Lars Kepler Hipnotizuotojas

Vienas sakinys:,,Važiuodamas iš automobinių aikštelės, atidarė daiktinę ir ištraukė mažą medinę dėžutę. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio, atidarė dangtelį su spalvinga papūga ir žmogeliuku, paėmė tris tabletes ir greitai nurijo. Turi spėti pamiegoti bent porą valandų, o paskui reikės žadinti Benjaminą ir suleisti jam vaistų."

Žanras: psichologinis detektyvas

Viršelis: Lars Kepler ,,Hipnotizuotojas" (Hypnotisören), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., 624 puslapiai, iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Apie autorių: Tarptautine sensacija tapusio bestselerio ,,Hipnotizuotojas" autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo ,,Hipnotizuotojo" autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“  Kaip teigia rašytojų pora, Larsas Kepleris yra išsilavinęs ir inteligentiškas vidutinio amžiaus skandinavas. Jis nešioja akinius, vilki švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir augina barzdą.

   Stokholme gyvenantys sutuoktiniai Ahndorilai, siurbčiodami arbatą savo namų svetainėje, jį išgalvojo kaip bendrą slapyvardį. Iki tol juodu dirbo kiekvienas sau. Portugališko kraujo turinti Alexandra studijavo Stokholmo teatro akademijoje, vėliau pasirinko literatūrą: išleido tris knygas, dirbo literatūros kritike laikraštyje „Goteborgs Posten“, dėstė universitete ir rengėsi ginti daktaro disertaciją. Alexanderis pirmąjį romaną išleido vos 22-ejų, parašė dar aštuonis romanus ir apie dvidešimt pjesių teatrui bei operai. Geriausias jo romanas „Režisierius“, skirtas Ingmarui Bergmanui, išverstas į vienuolika kalbų.

  Jiedu visada svajojo rašyti kartu,  tad pagalvojo, kodėl nepabandžius?  Pirmiausia jiedu pabandė kartu parašyti knygą vaikams, bet nepavyko: „Be perstojo ginčijomės ir negalėjome rasti kompromiso. Pasirodo, rašyti vaikams gerokai sudėtingiau nei suaugusiesiems.“

   O tada gimė mintis apie detektyvą. Kodėl? Todėl, kad kraujas gerai perkamas? Rašyti detektyvus komerciškai sėkmingiau nei ką nors kita?..Tarp sutuoktinių kompiuterių, darbo kambaryje sustatytų greta vienas kito, lyg geroji dvasia įsitaisė Larsas Kepleris. „Mūsų poroje nė vienas nedominuoja, abu esame lygiavertės asmenybės, tad negalėjome rašyti kurio nors iš mūsų vardu, – žmona dėsto tvirtas skandinaviškas pažiūras. – Reikėjo sukurti trečią asmenį. Iš pradžių gimė Lota Kepler, tačiau aš niekaip neįžvelgiau jos paveikslo. O juk privalau žinoti, kaip atrodo žmogus, į kurį ketinu įsikūnyti!.. Mintis persmelkė kaip žaibas: „Tai visai ne Lota, o Larsas Kepleris, vyriškis su barzda ir akiniais“, – pareiškiau vyrui. Ir jis neprieštaravo.“
    Keplerio pavardę pora pasiskolino iš garsaus vokiečių astronomo Johanneso Keplerio. O Larsas – duoklė Švedijos žurnalistui, detektyvų genijui Stiegui Larssonui, sukūrusiam trilogiją „Mergaitė su drakono tatuiruote“, atminti. Ahndorilai nė nebando išsisukti nuo Larssono šešėlio ir visai nepurkštauja pavadinti jo sekėjais. „Po Stiego mirties literatūros pasaulyje liko didelė spraga, – pabrėžia Alexanderis. – Mudu su žmona jo nepakeitėme, bet spragą, rodos, sumažinome.“

  Kai knyga buvo baigta, autoriai ją gana drąsiai nusiuntė Švedijos leidybos gigantui „Bonnier“. Pirmoji mintis, šovusi rankraštį perskaičiusiam leidėjui, – kad į rankas pateko stulbinamas bestseleris. Antroji – kad jį parašė visiškas beprotis. Išsigandęs leidėjas primygtinai reikalavo sužinoti, kas tas Larsas Kepleris, mandagiai su juo bendraujantis vien elektroniniu paštu. Ramybės dėlei Ahndorilai jam atskleidė savo tapatybę, bet nuo visų kitų toliau atkakliai slėpė. „Taip elgėmės tikrai ne dėl to, kad norėjome pažaisti ar pasišaipyti, – tvirtina vienas per kitą. – Tiesiog iki tol jau buvome gana žinomi rašytojai ir nenorėjome, kad naująjį romaną žmonės sietų su Alexandra ar Alexanderiu. Norėjome, kad knygą skaitytų be jokios išankstinės nuostatos.“
   Gražus noras turėjo netikėtų padarinių. „Hipnotizuotojas“ buvo nuvežtas į Londono knygų mugę: viso pasaulio leidėjai, po Stiego Larssono mirties nekantriai laukę naujos švedų žvaigždės, staiga užuodė gardų kąsnelį. Romanas iškart parduotas daugybei šalių.
   Pora susituokė 1996-aisiais, susilaukė trijų dukterų. Kaip sako rašytojai, tvarkos ir nuobodokos rutinos jųdviejų gyvenime išties nestinga. Jie keliasi anksti, trylikametę Sagą, dvylikametę Julią ir aštuonmetę Norą nuveža į mokyklas, o grįžę sėda prie kompiuterių ir ima rašyti. Laisvalaikį juodu taip pat skiria bendrauti su dukromis. Šios, žinoma, nutuokia, kuo užsiima tėvai, tačiau dar nėra skaičiusios nė vienos jų knygos. „Labai norėtų paskaityti, bet kol kas mes joms draudžiame, – tvirtina Alexanderis. – Suprantame, kad vieną dieną tai neišvengiamai nutiks, bet vis tiek dėl to jaučiamės nejaukiai.“
   Honorarų dydžiu pora, savaime suprantama, nesiskundžia. Pripažįsta, kad pinigai svarbūs, bet tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. „Mes rašome, nes mums labai patinka tai daryti", – tikina Alexandra. Tiesa, dabar jiedu gauna tiek, kad galėtų viską mesti ir likusį gyvenimą praleisti kur nors Bora Bora po palme. „Bet – o Viešpatie – kaip būtų nuobodu, – kratosi tokios minties. –  Tikroji laimė mums yra darbas. Savaitgaliais išvažiuojame pailsėti į vasarnamį, bet ir ten rašome. Ir būtume labai laimingi, jei galėtume rašyti iki pat gyvenimo galo.“
   Išsamiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/zurnalas/kas-tas-velnio-nestas-bestseleriu-autorius-larsas-kepleris-kurio-demaskavimas-svedijoje-uzgoze-princeses-suzadetuves-159-417531

    Siužetas: Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį...



  Mano nuomonė: Lengvai skaitosi, nors knyga labai stora, galima neatsitraukiant per kelis vakarus sugraužti :) Įdomus, netikėtas siužetas. Skaitydami detektyvą visada spėliojame, kas galėtų būti nusikaltėlis, šiame romane jį nuspėti buvo sunku, gal net neįmanoma, nes jų buvo ne vienas.

  Kita vertus, knygoje daug betikslių aprašymų, kuriuos išbraukus, romano kokybė nenukentėtų. Per daug siužetinių linijų, jos neišbaigtos (knygos pradžioje susipažįstame su Josefu, vėliau jis lyg ir pamirštamas, atsiranda vaikų gaujos ir, detaliai neišplėtojant siužeto, jos taip pat nustumiamos į antrą planą ir pan.), gerai, jei knygos gale visos tos linijos susijungtų viename taške, bet ne... Iš pateiktos medžiagos galima būtų parašyti bent dvi knygas, mažiausiai :)  Pagrindiniu herojumi įvardijamas detektyvas Jonas Lina, tačiau pastarajam labai jau mažai dėmesio skirta (gal tik šioje knygoje?), visas dėmesys sutelkiamas ties gydytoju Eriku Marija Barku, jo žmona ir sūnumi. Detektyvas Jonas Lina čia lyg tarp kitko...

   Negaliu palyginti šios knygos su Stiego Larssono knygomis (mano gėdai, neskaičiau, mačiau tik filmus), tačiau lyginant su Karin Alvtegen (apie jos knygas rašiau šiame bloge), pastarosios rašytojos detektyvai man įdomesni, juose mažiau blaškymosi tarp siužetinių linijų, daugiau koncentruojamasi į žmogaus psichologiją, priežastis ir pasekmes.
   Jei kas paklaustų, tai skaityti ar ne??? Atsakau - skaityti, jei norite lengvai įkandamos literatūros su šiurpuliukais. Ilgai atmintyje neužsiliks, bet skaityti smagu ;)  

Įvertinimas: 4/5