SARDINIJA: VIEŠBUTIS PALMĖJE ARBA PĖSTUTE PER SENAMIESTĮ (2)

           Pabudome :)

           Žvilgt pro langą - saulė žeme ritinėjas, o gėlės įvairiausius kvapus skleidžia ir akį ryškiausiom   spalvom rėžia!  

Visų internetinių orų prognozių pykčiui - ankstyvą rytą orelis +20, o žadėjo ne daugiau kaip +18 ir dar lietaus. Valio, kad sinoptikai klysta!

 Papusryčiaujame savo naujuose namuose ir į miestą. Tikslas - nuodugniai išžvalgyti senamiestį. Aišku, pasiimame miesto planą ir namų darbus (Lietuvoje kiekviena pasidomėjome apie salą ir jos sostinę).

 

Iš namų darbų:

Sardinija yra antra pagal dydį Viduržemio jūros regiono sala po Sicilijos.

Sardinijoje yra didžiausias procentas žmonių pasaulyje, kurių amžius daugiau nei 100 metų – 100 tūkts. žmonių tenka 22 šimtamečiai.

Sardinijoje yra daugiau nei 7000 priešistorinių archeologinių vietų, datuojamų iki 1000 m. pr. Kr.

Sardinija – vienintelis regionas Italijoje, kuriame nėra greitkelio.

Sardinija yra ,,Prarastasis miestas" - Atlantida, taip teigia vis daugiau mokslininkų.
Klimatas subtropinis, didžiąją metų dalį vyrauja saulėti orai. Žiemą ir pavasarį pučia stiprus, sausas, gaivus vėjas mistralis. Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja tarp 11-17 laipsnių šilumos.

Sardinijos sostinė Cagliari (Kaljaris) įkurta VII a. pr. m. e., manoma - finikiečių, ir pavadintas Caralis, vėliau, kaip ir visa Sardinija, atiteko Romos imperijai. Sardai  savo sostinę vadina Casteddu, kas reiškia reiškia pilį.


Vėtrungės ant daugiabučio stogo

 Mūsų nakvynės vieta buvo kalvos papėdėje, ant kurios patupdyta tvirtovė Castello. Ją pasiekti nusprendėme pėstute. Aišku, žinojome tik kryptį kur link eiti, o tvirtovės sienas pamatėme tik išėję iš namų. Deja, ne taip paprastai mums tą tvirtovę pavyko pasiekti. Lyg ir matome, lyg ir čia pat, bet gatvelė, kuria link jos einame, kažkodėl vis nusuka kitur... :) Teko ne kartą kreiptis pagalbos į miestelėnus, deja, su anglų kalba nelabai čia prasisuksi. Žmonės paslaugūs ir mieli, bet kalba tik itališkai. Net jaunimas. Kaip bebūtų keista, bet vyresni žmonės gal dar daugiau moka angliškai, nei jaunimas. O jau mano anglų kalbos žinios čia buvo tiesiog perfect! Taigi, šiek tiek paklaidžioję ir susipažinę su neturistine miesto dalimi, pasišnekėję gestais su keleta vietinių, pasukome tinkama kryptimi ir, eidamos palei sieną beveik važiuojama gatvės dalimi, pasiekėme Castello - miesto dalį apsuptą gynybinės sienos. Kelias į tvirtovę, kaip ir dera, vedė pro vartus, virš kurių kabojo šviesoforas. Mašinos  zujo tai iš vienos pusės, tai iš kitos, tad įeiti pro juos nebuvo taip paprasta (aišku, patekti į  senamiestį galima ne vien pro šiuos vartus. Bet tai mes sužinojome vėliau). Nuo kalno atsivėrė puiki vaizdo į įlanką panorama. Vėliau matėme dar ne vieną ir tikrai puikesnį vaizdą. Bet tuomet...

Castello

    Pasigrožėję panoraminiais vaizdais, užsukome į Cittadella del Musei, kur įsikūrę muziejai, Cagliari

 

universiteto biblioteka bei Istorijos ir kultūros departamentas. Visi šie pastatai sutelkti dideliame plote ant kalvos. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome senaisiais pastatais, žydinčiais augalais ir miesto vaizdais. Muziejuose nebuvome - tokį sprendimą priėmėme jau kelionės pradžioje.



Cittadella del Musei







Torre di San Pancrazio



 

 

 

 

Toliau traukėme gilyn į senamiestį.

 Iš namų darbų:  Šv. Pankratijaus bokštas (Torre di San Pancrazio) - aukščiausias pastatas Cagliari. Bokštas pastatytas 1305 metais aukščiausioje kalvos vietoje, maždaug 130 m. virš jūros lygio, architektas Giovanni Capula. Paskirtis - apsaugoti miesto gynybinės sienos šiaurinį įėjimą.  Buvo naudojamas kaip sandėlis, nakvynės namai ir net kalėjimas.

   Kol žiopsojom į bokštą už nugarų pasigirdo šurmulys. Atsisukam - o ten  foto sesija vyksta, tai aš taip pat pabuvau paparaciu ir  padariau kelias nuotraukas :)
 

   Neskubant toliau žygiavome siauromis senosios tvirtovės gatvelėmis. Tokiomis siauromis, kad pravažiuojanti mašina mus prispausdavo  prie sienos. Tada ir supratome, kodėl Cagliari labai mažai didelių automobilių - jie tiesiog čia netilptų ;)

 

 

 

 

Seni namai, kai kurie visiškai apgriuvę, mums kėlė susižavėjimą, išdžiaustyti, vėjyje besiplaikstantys skalbiniai nuteikė romantiškai, prie raižyto medžio masyvių durų prikaltos apdulkėję pašto dėželės dvelkė retro... Savo mieste mes tų detalių net nepastebime, o jei pastebime, tai jos kelia netvarkos pojūtį. O čia visai kitaip. Čia Italija, atostogos, atsipūtimas...

 Kiekviena gatvelė išeina į atvirą erdvę - apžvalgos aikštelę, iš kur atsiveria fantastiniai miesto vaizdai

 arba į aikštę su istoriniais pastatais ar bažnyčiomis. Taip netikėtai atradome Cagliari katedrą, nuostabiai šviesią ir gražią, pasipuošusią gėlėmis ir atvirą tiek tikintiesiems, tiek miesto svečiams.

Šv. Liuciferio koplyčia

Katedros fasadas
ir pagrindinio altoriaus interjeras

   

  

   Iš namų darbų: Cattedrale di Santa Maria Assunta, pagrindine Cagliari bažnyčia tapo jau XIII amžiuje. Nedaug kas belikę iš to laikotarpio - varpinė, dvejos šoninės durys, Šv. Jėzaus Širdies koplyčia. XVII a. bažnyčios vidus bei fasadas buvo atnaujinti pagal tuo metu vyravusį baroko stilių. Tris šimtmečius dėvėjęs baroko rūbą, 1930 m. bažnyčios fasadas dar kartą buvo patobulintas, dabar jau pagal neoromaninės architektūros kanonus. Katedroje yra 12 šoninių koplyčių, o po pagrindiniu altoriumi yra XVII a. kripta, į kurią veda marmuro laiptai. Kriptoje įrengti foje ir 3 koplyčios.  Manoma, kad kriptos 179 nišose ilsisi 292 kankinių palaikai.
 

 

  

  Kiek atvėsę Cattedrale di Santa Maria Assunta toliau patraukėme per senamiestį. Tikslo pamatyti kažkokį konkretų objektą mes neturėjom, todėl galėjom laisvai vaikščioti raizgytom gatvelėm ir įsukti  į bet kurį mums patikusį kiemą ar prisėsti ant suoliuko smagaus poilsio ir apžiūrinėti tokius pat žioplinėtojus kaip ir mes :)  Taip atsipūtusiai leidžiant laiką gali daug ką pamatyti, pvz. bežiūrint į miesto panoramą iš apžvalgos aikštelės atradome, kad tolyje stūksanti kalva yra žmogaus veido formos, o gražus ažūrinis balkonėlis vargu ar galėtų būti Džiuljetos pasimatymų vieta :)

   Pakeliui pasitaikius kokiai nedidelei parduotuvėlei, ar meno dirbtuvėlei būtinai į jas užsukdavom. Ko tik ten nėra - vienose eksponuojami studentų darbai, kitose bažnytinės relikvijos, dar kitose pamatai kaip žiedžia puodus ar antikvarinėm smulkmenom prekiauja. Vienas smagumėlis!

   Tose parduotuvėlėse supratome, kodėl  italai skalbinius džiauna lauke - patalpose nebuvo jokios ventiliacijos. Jautėsi vėsa net karščiausią dieną, todėl drabužiai nedžiūtų, o tiesiog pelytų. Net neužeinant į patalpos vidų, o tik praeinant pro atdaras duris, padvelkdavo drėgna vėsa.

  Galop gatvelės pradėjo leistis žemyn, supratome kad einame link įlankos, į Marina (uosto) rajoną. Tą pojūtį patvirtino ir atsivėręs uosto vaizdas.

   Iš namų darbų: Marina buvo urbanizuota daugiau nei prieš du tūkstančius metų, ir šio rajono gyvenimas visada buvo orientuotas į uostą. Cagliari jūrų uostas – vienas didžiausių ne tik Italijos, bet ir Viduržemio jūros baseino uostų. Cagliari uostas yra pagrindinis miesto akcentas, įkurtas jis daugiau nei prieš 2000 metų finikiečių. Nuo pat įkūrimo iki šių dienų į jį plaukia laivai iš viso pasaulio. Dabartinė uosto teritorija suskirstyta į 2 dalis (Istorinis uostas ir Kanalo uostas).  Istorinis uostas išsidėstęs krantinėje palei Via Roma.  

 Erdvi Via Roma, su didžiuliais pastatais, kurių arkadose įsikūrę kavinės ir parduotuvės, vienoje pusėje, o kitoje pusėje skalauja įlankos vandenys. Via Roma važiuojamosios dalies priešpriešines eismo juostas skiria pėsčiųjų alėja, apsodinta žydinčiais medžiais ir palmėmis.  O palmėse savo būstus įsirengę benamiai ar įkyrūs prekeiviai iš Afrikos. Pajuokavome, kad be reikalo viešbutį išsinuomojome - laisvų palmių dar buvo :)



Ši palmė jau užimta

Taigi, įžengę į Via Roma ir pamatę daugybę kavinių prisiminėme, kad šiandien dar nevalgėme (na, tik pusryčiavome. Stipriai.). Pradėjome žvalgytis į valgiaraščius, kažkaip niekas neviliojo. Vienos valgiaraštyje pastebėjome, jog čia galima atsigerti namų vyno. Prisėdome. Deja, padavėja paaiškino, kad šiuo metu namų vyno dar neturi. Tai mums buvo akstinas išeiti ir ieškoti kitos vietos. Apsukome ne vieną ratą, kol išsirinkome vietelę, kuri mums buvo prie dūšios ir gomurio. Tai nedidelė kavinukė, toliau nuo prabangios Via Roma,  kažkurioje siauroje Marina gatvelėje su 4 staliukais lauke. Neprabangi, staliukai dengti ceratinėmis staltiesėmis ant kurių užklotos popierinės servetėlės, tačiau jauki. Prie staliukų daugiausia pietavo vietiniai. Patiekalus galima išsirinkti iš turistinio meniu (mūsuose - kompleksiniai pietūs),  iš valgiaraščio ar iš patiekalų, išdėliotų baro vitrinoje. Mes, maloniai pasišnekučiavę su darbuotojais, pasirinkome turistinį meniu už 10 eurų: lazanija, gėrimas (tarp vyno, alaus ir vandens išsirinkome alų) ir kava. Pavalgę vėl patraukėme link Via Roma ir įlankos. Apžiūrėjome jachtas, laivelius ir žvejus.
 

   Patraukėme Via Roma tolyn Villanova rajono link. Praėję kelias gatves atsidūrėme prieš didžiulę akmeninę tvorą, kuri juosė kapines. Vartai buvo uždaryti, baigėsi darbo laikas. Pro vartus buvo matyti seni paminklai ir didžiuliai plotai apsodinti kiparisais. Suintrigavo, nusprendėme, kad būtinai aplankysime kitą dieną.  Šalia kapinių buvo vartai, pro kuriuos matėsi keliukas į kalną, apaugusį kaktusais. Aišku, reikėjo patikrinti.

 Vos tik įžengę pro vartus susidūrėme su galybe kačių, kurias šėrė vietinė valkatėlė. Kiek teko pastebėti vėliau, katės ir šunys čia mylimi ir globojami. Tuokart aplenkę  jas, keliuku užkopėme į kalną. 

 Iš čia atsivėrė vaizdas tų vietų, kurias šiandien išvaikščiojome.  Nors gražiai atrodė Castello bokštai, tačiau netoliese besirenkančios ,,smagaus" jaunimo kompanijos nekėlė didelio noro užsibūti čia. Tuo labiau, kad jau vakarėjo. Pirmą ir vienintelį kartą pasijutome nesaugiai šioje saugiausioje Italijos vietoje ;)

 

Castello vaizdas

 Nusileidę, palei kapinių sieną patraukėme namų link. Tai žemėlapiu pasivadovaudamos, tai žmones pašnekindamos, atrodo, skuodėme teisinga kryptimi. Pakeliui akį patraukė senovinis statinys - ne tai bažnyčia, ne tai koplyčia, bet jau temo ir buvome pavargę, nutarėme - tiek to. Tik gatvę įsidėmėjau Šv. Liuciferio (San Lucifero). O pasirodo, aplenkėme ir neužsukome į vieną iš Cagliari įžymybių - San Saturino kompleksą.

   Bet užtatai pakeliui užsukome į minimarket - juk duonos, sūrio, pesto ir vyno reikėjo nusipirkti.  Apsiprekinę pasiekėme namučius ir džiaugėmės galėdamos ištiesti per dieną pavargusias kojas. Ačiū joms ;) Pavakarieniavome ir į lovytes! Ir sapnavome... naktinį Cagliari.
 

 

SARDINIJA: BIM-BIM ARBA PIRMAS VAKARAS SARDINIJOJE (1)

     Ech tas laikas, nespėji mirktelėti, atrodo, o žiū, jau daugiau kaip mėnuo praėjo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą varčiau blogo puslapius. Atostogos... Poatostoginė depresija... Pavasaris... Sodininkystės ir daržininkystės įgūdžių paieškos... ir kitos priežastys, kurios pagaliau išnyko, išgaravo, dingo ir aš vėl čia :)

    Tai va, ATOSTOGOS! Jei perfrazuosime žinomą posakį iš ,,Kaukazo belaisvės", tai atostogauti gera, o gerai atostogauti dar geriau. Susirinkome 4 draugelės ir nusprendėme, kad nusipelnėme gerų atostogų. Pasitelkėme Ryanair pigių skrydžių bendrovę, pasižvalgėme po  booking.com valdas ir supratome -  SARDINIJA mūsų laukia :)

   Balandžio 9 d. iš apsiniaukusio ir snieguoto Kauno oro uosto pakilo lėktuvas, kuris mus nuskraidino į Cagliari, Sardinijos sostinę. Neįtikėtina, bet po poros valandų skrydžio atsidūrėme šiltoje Italijoje. Nusileidome apie 11 val. vakaro, išlipome iš lėktuvo ir，o stebukle, nereikia striukės, nereikia šiltų batų，nereikia šalikų! Temperatūra, spėjam, buvo  apie + 18.  Smagumėlis! Dabar, kai už lango žydi obelys, sunku patikėti, koks šokas mums buvo toks temperatūrų skirtumas ir tokia neteisybė - kai Lietuvoje šildymo sezonas kišenes tuština,  čia, Sardinijos saloj, jau  vasara kvepia. 

 

   Prisiuostę  vasaros nakties kvapų pradėjome ieškoti rožinės (,,pink") mašinytės, kuri  turėjo mus nugabenti į  laikinus namus (šią paslaugą buvome užsisakę iš anksto, nes pabijojome naktį klaidžioti po nežinomą miestą). Deja,  visi mūsų lėktuve skridę keleiviai išsivažinėjo - kas miesto transportu, kas privačiai ar taksi - o mūsų laukiančios ,,pink" mašinytės kaip nėr, taip nėr. Jau ėmėme galvoti, kad teks šalia ,,bomžų" ant žolytės prigulti, kai prie mūsų prilėkė smulkutė moterytė ir pradėjo berti greitakalbe: ,,Ciao, il mio nome è Leticia, io non parlo inglese, si potrebbe parlare italiano, io vi porterà fino all'hotel". Mes supratome, kad mus surado ir nuveš į viešbutį! Tuomet Leticia nusivedė mus prie mažutės mašinytės (kitaip to automobilio ir nepavadinsi, tik mašinyte, įtariu ,,Fiat", bet gerai neįsižiūrėjau :), į kurią vos susigrūdome ir dar porą lagaminų sau ant kelių susikėlėme, nes į bagažinę nebetilpo. Įsitaisiusi prie vairo Leticia pradėjo italų kalba dėstyti mums, kad nuveš į recepciją, ten užsiregistruosime, paskui parodys, kur  gyvensime. Su kiekvienu mūsų klausimu ji skambino Alexandro, kuris mums tas pačias tiesas aiškino angliškai. Recepciją pasiekėme po kokių 15 min., sėkmingai atlikome visus formalumus ir Leticia pasakė, kad eisime į ,,bim-bim".  Supratome, kad į apartamentus, tačiau kodėl ji taip juos pavadino ir po šiai dienai tiksliai nežinome. Apgyvendino mus visai netoli biuro, gyvenamo namo 1-ame aukšte. Tai erdvus 3 kambarių butas su bendra virtuve-valgomuoju. Kiekvienas  kambarys įrengtas kaip apartamentai ir išnuomotas turistams.

 



  

 Mūsų kambarys buvo keturių lovų  su minimalia vonios-dušo patalpa. Tiesa, dušas buvo tokio dydžio, kad, sulenkus ranką, alkūnė išlįsdavo už dušo užuolaidos ir vanduo pradėdavo taškytis ant vonios grindų. Bet mums buvo gerai, svarbu, kad atostogos, kad šilta ir įspūdžių kupinos dienos dar prieš akis. Atsisveikinę su Leticia, puolėme kraustyti lagaminus ir krauti ant stalo iš Lietuvos atsivežtas gėrybes.

   Šiek tiek pavakarojome ir, net nenusiėmę šypsenų nuo veidų, panirome į palaimingą miegą.  Iki rytojaus, Sardinija!

Sotus troškinys

   Atostogos! Šiandien neinu į darbą, bet kraunuosi lagaminą. Atostogos! Išvykstu, kur šilta, kur žalia, kur jūra - į Sardiniją! Bet apie tai vėliau, grįžus. Dabar dar noriu pagaminti troškinį, kuris bent šiek tiek paguostų snieguotoje Lietuvoje likusią dukrą ;)

   Tai va.  0,5 kg. kiaulienos kumpio supjaustau nedideliais gabaliukais ir apkepinu. Supjaustau 2 svogūnų galvas ir 5-6 pievagrybius. Juos taip pat apkepu aliejuje. Pabarstau šiek tiek maltų pipirų ir druskos. Nulupu 3-4 bulves, supjaustau ketvirčiais ir sumetu į troškinimo puodą. Ant viršau supilu svogūnus su grybais ir mėsytę. Visa tai užpilu vandeniu (kad puodas būtų pilnas), įmetu lauro lapų, pipirų, kubelį sultinio ir palieku troškintis, kol išvirs bulvės. Tuo laiku supjaustau ketvirtadalį kopūsto, morkytę, papriką, cukiniją (šiuo kartu neturėjau). Nuplikau 3-5 pomidorus. 

   Kai išverda bulvės, sumetu supjaustytas daržoves, išskyrus pomidorus. Paskanauju, ar visko pakanka, jei skonis prėskas, dar įberiu prieskonių. Patroškinu apie 20 min.  Tuomet sumetu pomidorus, jei noriu prašmatniau, troškinį paskaninu keliais šaukštais grietinės ir mairūnu. Viską atsargiai išmaišau, dar patroškinu 10 min. ir - skanaus, dukryte! 

Paprasta, nebrangu, sotu.

Jo Nesbø ,,Gelbėtojas"

Viršelis. Jo Nesbø ,,Gelbėtojas" (Frelseren), Baltos lankos, 2012, iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė.

Autorius. Jo Nesbø  – tarptautiniu mastu pripažintas kriminalinių romanų norvegų rašytojas. Jo pirmasis romanas buvo išspausdintas Norvegijoje 1997 metais ir iškart tapo sensacija. Jo Nesbø  išleido jau devynias knygas, kurių pagrindinis herojus detektyvas Haris Hūlė.

   Nesbø gimė (1960.03.29) ir gyvena Osle,  jis baigė “Norwegian School of Economics”, po jų dirbo finansų srityje. Po darbo jis atsipalaiduodavo rašydamas ...dainas, todėl pasitaikius galimybei jis su jaunu džiazo bosininku įkūrė grupę Di Derre ir kurį laiką derino darbą finansų srityje ir grupės pasirodymus. Bet pervargęs nuo tokio ritmo, pasiėmė 6 mėnesius atostogų ir iškeliavo į Australiją, kur, būdamas 37 metų,  parašė savo pirmają knygą “The Bat”. Kūrinys buvo puikiai sutiktas kritikų ir skaitytojų. Už jį autorius gavo Stiklinį raktą - premiją, skiriamą geriausiam skandinavų detektyvų rašytojui, taip pat prestižinį Riverton apdovanojimą - jis teikiamas geriausiam Norvegijos metų kriminalinio kūrinio autoriui.
Interviu su Jo Nesbo galima pasiskaityti http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-11-19-jo-nesb-net-neramu-kaip-man-viskas-sekasi/110392 .

 Jo Nesbo bibliografija:

• Flaggermusmannen (1997) (English: The Bat, 2012)
• Kakerlakkene (1998) (English: Cockroaches, 2013)
• Rødstrupe (2000) (English: The Redbreast, 2006)
• Sorgenfri (2002) (English: Nemesis, 2008)
• Marekors (2003) (English: The Devil's Star, 2005)
• Frelseren (2005) (English: The Redeemer, 2009)
• Snømannen (2007) (English: The Snowman, 2010)
• Panserhjerte (2009) (English: The Leopard, 2011)
• Gjenferd (2011) (English: Phantom, 2012)
• Politi (2013) (English: Police, 2013)
• Karusellmusikk (2001) – short stories
• Det hvite hotellet (2007) (English: The White Hotel)
• Hodejegerne (2008) (English: Headhunters)
• Sønner (2014)
• Doktor Proktors prompepulver (2007) (English: Doctor Proctor's Fart Powder)
• Doktor Proktors tidsbadekaret (2008) (English: Doctor Proctor's Fart Powder: Bubble in the Bathtub)
• Doktor Proktor og verdens undergang. Kanskje (2010) (English: Doctor Proctor's Fart Powder: Who Cut the Cheese? also known as Doctor Proctor's Fart Powder: The End of the World. Maybe)
• Doktor Proktor og det store gullrøveriet (2012) English: Doctor Proctor's Fart Powder: The Great Gold Robbery).

 Trumpai. ,,Gelbėtoją" pastebėjau šių metų Knygų mugėje. Pasidomėjau anotacijomis, autoriumi, skaitytojų nuomone ir nutariau - skaitysiu. Neapsigavau. Atradau dar vieną detektyvų autorių iš Šiaurės šalių (rašiau, kaip atradau K. Alvtegen). Tai pirmoji mano pažintis su norvegų rašytojo Jo Nesbø kūryba. Nesu skaičiusi nei ,,Raudongurklė", nei ,,Pentagrama". Šias knygas sieja pagrindinis veikėjas policininkas Haris Hūlė, tačiau istorijos, pasakojamos knygose, tarpusavyje nesusiję, todėl nieko nepraradau su Hariu susipažinusi paskutinėje trilogijos dalyje :)

   Pasakojimas prasideda prieš 12 metų įvykdytu nusikaltimu - Gelbėjimo  Armijos stovykloje išprievartaujama 14-metė mergaitė. Po įžangos skaitytojas vėl atsiduria dabartyje, kur per Šv. Kalėdas Oslo viduryje, aikštėje nušaunamas Gelbėjimo Armijos savanoris, dalinantis labdaringą sriubą. Žudikas, atlikęs darbą, planuoja išskristi iš Oslo, tačiau dėl blogo oro atšaukiami visi reisai. Laukdamas savo lėktuvo jis laikraštyje perskaito apie žmogžudystę ir supranta, kad nušovė ne tą žmogų. Jis vėl grįžta į miestą ieškoti tikrosios aukos. Gelbėjimo Armijos savanorio žmogžudystę imasi tirti Oslo kriminalinės policijos inspektorius Haris Hūlė - atsiskyrėlis, girtuoklis, tačiau nepakeičiamas darbuotojas narpliojant sudėtingas kriminalines bylas.

   Romano pradžioje buvo sunku susigaudyti, atsirinkti kas prie ko  - daug herojų, daug, lyg ir tarpusavyje niekuo nesusietos, medžiagos.  Pykau, kad negaliu susikoncentruoti, pasimetu tarp personažų, tačiau knygos padėti negalėjau, ji traukė kaip magnetas. Ir pasiteisino. Kuo toliau skaičiau, tuo daugiau žavėjo rašymo stilius, prisijaukinau herojus ir su didžiausiu malonumu pasidaviau autoriaus vedama po tamsius Oslo skersgatvius ir ne ką šviesesnius personažų gyvenimus, kol visos istorijos aiškiai ir logiškai sugulė į vieną motyvuotą nusikaltimo paveikslą.

Jo Nesbø tikrai žino, kokiais būdais išlaikyti dėmesį.  Supratau, ši knyga tai  mano pažinties su  Hariu Hūle pradžia.

Įvertinimas. 5/5

M.H. Clark ,,Nesidairyk atgal"

Viršelis. Mary Higgins Clark ,,Nesidairyk atgal", Alma litera, 2010, žanras - detektyvas.

Autorius. Amerikiečių rašytoja M.H. Clark kuria psichologinio trilerio romanus. Yra parašiusi 42 tokio pobūdžio knygas. Rašyti pradėjo dar ankstyvoje jaunystėje, nors tai ir nebuvo pagrindinis pajamų šaltinis - dirbo sekretore, redaktore, stiuardese.  Detektyvinius romanus rašyti pradėjo jau brandžiame amžiuje. Jos knygos sulaukė skaitytojų ir kritikų pripažinimo visame pasaulyje ir pateko į skaitomiausių knygų sąrašus. M.H. Clark yra daugelio prestižinių premijų lauretė, JAV detektyvų rašytojų asociacijos prezidentė, jos vardu pavadintas vienas svarbiausių apdovanojimų geriausiems trilerių rašytojams.

Trumpai.  Nekilnojamo turto agentė Leisė Farel, pardavinėdama butą, tampa savo klientės žmogžudystės liudininke. Ir ne tik - ji pažada mirštančiai buto savininkei perduoti  dukters dienoraštį jos tėvui. Todėl Leisė nuslepia dienoraštį nuo policijos. Taip ji tampa nusikaltėlio, medžiojančio dienoraštį, taikiniu bei policijos įtariamąja. Knyga skaitosi labai lengvai, tiesiog verčiasi puslapis po puslapio, siužetas neįmantrus, intriga nuspėjama... Žodžiu, tai smagus vieno vakaro skaitinys, kurį perskaitai, padedi ir pamiršti apie ką ten buvo rašyta.

Įvertinimas: 3/5

Deja Vu. Vilnius 1974-1990

,,Kodėl praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Vilnius atrodo gražesnis negu dabar? Atsakymas paprastas - todėl, kad ten gyvena mūsų jaunystė."

Viršelis. Inga Liutkevičienė ,,Deja Vu. Vilnius 1974-1990", Vaga, 2012, žanras - žurnalistinė publicistika

Autorius. Lietuvos žurnalistė, dirbusi ne viename Lietuvos  dienraštyje, nuo 2010 m. - nepriklausoma žurnalistė. Ji yra knygų Galina Dauguvietytė ,,Perpetum mobile" bei ,,Post scriptum" ir dar daugelio kitų sudarytoja.

  Trumpai. Paėmusi šią Ingos Liutkevičienės knygą pirmiausia peržvelgiau nuotraukas. Štai namas, kuriame gyvenau vaikystėje, štai gatvė, kuria ėjau į mokyklą, Jaunimo sodas, kurame žaidžiau su draugais...  Tai buvo taip seniai, kažkuriame laike ,,ir atrodo, kad mergina, stovėjusi eilėje prie tamsiai pilko, šiurkštaus tualetinio popieriaus ar šokoladu glaistytų lietuviškų sūrelių, buvau ne aš, o kokio nors filmo herojė. Apima tarsi atvirkštinio deja vu jausmas - nors ten buvai, bet lyg ir nebuvai..."

   Taigi, ši knyga apie mano jaunystės Vilnių, kurio jau nebėra, bet kuris mano prisiminimų kertelėse išliks visada gyvas. Manau, kad įdomiausia ją skaityti vidutinio amžiaus vilniečiams, nes, perskaičius sakinį,  taip ir  norisi sušukti: taip, taip, atsimenu, taip ir buvo ... 

   Knygos autorė apie tuometinį Vilnių kalbasi su buvusiu Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku (dabar jį galėtiume vadinti Vilniaus meru) Algirdu Vileikiu.  Knygoje susipina herojaus prisiminimai, pastebėjimai, įspūdžiai bei  autorės lyriniai intarpai. Knyga parašyta lengvu stiliumi, daugelis to meto įvykių apgaubti šviesia ironija ar perteikti su švelniu humoru, nėra jokios politikos, jokių pasvarstymų už ar prieš. Yra tik kažkur matyto miesto paveikslas juodai baltose fotografijose.... 
   Įvertinimas. 5/5

 

Saulėtas svogūnų pyragas

   Velykos! 

Šviesus pavasario rytas, virtuvėje žaidžia saulės zuikučiai, garuoja kava ir šypsosi tau mieli žmonės...

Svajonės... Šį šeštadienio rytą nubudusi pirmiausia pamačiau baltas obelų šakas už lango. Ne nuo žiedų baltas, nuo sniego ... Saulėtos svajonės sudužo, kai gabalais krisdamas sniegas net katinus susigūžti privertė.

                                                                

 

Tačiau žinau, kad pavasaris vis tiek ateis - anksčiau ar vėliau, bet ateis. Todėl skubu į virtuvę ir puolu kepti, virti, marginti kiaušinius ir visais kitais man žinomais būdais kviesti pavasario Velykas. 

Kepu visų namiškių pamėgtą  pyragą. Apvalų ir geltoną. Saulėtą svogūnų pyragą.

    Tešlai reikia apie 50 g. ,,Džiugo" sūrio, 100 g. sviesto arba margarino, 1 kiaušinio, apie 150-200 g. miltų ir žiupsnelio druskos (druskos galima ir nedėti). Ant stalo suberiame miltus, rupia trintuve įtarkuojame sviestą ir įmušame kiaušinį. Suberiame druską. Visa tai dideliu virtuviniu peiliu kapojame iki miltais aplips visas sviestas. Tuomet įberiame tarkuotą sūrį ir suminkome vientisą tešlą, kurią valandai dedame į šaldytuvą.  (paslaptis tinginukams, kuria kartais ir pati naudojuosi - pagrindui galima imti šaldytą bemielę tešlą).

   Kol tešla stingsta, ruošiame įdarą. Nulupame 6-8 svogūnų galvas, supjaustome ir pakepiname aliejuje.    Apie 200 g. rūkytų lašinių su raumenuku supjaustome kubeliais ir pakepiname. Kepintus svogūnus ir lašinukus sumaišome, padruskiname, paskaniname pipiriukais, įberiame saują kmynų (kas mėgsta, kmynus gali keisti kuminu).   Ištraukiame tešlą iš šaldytuvo, iškočiojame ir išklojame kepimo indo dugną ir kraštus. Supilame atvėsusį įdarą ir jį apipilame plakiniu (1 didelis  kiaušinis, 200 g. natūralaus jogurto, 1 šaukštas krakmolo, šiek tiek druskos).  Viršų apibarstome tarkuotu sūriu (nebūtina, tik jei norite) ir kepame iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 min. Valgome karštą arba šaltą.

Skanu visaip! Mano namuose šis pyragas dingsta akimirksniu :)

Makaronų apkepas arba neitališka lazanija

  Savaitgalis...

  Ilgai miegame, tingiai keliamės ir turime daug gražaus laiko pafantazuoti virtuvės tema. 

Tačiau šiandien nefantazuosiu, tiesiog pradžiuginsiu dukrą, kepsiu lazaniją. Ne kartą ji yra sakiusi, kad mano lazanija skensnė net už kavinėje valgytas. O tai jau komplimentas!

  Pradžiai šiek tiek istorijos. Lazanija (it. Lasagna) tai apkepas gaminamas iš makaronų lakštų, maltos mėsos, sūrio, daržovių ir pomidorų padažo.

Yra keletas lazanijos kilmės teorijų. Viena jų, kad lazanija kilusi iš  senovės graikų makaronų patiekalo, vadinto laganon. Kita teorija teigia, kad romėnai pasiskolino lotynišką žodį lasana/lasanum (reiškiantį virimo puodą) makaronų patiekalui pavadinti. Beje, Ciceronas ypač mėgo lazaniją - ne vien dėl jos skonio, bet ir dėl to, jog buvo minkšta, mat senatvėje garsusis romėnų politikas ir filosofas turėjo bėdų su dantimis... Turint galvoje Romos imperijos dydį, šis patiekalas išplito visoje Europoje, galiausiai pasiekė Didžiąją Britaniją, kur buvo aprašytas kulinarijos knygose. Tai gi, trečioji teorija teigia, kad patiekalas yra XIV amžiaus anglų recepto ,,Loseyn" variantas. Angliškas lazanijos variantas  turėjo neginčijamų panašumų su šiuolaikine lazanija dėl savo sudedamųjų dalių ir makaronų lakštų sluoksniavimo, o skyrėsi tuo, kad nebuvo dedama pomidorų (pomidorų pastos), nes iki Kolumbo Europoje pomidorų tiesiog niekas neaugino.

Kuri teorija priimtiniausia - rinktis jums, nes patiekalo skonis nuo to tikrai nepasikeis :)

Lazanija, kurią gaminu aš, tikrai ne itališkos virtuvės šedevras. Ji supaprastinta ir pritaikyta mano virtuvei ir skoniui. 

  Tad pradedame...

   1-as etapas. Vienoje keptuvėje apkepu 0,5 kg. maltos mėsos (jautiena su kiauliena lygiomis dalimis). Aliejaus nepilu, nes riebalai išsiskiria iš pačios mėsytės.  Kitoje keptuvėje šlakelyje aliejaus apkepinu smulkiai supjaustytą svogūno galvą ir burokine trintuve sutarkuotą morką. Daržoves suverčiu į kepamą mėsos faršą ir visa tai pagardinu žiupsneliu druskos ir maltais pipirais. Baigiant kepti supilu pomidorų padažą (aš pilu apie 200 gr.), viską gerai išmaišau ir palieku vėsti.

  2-as etapas. Tuomet imuosi Bašmelio padažo. Keptuvėje išlydau apie 30 gr. sviesto ir nuolat maišydama suberiu  apie 2 šaukštus miltų (per sietelį). Tuomet pilu pieną (pieną galima keisti grietinėle) ir maišau, maišau, kol masė tampa blynų tešlos tirštumo. Įberiu arbatinį šaukštelį tarkuoto muskato riešuto ar apie 100 gr. tarkuoto ,,Džiugo" sūrio (gali būti ir kitas kietas sūris). Ir maišau, maišau, kol sūris išsilydo.

  3-as etapas. Imuosi sluoksniavimo. Į kepimo indą įdedu du makaronų lakštus (pradžioje apvirdavau, dabar dedu ,,žalius" - dar skaniau, ne taip sutęžta), ant jų užkrečiu apkeptą mėsos faršą su daržovėmis ir visa tai apipilu Bašmelio padažu. Šį procesą pakartoju 4 kartus. Viršutinis sluoksnis turi būti 5-as makarono lakštas, kurį gausiai apipilu likusiu Bašmelio padažu bei užberiu sauja tarkuoto sūrio. 

  4-as etapas. Orkaitę įkaitinu iki 200 laipsnių ir dailiai į ją įstumiu paruoštą lazaniją. Kepu apie 50 min. Gražiai apskrudusį ir gardžiai kvepiantį makaronų apkepą  atsargiai, kad nenusideginčiau pirštelių, ištraukiu iš orkaitės.

 5-as etapas. Lazaniją padalinu porcijomis ir, kaip pasakytų filmo Julie and Julia  herojė Julia Child,

BON APPETIT!

   Beje, apie filmą. Jį man pasiūlė pasižiūrėti vienas žmogus, perskaitęs mano blogą. Ačiū jam! Filmas, aišku nėra kino meno šedevras, tačiau visai maloniai žiūrisi. Tai tikrais faktais paremtas pasakojimas apie kulinariją ir apie blog'ų rašymą, apie sąsajas tarp praeities ir dabarties, apie paprastus dalykus, kurie gali pakeisti visą tavo gyvenimą. Kaip dabar sakoma - filmas subalansuotas moterims, bet gali žiūrėti ir vyrai.

Ypač jei  ant stalo garuoja lazanija!

 P. S. Lazanija buvo iškepta ir filmas pažiūrėtas šeštadienį,  kovo 23 d., todėl nesistebėkite, kad rašau apie savaitgalį :)

Skaitiniai iš Švedijos - Karin Alvtegen

   Šį kartą ne apie maistą...O gal ir apie maistą, tik kitokį. Apie skaitinius, apie iš naujo atrastą skaitymo malonumą...

   Džiaugiuosi, kad vis dar yra bibliotekos, nes visų knygų susipirkti tikrai neįmanoma. Štai buvau Knygų mugėje ir vartinėjau daug knygų - ir tos noriu, ir anos noriu, o ir tą būtų įdomu paskaityti. Gryna bėda, negaliu išsirinkti. Tuomet nusprendžiau - neperku nei vienos, o susidarau norimų perskaityti knygų sąrašą ir einu į biblioteką arba keičiuosi perskaitytom knygom su draugais. Kol kas viskas puikiai sekasi. Prisirinkau krūvą knygų kurias turiu įveikti per mėnesį. 

  Patinka detektyvai, ypač kriminaliniai-psichologiniai romanai. O pastaruoju metu maloniai stebina skandinavų detektyvų autoriai. Pavėluotai atradau (manau, daugelis jau seniai atrado) rašytoją Karin Alvtegen, pelnytai tituluojamą Švedijos detektyvų karaliene. Jos knygą ,,Šešėlis" Kalėdoms dovanų gavo dukra. Visai be jokios išankstinės nuostatos ir susidomėjimo pradėjau ją skaityti. Ir...nepajėgiau atsitraukti.

Viršelis. Karin Alvtegen. ,,Šešėlis", žanras - psichologinis detektyvas, Baltų lankų leidykla,  2010.

Autorius. Švedų rašytoja Karin Alvtegen gimė 1965 m. Ji yra garsiosios Astridos Lindgren giminaitė. Rašyti pradėjo būdama 28-ių, po savo  vyresniojo brolio Magnuso žūties. Kam įdomu, intervių su rašytoja:  http://www.moteris.lt/veidai/k-alvtegen-labai-graziai-idomiai-gyvenu-su-keturiais-vyrais-ir-neturiu-del-to-jokiu-rupesciu.d?id=59673028#ixzz2OSpZ0sCQ

Trumpai. Istorija prasideda, kai savo namuose randama mirusi vieniša senutė, kurios šaldytuvo giliausiame kampe paslėptos Nobelio premijos laureto Akselio Ragnefeldo knygos. Tai pasakojimas apie žmonių tamsiausius gyvenimo užkaborius, apie šlovės ir turtų troškimą bei siekimą bet kokias būdais, apie nuolatinę baimę, kaltę, apie fasadinį ir tikrąjį gyvenimą.

Įvertinimas. 5/5. Būtent ši knyga paskatino susirasti ir perskaityti kitas K. Alvtegen knygas.

Viršelis. Karin Alvtegen ,,Dingusi", žanras - psichologinis detektyvas, Baltų lankų leidykla,  2009.

Trumpai. Pagrindinė veikėja Sibila Forsenstriom yra vienturtė turtuolių fabrikantų dukra, tačiau tiek šeimai, tiek visuomenei ji  „neegzistuoja“, penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų, ji - viena iš Stokholmo benamių bendruiomenės narių.  Bet staiga Sibilą tarsi verpetas įsuka klaikus nusikaltimas – dėl nelemto atsitiktinumo ji tampa ieškomiausiu asmeniu Švedijoje,  atsiduria visuomenės dėmesio ir abejingumo įtampos centre. Knyga įtraukia į įvykių, kartais visai neįtikėtinų, verpetą, romanas paremtas  žmogaus psichologijos išmanymu, jo poelgių analize, priežasčių, kodėl taip įvyko, paieškomis. Manau, Sibilos gelbėtojo pekiolikmečio vaikinuko personažas nėra labai įtikinantis, tačiau puiki rašymo maniera atperka kai kuriuos abejotinus siužeto vingius.  

 Įvertinimas. 4/5. Palyginus su ,,Šešėliu", ši knyga man pasirodė silpnesnė, tačiau noro toliau domėtis K.  Alvtegen kūryba neatšaldė.

Viršelis. Karin Alvtegen ,,Kaltė", žanras - psichologinis detektyvas, Baltų lankų leidykla,  2008.

Trumpai. ,,Kaltės" siužetas prasideda neįtikėtinu nuotykiu, kai Peteriui Brulinui, sėdinčiam Nyleno konditerijoje, nepažįstama moteris įteikia paketą su prašymu perduoti jį vyrui. Ir, nespėjus Peteriui atsitokėti, dingsta. Įteikus paketą adresatui - turtingam verslininkui Ulofui Lundbergui - paaiškėja, kad pakete buvo...pirštas. Neįtikėtina, šiek tiek nereali situacija įtraukia Peterį Bruliną ne tik į paketą siuntusios moters paieškas, bet ir į savęs pažinimo paieškas. 

Įvertinimas. 4/5.  Pastebėjimas - visose K. Alvtegen  knygose, tiesiogiai ar ne, teigiama, kad įvykiai, atvedę vieną ar kitą herojų į tam tikrą situaciją, prasideda šeimoje, kad visų herojų nuopoliai, kančios, nerimas, jų elgesio stereotipai yra nulemti ir atsinešti iš vaikystės.

                    

Šiam kartui apie K. Alvtegen knygas tiek. Dabar įpusėjau skaityti ,,Gėda".  

Be to, kitos knygos taip pat laukia savo eilės. Kelios jų jau perskaitytos, kelios dar ne. Tad visas malonumas - skaitymo ir rašymo - dar priešaky.