Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2013 m. balandžio 10 d., trečiadienis

SARDINIJA: VIEŠBUTIS PALMĖJE ARBA PĖSTUTE PER SENAMIESTĮ (2)

           Pabudome :)
           Žvilgt pro langą - saulė žeme ritinėjas, o gėlės įvairiausius kvapus skleidžia ir akį ryškiausiom   spalvom rėžia!  
Visų internetinių orų prognozių pykčiui - ankstyvą rytą orelis +20, o žadėjo ne daugiau kaip +18 ir dar lietaus. Valio, kad sinoptikai klysta!
 Papusryčiaujame savo naujuose namuose ir į miestą. Tikslas - nuodugniai išžvalgyti senamiestį. Aišku, pasiimame miesto planą ir namų darbus (Lietuvoje kiekviena pasidomėjome apie salą ir jos sostinę).
 
Iš namų darbų:
Sardinija yra antra pagal dydį Viduržemio jūros regiono sala po Sicilijos.
Sardinijoje yra didžiausias procentas žmonių pasaulyje, kurių amžius daugiau nei 100 metų – 100 tūkts. žmonių tenka 22 šimtamečiai.
Sardinijoje yra daugiau nei 7000 priešistorinių archeologinių vietų, datuojamų iki 1000 m. pr. Kr.
Sardinija – vienintelis regionas Italijoje, kuriame nėra greitkelio.
Sardinija yra ,,Prarastasis miestas" - Atlantida, taip teigia vis daugiau mokslininkų.
Klimatas subtropinis, didžiąją metų dalį vyrauja saulėti orai. Žiemą ir pavasarį pučia stiprus, sausas, gaivus vėjas mistralis. Vidutinė metinė oro temperatūra svyruoja tarp 11-17 laipsnių šilumos.
Sardinijos sostinė Cagliari (Kaljaris) įkurta VII a. pr. m. e., manoma - finikiečių, ir pavadintas Caralis, vėliau, kaip ir visa Sardinija, atiteko Romos imperijai. Sardai  savo sostinę vadina Casteddu, kas reiškia reiškia pilį.

Vėtrungės ant daugiabučio stogo
 Mūsų nakvynės vieta buvo kalvos papėdėje, ant kurios patupdyta tvirtovė Castello. Ją pasiekti nusprendėme pėstute. Aišku, žinojome tik kryptį kur link eiti, o tvirtovės sienas pamatėme tik išėję iš namų. Deja, ne taip paprastai mums tą tvirtovę pavyko pasiekti. Lyg ir matome, lyg ir čia pat, bet gatvelė, kuria link jos einame, kažkodėl vis nusuka kitur... :) Teko ne kartą kreiptis pagalbos į miestelėnus, deja, su anglų kalba nelabai čia prasisuksi. Žmonės paslaugūs ir mieli, bet kalba tik itališkai. Net jaunimas. Kaip bebūtų keista, bet vyresni žmonės gal dar daugiau moka angliškai, nei jaunimas. O jau mano anglų kalbos žinios čia buvo tiesiog perfect! Taigi, šiek tiek paklaidžioję ir susipažinę su neturistine miesto dalimi, pasišnekėję gestais su keleta vietinių, pasukome tinkama kryptimi ir, eidamos palei sieną beveik važiuojama gatvės dalimi, pasiekėme Castello - miesto dalį apsuptą gynybinės sienos. Kelias į tvirtovę, kaip ir dera, vedė pro vartus, virš kurių kabojo šviesoforas. Mašinos  zujo tai iš vienos pusės, tai iš kitos, tad įeiti pro juos nebuvo taip paprasta (aišku, patekti į  senamiestį galima ne vien pro šiuos vartus. Bet tai mes sužinojome vėliau). Nuo kalno atsivėrė puiki vaizdo į įlanką panorama. Vėliau matėme dar ne vieną ir tikrai puikesnį vaizdą. Bet tuomet...

Castello
    Pasigrožėję panoraminiais vaizdais, užsukome į Cittadella del Musei, kur įsikūrę muziejai, Cagliari









 
universiteto biblioteka bei Istorijos ir kultūros departamentas. Visi šie pastatai sutelkti dideliame plote ant kalvos. Pasivaikščiojome, pasigrožėjome senaisiais pastatais, žydinčiais augalais ir miesto vaizdais. Muziejuose nebuvome - tokį sprendimą priėmėme jau kelionės pradžioje.


Cittadella del Musei












Torre di San Pancrazio

 
 
 
 
Toliau traukėme gilyn į senamiestį.
 Iš namų darbų:  Šv. Pankratijaus bokštas (Torre di San Pancrazio) - aukščiausias pastatas Cagliari. Bokštas pastatytas 1305 metais aukščiausioje kalvos vietoje, maždaug 130 m. virš jūros lygio, architektas Giovanni Capula. Paskirtis - apsaugoti miesto gynybinės sienos šiaurinį įėjimą.  Buvo naudojamas kaip sandėlis, nakvynės namai ir net kalėjimas.













   Kol žiopsojom į bokštą už nugarų pasigirdo šurmulys. Atsisukam - o ten  foto sesija vyksta, tai aš taip pat pabuvau paparaciu ir  padariau kelias nuotraukas :)
 

   Neskubant toliau žygiavome siauromis senosios tvirtovės gatvelėmis. Tokiomis siauromis, kad pravažiuojanti mašina mus prispausdavo  prie sienos. Tada ir supratome, kodėl Cagliari labai mažai didelių automobilių - jie tiesiog čia netilptų ;)
 
 
















 
 
Seni namai, kai kurie visiškai apgriuvę, mums kėlė susižavėjimą, išdžiaustyti, vėjyje besiplaikstantys skalbiniai nuteikė romantiškai, prie raižyto medžio masyvių durų prikaltos apdulkėję pašto dėželės dvelkė retro... Savo mieste mes tų detalių net nepastebime, o jei pastebime, tai jos kelia netvarkos pojūtį. O čia visai kitaip. Čia Italija, atostogos, atsipūtimas...




 Kiekviena gatvelė išeina į atvirą erdvę - apžvalgos aikštelę, iš kur atsiveria fantastiniai miesto vaizdai



 arba į aikštę su istoriniais pastatais ar bažnyčiomis. Taip netikėtai atradome Cagliari katedrą, nuostabiai šviesią ir gražią, pasipuošusią gėlėmis ir atvirą tiek tikintiesiems, tiek miesto svečiams.


Šv. Liuciferio koplyčia


Katedros fasadas
ir pagrindinio altoriaus interjeras

   

  























   Iš namų darbų: Cattedrale di Santa Maria Assunta, pagrindine Cagliari bažnyčia tapo jau XIII amžiuje. Nedaug kas belikę iš to laikotarpio - varpinė, dvejos šoninės durys, Šv. Jėzaus Širdies koplyčia. XVII a. bažnyčios vidus bei fasadas buvo atnaujinti pagal tuo metu vyravusį baroko stilių. Tris šimtmečius dėvėjęs baroko rūbą, 1930 m. bažnyčios fasadas dar kartą buvo patobulintas, dabar jau pagal neoromaninės architektūros kanonus. Katedroje yra 12 šoninių koplyčių, o po pagrindiniu altoriumi yra XVII a. kripta, į kurią veda marmuro laiptai. Kriptoje įrengti foje ir 3 koplyčios.  Manoma, kad kriptos 179 nišose ilsisi 292 kankinių palaikai.
 
 
  
  Kiek atvėsę Cattedrale di Santa Maria Assunta toliau patraukėme per senamiestį. Tikslo pamatyti kažkokį konkretų objektą mes neturėjom, todėl galėjom laisvai vaikščioti raizgytom gatvelėm ir įsukti  į bet kurį mums patikusį kiemą ar prisėsti ant suoliuko smagaus poilsio ir apžiūrinėti tokius pat žioplinėtojus kaip ir mes :)  Taip atsipūtusiai leidžiant laiką gali daug ką pamatyti, pvz. bežiūrint į miesto panoramą iš apžvalgos aikštelės atradome, kad tolyje stūksanti kalva yra žmogaus veido formos, o gražus ažūrinis balkonėlis vargu ar galėtų būti Džiuljetos pasimatymų vieta :)

 



   Pakeliui pasitaikius kokiai nedidelei parduotuvėlei, ar meno dirbtuvėlei būtinai į jas užsukdavom. Ko tik ten nėra - vienose eksponuojami studentų darbai, kitose bažnytinės relikvijos, dar kitose pamatai kaip žiedžia puodus ar antikvarinėm smulkmenom prekiauja. Vienas smagumėlis!
   Tose parduotuvėlėse supratome, kodėl  italai skalbinius džiauna lauke - patalpose nebuvo jokios ventiliacijos. Jautėsi vėsa net karščiausią dieną, todėl drabužiai nedžiūtų, o tiesiog pelytų. Net neužeinant į patalpos vidų, o tik praeinant pro atdaras duris, padvelkdavo drėgna vėsa.
  Galop gatvelės pradėjo leistis žemyn, supratome kad einame link įlankos, į Marina (uosto) rajoną. Tą pojūtį patvirtino ir atsivėręs uosto vaizdas.



   Iš namų darbų: Marina buvo urbanizuota daugiau nei prieš du tūkstančius metų, ir šio rajono gyvenimas visada buvo orientuotas į uostą. Cagliari jūrų uostas – vienas didžiausių ne tik Italijos, bet ir Viduržemio jūros baseino uostų. Cagliari uostas yra pagrindinis miesto akcentas, įkurtas jis daugiau nei prieš 2000 metų finikiečių. Nuo pat įkūrimo iki šių dienų į jį plaukia laivai iš viso pasaulio. Dabartinė uosto teritorija suskirstyta į 2 dalis (Istorinis uostas ir Kanalo uostas).  Istorinis uostas išsidėstęs krantinėje palei Via Roma.  
 Erdvi Via Roma, su didžiuliais pastatais, kurių arkadose įsikūrę kavinės ir parduotuvės, vienoje pusėje, o kitoje pusėje skalauja įlankos vandenys. Via Roma važiuojamoios dalies priešpriešines eismo juostas skiria pėsčiųjų alėja, apsodinta žydinčiais medžiais ir palmėmis.  O palmėse savo būstus įsirengę benamiai ar įkyrūs prekeiviai iš Afrikos. Pajuokavome, kad be reikalo viešbutį išsinuomojome - laisvų palmių dar buvo :)

Ši palmė jau užimta
Taigi, įžengę į Via Roma ir pamatę daugybę kavinių prisiminėme, kad šiandien dar nevalgėme (na, tik pusryčiavome. Stipriai.). Pradėjome žvalgytis į valgiaraščius, kažkaip niekas neviliojo. Vienos valgiaraštyje pastebėjome, jog čia galima atsigerti namų vyno. Prisėdome. Deja, padavėja paaiškino, kad šiuo metu namų vyno dar neturi. Tai mums buvo akstinas išeiti ir ieškoti kitos vietos. Apsukome ne vieną ratą, kol išsirinkome vietelę, kuri mums buvo prie dūšios ir gomurio. Tai nedidelė kavinukė, toliau nuo prabangios Via Roma,  kažkurioje siauroje Marina gatvelėje su 4 staliukais lauke. Neprabangi, staliukai dengti ceratinėmis staltiesėmis ant kurių užklotos popierinės servetėlės, tačiau jauki. Prie staliukų daugiausia pietavo vietiniai. Patiekalus galima išsirinkti iš turistinio meniu (mūsuose - kompleksiniai pietūs),  iš valgiaraščio ar iš patiekalų, išdėliotų baro vitrinoje. Mes, maloniai pasišnekučiavę su darbuotojais, pasirinkome turistinį meniu už 10 eurų: lazanija, gėrimas (tarp vyno, alaus ir vandens išsirinkome alų) ir kava. Pavalgę vėl patraukėme link Via Roma ir įlankos. Apžiūrėjome jachtas, laivelius ir žvejus.
 

   Patraukėme Via Roma tolyn Villanova rajono link. Praėję kelias gatves atsidūrėme prieš didžiulę akmeninę tvorą, kuri juosė kapines. Vartai buvo uždaryti, baigėsi darbo laikas. Pro vartus buvo matyti seni paminklai ir didžiuliai plotai apsodinti kiparisais. Suintrigavo, nusprendėme, kad būtinai aplankysime kitą dieną.  Šalia kapinių buvo vartai, pro kuriuos matėsi keliukas į kalną, apaugusį kaktusais. Aišku, reikėjo patikrinti.

 Vos tik įžengę pro vartus susidūrėme su galybe kačių, kurias šėrė vietinė valkatėlė. Kiek teko pastebėti vėliau, katės ir šunys čia mylimi ir globojami. Tuokart aplenkę  jas, keliuku užkopėme į kalną. 
 Iš čia atsivėrė vaizdas tų vietų, kurias šiandien išvaikščiojome.  Nors gražiai atrodė Castello bokštai, tačiau netoliese besirenkančios ,,smagaus" jaunimo kompanijos nekėlė didelio noro užsibūti čia. Tuo labiau, kad jau vakarėjo. Pirmą ir vienintelį kartą pasijutome nesaugiai šioje saugiausioje Italijos vietoje ;)

 
Castello vaizdas


 Nusileidę, palei kapinių sieną patraukėme namų link. Tai žemėlapiu pasivadovaudamos, tai žmones pašnekindamos, atrodo, skuodėme teisinga kryptimi. Pakeliui akį patraukė senovinis statinys - ne tai bažnyčia, ne tai koplyčia, bet jau temo ir buvome pavargę, nutarėme - tiek to. Tik gatvę įsidėmėjau Šv. Liuciferio (San Lucifero). O pasirodo, aplenkėme ir neužsukome į vieną iš Cagliari įžymybių - San Saturino kompleksą.
   Bet užtatai pakeliui užsukome į minimarket - juk duonos, sūrio, pesto ir vyno reikėjo nusipirkti.  Apsiprekinę pasiekėme namučius ir džiaugėmės galėdamos ištiesti per dieną pavargusias kojas. Ačiū joms ;) Pavakarieniavome ir į lovytes! Ir sapnavome... naktinį Cagliari.
 



 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą