Foršmakas

     Kas nėra girdėjęs pavadinimo ,,foršmakas"? Ir aš girdėjau ne kartą, žinau, kad tai žydiškos virtuvės patiekalas. Tačiau plačiau apie tai nesidomėjau, kol nekilo mintis pačiai pasigaminti foršmaką. O jei jau gaminsiu, manau, ir istorija pasidomėti neprošal. Štai ką apie foršmaką rašo žinomas keliautojas ir kulinaras Vytaras Radzevičius:

  ,,Ar vartotinas žodis „foršmakas“? Kalbininkai siūlo šį patiekalą vadinti prakandu ar kapota silke, nes neva „foršmakas“ kilęs iš rusiškojo форшмак. Bet iš tikrųjų žodis kilo iš senosios vokiečių kalbos – vorschmack ir reiškia užkandį prieš pagrindinį valgį. Sunku įsivaizduoti, kad litvakai ir mūsų seneliai bei proseneliai vadino šį silkių užkandį kitaip. Dabar gi interneto platybėse „foršmakas“ dažnai pristatomas kaip rusiškos virtuvės patiekalas, nors tai yra bene dažniausias kitų tautų virtuvėse prigijęs žydų patiekalas. Tarpukaryje silkė sudarė beveik šimtą procentų į Lietuvą importuojamos žuvies, o vienam šalies gyventojui per metus tekdavo beveik po 5 kilogramus silkės. Po Lietuvą silkę paskirstydavo žydų pirkliai, tad nenuostabu, kad ir silkių receptai dažnai siejami su litvakų palikimu."
    Na ką, žinių įgavome, einame prie skonių.
      Foršmakui reikia:
riebių silkių filė (3 puselės);
1 rūgštus obuolys;
2 kietai virti kiaušiniai;
1 svogūnas;
2 riekelės batono;
1/3 stiklinės graikinių riešutų;
4 v. š. aliejaus;
1 v. š citrinos sulčių (jei obuolys nepakankamai rūgštus);
1 a. š. cukraus;
maltų pipirų.

      Gaminame:
1. Silkę smulkiai sukapojame peiliu.
2. Susmulkiname svogūną ir graikinius riešutus;
3. Obuolį ir virtus kiaušinius sutarkuojame burokine tarka;
4. Visus ingredientus sudedame į vieną dubenį;
5. Batono minkštimą užpilame vandeniu (galima ir pienu). Po minutės gerai nuspaudžiame ir sudedame į dubenį su silke;
6. Produktus išmaišome, pagardiname cukrumi ir pipirais, jei trūksta rūgšties - įpilame citrinos sulčių ir viską gerai išmaišome.
7. Tepame ant paskrudinto batono ir ragaujame.
   Negaliu pasakyti, ar tai tikrasis foršmako receptas, tačiau, kaip žinia, kiekviena šeimininkė turi savo receptą. Šis man patiko, gaminsiu dar ne kartą :)

Traškus lazdyno riešutų tortas

  Tortas interneto platybėse vadinamas Ferrero Rocher. Neapsirikite. Man jis nebuvo panašus į žymiuosius saldainius, išskyrus pačius saldainius, kurie puošė torto viršų :) Tačiau, nepriklausomai nuo apgaulingo pavadinimo, tortas labai skanus – traškus pagrindas, daug riešutų ir šokoladas o visa tai viename gaminyje, jėga! Mano namuose valgytojų yra keturi, tad pasilepinti mums užtenka nedidelio, 16 cm skersmens, torto.
Jo gamybai reikės:

135 g kukurūzų dribsnių (naudojau Kellogg's kukurūzų dribsnius su riešutais ir medumi)

50 g sviesto
2 šaukšteliai kakavos miltelių
150 g lazdyno riešutų
250 g maskarponės sūrio
200 g plakamosios grietinėlės (ne mažiau kaip 35 proc. riebumo)
30 g cukraus
100 g juodojo šokolado
Papuošimui – Ferrero Rocher saldainių, jei nesugalvojote kitaip

Gaminame:

1. Sviestą ištirpiname ant nedidelės ugnies. Kukurūzų dribsnius susmulkiname. (aš tiesiog kiek padaužiau kočėlu). Pilame į juos sviestą, beriame kakavą ir viską gerai išmaišome.
2. Formuojame torto pagrindą: kukurūzų dribsnių trupinius beriame į torto formą atsegamais kraštais, paskirstome tolygiai ir paspaudžiame ir paliekame stingti šaldytuve, kol gaminame antrą sluoksnį.
3. Lazdyno riešutus 10 min. pakepiname orkaitėje – 180 laipsnių temperatūroje. Pašaliname odelę ir dar šiltus riešutus beriame į smulkintuvą (virtuvės kombainą) ir susmulkiname iki trupinių. Į juos dedame maskarponės sūrį, beriame cukrų išsukame iki vientisos masės.
4. 100 g grietinėlės išplakame iki standumo. Įmaišome į riešutų ir maskarponės mišinį. Torto pagrindą traukiame iš šaldytuvo ir gautą kremą tolygiai paskirstome ant torto pagrindo. Tortą statome į šaldytuvą 30 minučių, kad sutvirtėtų.
5. Puode ant nedidelės ugnies, kartas nuo karto pamaišydami, ištirpiname gabalėliais sulaužytą šokoladą, supilame likusią grietinėlę. Nukeliame nuo ugnies, atvėsiname (tačiau neatšaldome) ir gautą šokolado masę užpilame ant torto viršaus. Puošiame Ferrero Rocher saldainiais, arba riešutais, arba kaip jums patinka. Tortą vėl dedame į šaldytuvą. Svarbiausia, kantriai išlaukti tas 30-40 min, kol tortas sustings ir jau galima skanauti. Patikėkite, be galo gardu! O pastangų, kaip patys matote, tikrai daug nereikia.

Stefan Ahnhem 9 kapas

Viršelis. Stefan Ahnhem 9 kapas (Den Nionde Graven), leidykla Baltos lankos, 2019 m., iš švedų kalbos vertė Eglė Voidogienė, 588 p.
Apie autorių. Stefan Ahnhem (Stefanas Ahnhemas, g. 1966) – vienas svarbiausių Skandinavijos šalių detektyvų kūrėjų. Intriguojantys, tarsi filmams kurti jo romanų siužetai persmelkti Šiaurės šalių prieblanda ir šalčiu. „Beveidės aukos“ – debiutinis romanas, kuriuo skaitytojams pristatomas nepailstantis, kartais karštligiškas ir netikėtų sprendimų ieškantis detektyvas Fabianas Riskas. ,,9 kapas" – antroji detektyvo Fabiano Risko serijos dalis, pasakojanti, kas nutiko likus pusei metų iki romano „Beveidės aukos“ įvykių.
Apie knygą. Žvarbią žiemos naktį po darbo eidamas į netoliese stovintį automobilį tarsi į vandenį dingsta Švedijos teisingumo ministras. Saugumo darbuotojai griežtai uždraudžia viešinti bet kokias žinias, susijusias su įvykiu. Tik bėda, kad detektyvas Fabianas Riskas niekada nebuvo linkęs paklusti taisyklėms. Kad sužinotų tiesą, jis pasiryžęs bet kam. Net jei tai keltų pavojų gyvybei.
 Tuo pat metu Kopenhagoje randamas žiauriai sudarkytas garsaus TV laidų vedėjo žmonos kūnas. Moters vidaus organai – tarsi perleisti per mėsmalę, o po ja – lipnaus, jau krešėti pradėjusio kraujo jūra. Tik tyrėja Dunja Hougard netiki, kad tai pavydaus sutuoktinio darbas: juk čia įsivėlęs ir trečias asmuo, kurio pėdsakai veda tiesiai į Švediją, į Fabiano Risko valdas.
 Dunja ir Fabianas stačia galva pasineria į tyrimus. Žingsnis po žingsnio jie įsitraukia į makabrišką žudikų žaidimą, kur nuo kraujo, pavienių kūno dalių ir amžinai siaučiančios pūgos šiurpsta oda, o galvose nepaliaujamai skamba vienas klausimas: kas pirmas užbaigs šią kraupią dėlionę?
 Mano nuomonė. Antrasis lietuvių kalba išleistas Stefan Ahnhem detektyvinis romanas dar stipresnis už ,,Beveidės aukos". Knyga, kurią skaitant kūnu bėgioja šiurpuliukai, tačiau padėti jos į šoną negali, nes istorija tiesiog įtraukia ir nebepaleidžia. Kas bus toliau? Mano naujai atrastas autorius (nenuostabu, nes Lietuvos skaitytojams jis pristatytas tik 2018 m.), kurio knygas mielai skaitysiu ir ateityje.
  Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Daiva Ulbinaitė Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė

  Viršelis. Daiva Ulbinaitė  Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė, leidykla Tyto alba, 2019 m., 247 psl.

 Apie autorę. Dešimt metų kartu su Prezidente dirbusi knygos autorė – žurnalistė, Prezidentės Spaudos tarnybos vadovė ir vyriausioji patarėja viešųjų ryšių ir komunikacijos klausimais D. Ulbinaitė knygoje „Nustokim krūpčiot" ne tik atveria politinio gyvenimo užkulisius, bet ir atskleidžia, kokia D. Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime.

 Apie knygą. Knygoje „Nustokim krūpčiot" autorė atskleidžia, kas šiuo istoriniu 2009-2019 m. tarpsniu vyko mūsų valstybėje, kas yra grybauskaitiška politinė kultūra, kokios baimės kankino teisėsaugą ir ko neapskaičiavo energetikos oligarchai. Knygoje paaiškėja, už ką Plieninę magnoliją keikė V. Putinas ir gyrė D. Trumpas, kodėl nebuvo gerta šampano su B. Obama, kokių patarimų reikėjo A. Merkel, dėl ko Lietuvos Prezidentei skambindavo NATO generalinis sekretorius ir kokios asmeninės vertybės ir nuostatos suteikė Lietuvai svorio daugiau, nei leidžia mūsų šalies dydis. Įvairiomis aplinkybėmis knygoje atsiskleidžia ir kokia D.Grybauskaitė buvo kasdieniame gyvenime, kas ją graudino iki ašarų, kam skyrė žibuokles ir kodėl taip pamėgo karališkąją mėlyną spalvą.

   Gyvenimas prie Grybauskaitės: netipiški sprendimai, nepaaiškintos aplinkybės, netikėtos atomazgos ir charakterio ypatumai, kitoks vadovavimo stilius ir retorika. Kas ir kaip vyko mūsų valstybėje, kokia Prezidentė buvo politikoje, kaip įgijo pasaulio galingųjų pagarbą ir kas padėjo atsilaikyti prieš korumpuotos oligarchinės sistemos kerštavimą.

    Knygos pavadinimu tapo garsusis Prezidentės posakis „Nustokit krūpčiot". Ši frazė virto gyvenimo filosofija, vertybių pamatu, paskatinusiu daugelį politinių ir žmogiškųjų sprendimų, ne vieną įkvėpė pasitikėti savimi ir netgi imtis to, kas, regis, neįmanoma. Ant knygos viršelio Prezidentės ranka užrašytas „Nustokim krūpčiot" yra kvietimas išdrįsti patiems imtis atsakomybės už save ir savo šalį.

 Mano nuomonė. Knyga apie neįtikėtinai stiprią moterį, valstybės vadovę. Gal kiek patosiška, tačiau sunku rašyti apie tokį stiprų žmogų, kaip mūsų Prezidentė, be susižavėjimo, be pakylėtų gaidų. Aš skaitydama jaučiau pasididžiavimą Lietuva, pasididžiavimą Prezidente, kaip lygiai tarp lygių atstovaujančiai mūsų šalį tarptautiniuose renginiuose. Ir niekad nebuvo gėda už jos priimtus sprendimus ar išsakytus žodžius. 
   Knygoje gana išsamiai dėstoma, dėl kokių priežasčių buvo priimti vienokie ar kitokie politiniai sprendimai, tačiau  aš pasigedau daugiau asmeninio gyvenimo detalių, atskleidžiančių Prezidentės kitą, silpnesniąją, žmogiškąją pusę. 
   Knyga labai glaudžiai siejasi su Donato Ulvydo filmu apie Prezidentę, kai kurios citatos visiškai identiškos, tačiau tiek žiūrėti filmą, tiek skaityti knygą buvo be galo įdomu, juk nežinia, kada vėl turėsime tokį lyderį Lietuvoje, kuris drąsiai pareikš: ,,Nustokime krūpčiot" ir ragins drąsiai reikšti savo nuomonę bei eiti į priekį aukštai iškelta galva.

 Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Marguerite Duras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile

Vienas sakinys. ,,Meilė padeda patogiau numirti". 107 p.
Viršelis. Margerita Diuras Hirosima, mano meilė. Moderato Cantabile (Hiroshima Mon Amour. Moderato Contabile) leidykla Vaga, 1972 m., iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, 232 p,
Apie autorę. Margerita Diuras (Marguerite Duras, tikr. Marguerite Donnadieu) – prancūzų rašytoja, „naujojo romano" krypties atstovė, dramaturgė, scenaristė ir filmų režisierė. Garsiausi jos sukurti filmai: Hirosima, mano meile (režisierė Alain Resnais) ir Indijos daina.
  Pradžioje M. Diuras kūryba apsiribojo tradicinėmis novelėmis ir istorijomis, tačiau 1958 metais pasirodė romanas Moderato Cantabile, kuriame pirmą kartą rašytoja sulieja aistrą, meilę, mirtį ir prisiminimus. Paskutinė jos knyga Parašytas (1995), trumpai apibendrina rašytojos gyvenimą ir kūrybos bruožus.
  Apie knygą. „Hirosima, mano meile“. Prancūzė aktorė, baigusi vaidinti bendrame prancūzų ir japonų filme apie taiką, prieš išskrisdama į Paryžių, sutinka gražų, rimtą, europietiškos išvaizdos japoną.
  Jis geba pažadinti užmirštin nugrimzdusius jos prisiminimus apie pirmąją meilę. Tik jam vienam ji nejučia pasipasakoja, kad prieš keturiolika metų buvo išprotėjusi iš meilės.
  Pagal šią knygą buvo sukurtas to paties pavadinimo filmas.
  „Moderato Cantabile“. Ana gyvena turtingoje viloje bulvaro gale, prie jūros. Po jos langu sode vėjuotomis naktimis rauda ligustrai ir gedulingai kvepia magnolijos. Per pobūvius ji mėgsta prie juodos suknelės gilia iškirpte prisisegti magnolijos žiedą.
   Sykį uosto krantinėje, jos vaikui skambinant Diabelio sonatiną, pasigirsta šūvis. Kavinėje kažkoks vyras nušauna savo mylimąją. Aną sukrečia vaizdas, kad net mirusi moteris šypsosi iš džiaugsmo.
  Ji kasdien pradeda lankytis toje kavinėje, geria vyną, susipažįsta su vienu vyriškiu. Istorija lyg ir kartojasi...
   Mano nuomonė. Į šią nedidelės apimties knygelę sudėti du M. Duras kūriniai – scenarijus filmui ir romanas, kuriuos tarpusavyje sieja meilės išgyvenimas dabarties akimirką. Viskas vyksta dabar, šią minutę, ir tai, kas buvo praeityje, ir tai, kas bus ateityje susipina ir paskęsta dabarties akimirkoje.
  ,,Hirosima, mano meile" skaityti buvo gana sunku, gal dėl to, jog tai ne ištisas tekstas, o dialogai, per kuriuos atsiskleidžia herojų jausmai, jų išgyvenimai, prisiminimai, kurie įtakoja dabarties akimirką. Veiksmas vyksta 6-me XX a. dešimtmetyje, kai dar gyvi prisiminimai apie atominį sprogimą, o herojė mintimis ir žodžiais vis grįžta į karo pabaigos laikus, į Prancūzijos provincijos Nevero miestelį, kur išgyveno pirmąją meilę. Ar prisiminimai, išpasakoti pašaliniam žmogui, virsta nusiraminimu ar išdavyste?
  ,,Moderato Cantabile" romanas, parašytas ištisinio teksto forma, todėl skaityti ir sudėlioti mintis yra paprasčiau. Tema kartojasi – meilė be tęsinio, išgyvenama dabar, šią akimirką kaip aidas, atkartoja, o tiksliau, tęsia, ,,Hirosims, mano meile" temą. Abu kūriniai glaudžiai susiję tarpusavyje, abiejuose girdimos nusivylimo, žlugusių svajonių ir vilčių natos, jokios ateities vizijos, yra tik šiandien.
 Įvertinimas. 2/3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Håkan Nesser Lūžio taškas

  Viršelis. Håkan Nesser Lūžio taškas (Borkmanns Punkt), Obuolio leidykla, 2016 m. iš švedų kalbos vertė Helga Gavėnaitė, 368 psl.

  Apie autorių. Håkan Nesser (Hakanas Nesseris) gimė 1950 vasario 21 d., Kumla, Švedija) – yra vienas
skaitomiausių švedų kriminalinių istorijų autorių.
Nors gimė Kumla mieste, didžiąją gyvenimo dalį praleido Upsaloje. Dirbo mokytoju iki 1988 metų. Tais metais buvo išleistas pirmasis jo romanas ir nuo to laiko autorius atsidėjo tik rašymui. 2006 metais su žmona persikėlė į Niujorką. Vėliau po kelių metų išsikėlė į Londoną. Kai grįžta į Švediją gyvena Gotlando saloje.
Håkan Nesser yra sukūręs seriją detektyvų apie inspektorių Van Vėtereną. Jos netgi virto mini serialu, kuriame Svenas Wollteris atlieka pagrindinį vaidmenį. O knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt kalbų.
  Apie knygą. Kalbringene, tykiame pajūrio miestelyje, kirviu žiauriai užkapojami du žmonės, ir netoliese per atostogas nuobodžiaujantis vyriausiasis inspektorius Van Vėterenas siunčiamas padėti kompetentingiems vietos specialistams. Policijos viršininkas, kuriam iki išėjimo į pensiją liko vos kelios dienos, tikisi, kad suspės greitai baigti bylą.

  Vis dėlto aiškių sąsajų tarp abiejų aukų nematyti. Tada pradingsta Van Vėtereno bendradarbė, puiki jauna detektyvė. Galimas daiktas, kad inspektorė anksčiau už kitus bus prisikasusi iki lūžio taško… Ar šachmatais žaisti mėgstantis inspektorius Van Vėterenas nepavėluos mėgindamas įminti dar vieną mįslę?…
  Mano nuomonė. Nors autorius yra pripažintas detektyvų rašytojas, man jo kūryba nepaliko įspūdžio. Nors paslaptis išlaikoma iki pat pabaigos, knyga nuobodoka, kažkokia ištempta, atrodo, kad net patiems bylos tyrėjams yra nuobodu, todėl tyrimas einasi vangiai. Pagrindinis knygos veikėjas inspektorius Van Vėterenas blankus, be charakterio, be spalvos. Laimei, byloje dalyvauja detektyvė Beatė Miork, kurios paveikslas bent šiek tiek ryškesnis. Džiaugiuosi, kad ne visi skandinaviški detektyvai tokie, kaip šis, nes būtų labai liūdna.
  Įvertinimas. 1 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Rachel Hore Savaitė Paryžiuje

  Viršelis. Rachel Hore  Savaitė Paryžiuje (A Week in Paris), leidykla Tyto alba, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Ieva Albertavičienė, 456 p.

  Apie autorę. Rachel Hore (Reičelė Hor) – britų rašytoja, gyvenanti Noridže. Ji gimė 1960 m sausio 26 d. Surėjuje Jungtinėje Karalystėje. Studijavo šiuolaikinę istoriją Oksfordo Šv. Kotrynos koledže, vėliau dirbo Londone leidybos srityje, kol su savo vyru D. J. Tayloru ir trimis vaikais persikėlė į Noridžą Norfolko grafystėje. Dabar dėsto kūrybinį rašymą ir leidybą Rytų Anglijos universitete bei rašo knygas, tampančias bestseleriais. Pirmasis romanas, pasirodęs lietuvių kalba buvo ,,Savaitė Paryžiuje", antrasis – ,,Vitražų meistro dukra".  „Paslapčių bokštas" yra trečiasis autorės romanas, išverstas į lietuvių kalbą

  Apie knygą. 1937-ųjų rugpjūtis. Kitė Travers, trokšdama tapti pianiste, iš Anglijos atvyksta į Paryžių. Atrodo, kad jaunai, gražiai ir talentingai merginai šypsosi sėkmė – ji ne tik skambina pianinu, bet dar ir sutinka savo gyvenimo meilę. Tačiau viską sugriauna karas, panardinantis romantišką, žiburiuojantį miestą į tamsą. Neišvengiamai griūva ir Kitės laimė.   Po ketvirčio amžiaus Kitės dukra, talentinga jauna smuikininkė Fei Noks, atvyksta su orkestru gastrolių į Paryžių. Miesto ji beveik nepažįsta, bet kodėl jis jai atrodo toks artimas? Kodėl šis miestas kelia jai prisiminimų, kurių lyg ir neturėtų būti? Kiekviena gatvė veda ją į praeitį, kurios ji nepažįsta, bet kuri ją traukia.
   Mamos namuose radusi seną kuprinę su Paryžiaus adresu, Fei pamažu pasineria į tamsias paslaptis, į taip ilgai nuo jos slėptą tėvų praeitį ir su baime ir viltimi ima suprasti, kas ji ir kur jos tikroji vieta. Toji savaitė pakeis visą Fei gyvenimą.
  Mano nuomonė. Visai neseniai skaičiau R. Hore ,,Paslapčių bokštas",  todėl skaitydama šią vis grįždavau prie jau skaitytos. Ir ne todėl, kad norėjosi knygas lyginti, tiesiog kliuvo tai, kad abi knygos parašytos pagal tą patį šabloną, tik veiksmas vyksta kitomis aplinkybėmis ir kitoje vietoje, nors iš esmės pasakojama identiška istorija: motina ir dukra, nuslėptos šeimos paslaptys, kurias reikia išsiaiškinti. Pradžioje buvo pikta, kad viskas kartojasi ir knygą buvau bepadedanti į šalį, tačiau karantinas, pasiimti kitos knygos iš bibliotekos nėra galimybės, teko tęsti skaitymą. Antra knygos pusė kiek nukrypo nuo šablono, todėl tapo įdomiau skaityti, nors siužetas liko labai nuspėjamas. Bet juk ne detektyvą skaitau... Įdomiausia buvo tos vietos, kuriose pasakojama apie karo metais veikusias moterų stovyklas ar pasipriešinimo kovą Paryžiuje. Apibendrinant, galiu pasakyti, kad knyga nėra bloga, lengvai skaitoma, siužetas įdomus,  tik vienas bet... tai turi būti pirmoji ir vienintelė pažintis su R. Hore kūryba. Tuomet liks geras įspūdis. Žinau, yra dar keletas šios rašytojos knygų, tačiau jei jų siužetas užtemptas ant to paties kurpaliaus, ar verta skaityti? Kaip sakoma, nepabandęs - nesužinosi :)

  Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Triufeliai iš avokado

   Kai radau šį triufelių receptą negalėjau patikėti, kad jie gaminami iš avokado!Smalsumas nugalėjo ir  susirinkusi reikiamus produktus ėmiausi darbo. Rezultatas maloniai nustebino, saldainiai tiesiog tirpo burnoje. Jų premjera įvyko Mamos dieną: triufeliai ir šampano burbuliukai buvo tiesiog tobulai šventinis derinys. 

   Šiems mažiems konditeriniams stebuklams pasigaminti  reikės:

1 sunokusio avokado;

130 g juodojo šokolado;

1 v. š. konjako (brendžio), bet nebūtinai. Konjakas (brendis) saldainiams suteikia aštrumo, pikantiškumo;

kakavos. 

1. Avokadą sumaigome šakute iki vientisos masės (galima ir blenderiu).

2. Šokoladą sutrupiname ir ištirpdiname karšto vandens vonelėje.

3. Šokolado masę supilame į avokado tyrelę, įpilame konjako (brendžio) ir viską sumaišome bei dedame į šaldytuvą  1-2 val.

3. Paviršių, ant kurio formuosime saldainius, pabarstome kakavos milteliais. Iš šaldytuvo traukiame sustingusią masę, šaukštu kabiname vienodo dydžio masės kiekį (čia jau kaip kam pavyksta :) ir rankomis ant kakava apiberto paviršiaus voliojame kūgio formos saldainius. 

  Viskas! Dedame į popierines formeles, dėželes, lėkšteles ir ragaujame. Jei vienu kartu nepavyks suvalgyti viso pasigaminto kiekio saldainių, drąsiai pasilikite kitai dienai ­– juos šaldytuve galima laikyti 2-3 dienas.

 

Marguerite Duras Meilužis

Vienas sakinys. Gyvenimas nemirtingas, kol gyvas (114 p.)
Viršelis. Marguerite Duras Meilužis (L'Amant), leidykla Vaga, 2014 m., iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas,128 p.
Apie autorę. Marguerite Duras (tikroji pavardė Marguerite Donnadieu) gimė 1914 metų balandžio 4 dieną Gia Dinh, Indokinijoje (dabartinis Vietnamas). Rašytojos tėvas mirė, kai jai buvo vos ketveri metai. Marguerite motina buvo mokytoja ir jai, po vyro mirties, teko vienai auklėti tris vaikus. M. Duras savo vaikystę praleido Vietname. Būdama septyniolikos ji persikėlė į Prancūziją. Sorbonos universitete ji įgijo filosofijos bakalauro laipsnį, studijavo teisę ir politikos mokslus.
Nuo 1935 iki 1941 metų Marguerite dirbo Kolonijų ministerijoje sekretore. Per antrąjį pasaulinį karą ji buvo prancūzų rezistencijos atstovė, taip pat priklausė komunistų partijai, tačiau iškart po karo ji pasmerkė komunizmo politiką ir buvo išmesta iš partijos. M. Duras karo metu palaikė rašytojus, kurie kritikavo nacius, tačiau buvo apkaltinta dalyvavimu literatūros komitete, kuris buvo kontroliuojamas vokiečių.
    1939 m. M. Diuras ištekėjo už rašytojo Robert Antelme. 1942 m. Marguerite sutiko Dion Mascolo, kuris tapo jos meilužiu.1947 m. jie susituokė. Būtent šiuo laikotarpiu pasirodė pirmoji M. Duras knyga Akiplėšos (Les impudents). Ta proga Marguerite pasirinko slapyvardį – nedidelio Duras (Duras) miestelio Prancūzijoje, netoli kurio jos tėvas turėjo žemių, pavadinimą. M. Diura nesidomėjo abstrakčia literatūros teorija, jai rūpėjo pačių žodžių galia, prisiminimai, užmarštis ir jausmai. Užuot aprašinėdama įvykius, rašytoja susikoncentruoja į veikėjų vidinius išgyvenimus. Meilės tarp skirtingų rasių žmonių tema lydi daugelį M. Duras kūrinių, tarp jų ir romaną ,,Hirosima, mano meile" (Hiroshima, Mon Amour). Nuo 1970 metų M. Duras daugiausia kūrė tekstus kinui ir teatrui. 1980 m. M. Duras padėjėju įsidarbina Andréa Steiner'is. Andréa buvo susižavėjęs rašytojos kūryba ir vaidinęs keliuose jos filmuose. Nors Andréa Steiner'is buvo 38 metais jaunesnis už rašytoją, tai netrukdė jiems darniai pragyventi drauge iki M. Duras mirties 1996 metų lapkričio 3 dieną.
  1984 metais pasirodė romanas ,,Meilužis" (L‘Amant). Šis romanas laimėjo prestižinį Prancūzijos apdovanojimą Prix Goncourt ir buvo parduotas 1.5 milijono egzempliorių tiražu. 1992 metais ,,Meilužis" buvo ekranizuotas, filmą režisavo Jeanas-Jacques Annaud. M. Duras prie šios istorijos dar kartą grįžo 1990 metais romane Meilužis iš šiaurinės Kinijos (L‘amant de la Chinese du Nord).
Apie knygą. ,,Meilužis" – autobiografinis prancūzų rašytojos Marguerite Duras romanas. Tai pasakojimas apie prancūzaitės ir dešimčia metų vyresnio kino meilę XX a. 4-ojo dešimtmečio Indokinijoje (tuometinė Prancūzijos kolonija, dabartinis Vietnamas), kur pati autorė praleido vaikystę. Šviesioje Duras prozoje bunda Saigono priemiesčių paukščiai ir prieškario šmėklos, su vandeninga Mekongo upe srūva pirmąkart herojės patiriama karštligiška aistra, pasiklysdama opiumo rūkyklų rūkuose, Monparnaso poetų būrio reminiscencijose, Šolono mergaičių licėjaus ir pensionato aušroje.
  Mano nuomonė. Nedidelė knygelė talpinanti savyje didelį turinį yra akivaizdus įrodymas to, kad ne daugžodžiavimas lemia knygos kokybę. Knygos puslapiuose rašytoja, jau būdama garbaus amžiaus, prisimena savo jaunystę, prabėgusią Indokinijoje. Ji tarsi iš šono žvelgia į save – penkiolikmetę mergaitę – susipažinusią su kinų turtuolio sūnumi ir pirmą kartą pažinusią aistrą, kūnišką potraukį. Santykiai jos šeimoje ne itin puikūs, motina visur ir visada pataikauja savo vyriausiajam sūnui ir viliasi, kad dukra, apsiavusi aukštakulniais ir apsirengusi peršviečiama suknele, susilauks dėmesio ir uždirbs pinigų šeimai. Tačiau tuo pat metu, mergaitei susipažinus su turtuoliu kinu, smerkia jos elgesį, niekina ir žemina jos meilužį. Mergaitė žino, kad užsimezgę santykiai neturi ateities, tačiau taip pat žino, kad ši aistra ją persekios visą gyvenimą. Tokiu laviravimu tarp šviesos ir šešėlių, tarp emocinių pakilimų ir nuopuolių pagrįstas visas romanas. Knygoje persipina dabartis ir praeitis, emocijos ir veiksmai. Vargiai sutikčiau, kad M. Duras prozą galima pavadinti šviesia, tačiau jos pasakojama istorija ir pasakojimo stilius labai intymus, asmeniškas. Sakiniai aiškūs, nesuvelti, trumpi ir informatyvūs. Vos keliais žodžiais autorė geba puikiai išreikšti emociją, būseną, nusakyti aplinkybes: ,,Staiga man toptelėjo: aš pasenau. Jis tai pamatė ir pasakė: tu pavargai." Todėl skaityti labai lengva. Tačiau yra viena bėda, knygoje gan daug korektūros klaidų, kurių tikrai nesitikėjau imdama ,,Vagos" leidykloje išleistą knygą.
Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).

Gabija Lunevičiūtė Vilniaus atminties punktyrai

 Viršelis. Gabija Lunevičiūtė Vilniaus atminties punktyrai, leidykla Balto, 2020 m., 376 psl.

  Apie autorę. Gabija Lunevičiūtė gimė ir augo Vilniuje, Antakalnio rajone. Baigė žurnalistiką VU ir vėliau įkūrė įmonę „Savaitgalio ekskursijos" bei pradėjo vesti ekskursijas vilniečiams. Ji yra pelniusi Svetingiausio Vilniaus gido apdovanojimą, neseniai išleido knygą bei pradėjo vesti radijo laidą ,,Ekskursija su Gabija".

Apie knygą. ,,Kiek žmonių, tiek ir Vilnių. Kiekvienas jį išvaikštome, išbraižome pagal savo gyvenimus. Viskas prasidėjo nuo vieno iš senųjų vilniečių, kuris tiesiog priėjo prie manęs gatvėje ir pradėjo vaizdžiai pasakoti apie vaikystės kvapus ir griūnančius kaminus pokario Vilniuje. Tai buvo tarsi likimo pirštas – impulsas užrašyti senųjų vilniečių pasakojimus apie jų kasdienius vaikystės, paauglystės ir jaunystės maršrutus. Kad šiuolaikinis miesto gyventojas galėtų tyrinėti ir pajusti, jog miestas, gatvės, pastatai yra gyvi, kad tos pačios vietos skirtingiems žmonėms turi vis kitą reikšmę, tačiau visus sieja nematomi laiko, vietos, istorijos ryšiai" rašo Gabija Lunevičiūtė.

   Knyga kviečia pasivaikščioti senųjų vilniečių pėdomis – kiekvieną pasakojimą papildo gausiai archyvinėmis ir dabartinėmis nuotraukomis iliustruota informacija apie minimus pastatus, vietas, įvykius bei to laikmečio žemėlapiai.

  Mano nuomonė. Gabiją žinau kaip labai šaunią ,,Savaitgalio ekskursijų" gidę. Jos vedamos ekskursijos visada įdomios, bet ar gali būti kitaip, kai žmogus pasakoja apie savo mylimą miestą. Todėl, vos išgirdusi apie pasirodysiančią Gabijos knygą, pasakiau sau – noriu. Tad nenuostabu, kad pirmas pirkinys šių metų ,,Knygų mugėje" buvo knyga ,,Vilniaus atminties punktyrai" ir dar su Gabijos autografu!
   Kaip ir tikėjausi, knyga puiki. Realios realių žmonių istorijos jau apie nebeegzistuojantį Vilnių. Skaičiau su didžiausia atida, paleisdama vaizduotę pasiganyti po pokarines Vilniaus gatveles, skersgatvius, priemiesčius. Visi pasakotojai prisimena tokį Vilnių, koks jis buvo prieš man gimstant, tačiau kai kurie aprašomi objektai dar yra išlikę ir mano atmintyje. Pvz., puikiai prisimenu kino teatrą ,,Maskva", kuris tuo metu buvo įsikūręs buvusiame Zalkindo name. Tiesa, pačiame kino teatre neteko lankytis, per maža buvau, tačiau iki dabar mano atmintyje gyva ten pirmą kartą pamatyta filmų reklama su besisukančiais paveikslėliais. Tačiau ,,Spalio" kino teatre ne vieną kartą esu buvusi – kino salė apšildoma krosnimi, tad žiemą visad būdavo šalta ir filmus žiūrėdavome susigūžę, įsisupę į paltus. Dar puikiai atsimenu tuščią erdvę priešais namą Pilies g. 30, kuriame tuo metu gyvenau. Vietoj dabar stovinčio gyvenamojo namo ten buvo neasfaltuotas plotas – mūsų žaidimų aikštelė. O ir visi senamiesčio kiemai buvo mūsų, galėjome landžioti iš vieno kiemo į kitą, nebuvo jie rakinami. O Literatų gatvė visad kvepėdavo bandelėmis, nes ten, kur dabar yra tatuiruočių salonas, buvo kepykla. Mes, vaikai, prilipę prie langų prašydavome: ,,Tetute, duok bandelę" ir, žinoma, visada gaudavome. O Vaivos kavinė arba kiek vėliau atsiradusi blyninė...!
   Aplamai ši knyga man sukėlė labai daug sentimentų, priminė vaikystę, dar kartą pakvietė pasivaikščioti po Vilnių. Žinoma, ne viską, apie ką pasakoja knygos herojai, aš pamenu, kai kurie miesto akcentai jau buvo išnykę, apnešti karo ir laiko dulkėmis. Tačiau nuoširdūs Gabijos šnekinamų žmonių pasakojimai apie jų jaunystės Vilnių labai artimi mano prisiminimams. Didelis ačiū Gabijai, saugančiai ir puoselėjančiai Vilniaus atmintį, renkančiai  ją po trupinėlį iš dar gyvų senųjų vilniečių lūpų ir  kuriančiai savo, mano, tavo, MŪSŲ VILNIŲ!

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Marius Marcinkevičius Juodoji Vilniaus saulė

 Vienas sakinys. ,,Viską, ką sugalvojo ne žydai, sugalvojo kinai. Tai dėsnis.'' 106 psl.

  Viršelis. Marius Marcinkevičius Juodoji Vilniaus saulė, leidykla Alma littera, Vilnius, 2019 m., 416 p.
  Apie autorių. Knygos autorius gimė 1966 m. Vilniuje, Po mokyklos baigimo dirbo įvairius darbus: kroviku daržovių bazėje, psichiatrinėje ligoninėje sanitaru ir vieną gražią dieną jis nusprendė studijuoti mediciną Vilniaus Universitete. Baigęs studijas mokėsi akupunktūros Kinijoje ir Uzbekijoje, keliavo po Indiją, Izraelį ir daugybę kitų pasaulio šalių. Rašytojo kuriamos istorijos vaikams yra verčiamos į užsienio kalbas, apdovanotos literatūrinėmis premijomis, tapo spektakliais ir dainomis. „Juodoji Vilniaus saulė“ – pirmasis autoriaus kūrinys suaugusiesiems.
 Apie knygą. M. Marcinkevičiaus knygoje persipina mistikos ir trilerio linijos. Į lenkų okupuotą Tarpukario Vilnių atvyksta Pilsudskio bendražygis generolas, tačiau viešnagę aptemdo mistiškas jo dukros dingimas iš užrakinto ir gerai saugomo kambario. Policija bejėgė narpliojant šį paslaptingą įvykį, todėl jai prireikia pagalbos. Neseniai iš Tibeto atvykęs jaunuolis Jurgis ir prie jo prisijungęs žydų gangsterių grupuotės pasiųstas psichiatras Markas imasi šio detektyvo. Tačiau ne viskas taip paprasta: jėgos, su kuriomis susidurs veikėjai – slaptos ir nepaprastai galingos. Knygos siužetas savo netikėtumu, kūrybiškai interpretuojamais istoriniais faktais ir asmenybių portretais primena fantastikos kūrinį, tačiau rašytojas atskleidžia, kad romanas nėra tik jo fantazijos vaisius – kai kurie knygoje aprašyti motyvai buvo gyvi M. Marcinkevičiaus senelės prisiminimuose.

 Mano nuomonė. Knygos, kurių pagrindinis veikėjas Vilnius, mane visada intriguoja ir žavi. Tokia yra ir ši. Veiksmas vyksta Vilniaus senamiesčio gatvelėse, kiemuose ar kitose gerai pažįstamose miesto erdvėse. Jausmas toks, lyg slapta sekčiau knygos veikėjus ir savo akimis matyčiau visus čia aprašomus įvykius. Skaitydama šią knygą patyriau labai ryškų déjà vu jausmą: tarsi jau žinau, tarsi jau girdėjau. Tas jausmas atsirado iš pasivaikščiojimų po Vilnių su ,,Savaitgalio ekskursijų" gide Gabija Lunevičiūte, kurios pasakojimai apie žydišką Vilnių aidu atsiliepė šioje knygoje.

   Ryškūs knygos personažai, tai dar vienas knygos privalumas: Jonas – jaunuolis su senio gyvenimiška patirtimi, Bona Tenzin – šamanė, mirusių žmonių fotografė, gydymo akupunktūra virtuozė, Jonas – Jonas Basanavičius, Markas Tylmanas – daktaras, archyvaras Račiukas – Vilniaus požemių žinovas ir dar daug kitų. Knygoje aptikau ir keletą man nežinomų faktų, privertusių pasiknaisioti internete, pvz., pasigilinti į žydų nusikalstamos organizacijos ,,Brudenferajn" veiklą. Knygoje daug veiksmo, intrigos, laviruojama tarp tikrovės ir fikcijos, tarp realių istorinių asmenybių ir išgalvotų personažų. Tačiau kai kurios vietos perspaustos, ,,nusaldintos", net nuobodokos, tai, pvz., Jurgio meilės svajos arba jo prisiminimai iš Tibeto, nors panašios istorijos apie Tibetą, pasakojamos Bonos, yra gyvos, šmaikščios ir labai įdomios. 

  Knyga neturi aiškios pabaigos, tad istorijos pabaigą gali susikurti pats skaitytojas arba laukti knygos tęsinio, kas labai įtikėtina.

 Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Žuvies troškinys pagal Beatą

   Retai kada žiūriu kulinarines laidas, tačiau šiomis visuotinio karantino dienomis gerą nuotaiką vis palaiko įjungtas televizorius. Tad ir užkliuvo mano ausis ir akis už laidos ,,Beatos virtuvė" kaip tik tuo metu, kai Beata pasakojo, koks gardus yra braziliškas žuvies troškinys ir kaip paprasta jį pasigaminti. Na, galvoju, pabandysiu, negi ir man taip paprastai, kaip čia pasakoja, pavyks. Žinokite, pavyko! Dabar drąsiai galiu rekomenduoti ir jums pabandyti. 

  Reikės (4 porcijos):

800 g lydekos filė (tinka ir šaldyta);

2 didelės paprikos (skirtingų spalvų);

2 svogūnai;

200 g vyšninių pomidorų;

250 g kokoso pieno (ne gėrimo!);
krevečių (pagal skonį, arba visai nededame);

kokosų aliejaus kepti, druskos, pipirų.

  Gaminame:

1. Pirmiausia atšildome lydekos filė. 

2. Supjaustome pusžiedžiais svogūną ir kepame kokosų aliejuje. Paprikas supjaustome vidutinio dydžio kvadratėliais ir apkepame kartu su svogūnais. Užberiame šiek tiek druskos ir pipirų. 

3. Į kepimo indą sudedame pusę kepintų svogūnų ir paprikų, ant jų gražiai uždedame sluoksnį žuvies (jei sugalvojote, ant jos užmetame krevečių). Padruskinam ir papipirinam (saikingai). Tada vėl sluoksnis daržovių ir sluoksnis žuvies. 

4. Ant žuvies sumetame per pusę perpjautus vyšninius pomidoriukus ir viską apipilame kokosų pienu.

5. Kepame iki 180-200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 40 min.

6. Troškinį valgome su virtais ryžiais.

Skanaus!

Tortas ,,Puikioji markizė (Marija)"

  Labai retai kepu tortus. Man visada atrodo, kad šis užsiėmimas atima labai daug laiko ir reikalauja didelio kruopštumo. Todėl mano šventinį stalą dažniausiai puošia pyragai ar pyragaičiai. Tačiau per šias Velykas nusprendžiau netinginiauti ir pagaminti tortą! Gal ne patį sudėtingiausią, tačiau visgi, tortą, įnoringu pavadinimu ,,Puikioji markizė". Lietuviškuose tinklaraščiuose jis vadinamas ,,Nuostabioji Marija". Torto gaminimo eigą nusižiūrėjau štai čia, tik produktų kiekį sumažinau, nes ėmiau mažiau ir cukraus mažiau dėjau ir kai ką pakoregavau savo nuožiūra.

Smėlinės tešlos lakštams reikia:
2 stiklinės miltų (320 g)
1 a. š. kepimo miltelių
200 g sviesto (iš šaldytuvo)
2 kiaušinių trynių
2 v. š. cukraus pudros
2 v. š. grietinės
100 gr smulkintų graikiškų riešutų

Morengui reikia:
2 kiaušinių baltymų (baltymai turi būti laikomi šaldytuve!)
0,5 stiklinės cukraus pudros (apie 80 g)
1 v. š. citrinos sulčių

Kremui reikia:
1 indelio Rududu
200 g sviesto (kambario temperatūros)
 
   Į dubenį persijojau miltus, įbėriau kepimo miltelius ir burokine tarka įtarkavau sviestą, tada visus produktus tryniau rankomis iki trupinių. Tuomet supyliau trynius, grietinę ir suminkiau vientisą tešlą. Ją įdėjau į šaldytuvą 3 valandoms ir pamiršau :) Baltymus taip pat įdėjau į šaldytuvą.
   Po 3 valandų vėl grįžau į virtuvę. Iš šaldytuvo ištraukiau kiaušinių baltymus ir išplakiau iki standžių putų, toliau plakdama po šaukštą supyliau cukraus pudrą r citrinos sultis. Gavosi standi, vientisos konsistencijos baltymų masė, kurią vėl uždariau šaldytuve.
   Išsitraukiau tešlą, padalinau ją į 4 dalis iš kurių rankomis suformavau 4 plonus 18 cm skersmens tešlos lakštus (lakštus formavau ant kepimo popieriaus). Ant kiekvieno jų užbėriau graikinių riešutų ir lengvai įspaudžiau. Iš šaldytuvo išsitraukiau baltymus ir jais padengiau tešlos lakštus.
   Kepimo popierių su tešlos lakštais perkėliau ant kepimo skardos ir pašoviau į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę. Lakštai kepė apie 30 min.
   Pastebėjimas: į mano orkaitę tilpo visi 4 lakštai vienu metu. Jei netelpa, galima formuoti 2 lakštus, o likusius produktus laikyti šaldytuve ir lakštus formuoti tik prieš pašaunant į orkaitę.
   Iškepusius lakštus išėmiau iš orkaitės palikau atvėsti.
  Pasiruošiau kremą: minkštą sviestą ir Rududus sudėjau į didelį dubenį ir mikseriu išolakiau iki vientisos masės.
   Atšalusius torto lakštus sutepiau kremu. Tortą lengvai paspaudžiau, tuomet viršų bei šonus aptepiau likusiu kremu.
   Suteptą tortą įdėjau parai į šaldytuvą, kad kremas susigertų į torto lakštus. Kitą dieną tortą papuošiau (čia jau jūsų fantazijos reikalas :) ir atidaviau ragauti griežčiausiai vertinimo komisijai – savo šeimai. Įvertinimas buvo 10 balų, visi gyrė ir, nepaisant to, kad tortas labai sotus, prašė atpjauti dar gabalėlį.

  

Marmurinis keksas su rikota

Skanus, greitai pagaminamas, iš paprastų produktų – ar begali būti geresnė rekomendacija imtis darbo. 

Pagrindui reikia:                                Viršutiniam sluoksniui reikia:

3 v. š. kakavos;                                     250 g rikotos;

180 g sviesto;                                       40 g cukraus;

170 g cukraus;                                      1 kiaušinis;

2 kiaušiniai;                                           keli lašai citrinos sulčių.

130 g miltų;

1 nubrauktas a. š. kepimo miltelių.

Maišome ir kepame:

1. Stačiakampę kepimo formą (18x28) ištepame sviestu ir pabarstome miltais. 

2. Ant silpnos ugnies išlydome sviestą.

3. Į sviestą įmaišome cukrų ir gerai ištriname, įberiame kakavą,  miltus, kepimo miltelius, įmušame kiaušinius ir viską geri išmaišome ir supilame į kepimo formą.

4. Išplakame kiaušinį ir cukrų ir plakinį supilame į rikotą ir paskaniname keliais lašais citrinos sulčių. Išmaišome ir mišinį šaukštu paskleidžiame ant pagrindo.

5. Rikotos masę šakute lengvai sumaišome su rudu sluoksniu, kad persipintų abu sluoksniai. 

6. Pyragą kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 45 min. Iškepusį atvėsiname, supjaustome gabaliukais ir ragaujame su kava, kakava, arbata arba pienu. 

   Skanu, ne, labai labai skanu :) Kepsiu dar ir dar...

Han Kang Vegetarė

Viršelis. Han Kang Vegetarė, leidykla Vaga, 2017, iš korėjiečių kalbos vertė Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas, 206 p.

Apie autorę. Han Kang gimė 1970 m. Gwangju (Pietų Korėja). Būdama dešimties su tėvais persikraustė gyventi į Suyuri (Seulas). Studijavo Yonsei universitete korėjiečių literatūrą. Kūrybinį kelią pradėjo išspausdinusi keletą poemų. Pirmą novelę išspausdino 1995 m. Vėliau jos literatūrinis kelias buvo vainikuotas prestižiniais apdovanojimais ir premijomis. 2016 už knygą ,,Vegetarė" apdovanota Man Booker premija.
Apie knygą. Romanas Vegetarė – graži, bet žiauri, ir kerinti istorija apie maištą ir tabu, naikinančią aistrą ir erotiką, nesutaikomą skirtingų asmenybės pusių – godžios ir primityvios bei atsakingos už šeimą ir visuomenę – konfliktą ir netikėtą, beveik kafkišką, sielos metamorfozę.
  Veiksmas vyksta šių dienų Seule, kur pareiginga žmona Jonghė ir jos vyras gyvena, rodos, labai įprastą gyvenimą. Tačiau vieną naktį, susapnavusi kruviną košmarą, Jonghė nusprendžia nebevalgyti mėsos. Šalyje, kur nuolankiai paklūstama visuomenės papročiams, moters sprendimas pasirinkti „augalo“ gyvenimą – šokiruojanti subversija. Iš pradžių pasyvus Jonghės maištas pamažu įgauna ekstremalias formas ir ji nutolsta nuo kadaise pažinotos savęs.
  Vegetarė – tai alegorinis romanas apie šiuolaikinę Pietų Korėją, o kartu pasakojimas apie maniją, pasirinkimą ir mūsų trapius bandymus suprasti kitus žmones, įkalintus savuose kūnuose.

Mano nuomonė. Graži ir kartu atstumianti bei verčianti piktintis, neįprasta ir intriguojanti, kerinti, parašyta lengvais, trumpais, aiškiais sakiniais, tačiau skaityti kartais būna nemalonu (būtent, nemalonu, atrodo, viduje viskas verčiasi) dėl labai realistiškai  piešiamų detalių, dėl pagrindinės herojės veiksmų, vėliau - jos šeimos elgesio. Kad ir kokie fantasmagoriški vaizdiniai sukuriami, kad ir kiek alegorijų galima rasti šiame kūrinyje, autorė labai realistiškai žiūri į gvildenamų temų aktualumą: smurtas visuomenėje ir šeimoje, žmogaus pasirinkimo laisvė, žmogaus ryšys su gamta, ar menas turi ribas, seksualiniai tabu, tradicijos ir individas jų pinklėse. Knyga parašyta kaip vientisas pasakojimas, tačiau padalinta į skyrius, kuriuose skirtingi asmenys – vyras, svainis, sesuo – bando analizuoti, suprasti ir/ar pateisinti pagrindinės veikėjos Jonghės būseną.
  Tad, jei pasiilgote nenuobodžios, verčiančios pasiginčyti su savimi literatūros – skaitykite. Antra vertus, ši knyga suteikia galimybę susipažinti su šiuolaikine Pietų Korėjos literatūra, o tai irgi akstinas skaityti.

Įvertinimas: 3 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

A. J. Rich Ranka, kuri tave maitina

Viršelis. A. J. Rich Ranka, kuri tave maitina (The Hand That Feeds You), leidykla Sofoklis, 2018 m., iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, 318 psl. 

  Apie autorę. Romanas „Ranka, kuri tave maitina“ įkvėptas tikrų įvykių. Jo autorės – dvi talentingos amerikiečių rašytojos Amy Hempell ir Jill Ciment. Jos buvo geriausios rašytojos Katherine Russell Rich draugės – moteris 2012 m. mirė nuo krūties vėžio. Pastarosios mylimasis, kaip ji išsiaiškino perskaičiusi jo elektroninius laiškus, gyveno antrą gyvenimą – turėjo ne vieną meilužę. Tai įkvėpė Katherine Russell Rich parašyti romaną, kuriame vaizdžiai ir įtraukiančiai papasakotų šią istoriją, tačiau įgyvendinti sumanymo ji nespėjo – liga pasiglemžė rašytoją jai vos užbaigus pirmą skyrių. Tomanas „Ranka, kuri tave maitina“ - dviejų geriausių draugių paminklas išėjusiai bičiulei. Jos užbaigė pradėtą darbą, pasirinkusios A. J. Rich pseudonimą.

Apie knygą. Kas jeigu žmogus, kurį myli, yra ne tas, kuo jį laikai?
  Morganos gyvenimas tvarkingai sudėliotas – netrukus baigs teismo psichologijos studijas ir ruošis vestuvėms. Jos sužadėtinis Benetas – ne toks kaip kiti buvę vaikinai, atsidavęs ir rūpestingas vyras visapusiškai domisi ja kaip asmenybe. Morgana tuo mėgaujasi, tačiau netrukus pastebi, kad Benetas ne tik linkęs pernelyg ją savintis, bet ir negali pakęsti jos šunų, kurių namuose augina net tris – Pirėnų kalnų šunį ir du pitbulių mišrūnus.
Vieną dieną po paskaitų sugrįžusi namo Morgana patiria šoką. Pravėrus duris ją pasitinka krauju susitepę augintiniai… O miegamajame – kraupiai suniokotas mylimojo kūnas. Ką Benetas galėjo padaryti, kad šunys taip žiauriai su juo pasielgė?
  Po įvykio vis dar sukrėsta ir kaltę jaučianti moteris ieško Beneto tėvų norėdama pranešti apie sūnaus mirtį, bet… negali jų rasti. Kaip ir jo paties buto Monrealyje. Pamažu aiškėja, kad Benetas – ne tas, kuo sakėsi esąs, ir Morgana ne vienintelė jo sužadėtinė, pakliuvusi į apgavysčių voratinklį… Beneto buvusios merginos viena po kitos paslaptingai žūva ir Morgana, norėdama išlikti gyva, privalo išsiaiškinti, kaip ji, patyrusi viktimologė, pati tapo apsimetėlio auka?

  Mano nuomonė. Knyga, kurią įveikiau per dieną. Veiksmas, intriga, painiava ir noras sužinoti, kas gi čia vyksta ir kaip viskas išsispręs – pagrindiniai varikliukai, neleidę padėti knygos iki užverčiau paskutinį puslapį. Puikus detektyvas savaitgaliui, skaitymo malonumas su šiurpuliukais. Siužetas nėra visiškai įprastas detektyvams, tai lyg ginamasis žodis pitbuliams, patvirtinantis taisyklę, kad šuns elgesys priklauso nuo šeimininko, o ne nuo veislės. O žmonės dažnai būna žiauresni už bet kurį gyvūną. 

Įvertinimas: 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki). 

Rikotos pyragas (Torta di ricotta)

  Pastarosiomis dienomis visi dirbame iš namų. O ką veikti per pertraukėles tarp darbo? Žinoma, eiti į virtuvę, gaminti ir  valgyti, valgyti, valgyti... Ką šiandien gaminsiu nusprendžiau visiškai atsitiktinai, kai iš vienos knygos iškrito atvirukas iš Knygų mugės su Gian Luca Demarco itališko pyrago Torta di ricotta receptu. Ir, o dangau, net visus reikalingus produktus šaldytuve radau.

Tai va, reikia:
300 g rikotos,
250 g sviesto,
3 kiaušinių,
250 g cukraus,
300 g kvietinių miltų,
1 a. š. kepimo miltelių,
nutarkuotos citrinos arba laimo žievelės




Gaminame:
1. Puodelyje išlydome sviestą.
2. Kitame dubenyje ištriname kiaušinius su cukrumi iki šis beveik ištirps.
3. Į kiaušinių masę įmaišome rikotą, miltus su kepimo milteliais, tarkuotą citrinos žievelę ir išspaudžiame 1 v. š. sulčių (aš naudojau laimą), o kai gausite vientisą masę – ir išlydytą sviestą.
4. Kekso formą su skyle per vidurį ištepame sviestu, pabarstome miltais ir sukrečiame tešlą. Kepame į iki 200 °C įkaitintoje orkaitėje apie 40 min.
5. Iškeptą pyragą apibarstome milteliniu cukrumi arba kakavos milteliais ir ragaujame!

Salvador Dali Paslėpti veidai

  Viršelis. Salvador Dali Paslšpti veidai (Visages Caches), leidykla Baltos lankos, 2012 m., iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, 608 psl.

  Apie autorių. Salvadoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (kat. Salvador Felip Jacint Dalí Domènech) – ispanų dailininkas, tapytojas, grafikas ir skulptorius, vienas iš žymiausių siurrealizmo atstovų.
   Salvadoras Dali gimė 1904 m. gegužės 11 d. Figueres mieste pasiturinčio notaro šeimoje. Domėtis menu Salvadorą skatino motina Felipa Domenech Ferrés. Vaizduojamąjį meną studijuoti pradėjo miesto dailės mokykloje. Nuo 1914 m. iki 1918 m. buvo auklėjamas Maristų ordino brolių akademijoje Figere. 1916 m. atostogaudamas Kadakese jis pirmą kartą susipažino su modernistiniu menu. Pirmoji personalinė Dali paroda įvyko 1919 m. 1921 m. tėvas nusprendė pasiųsti dailininką studijuoti į Madrido dailės Akademiją. Sostinėje Salvadoras susipažino su garsiais ispanų kultūros veikėjais, kaip Luisas Bunjuelis ir Federico García Lorca. Dali eksperimentavo su kubizmo bei dadaizmo dailės kryptimis. 1926 m., prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali buvo išmestas iš Akademijos už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jam egzaminuoti. Tais pačiais metais Dali pirmą kartą važiavo į Paryžių, kur susipažino su P. Pikaso. Ieškodamas savojo stiliaus, XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje Dali sukūrė Pikaso ir Miro įtakotų kūrinių seriją. 1929 m. dailininkas kartu su Luisu Bunjueliu dalyvavo siurrealistinio filmo „Andalūzijos šuo“ kūrime. Tuo pat metu jis pirmą kartą sutiko savo būsimą žmoną Galą (Jeleną Djakonovą), tuomet dar poeto Polio Eliuaro žmoną.
Dali darbai demonstruojami parodose, jis įgavo populiarumo. 1929 m. dailininkas prisijungė prie Andre Bretono organizuotos siurrealistų grupės. 1934 m. Dali susituokė su Gala. Tais pat metais jis aplankė JAV.
Po Franko atėjimo į valdžią dailininkas susipyko su kairiaisiais siurrealistais ir jį išmetė iš grupės. Dali atsakė: „Siurrealizmas – tai aš“.
   Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Dali kartu su Gala išvyko į JAV, kur gyveno nuo 1940 m. iki 1948 m. 1942 m. dailininkas išleido autobiografiją „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“. Jo literatūriniai bandymai – romanas ,,Paslėpti veidai"– kaip ir meno kūriniai, atnešė komercinę sėkmę.
Grįžęs į Ispaniją Dali daugiausiai gyveno Katalonijoje. 1981 m. jis susirgo Parkinsono liga. 1982 m. mirė Gala. Dali mirė 1989 m. sausio 23 d. ištiktas širdies smūgio.

Apie knygą.

Vienintelis Salvadoro Dali romanas „Paslėpti veidai“ nukelia mus į keistą romantiško dekadentizmo atmosferą. Pasitelkęs vizualiai turtingą, beveik fotografišką kalbą, autorius aprašo aristokratų gyvenimus, jų iškrypusias aistras ir taurią meilę.

  Ekscentriškas, švaistūniškas aukštuomenės gyvenimo būdas simbolizuoja prieškario Europos nuosmukį. Knygos veiksmas, prasidėjęs 1934 metų Paryžiuje, ritasi iki Maltos, Šiaurės Afrikos, Jungtinių Amerikos Valstijų ir vėl sugrįžta į Prancūziją, kur ir baigiasi paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis.

   Mano nuomonė. Dali vienas mano mėgstamiausių dailininkų. Lankiausi jo teatre-muziejuje Figueres, name Cadaqués (tiksliau Port Lligat) bei Galos pilyje Pubol kaimelyje, mačiau jo paveikslus ir instaliacijas ne viename Ispanijos ir Paryžiaus muziejuje, tačiau su Dali-rašytoju iki šiol neteko susipažinti. Buvo labai smalsu, tačiau, prisipažinsiu, bibliotekoje vis pavartydavau šią knygą ir  atidėdavau į šalį. Bijojau, kad neįveiksiu.  Bet vieną kartą ryžausi.

   Iš dalies buvau teisi - knygą skaičiau kelias savaites. Kai kuriomis dienomis įveikdavau vos keliasdešimt puslapių ir padėdavau į šalį. Gana, nebeskaitysiu. Tačiau kitą dieną vėl paimdavau. Knyga turėjo kažkokią nepaaiškinamą trauką. Kaip ir pats Dali, kaip ir visa jo kūryba.
   Knyga vietomis buvo sunkiai įveikiama dėl perdėtos detalių gausos, kuriomis neadekvačiai mėgaujamasi tarsi spalvomis, tapant paveikslus. Smulkmenų išryškinimas, aprašymas ar net žaidimas jomis labai apsunkindavo skaitymą, norėjosi mesti knygą į šoną, ar, geriausiu atveju, perversti lapus...
   Vietomis, lyg autoriui staiga suvokus, kad romanas nėra paveikslas, kurio visumą gali aprėpi vienu žvilgsniu, pasakojimas įriedėdavo į romanui būdingas vėžes. 
   Tokiais skaitymo kalneliais ir nuokalnėmis lipdama įveikiau visus 600 puslapių, ir labai tuo džiaugiuosi, nes romanas, koks banguotas jis bebūtų, iš esmės visai neblogas. Romano personažai labai spalvingi ir įsimintini – grafas Gransajas, jo  mylimoji Solanža de Kleda, Barbara Stivens ir jos dukra Veronika, Veronikos meilužė Betka, pilotas Baba, Sesilė Gudro: visi nelaimingi, depresuojantys, ieškantys meilės ir per daug išdidūs ją priimti. 
 Įdomiausia, kad Dali, būdamas šio romano autoriumi, negali praleisti progos koketiškai pasipuikuoti prieš skaitytoją, net keliose romano vietose pateikdamas Salvadoro Dali nuomonę.

Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - puiki).