Šeštadienis. Nors atostogaujant visos dienos vienodos, bet keltis 4 val. ryto net darbo metu mažų mažiausiai nepadoru! O čia per atostogas! Bet... 6 val. mes jau sėdime traukinuke, kuris mus nugabens į Sassari (apie 280 km.), ir dar ne visai atmerktomis akimis stebime, kaip už lango sklaidosi rūkas ir saulės spinduliai nušviečia pro šalį lekiančias pievas.
Pamažu ir akys atsiveria, nes vaizdai nerealūs. Asilai, karvės ir arkliai ganosi tarp didžiulių riedulių, o avis sunku atskirti nuo akmenukų, kurių begalės išsimėtę laukuose. Ganykla nuo ganyklos atskirtos akmeninemis sienelėmis. Kur ne kur sušmėžuoja nuragai, kurių taip ir neteko pačiupinėti.
10 val. mes jau Sassari geležinkelio stotyje. Sassari - vienas seniausių ir antras pagal dydį Sardinijos miestas. Kaip rašo turistiniai gidai, tai tiktas lobis kultūros, meno ir istorijos mėgėjams. Tad ir mes išpuolame iš stoties ir stačia galva į kultūrą. Pirmi žingsniai ir akį patraukia didelė pilko akmens bažnyčia. Užsukame.
Tai Santa Maria di Betlem bažnyčia, seniausia Sassari bažnyčia, 1106 m. pradėta statyti vienuolių benediktinų, vėliau perimta pranciškonų. Barokinis bažnyčios vidus mums pasirodė labai pompastiškas ir tamsus. Ilgai ten neužsibuvome. Išėję į saulės šviesą patraukėme tolyn nesirinkdamos krypties. Bet kokiu atveju pasieksime senamiestį. Laiko turėjome visą gražią dieną, todėl pažioplinėjimas buvo vienas tų malonumų, kurį sau šiandien leidome. Kadangi buvome dar nepusryčiavę, o rankinėse skaniai kvepėjo dešrytė - susiradome gražų parkelį, kuriame ir prisėdome. Parkelis atrodė apytuštis, viduryje maloniai ausį glostė fontano čiurlenimas. Tačiau... vos tik išsitraukėme duoną, dešrą ir pomidorus pradėjo rinktis žmonės. Kas su vaikais, kas su šunimis, kas šiaip besišnekučiuodami ant suoliuko prisėsdavo. Atsidūrėme tiesiog įvykių sūkuryje :) Bebaigiant pusryčiauti pamatėme vyrą, nešiną pilna rezgine daržovių. Iš karto sumetėme - šeštadienis, hmm...turgus netoliese. Nusipurtėme trupinius, pasidažėme lūpas (čia aš apie save) ir patraukėme ta kryptimi iš kur atėjo vyras. Neapsirikome, netrukus pamatėme turgų.
Čia šurmuliavo daugybė žmonių - kas pirko gėles, kas sūrį, kas vaisius ar daržoves, bet kiekvieno krepšyje buvo matyti artišokai. Vėliau sužinojome, kad balandžio mėnuo yra artišokų derliaus nuėmimo laikas, o patiekalai iš artišokų yra italų pasididžiavimas. Ant vieno prekystalio pamatėme visą paršelį. Pardavėjas atpjaudavo po gabaliuką0, sudėdavo į dėžutę ir siūlė pirkti. Gal mes neįprastai ilgai ten užsistovėjome, o gal pamatė mūsų nutįsusias seiles - atpjovė gabaliuką mums ir davė paskanauti. Mmm...Čia kaip tik tas tradicinis Sardinijos paršelis, kurį viešint šioje saloje būtina paragauti. Iš tiesų laaabai skanu!
Iš namų darbų: Porcheddu - žemėje keptas paršelis. Iškasama gili duobė išklojama mirtų lapais. Paršelis paguldomas ant šių kvapių lapų ir užklojamas kitu mirtų lapų sluoksniu. Tuomet duobė su paršeliu visiškai užpilama žemėmis ir ant jos užkuriamas laužas. Mėsa kelias valandas lėtai kepa. Taip iškeptas paršelis patiekiamas ant kamščiamedžio padėklo, apkaišytas mirtos šakelėmis.
Ir dar apelsinai - oranžiniai, didžiuliai, sultingi. Neatsispyrėme ir nusipirkome. Ir iš karto, susiradę pirmą laisvą suoliuką, puolėme ragauti. Sultys per rankas tekėjo, kvapas kuteno šnerves, tikra palaima ;) 
Ir vėl buvome teisios. Stebėdamos gražiai pasipuošusius žmones, pasidairydamos į parduotuvių vitrinas, apžiūrinėdamos namų fasadus priėjome Italijos aikštę (Piazza d'Italia), kur stovi paminklas Padre della Patria Vitorrio Emanuelle II - Sardinijos, o vėliau ir visos suvienytosios Italijos karaliui (XIX a. vidurys). Erdvi aikštė buvo pilna žmonių. Mamų ir tėčių su mažais vaikais, jaunimo ir ypač daug pagyvenusių žmonių. Gražiai pasipuošę, besišypsantys ir išdidūs jie vaikštinėjo grupelėmis, šnekučiavosi susėdę ant suoliukų, skaitė laikraščius, sveikinosi su naujai atėjusiais. Buvo smagu stebėti tokį šurmulį. Praleidę kiek laiko Piazza d'Italia patraukėme gilyn į senamiestį.
Staiga ... viskas nutilo, žmonės dingo, kažkuriame skersgatvyje likome tik mes ir daugiau nei gyvos dvasios. Apstulbome, kaip greitai viskas pasikeitė. Atėjo sietos metas. Dabar miesto erdvės atsivėrė tik mums vienoms, kartkartėmis jas dalijantis su vienu kitu čia užklydusiu turistu. Tačiau namuose girdėjosi balsai - žmonės šeštadienio popietę smagiai leido su šeimomis, gal būt prie itališkomis gėrybėmis nukrauto vaišių stalo.
Apie 4 val. po pietų, skersai-išilgai šlifuojant Sassari senamiestį pastebėjome moterytę su puokšte baltų gėlių. Na, pakikenome, nugvelbė iš kažkur ir dabar namo skuodžia (ot jau tas mūsų sovietinis mentalitetas). Tai gi, pasukome ten iš kur moterytė atskuodė ir už kampo pamatėme gražią barokinę Šv. Nikolo bažnyčią (Cattedrale di San Nicola), kurioje ką tik vyko tuoktuvės. Dabar į mašiną buvo kraunamos gėlės ir kitos dekoracijos. Priėjome arčiau - ant šventoriaus dar stovėjo krepšeliai su ryžiais ir mėtėsi spalvoti popieriukai. Mes šiek tiek pavėlavome į ceremoniją. Bažnyčia buvo uždaryta, beliko apžiūrėti išorę. Bažnyčia pradėta statyti XII a. o baigta tik XIX a., todėl nenuostabu, kad jos architektūroje galima pastebėti įvairių stilių kaitą. Gausiai išpuoštas bažnyčios fasadas leido tik numanyti kokie turtai slypi bažnyčios viduje.
Toliau klaidžiojome po Sassari senamiesti, kartas nuo karto užklysdamos ir į turistams nebūdingas vietas. Taip suradome blusturgį - visai kaip pas mus. Dideliame kelių namų kieme iš mašinų prekiaujantys sendaikčiais žmonės buvo visai pamiršę, kad mieste siesta - todėl žioplinėjom po šį turgų tik mes :)
Saulei kepinant mus vis labiau kamavo troškulys, tačiau didžioji dauguma kavinių buvo uždarytas. Ir...mums pasisekė, pamatėme labai jaukią kavinukę su keliasis staliukais lauke, prie kurių italų kompanijos gėrė kavą ar alų. Tad mes taip pat mielai čia prisėdome. Maisto pasirinkimas čia buvo ne koks, tačiau gėrimą tikrai galėjome išsirinkti. Labai norėjosi kažko šalto, tad barmenas mums pasiūlė paragauti vietinio alaus. Ilgai nesvarstę sutikome. Alus buvo pateiktas atšaldytas stiklinėje vazoje ir išpilstytas į stiklines taures. Tai labiau priminė šampano pateikimo ritualą, nei alaus. paragavome ir buvome maloniai nustebintos - šaltas, gaivus, šiek tiek karstelėjęs, lengvas, gražios pušies sakų spalvos gėrimas maloniai kuteno gomurį ir kėlė mūsų ir taip gerą nuotaiką.
Pasigardžiavę alumi toliau apžiūrinėjome Sassari - vitrinas ir reklamines iškabas,
siauras gatveles ir atvertas langines,
nuostabius senuosius fontanus ir šiuolaikinių menininkų mažosios architektūros paminklus,
 |
| Rosello fontanas (pastatytas 1606 m.) |
 |
| Angelo Maggi fontanas (2012 m.) |
vėjyje plevėsuojančias vėliavas
ir senas mašinytes, kurių akumuliatoriai kraunami pro gyvenamųjų namų langus.
Taip bevaikštant aptikome nuostabų restoraną, kurio šeimininkai mus maloniai pakvietė į vidų apsidairyti. Restoranas įsikūręs seno malūno patalpose. Rūsyje dabartiniai savininkai įrengę mini muziejų. Jie patys su didžiausiu entuziazmu aprodė mums savo eksponatus - senojo malūno įrenginius. Buvo tikrai įdomu ir nuostabu, kad jie net neužsiminė apie tai, kad gal mes papietautumėme jų restorane ar kaip kitaip atsidėkotumėme už ekskursiją.
Diena slinko į vakarą, mūsų laikas Sassari išseko, reikėjo grįžti į stotį ir vėl traukinuku čiuku-čiuku į Cagliari. O ten... o ten mūsų jau laukė ką tik iš Lietuvos atskridusi ketvirtoji mūsų kompanijos narė.
ATOSTOGOS TĘSIASI!!!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą