Balandžio 11 diena - rytinis ritualas: bundame, rąžomės, keliamės, prausiamės, rengiamės, valgome ir į miestą. Šiandien einame ne į senamiestį, o tuo keliu, kuriuo vakar parėjome namo. Reikia sugrįžti į tą vietą, kur vakar baigėme savo pažintį su Cagliari ir apžiūrėti kapines. Tačiau prieš tai aš turiu susirasti pašto dėžutę ir išsiųsti 3 atvirukus - dukrytei ir mamytei, kurias labai myliu ir pasiilgstu, kolegei, kuri kolekcionuoja atvirlaiškius ir kitiems skyriaus kolegoms, šiaip, tiesiog kad smagiau gyventi būtų :) Tačiau susirasti pašto dėžę ne taip paprasta, kaip atrodo, nedaug jų yra mieste. Bet pasiseka, pamatau žmogelį metantį laišką į tokią didelę raudoną dėžę. Puolu prie jo, klausinėju, ar ir aš galiu įmesti, ar gaus mano žmonės laiškelius. Žmogelis tik linksi ir rodo į skylę dėžėje, atseit, mesk, mesk ir nesuk man galvos. O šalia, ant šaligatvio įsitaisęs muzikantas su akordeonu, prieš tai grojęs kažką iš Amelijos, užplėšia Katiušą. Suprantu, kad čia man. Na, už tokią mano tautybės interpretaciją tikrai nei cento neduosiu. Geriau jau traukiam tolyn, link nusimatyto tikslo.
Dabar kapinių vartai atidaryti, praeiname pro budėtoją, pasisveikiname - niekas mūsų nestabdo - įėjimas į Monumental Cementary of Bonaria nemokamas.
Iš namų darbų: Tai vienos žymiausių kapinių Europoje. Jos įrengtos Bonaria kalvos papėdėje (Buenaire - geras oras). Šioje kalkakmenio kalvos papėdėje laidojimo urvai buvo įrengti jau romėnų laikais. Vėliau čia buvo pastatyta bažnyčia, pro kurią miestelėnai pakliūdavo į kapines. 1816 m. siautęs maras paskatino suprojektuoti naujas, didesnes miesto kapines. Projektą parengė karo inžinierius Luigi Damiano. kapinės atidarytos 1829 m. Tačiau jau po 3 dešimtmečių kapines teko praplėsti. Vėliau sekė dar keli praplėtimai, kol kapinės užėmė dalį kalvos. Kapinės uždarytos 1968 m. Dabar tai didžiulė meno galerija po atviru dangumi su žymiausių Sardinijos menininkų skulptūromis. Šioje galerijoje galima rasti įvairių stilių meno kūrinių - nuo neoklasicizmo iki simbolizmo ar ArtNouveau. Kapinėse atsispindi XIX a. vidurio - XX a. pradžios miestelėnų skonis bei finansinės galimybės.
Kapinės tikrai įspūdingo dydžio - atrodo, kad pakliuvai į mirusiųjų miestą. Kai kurie šeimų kapai dar ir šiandien kruopščiai prižiūrimi, kai kurie apžėlę žole, tačiau paminklai išlaikę savo grožį. Ne be reikalo šią vietą vadina parku - kapines mažai kas čia primena, daugiau panašu į skulptūrų parką.
Palikę šią vietovę, kopiame į Bonaria kalvą, į kurią vakar jau buvome užkopę pasigrožėti miesto vaizdu. Tačiau šiandien einame šaligatviu link kalvos viršūnėje stovinčios Basilica di Nostra Signora di Bonaria. Tai graži bažnyčia, kurios šventoriuje stovi laivo skulptūra. Sakoma, kad 1370 m. Cagliari įlankoje kilo baisi audra, kurios metu sudužo ispanų laivas ir bažnyčios papėdėje buvoa aptikta nuostabaus grožio Dievo Motinos skulptūra su kūdikėliu Jėzumi, kuri ir šiandien puošia bažnyčią. Nuo bažnyčios laiptų atsiveria gražus vaizdas į įlanką. Paganę akis po apylinkes, gražiu (ne, nuostabiai gražiu!) akmenukų grindiniu leidžiamės žemyn link įlankos vandenų.
 |
Ir...atsiduriame nedideliame ūkininkų turgelyje, kur mūsų išalkusias akis ir skrandžius užliejo palaima - apelsinai, artišokai, pomidorai, medus, riešutai ir kitos gėrybės tiesiog veda mus iš proto. Puolame pirkti ir ragauti :) Oi kokie skanūs apelsinai, o pomidorai... mmm... vien prisiminus seilė tįsta.
Pabendravę su pardavėjais ir apsipirkę, nutariame ,,paimti" Cagliari paplūdimį Poetto beach, išsiaiškiname kryptį ir patraukiame link jo. Aišku, pėsčiomis ;) Eiti teko ilgai, palei gatvę, šaligatvio nerasta, mašinos tik zuja, dulkės, karšta, kojas graužia smėlis, aplinkui nauji gyvenamieji daugiabučiai (nieko įdomaus), o paplūdimio kaip nematyti, taip nematyti... jau buvome beveik bepasiduodą , bet atsilaikyti ir tikslą pasiekti padėjo aplesinai. Tokie gaivūs buvo, kad suvalgę, vėl įgavom jėgų keliauti link Poetto beach. Tiesa, dar užsukome į mini marketą - juk reiks atšvęsti pasiekus tikslą! Prisipirkome pesto, sūrio, duonos (pomidorų ir apelsinų turėjome). Po kokios geros valandos, kuri mums truko amžinybę, pamatėme smėliuką ir geltonai žydinčius medžius bei žmones su skrybėlėmis ir šortais. Supratome - tikslas pasiektas! Džiaugėmės kaip vaikai, saldainį radę :) Greitai greitai į jūrą! Deja, ne toks šiltas vanduo, kokio tikėjomės, bet vis tiek išsimaudėme. Pirmą kartą šiais metais! Geltonas smėliukas (na, ne toks geltonas, kaip mūsų pajūryje, daugiau smulkus gelsvas žvirgždas) kuteno basas kojas, saulytė kaitino pamėlusią po žiemos mūsų odą, retas paplūdimio augalėlis džiugino akis.
Pasitiesėme dekius ir ėmėme stebėti aplinką. Žmonių nebuvo itin daug, o besimaudančių ir visiškai mažai (daugiausia vaikai). Taip besidairant, girdime mus maloniai belabinančio juodo vyruko su įvairia biužiterija (čia mes taip nusprendėme) balsą - these pearls from Africa (čia jis taip nusprendė). Ėmė pasakoti istoriją apie tėvynę ir tikrus perlus, siūlė būtinai pirkti (gal tik už kokius 10 eurų :). Atsakėme - ačiū, ne. Nesuprato ir toliau įkyriai siūlė savo perlus, kol nepasakėme NEREIKIA!!!, tol nepaliko mūsų ramybėje. Po tokio streso nutarėme, kad pats laikas užkąsti. Tačiau ramiai pavalgyti taip ir nepavyko, nes tokių pardavėjų su ,,tikrais" afrikietiškais perlais, arabiškom skarom, įvairiom drožinėtom statulėlėm, ,,auksinėm" apyrankėm ir panašiais niekučiais čia tokia galybė, kad nespėjus nueiti vienam, jau prisistato kitas. Ir tai ne sezono metu, o kas bus vasarą...
Žodžiu, pasilepinę vandens ir saulės voniomis, patraukėme atgal į miesta. Tik jau gudrios buvome - degalinėje (autobuse neparduoda) nusipirkome bilietėlius už 1,20 euro ir įlipome į miesto transportą, kuris mus nuvežė i centrą - prie autobusų ir geležinkelio stoties. Mes iš karto sumetėme, kad rytoj reikėtų nuvažiuoti į Barumini pasižiūrėti nuragų.
Nusifotografavome autobusų tvarkaraštį ir per senamiestį, žioplinėdamos, patraukėme link namų.
Mums buvo karšta, lauko termometras rodė 25 laipsnius šilumos, mes kirtome skaniuosius itališkus ledus, o vietinės ponios mus stebino savo žiemine apranga. Ir keistos gi tos sardės!
Grįžtant visai netikėtai pamatėme privačią vyno parduotuvėlę. Užsukome iš smalsumo, nesitikėjome, kad ten gali būti pigaus gardaus vyno. Apsižvalgę ir pesrimetę keliais gestais (kaip minėjau, šnekėti angliškai nėra prasmės) su savininku, pastebėjome sienoje kažkokius kranelius įtaisytus. Rodome į juos ir bandome paklausti, kam tai. Jis puikiai suprato, ko norime: vynas. Namų vynas - iš kiekvieno kranelio vis kitas bėga: raudonas, rožinis, baltas, saldus, sausas. Paprašėme sauso balto. Šeimininkas nuėjo už širmos, atsinešė 1,5 litro plastmasinį butelį ir prileido pilną geltono skysčio. Susimokėjome ir namo - reikia paragauti. Be to, jau ir vakaras, ir kojos kažkodėl tokios pavargusios. Gerai, kad parduotuvėlė ne taip toli nuo mūsų gyvenamosios vietos buvo.
Pasigaminome vakarienę (tiksliau, naktipiečius) ir, ragaudamos namų vyną bei valgydamos pesto su pomidorais ir sūriu, aptarėme praėjusią dieną. Šiandien viskas buvo puiku, o rytojaus įspūdžiai mūsų dar laukia.
Atia!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą