Morenginis-riešutinis tortas

Artėjantis tortadienis visad sukelia rūpestį, kuo pamaloninti draugus ir artimuosius? Šiuokart prisiminiau, kad jaunystės laikais buvo toks skanus tortas ,,Dainava" su riešutiniu morengu. Pabandžiau jo receptą atrasti interneto platybėse, ir, be jokios abejonės, radau. Tačiau šis tortas internete vadinamas Kijevo tortu. Pasakojama, kad garsusis šis tortas buvo sukurtas per klaidą. 1956 m. Kijeve Karlo Markso vardo konditerijos fabrike (dabar ši bendrovė puikiai žinoma "Roshen" vardu) viena konditerių pamaina sugadino partiją kiaušinių baltymų, pamiršusi juos įdėti į šaldytuvą. Kita konditerių pamaina nusprendė paslėpti kolegų klaidą ir iškepė tortą, panaudoję kambario temperatūros baltymus ir riešutus. Būtent taip gimė nuostabus morenginis-riešutinis tortas, perteptas sviestiniu ir šokoladiniu kremu, kurio viršų puošė iš to paties kremo išraityta kaštono šakelė. Kaip atsirado ,,Dainavos" tortas informacijos neradau, tačiau tiek ,,Dainavos", tiek ,,Kijevo" torto receptai labai panašūs, tad aš pasirinkau kepti abiejų tortų miksą.

 

Torto lakštams reikia:

6 didelių kiaušinių baltymų

60 g cukraus pudros

120 g cukraus

150 g riešutų (aš naudojau žemės riešutus)

45 g miltų

Sviestiniam kremui reikia:

180 g sviesto (kambario temperatūros)

150 g cukraus

2 kiaušinių trynių

100 g pieno

Šokoladiniam grietinėlės kremui reikia:

200 g 35 proc. grietinėlės

150 g juodojo šokolado

Morenginių lakštų kepimas

1. Iš vakaro atskyriau baltymus nuo trynių. Trynius įdėjau į šaldytuvą (ryt blynų iškepsiu!), o baltymus palikau virtuvėje ant stalo iki ryto. Paskrudinau riešutus ir palikau atvėsti.
2. Kitos dienos rytą susmulkinau riešutus – ne iki miltų, palikau nedidelius traškius gabaliukus. Riešutus sumaišiau su miltais ir cukrumi (porą šaukštų riešutų pasilikau – bus papuošimui).
3. Išplakiau kambario temperatūros baltymus. Kai baltymai ėmė standėti toliau plakdama supyliau cukraus pudrą ir plakiau plakiau iki baltyminė masė tapo standi ir blizganti.
4. Miltų ir riešutų mišinį subėriau į baltymų masę ir atsargiai išmaišiau.
5. Kepimo skardą išklojau kepimo popieriumi ir ant jo nusipiešiau du 20 cm apskritimus ir du 15 cm apskritimus ant kurių ir sukrėčiau morengų masę (mano tortas gavosi 2 aukštų, jei nenorite – lakštus galite daryti vienodo dydžio). Šiuos keturis plokštainius pašoviau į iki 160 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepiau apie 2 valandas 30 minučių.
6. Iškepusius šviesiai rusvos spalvos morengų lakštus išėmiau iš orkaitės ir palikau atvėsti.
7. Aišku, lakštų šonai gavosi banguoti, tad jau atšalusius lakštus, uždėjusi ant jų viršaus lėkštę, apipjoviau aštriu peiliu – trupinius panaudosiu papuošimui.

Sviestinio kremo gaminimas

8. Kremui 2 kiaušinių trynius (pamenate, vakar liko :) suplakiau su cukrumi.
9. Įkaitinau pieną iki užvirimo ir plona srovele nuolat plakdama supyliau į kiaušinių ir cukraus plakinį. Gautą masę supyliau į prikaistuvį ir kaitinau ant nedidelės ugnies nuolat maišydama kol masė sutirštėjo. Nukėliau nuo ugnies ir palikau atvėsti.
10. Kambario temperatūros sviestą išplakiau iki purumo. Toliau plakdama į sviestą supyliau atvėsusią pieno-cukraus-kiaušinio masę. Išplakiau iki vientisos konsistencijos ir padėjau į šaldytuvą.

Šokoladinio grietinėlės kremo gaminimas

11. Užvirinau grietinėlę ir į ją subėriau susmulkintą šokolado plytelę. Palikau pastovėti, kol šokoladas išsilydė, tada masę atsargiai išmaišiau iki vientisos konsistencijos ir atšalusią įdėjau į šaldytuvą (masę būtina gerai atšaldyti). Prieš pat vartojimą išėmiau iš šaldytuvo ir suplakiau mikseriu iki grietinės tirštumo.

                                                     Torto surinkimas

12. Didesnį morengo lakštą pertepiau sviestiniu kremu, ant jo uždėjau kitą didesnį morengo lakštą ir užtepiau šokolado grietinėlės kremo. Tuomet dėjau mažesnį lakštą ir vėl pertepiau sviestiniu kremu. Ant jo uždėjau antrą mažesnį morengo lakštą ir dabar jau visą sulipdytą tortą – tiek šonus, tiek viršų – aptepiau šokolado grietinėlės kremu.  

13. Trupinius, likusius apipjausčius morenginius lakštus, sumaišiau su žiupsneliu kapotų riešutų (taip pat likusių po morengų kepimo) ir jais aplipdžiau torto šonus.
14. Torto viršų papuošiau stambiomis šokolado drožlėmis, kurias pasigaminau labai paprastai. Išlydžiau pusę plytelės juodojo šokolado ir jį plonu sluoksniu užtepiau ant kepimo popieriaus. Šokoladui ėmus stingti, popierių susukau į volelį ir įdėjau į šaldytuvą visiškai sušalti. Sustingus šokoladui, atsargiai išvyniojau popieriaus volelį – taip gavau įvairaus dydžio plonas šokolado drožles.
15. Paruoštą ir papuoštą tortą dar parai padėjau į šaldytuvą, kad kremas susigertų į morengo lakštus ir tortas įgautų vientisą skonį.  Štai ir viskas! Kam teko ragauti, sakė, kad buvo skanu, o aš jų žodžiais patikėjau :)

R.K. Salters Drugelių kalnas

  Viršelis. R. K. Salters Drugelių kalnas (Buterfly Ranch), leidykla Tyto alba, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Ligija Kaminskienė, 264 psl.

  Apie knygą. Rašytojo R. K. Salters romanas  nukelia skaitytoją į nuošalias Pietų Amerikos džiungles ir pasakoja apie paslaptis, destruktyvius santykius bei beprotišką meilę.

   Garsus detektyvų rašytojas Tristanas Grifinas nusipirko buvusį drugelių ūkį nuošaliose džiunglėse, Pietų Amerikos valstybėje Belize. Apie rašytoją ir jo partnerę Hedą vietiniai žino nedaug. Jie gyvena atsiskyrę ir mažai bendrauja. Po penkių metų bendruomenę sukrečia žinia apie kaimynus „britanus“: Tristanas mirė, o Heda dingo.

 Pagyvenęs vietinis policijos konsteblis Altamontas skuba į įvykio vietą. Paprastai nuobodžiaujantis ir laiką iki pensijos stumiantis skaitydamas detektyvus bei svajodamas tapti tokiu tyrėju, kokie aprašomi knygose, dabar jis turi progą pasireikšti svarbioje byloje.

  Konsteblis kartu pasiima slaugytojų mokyklos studentę, savo dukrą Filomeną. Atvykę į vietą, jie supranta, kad Tristanas dar gyvas. Mergina spėja išgelbėti nusižudyti bandžiusį rašytoją, tačiau šis lieka be sąmonės. Tuo tarpu Altamonas pradeda Hedos paieškas, tačiau dėl rašytojo būklės pasitraukti iš namelio jie negali. Greitai konsteblis tampa labiau apsėstas Tristano knygų, nei noro surasti dingusią moterį.

   Netrukus pasirodo ir iš Norvegijos atvykusi Hedos sesuo dvynė, pasiryžusi išsiaiškinti, kas nutiko. Įtampa kelia ir prasidėjęs uraganas, šluojantis viską pakeliui. Keturi žmonės įstringa name, kur pamažu skleidžiasi neįprasta Tristano ir Hedos istorija.

   Knygos siužetas neskubus, o skaitytojai kviečiami mėgautis tvankia atogrąžų aplinka ir žingsnis po žingsnio atsiskleidžiančiomis emocijomis bei paslaptimis.

    Remi K. Salters – Paryžiuje gimęs rašytojas. Jis studijavo klasikines kalbas Kembridžo universitete, bei filosofiją Sorbonoje. Šiuo metu jis kartu su šeima gyvena Vilniuje. Romanas „Drugelių kalnas“ buvo apdovanotas „Rubery“ premija. Rašytojas yra aistringas keliautojas. Šią knygą įkvėpė ekspedicija į Belizo džiungles.

     Mano nuomonė. Užverčiau knygos paskutinį lapą ir galvoju – patiko ar ne? Patiko graži, sklandi kalba, vaizdingai ir įtaigiai aprašytos džiunglės, detaliai parodyta vietinių žmonių gyvenamoji aplinka. Tačiau pats knygos siužetas ir veikėjai nepaliko gilaus įspūdžio. Atrodo, knyga turėjo pasakoti rašytojo Tristano Grifino ir jo žmonos istoriją, tačiau daugiausia dėmesio susilaukė konsteblis Altamontas ir knygos siužetas pasisuko detektyvine linija, kuri taip pat nėra išvystyta iki pabaigos. Nesupratu, kodėl rašytojas atvyko gyventi į džiungles, nesupratau Hedos depresijos priežasties. Kodėl įvyko drama, kame priežastys? Jaučiausi tarsi įmesta  į istorijos vidurį ir nelabai susigaudanti, kas vyksta.  Trumpai, skaityti galima, bet ar verta?

Mieliniai pyragėliai su kopūstais

   Esu iš tų šeimininkių, kurios nedraugauja su mieline tešla. Tačiau paskutinėmis metų dienom mečiau sau iššūkį – kepsiu mielinius pyragėlius su raugintų kopūstų įdaru pagal sau adaptuotą Nidos Degutienės receptą. Parduotuvėje nusipirkusi šviežių mielių ir raugintų kopūstų, ėmiausi darbo.

    Raugintų kopūstų įdarui reikia:

1. 0,7 kg raugintų kopūstų
   
2. aliejaus
3. 1-2 svogūno
4. 1/2 stiklinės sultinio
5. Saujos džiovintų ir išmirkytų miško grybų, pvz. baravykų
   
6. Druskos, cukraus, juodųjų pipirų, lauro lapelių

Tešlai reikia:

1. 35 g šviežių mielių
2. 1 šaukšto cukraus
3. 250 ml drungno pieno
4. 3 kiaušinių trynių
5. 350 g miltų
6. 3/4 šaukštelio druskos
7. 100 g  minkšto sviesto

Patepimui reikia:

1 kiaušinio trynio
sezamų pabarstymui 

 

    Pirmiausia raugintus kopūstus suverčiame į kiaurasamtį ir nuplauname po šaltu vandeniu. Paliekame nusivarvėti. 

    Tuo metu keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame apkepiname susmulkintus svogūnus. Ant iškepusių svogūnų suverčiame kopūstus ir susmulkintus džiovintus grybus toliau kepiname, kol šie pradeda skrusti. Supilame sultinį ir sunką, kurioje mirko grybai, uždengiame ir troškiname apie 10 minučių. Tada atidengiame, paskaniname druska, cukrumi, pipirais bei lauro lapais ir, retkarčiais pamaišydami, kepiname kol visas skystis išgaruos, o kopūstėliai taps minkštučiai. Paliekame atvėsti. Kopūstus galima ištroškinti ir dieną prieš kepant bandeles.

   

      O dabar pereiname prie tešlos :)

    Mieles sumaišome su cukrumi, 1/2 stikline šilto (bet ne karšto) pieno ir 2 šaukštais miltų. Šį mišinį paliekame šiltoje vietoje 10 minučių, kad suputotų.

     Į didelį dubenį suberiame likusius miltus, druską, tada supilame mielių mišinį, likusį pieną, kiaušinių trynius ir sukame, minkome, kol ingredientai susimaišo. Pabaigoje sudedame minkštą sviestą ir toliau minkome tešlą, kol ji tampa elastinga, minkšta ir žvilganti (! net jei tešla limpa, nepridėkite daugiau miltų, antraip pyragėliai bus kieti). Išminkytą tešlą pabarstome miltais, užklojame švariu virtuviniu rankšluosčiu ir padedame 1-2 valandom šiltai. Tešlos tūris turi padvigubėti. 

    O tada jau formuojame pyragėlius :)

    Kepimo skardą išklojame pergamentiniu popieriumi.

    Tešlą išimame iš dubens ir iškočiojame ant gausiai miltais pabarstyto darbastalio. Supjaustome į 4 pailgas 8-10 cm pločio juostas ir per jų vidurį išilgai dedame kopūstų įdarą. Iš abiejų pusių kraštus užspaudžiame ir šias ilgas tešlos su įdaru dešras suklijuota puse į apačią perkeliame į pergamentiniu popieriumi išklotą skardą.

    Perkeltas tešlos dešras uždengiame virtuviniu rankšluosčiu ir paliekame šiltai dar maždaug valandai, kad pakiltų.

    Orkaitę įkaitiname iki 180-200 C (priklausomai nuo orkaitės).

    Pakilusias tešlos dešras patepame kiaušinio trynio plakiniu ir pabarstome sezamais. Tada  kiekvieną kepimo skardoje esančią dešrą aštriu peiliu supjaustome atskirais pyragaičiais ir pašauname į orkaitę. Kepame apie 25-30 min. arba kol viršus gražiai paruduoja. Išėmę iš orkaitės šiek tiek atvėsiname, ir, jei pyragėliai sulipę, peiliu dar kartą supjaustome juos pagal likusius rėžius. 

    Ką galiu pasakyti, pavyko! Тaip, procesas ilgas, bet vertas dėmesio. Kepsiu dar, gal net su įvairiais įdarais. O dabar, SKANAUS!

Maurice Leblanc Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas

  Viršelis. Maurice Leblanc Arsenas Liupenas vagis džentelmenas (Arsène Lupin Gentleman-Cambrioleur), leidykla Obuolys, 2021 m. iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, 238 psl.

  Apie knygą. Autoriaus Maurice Leblanc vardas rašomas greta Aghatos Christie ar Arthur Conan Doyle. Juk jo knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ pagrindinis veikėjas Arsenas žavesiu nenusileidžia nei Erkiuliui Puaro, nei Šerlokui Holmsui. Tiesa, jis ne seklys, o vagis!

   „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ – pirmasis pasakojimas. Vėliau sekė dar apie dvidešimt istorijų ir įvairių tęsinių. Knyga pirmą kartą publikuota 1907-tais metais, anksčiau istorijos apie Arseną buvo spausdinamos prancūzų žurnale. Pažintis su vagimi prasideda nuo to, kad jis sugeba pasprukti iš areštinės.

   Arsenas Liupenas – žavus, inteligentiškas, mandagus. Jis tikras persirenginėjimo meistras. Šis personažas pasirodė ne tik Maurice Leblanc kūriniuose, bet ir kitų autorių knygose bei įvairiuose filmuose, taip pat žaidimuose.

   Garsusis vagis veikia prieš įstatymus, tačiau labai primena Robiną Hudą: savo grobiu dalijasi su vargšais ir nuskriaustaisiais, o jo nugalėti priešai yra tikrieji blogiukai. Arsenas nežudo, nes pagrindinis jo ginklas – aštrus protas ir gebėjimas išsisukti iš įvairių situacijų. Galantiškas, ironijos nestokojantis veikėjas greitai pelnė skaitytojų meilę ir išgarsėjo visame pasaulyje.

  Beje, knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ tęstiniuose Arsenas susiduria su savo literatūriniu priešininku Šerloku Holmsu. Tiesa pastarojo autoriui nepatiko, kad garsusis seklys pajuokiamas, tad Maurice Leblanc vagies džentelmeno priešininką pervadino Herloku Šolmsu.

    Maurice Marie Émile Leblanc (1864-1941) – prancūzų rašytojas išgarsėjęs Arseno Liupeno serija. Anksčiau jis rašė trumpas istorijas periodiniams leidiniams. Autoriaus namas Prancūzijoje, šiandien yra muziejus, atviras lankytojams. Atsiliepimai apie detektyvinio žanro knygas buvo tokie geri, kad Maurice Leblanc visą tolesnį gyvenimą skyrė Liupeno istorijoms. 

   Mano nuomonė. Esu ne kartą girdėjusi minint Arseno Liupeno vardą, bet  tiesiogiai susipažinti su jo nuotykiais dar neteko, todėl, vos pamačiusi Maurice  Leblanc knygą bibliotekos lentynoje, net nesuabejojau, kad noriu ją perskaityti.

  Smagi, ironiška, nuotykių pilna knyga, ryškiai atspindinti XX a. pradžios aristokratiškosios Prancūzijos gyvenimą. Naivūs policininkai ir žavingas, apsukrus vagis - klasika. Knygoje sudėtos kelios istorijos, kuriose Arsenas Liupenas atsiskleidžia kaip žmogus, savais būdais kovojantis prieš neteisybę, todėl neįmanoma juo nesižavėti. Lengva ir elegantiška - taip galėčiau apibūdinti Arseno Liupeno nuotykius.  Vienareikšmiškai, šią knygą privalo perskaityti visi klasikinių detektyvų gerbėjai. O ir šiuolaikinių detektyvų skaitytojams taip pat pravartu susipažinti su  žanro klasika. 

   Dabar džiaugiuosi Netfliks platformoje atradusi serialą Lupen, kurio siužetas tampriai susijęs su Maurice  Leblanc knyga. Ir tai ne vienitelis  filmas, kurio kūrėjus įkvėpė Arsenas Liupenas, vienas jų - jau klasika tapęs ,,Oušeno vienuoliktukas''.

Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas

Viršelis. Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas (La Cassa Sull"Argine), leidykla Alma littera, 2021 m. , iš italų kalbos vertė Gintautė Norkūnaitė, 416 psl.

Apie knygą. Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

  „Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

   Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

   Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

    Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

    Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

   Mano nuomonė. Oi, kaip man patinka tokios knygos! Su šiek tiek paslapties, su šiek tiek magijos.  Giminės istorija, besitęsianti per du šimtmečius. Ilgas laiko tarpas, per kurį nutikti gali visko, o ir nutinka. Skaitydama tiesog panyru į herojų pasaulį, gyvenu su jais, liūdžiu ir džiaugiuosi. Gyvenimo ratas sukasi nesustodamas, keičiasi pasaulis, karta iš kartos stengiasi nekartoti tėvų klaidų, tačiau neišengiamai daro savas. Ir vėl viskas nuo pradžių...

  Knygos apimtis nėra didelė, tačiau veikėjų ratas labai platus (knygos gale pateiktas giminės medis leidžia susigaudyti jų tarpusavio ryšiuose), nors ne visi jų dalyvauja romano veiksme. O tie, kuriuos autorė išskira, yra labai ryškūs, paliekantys žymę kitų veikėjų  gyvenimuose, taip pat ir skaitytojų atmintyje. 

   Rami, plaukianti pasakojimo maniera labai tinka tokio žanro knygai. Viso skaitymo metu jaučiausi tarsi apgaubta švelnaus rudens rūko, užliūliuota magiškų žodžių burtų. Net nepajutau, kaip įpuoliau į šį magišką pasaulį ir visai nenorėjau iš jo ištrūkti. Šioje knygoje aiškiai išsakoma nuomonė, kad visų mūsų gyvenmai yra tampriai susiję su mūsų protėvų gyvenimais (,,Mūsų kūne esti nepčiuopiama dalelė, visada gyvenanti anapus laiko."377 psl.), o didžiausia magija pasaulyje yra meilė ir atmintis.

Lucinda Riley Septynios seserys. Šešėlio sesuo. Star istorija

   Viršelis. Lucinda Riley Šešėlio sesuo. Star istorija (The Shadow Sister: Star’s Story), leidykla Tyto alba, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 624 psl.

  Apie knygą. Šešėlio sesuo. Star istorija" pasakoja apie trečiąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tai Star – tylioji sesuo, paslaptingiausia iš visų, už kurią visada dažniausiai kalbėdavo jos drąsi sesuo Kelė. Jos buvo tiesiog neperskiriamos. Tačiau po tėvo mirties Star, kaip ir kitos, gauna jo laišką su nuorodomis, kuriose slypi jos kilmės paslaptis. Laiške – antikvarinio knygyno Londone adresas, tampantis Star pokyčių pradžia: suradusi knygyną, ji ne tik ima vis giliau grimzti į savo tikrosios šeimos istoriją, bet ir vaduotis iš sesers Kelės šešėlio. Ir prieš Star akis ima vertis visiškai naujas pasaulis...
   O prieš šimtą metų praktiška ir nepriklausoma, bet neturtinga dvarininko dukra Flora Maknikol iš Ežerų krašto prieš savo norą patenka į Londoną pas vieną žymiausių to meto aristokračių, Alisą Kepel. Atrodo, kad paslaptys supa tiek ponią Kepel, tiek pas ją besilankantį garsų svečią, tiek ir pačią Florą. Svetimų žaidimų įkaite tapusi mergina blaškosi tarp užgimstančios aistros ir pareigos, kol netikėtai apsilankęs svečias atneša atsakymus, kurių taip ieškojo Flora – ir jos gyvenimas vėl pasikeičia neatpažįstamai...
    Star ir Flora – susijusios. Bandymas suprasti savo kilmę nuves trečiąją seserį į į Ežerų kraštą, panardins į karališkosios šeimos praeitį ir padės atrasti taip ilgai jos laukusią meilę.

   Mano nuomonė. Ši, kaip ir prieš tai skaityta Septynių seserų serijos knyga, parašyta lengvai, sakiniai raiškūs, istorija tarsi pati liejasi, be jokių autorės pastangų. Jei antros knygos pradžia atkartojo pirmosios siužetą, tai Star istorija yra daugiau individualizuota, pirmų knygų siužetinės linijos atkartojamos tik tiek, kiek tai susiję su Star istorija, kuri skaitytoją nukelia į XX a. pradžios Anglijos provinciją bei prabangius Londono salonus, net karalių rūmus. Šioje knygoje autorė piešia svavarankiškų, nepriklausomų moterų paveikslus, tokių, kaip rašytoja Beatrix Potter, iš kurios stiprybės sėmėsi jos bendraamžės, ir kuri tapo pavyzdžiu šiuolaikinėms moterims. Jei pirmą Septynių seserų knygą ėmiausi skaityti paraginta puikių atsiliepimų, tai tolesnes knygas skaitau jau niekieno neraginama, tiesog todėl, kad tai puikiai parašytos istorijos. Su nekantrumu laukiu susitikimo su ketvirtąja serimi - Kėle. Į kurį pasaulio kraštą šiuokart skaitytoją nuves autorės fantazija?

Moliūginiai keksiukai

     Jau senokai kepiau keksiukus. O čia staiga ruduo atėjo, moliūgai užderėjo ir, kaip kasmet, reikia juos kažkaip realizuoti. Žinoma, pirmiausia, pilną šaldiklį prisigaminau moliūgų tyrės, bus skanu šaltą žiemą srėbti karštą moliūgų-žirnių virala. Tačiau dar liko geras gabalas moliūgėlio, mat, toks nemenkas buvo, vos pakėliau. Pasiknisau po internetą ir radau puikų, nuostabų, greitą ir, jau žinau, labai skanų moliūginių keksiukų receptą tinklapyje čiaamelija. Pabandžiau, patiko. Tai dabar jau kelintą kartą kepu ir vis dar neatsivalgau ir nenustoju vaišinti. Šio rudens topas! O receptas, kaip minėjau, labai paprastas: 

Keksiukams reikės:

• 120 g sviesto;
• 400 g moliūgo tyrės;
• 2 kiaušiniai;
• 120 g cukraus;
• 25o g miltų;
• a. š. kepimo miltelių;
• vanilinio cukraus;
• žiupsnelis druskos;
• aš gardinau razinomis ir džiovintomis spanguolėmis (nebūtina).

   Sviestą išlydome keptuvėje, leidžiame kiek pakepti, kol pajuntame lengvą riešutų kvapą. Tada nukeliame nuo ugnies ir nukošiame.  

   Pradžioje išplakame  kiaušinius (plakiau su rankiniu plakikliu, ne mikseriu), toliau plakant suberiame cukrų, vanilinį cukrų ir druską, jiems ištirpus, supilame moliūgo tyrę bei sviestą ir, galų gale, miltus. Viską dar kartą gerai išmaišome iki vientisos masės. Jei norime, į tešlą įberiame razinų ar spanguolių, o gal net šokolado gabalėlių!

  Orkaitę įkaitiname iki 2oo laipsnių. Į keksiukų formeles įdedame  spalvotas popierines formeles ir supilstome tešlą. Kepame 30-40  min. 

Gaunasi apie 12 minkštučių, purių keksiukų. Galima papuošti kremu, bet man puošybos menas nelabai įkandamas, todėl valgau ir vaišinu be jokio papuošimo. 

Keksiukai su nevykusiu papuošimu :)

Romy Hausmann Numylėtinė

 

 Viršelis. Romy Hausmann Numylėtinė (Liebes Kind), Lietuvoas rašytojų sąjungos  leidykla, 2020 m., iš vokiečių kalbos  vertė Danutė Šaduikienė, 367 p.

Apie knygą. Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.

  Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes... niekas nežino, kur jie.

   Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet... ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?  Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?

   Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.

   „Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.

   Mano nuomonė. Šiuo kartu knygos viršelyje žinomo detektyvų rašytojo David Baldacci užrašyta citata – ,,Negali atsitraukti" – visiškai atitinka realybę. Paėmiau knygą į rankas, perskaičiau kelis lapus ir jau nebegalėjau atsitraukti, kol nebaigiau.  Puikus psichologinis trileris, ir tai tik pirmoji autorės knyga! Įvykiai sukoncentruoti vienoje vietoje, todėl skaitytojo neblaško vietovių kaita. O didžiausią įtampą kelia ne pagrindinė veikėja – pagrobtoji, –  o ,,jos" vaikai. Tokių nešabloninių, išsiskiriančių iš aplinkos charakterių dar neteko sutikti nei vienoje mano skaitytoje knygoje. ,,Numylėtinė" yra ta knyga, kurią trilerių gerbėjai tiesiog privalo perskaityti.

Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas

Viršelis. Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas, leidyka Tyto alba, 2010 m., 95 psl.

   Apie knygą. „Frankburgas“ – antroji Undinės Radzevičiūtės knyga. Debiutinis jos kūrinys – romanas „Strekaza“ („Tyto alba“, 2003) – iš karto atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

„Frankburgas“ smarkiai skiriasi nuo pirmojo autorės kūrinio – jame beveik nelikę siužeto, beveik neįmanoma apibrėžti veiksmo vietos ir laiko, pagaliau kūrinio žanro. Frankas iš Burgų giminės gyvena mieste, kuris esą kadaise priklausė Rytprūsiams ir kurį jis vadina Frankburgu. Orientavimosi varžybas miške primenantis veiksmas persikelia į vietą, kuri įtartinai primena šiuolaikinę kontorą su savais karaliais ir rūmų valdiniais. Taigi šiame kūrinyje, kaip jau yra pažymėję pirmąją autorės knygą analizavę kritikai, stebimas ir savotiškai analizuojamas šiuolaikinės visuomenės modelis. Tai – ofisų visuomenės parodija. Knyga, kaip rašo autorė,  ,,socialiai pavojinga.

Ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti. Nedideliu tiražu.
Nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais."

  Mano nuomonė. Vos 100 psl. knygutė apie šiandienos ofiso darbuotojų gyvenimą, kuriame ,,šventė tapo pagrindiniu darbu" (54 p.) Kolektyvo susijungimo renginys, kuriame lakstoma po miškus ieškant ,,mėlyno kibirėlio", naujo boso gimtadienio vakarėlis ir panašūs renginiai, užimantys didžiąją darbuotojų darbo dienos dalį. Visiška, absoliuti groteska apie ofiso darbuotojų kasdienybę, apie vadovo ,,dievinimą", apie ,,darbo šventę kaip represiją prieš individą" (68 p.). 

    Trumpai ir, kaip visada, taikliai. Esu radusi atsiliepimų, kad šios knygos personažai neišbaigti, beveidžiai. Mano galva, atvirkščiai, labai ryškūs, individualizuoti, aiškiai turintys savo vietą knygos siužete. Dar kartą valio autorei, džiaugiuosi ją atradusi.

Laima Кota Kambarys

 

  Viršelis. Laima Kota Kambarys (Istaba), leidykla Aukso žuvys, 2020 m., iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, 360 psl.

 Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.

   Apie knygą. Šiandien jau sunku patikėti, kad taip gyventa prieš keliasdešimt metų: ar tikrai reikėdavo atstovėti eiles prie sviesto ir dešros, o mandarinas visiems vaikams būdavo didžiausias naujametinio dovanų maišelio skanėstas? Ar tiesa, kad turistinę kelionę į Bulgariją tekdavo suderinti su visokiausiais darbovietės komitetais, o tikri džinsai buvo svajonė, kuriai tūlas nepagailėdavo ir visos mėnesio algos? Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.

 Knyga yra leidyklos ,,Aukso žuvys" leidžiamo ir Europos Sąjungos remiamo vertimų projekto „Keliautojai laiku“ dalis. Juo siekiama Lietuvos skaitytojams pristatyti šiuolaikinius Europos literatūros kūrėjus ir jų sukurtas istorijas, kurios sujungia tiek įvairias žemyno istorines epochas, tiek geografiškai nutolusias šalis.

Laima Kota (anksčiau Muktupāvela, g. 1962 m. Rėzeknėje) – latvių rašytoja. Pirmieji tekstai publikuoti Felikso Baranovskio slapyvardžiu. Rašo įvairiais žanrais ir stiliais. Išleido virš 10 prozos knygų, išaugino keturis vaikus, pelnė daugybę apdovanojimų. Garsiausi kūriniai: romanas „Tuzinas" („Klucis"), mitologinis trileris „Kilpa" („Cilpa") ir apsakymų rinktinė „Totemai" („Totēmi"). Romanas "Pievagrybių testamentas" (Šampinjonu derība, 2002) buvo viena populiariausių ir daugiausiai į kitas kalbas verstų latviškų knygų, apdovanota prestižiniu Latvijos literatūros metų prizu, o 2004 m. išleista lietuviškai (vertė Dzintra Elga Irbytė).

   Mano nuomonė. Komunalkė - perestroika - kooperatyvai - reketas už ,,stogą" - virtuvėje siūti ,,firminiai" džinsai - importiniai plastikiniai maišeliai su paveiksliukais (,,Jei perplyšdavo brangaus maišelio plastikinė rankena, suklijuodavo pleistru ir toliau vaizduodavo stileivas. Štai aš irgi turiu importinį maišelį" 204 psl.) - tulpių svogūnėlių auginimas kolektyviniuose soduose - kino filmų peržiūra butuose ar rūseliuose - sekso paslaugos telefonu - Afganistanas - Černobylis ir... begalinės svajonės apie paprasčiausią žmogišką laimę, kuri susideda iš nuosavo buto su baltom užuolaidėlėm ant langų.

    Šioje knygoje yra viskas, ką išgyveno ,,tarybinė liaudis" byrant SSSR ir kuriantis naujoms, laisvoms šalims. Kaip Latvijoje, taip ir pas mus. Smagiai, nenuobodžiai, su gera humoro doze perteikta to meto realybė. Ši knyga bus įdomi tiems, kas gyveno perestroikos laikais. Ne mažiau įdomi bus ir jaunajai kartai, nors, manau, sunkiai įkandama, nes jie išaugę jau kitu laikmečiu, tačiau pabandyti suprasti ,,tarybinio žmogaus" gyvenimo grimasas verta.   

Lucinda Riley Septynios seserys. Audrų sesuo. Alės istorija

   Viršelis. Lucinda Riley Audrų sesuo. Alės istorija ( The Storm Sister. Ally’s Story), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 640 psl. 

   Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.

   Apie knygą. „Audrų sesuo. Alės istorija" pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją...

   Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Edvardo Grygo operos „Peras Giuntas" pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas?

     Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė  muzikai visai nebuvo atsitiktinumas... 

    Lucinda Riley, rašytoja ir aktorė, gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. O šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.

     Mano nuomonė. Antroji romanų serijos ,,Septynios seserys" knyga prasidėjo nuo seserų atvažiavimo į tėvo Atlanto namus ir daugiau kaip šimte puslapių teko skaityti tą pačią istoriją, kuri jau buvo papasakota pirmoje knygoje. Tačiau įveikus nuobodoką (nes jau skaitytą) pradžią, tolesnis pasakojimas išsirutuliojo į visai įdomią istoriją, nukeliančią mus į XIX a. pabaigos Norvegiją, į laikus, kai gyveno ir savo žymiąją operą ,,Peras Giuntas" kūrė kompozitoriaus Edvardas Grygas. Autorė, eidama per amžius, analizuoja painius žmonių tarpusavio santykius, besitęsiančius iki šių dienų. Alės istorija papasakota taip pat lengvai ir skaidriai, kaip ir Majos – pirmosios knygos veikėjos. Savo šaknų paieškos Alę nuveda į praeitį, atskleidžia jos kilmės peripetijas, suteikia jai naujų potyrių ir pakreipia jos likimą nauja vaga.
    Skaitant Lucindos Riley knygas aiškiai jaučiamas autorės pasirengimas darbui – autorė aplankė šalis, kuriose įkurdino savo herojes, domėjosi istoriniu kontekstu, kurdama personažus naudojo realius istorinius šaltinius. Todėl nieko keista, kad užvertus paskutinį knygos lapą kyla noras daugiau pasidomėti aprašomu laikmečiu bei realiomis knygoje aprašomomis asmenybėmis, šiuo atveju norvegų kompozitoriumi Edvardu Grygu ir jo aplinka.

Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija

Viršelis. Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija (The Seven Sisters), leidykla Tyto ala, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 588 psl.

Apie knygą. „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždyno žvaigždžių vardais. Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, visos vėl susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po voką ir nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ir ten, Rio de Žaneire, prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį. 

    Rio, 1927-ieji. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo. Bet prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį Pasaulį ir visus jo meno lobius… Draugės tėvas architektas projektuoja Kristaus Atpirkėjo statulą ir vyksta į Europą ieškoti skulptoriaus, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, o ten – Monparnasas, meno mokyklos studentai ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Izabelė supranta, kad be Lorano gyventi nebegali. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti…
    Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.
   Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir suranda savo laimę. Kas laukia kitų? „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai tik pradžia.

 Lucinda Riley,  rašytoja ir aktorė,  gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 

    2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. o šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

    Mano nuomonė.  Pagaliau ir aš perskaičiau visų išliaupsintos serijos apie septynias seseris pirmąją  knygą ,,Majos istorija". Pats siužetas padalintas į dvi istorijas – dabar ir seniau. Man įdomesnė dalis, kuri pasakoja, kas buvo seniau. Tiesiog prarijau istoriją apie Kristaus Atpirkėjo statulos statybą Rio de Žaneire ant Korkovado kalno. Vėliau apie tai skaitinėjau internete ir domėjausi faktais, apie šio Naujojo pasaulio stebuklo sukūrimą.

    Šių dienų istorija taip pat įdomi, tik, sakyčiau, kiek ištęsta. Labai jau ilga įžanga, kol prisikasi prie istorijos ašies, pabosta versti lapus. Tačiau apčiuopus istorijos esmę, pajunti tikrą skaitymo malonumą – parašyta labai lengvai, akys tiesiog smagiai plaukia per tekstą, niekur neužkliūna. Viskas taip paprasta ir lengva. Nėra kada sustoti. Skaitai skaitai ir ... jau paskutinis puslapis. Įdomu, kokį įspūdį paliks antroji serijos knyga? Einu skaityti.

Alan Brennert Molokajo salos dukra

    Viršelis. Alan Brennert Molokajo salos dukra ( Daughter of Moloka'i ), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 416 psl.

   Knygą galima įsigyti Patogupirkti internetiniame knygyne.

     Apie knygą. Ruta gyvena Havajų salų našlaičių namuose. Mama jos atsisakė tikrai ne savo noru. Ji sirgo raupais, o raupsuotieji tuo metu buvo izoliuoti Molokajo salose. Kūdikiai augo vaikų namuose, o per metus nepasirodžius jokiems ligos simptomams, jie būdavo atiduodami įvaikinti.

   Mažoji Ruta visiškai prarado viltį būti įvaikinta, nes ji yra kitokia – pusiau havajietė, pusiau japonė ir iš kitų išsiskiria savo išvaizda. Vieną dieną vaikų namuose apsilankiusi japonų šeima tiesiog įsimyli mergaitę – jie turi tris sūnus, bet visada svajojo apie dukrą. Taip Ruta pagaliau įgyja namus. Tikrus namus. Su broliais ir asmenine erdve virš naujosios tėčio medžio gaminių parduotuvės.

   Šeimos tėvas sulaukia brolio laiško, kuris kviečia jį kartu su šeima atvykti į Kaliforniją ir kartu užsiimti braškių bei vynuogių auginimo verslu. Deja, persikrausčiusi į žemyną šeima susiduria su itin dideliu rasizmu, o brolio laiškai atskleidė ne visą tiesą. Visgi jie bando įsitvirtinti.

   Tačiau viską pakeičia Antrasis pasaulinis karas ir Perl Harboro ataka. Tuo metu Ruta jau yra suaugusi ir laimingai ištekėjusi. JAV valdžios įsakymu visi japonų kilmės žmonės buvo laikomi šalies priešais ir išvežami į internuotųjų stovyklas.

   Romane „Molokajo salos dukra“ atskleidžiama vienos šeimos istorija, visuomenės susiskaldymas, bandymas nenužmogėti žiauriomis sąlygomis, siekis susikurti namus ir susirasti draugų bet kokiomis aplinkybėmis. Tai knyga apie žmogiškumą ir apie skaudžią Amerikos japonų patirtį šalyje, kurią jie laikė sava. Taip pat tai istorija apie stiprias moteris, motinystę ir draugystę.

     Alan Brennert gimė 1954-tais metais. Jis yra amerikiečių rašytojas, televizijos laidų prodiuseris ir scenarijų autorius. Autoriaus kurti serialai yra laimėję Emmi apdovanojimų. Alan Brennet parašė aštuonias knygas. Jo istoriniai romanai apie Havajų salas pelnė keletą literatūrinių apdovanojimų bei tapo bestseleriais.

     Mano nuomonė. ,,Ji buvo hapa, pusė, ne visa. Pusė sausainio, o kas tokios norės?" Jūs žinote, kas yra hapa? Aš nežinojau. Pasirodo, tai pusiau japonas, pusiau havajietis, tai žmogus, nepritampantis nei prie vienų, nei prie kitų. Tokia buvo Ruta. Tačiau ne vien kilmė lėmė jos nepritapimą, ji buvo raupsuotųjų vaikas, o tokių vaikų niekas nenorėjo, mat bijojo užkrato.

    O ar žinote, kad japonų emigrantai Amerikoje buvo atstumtieji, o po Perl Harboro daugelis jų atsidūrė internuotojų stovyklose. Su jais buvo elgiamasi, kaip su žydais Europoje. Na, gal kiek švelniau, nebuvo masinių žudynių, tačiau gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, daug jų taip ir mirė nesulaukę stovyklų panaikinimo. Apie štai tokius Havajus ir tokią Ameriką kalbama knygoje. Taip, Havajuose yra geltono smėlio paplūdimiai, saulė ir gėlės, tačiau knygoje piešiama rūsti realybė užgožia tą gamtos grožį. Knygoje veiksmas vyksta šių istorinių įvykių fone, tiksliau jie ir nulemia herojų likimus. Tačiau visos negandos ir skriaudos pasimiršta, kai šalia yra šeima, kai savo liūdesiu ar džiaugsmu gali pasidalinti su artimais žmonėmis. Knyga ne tik informatyvi, ji labai šilta ir teikianti optimizmo, nepaisant nieko.

Rydahl & Kazinski Undinėlės mirtis

   Viršelis. Rydahl & Kazinski Undinėlės mirtis (Mordet på en havfrue), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 496 psl.

  Knygą galima įsigyti  internetiniame knygyne Patogupirkti

   Apie knygą.  Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.

   Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių. 

   Rydahl & Kazinski – pseudonimas, po kuriuo slepiasi trys žymūs danų autoriai: Thomas Rydahl, Anders Rønnow Klarlund ir Jacob Weinreich. Visi jie yra sukūrę populiarių detektyvų ir trilerio žanro knygų, o „Undinėlės mirtis“ – pirmas bendras kolektyvo debiutas.

   Mano nuomonė. Knygą paėmiau iš bibliotekos visiškai nenumanydama, apie ką ji. Tačiau jau nuo pirmo puslapio ji mane įtraukė, nukėlė į XIX a. Kopenhagą ir joje verdantį gyvenimą. Neįtikėtina, kaip skiriasi šiandienos Kopenhaga nuo aprašomos - skurdas, purvas, dvokas, ligos. Labiausiai užkabino ne pats detektyvinis siužetas (žinoma, ir jį įdomu buvo sekti), o autorių fantazijos H.K. Anderseno kūrinių tema – alavinis kareivėlis, mergaitė su degtukais, kalbanti žvakė ir, be abejonės, undinėlė. Rydahl & Kazinski sufantazuota pasakos apie undinėlę atsiradimo istorija yra labai originali, ir kas galėtų paneigti, jog taip nebuvo? Tiesą sakant, net  negalėjau pagalvoti apie tokį knygos siužeto posūkį. Visiškai netikėta.

    Negalėčiau pasakyti, kad tai geriausia šiais metais perskaityta knyga, bet kad originaliausia, tai tikrai. Knygos autorių tandemas tikrai vertas pagyrų.

Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys

  Viršelis. Dreda Say Mitchell Laisvas kambarys (Spare Room), Balto leidybos namai, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Jurga Žąsinaitė, 320 psl.

   Knygą pigiau galima įsigyti  elektroniniame patogupirkti knygyne.

  Apie knygą. Išnuomojamas puikus dvivietis kambarys vienam asmeniui dideliame name Šiaurės Londone. Erdvus, jaukus, šviesus ir ryškus. Tobula šiuolaikinio ir istorinio Londono dermė.

   Liza negali patikėti savo sėkme – vos įžengusi pro įspūdingo Viktorijos laikų pastato duris, pasijunta lyg čia jau buvusi. Jai labai reikia šio kambario, nors šeimininkų pora pasirodo kiek keista: auskaruotas tatuiruotas trečią dešimtį įpusėjęs Džekas ir elegantiška gerokai vyresnė, bet vis dar stulbinamai graži Marta. Tiesa, savų demonų turi ir Liza. Nešneki, vengia net savo tėvų draugijos, visada vilki drabužius ilgomis rankovėmis ir su siaubu laukia kiekvienos nakties...

   Kambarys Lizą sutinka nesvetingai. Dar daugiau nerimo sukelia spintelėje aptiktas savižudžio laiškas. Name šeimininkaujanti porelė atkakliai tvirtina, kad joks žmogus anksčiau čia negyveno, bet Lizą apninka abejonės. Ji pasišauna atskleisti prieš tai kambaryje gyvenusio vyro paslaptis, tačiau kaip tik tuomet pasipila gąsdinantys įvykiai. Kažkas nenori, kad Liza išsiaiškintų tiesą.

   Keturioms kambario sienoms kuždant vis daugiau paslapčių, mergina leidžiasi į pragaištingą veidrodžių karalystę, kur mėgindama rasti kelią į tiesą vargiai besuvokia, kas tikra, o kas ne.

  Dreda Say Mitchell, parašiusi penkias knygas, rašytojos karjerą tęsė bendradarbiaudama su Tony Masonu. 2004 m. Dredai buvo paskirta Detektyvų rašytojų asociacijos (CWA) įsteigta Johno Creasey durklo premija už geriausią pirmąjį detektyvą. Rašytoja jau yra sukūrusi vienuolika detektyvinių romanų. Dreda užaugo viename Ist Endo kvartale, o prieš įgyvendindama svajonę tapti mokytoja, dirbo kambarine, padavėja. Ji – aktyvi meną propaguojančių socialinių kampanijų dalyvė, ją dažnai kviečiasi televizijos ir radijo programos, apie ją rašo populiariausi dienraščiai. Rašytoja buvo įtraukta į kompanijų „Lady Geek" ir „Nokia" sudarytą Žymiausių Didžiosios Britanijos moterų 50-uką, taip pat ji yra Skaitymo agentūros ambasadorė. Šiuo metu kai kurias Dredos ir Tony knygas ekranizuoja televizijos.

   Mano nuomonė. Psichologinio trilerio ir šeimos dramos miksas tikrai nėra naujiena literatūroje. Todėl įdomiausia sekti kokiais būdais autorius stengiasi pritraukti skaitytoją ir priverčia jį nepadėti knygos į šalį. Šios knygos įžanga buvo nuobodoka, įsiskaičius pradėjo patikti ir norėjosi skaityti nesustojant, tačiau į pabaigą įspūdis vėl ėmė blankti. Jau nuo pradžios supratau, kodėl herojė yra draskoma prieštaringų jausmų, kodėl jaučiasi ne savo kailyje. Pasakojimo eigoje mano nuojauta pasitvirtino. Siekdama pateisinti žanro specifiką, autorė kiekviename žingsnyje stengiasi sukurti ,,šiurpuliukų" atmosferą. Ir dažniausiai jai tai pavyksta padaryti, ypač psichologiniu lygmeniu. Psichologinės manipuliacijos daug efektingesnės, nei už lango tabaluojanti negyva katė. Gal tai ir nėra ,,šiurpiausias, baugiausias ir geriausias šiais metais perskaitytas psichologinis trileris", kaip tikina Lee Child, tačiau savaitgalio prasiblaškymui visiškai tinkamas skaitinys.

Undinė Radzevičiūtė Žuvys ir drakonai

  Viršelis. Undinė Radzevičiūtė  Žuvys ir drakonai, leidykla Baltos lankos, 2013 m., 408 p. 

  Apie knygą. Kiniško stiliaus daiktą ar interjerą Europoje rasti nesunku, taip pat nesunku rasti knygų apie Kiniją, o tikras literatūrinis chinoiserie pasitaiko labai retai. Naujas Undinės Radzevičiūtės romanas „Žuvys ir drakonai“ – apie daugelį dalykų.

  Apie XVIII amžiaus europiečio svajonę pakeisti „tvarką“ visame pasaulyje, net ir Kinijoje.

   Apie XVIII amžiaus prancūzų meilę kiniškiems dalykams ir viso „Senojo Pasaulio“ neapykantą prancūzams.

  Apie didėjančią Rytų ir Vakarų „difuziją“.

  Apie šiuolaikinį žmogų, norintį pabėgti į nebeegzistuojančią Kiniją.   Ir apie Rytus, kurie visada su mumis, nesvarbu, į kurią pusę žiūrėtume.

  Undinė Radzevičiūtė (g. 1967 m. birželio 16 d., Vilniuje) – Lietuvos rašytoja, Europos sąjungos literatūros premijos laureatė. Baigė meno istorijos, teorijos ir kritikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Doktorantūros studijos liko nebaigtos. Dešimtį metų dirbo tarptautinių reklamos agentūrų – „Saatchi&Saatchi“ (Vilnius), „Leo Burnett Vilnius“ ir kt. – kūrybos direktore. U. Radzevičiūtės kūriniai versti į anglų, vokiečių, italų, ispanų, vengrų, bulgarų, estų, latvių, rusų kalbas.   Knyga „Žuvys ir drakonai“, kaip ir kiti Radzevičiūtės kūriniai – visiškai nutolusi nuo lietuvių literatūros tradicijos. Tai tarsi atskira kategorija, kurioje intelektinis iššūkis jungiamas su rafinuotu ir nerafinuotu humoru, o herojai kalbasi taip, lyg kapotųsi kardais. 

    Mano nuomonė. Negaliu atsidžiaugti atradusi labai originalią lietuvių rašytoją ir kiekvieną kartą imdama jos knygas į rankas žinau, kad nenusivilsiu, kad atrasiu kažką nauja, kažką įdomaus. Taip buvo ir šiuokart. Pirmiausia patraukė spalvingas knygos viršelis: drakonai ir imperatoriški karpiai nekėlė abejonių dėl knygos turinio, na bent dėl veiksmo vietos. Pirmi puslapiai mus nukelia į XVIII a. Kiniją. Rankraščio šriftu (Courier New?) surašyta istorija pasakoja apie jėzuitų vienuolį Kastiljonę, atvykusį į viduramžių Kiniją skleisti krikščionybės, ištapyti bažnyčių lubas, t. y., ,,teptuku atverti kinams dangaus. Bažnyčių lubose." (29 p.), o gyvenimą leidžiantį imperatoriaus porceliano dirbtuvėse, dekoruodamas porceliano puodus. Kita siužetinė linija dėstoma tradiciniu (New Roman?) šriftu ir pasakoja apie šiuolaikinę šeimą, kurią sudaro 4 moterys – senelė Amigorena, mama Nora ir dvi dukros: Šašą ir Miki. Jų uždara buitis lemia jų susipriešinimą, nesusišnekėjimą, norą kažkur pabėgti, kad ir į XVIII a. Kiniją. Kodėl būtent į Kiniją? Tiesiog pro jų buto langus matosi Kinijos ambasada, kurios darbuotojai nuolat vaikšto po langais. Be to, tame pačiame name įsikūręs ir kinų restoranas. Todėl nuolatinis kaimynų stebėjimas yra nepamainoma moterų pramoga. Žinoma, ,,būtų galima ir nežiūrėti, bet labai įdomu" (76 p.).  

  Uždara veiksmo erdvė (imperatoriaus rūmai ar kambarys daugiabutyje), lėtai tekantis laikas, kalbų nuotrupos ir žvilgsniai pro langą bei visiškai netikėta knygos pabaiga – taip U. Radzevičiūtė kuria knygos nuotaiką. Trumpi, tarsi kirviu nukirsti sakiniai ir ironiškos užuominos puikiai atspindi autorės rašymo stilių. Šią rašytoją galima mėgti arba ne, vidurio, manau, nėra. Man jos rašymo stilius tinka.

Tara Westover Apšviestoji

  Vienas sakinys. ,,Keista, kiek daug galios savo atžvilgiu suteikiame žmonėms, kuriuos mylime." 277 psl.
 Viršelis. Tara Westover Apšviestoji (Educated: A Memoir), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2020, iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Korsakienė, 454 psl.

Knygą su nuolaida galima įsigyti: https://www.patogupirkti.lt/knyga/apsviestoji.html
  Apie knygą. Ką reiškia gyventi šeimoje, kurios vienintelis tikslas – pasiruošti artėjančiai pasaulio pabaigai? Kaip jaučiasi atsiskyrėliškoje bendruomenėje gyvenantis vaikas, neturėdamas galimybės susirasti draugų? Kaip veikia mąstymą išsilavinimo trūkumas, kai vienintelis žinių šaltinis yra tėvų pasakojimai? Galų gale, kiek reikia drąsos ir ryžto pasipriešinti tėvų valiai, savarankiškai mokytis, kad užpildytum 17 metų išsilavinimo spragą, ir ne tik baigti studijas, bet ir įgyti mokslų daktaro laipsnį?
     Aidaho kalnuose, radikalių survivalistų mormonų šeimoje gimusi Tara Westover nelankė mokyklos kaip kiti jos amžiaus vaikai. Kiekviena jos ir jos šeimos narių diena buvo skirta ruoštis pasaulio pabaigai: kaupti maisto atsargas ir būti bet kurią akimirką pasirengusi palikti namus. Jokių apsilankymų pas gydytojus susirgus. Sveikata rūpinosi savamokslė žolininkė ir pribuvėja mama. Jokių žaidimų su draugais. Šeima buvo atsiribojusi ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo kitų mormonų šeimų. Be to, Tara ir neturėjo, kur kreiptis pagalbos, kai vienas iš jos brolių pradėjo smurtauti.
   Stulbinantys jaunos moters memuarai yra kur kas daugiau nei nuostabą keliantis liudijimas apie kitokį gyvenimo būdą pasirinkusią šeimą. „Apšviestoji" – įkvepiantis pasakojimas apie savęs ir gyvenimo prasmės paieškas, apie užsispyrimą, ryžtą, drąsą ir tikėjimą savimi. Tai galimybė kiekvienam mūsų įvertinti pasirinkimo laisvę, kurią suteikia išsilavinimas.

Tara Westover (g. 1986 m.) vaikystę praleido vos 234 gyventojų turinčioje mormonų survivalistų bendruomenėje. Pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Iki tol vietoje mokyklos ji vasaromis padėdavo mamai rinkti vaistažoles, o žiemomis drauge su tėčiu rūšiuodavo metalo laužą. Vis dėlto iš savo brolio išgirdusi apie anapus kalnų plytinį pasaulį, Tara pasiryžo pasipriešinti tėvų įtakai ir ištrūkti tam, kad įgytų taip trokštamą išsilavinimą.
   Tara Westover savarankiškai mokėsi, kad galėtų įstoti į koledžą. 2008 m. ji baigė Birgamo Jango universitetą, kur jai buvo suteiktas humanitarinių mokslų bakalauro laipsnis. Netrukus jai buvo paskirta Gateso stipendija Kembridže, čia 2009 m. pirmiausia įgijo filosofijos magistro, o 2014 m. ir istorijos mokslų daktaro laipsnį.
 Pirmoji jos knyga „Apšviestoji" tapo tarptautiniu bestseleriu, kurio leidybinės teisės parduotos daugiau nei 54 šalyse, knyga netrukus bus išversta į 30 užsienio kalbų. Ryšiai su šeima iki šiol nutrūkę.

  Mano nuomonė. Į rankas paėmusi šią minimalistiniu viršeliu papuoštą knygą nesitikėjau joje rasti tiek jėgos, tiek valios pastangų siekti savo tikslų, nieko neįskaudinant ir pagarbiai nusilenkiant. Tai knyga, atverianti skaudų moters likimą mormonų bendruomenėje. Tačiau man kilo klausimas, ar herojė (ir autorė) būtų tiek pasiekusi, jei tėvas nebūtų buvęs mormonas survivalistas, o motina nebūtų buvusi visiškoje vyro valioje, jei brolis nebūtų buvęs sadistas, o mergaitė būtų augusi tradicinėje bendruomenėje/šeimoje. Būtent supratimas, kad tiesos, kurias tau nuo vaikystės diegė tėvai, yra netikros, neteisingos, kad pasaulis yra visai kitoks, nei tau rodė, suteikė herojei jėgų pasipriešinti ir atkakliai siekti savo tikslo. Knyga pasakoja apie asmenines patirtis, einančias iš širdies gelmių, išjaustas ir išgyventas.  Žaviuosi autore, kad ji neužsisklendė, o savo istorija pasidalino su skaitytojais ir suteikė optimizmo, įrodydama, kad valios pastangomis galima surasti savo tiesą, nepriklausomai nuo to, ar ji patinka kitiems, ar ne.

Jørn Lier Horst Aklas spėjimas

   Viršelis. Jørn Lier Horst Aklas spėjimas (Blindgang), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė, 328 psl.

   Apie knygą. Norvegijos pietuose esančiame Staverno uostamiestyje be žinios dingsta taksi vairuotojas. Policija netekusi vilties, tačiau detektyvas Viljamas Vistingas dar nesiruošia nuleisti rankų: jau pusę metų jis viliasi aptikti bent menkiausią užuominą, kuri padėtų jam išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko tą šaltą žiemos naktį.

  Netrukus dingusio taksisto paieškos pasisuka kita linkme ir atveda Vistingą prie naujos bylos: vieno iš prabangiausių miesto namų rūsyje rastas pinigų prigrūstas seifas. Šalia jų – šautuvas, kuriuo šauta lygiai prieš pusę metų.

     Viljamas Vistingas pasineria į spėliones, kuo ir kaip gali būti susijusios šios dvi paslaptingos bylos. Tačiau kai tyrimo sūkuryje neplanuotai atsiduria nėščia jo dukra Lina, viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Tai nebe tik policijos tyrimas, tai – asmeninė detektyvo kova.

   Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas apdovanotas gausybe literatūros premijų: „Riverton", „Stiklinio rakto" ir prestižine „The Martin Beck" premija, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

  Mano nuomonė. Geras, įtikinamas, be jokių pašalinių efektų detektyvas. Realistinis, neperkrautas kraupiomis detalėmis ir nesipuikuojantis sadistinėmis scenomis, su labai simpatišku pagrindiniu veikėju Viljamu Vistingu, kuris nei girtuoklis, nei puolęs į depresiją. Aišku, turi šiokių tokių rūpesčių (kas jų neturi?), tačiau jie nėra pagrindinė knygos tema. Buvau maloniai nustebinta, kad knyga nėra taip populiarus ,,juodas" skandinavų detektyvas, o tiesiog geras kriminalinis romanas apie vienos bylos tyrimą. Reikia pripažinti, kad autoriaus patirtis dirbant vyriausiuoju inspektoriumi, suteikė romanui reikiamo santūrumo, o pagrindiniam veikėjui – profesionalumo. Knygos viršelyje Tvedestrandsposten rašo: „Tik buvęs pareigūnas gali parašyti tokį aštrų ir preciziškai tikslų detektyvą.“ Visiškai pritariu ir rekomenduoju. Jei esate gerų detektyvų mėgėjai, tikiu, nenusivilsite.