Balandžio 12 d. Šios dienos planas žlugo nuo paties ryto. Kaip ir buvom numatę, nulėkėm į stotį ir informacijoje pradėjome kamantinėti, kaip pasiekti Barumini miestelį, kada paskutinis autobusas išvyksta atgal į Cagliari. Labai jau norėjome tuos nuragus apžiūrėti. Sunkiai, bet išgavome mums liūdną informaciją. Į Barumini nuvykti galime, bet atgal šiandien grįžti nepavyks - dar ne sezonas ir autobusai nevažinėja. Tai gi, niekur mes neišvykome. Bet apie nuragus šiek tiek informacijos iš namų darbų pateiksiu:
Iki šių dienų pasakojama legenda, apie kadaise šioje, antroje pagal dydį Viduržiemio jūros saloje, gyvenusius milžinus, nusileidusius iš žvaigždžių. Sardinijos gyventojai mano, kad aukštą išsivystymo lygį pasiekę milžinai pastatė iki šiol saloje išlikusius seniausius Europoje išlikusius statinius nuragus (nuraghe). Beveik prieš 4 tūkstančius metų pastatyti 20 metrų aukščio ir 35 metrų pločio nupjauto kūgio formos statiniai iš milžiniškų akmens luitų be jokios rišamosios medžiagos mokslininkams iki šiol kelia daugybę klausimų. Vieni teigia, kad šie kūgiai galėjo atlikti gynybinę funkciją, kiti įžvelgia šventyklų ar gyvenamųjų namų paskirtį. Archeologai mano, kad šių į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktų statinių saloje egzistavo daugiau nei 20 tūkstančių, tačiau išliko tik apie 7 tųkstančius. Vieną jų mes ir norėjome pamatyti, bet deja..
Tai gi, ir nukabinę nosis patraukėme į Cagliari senamiestį. Jei jau taip nepavyko, tai šiandien visą dieną žioplinėsime po miestą t. y. eisime ten, kur kojos neša ir žiūrėsime į tai, už ko akys užklius. Pradžiai išsirinkome gražią, jaukią kavinukę, kurioje ir prisėdome išgerti espresso kavos bei pasidairyti į gatvės gyvenimą.
Mano vienas iš norų jau daugelį metų yra išvykus į svečią šalį atsikelti anksti ryte :))), nueiti į miesto centrą, susirasti jaukią kavinukę, gerti kavą ir stebėti žmones, einančius į darbą. Kaifas! Šiuo kartu noras beveik išsipildė, tik rytas nebuvo jau toks ankstyvas, gal apie 12 val. Tačiau malonumas stebėti buvo tobulas.
Po apžvalginio pasisėdėjimo patraukėme senamiesčio gatvėmis. Dar neišvaikščiotas skersgatvis, naujas kvapas, įdomesnis augalas ar statinys, lange žydinti gėlė ar vėjyje besiplaikstantys skalbiniai, senas automobilis ar stilingai apsirėdžiusi dama - viskas buvo įdomu, viskas žadino mūsų smalsumą.
Taip visai netikėtai sulaukėme pietų meto. Prisiminiau, kad svetainėje Mytrips.lt skaičiau apie ,,barą, esantį nedidelėje aikštėje, kur Via Lodovico Baylle beveik atsiremia į Via Giuseppe Manno".
Pradėjome ieškoti to baro, ieškojome, ieškojome, ieškojome ir štai...pasirodo mes visą laiką aplinkui sukome ratais, ne kartą praėjome pro pietaujančius žmones, kol supratome, kad šis baras ir yra tai, ko mes ieškome :) Laimingos prisėdome ir užsisakėme turistinį kompleksą - gėrimas (vietinis alus), risotto (ryžiai, nežinau su kuo, bet buvo labai skanu), mėsos šmotas, pakeptas ant grotelių ir daržovės (atskiroje lėkštėje su įvairiais užpilais) ir, aišku, puodelis kavos. Visa tai mums kainavo po 12 eurų.
Po sočių pietų patraukėme žioplinėti toliau. Kažkaip pavyko nuklysti toliau nuo centro, kur prasidėjo senų nuosavų namų kvartalai, kur už aukštų sienų driekėsi gražiausio miesto parko-botanikos sodo plotai, į kurį, deja, nepakliuvome, nes dar ne sezonas (jau ne pirmą kartą toks atsakymas tądien mums nuskambėjo). Tai va, bevaikščiojant atokiau nuo turistinių maršrutų jau iš tolo pastebėjome raudoną medį. Atrodė kaip šermukšnis. Priėjus arčiau išvydome mums dar nematytą medį, be galo egzotišką. Kaip jis vadinasi, aš nežinau, bet buvo labai gražu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą