E. O. Chirovici Veidrodžių knyga

  Viršelis. E. O. Chirovici Veidrodžių knyga (The Book of Mirrors), leidykla Alma littera, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė, 247 psl.

  Apie knygą. Vieną dieną Niujorke dirbančio literatūros agento Piterio Kaco rankose atsiduria rankraščio, pavadinto „Veidrodžių knyga“, ištrauka. Rankraštyje autorius Ričardas Flynas dėsto savo prisiminimus iš studijų laikų, pasakoja apie meilę studentei Lorai Beins ir pažintį su garsiu Prinstono universiteto psichologijos profesoriumi Džozefu Videriu. Vieną 1987 m. gruodžio naktį profesorius žiauriai nužudomas savo namuose. Nusikaltimą tyrusiems policininkams taip ir nepavyko aptikti žudiko, byla iki šiol neišaiškinta. Tačiau Ričardas savo rankraštyje užsimena, kad yra pasirengęs įvardyti tikruosius nusikaltėlius.

   Piteris Kacas nekantriai laukia žadėto knygos tęsinio, bet... taip ir nesulaukia. Galiausiai paaiškėja, kad Ričardas mirė, o jo rankraštis mįslingai dingo. Vis dėlto Piteris nepasiduoda. Pasitelkęs į pagalbą žurnalistą Džoną Kelerį, jis mėgina surasti knygoje minimus asmenis ir jų padedamas išsiaiškinti tiesą. Tačiau netrukus paaiškėja, kad šioje istorijoje nėra vienos tiesos, nes liudininkų prisiminimai yra subjektyvūs ir nepatikimi. Pasiklydę prieštaringos informacijos sraute tyrėjai nuleidžia rankas.

   Galbūt kai kurioms istorijoms tiesiog lemta likti neparašytoms? Tačiau įsibėgėjęs prisiminimų kamuolys nebegali sustoti, tad meilės, neapykantos ir mirties veidrodžiuose ryškėja nauji atspindžiai.

   Gimtojoje Rumunijoje Eugen Ovidiu Chirovici buvo pripažintas detektyvų meistras, tačiau „Veidrodžių knygą“ jis parašė anglų kalba jau persikėlęs į Angliją. Knyga tapo tikra pasaulinio masto literatūros sensacija. Teises publikuoti šį kūrinį įsigijo 36 šalys, taip pat – ir Lietuva. Autorius sukūrė daugialypę detektyvinę mįslę, kurios veikėjai klaidžioja tarp atminties labirintuose skendinčių prisiminimų, nedrįsdami pažvelgti tiesai į akis.

   Mano nuomonė. Labai smagiai ir greitai susiskaitė. Tiesiog nepaleidau iš rankų kol neužverčiau paskutinio puslapio. Viena žmogžudystė ir kelios skirtingos istorijos, herojus siejančios su nužudytuoju. Autorius puikiai atskleidžia žmogaus atminties žaidimus. Ar viskas, ką prisimename, esame tikrai patyrę, o gal tai tik mūsų atmintyje išlikę girdėti pasakojimai per laiką tapę mūsų pačių patirtimi? O gal atvirkščiai – netenkame atminties ir savo gyvenimą susikuriame iš kitų pasakojimų? O jei atmintis grįžta ir susikurta tiesa pasirodo visiškai ne tokia, kokią tau įteigė? 

    Neįpareigojanti knyga savaitgaliui, kai niekur nereikia eiti. Tuomet susisupi į pledą, šalia pasistatai puodelį kavos/arbatos ir skaitai, skaitai, skaitai...

Greitas kondensuoto pieno pyragas

    Laukiu netikėtų svečių, o šaldytuvas tuščias,  tik keli kiaušiniai kamputyje kiurkso ir pusė pakelio sviesto užsilikę. Imu knistis po spinteles, gal ką geriau rasiu? Ir tikrai, randu kondensuoto pieno skardinę ir saują lazdyno riešutų. Valio! Bus pyragas prie kavos!

Tai gi, pyragui reikia:

1 skardinės (400 g) kondensuoto pieno;
200 g miltų;
100 g sviesto (ištirpinto);
3 kiaušinių;
1/2 šaukštelio kepimo miltelių;
100 g susmulkintų riešutų (aš turėjau lazdyno, tačiau pyragą galima gardinti ir razinomis, džiovintomis spanguolėmis ar kitais priedais, o galima ir visai negardinti).

Kepame:

Į dubenį supyliau kondensuotą pieną, įmušiau kiaušinius ir viską suplakiau mikseriu. Miltus sumaišiau su kepimo milteliais ir smulkiai kapotais riešutais ir toliau plakdama mišinį supyliau į kondensuoto pieno ir kiaušinių plakinį. Viską išmaišiau iki vientisos masės. Kepimo formą išklojau kepimo popieriumi, ištepiau lašeliu aliejaus ir supyliau paruoštą tešlą. Ant tešlos užbėriau šaukštą kapotų riešutų – grožiui –  ir pašoviau kepti į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę.  Maždaug po 45 min. pyragą ištraukiau iš orkaitės ir palikau šiek tiek atvėsti. O sulaukusi svečių visiems atriekiau po riekę. Skanaus!

Nils Sakss, Jurģis Liepnieks Mirtis - tai ne pabaiga

   Viršelis. Nils Sakss, Jurģis Liepnieks  Mirtis – tai ne pabaiga (Nāve - tās nav beigas), leidybos namai Balto, 2021 m., iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius, 463 psl.

   Apie knygą. Įtakingos Šapirų šeimos bute Rygoje įvykdoma žmogžudystė – pro atvirą langą profesionalaus snaiperio paleista kulka atima gyvybę jaunai fortepijono mokytojai. Pulkininkas, tyrimui vadovaujantis policijos pareigūnas, neabejoja, kad ieškoti žudiko reikia kur nors netoliese. Tačiau logiškos nusikaltimo versijos viena po kitos veda į aklavietę.

   Mažame Anglijos miestelyje kalbos terapeutės kabinete nuo karjerą sugriovusio skandalo slepiasi vaikų psichiatrė Sara Redstoun. Dabar didžiausias jos iššūkis – mokyti mažamečius taisyklingai ištarti „r“. Tačiau naujo paciento, nekalbančio berniuko iš disfunkcinės šeimos, akyse ji vėl išvysta tai, kas beveik sugriovė jos gyvenimą.

   Kas sieja kuklios fortepijono mokytojos mirtį su britų logopedės skandalu? Kodėl nekalbantis vaikas vis prisimena tai, ko niekuomet nepatyrė? Ir kas bando tampyti nepalenkiamą pulkininką už nematomų virvučių? Tariamai buitinės žmogžudystės mįslė pamažu auga ir bręsta, į sceną žengia praeities vaiduokliai ir užsienio specialiosios tarnybos, mistiniai sutapimai veda į žmogaus pasąmonės labirintus.

   Bendraautoriai Nilas Saksas ir Jurgis Liepniekas į neatrišamą mazgą pina skirtingas siužeto linijas, piešia itin spalvingą kontroversiško pagrindinio veikėjo paveikslą ir skaitytojui dovanoja tirštą, įtampos kupiną skaitymo malonumą. „Mirtis – tai ne pabaiga“ Latvijoje iškart tapo bestseleriu, pateko į perkamiausių metų knygų dešimtuką, o literatūros kritikai kūrinį įvardijo kaip „solidų, pasaulinio lygio kriminalinį trilerį“.

    Mano nuomonė. Pirmas pastebėjimas, nepykit, braliukai, bet iki Jo Nesbo tai dar tolokai. Antra, tik praėjusi skaityti nesupratau, ką skaitau, ar detektyvą, ar penkiasdešimt pilkų atspalvių? Ar tokios gausybės intymių scenų reikėjo Pulkininko charakteriui atsklesti? Abejoju, tai daugiau autorių noras įžūliomis erotinėmis scenomis pritraukti skaitytoją. 

  Knygoje paraleliai vystomos dvi siužetinės linijos: nusikaltimo tyrimas ir reinkarnacija.

    Kalbant apie kriminalinę liniją, tai pagrindinis nusikaltimo tyrėjas, o tuo pačiu ir pagrindinis knygos personažas Pulkininkas, viso kūrinio metu taip ir neįgauna vardo, yra lyg anonimas. Gal dėl to  Pulkininko prisiminimai, jo praeitis, jo santykiai su moterimis užima didesnę dalį knygos, nei nusikaltimo tyrimas, kuris, atrodo, vyksta pats savaime, be niekieno pastangų.

    Man įdomesnė antroji siužetinė linija, kuriai atstovauja  vaikų psichiatrė Sara Redstoun, tirianti  sielų persikūnijimą. Darbas atveda ją ir jos pacientą į Rygą bei įsuka į šnipinėjimo skandalą. 

    Mistika, gyvenimas po mirties, seksas, žmogžudystės,  šnipinėjimas...visko šioje knygoje apstu, tačiau  viskas kažkaip paviršutiniška, mažai kabina. Didžiausias įdomumas tai, kad knygą parašė kaimynai latviai ir veiksmas vyksta neseniai lankytoje Rygoje.

Raudono aksomo sausainiai su baltojo šokolado įdaru

Norite kažką nustebinti – kepkite raudono aksomo sausainius. Nesudėtinga, bet tikrai efektinga. Receptą radau https://nidosreceptai.lt  ir skoniu susižavėjau nuo pirmo kąsnio.  Sausainėliams reikės:  125 g sviesto (minkšto, kambario temperatūros, supjaustyto gabalėliais)  110 g baltojo cukraus   110 g rudojo cukraus  1 kiaušinis  2 šaukšteliai vanilės ekstrakto  1 šaukštelis raudonis spalvos maistinių dažų  300 g mitų  35 g kakavos  ½ šaukštelio kepimo miltelių Balto šokolado įdarui: 100 g baltojo šokolado  125 g kreminio sūrio (naudojau Philadelphia)   1 šaukšas miltų  ½ šaukštelio vanilės ekstrakto  1 ctrinos nutarkuota žievelė.

   Įdaras. Šokoladą ištirpinau karšto vandens vonelėje ir sumaišiau su likusiais ingredientais. Iš masės suformavau 12 vienodo dydžio rutuliukų, juos sudėjau į lėkštę, išklotą kepimo popieriumi, ir lengvai suplojau. Suplotus rutuliukus padėjau į šaldiklį, kad gerai sukietėtų (apie 30 min arba ilgiau).

   Sausainių tešla. kambario temperatūros sviestą išsukau iki labai purios baltos masės. Tada į sviestą supyliau cukrų ir mikseriu išsukau iki vientisos masės, vėliau įmušiau kiaušinį, supyliau vanilės ekstraktą, valgomuosius dažus ir viską labai gerai išsukau. Kitame dubenyje sumaišiau miltus, kakavą ir kepimo miltelius. Šį mišinį subėriau į sviesto masę ir mikseriu sukau iki tol, kol visi produktai įgavo vientisą masę.

    Kepimas.  Skardą išklojau kepimo popieriumi ir ėmiausi sausainių formavimo. Iš 1 šaukšto sausainių tešlos suformavau  20 (man tiek gavosi) apvalius rutuliukus. Pusėje rutuliukų nykščiu įspaudžiau duobelę ir į ją įdėjau sušalusį balto šokolado įdarą Ant jo uždėjau rutuliuką be ertmės, pirštais užlipdžiau kraštus taip, kad nesimatytų balto šokolado įdaro. Tada kamuoliuką šiek tiek suplojau, apvoliojau baltame cukruje ir įdėjau į skardą. Taip suformavau visus sausainius ir pašoviau į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepiau apie 15 minučių. Iškepusius sausainius palikau skardoje trumpai pravėsti, o pilnai atvėsinau juos išdėliojusi ant grotelių.

   Tiesa, neapskaičiavau, liko 2 balto šokolado rutuliukai, kuriuos teko nekeptus suvalgyti. Kitą kartą gal pavyks tiksliau apskaičiuoti sausainių ir įdaro kiekį :)

Morenginis-riešutinis tortas

Artėjantis tortadienis visad sukelia rūpestį, kuo pamaloninti draugus ir artimuosius? Šiuokart prisiminiau, kad jaunystės laikais buvo toks skanus tortas ,,Dainava" su riešutiniu morengu. Pabandžiau jo receptą atrasti interneto platybėse, ir, be jokios abejonės, radau. Tačiau šis tortas internete vadinamas Kijevo tortu. Pasakojama, kad garsusis šis tortas buvo sukurtas per klaidą. 1956 m. Kijeve Karlo Markso vardo konditerijos fabrike (dabar ši bendrovė puikiai žinoma "Roshen" vardu) viena konditerių pamaina sugadino partiją kiaušinių baltymų, pamiršusi juos įdėti į šaldytuvą. Kita konditerių pamaina nusprendė paslėpti kolegų klaidą ir iškepė tortą, panaudoję kambario temperatūros baltymus ir riešutus. Būtent taip gimė nuostabus morenginis-riešutinis tortas, perteptas sviestiniu ir šokoladiniu kremu, kurio viršų puošė iš to paties kremo išraityta kaštono šakelė. Kaip atsirado ,,Dainavos" tortas informacijos neradau, tačiau tiek ,,Dainavos", tiek ,,Kijevo" torto receptai labai panašūs, tad aš pasirinkau kepti abiejų tortų miksą.

 

Torto lakštams reikia:

6 didelių kiaušinių baltymų

60 g cukraus pudros

120 g cukraus

150 g riešutų (aš naudojau žemės riešutus)

45 g miltų

Sviestiniam kremui reikia:

180 g sviesto (kambario temperatūros)

150 g cukraus

2 kiaušinių trynių

100 g pieno

Šokoladiniam grietinėlės kremui reikia:

200 g 35 proc. grietinėlės

150 g juodojo šokolado

Morenginių lakštų kepimas

1. Iš vakaro atskyriau baltymus nuo trynių. Trynius įdėjau į šaldytuvą (ryt blynų iškepsiu!), o baltymus palikau virtuvėje ant stalo iki ryto. Paskrudinau riešutus ir palikau atvėsti.
2. Kitos dienos rytą susmulkinau riešutus – ne iki miltų, palikau nedidelius traškius gabaliukus. Riešutus sumaišiau su miltais ir cukrumi (porą šaukštų riešutų pasilikau – bus papuošimui).
3. Išplakiau kambario temperatūros baltymus. Kai baltymai ėmė standėti toliau plakdama supyliau cukraus pudrą ir plakiau plakiau iki baltyminė masė tapo standi ir blizganti.
4. Miltų ir riešutų mišinį subėriau į baltymų masę ir atsargiai išmaišiau.
5. Kepimo skardą išklojau kepimo popieriumi ir ant jo nusipiešiau du 20 cm apskritimus ir du 15 cm apskritimus ant kurių ir sukrėčiau morengų masę (mano tortas gavosi 2 aukštų, jei nenorite – lakštus galite daryti vienodo dydžio). Šiuos keturis plokštainius pašoviau į iki 160 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepiau apie 2 valandas 30 minučių.
6. Iškepusius šviesiai rusvos spalvos morengų lakštus išėmiau iš orkaitės ir palikau atvėsti.
7. Aišku, lakštų šonai gavosi banguoti, tad jau atšalusius lakštus, uždėjusi ant jų viršaus lėkštę, apipjoviau aštriu peiliu – trupinius panaudosiu papuošimui.

Sviestinio kremo gaminimas

8. Kremui 2 kiaušinių trynius (pamenate, vakar liko :) suplakiau su cukrumi.
9. Įkaitinau pieną iki užvirimo ir plona srovele nuolat plakdama supyliau į kiaušinių ir cukraus plakinį. Gautą masę supyliau į prikaistuvį ir kaitinau ant nedidelės ugnies nuolat maišydama kol masė sutirštėjo. Nukėliau nuo ugnies ir palikau atvėsti.
10. Kambario temperatūros sviestą išplakiau iki purumo. Toliau plakdama į sviestą supyliau atvėsusią pieno-cukraus-kiaušinio masę. Išplakiau iki vientisos konsistencijos ir padėjau į šaldytuvą.

Šokoladinio grietinėlės kremo gaminimas

11. Užvirinau grietinėlę ir į ją subėriau susmulkintą šokolado plytelę. Palikau pastovėti, kol šokoladas išsilydė, tada masę atsargiai išmaišiau iki vientisos konsistencijos ir atšalusią įdėjau į šaldytuvą (masę būtina gerai atšaldyti). Prieš pat vartojimą išėmiau iš šaldytuvo ir suplakiau mikseriu iki grietinės tirštumo.

                                                     Torto surinkimas

12. Didesnį morengo lakštą pertepiau sviestiniu kremu, ant jo uždėjau kitą didesnį morengo lakštą ir užtepiau šokolado grietinėlės kremo. Tuomet dėjau mažesnį lakštą ir vėl pertepiau sviestiniu kremu. Ant jo uždėjau antrą mažesnį morengo lakštą ir dabar jau visą sulipdytą tortą – tiek šonus, tiek viršų – aptepiau šokolado grietinėlės kremu.  

13. Trupinius, likusius apipjausčius morenginius lakštus, sumaišiau su žiupsneliu kapotų riešutų (taip pat likusių po morengų kepimo) ir jais aplipdžiau torto šonus.
14. Torto viršų papuošiau stambiomis šokolado drožlėmis, kurias pasigaminau labai paprastai. Išlydžiau pusę plytelės juodojo šokolado ir jį plonu sluoksniu užtepiau ant kepimo popieriaus. Šokoladui ėmus stingti, popierių susukau į volelį ir įdėjau į šaldytuvą visiškai sušalti. Sustingus šokoladui, atsargiai išvyniojau popieriaus volelį – taip gavau įvairaus dydžio plonas šokolado drožles.
15. Paruoštą ir papuoštą tortą dar parai padėjau į šaldytuvą, kad kremas susigertų į morengo lakštus ir tortas įgautų vientisą skonį.  Štai ir viskas! Kam teko ragauti, sakė, kad buvo skanu, o aš jų žodžiais patikėjau :)

R.K. Salters Drugelių kalnas

  Viršelis. R. K. Salters Drugelių kalnas (Buterfly Ranch), leidykla Tyto alba, 2021 m., iš anglų kalbos vertė Ligija Kaminskienė, 264 psl.

  Apie knygą. Rašytojo R. K. Salters romanas  nukelia skaitytoją į nuošalias Pietų Amerikos džiungles ir pasakoja apie paslaptis, destruktyvius santykius bei beprotišką meilę.

   Garsus detektyvų rašytojas Tristanas Grifinas nusipirko buvusį drugelių ūkį nuošaliose džiunglėse, Pietų Amerikos valstybėje Belize. Apie rašytoją ir jo partnerę Hedą vietiniai žino nedaug. Jie gyvena atsiskyrę ir mažai bendrauja. Po penkių metų bendruomenę sukrečia žinia apie kaimynus „britanus“: Tristanas mirė, o Heda dingo.

 Pagyvenęs vietinis policijos konsteblis Altamontas skuba į įvykio vietą. Paprastai nuobodžiaujantis ir laiką iki pensijos stumiantis skaitydamas detektyvus bei svajodamas tapti tokiu tyrėju, kokie aprašomi knygose, dabar jis turi progą pasireikšti svarbioje byloje.

  Konsteblis kartu pasiima slaugytojų mokyklos studentę, savo dukrą Filomeną. Atvykę į vietą, jie supranta, kad Tristanas dar gyvas. Mergina spėja išgelbėti nusižudyti bandžiusį rašytoją, tačiau šis lieka be sąmonės. Tuo tarpu Altamonas pradeda Hedos paieškas, tačiau dėl rašytojo būklės pasitraukti iš namelio jie negali. Greitai konsteblis tampa labiau apsėstas Tristano knygų, nei noro surasti dingusią moterį.

   Netrukus pasirodo ir iš Norvegijos atvykusi Hedos sesuo dvynė, pasiryžusi išsiaiškinti, kas nutiko. Įtampa kelia ir prasidėjęs uraganas, šluojantis viską pakeliui. Keturi žmonės įstringa name, kur pamažu skleidžiasi neįprasta Tristano ir Hedos istorija.

   Knygos siužetas neskubus, o skaitytojai kviečiami mėgautis tvankia atogrąžų aplinka ir žingsnis po žingsnio atsiskleidžiančiomis emocijomis bei paslaptimis.

    Remi K. Salters – Paryžiuje gimęs rašytojas. Jis studijavo klasikines kalbas Kembridžo universitete, bei filosofiją Sorbonoje. Šiuo metu jis kartu su šeima gyvena Vilniuje. Romanas „Drugelių kalnas“ buvo apdovanotas „Rubery“ premija. Rašytojas yra aistringas keliautojas. Šią knygą įkvėpė ekspedicija į Belizo džiungles.

     Mano nuomonė. Užverčiau knygos paskutinį lapą ir galvoju – patiko ar ne? Patiko graži, sklandi kalba, vaizdingai ir įtaigiai aprašytos džiunglės, detaliai parodyta vietinių žmonių gyvenamoji aplinka. Tačiau pats knygos siužetas ir veikėjai nepaliko gilaus įspūdžio. Atrodo, knyga turėjo pasakoti rašytojo Tristano Grifino ir jo žmonos istoriją, tačiau daugiausia dėmesio susilaukė konsteblis Altamontas ir knygos siužetas pasisuko detektyvine linija, kuri taip pat nėra išvystyta iki pabaigos. Nesupratu, kodėl rašytojas atvyko gyventi į džiungles, nesupratau Hedos depresijos priežasties. Kodėl įvyko drama, kame priežastys? Jaučiausi tarsi įmesta  į istorijos vidurį ir nelabai susigaudanti, kas vyksta.  Trumpai, skaityti galima, bet ar verta?

Mieliniai pyragėliai su kopūstais

   Esu iš tų šeimininkių, kurios nedraugauja su mieline tešla. Tačiau paskutinėmis metų dienom mečiau sau iššūkį – kepsiu mielinius pyragėlius su raugintų kopūstų įdaru pagal sau adaptuotą Nidos Degutienės receptą. Parduotuvėje nusipirkusi šviežių mielių ir raugintų kopūstų, ėmiausi darbo.

    Raugintų kopūstų įdarui reikia:

1. 0,7 kg raugintų kopūstų
   
2. aliejaus
3. 1-2 svogūno
4. 1/2 stiklinės sultinio
5. Saujos džiovintų ir išmirkytų miško grybų, pvz. baravykų
   
6. Druskos, cukraus, juodųjų pipirų, lauro lapelių

Tešlai reikia:

1. 35 g šviežių mielių
2. 1 šaukšto cukraus
3. 250 ml drungno pieno
4. 3 kiaušinių trynių
5. 350 g miltų
6. 3/4 šaukštelio druskos
7. 100 g  minkšto sviesto

Patepimui reikia:

1 kiaušinio trynio
sezamų pabarstymui 

 

    Pirmiausia raugintus kopūstus suverčiame į kiaurasamtį ir nuplauname po šaltu vandeniu. Paliekame nusivarvėti. 

    Tuo metu keptuvėje įkaitiname aliejų ir jame apkepiname susmulkintus svogūnus. Ant iškepusių svogūnų suverčiame kopūstus ir susmulkintus džiovintus grybus toliau kepiname, kol šie pradeda skrusti. Supilame sultinį ir sunką, kurioje mirko grybai, uždengiame ir troškiname apie 10 minučių. Tada atidengiame, paskaniname druska, cukrumi, pipirais bei lauro lapais ir, retkarčiais pamaišydami, kepiname kol visas skystis išgaruos, o kopūstėliai taps minkštučiai. Paliekame atvėsti. Kopūstus galima ištroškinti ir dieną prieš kepant bandeles.

   

      O dabar pereiname prie tešlos :)

    Mieles sumaišome su cukrumi, 1/2 stikline šilto (bet ne karšto) pieno ir 2 šaukštais miltų. Šį mišinį paliekame šiltoje vietoje 10 minučių, kad suputotų.

     Į didelį dubenį suberiame likusius miltus, druską, tada supilame mielių mišinį, likusį pieną, kiaušinių trynius ir sukame, minkome, kol ingredientai susimaišo. Pabaigoje sudedame minkštą sviestą ir toliau minkome tešlą, kol ji tampa elastinga, minkšta ir žvilganti (! net jei tešla limpa, nepridėkite daugiau miltų, antraip pyragėliai bus kieti). Išminkytą tešlą pabarstome miltais, užklojame švariu virtuviniu rankšluosčiu ir padedame 1-2 valandom šiltai. Tešlos tūris turi padvigubėti. 

    O tada jau formuojame pyragėlius :)

    Kepimo skardą išklojame pergamentiniu popieriumi.

    Tešlą išimame iš dubens ir iškočiojame ant gausiai miltais pabarstyto darbastalio. Supjaustome į 4 pailgas 8-10 cm pločio juostas ir per jų vidurį išilgai dedame kopūstų įdarą. Iš abiejų pusių kraštus užspaudžiame ir šias ilgas tešlos su įdaru dešras suklijuota puse į apačią perkeliame į pergamentiniu popieriumi išklotą skardą.

    Perkeltas tešlos dešras uždengiame virtuviniu rankšluosčiu ir paliekame šiltai dar maždaug valandai, kad pakiltų.

    Orkaitę įkaitiname iki 180-200 C (priklausomai nuo orkaitės).

    Pakilusias tešlos dešras patepame kiaušinio trynio plakiniu ir pabarstome sezamais. Tada  kiekvieną kepimo skardoje esančią dešrą aštriu peiliu supjaustome atskirais pyragaičiais ir pašauname į orkaitę. Kepame apie 25-30 min. arba kol viršus gražiai paruduoja. Išėmę iš orkaitės šiek tiek atvėsiname, ir, jei pyragėliai sulipę, peiliu dar kartą supjaustome juos pagal likusius rėžius. 

    Ką galiu pasakyti, pavyko! Тaip, procesas ilgas, bet vertas dėmesio. Kepsiu dar, gal net su įvairiais įdarais. O dabar, SKANAUS!

Maurice Leblanc Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas

  Viršelis. Maurice Leblanc Arsenas Liupenas vagis džentelmenas (Arsène Lupin Gentleman-Cambrioleur), leidykla Obuolys, 2021 m. iš prancūzų kalbos vertė Stasė Banionytė, 238 psl.

  Apie knygą. Autoriaus Maurice Leblanc vardas rašomas greta Aghatos Christie ar Arthur Conan Doyle. Juk jo knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ pagrindinis veikėjas Arsenas žavesiu nenusileidžia nei Erkiuliui Puaro, nei Šerlokui Holmsui. Tiesa, jis ne seklys, o vagis!

   „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ – pirmasis pasakojimas. Vėliau sekė dar apie dvidešimt istorijų ir įvairių tęsinių. Knyga pirmą kartą publikuota 1907-tais metais, anksčiau istorijos apie Arseną buvo spausdinamos prancūzų žurnale. Pažintis su vagimi prasideda nuo to, kad jis sugeba pasprukti iš areštinės.

   Arsenas Liupenas – žavus, inteligentiškas, mandagus. Jis tikras persirenginėjimo meistras. Šis personažas pasirodė ne tik Maurice Leblanc kūriniuose, bet ir kitų autorių knygose bei įvairiuose filmuose, taip pat žaidimuose.

   Garsusis vagis veikia prieš įstatymus, tačiau labai primena Robiną Hudą: savo grobiu dalijasi su vargšais ir nuskriaustaisiais, o jo nugalėti priešai yra tikrieji blogiukai. Arsenas nežudo, nes pagrindinis jo ginklas – aštrus protas ir gebėjimas išsisukti iš įvairių situacijų. Galantiškas, ironijos nestokojantis veikėjas greitai pelnė skaitytojų meilę ir išgarsėjo visame pasaulyje.

  Beje, knygos „Arsenas Liupenas, vagis džentelmenas“ tęstiniuose Arsenas susiduria su savo literatūriniu priešininku Šerloku Holmsu. Tiesa pastarojo autoriui nepatiko, kad garsusis seklys pajuokiamas, tad Maurice Leblanc vagies džentelmeno priešininką pervadino Herloku Šolmsu.

    Maurice Marie Émile Leblanc (1864-1941) – prancūzų rašytojas išgarsėjęs Arseno Liupeno serija. Anksčiau jis rašė trumpas istorijas periodiniams leidiniams. Autoriaus namas Prancūzijoje, šiandien yra muziejus, atviras lankytojams. Atsiliepimai apie detektyvinio žanro knygas buvo tokie geri, kad Maurice Leblanc visą tolesnį gyvenimą skyrė Liupeno istorijoms. 

   Mano nuomonė. Esu ne kartą girdėjusi minint Arseno Liupeno vardą, bet  tiesiogiai susipažinti su jo nuotykiais dar neteko, todėl, vos pamačiusi Maurice  Leblanc knygą bibliotekos lentynoje, net nesuabejojau, kad noriu ją perskaityti.

  Smagi, ironiška, nuotykių pilna knyga, ryškiai atspindinti XX a. pradžios aristokratiškosios Prancūzijos gyvenimą. Naivūs policininkai ir žavingas, apsukrus vagis - klasika. Knygoje sudėtos kelios istorijos, kuriose Arsenas Liupenas atsiskleidžia kaip žmogus, savais būdais kovojantis prieš neteisybę, todėl neįmanoma juo nesižavėti. Lengva ir elegantiška - taip galėčiau apibūdinti Arseno Liupeno nuotykius.  Vienareikšmiškai, šią knygą privalo perskaityti visi klasikinių detektyvų gerbėjai. O ir šiuolaikinių detektyvų skaitytojams taip pat pravartu susipažinti su  žanro klasika. 

   Dabar džiaugiuosi Netfliks platformoje atradusi serialą Lupen, kurio siužetas tampriai susijęs su Maurice  Leblanc knyga. Ir tai ne vienitelis  filmas, kurio kūrėjus įkvėpė Arsenas Liupenas, vienas jų - jau klasika tapęs ,,Oušeno vienuoliktukas''.

Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas

Viršelis. Daniela Raimondi Pirmasis rudens rūkas (La Cassa Sull"Argine), leidykla Alma littera, 2021 m. , iš italų kalbos vertė Gintautė Norkūnaitė, 416 psl.

Apie knygą. Du šimtmečius apimanti vienos italų giminės istorija G. G. Márquezo ir I. Allende gerbėjams

  „Korta patvirtino jos baimes: ištekėdama už jo, ji pradėjo svajotojų, melancholiškų ir pasmerktų kentėti žmonių, koks buvo ir jos vyras, giminės šaką.“

   Kazadijų šeima nuo senovės gyveno Po pakrantėje įsikūrusiame Stelatos kaimelyje. XIX a. pradžioje šių darbščių paprastų žmonių ramią būtį sudrumsčia netikėta meilė: Džakomas Kazadijas įsimyli tamsiaakę čigonę Violką Toską ir ją veda.

   Nuo tada šeimos palikuonys arba mėlynakiai svajotojai šviesiais plaukais – atsidavę į Džakomą, arba neįprastų galių turintys, tvirtai ant žemės stovintys tamsiaakiai ir tamsiaplaukiai – kaip regėtoja Violka. Vienas jų, Akilas, buvo pasiryžęs apskaičiuoti iškvepiamo oro svorį, jo dukra Edvidžė lošdavo kortomis su proseneliu, mirusiu prieš du šimtmečius, viena jos dukterėčia, Adelė, laimės ieškoti iškeliavo net į Braziliją, o kita, Sniegė, būdama laiminga, skleisdavo maloniai saldų kvapą.

    Ištisos Kazadijų šeimos kartos neatsispirdavo nenumaldomam norui mesti iššūkį likimui ir vytis savo svajonę. Ir eidavo jie iki galo – vedami meilės, maišto, teisingumo troškulio, noro pakeisti pasaulį, nepaisydami baisios pranašystės, kurią vieną audringą naktį taro kortose kadaise perskaitė Violka...

    Prasidėjusi bauginančia pranašyste, ši saga trunka du šimtmečius, kol galiausiai viena iš šeimos palikuonių nusprendžia nebesigręžioti į praeitį ir tiesiog gyventi. Romane prisiliečiama ir prie istorinių Italijos įvykių, jos iškilių asmenybių. Aistringi personažų gyvenimai neabejotinai įkvėps skaitytoją nepasiduoti, regis, jau nulemtam likimui.

   Mano nuomonė. Oi, kaip man patinka tokios knygos! Su šiek tiek paslapties, su šiek tiek magijos.  Giminės istorija, besitęsianti per du šimtmečius. Ilgas laiko tarpas, per kurį nutikti gali visko, o ir nutinka. Skaitydama tiesog panyru į herojų pasaulį, gyvenu su jais, liūdžiu ir džiaugiuosi. Gyvenimo ratas sukasi nesustodamas, keičiasi pasaulis, karta iš kartos stengiasi nekartoti tėvų klaidų, tačiau neišengiamai daro savas. Ir vėl viskas nuo pradžių...

  Knygos apimtis nėra didelė, tačiau veikėjų ratas labai platus (knygos gale pateiktas giminės medis leidžia susigaudyti jų tarpusavio ryšiuose), nors ne visi jų dalyvauja romano veiksme. O tie, kuriuos autorė išskira, yra labai ryškūs, paliekantys žymę kitų veikėjų  gyvenimuose, taip pat ir skaitytojų atmintyje. 

   Rami, plaukianti pasakojimo maniera labai tinka tokio žanro knygai. Viso skaitymo metu jaučiausi tarsi apgaubta švelnaus rudens rūko, užliūliuota magiškų žodžių burtų. Net nepajutau, kaip įpuoliau į šį magišką pasaulį ir visai nenorėjau iš jo ištrūkti. Šioje knygoje aiškiai išsakoma nuomonė, kad visų mūsų gyvenmai yra tampriai susiję su mūsų protėvų gyvenimais (,,Mūsų kūne esti nepčiuopiama dalelė, visada gyvenanti anapus laiko."377 psl.), o didžiausia magija pasaulyje yra meilė ir atmintis.

Lucinda Riley Septynios seserys. Šešėlio sesuo. Star istorija

   Viršelis. Lucinda Riley Šešėlio sesuo. Star istorija (The Shadow Sister: Star’s Story), leidykla Tyto alba, 2017 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 624 psl.

  Apie knygą. Šešėlio sesuo. Star istorija" pasakoja apie trečiąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Tai Star – tylioji sesuo, paslaptingiausia iš visų, už kurią visada dažniausiai kalbėdavo jos drąsi sesuo Kelė. Jos buvo tiesiog neperskiriamos. Tačiau po tėvo mirties Star, kaip ir kitos, gauna jo laišką su nuorodomis, kuriose slypi jos kilmės paslaptis. Laiške – antikvarinio knygyno Londone adresas, tampantis Star pokyčių pradžia: suradusi knygyną, ji ne tik ima vis giliau grimzti į savo tikrosios šeimos istoriją, bet ir vaduotis iš sesers Kelės šešėlio. Ir prieš Star akis ima vertis visiškai naujas pasaulis...
   O prieš šimtą metų praktiška ir nepriklausoma, bet neturtinga dvarininko dukra Flora Maknikol iš Ežerų krašto prieš savo norą patenka į Londoną pas vieną žymiausių to meto aristokračių, Alisą Kepel. Atrodo, kad paslaptys supa tiek ponią Kepel, tiek pas ją besilankantį garsų svečią, tiek ir pačią Florą. Svetimų žaidimų įkaite tapusi mergina blaškosi tarp užgimstančios aistros ir pareigos, kol netikėtai apsilankęs svečias atneša atsakymus, kurių taip ieškojo Flora – ir jos gyvenimas vėl pasikeičia neatpažįstamai...
    Star ir Flora – susijusios. Bandymas suprasti savo kilmę nuves trečiąją seserį į į Ežerų kraštą, panardins į karališkosios šeimos praeitį ir padės atrasti taip ilgai jos laukusią meilę.

   Mano nuomonė. Ši, kaip ir prieš tai skaityta Septynių seserų serijos knyga, parašyta lengvai, sakiniai raiškūs, istorija tarsi pati liejasi, be jokių autorės pastangų. Jei antros knygos pradžia atkartojo pirmosios siužetą, tai Star istorija yra daugiau individualizuota, pirmų knygų siužetinės linijos atkartojamos tik tiek, kiek tai susiję su Star istorija, kuri skaitytoją nukelia į XX a. pradžios Anglijos provinciją bei prabangius Londono salonus, net karalių rūmus. Šioje knygoje autorė piešia svavarankiškų, nepriklausomų moterų paveikslus, tokių, kaip rašytoja Beatrix Potter, iš kurios stiprybės sėmėsi jos bendraamžės, ir kuri tapo pavyzdžiu šiuolaikinėms moterims. Jei pirmą Septynių seserų knygą ėmiausi skaityti paraginta puikių atsiliepimų, tai tolesnes knygas skaitau jau niekieno neraginama, tiesog todėl, kad tai puikiai parašytos istorijos. Su nekantrumu laukiu susitikimo su ketvirtąja serimi - Kėle. Į kurį pasaulio kraštą šiuokart skaitytoją nuves autorės fantazija?

Moliūginiai keksiukai

     Jau senokai kepiau keksiukus. O čia staiga ruduo atėjo, moliūgai užderėjo ir, kaip kasmet, reikia juos kažkaip realizuoti. Žinoma, pirmiausia, pilną šaldiklį prisigaminau moliūgų tyrės, bus skanu šaltą žiemą srėbti karštą moliūgų-žirnių virala. Tačiau dar liko geras gabalas moliūgėlio, mat, toks nemenkas buvo, vos pakėliau. Pasiknisau po internetą ir radau puikų, nuostabų, greitą ir, jau žinau, labai skanų moliūginių keksiukų receptą tinklapyje čiaamelija. Pabandžiau, patiko. Tai dabar jau kelintą kartą kepu ir vis dar neatsivalgau ir nenustoju vaišinti. Šio rudens topas! O receptas, kaip minėjau, labai paprastas: 

Keksiukams reikės:

• 120 g sviesto;
• 400 g moliūgo tyrės;
• 2 kiaušiniai;
• 120 g cukraus;
• 25o g miltų;
• a. š. kepimo miltelių;
• vanilinio cukraus;
• žiupsnelis druskos;
• aš gardinau razinomis ir džiovintomis spanguolėmis (nebūtina).

   Sviestą išlydome keptuvėje, leidžiame kiek pakepti, kol pajuntame lengvą riešutų kvapą. Tada nukeliame nuo ugnies ir nukošiame.  

   Pradžioje išplakame  kiaušinius (plakiau su rankiniu plakikliu, ne mikseriu), toliau plakant suberiame cukrų, vanilinį cukrų ir druską, jiems ištirpus, supilame moliūgo tyrę bei sviestą ir, galų gale, miltus. Viską dar kartą gerai išmaišome iki vientisos masės. Jei norime, į tešlą įberiame razinų ar spanguolių, o gal net šokolado gabalėlių!

  Orkaitę įkaitiname iki 2oo laipsnių. Į keksiukų formeles įdedame  spalvotas popierines formeles ir supilstome tešlą. Kepame 30-40  min. 

Gaunasi apie 12 minkštučių, purių keksiukų. Galima papuošti kremu, bet man puošybos menas nelabai įkandamas, todėl valgau ir vaišinu be jokio papuošimo. 

Keksiukai su nevykusiu papuošimu :)

Romy Hausmann Numylėtinė

 

 Viršelis. Romy Hausmann Numylėtinė (Liebes Kind), Lietuvoas rašytojų sąjungos  leidykla, 2020 m., iš vokiečių kalbos  vertė Danutė Šaduikienė, 367 p.

Apie knygą. Šis trileris prasideda ten, kur kiti baigiasi. „Numylėtinė“ – išskirtinė šio žanro knyga ir didžiausias pastarųjų metų atradimas Vokietijoje, Spiegel bestseleris. Knyga, išversta į anglų ir daugelį kitų kalbų, pavergė viso pasaulio trilerių mėgėjus.

  Belangė miško trobelė. Lenos ir jos čia gimusių vaikų gyvenimas griežtai reguliuojamas – ir valgoma, ir net į tualetą einama pagal nustatytą tvarką. Oras į trobelę patenka per specialų mechanizmą. Vakarais Lena vaikams dainuoja lopšines, dieną juos moko. Tėvas rūpinasi šeima, saugo nuo aplinkinio pasaulio. Niekas niekada neatims iš jo žmonos ir vaikų, nes... niekas nežino, kur jie.

   Vieną dieną Lena pabėga. Bet košmaras nesibaigia. Jos kankintojas nori susigrąžinti tai, kas jam priklauso. Bet... ar ji iš tiesų toji Lena? Toji, kuri pranyko be pėdsakų prieš keturiolika metų?  Ir kokį vaidmenį šioje istorijoje atlieka jos tikri ir netikri vaikai?

   Romy Hausmann gimė 1981 metais. 24-erių tapo vienos Miuncheno TV filmų bendrovės laidų redaktore. Po sūnaus gimimo ji – laisvai samdoma darbuotoja, nuo 2016-ųjų jos tekstai reguliariai skelbiami tinklaraštyje www.mymonk.de. Trileris „Numylėtinė“ – R. Hausmann literatūrinis debiutas, iškart sudominęs ir kinematografininkus. Rašytoja su šeima gyvena atokioje miškingoje vietovėje netoli Štutgarto.

   „Baisūs dalykai atsitinka ne tik tuomet, kai griebiamasi ginklų ar pasipila kraujo upės, kartais pakanka kelių sielos randų, atsivėrusių žmogui net prieš jo paties valią, kad būtų išgaląstas pavojingiausias ginklas – žmogaus protas“, – Romy Hausmann.

   Mano nuomonė. Šiuo kartu knygos viršelyje žinomo detektyvų rašytojo David Baldacci užrašyta citata – ,,Negali atsitraukti" – visiškai atitinka realybę. Paėmiau knygą į rankas, perskaičiau kelis lapus ir jau nebegalėjau atsitraukti, kol nebaigiau.  Puikus psichologinis trileris, ir tai tik pirmoji autorės knyga! Įvykiai sukoncentruoti vienoje vietoje, todėl skaitytojo neblaško vietovių kaita. O didžiausią įtampą kelia ne pagrindinė veikėja – pagrobtoji, –  o ,,jos" vaikai. Tokių nešabloninių, išsiskiriančių iš aplinkos charakterių dar neteko sutikti nei vienoje mano skaitytoje knygoje. ,,Numylėtinė" yra ta knyga, kurią trilerių gerbėjai tiesiog privalo perskaityti.

Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas

Viršelis. Ugnė Radzevičiūtė Frankburgas, leidyka Tyto alba, 2010 m., 95 psl.

   Apie knygą. „Frankburgas“ – antroji Undinės Radzevičiūtės knyga. Debiutinis jos kūrinys – romanas „Strekaza“ („Tyto alba“, 2003) – iš karto atkreipė skaitytojų ir kritikų dėmesį, buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.

„Frankburgas“ smarkiai skiriasi nuo pirmojo autorės kūrinio – jame beveik nelikę siužeto, beveik neįmanoma apibrėžti veiksmo vietos ir laiko, pagaliau kūrinio žanro. Frankas iš Burgų giminės gyvena mieste, kuris esą kadaise priklausė Rytprūsiams ir kurį jis vadina Frankburgu. Orientavimosi varžybas miške primenantis veiksmas persikelia į vietą, kuri įtartinai primena šiuolaikinę kontorą su savais karaliais ir rūmų valdiniais. Taigi šiame kūrinyje, kaip jau yra pažymėję pirmąją autorės knygą analizavę kritikai, stebimas ir savotiškai analizuojamas šiuolaikinės visuomenės modelis. Tai – ofisų visuomenės parodija. Knyga, kaip rašo autorė,  ,,socialiai pavojinga.

Ir tik po ilgų dvejonių buvo nuspręsta ją išleisti. Nedideliu tiražu.
Nedideliu tiražu, bet kietais viršeliais."

  Mano nuomonė. Vos 100 psl. knygutė apie šiandienos ofiso darbuotojų gyvenimą, kuriame ,,šventė tapo pagrindiniu darbu" (54 p.) Kolektyvo susijungimo renginys, kuriame lakstoma po miškus ieškant ,,mėlyno kibirėlio", naujo boso gimtadienio vakarėlis ir panašūs renginiai, užimantys didžiąją darbuotojų darbo dienos dalį. Visiška, absoliuti groteska apie ofiso darbuotojų kasdienybę, apie vadovo ,,dievinimą", apie ,,darbo šventę kaip represiją prieš individą" (68 p.). 

    Trumpai ir, kaip visada, taikliai. Esu radusi atsiliepimų, kad šios knygos personažai neišbaigti, beveidžiai. Mano galva, atvirkščiai, labai ryškūs, individualizuoti, aiškiai turintys savo vietą knygos siužete. Dar kartą valio autorei, džiaugiuosi ją atradusi.

Laima Кota Kambarys

 

  Viršelis. Laima Kota Kambarys (Istaba), leidykla Aukso žuvys, 2020 m., iš latvių kalbos vertė Laura Laurušaitė, 360 psl.

 Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.

   Apie knygą. Šiandien jau sunku patikėti, kad taip gyventa prieš keliasdešimt metų: ar tikrai reikėdavo atstovėti eiles prie sviesto ir dešros, o mandarinas visiems vaikams būdavo didžiausias naujametinio dovanų maišelio skanėstas? Ar tiesa, kad turistinę kelionę į Bulgariją tekdavo suderinti su visokiausiais darbovietės komitetais, o tikri džinsai buvo svajonė, kuriai tūlas nepagailėdavo ir visos mėnesio algos? Sveiki atvykę į komunalinį butą su aštuoniais kambariais ir bendra virtuve, kurio buities kosmose kunkuliuoja gyvenimas. Romanas leidžia pažvelgti į Latvijos kasdienybę tais metais, kai tarybų šalies valdžia staiga tapo palankesnė žmogiškam siekiui gyventi geriau ir paskelbė perestrojką. Rašytoja ištraukia šį laiką iš įvairių atsiminimų, konstatuodama: po to, ką patyrėm eidami per komunizmo statybą, nebebaisūs ir XXI amžiaus išbandymai.

 Knyga yra leidyklos ,,Aukso žuvys" leidžiamo ir Europos Sąjungos remiamo vertimų projekto „Keliautojai laiku“ dalis. Juo siekiama Lietuvos skaitytojams pristatyti šiuolaikinius Europos literatūros kūrėjus ir jų sukurtas istorijas, kurios sujungia tiek įvairias žemyno istorines epochas, tiek geografiškai nutolusias šalis.

Laima Kota (anksčiau Muktupāvela, g. 1962 m. Rėzeknėje) – latvių rašytoja. Pirmieji tekstai publikuoti Felikso Baranovskio slapyvardžiu. Rašo įvairiais žanrais ir stiliais. Išleido virš 10 prozos knygų, išaugino keturis vaikus, pelnė daugybę apdovanojimų. Garsiausi kūriniai: romanas „Tuzinas" („Klucis"), mitologinis trileris „Kilpa" („Cilpa") ir apsakymų rinktinė „Totemai" („Totēmi"). Romanas "Pievagrybių testamentas" (Šampinjonu derība, 2002) buvo viena populiariausių ir daugiausiai į kitas kalbas verstų latviškų knygų, apdovanota prestižiniu Latvijos literatūros metų prizu, o 2004 m. išleista lietuviškai (vertė Dzintra Elga Irbytė).

   Mano nuomonė. Komunalkė - perestroika - kooperatyvai - reketas už ,,stogą" - virtuvėje siūti ,,firminiai" džinsai - importiniai plastikiniai maišeliai su paveiksliukais (,,Jei perplyšdavo brangaus maišelio plastikinė rankena, suklijuodavo pleistru ir toliau vaizduodavo stileivas. Štai aš irgi turiu importinį maišelį" 204 psl.) - tulpių svogūnėlių auginimas kolektyviniuose soduose - kino filmų peržiūra butuose ar rūseliuose - sekso paslaugos telefonu - Afganistanas - Černobylis ir... begalinės svajonės apie paprasčiausią žmogišką laimę, kuri susideda iš nuosavo buto su baltom užuolaidėlėm ant langų.

    Šioje knygoje yra viskas, ką išgyveno ,,tarybinė liaudis" byrant SSSR ir kuriantis naujoms, laisvoms šalims. Kaip Latvijoje, taip ir pas mus. Smagiai, nenuobodžiai, su gera humoro doze perteikta to meto realybė. Ši knyga bus įdomi tiems, kas gyveno perestroikos laikais. Ne mažiau įdomi bus ir jaunajai kartai, nors, manau, sunkiai įkandama, nes jie išaugę jau kitu laikmečiu, tačiau pabandyti suprasti ,,tarybinio žmogaus" gyvenimo grimasas verta.   

Lucinda Riley Septynios seserys. Audrų sesuo. Alės istorija

   Viršelis. Lucinda Riley Audrų sesuo. Alės istorija ( The Storm Sister. Ally’s Story), leidykla Tyto alba, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 640 psl. 

   Knygą galima įsigyti elektroniniame Patogupirkti knygyne.

   Apie knygą. „Audrų sesuo. Alės istorija" pasakoja apie Alę, antrąją iš seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždžių vardais. Jos pasaulis – jūra ir buriavimas. Pakviesta dalyvauti prestižinėje regatoje, ji drauge suranda ir meilę. Atrodo, laimei nėra ribų. Tačiau viskas staiga nutrūksta, mirus Alės tėvui. Viską metusi, ji lekia į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero, – bet laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Alė leidžiasi į savosios istorijos paieškas, vedančias į Norvegiją...

   Norvegijoje Alė pamažu atveria langą į savo praeitį. Kaip ji susijusi su jauna dainininke iš kaimo, Ana Landvik, vėliau gyvenusia Osle ir prieš šimtą metų dainavusia pirmajame žymiosios Edvardo Grygo operos „Peras Giuntas" pastatyme? Vis daugiau sužinodama apie Aną, Alė ima klausti savęs: kas iš tikrųjų buvo jų tėvas?

     Šiaurės grožis, muzikos kerai ir užburianti šimto metų senumo Anos istorija, kuri taip stipriai susijusi su dabartimi, – visa tai tampa naujuoju Alės gyvenimu. O kai ji sutinka smuikininką Tomą, kuris kažkodėl nuo pirmo žvilgsnio regisi jai artimas, ima aiškėti, kad jos jaunystės meilė  muzikai visai nebuvo atsitiktinumas... 

    Lucinda Riley, rašytoja ir aktorė, gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. O šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.

     Mano nuomonė. Antroji romanų serijos ,,Septynios seserys" knyga prasidėjo nuo seserų atvažiavimo į tėvo Atlanto namus ir daugiau kaip šimte puslapių teko skaityti tą pačią istoriją, kuri jau buvo papasakota pirmoje knygoje. Tačiau įveikus nuobodoką (nes jau skaitytą) pradžią, tolesnis pasakojimas išsirutuliojo į visai įdomią istoriją, nukeliančią mus į XIX a. pabaigos Norvegiją, į laikus, kai gyveno ir savo žymiąją operą ,,Peras Giuntas" kūrė kompozitoriaus Edvardas Grygas. Autorė, eidama per amžius, analizuoja painius žmonių tarpusavio santykius, besitęsiančius iki šių dienų. Alės istorija papasakota taip pat lengvai ir skaidriai, kaip ir Majos – pirmosios knygos veikėjos. Savo šaknų paieškos Alę nuveda į praeitį, atskleidžia jos kilmės peripetijas, suteikia jai naujų potyrių ir pakreipia jos likimą nauja vaga.
    Skaitant Lucindos Riley knygas aiškiai jaučiamas autorės pasirengimas darbui – autorė aplankė šalis, kuriose įkurdino savo herojes, domėjosi istoriniu kontekstu, kurdama personažus naudojo realius istorinius šaltinius. Todėl nieko keista, kad užvertus paskutinį knygos lapą kyla noras daugiau pasidomėti aprašomu laikmečiu bei realiomis knygoje aprašomomis asmenybėmis, šiuo atveju norvegų kompozitoriumi Edvardu Grygu ir jo aplinka.

Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija

Viršelis. Lucinda Riley Septynios seserys. Majos istorija (The Seven Sisters), leidykla Tyto ala, 2016 m., iš anglų kalbos vertė Kristina Miliūnienė, 588 psl.

Apie knygą. „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai romanas apie Mają, pirmąją iš septynių seserų, pavadintų Plejadžių žvaigždyno žvaigždžių vardais. Maja – vyriausia iš šešių įvaikintų seserų. Tėvui mirus, visos vėl susirenka į pasakiškus vaikystės namus prie Ženevos ežero – bet tėvo valia laidotuvės jau įvyko, o kiekviena iš seserų gauna po voką ir nuorodą su paslaptingomis koordinatėmis. Jos nuveda Mają į Braziliją, kur galbūt gyvena tikroji jos šeima. Ir ten, Rio de Žaneire, prasideda Majos istorija: iš laiškų ir susitikimų ji atkuria jaudinančią savo prosenelės praeitį. 

    Rio, 1927-ieji. Turtinga gražuolė Izabelė tekinama už aristokrato Gustavo. Bet prieš vestuves ji labai nori pamatyti Senąjį Pasaulį ir visus jo meno lobius… Draugės tėvas architektas projektuoja Kristaus Atpirkėjo statulą ir vyksta į Europą ieškoti skulptoriaus, kuris galėtų įkūnyti jo viziją. Puiki proga Izabelei išvysti Paryžių, o ten – Monparnasas, meno mokyklos studentai ir skulptoriaus, kuriančio Kristaus skulptūrą, padėjėjas Loranas. Izabelė supranta, kad be Lorano gyventi nebegali. Bet ji privalo grįžti į Rio ir tekėti…
    Majos ir Izabelės likimai susipynę. Praeitis veikia dabartį.
   Pirmoji iš septynių seserų sužino savo likimą ir suranda savo laimę. Kas laukia kitų? „Septynios seserys. Majos istorija“ – tai tik pradžia.

 Lucinda Riley,  rašytoja ir aktorė,  gimė 1966 m. Lisberne, Šiaurės Airijoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus praleido Drumbego kaime netoli Belfasto. Būdama 14-os metų ji persikėlė į Londoną į specialią dramos ir baleto mokyklą. Būdama 16-os gavo savo pirmąjį svarbų televizijos vaidmenį BBC adaptacijoje "The Story of the Treasure Seekers", o netrukus po to vaidmenį ,,Auf Wiedersehen Pet". Aktorės karjera tęsėsi septynerius metus, tačiau liga privertė pasitraukti iš kino industrijos sulaukus vos 23 metų. Tuomet savo talentą ji nukreipė į rašymą. Pirmasis romanas "Įsimylėjėliai ir žaidėjai" buvo išleistas 1992 m. Didžiausio populiarumo tarp skaitytojų susilaukė jos romanų serija ,,Septynios seserys". 

    2017 m. L. Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje. o šiemet, pasirodžius naujai ,,Septynių seserų" ciklo knygai ,,Dingusi sesuo", davė specialų intervių Lietuvos skaitytojams, kuriame pasižadėjo dar kartą atvykti į Lietuvą. Deja, 2021 m. birželio 21 d, po sunkios ligos, L. Riley mirė.

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

2017 metais L.Riley viešėjo Vilniaus knygų mugėje, o šiemet pasirodžius naujai knygai davė specialų Lietuvos skaitytojams skirtą interviu, kuris baigiasi rašytojos pažadu dar kartą atvykti į Lietuvą.

Skaitykite daugiau: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2021/06/11/news/mire-pasaulinio-bestselerio-septynios-seserys-autore-lucinda-riley-19710017

    Mano nuomonė.  Pagaliau ir aš perskaičiau visų išliaupsintos serijos apie septynias seseris pirmąją  knygą ,,Majos istorija". Pats siužetas padalintas į dvi istorijas – dabar ir seniau. Man įdomesnė dalis, kuri pasakoja, kas buvo seniau. Tiesiog prarijau istoriją apie Kristaus Atpirkėjo statulos statybą Rio de Žaneire ant Korkovado kalno. Vėliau apie tai skaitinėjau internete ir domėjausi faktais, apie šio Naujojo pasaulio stebuklo sukūrimą.

    Šių dienų istorija taip pat įdomi, tik, sakyčiau, kiek ištęsta. Labai jau ilga įžanga, kol prisikasi prie istorijos ašies, pabosta versti lapus. Tačiau apčiuopus istorijos esmę, pajunti tikrą skaitymo malonumą – parašyta labai lengvai, akys tiesiog smagiai plaukia per tekstą, niekur neužkliūna. Viskas taip paprasta ir lengva. Nėra kada sustoti. Skaitai skaitai ir ... jau paskutinis puslapis. Įdomu, kokį įspūdį paliks antroji serijos knyga? Einu skaityti.

Alan Brennert Molokajo salos dukra

    Viršelis. Alan Brennert Molokajo salos dukra ( Daughter of Moloka'i ), leidykla Alma littera, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Renata Valotkienė, 416 psl.

   Knygą galima įsigyti Patogupirkti internetiniame knygyne.

     Apie knygą. Ruta gyvena Havajų salų našlaičių namuose. Mama jos atsisakė tikrai ne savo noru. Ji sirgo raupais, o raupsuotieji tuo metu buvo izoliuoti Molokajo salose. Kūdikiai augo vaikų namuose, o per metus nepasirodžius jokiems ligos simptomams, jie būdavo atiduodami įvaikinti.

   Mažoji Ruta visiškai prarado viltį būti įvaikinta, nes ji yra kitokia – pusiau havajietė, pusiau japonė ir iš kitų išsiskiria savo išvaizda. Vieną dieną vaikų namuose apsilankiusi japonų šeima tiesiog įsimyli mergaitę – jie turi tris sūnus, bet visada svajojo apie dukrą. Taip Ruta pagaliau įgyja namus. Tikrus namus. Su broliais ir asmenine erdve virš naujosios tėčio medžio gaminių parduotuvės.

   Šeimos tėvas sulaukia brolio laiško, kuris kviečia jį kartu su šeima atvykti į Kaliforniją ir kartu užsiimti braškių bei vynuogių auginimo verslu. Deja, persikrausčiusi į žemyną šeima susiduria su itin dideliu rasizmu, o brolio laiškai atskleidė ne visą tiesą. Visgi jie bando įsitvirtinti.

   Tačiau viską pakeičia Antrasis pasaulinis karas ir Perl Harboro ataka. Tuo metu Ruta jau yra suaugusi ir laimingai ištekėjusi. JAV valdžios įsakymu visi japonų kilmės žmonės buvo laikomi šalies priešais ir išvežami į internuotųjų stovyklas.

   Romane „Molokajo salos dukra“ atskleidžiama vienos šeimos istorija, visuomenės susiskaldymas, bandymas nenužmogėti žiauriomis sąlygomis, siekis susikurti namus ir susirasti draugų bet kokiomis aplinkybėmis. Tai knyga apie žmogiškumą ir apie skaudžią Amerikos japonų patirtį šalyje, kurią jie laikė sava. Taip pat tai istorija apie stiprias moteris, motinystę ir draugystę.

     Alan Brennert gimė 1954-tais metais. Jis yra amerikiečių rašytojas, televizijos laidų prodiuseris ir scenarijų autorius. Autoriaus kurti serialai yra laimėję Emmi apdovanojimų. Alan Brennet parašė aštuonias knygas. Jo istoriniai romanai apie Havajų salas pelnė keletą literatūrinių apdovanojimų bei tapo bestseleriais.

     Mano nuomonė. ,,Ji buvo hapa, pusė, ne visa. Pusė sausainio, o kas tokios norės?" Jūs žinote, kas yra hapa? Aš nežinojau. Pasirodo, tai pusiau japonas, pusiau havajietis, tai žmogus, nepritampantis nei prie vienų, nei prie kitų. Tokia buvo Ruta. Tačiau ne vien kilmė lėmė jos nepritapimą, ji buvo raupsuotųjų vaikas, o tokių vaikų niekas nenorėjo, mat bijojo užkrato.

    O ar žinote, kad japonų emigrantai Amerikoje buvo atstumtieji, o po Perl Harboro daugelis jų atsidūrė internuotojų stovyklose. Su jais buvo elgiamasi, kaip su žydais Europoje. Na, gal kiek švelniau, nebuvo masinių žudynių, tačiau gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, daug jų taip ir mirė nesulaukę stovyklų panaikinimo. Apie štai tokius Havajus ir tokią Ameriką kalbama knygoje. Taip, Havajuose yra geltono smėlio paplūdimiai, saulė ir gėlės, tačiau knygoje piešiama rūsti realybė užgožia tą gamtos grožį. Knygoje veiksmas vyksta šių istorinių įvykių fone, tiksliau jie ir nulemia herojų likimus. Tačiau visos negandos ir skriaudos pasimiršta, kai šalia yra šeima, kai savo liūdesiu ar džiaugsmu gali pasidalinti su artimais žmonėmis. Knyga ne tik informatyvi, ji labai šilta ir teikianti optimizmo, nepaisant nieko.