kaaberbøl gimė 1960 m. Kopenhagoje, bet užaugo mažame miestelyje Malling kaime į pietus nuo Aarhus Jutlandijoje. Baigė Aarhus Katedralskole, vėliau studijavo Aarhus universitete ir gavo gavo anglų ir dramaturgijos laipsnį. Lene darbinė veikla labai įvairi - dirbo vidurinės mokyklos mokytoja, vertėja, valytoja, kuriam laikui buvo išvykusi į Zelandija. Dabar rašytoja gyvena Beder netoli Malling. Būdama paauglė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, būsimoji rašytoja domėjosi arkliais; neatsitiktinai ir pirmosios jos knygos skirtos vaiko ir arklio temai. Vos penkiolikmetė, 1975 m. ji išspausdino pirmąją knygą Tina ir arkliai (Tina og hestene), vėliau pasirodė dar trys šios serijos knygos. Netrukus po serijos apie Tiną išėjo kelios knygos apie trylikametę mergaitę Katrioną, vėliau apie apie paauglį Kristianą. Labiausiai rašytoją išgarsino gerai ir Lietuvoje žinoma keturių knygų apie Diną, gėdytojos dukterį, serija. Rašytoja stebina ne tik produktyvumu, bet ir universalumu: imasi rašyti ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir suaugusiesiems, rašo labai įvairius kūrinius – nuo realistinių pasakojimų, fantasy srities iki trilerio žanro kūrinių. Negana to, ji pati verčia savo kūrinius į anglų kalbą! Beje, pirmąjį suaugusiesiems skirtą romaną Ryto šalis (Morgenlandet) ji sukūrė dar 1988 m., o po dvidešimties metų, 2008-aisiais, drauge su Agnete Friis parašė trilerį suaugusiesiems Berniukas lagamine (Drengen i kuferten), kuris Danijoje pripažintas tų metų geriausiu tokio pobūdžio kūriniu ir pelnė prestižinę Haraldo Mogenseno premiją. 
   Agnete Friis gimė 1974 m. Danijoje ji žinoma kaip žurnalistė ir rašytoja. Ypač išpopuliarėjo  bendradarbiaudama su  Lene Kaaberbøl. Šiuo metu gyvena Frederiksberg.

  Siužetas.  Nina Borg – Raudonojo Kryžiaus slaugė. Ji dirba su pabėgėliais Danijoje – oficialiai, o kartais ir neoficialiai. Ji pratusi prie ekstremalių situacijų ir staigių iškvietimų. Didžiąją savo gyvenimo dalį leidžia pasaulyje, kurį kiti danai retai tepastebi, nors jis visai čia pat. Šantažas, prekyba žmonėmis, išnaudojimas ir ankstyva mirtis – to pasaulio kasdienybė; tame pasaulyje nuolat dingsta vaikai, bet niekas dėl to nesisieloja. Tačiau Nina į visa tai pro pirštus žiūrėti negali. Kai Ninos Borg bičiulė paprašo jos paslaugos - iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą - spintelėje Nina randa lagaminą, o jame - mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus. Nina nusprendžia gelbėti berniuką - ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją...

  Mano nuomonė. Tema - vaikų grobimas, organų transplantacija - itin aktuali šiai dienai. Tai ir sukėlė man dvejopas mintis vertinant šią knygą. Tačiau literatūra ne ta sritis, kur tik dėl temos aktualumo galima būtų liaupsinti autorius. Deja, galiu pasakyti, kad knyga įspūdžio nepaliko. Perskaityti galima per kelias valandas, tačiau ar verta skaityti ??? Neįdomu, šabloniška, vėl lietuviai naujagimius pardavinėja, vėl su kuokomis pasaulį gąsdina. O danai, žinoma, geručiai - nežinojau, kad darau nusikaltima, o jei ir žinojau, tai nenorėjau nieko blogo...  

 Įvertinimas. 1/5

Ildefonso Falcones Jūros katedra

   Vienas sakinys. ,,Arnau buvo šešiasdešimt treji, jis buvo pavargęs ir atsirėmė į sūnų.

Bernatas švelniai spustelėjo tėvo ranką, ir šis, liepęs sūnui pasilenkti, sušnabždėjo jam į ausį, rodydamas į didįjį altorių.

-Ar matai, kaip ji šypsosi, sūnau? - paklausė"

   Žanras. Istorinis romanas.

   Viršelis. Ildefonso Falcones ,,Jūros katedra" (Ildefonso de Sierra ,,La Catedral del Mar"), leidykla Alma littera, 2008 m., iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė, 614 puslapių.

   Apie autorių. Ildefonso Falcone de Sierra gimė 1958 m. Šiuo metu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Barselonoje, užsiima teisininko praktika ir rašymu. Knygą ,,,La Catedral del Mar" (,Jūros katedra") parašė 2006 m., remdamasis Petro III kronikomis. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, ji išleista daugiau nei 40 pasaulio šalių. 2009 m. išleido romaną ,,La mano de Fatima". Naujausias šio autoriaus kūrinys, pasirodęs 2013 m., yra romanas ,,La Reina Descalza". 

   Siužetas. XIV amžiaus Ispanija. Barselonos miestas išgyvena didžiausio klestėjimo laikus, ir  krantinėje įsikūrę neturtingiausi miesto gyventojai nusprendžia už savo pinigus ir savo jėgomis pastatyti didžiausią pasaulyje šventovę Švč. Mergelei Marijai – Jūros katedrą. Po vestuvių tragiškai pasisukus gyvenimui, į Barseloną su mažyčiu sūneliu pabėga ir valstietis Bernatas Estanjolis. Jis trokšta atsikratyti ponų jungo ir tapti laisvu žmogumi. Bet ir čia jųdviejų laukia nelengvi išbandymai. Netrukus Bernato sūnus Arnau tampa našlaičiu ir duonai užsidirba nešiodamas akmenis Jūros katedros statybai. Arnau darbui atiduoda visą savo laiką ir jėgas, tačiau vieną dieną į jo šeimininkų namus atsikelia šeima su dviem gražiomis mergaitėmis, ir jauname kūne pabunda aistros...

Romano įvykiai veja vienas kitą gniauždami kvapą, skaitytojo, kaip ir knygos veikėjų, laukia daug netikėtumų.

   „Jūros katedroje“ pasakojama apie meilę ir išdavystę, ištikimybę ir kerštą, karą, inkviziciją ir marą pasaulyje, kuriame viešpatauja religinis nepakantumas ir nepasotinamas turto troškimas. Ši knyga yra ne tik dėmesį prikaustantis pasakojimas, bet ir nuostabus istorinis romanas.

   Mano nuomonė. Puiki knyga istorinių romanų-kronikų mėgėjams. Ganėtinai smulkiai aprašomi to meto (XIV a.) Katalonijoje vykę  susirėmimai tarp karalių dėl žemių, dėl ambicijų ir įtakos. Daug dėmesio skiriama inkvizicijos veiklai, krikščionybės įtvirtinimui bet kokiomis priemonėmis. Knygoje daugybė šiurpokų to laikmečio gyvenimo detalių, daug kančios. Atrodo, kad tais juodais inkvizicijos ir diduomenės besaikio savivaliavimo laikais mažam žmogeliui nebuvo jokios galimybės iškelti galvą. Tačiau autorius, nors ir pabrėždamas to laikmečio žiaurumus, knygos herojams suteikia jėgų, ryžto ir ištvermės įgyvendinti savo siekius, nepalūžti ir pastatyti  savo bažnyčią, savo meilės ir vilties katedrą. Įdomus daugiaplanis romanas, apimantis daugiau nei 60 metų laikotarpį. Skaityti įdomu su tam tikromis išlygomis. Mano galva per daug dėmesio skiriama mūšiams bei jų strategijai, tačiau labai sudomino bastaišų gyvenimo aprašymai, moterų gyvenimas to meto visuomenėje, kurios tiesiog buvo prilyginamos daiktams, Barselonos žydų kvartalo sunaikinimo istorija. Manau, vertinant autoriaus pastangas į vieną romaną sukrauti tiek istorinių faktų, kad galima būtų parašyti kelias knygas, kiekvienas skaitytojas suras tas sritis, kurios jam bus įdomios ir sužadins jo žingeidumą bei norą bent kartą aplankyti Barseloną. Man tas noras užgimė iš naujo :) 

   Įvertinimas. 5/5

Frappe - kava karštai vasaros dienai

                                                           

    Prieš kelias savaites dukra grįžo iš Graikijos, iš Salonikų, ir dovanų parvežė šaltos graikiškos kavos receptą. Puiki dovana! Ja gardžiavausi visas atostogas. O dabar, kol dar nesibaigė šiltos dienos ir vis dar norisi kažko gaivaus, dalinuosi šiuo receptu su jumis.

   Štai ką apie frappe rašo vikipedija:  Frappe (gr.  φραπές, frapés), frappe kava – puta dengtas graikiškas atšaldytas tirpios kavos gėrimas. Labai populiarus Graikijoje bei Kipre, pastaruoju metu paplitęs ir daugelyje kitų šalių. Pirmą kartą frappe atsitiktinai buvo sukurta Salonikuose 1957 m. Dimitris Vakondios ir tapo pokarinės Graikijos kavos vartojimo gatvėje kultūros dalimi, „nacionaline“ kava. Tai viena iš populiariausių kavų tarp graikų jaunimo ir užsienio turistų.

   Taigi, frappe kavai reikės:

    aukštos stiklinės, plakiklio, šiaudelio,

    2 šaukštelių tirpios kavos (man geriausia ,,Nescafe"),

    2 šaukštelių cukraus,

    šalto vandens,

    pieno,

    ledukų.

   Į aukštą stiklinę suberiame kavos miltelius ir cukrų, įpilame šalto vandens tiek, kad apsemtų ingredientus. Visa tai suplakame iki tirštos putos (patogiausia tai daryti nedideliu mikseriu). Tuomet įpilame pieno ir vandens (aš pyliau lygiomis dalimis, tačiau galima varijuoti pagal jūsų skonį), sumetame ledu0kus ir papurtome, kad ledukai paskęstų putoje. Įdedame šiaudelį ir mėgaujamės :)

   Graikijoje frappe gaminama 3 rūšių  glykós (saldi - 2 šaukšteliai kavos ir 4 šaukšteliai cukraus),  métrios (vidutinė - mano aprašytas variantas), skétos ( be cukraus). Jei kas nemėgsta ar negali vartoti pieno, tai frappe galima gaminti tik iš kavos, cukraus ir vandens, svarbiausia, tiršta puta!

  

   

Jo Nesbø Raudongurklė

 Vienas sakinys. ,,Viskas dabar šitaip - kuo tolimesnė praeitis,tuo arčiau ir ryškiau ji skleidėsi. Iš užmaršties iškildavo tai, ką atmintis slėpė metų metais, ko galbūt ir neprisimindavo. Tai, ką anksčiau perskaitydavo tik savo karo dienoraščiuose, dabar užsimerkęs akių tinklainės ekrane regėjo it filmą."
 Žanras. Kriminalinis trileris.

 Viršelis. Jo Nesbø ,,Raudongurklė"  (Rødstrupe), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009 m., iš norvegų kalbos vertėAgnė Petrauskaitė, 525 puslapiai. 

 Autorius. Apie autorių jau rašiau tinklalapyje http://sniegena.blogspot.com/2013/04/jo-nesb-gelbetojas.html

   Siužetas. 1942 metais žūva Danielius - tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudotu Ūrijos slapyvardžiu pabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų meilės aidai atsiliepia daugiau nei po 50 metų.      1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkialiams darbui į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis rūšiuoti ataskaitas, tačiau viena ataskaita apie itin reto ginklo įsigijimą jį sudomina. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės, veikiančios visoje Norvegijoje, o pradedėtas tyrimas peržengia Norvegijos sienas bei priverčia klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

  2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas Raudongurklė priražintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, - vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mislingas žmogžudystes.    (tekstas iš http://www.baltoslankos.lt/lt/knygos/grozineliteratura/detektyvai/raudongurkle)

   Mano  nuomonė. Vėl Jo Nesbø, vėl Haris Hūlė, vėl detektyvas. Didelis malonumas skaityti tokio pobūdžio knygas - puikus daugialypis  siužetas, siekiantis karo laikus ir aidu atsiliepiantis šiandien, protingas paniurėlis pagrindinis herojus Haris Hūlė bei nesibaigianti intriga. Pagrindinė detektyvinė mįslė įmenama, tačiau lieka daug klaustukų ir peno pamąstymams narpliojant šalutinius siužeto vingius. Tiesa, yra kai kurių herojų nelogiškų veiksmų, pvz. kuomet Hario kolegė Elena sužino, kad jos partneris yra nusikaltėlis, ji skambina Hūlei kelis kartus ir jo neradusi prašo perskambinti. Normaliai bet kuris žmogus išsakytų savo nuogastavimus į atsakiklį, o ne bergždžiai mėgintų daugelį kartų prisiskambinti. Aišku, tuomet siužetas būtų pasikreipęs kita linkme - čia jau autoriaus valia  herojų poelgius konstruoti pagal savo vizijas ir šokdinti juos pagal savo dūdelę:) Dar kartą sakau: ši knyga (o ir kitos šio autoriaus knygos) yra aukščiausios rūšies detektyvas, neleisiantis jums nuobodžiauti bent porą vakarų.

Įvertinimas. 5/5

Erichas Marija Remarkas Naktis Lisabonoje

Vienas sakinys. Jei niekuo negali kitam padėti, visai padoru išalkus valgyti jo duoną, kol jos iš tavęs neatėmė. Juk niekada nežinai kada ją atims.

   Žanras. Meilės romanas.

  Viršelis. Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje (Erich Maria Remarque. Die Nacht von Lissabon), leidykla ,,Vaga", 1979 m. , iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, 292 puslapiai.

  Apie autorių. E. M. Remarkas gimė 1898 m. Osnabriuke (Osnabrück),Vokietijoje, katalikų knygų rišėjo Petr Franc Remark ir Anos Maria Remark (mergautinė pavardė Stellknecht) šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje, 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu granatos skeveldrų sužeistas į koją, ranką ir į kaklą. Po karo 1919–1920 m. dirbo mokytoju, 1921–1924 m. laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.

1921 m. pasivadino „prancūziška“ pavarde Remarque. Šią prancūziškai užrašytą pavardę XIX amžiuje nešiojo jo senelis. 1922 m. prie pavardės pridėjo antrą savo vardą Maria. Giliai į sielą įsirėžę fronto vaizdai ir dvasiniai sukrėtimai verčia rašytoją tai išsakyti kūryboje. Per keletą savaičių parašo romaną „Vakarų fronte nieko naujo" (1929) ir susilaukia didžiulės sėkmės. 1930 m. pagal šį romaną Holivude buvo sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius ir jų propagandos ministrą Gebelsą, kuris viešai puolė Remarką, o pastarasis neslėpė savo antinacinių pažiūrų. Romanai „Kelias atgal" (1931) ir „Trys draugai (1938) toliau tęsia fronto draugystės temą. Veiksmas vyksta jau po karo. Tačiau buvę frontininkai nesugeba prisitaikyti prie gyvenimo pokario Vokietijoje. Visas tris knygas jungia ta pati tema – Pirmojo pasaulinio karo „prarastosios kartos“ likimas.

1932 m. Remarkas apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, Ronco sopra Askona, prie ežero Lago Maggiore. Šiame itališkame Šveicarijos kantone gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. Tuo metu, 1933 m. naciai degino Remarko darbus propagandiniais tikslais, skleidė nepagrįstus gandus, kad jis prancūzų žydas ir jo tikrojo pavardė – Kramer, nors tiksliai nustatyta, kad abu rašytojo tėvai buvo grynakraujai vokiečiai.1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš Remarko pilietybę. 1939 m. rašytojas emigravo į JAV, 1947 m. tapo natūralizuotu piliečiu. 1948 m. vėl grįžo į Šveicariją. Remarkas mirė sulaukęs 72 metų 1970 m. lapkričio 25 d. Lokarne nuo ypatingos aterosklerozės komplikacijos, po kurios jį ištiko keletas infarktų. Remarkas palaidotas  Ronco sopra Askona kapinėse.

Ne mažiau sudėtingas ir spalvingas buvo asmeninis Remarko gyvenimas, apie kurį jis vengė viešai kalbėti. Rašytojas  buvo vedęs net tris kartus, du kartus tą pačią moterį - šokėją Jutta Ilse Zambona. Po pirmųjų skyrybų Jutta nedavė rašytojui ramybės ir bandė toliau jį laikyti po padu. Moteris niekuomet nenorėjo ir nemokėjo gyventi savarankiškai, nuolat kurstė rašytojo kaltės jausmą, skatino ją išlaikyti, naudojosi jo turtais ir buvo tikra verksnė. Remarkas visą gyvenimą rūpinosi, kad jai netrūktų lėšų.  Nenuostabu, kad tarp šių santuokų Remarkas buvo įsivėlęs į skandalus su aktorėmis Marlena Ditrich, Greta Garbo, Doloresa del Rio, Natalija Palej ir kitomis  mažiau žinomomis moterimis. Antra (o gal trečia???) žmona buvo aktorė Paulette Goddard (buvusi Čarlio Čaplino sutuoktinė), kurią vedė 1958 m. ir gyveno su ja iki gyvenimo pabaigos.

   Siužetas. 1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje...

   Mano nuomonė. Nuvaliau dulkes dar nuo vienos knygos. Ir sėkmingai. Puiki knyga apie meilę, apie karą, apie atsakomybę ir ištikimybę. Sunku įvardinti, kuri romano linija svarbiausia. Gal vis dėlto meilė, kurios nepajėgia užgožti karo baisumai ir išdavystė. Skaityti reikia palengva, neskubant, įsigilinant į kiekvieną sakinį, kiekvieną frazę, į kiekvieną meilės ar skausmo proveržį - laiko pakaks viskam, juk naktis tokia ilga. Taip, šioje knygoje mažiau veiksmo, daugiau jausmų, tačiau ji tokia remarkiška! Džiaugiuosi vėl atradusi (prisiminusi) Remarką. Žinau, senų knygų lentynoje tikrai turiu ,,Juodąjį obeliską" ir ,,Vakarų fronte nieko naujo".

   Įvertinimas.   5/5

Rauginti agurkėliai žiemai

   Vasara, vasara...atostogos...upė...kaimas... Dienos pilnos saulės, dangaus žydrynės, vandens purslų, juoko. Vaisiai ir uogos vilioja savo spalvomis ir kvapais, daržovės  tiesiog pačios iš daržo lipa į lėkštę... O, kad taip visą amžinybę... Bet rūpestingi giminaičiai labai greitai pastato mane ant žemės: vasara, vasara...netruks žiema su speigais ateiti, o tada, kaip tam žiogui, ups, ir ,,Tarp plikų laukų pilkųjų nebėra dienų puikiųjų, kur po lapais gretimai buvo stalas ir namai“. Išsigandusi, kad taip nenutiktų, puolu agurkus žiemai raugti. Buvau pamiršusi, kad agurkėlius ne tik marinuoti galima, o dar ir rauginti jie labai skanūs. Puolu į daržą ir prisiskinu puokštę prieskoninių žolių (vienam trijų litrų stiklainiui):

vienas gražiai nuaugęs krapas,

1-2 krieno lapai (priklauso nuo dydžio),

8 juodųjų serbentų lapai,

8 vyšnių lapai,

2 ąžuolo lapai.
Išsiraunu česnako galvutę ir stiklainiui atlaužiu 2 skilteles.

   Aš tų žolių prisiskinu tikrai ne vienam stiklainiui agurkėlių pasiraugti :)

  Tuomet kruopščiai soda išplaunu  stiklainius bei dangtelius ir išdžiovinu saulės atokaitoje. Nuskinu agurkėlius ir nuplaunu (kruopščiai, bet be sodos:). Į kiekvieno stiklainio dugną dedu pusę vienam stiklainiui skirtų  prieskoninių žolių, česnako skiltelę, rikiuoju agurkėlius, glaudžiai, vieną šalia kito - kaip kareivėlius. Sudedu likusias žoles ir vėl kraunu agurkėlius, kol pilnai užpildau  stiklainius. Tuomet 3 litruose šalto vandens ištirpdau 4 valgomuosius šaukštus rupios druskos ir užpilu agurkėlius (vienam litrui vandens reikia 1 kupino valgomojo šaukšto druskos). Kai stiklainis prisipildo sklidinai, agurkėlius uždengiu (uždedu ant viršaus) gabalėliu krieno lapo ir uždarau plastmasiniu dangteliu. Nešu šį turtą į šaltą rūsį - lai rūgsta ir žiemos laukia, o aš, kol dar vasara ir šilta, einu maudytis! :)  

   P.S. Jau spalis. Išrūgo mano agurkėliai. Štai ir rezultatas: