DALI TRIKAMPIS: FIGUERES- CADAQUES (PORTLLIGAT)-PUBOL

Mažos mašinytės mums labai patinka

   Šįryt atsisveikinome su Barselona ir išsinuomoję baltą mažą mašinytę išriedėjome iš BRC oro uosto pasižvalgyti po Katalonijos provincijos miestelius. Automobilį, kaip supratote, nuomojomės iš FireFly, nuoma 6 paroms kainavo 200 Eur su nuline frančize ir pilnu draudimu.   

  Kelionę pradėjome vos tik išsukę iš greitkelio - daug smagiau važiuoti regioniniais keliais, užgriebiant ir kaimo keliukus bei kitokius ,,šunkelius". Atstumas nuo Barselonos iki miestelio Castellfollit de la Roca, kurį pirmiausia norėjome aplankyti, maždaug 150 km.

   Buvau skaičiusi, kad šis miestelis stovi ant uolos ir puikiausiai matosi nuo kelio. Nemelavo, vaizdas iš tiesų pakeri.


Castellfollit de la Roca


   Tarp dviejų  -Fluvia ir Toroneli - upių iškilusi bazalto uola į ilgį ištįsusi apie kilometrą. Ant jos, 50 m. aukštyje, ir įsikūręs Castellfollit de la Roca miestelis.  







Viduramžius siekiantys namai









Siauros bazalto uolos akmenimis grįstos gatvelės



   Miestelyje gyvena apie 1000 gyventojų. Castellfollit pavadinimas siejamas su kadaise čia stūksojusia pilimi, o de la Roca miestelio pavadinime naudojamas pabrėžti, kad būtent šis miestelis  įsikūręs ant uolos, kadangi tokiu pavadinimu Ispanijoje yra ir daugiau gyvenviečių.


Miestelio gyventojas

   Perėję išilgai visą miestelį atsidūrėme nedidelėje apžvalgos aikštelėje iš kurios atsivėrė puikus vaizdas į apylinkes.
    Pusvalandis į vieną miestelio pusę, pusvalandis atgal, štai ir visas Castellfollit de la Roca. Tiesa, reikia pabrėžti, kad miestelis labai tylus, tarsi saugantis savyje viduramžių paslaptį ir su niekuo neketinantis ja dalintis.

Apžvelgėm apylinkes

   Keliu leidžiantis nuo uolos šalikelėje pamatėme  besiganančius gražuolius arkliukus. Neatsispyrėme, sustojome. Gražuoliai ramiai priėjo prie mūsų, leidosi glostomi ir, kaskart pakratę savo garbanotus karčius, skambaliavo po kaklais pakabintais varpeliais.

Arklių kaimenė prie Castellfollit de la Roca

    Kitas miestelis, į kurį būtinai norėjome užsukti, buvo Besalú, nuo Castellfollit de la Roca nutolęs maždaug 15 km.  Apsižvalgyti po  vakarėjantį Besalú turėjome ne itin daug laiko. Nors atstumas nedidelis, tačiau saulė jau slėpėsi už kalnų, slinko sutemos.

   Kiek didesnė nei prieš tai lankyta gyvenvietė turi apie 2400 gyventojų. Tai senas, viduramžius siekiantis miestelis, kažkada buvęs net provincijos sostine. Pavadinimas Besalú kilęs iš lotynų kalbos žodžio Bisuldunum, reiškiančio tvirtovę kalnuose tarp dviejų upių. Ruošiantis kelionei net buvo kilusi mintis užsisakyti nakvynę šiame miestelyje, taip patiko jo nuotraukos ir keliautojų atsiliepimai. Deja, pigesnių kainų viešbučiai buvo visi užimti. Teko atsisakyti tos minties ir nakvynę užsisakyti Figueres.



Buvusio žydų kvartalo gatvelė, kur dabar įsikūręs viešbutis 3Arcs



   Palikę automobilį miestelio prieigose, į restauruotą ir išblizgintą senamiestį patraukėme pėstute. Siauros gatvelės, akmeniniai namai, 2-3 staliukų kavinukės ir kiemuose ramiai pavakarę leidžiantys vietos gyventojai, štai koks mums pasirodė Besalú.

Iglesia de Sant Vicenç

   Nors miestelis nėra didelis, tačiau turi kuo didžiuotis ir ką parodyti svečiui. Iš viduramžių išlikusios žydiškos pirtys miqvé (atrastos apie 1964 m.), XII a. Sant Pere de Besalú ir X a. Sant Vicenç bažnyčios, XVII a. Sant Julià bažnyčia ir ligoninė bei žymusis romaniškas XI a. akmeninis tiltas per Fluvià upę. 

El Prat de Sant Pere

  Su šviesa šiek tiek pasižvalgėme po miestelį, vėliau prisėdome El Prat de Sant Pere aikštės  kavinėje pietų-vakarienės. Visiškai priešais Sant Pere de Besalú  bažnyčią. Kažkada šioje vietoje stovėjo 977 m. įkurto benediktinų vienuolyno pastatai, dabar likusi tik XII a. statyta romaninė bažnyčia.

Romaninė Sant Pere de Besalú bažnyčia

   Bažnyčios pašonėje, toje pat aikštėje, stovi pastatas, kuriame įsikūręs miniatiūrų muziejus. Deja, mums nepasisekė, jis jau buvo uždarytas ir neteko mums pamatyti tos žymiosios adatos, kurios ąselėje sutalpintas visas kupranugarių karavanas.

Nuotrauka iš interneto, kad žinočiau, ko nepamačiau :(

    Po vakarienės jau apšviestomis Besalu gatvelėmis grįžome prie savo automobilio. Dar 25 km kelio ir mes jau Figueres. Šiąnakt čia bus mūsų nakvynės namai.





Naktinio Besalu  gatvelės





    Figueres apsigyvenome Hostal Sanmar (30,60 Eur už 2-vietį kambarį vienai nakčiai). Hostelis, apsirodo, visai netoli nuo miesto centro ir Dali namo-muziejaus. Paprastas, be jokių didelių įsipareigojimų klientams, tinkamas apsistoti vienai nakčiai. Norėdamos galėjome užsisakyti pusryčius, tačiau mes pusryčius smagiau valgome kur nors miesto kavinėje. Tik viena bėda - automobilio statyti nėra kur, jie patys siūlo mokamą miesto aikštelę. Mums pasisekė, mes savo mažiuką mašiniuką pastatėme netoliese esančio gyvenamojo namo kieme.




Monumentas Francesc Pujols,  katalonų rašytojui ir filosofui 



 Sutvarkę visus reikalus, išėjome panaktinėti (nors tamsu, valandų dar nedaug, gal kokia 20 val. vakaro). Miestas gana tuščias, supratome, kad vietiniai naktinėja namuose, o turistai, užsidarius muziejams, išvyko prie jūros. Nei žmogaus prie Dali muziejaus, vienišas stovi monumentas Francesc Pujols, miesto centrinės aikštės prieigose veikia gal tik pora kavinių, kurios beveik tuščios. Tik katės šeimininkauja pakiemiais.



Dukra, Dali ir Dali

 

    Nuo Dali muziejaus išsukome į centrinę Figueres alėją La Rambla. Gatvės pavadinimas kilęs, kaip minėjau pasakodama apie Barseloną, nuo arabiško žodžio ramla, reiškiančio išdžiūvusią vagą, smėlį. Ši alėja buvo sukonstruota 1828 m., kai dėl sanitarinių miesto poreikių buvo nuspręsta užversti Galligans upės vagą. Tai padarius liko laisvas plotas viduryje miesto, kuris buvo apsodintas medžiais ir paverstas mėgstama miestiečių poilsio vieta. atiduotas miestiečių reikmėms. Patys gražiausi pastatai čia iškilo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Dabar juose įsikūrę kavinės, parduotuvės, muziejai ir kiti turistams bei miestiečiams patrauklūs objektai. Alėjos gale stovi paminklas Narcís'ui Monturiol'ui, vieno pirmųjų pasaulyje povandeninių laivų El Ictineo išradėjų.

 

La Rambla Figueres

   Netoli paminklo Narcís'ui Monturiol'ui stovi visiškai kitos stilistikos veidrodinis paminklas Salvadorui Dali. Tai toks veidrodinis stulpas, kuriame atsispindi Dali veidas, išpaišyta ant grindinio. 

Du atspindžiai


  Išsukę iš La Rambla ir šiek tiek pasukę už kampo atsidūrėme Josep Pla aikštėje. Aikštės viduryje stovi paminklas, primenantis užrašų knygelę, ir skirtas žinomam katalonų žurnalistui Josep'ui Pla. Jei atidžiai, na, labai atidžiai pažvelgus į paminklo viršutinėje dalyje, atrodo, padrikus raižinius, galima įžvelgti žurnalisto veidą.
   Už paminklo stovi puošnus El Teatre Municipal 'El Jardí' pastatas. Jame XX a. 3-me dešimtmetyje veikė populiarus kino teatras. Dabar teatre vyksta muzikiniai vakarai, šokių, cirko pasirodymai.   

Monumentas Josep Pla, už jo - El Teatre Municipal 'El Jardí'

  Dar valandėlė naktiniame Figueres, keli apšviesti skersgatviai, keli posūkiai romantiškomis gatvelėmis, viena kita kavinė, keletas sutiktų turistų ir po vidurnakčio, jau vos vilkdamos kojas, patraukėme į viešbutį.

 

Skersgatvis, kuriame dar veikė kavinės 

  Ryte vėl žvalios. Papusryčiaujame, susirenkame savo mantą ir atsisveikiname su nakvynės vieta. Daiktus paliekame automobilyje, o pačios skubame į Dali teatrą-muziejų. Bilietus jau turime, juos pirkau dar Lietuvoje štai šioje svetainėje (bilietas kainavo 14 Eur).
Dar nepasiekę muziejaus pastato, atsidūrėme Dali siurrealistinių kūrinių pinklėse - aplink muziejų pusračiu stovi trys skulptūros, skirtos gerai žinomiems pasaulio žmonėms: anglų fizikui Isaac Newton, prancūzų tapytojui ir skulptoriui Jean-Louis Ernest Meissonier bei katalonų žurnalistui Francesc Pujols.

Plaça Gala i Dalí, Homenatge a Newton (Pagarba Niutonui)

   Dali teatras-muziejus atidarytas 1974 m., tačiau mintis jį sukurti kilo 1961 m., kai Figueres meras paprašė Dali  padovanoti bent vieną paveikslą savo gimtajam miestui.  Tuomet Dali apsisprendė miestui padovanoti ne vieną paveikslą, o visą muziejų. Pastato projektą sukūrė pats Dali. Ir vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai - šioje vietoje anksčiau stovėjo teatras, kuriame mažas Salvadoras pirmą kartą pamatė spektaklį bei organizavo savo pirmąją parodą.

 

Teatre-Museu Gala Salvador Dalí pastatas, su kiaušiniais ant stogo ir bandelėmis nusagstyta siena


Duoklė TV - instaliacija prie įėjimo

   Praėję pro kontrolierius ir apsaugą, atsidūrėme kiemelyje su įspūdinga skulptūrine kompozicija, vadinama ,,Lietaus taksi". Čia, ant kadilako kapoto, stovi Persijos žydų karalienė Esther ir grandinėmis tempia koloną iš padangų, kurios viršuje plaukia apversta Gala valtis, o nuo jos lyg lietaus lašai kabo dažyti prezervatyvai.  

Karalienė Esther (skulptorius Ernst Fuchs)

   Kiemelio sienos primena olą, apaugusią vijokliais, kurios nišose stovi auksiniai manekenai, puikuojasi fantasmagoriški gyvūnų griaučiai peraugantys į nimfų veidus, o gal į teatrines kaukes.   

Gala laivas ant padangų kolonos, nuo kurio laša lietaus lašai



Stiklinis kupolas

  Taigi, Saldoras Felipas Žasintas Dali Domenekas (Salvador Felip Jacint Dalí Domènech) gimė 1904 m. gegužės 11 d. Figueres, pasiturinčio notaro šeimoje, kurioje, be jo, dar augo jaunesnioji sesuo Ana Marija. Jau būdamas septynerių jis svajojo būti Napoleonu, kiek vėliau, išradęs genialumo formulę – „Jei elgiesi kaip genijus, tokiu ir tapsi!“, – jis nuosekliai ėjo tuo keliu. Nors tėvai netroško, kad vienintelis jų sūnus taptų menininku, tačiau ir netrukdė skleistis jo talentui. Netgi, atvirkščiai, tėvai sutiko leisti sūnų mokytis į Madrido meno Akademiją. Tačiau jaunajam genijui čia buvo nuobodu, todėl visą savo energiją skyrė vakarėliams, kurie nuolat pasibaigdavo skandalais. 1926-aisiais metais, prieš pat baigiamuosius egzaminus, Dali buvo išmestas iš Akademijos už akiplėšišką pasakymą, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jį egzaminuoti. Tais pačiais metais Dali pirmą kartą nuvažiuoja į Paryžių, kur susipažįsta su Pikaso ir bando rasti savo vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Tuo metu jis išbandė daugelį madingų tapybos stilių: impresionizmą, futurizmą, kubizmą ir fovizmą. 1929 m. Dali susipažįsta su Louisu Bunueliu ir garsiu ispanų poetu Garsia Lorka. Žinoma, kad poetas ne tik paskyrė odę savo draugui, bet ir siekė toli gražu ne platoniškos Dali meilės. O štai su kino režisieriumi Bunueliu 1929-aisiais sukuria skandalingą filmą „Andaliūzijos šuo“. Tais pat metais jis pirmą kartą sutinka Galą (Jeleną Djakonovą), savo mūzą, savo gyvenimo moterį, tuomet dar poeto Polio Eliuaro žmoną.

   Dali darbai demonstruojami parodose, jis įgauna vis didesnio populiarumo, ypač pasirodžius jo 1931 m. darbui ,,Ištirpęs laikas". Galos įtakos dėka jam atsiveria Paryžiaus salonų durys, Dali tampa Paryžiaus siurrealistų judėjimo nariu. 1934 m. Dali susituokia su Gala.
   Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui Dali kartu su Gala išvyksta į JAV, kur gyvena 1940–1948 m. 1942 m. dailininkas išleidžia savo autobiografiją „Slaptasis Salvadoro Dali gyvenimas“. Jo literatūriniai bandymai, kaip ir meno kūriniai, atneša komercinę sėkmę.
  Po karo sugrįžta į Ispaniją, į savo numylėtą Kataloniją. 1982 m. miršta Gala. Po Galos mirties Dali nebemato prasmės nei gyvenime, nei kūryboje, jis sako, kad nebėra jokio Dali, tai praeitis. 

   Dali mirė 1989 m. sausio 23 d. ištiktas širdies smūgio, nesusilaukęs palikuonių (vaikai jam kėlė fizinį pasibjaurėjimą). Visą savo turtą – 130 milijonų JAV dolerių ir daugybę kūrinių – paliko Ispanijos valstybei. Palaidotas savo gimtajame Figueres, Dali teatre-muziejuje.

Paveikslas - optinė iliuzija “Lincoln in Dalivision” (1977). Žiūrint į paveikslą iš arti, matoma Gala, žiūrinti į jūrą, o tolstant nuo paveikslo, jis transformuojasi į Abraomo Linkolno portretą 

Gyvenamasis kambarys su pagal užsakymą pagamintais baldais, kuris, žiūrint iš tam tikro kampo, atrodo kaip legendinės aktorės Mae West veidas Pridėti antraštę

     Štai tokia gyvenimo istorija, na o su kūryba teks susipažinti apsilankius Dali teatro-muziejaus salėse. Čia eksponuojama daugybė įvairaus stiliaus meno kūrinių, įvairių paveikslų, 3 dimensijų koliažų, skulptūrų ir eskizų, nuotraukų ir graviūrų, ir daug vaizduotę žadinančių mechaninių instaliacijų, didelių freskų, baldų, papuošalų. Muziejuje taip pat nedidelė kitų menininkų, tokių kaip El Greco ir Marcel Duchamp ar gero Dali draugo Antoni Pitxot, darbų kolekcija.

  Aišku, visų muziejaus eksponatų neįmanoma aprašyti, o ir nesiruošiu to daryti. Manau, kad tai vienas iš tų retų muziejų, kurį būtina aplankyti.

Moters biusto retrospektyva 

Vartai į vieną iš muziejaus  salių

Palacio de Viento lubų freska 

Mūsų apsilankymo metu veikė kilnojama paroda ,,Dali ūsai", kurioje eksponuojamos 23 Philippe Halsman fotografijos su Dali ūsų variantais

 

O štai tokius ūsus galima įsigyti suvenyrų parduotuvėje 

  Išėjus iš Dali muziejaus-teatro, ir kelis žingsnius žengus Carrer de Sant Pere  gatve, atsidūrėme de l'Esglesia aikštėje, prie baltos, dailios šv. Petro bažnyčios (Esglesia de Sant Pere), kurioje buvo krikštytas Salvadoras Dali. Bažnyčia pradėta statyti XIII a., dailinta ir tobulinta per šimtmečius,  tačiau išlaikiusi gotikos rūbą. 

Esglesia de Sant Pere

   Dar keli žingsniai ir mes jau Plaça Ajuntament (Rotušės aikštėje), aplink kurią įsikūrę daugybė kavinių, barų, restoranų, šia zuja turistai, pietauti renkasi ofisų darbuotojai. Prisėdome ir mes. Bar Mut, taip vadinasi baras, kuriame nusprendėme papietauti. Lauke puikus oras, šviečia saulė,  gal kiek karštoka, tad išsirenkame staliuką šešėlyje. Maistas paprastas, tačiau skanus, o kainos kaip ir daugelyje barų - pagrindinis patiekalas kainuoja apie 10 Eur. 



Pietūs Bar Mut, Carrer dels Tints, 22

   Po pietų atsisveikinome su Figueres. Iš miesto išvažiavome keliu N-260, vėliau įvažiavome į GI-610 kelią. Atstumas nedidelis, tačiau kiek pavažiavus norėjosi pasižvalgyti, tad nieko negalvodamos užsukome į pirmą pasitaikiusį miestuką. Jis vadinosi Pau. Automobilį pasistatėme prie Iglesia de Sant Marti - romaniško stiliaus miestelio bažnyčios. Miestelis nedidelis, tad jį apeiti užteko pusvalandžio. Niekio išskirtinio čia neadome, tačiau mankšta kojoms buvo visai nebloga.




 Iglesia de Sant Marti

Miestelio centrinėje aikštėje įsikūrusi kavinė ,,El Niu" tądien nebuvo itin gausiai nusėsta lankytojų





Pou miestelio savivaldybės pastatas



    

  Kelionę tęsėme GI-610 keliu, kurį, kiek pavažiavus, pakeitė GI-614 kelias. Važiuoti tapo įdomiau, nes kelias kilo į kalnus ir vingiavo, tad buvo smagu grožėtis vaizdais pro automobilio langą. Ir ne tik. Vaizdai buvo tokie įspūdingi, kad pamatė stovėjimo aikštelę tiesiog negalėjome neišlipti iš automobilio ir paganyti akis po padūmavusias kalnų keteras.





Pakelėje išsibarstė balti kaimeliai neleido akims nuobodžiauti



     Tačiau gražiausi vaizdai dar laukė priešakyje, kuomet pradėjome leistis nuo kalnų ir tolyje išvydome melsvą jūros įlanką ir baltą kaip sniegas miestelį. Mūsų laukė bohemiškas, menininkų numylėtas Cadaques.



Kelias ėmė leistis žemyn

Tolyje atsivėrė vaizdas į Kadageso įlanką (Badia de Cadaques)

   Miestelis iš vienos pusės apsuptas kalnų, iš kitos pusės jį skalauja Viduržiemio jūra, tad išklysti iš kelio tiesiog neįmanoma. Niekur nenusukdamos į šonines gatveles, stabiliai važiuodamos pagrindine gatve, pasiekėme miestelio centrą, kur įsikūręs viešbutis Hostal Cristina, suteiksiantis mums nakvynę.

Važiuodamos pagrindine gatve nesunkiai pasiekėme Cadaques centrą



   Prie hostelio vieta pasistatyti automobiliui nenumatyta, tad, kol užsiregistravome, mašinytę teko palikti gatvėje. Viskas gal būtų neblogai, jei  ne hostelio registratūroje dirbančios merginos: anglų kalbos nulis, paslaugumo taip pat nulis, o jau apie šypseną veide neverta net svajoti. Aš nepriekabi, bet...



Vaizdas iš hostelio balkono



    






  








  Naktis šiame hostelyje kainavo 65 Eur. Sakyčiau, ne pigiausia kaina už minimalaus dydžio dvivietį kambarį, tačiau, kiek teko girdėti, Cadaques dar ir šiandien naudojasi proga pasigirti, kad čia gyveno ir kūrė Dali (jo tėvai Cadaques turėjo nusipirkę užmiesčio vilą), kad čia vasaras lesdavo Pikasas, Chuanas Miro, Luisas Bunjuelis, Renė Magrite, Garsia Lorka, Voltas Disnėjus, Albertas Enšteinas, todėl panorus pakvėpuoti tuo pačiu oru, kuriuo kvėpavo šios įžymybės ir prasivaikščioti jų pramintais takais tenka susimokėti.
   Pasidėję daiktus ėmėmės automobilio statymo reikalų. Kiek toliau nuo centro, visai šalia mokamo parkingo Saba Riera Sant Vicenc, radome puikią nemokamą aikštelę, kurioje jau stovėjo ne vienas automobilis. Aikštelė nuo miesto gatvės atskirta betonine tvora, kuri visa išpaišyta grafiti. Šiek tiek neramu buvo palikti nuomotą automobilį tokioje vietoje, tačiau užkalbinti kitų automobilių vairuotojai patikino, kad čia saugu. Tiesa, pašnekinome ir pačius grafiti piešėjus, kurie pasirodė visai šaunūs jauni žmonės.




Betoninės sienos, prie kurių priparkavome savo automobilį, buvo išpieštos grafiti. Nebijokite, čia saugu, sakė automobilius paliekantys vairuotojai.




    Iš stovėjimo aikštelės neskubėdamos pėstute patraukėme baltomis Cadaques gatvelėmis. Turėjome gražaus laiko pasivaikščioti po miestelį, kuriame gyvena apie 2900 gyventojų. Miestelis susiformavo iš nedidelio žvejų kaimelio, įsikūrusio Cap de Creus iškyšulyje, netoli Prancūzijos sienos, į kurį patekti buvo galima tik laiveliu nuo jūros. 


Cadaques balti namai ir akmeninis grįstos gatvelės nuteikia labai romantiškai



Gyvenamų namų durys, tai atskira miestelio istorija

   Prasiėję baltais miestelio labirintais vėl atsidūrėme krantinėje, kuri puikuojasi prabangiomis vilomis. Ši prabanga į žvejų miestelį atėjo XX a. pradžioje, kai daugiau kaip trečdalis Cadaques gyventojų išvyko uždarbiauti į Kubą, iš kurios grįžo su nemenkais pinigais, tad galėjo statytis prabangius namus. Taip Cadaques kaip grybai po lietaus ėmė dygti, vienas už kitą įdomesni manai. Vienas jų  krantinėje ant kalnelio pastatytas ir savo mėlynomis langų akimis šviečiantis Casa Serinyana arba dar vadinamas Casa Blava (Mėlynasis namas).

Ant kalnelio mėlynomis langinėmis šviečia Casa Blava





Kavinės išsidėstę tiesiog ant įlankos kranto: smėlis po kojom ir akys  į jūrą

Centrinėje Cadaques aikštėje, lazdele pasirėmęs, miestelio gyvenimą stebi Salvador Dali

  

Tolyje baltą galvą į saulę iškėlusi Santa Maria bažnytėlė

  





 










      



Cadaques pastatytas ant štai tokių uolų

   Bevaikščiodamos krantine atkreipėme dėmesį į uolas, supančias miestelį. Pasirodo, labai norint, galima po jas net palaipioti.  Paėję kiek tolyn aptikome ,,langą" į Cadques, pro kurį visu savo baltu grožiu atsivėrė miestelis bei įlankoje besiilsintys laiveliai. Tai mėgstamiausia vieta fotografuotis. Neatsilaikėme ir mes, juk taip gražu! 



Langas į Cadaques, tobulai tinkantis fotografijai

Miestelio gale įrengta nedidelė aikštelė su suoliukais, kur taip gražu, kad net silpna

   Į centrinę miestelio aikštę prie savo hostelio grįžome jau saulei leidžiantis už kalnų. Vakarienę nutarėme valgyti savo kambaryje, tiksliau balkone, su vaizdu į miestelio aikštę ir įlanką. Užsukome į užkandžių barą Es Fornet, kur buvo labai platus pasirinkimas įvairaus maisto išsinešti. Mums tai ypač tiko. Greit apsipirkome, dar vyno prigriebėme ir į hostelį. Skanaus ir labanakt!

Vakaras balkone

   Ryte ilgai lovoje nesivartėme, nes 11 valandą jau turėjome būti Port Lligat. Bilietus į Dali namą-muziejų buvome nusipirkę internetu, toje pat svetainėje, kaip ir bilietus į Dali muziejų-teatrą. Bilietai kainavo po 11 eurų žmogui. Susikrovėme kuprines, kurias palikome registratūroje, ir pro  Salvador Dali skulptūrą nužingsniavome į Salvador Dali namus Port Lligat.



Port Lligat įlanka

   Kelias netolimas, gerai, kad nekilo mintis pasiimti automobilį ir važiuoti, nes būtume netekę begaliai didelio malonumo pasivaikščioti po Cadaques apylinkes. Kai palikome paskutiniuosius Cadaques namus už nugaros, prieš akis, ant kalnelio jau švietė balta Sant Baldiri koplyčia (statyta apie 1702 m.), kurios varpinėje suposi žavingas lėlės pavidalo varpas - Dali dovana koplytėlei. Užsukome kelioms minutėms, na kaip gi praeisi nosies neįkišęs: minimalistinė aplinka, eilė suolų, baltos sienos ir kryžius pagrindiniame altoriuje - štai ir visa puošyba.    Besileidžiant nuo kalvos atsivėrė platus vaizdas į  raižytą Cap de Creus pakrantę bei į Port Lligat. 

  Ši maža žvejų gyvenvietė tapo žymi, kai Salvadoras Dali 1930 m. čia  nusipirko pora žvejų trobų ir įsirengė gyvenamąjį būstą. Vėliau, jau persikėlęs gyventi čia su Gala, nusipirko dar  penkis namus ir įsirengė vilą, kurioje dabar įrengtas namas-muziejus (Casa-Museu Salvador Dalí). Dali šioje vietoje gyveno ir kūrė iki pat Galos mirties 1982 m., vėliau jis persikėlė gyventi į pilį Pubol gyvenvietėje. 



Rytinė kava Port Lligat restorano tersoje

   Žvejų kaimelį pasiekėme gerokai prieš 11 val., tad turėjome gražaus laiko atsigerti kavos. Iš restorano, kurio apsimiegojusi barmenė stebėjosi tokiais ankstyvais svečiais, terasos atsivėrė puiki panorama į Cap de Creus. Nenusivylėme net negavę jokių pusryčių, išskyrus geros kavos pudelį.

Žvejų valtis ir kiparisas

     Apie 11 val. nusileidome laiptukais iki įlankos, kur stovi Dali namas-muziejus. Pirma, kas krito į akis, tai kieme stovinti žvejų valtis, kurios viduryje auga didžiulis kiparisas. Kelias minutes pasivaikštome po kiemą, rankines atiduodame į saugyklą (lieka tik telefonas rankoje) ir jau mindžikuojame prie Dali namo durų.

   Į vidų įleidžia tik nedidelę grupę žmonių. Pasitinka gidė. Vieniems po namus vaikštinėti neleidžiama: gidė įveda į kambarį, papasakoja šiek tiek istorijos, leidžia apsižvalgyti kelias minutes ir veda į kitą kambarį. Aš savo pasakojime tikrai nebūsiu gidė ir nepasakosiu apie kiekvieną kambarį, ką čia pasakoti, juose reikia pačiam apsilankyti ir pajusti jų aurą. O štai kelios nuotraukėlės, nors ir ne itin kokybiškos, tikrai padės sužadinti smalsumą.





 

Tik įžengus į namus, prieškambaryje, pasitinka Dali draugų padovanota baltos meškos iškamša

Kambariuose labai daug gulbių iškamšų (sako, jos visos yra draugų dovanos) bei džiovintų katpedėlių, kurias ypatingai mėgo Gala

Virtuvė su duonkepe krosnimi bei miniatiūrinėmis kėdutėmis - Dali kūryboje duone atliko dominuojantį vaidmenį

 

Narvelis svirpliui, kuris savo čirpimu turėjo džiuginti šeimininkus

 

Dali darbo kambarys. Stovas paveikslui tapyti įrengtas taip, kad dalis paveikslo įleidžiama į grindis, tad nesunkiai pasiekiama paveikslo viršutinė dalis, nenaudojant jokių kopėčių

Namų interjero detalė - antikinis gražuolis aprengtas Dali  stiliumi

   Ir štai, gidė, aprodžiusi visus namo užkaborius, atidarę duris, vedančias į baltutėlį tvora aptvertą vidinį kiemelį ir atsisveikinusi paleido jau savarankiškai pasivaikščioti po atviras Dali namų erdves.



Kiemo sienoje iškaltas nedidelis langelis, pro kurį matyti Port Lligat įlankos pakrantė

Balta siena su baltomis gėlėmis ir baltais kiaušiniais - puiki vieta pozuoti nuotraukai

Iš vieno kiemelio perėjome į kitą, tokį pat baltą, tačiau puošybos akcentai čia buvo visai kitokie: klasikinis fontanėlis...

...ir Michelin žmogelis. Įdomu, kodėl būtent jis, nes šį žmogelį sukūrė ne Dali, o dailininkas O'Galopo dar 1898 m. Ties, Dali taip pat yra sukūręs populiarų prekinį ženklą: tai Chupa chups logotipas

Plastikinė lūpų formos ,,sofkutė" ir likerio butelių fontanas įkurdinti iš Pirelli padangų sukurtoje pavėsinėje

Poilsio kampelis, imituojantis garsiuosius Alhambra rūmus Granadoje. Tobulas kičas, jo pilna visur...

Kadangi namas ir kiemeliai išsidėstę įkalnėje, tai vaizdas čia atsiveria nepakartojamas

Dali kiaušiniai. Jų pilna visur. Į kai kuriuos gali tik pažiūrėti, o į kai kuriuos net įlipti

Karvelidė. Dabar čia galima ramiai pasėdėti ir pažiūrėti dokumentinius filmus apie Dali

Dievas iš šiukšlių - įspūdinga

 

Dali save ir Galą įsivaizdavo kaip Ledos ir Jupiterio vaikus.

 

 



Įlankos vaizdas pro Dali kiaušinį

  Apžiūrėję visus Dali namo užkaborius, apėję alyvmedžių sodą, dar kartą pasigrožėję nuostabiu įlankos su žvejų valtelėmis vaizdu, tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome į Port Lligat, grįžome į Cadaques, kur buvome palikę savo mašiniuką. Susikrovėme daiktus ir su šiokiu tokiu gailesčiu palikome Cadaques. Būtų smagu dar čia kada nors grįžti, tačiau dabar jau kylame į kalnus ir juos įveikę, pasiekiame Pubol miestelį, kuriame Dali nupirko pilį savo mylimai moteriai, savo mūzai Galai.


XIV a. Església de Sant Pere de Púbol, prie kurios šliejasi pilis

  Seniai, seniai, iškart po vestuvių S. Dali pažadėjo žmonai padovanoti pilį. Pažadą įvykdė tik po daugiau nei 30 metų, 1968 m. Gala nuo 1971 m. Pubol pilyje leisdavo visas savo vasaras. Kas ji, Gala? Tai Jelena Djakonova – paslaptinga rusų moteris, palikusi pėdsaką daugelio iškilių Europos kultūros ir meno žmonių likimuose. Apie jos kilmę iki šiol sklando legendos (pagal vieną versiją ji kilmingos šeimos augintinė, pagal kitą – kilusi iš Kirgizijos čigonų šeimos). Manoma, kad gyvenime Gala troško trijų dalykų: būti graži, galinga ir turtinga. Ir Dali visa tai jai davė. Per visą gyvenimą su Dali ji nė karto neprasitarė apie savo jausmus viešai, tapo didžiausia Dali meile, mūza, išgydžiusia jį nuo beprotybės ir atnešusia jo ligotoms vizijoms ir kūrybai šlovę bei didžiulius turtus. Todėl, kai po Galos mirties 1982-aisiais jam paskambino legendinė popžvaigždė Amanda Lyr, tapusi Dali artimiausia drauge, ir bandė jį paguosti, Dali atsakė: „Nebėra jokio Dali. Tai praeitis. Nieko nebėra…” Ir tai buvo beveik tiesa. Štai tokia istorija. Na, jei norite plačiau, tai  čia.
  Įėjimas į Pubol pilį kainavo 8 Eur. Pirma pilies salė, tiksliau prieškambaris, iš kurio vėrėsi durys į kitus kambarius, vadinosi Herbų sale.  Šioje salėje Gala priiminėjo savo jaunus meilužius, kurių buvo ne vienas. Dali tam neprieštaravo, nes ir pats žavėjosi ne viena moterimi. Tačiau abipusė pagarba ir meilė tvyrojo tik tarp Galos ir Salvadoro.

Galos sostas Herbų salėje



Herbų salės lubų tapyba

  Pilis pritaikyta gyventi, čia tikrai nėra muziejus, čia visur jaučiasi Galos dvasia, čia matosi Salvadoro Dali įtaka. Daug asmeninių daiktų, įvairių smulkmenų, knygų, vinilo plokštelių ir, be abejo, katpedėlių, taip mėgstamų Galos gėlių.


Dėžė, kurioje sudėtos įvairios smulkmenos

 Antrame pilies aukšte įkurdinta nuolatinė Gala drabužių paroda. Drabužių, kuriuos specialiai Galai kūrė Christian Dior, Pierre Cardin ir  pats Salvador Dali. Tačiau didžiausią įspūdį palieka ne drabužiai, o instaliacija, kurioje lyg gyva sėdi Gala, nugara į publiką, t.y., į mus, pilies lankytojus.
 


Gala

  

Salvadoro Dali kambarys-studija


   Apėję pilį, nusileidžiame į jos požemius, kur ilsisi Gala. Dvi antkapinės lentos, tačiau Dali čia nepalaidotas, jis, paskutine savo valia, ilsisi Figureres. Gala taip pat mirė ne Pubol pilyje, o Port Lligat, tačiau amžinam poilsiui norėjo atgulti savo pilyje. Dali pasiryžo išpildyti paskutinę žmonos valią.

Delme kripta, kur amžinam poilsiui atgulė Gala

   Tačiau senas Ispanijos įstatymas, išleistas per maro epidemiją, draudė pervežti kūną be valdžios leidimo. Dali dėl Galos nutarė nepaisyti įstatymų. Nuogą velionės kūną jis susupo į antklodę ir paguldė ant galinės kadilako sėdynės. Prie vairo sėdo vairuotojas Arturo. Juos lydėjo vienuolė. Šie žmonės iš anksto sutarė, kad jeigu juos sustabdys policija, jie pasakys, kad Gala mirė pakeliui į ligoninę. Žymusis Dali kadilakas, daugybės linksmų kelionių po Prancūziją ir Italiją liudininkas, virto katafalku. Po valandos kūnas buvo nugabentas į pilį. Joje viskas buvo paruošta laidotuvėms. Karstas su permatoma viršutine dalimi buvo palaidotas pilies rūsyje. Dali laidotuvėse nedalyvavo. Pasak įvykio liudininkų, į rūsį jis nusileido tik po kelių valandų. „Pažiūrėk, aš neverkiu", - tai buvo vienintelė frazė, kurią jis tąsyk ištarė.



Granatų sodelis

   Gotikinė pilis, yra viena dalis Dali dovanos Galai, kita dalis - nuostabus kiparisų sodas, su slėpiningais kampeliais, trykštančiais fontanais ir ilgakojais drambliais. Tai toks stebuklingas sodas, kad rodos, tuoj tuoj, iš už kokio apsamanojusio krūmo iššoks elfas, arba ką tik ramiai stovėjęs dramblys pradės savo ilgomis kojomis šokti stepą. Čia norisi būti ir būti. Deja, laikas nėra beribis, reikia judėti toliau...

Parke stovi keletas dramblių ilgomis kojomis

Fontanas, kurį puošia 14 Richardo Vagnerio biustų

  

Centrinė miesto aikštė

 Pubol kaimelis nėra didelis, ir jei ne Gala pilis, vargu ar turistai čia užsuktų. Kelis žingsnius paėjome kairėn-dešinėn ir visa panorama. Sėdam į mašiniuką ir riedam tolyn. Netoliese vyko kaimo vakarėlis. Trumpam sustojame, tačiau į vidų nesibrauname: apsidairome, pasiklausom muzikos ir važiuojam tolyn.

    Kitas sustojimas - Monells. Tai nedidelis miestelis, kurio viduriu teka Rissec upė. Na, atvirai, tai net ne upė, o upeliukas. Netoli nuo upeliuko, stovėjimo aikštelėje, palikome savo automobilį. Žygiuojame į miestelio centrą. Kažkada čia buvo pilis, kurioje sukiojosi damos ir riteriai, liejosi vynas ir skambėjo muzika. Šalia pilies prisiglaudė ir vienas kitas namukas su vargingesniais gyventojais. Pilis sugriuvo, o miestelis išliko iki šių dienų.



El Palauet de Monells

  




















 
Geltoni vidurdienio saulės spinduliai švelniai šildė akmenimis grįstas gatveles ir aikštes. Žmonių sutikome vieną kitą. Ir nenuostabu, nes miestelyje nuolat gyvena tik 182 gyventojai.  Neilgai klaidžioję išėjome į centrinę miestelio aikštę, kurioje sustatyti stalai maloniai kvietė  užkąsti. Deja, nepasisekė, restoranas nedirbo. Ateikite vakare - pasiūlė padavėja. Bet mes negalėjome tiek ilgai laukti, tad pasitenkinome pasisėdėjimu El Palauet de Monells aikštėje. Ir už tai ačiū ;) 



  O tada jau  pasivaikščiojome po miestelį, apsižvalgėme po viduramžius menančius kiemelius, pasidžiaugėme gražiai sutvarkyta aplinka.




   Iš Monells išvykome jau įdienojus. Šiandien nakvynę buvome nusimatę Blanes, tačiau nukakti į šį kurortą be kliūčių mums nepavyko.  Nuo kelio puikiai matėsi Madremanya šviečiantis varpinės bokšto špilis bei geltona gynybinė siena - mes negalėjome tam atsispirti. Pasukome iš kelio ir valandėlę skyrėme šiam viduramžių perliukui.

 

Nuo kelio puikiai matosi Església de Sant Esteve varpinės bokštas

  Kaip skelbia visažinis google, pirmi istoriniai įrašai apie šį miestelį randami 1053 m., kur jis įvardijamas kaip  Madremanya, kituose šaltiniuose miestelis jau vadinamas Matre-Magna, Bet kuriuo atveju, pavadinimas tikrai asocijuojasi su globojančia ir mylinčia motina, Dievo Motina.

   Pasistatome automobilį priemiestyje ir pėstute leidžiamės į ekskursiją po viduramžius menančias gatveles. Tylu, ramu. Jokių automobilių, jokio triukšmo ir tik vienas kitas žmogus, prisėdęs prie savo namo durų ir besilepinantis jau vakarop krypstančios saulutės spinduliais. Atrodo, kad laikas aplenkė šį miestelį.

 

Vaizdas nuo Església de Sant Esteve laiptų

   Aukščiausioje vietoje, miestelio centre stovi Església de Sant Esteve, savo varpinės bokštu mus čia ir priviliojusi. Romaniška bažnyčia pastatyta XIV a. pradžioje ant senos šventyklos pamatų, vėliau bažnyčia buvo sutvirtinta ir įgavo renesansinių tvirtovės bruožų.
  Pasivaikščiojome nuo bažnyčios žemyn besileidžiančiomis vingiuotomis akmenimis grįstomis gatvelėmis, praėjome ne vieną pavėsį teikiantį vynuogių tunelį, kur nusiskynėme kelias uogas - sultingos ir labai saldžios.



Pajuodę ir aptrupėję pastatai suteikė miesteliui ypatingą aurą

   Namai Madremanya siekia XV, XVI ar XVII a. Kai kurie padailinti, kai kurie išlaikę aptrupėjusias sienas. Aptikome kelias kavinukes, tačiau žmonių jose pamatyti neteko, atrodo, visi kažkur išgaravo. Pavakare, manau, kiemuose ir kavinėse susirinks vietiniai ir turistai, tačiau šiuo metu buvo tylu.


Atviros kavinės durys svetingai kvietė užeiti, tačiau šeimininkų pamatyti nepavyko



Saulės spindulių žaismas



    Iš Madremanya jau tiesiu keliu, niekur nebeužsukdamos ir su didele širdies graužatimi aplenkdamos mažus miestelius, nuvažiavome į Blanes, kur buvome užsisakę nakvynę. Vakarienė kurorto kavinėje ir į lovytes. Iki rytojaus.

  

Vakarienei - žuvies kepsnys ir tuno karpačo

Jeffrey Archer Kliftonų kronikos

Žanras. Šeimos kronika.

Apie autorių. Jeffrey Archer (angl. Jeffrey Howard Archer, Baron Archer of Weston-super-Mare, g. 1940 m. balandžio 15).
Mokyklą baigė Somersete, vėliau mokėsi Oksforde Brasenose kolegijoje, daug sportavo ir gavo trenerio diplomą.
  1966 m. vedė universiteto bendramokslę Merę, 1967 metais pradėjo politinę karjerą - tapo Londono miesto tarybos nariu. O 1969 metais - jis vienas jauniausių britų Parlamento narys, tačiau 1974 m. priverstas palikti Parlamentą, nes bankrutavo Kanados bendrovė "Akvablast", į kurią Archer buvo investavęs visas savo santaupas. Norėdamas pagerinti savo finansinę padėtį Archer nutaria imtis rašytojo karjeros. Pirmasis jo romanas labiau autobiografinis. Jį vidutiniškai įvertino kritikai, bet JAV jis tapo bestseleriu. Sekanti knyga padėjo Archer išbristi iš skolų. Romanas "Ar sakyti prezidentui?" sukėlė skandalą JAV ir Didžiojoje Britanijoje, tačiau išgarsino Archer, kaip politinių romanų autorių.
Archer parašė daugiau negu 20 romanų.
  Tapęs rašytoju Jeffrey Archer nemetė politikos. 1985 m. jis išrinktas konservatorių partijos, kuriai vadovauja Margaret Thatcher, pirmininko pavaduotoju. Bet kitais metais rašytojas patenka į skandalą, todėl yra priverstas palikti politiką antrą kartą.
  Archer užsiima labdara, 1992 m. jam suteiktas lordo titulas. 1997 m. Jeffrey Archer dalyvauja rinkimuose į Londono mero postą. Tačiau žiniasklaida vėl atskleidžia juodinančius jį faktus, jis paduodamas į teismą ir pašalinamas iš partijos. Tuo metu Archer pastato spektaklį "Kaltinamasis" ir suvaidina jame pagrindinį vaidmenį. 2001 m. Archer pripažįstamas kaltu melavus teisme ir nuteisiamas 4 metams kalėjimo.
   Kalėjime Archer parašė ir pradėjo publikuoti "Kalinio dienoraštį", taip pat kitus kūrinius.2003 metų pradžioje anksčiau laiko išleistas į laisvę Jeffrey Archer vis dar yra lordas ir buvęs Parlamento narys, aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje ir tęsia savo literatūrinę karjerą. 2007 m išvakarėse jis išleido savo romaną "Judo evangelija", parašytą bendradarbiaujant su Australijos Biblijos tyrinėtoju Francis Moloney.
  Šiuo metu kartu su žmona Mere gyvena Old Vikaridže, Grenčesteryje, ir Londone. Turi du sūnus.

Apie knygas.
1. Tik laikas parodys (Only Time Will Tell) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 400 p., leidykla Jotema, 2014 m.
  Pirmoji naujos ambicingos serijos „Kliftonų kronikos“ knyga, pasakojanti vienos šeimos istoriją, kuri tęsiasi per daugelį kartų, aprėpia abi vandenyno puses ir atskleidžia įvairius žmonių išgyvenimus — nuo širdgėlos ir nevilties kupinų dienų iki triumfo.
  Epinė Hario Kliftono istorija prasideda 1920-aisiais tokiais žodžiais: „Man sakė, kad tėvas žuvo per karą.“ Haris, Bristolio dokų kroviko sūnus, neprisimena savo tėvo, o gyventi dokuose jį moko dėdė, kuris tikisi, kad baigęs mokyklą sūnėnas prie jo prisidės įsidarbindamas laivų statykloje. Bet dėl netikėto savo talento Haris laimi privilegijuotos berniukų mokyklos stipendiją, ir jo gyvenimas amžiams pasikeičia.
  Suaugęs Haris pagaliau išsiaiškina tikrąją tėvo mirties priežastį, tačiau atskleista siaubinga tiesa viso labo pakursto klausimą, kas yra biologinis jo tėvas? Arturas Kliftonas, visą gyvenimą dokuose praleidęs uosto krovikas? O gal jis Pietvakarių Anglijos aukštuomenės atžalos pirmagimis, kilęs iš šeimos, kuriai priklauso laivybos kompanija?
  Prasidėjusi darbininkiškuose Anglijos rajonuose ir užsibaigianti Antrojo pasaulinio karo pradžioje Niujorke, Hario kelionė veda į ateities laikus, kurie atgaivins pastarąjį šimtmetį ir atskleis šeimos istoriją, pranokstančią tiek skaitytojų, tiek paties Hario Kliftono vaizduotę.
2. Tėvo nuodėmės (The Sins of the Father), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 368 p., leidykla Jotema, 2014 m.
  Haris Kliftonas yra priverstas susitaikyti su mintimi, kad jo troškimas vesti Emą Barington niekada neišsipildys, ir bėga nuo savo šeimos praeities — vos kelios dienos prieš Britanijai paskelbiant karą Vokietijai, pradeda dirbti prekybiniame laive. Tačiau Atlanto vandenyne laivą nuskandina vokiečių torpeda — žūsta beveik visa įgula. Amerikiečių keleivinis laivas „Kanzaso žvaigždė“ išgelbsti saujelę jūreivių, tarp jų ir Harį su trečiuoju kapitono padėjėju amerikiečiu Tomu Bradšou. Kai naktį Bradšou miršta, Haris pasinaudoja proga ir prisiima jo tapatybę.
  Išsilaipinęs Amerikoje ir išvydęs, kas Niujorke laukia Bradšou, Haris supranta padaręs klaidą. Niekaip negalėdamas įrodyti tikrosios savo tapatybės, Kliftonas susaistomas su svetima praeitimi, kuri, paaiškėja, gerokai prastesnė už jo išsižadėtąją.
3. Mirtina paslaptis (Best Kept Secret), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 400 p., leidykla Jotema, 2015 m.
   Londonas, 1945-ieji. Balsavimas Lordų Rūmuose, kas turėtų paveldėti Baringtonų šeimos turtą, baigėsi lygiosiomis. Lemiamas lordo kanclerio balsas mes ilgą šešėlį ant Hario Kliftono ir Džailzo Baringtono gyvenimo.
  Haris grįžta į Ameriką reklamuoti naujausio savo romano, o jo numylėtoji Ema leidžiasi ieškoti mergaitės, rastos tėvo kabinete tą naktį, kai jis buvo nužudytas.
  Per visuotinius rinkimus Džailzui Baringtonui tenka ginti savo vietą Bendruomenių Rūmuose; jis apstulbsta sužinojęs, ką konservatoriai išrenka jo priešininku. Tačiau galiausiai dėdės likimą nulemia Sebastijonas Kliftonas, Hario ir Emos sūnus.
  1957-aisiais Sebastijonas laimi stipendiją studijuoti Kembridže, ir į areną žengia nauja Kliftonų šeimos karta. Kai Sebastijoną už prasižengimus laikinai pašalina iš mokyklos, jis nieko nenutuokdamas įsipainioja į tarptautiniu mastu veikiančių sukčių pinkles: kalba sukasi apie Rodeno skulptūrą, vertą gerokai didesnės sumos nei toji, kuri buvo pasiūlyta aukcione. Ar Sebastijonas tampa milijonieriumi? Ar jis vyksta studijuoti į Kembridžą? Ar jo gyvybei gresia pavojus?
„Mirtina paslaptis“ atsakys į visus šiuos klausimus, bet kartu pateiks ir daug naujų.
4. Atsargiai, norai pildosi (Be Careful What You Wish For) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 432 p., leidykla Jotema, 2015 m.
  Knyga pradedama pasakojimu apie Hario Kliftono ir jo žmonos Emos kelionę į ligoninę skubant išsiaiškinti jų sūnaus Sebastijono, patekusio į sunkią autoavariją, likimą. Bet kuris iš važiavusiųjų žuvo – Sebastijonas ar geriausias jo bičiulis Brunas?
Kai Rosas Bačananas priverčiamas atsistatydinti iš Baringtono laivybos kompanijos valdybos pirmininko pareigų, jo vietą nori užimti Ema Klifton. Tačiau donas Pedras Martinesas ketina prakišti savąją marionetę – siaubingąjį majorą Aleksą Fišerį, – kad šis sužlugdytų Baringtonų šeimos kompaniją būtent tada, kai ši ketina statyti naują prabangų laivą „Bakingamas“.
Hario ir Emos įvaikinta dukra laimi Sleido dailės akademijos stipendiją, mokosi Londone ir įsimyli studijų draugą Klaivą Bingamą, kuris jai peršasi. Abi jaunųjų šeimos džiaugiasi, kol būsimos Džesikos anytos Priscilos Bingam neaplanko sena bičiulė ledi Virginija Fenvik ir į vestuvių taurę neįšvirkščia nuodų.
Tada netikėtai Baringtono kompanijos valdyboje pradeda dirbti Sedrikas Hardkastlas, stačiokas jorkšyrietis, kurio niekas nebuvo nei matęs, nei girdėjęs. Šitai sukelia nelauktą suirutę, kuri pakeis visų Kliftonų ir Baringtonų šeimų gyvenimus. Pirmiausia Hardkastlas turi apsispręsti, kurį kandidatą palaikyti renkant naująjį valdybos pirmininką – Emą Klifton ar majorą Fišerį. Paaiškėjus sprendimui, viskas pasisuka dar kitaip, ir tada jau neįmanoma ramiai nusėdėti vietoje.
5. Galingiau už kalaviją (Mightier than a Sward) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 432 p., leidykla Jotema, 2015 m.
  Bomba sprogsta; kiek prabangiu laineriu „Bakingamas“ plaukusių žmonių žuvo? Sužinosite tik perskaitę įvadinį „Galingiau už kalaviją“ skyrių.
  Hariui atvykus į Niujorką, jo leidėjas Haroldas Ginzburgas praneša, jog Kliftonas išrinktas Anglijos PEN klubo prezidentu; šios pareigos jam atveria galimybę pradėti kolegos rašytojo Anatolijaus Babakovo, besikankinančio Rusijoje, Sibiro gulage, išlaisvinimo kampaniją. Babakovo nusikaltimas — jo parašyta knyga „Dėdė Džo“, atskleidžianti, ką reiškia dirbti su Josifu Stalinu. Haris taip pasiryžęs išlaisvinti Babakovą, kad rizikuoja ir savo gyvenimu.
  Baringtono kompanijos valdybos pirmininkei Emai Klifton tenka dorotis su Airijos respublikonų armijos išpuolio prieš laivą atgarsiais. Kai kurie valdybos nariai mano, kad ji turi atsistatydinti, kiti, tarp jų ir ką tik į valdybą išrinktas Sebastijonas Kliftonas, tvirtai laikosi savo nuostatų tvirtindami, kad ji turi likti pirmininko poste.
   Džailzas Baringtonas, karališkasis ministras, tikisi dar aukštesnio posto, tačiau kelionė į Rytų Vokietiją baigiasi diplomatine nesėkme, ir politinę Džailzo karjerą vėl žlugdo ne kas kitas, o majoras Aleksas Fišeris. Fišeris nutaria grumtis su Džailzu artėjančiuose rinkimuose. Kas laimės šįkart?
  Sebastijonas Kliftonas pasiperša savo merginai Samantai. Ji mielai sutinka tekėti, bet supratusi, ką Sebas rezga jai už nugaros, persigalvoja.
  Knyga baigiasi dviem teismo procesais — vienas vyksta Londono teismo salėje, čia nagrinėjama ledi Virginijos Fenvik šmeižto byla, kurią ji iškėlė Emai Klifton, kitas, suvaidintas, — Rusijoje, kur Haris suimamas kaip šnipas. Štai tokia penktoji Kliftonų kronikų knyga.
6. Bet ateis valanda (Cometh the Hour) iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 646 p., leidykla Jotema, 2016 m.
   Knyga pradedama pradedamas priešmirtinio laiško, itin svarbaus Hariui ir Emai Kliftonams, Džailzui Baringtonui ir ledi Virginijai, skaitymu. Džailzas turi apsispręsti, ar trauktis iš politikos ir mėginti gelbėti Kariną, mylimą moterį, padedant jai ištrūkti iš už geležinės uždangos. Bet ar Karina tikrai jį myli? Gal ji šnipė?
  Ledi Virginijai gresia bankrotas, ji niekaip negali išsikapstyti iš finansinių bėdų, kol galiausiai susipažįsta su nelaimėliu Sairusu T. Grantu III iš Baton Ružo, Luizianos. Jis atvyko į Angliją dalyvauti karališkosiose lenktynėse Askote.
  Iki kaklo į darbus panirusio „Fartings" banko generalinio direktoriaus Sebastijono Kliftono asmeninis gyvenimas pakrinka, kai jis įsimyli gražuolę indę Priją, kuriai tėvai jau yra išrinkę jaunikį. O Sebastijono konkurentai Adrianas Slounas ir Desmondas Meloras vis dar rezga planus, kaip sužlugdyti ir jį, ir valdybos pirmininką Hakimą Bišarą, kad patys perimtų „Fartings" banką.
  Haris Kliftonas ir toliau ryžtingai mėgina išlaisvinti iš gulago Sibire Anatolijų Babakovą, kuris sulaukė tarptautinės sėkmės pasirodžius garsiajai jo knygai „Dėdė Džo". Bet nutinka šis tas netikėta, ko tikrai niekas nelaukė.
7. Štai koks žmogus (This Was A Man ), iš anglų k. vertė Paulė Budraitė, 448 p., leidykla Jotema, 2017 m.

  Štai koks žmogus“ pradedamas šūviu. Bet kas paspaudė gaiduką, kas gyvens toliau, o kas mirs?

  Vaithole Džailzas Baringtonas sužino visą tiesą apie savo žmoną Kariną. Ar ji — šnipė, ar tik didžiojo žaidimo įkaitė?

  Haris Kliftonas pradeda rašyti sumanytą svarbųjį romaną, o jo žmona Ema baigia dešimties metų Bristolio karališkosios ligoninės valdybos pirmininkės kadenciją ir netikėtai sulaukia Margaret Tečer skambučio ir darbo pasiūlymo.

  Sebastijonas Kliftonas tampa „Fartings Kaufman“ banko valdybos pirmininku, bet tik tada, kai Hakimas Bišara pasitraukia dėl asmeninių priežasčių. Talentingoji Sebastijono ir Samantos dukra Džesika pašalinama iš Sleido menų mokyklos, bet jos gelbėti atskuba teta Greisė.

  Ledi Virginija rengiasi bėgti iš šalies norėdama išvengti kreditorių, bet miršta Hartfordo hercogienė, ir Virginija griebiasi naujos progos atsikratyti skolų ir galiausiai priveikti Kliftonus ir Baringtonus.

  Tarsi perkūnas iš giedro dangaus Kliftonų šeimą ištinka tragedija — vienas šeimos narys sužino baisią diagnozę, sujaukiančią visų gyvenimus...

Mano nuomonė. Puikus pasakojimas, suregztas remiantis  geriausiais klasikinio romano pavyzdžiais. Netrūksta paslapčių, intrigos, net detektyvo elementų. Knygoje piešiamas dviejų šeimų gyvenimas, susipynę, susiraizgę tarpusavio santykiai. Herojai suskirstyti į ,,geriečius" ir ,,blogiečius", kurie viso pasakojimo metu nekinta: jei jau teigiamas, tai iki panagių, jei jau niekšas, tai net grabo lenta nepakeis. Nors romano apimtis didelė (net septynios knygos), tačiau skaityti smagu, nuotykis veja nuotykį, sakiniai skaidrūs, lengvi. Akys pačios slysta tekstu, kaip sakoma, rašytojas ,,lengva plunksna" veda mus per herojų gyvenimus, leidžia stebėti besikeičiantį pasaulį nuo xx a. pradžios iki 8-o dešimtmečio. Tiesa, gilių minčių ar taip populiarių dabar filosofinių pamąstymų apie būties trapumą čia nerasite, tai tiesiog puikus laisvalaikio romanas. Aišku, vienos knygos kiek geresnės, kitos - silpnesnės, tačiau svarbiausia tai, kad perskaičius ,,Kliftonų kronikas" vis dar nesinori atsisveikinti su J. Archer talentu. Todėl bibliotekoje jau nužiūrėjau kitą šio autoriaus knygą.

Įvertinimas.4/5

Stollen - Kalėdinis vokiečių pyragas

    Stollen (tariamas štolen), tai tradicinis vokiečių duonos kepaliuko formos Kalėdų pyragas su džiovintais vaisiais, padengtas cukraus pudros sluoksniu. Kepinys savo forma primena į vystyklus suvyniotą kūdikėlį Jėzų, todėl jis dar vadinamas Weihnachtsstollen arba Christstollen. Tradicinis stollen svoris yra apie 2,0 kg (beveik kaip naujagimio ;), tačiau dabar kepami tiek mažesni, tiek didesni kepaliukai.
   Pirmieji stollen buvo kitokie, jo sudedamosios dalys buvo miltai, avižos ir vanduo. Advento laikas yra pasninkavimo laikas, tad kepėjams nebuvo leidžiama naudoti sviesto, tik aliejų, tad stollen buvo bekvapis ir sunkus. XV a. Viduramžių Saksonijoje princas Ernstas ir jo brolis kunigaikštis Albrechtas parašė Romos popiežiui leisti Kalėdiniam pyragui naudoti sviestą, nes Saksonijoj aliejus buvo itin brangus. Tokį leidimą 1490 m. suteikė popiežius Inocentas VIII. Be mokesčių Kalėdinę duoną galėjo kepti princo, jo šeimai ir jo namų ūkio kepėjai, kiti kepėjai taip pat galėjo naudoti sviestą, tačiau už tai kiekvienais metais turėjo sumokėti 1/20 auksinio guldeno. Draudimas sviestui visiškai buvo pašalintas, kai Saksonija tapo protestantu. Per keletą amžių stollen pakeitė savo skonį, ir iš paprastos, gana beskonės "duonos" virto saldesniu, pagardintu džiovintais vaisiais bei marcipanais, pyragu.
   Sakoma, kad puikiausi stollen nuo senų laikų kepami Drezdene. Jie pirmą kartą paminėti 1474 m. ir buvo vadinami Striezel. Šiandien tikruosius Dresdner Stollen kepti turi tik 150 kepyklų. Kepykloje stollen įpakuojami, pažymimi specialiu antspaudu, vaizduojančiu karalių Augustą II, ir parduodami Drezdeno Kalėdų mugėje Striezelmarkt.
   Kadangi iki šiol neteko pabuvoti Striezelmarkt, tai šį kepinį kelis kartus esu pirkusi Thom Philips parduotuvėje, tačiau šiemet... Šiemet nusprendžiau pati išsikepti ir, jeigu bus skanesnis nei parduotuvėje, prikepti tokių stollen draugams.



   Tai gi, einu į parduotuvę ir prisiperku produktų, kad pakaktų keliems stollen. Štai kiekis produktų, iš kurių iškepiau 2 vidutinio dydžio stollen (galima kepti ir vieną didelį):
A
300 g džiovintų vaisių (auksinės razinos, tamsios razinos, 4-5 figos, džiovintos spanguolės, migdolai);
50 ml romo arba brendžio;
B
100 ml pieno;
1 a. š. cukraus;
2 a. š. sausų mielių;
C
350 g miltų;
1/2 a. š. malto muskato;
1/2 a. š. malto kardamono;
1/4 a. š. druskos;
50 g miltelinio cukraus;
1 kiaušinis;
110 g minkšto (kambario temperatūros) sviesto;
D
150 g migdolų;
160 g miltelinio cukraus;
1 kiaušinis;
keli lašai migdolų esencijos;
E
30 g tirpinto sviesto;
100 g miltelinio cukraus

   Pasiraitojau rankoves ir ėmiausi darbo.
   Pradžioje buvo A: džiovintus vaisius nuploviau, nusausinau, figas ir riešutis susmulkinau bei visa tai užpyliau romu ir palikau valandai kitai ramybėje (dar geriau, jei užmerksite iš vakaro). Kai vaisiai sugeria visą romą, jie jau paruošti dėti į kepinį.
    Toliau B: pašildžiau pieną (neužviriau, tik pašildžiau), subėriau ir ištirpinau cukrų, tada įbėriau 2 kupinus arbatinius šaukštelius sausų mielių. Viską išmaišiau ir, uždengusi švariu rankšluostėliu, padėjau šiltai (labai šiltai). Po pusvalandžio mielės suputojo ir buvo tinkamos pyragui kepti.
    C dalis pati svarbiausia: miltus subėriau ant stalo, įmaišiau kardamoną, muskatą, druską, miltelinį cukrų. Į mišinį įmušiau kiaušinį ir supyliau mieles bei viską suminkiau, tada sudėjau mažais gabaliukais supjaustytą minkštą sviestą ir vėl gerai išminkiau, dar vėliau subėriau džiovintus ir romo prisigėrusius vaisiu bei dar kartą labai gerai išminkiau. Tešlą sudėjau į dubenį, užklojau virtuviniu rankšluosčiu ir paguldžiau šiltai šitai po patalais, kad pakiltų. Šis procesas truko daugiau kaip 2 valandas. Tešla turi pakilti bent dvigubai.
   Per laiką, kai tešla kildinosi po patalais, iš D produktų pasigaminau marcipanų masę. Migdolus nuplikiau karštu vandeniu ir nulupau. Gerai išdžiovinau ir sumaliau kavamale. Į migdolų masę subėriau cukrų, įlašinau kelis lašus migdolų esencijos ir įmušiau kiaušinio baltymą. Viską gerai suminkiau rankomis. Gavau gana tirštą masę iš kurios suformavau pailgas apvalias juosteles.
      Kol gaminau marcipanų masę ir šiaip sukiojausi virtuvėje, pakilo tešla. Aš ją padalinau į 2 dalis (kaip minėjau, galima ir nedalinti). Kiekvieną jų dar kartą gerai išminkiau, tada suformavau du stačiakampius. Nesmarkiai iškočiojau, sulenkiau per pusę, vėl nesmarkiai iškočiojau ir ne visai per vidurį padariau gilesnį įspaudą, į kurį įdėjau marcipano juostelę. Platesne tešlos puse užklojau siauresnę, apglosčiau. gavosi tokie 2 vidutiniai duonos kepaliukai. 

Stollen tai lyg baltuose pataluose įsuptas kūdikėlis

    Suformuotus stollen pašoviau į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepiau apie valandą. Ar pyragas iškepęs tikrinau tradiciniu būdu: persmeigiau mediniu pagaliuku ir ištraukusi žiūrėjau ar drėgnas, ar sausas.
   Dar karštus pyragus apipyliau tirpintu sviestu ir gausiai užbarsčiau cukraus pudra (E). Atvėsusius suvyniojau į kepimo popierių ir foliją. Tegul ilsisi ir bręsta iki Šv. Kalėdų.

Leonhardas Frankas Matilda

Vienas sakinys. Kiekvienas žmogus turi savo vidinę gyvenimo istoriją. Tik daugeliui ją užgožia išorinio gyvenimo įvykiai. 174 p.
Žanras. Meilės romanas karo fone.

Viršelis. Leonhardas Frankas Matilda (Leonhard Frank Mathilde ), leidykla Vaga, 1968 m., iš vokiečių kalbos vertė Adomas Druktenis, 338 p.
Apie autorių. Leonhardas Frankas gimė 1882 m. rugsėjo 4 d., Viurcburge. Jis studijavo tapybą ir grafiką Miunchene, o pripažinimo susilaukė 1914 m. išleidus romaną Die Räuberbande . Per Pirmą pasaulinį karą jis išvyko į Šveicariją (1915-18 m.), kur parašė  trumpų pacifistinių istorijų seriją. Po karo grįžo į Vokietiją. Frankas tvirtai tikėjo socializmo idealais, tikėjo socializmo pergale prieš kapitalizmą ir tai atsispindėjo jo romanuose Der Bürger (1924) ir Das ochsenfurter Männerquartett  (1927).  Tuo laikotarpiu pasirodė ir labiausiai išliaupsintas jo romanas Frank und Anna (1926). Po nacių įsigalėjimo 1933 m. Frankas emigravo antrą kartą į Šveicariją, vėliau persikėlė į Londoną, po to į Prancūziją ir JAV. 1948 m. pasirodė jo romanas Mathilde.   Į Vokietiją jis grįžo tik 1950 m. 1952 m. vedė  Charlott London bei publikavo autobiografinį romaną Links, wo das Herz ist.  Mirė 1961 m. Miunchene.

Apie knygą. Šis romanas pats poetiškiausias rašytojo kūrinys, skambąs kaip himnas grožiui ir laimei, šviesiam gyvenimui ir meilei.
 Mano nuomonė. ,,Matilda" man kelia ypatingus jausmus, tai pirmoji knyga, nuo kurios iš paauglių literatūros (pvz. ,,Montesumos duktė" ar ,,Raitelis be galvos") perėjau prie suaugusiųjų literatūros. Nežinau, kaip tą ribą nubrėžti, bet tuomet, kai perskaičiau šią knygą (man gal buvo kokių 15 metų), pasijutau labai suaugusi :)  O dabar štai antras dublis. 
   Pradėjau skaityti drebančia širdimi: o jei nusivilsiu? Aišku, nebuvo to och, tačiau knyga paliko neblogą įspūdį. Labai romantiška ir drauge labai realistinė istorija. Vaikystėje Matilda gyvena pasakų ir gamtos apsuptyje. Visa, kas rašoma pasakų knygose ir visa, kas ją supa gimtajame miestelyje susilieja į vientisą jos svajonių ir lūkesčių pasaulį. Tačiau gyvenimas nėra nesibaigianti svajonė.  Romantiški jausmai nugula giliai širdies kertelėje, kuomet kasdienė buitis ir nesėkminga santuoka užgula Matildos pečius. Bet laisva merginos prigimtis veržiasi iš kasdienybės pančių, ji išsiskiria su vyru ir grįžta į gimtąjį kaimą.  Matildos svajonės pildosi, kai ji sutinka anglų džentelmeną Vestoną ir už jo išteka, susilaukia dukros. Tačiau artėjančio karo nuojauta pasiekia net atokiausią Šveicarijos kaimelį. Vestonas grįžta į Angliją, kad galėtų kovoti už savo šalį...
   Knygoje labai įtaigiai aprašytas Šveicarijos gamtos grožis, žmogaus ir gamtos betarpiškas sąlytis bei patys žiauriausi karo vaizdai. Stebėtinai gerai perteikta Matildos baimė (tiksliau, panika) dėl Vestono gyvybės, kuri atima visus jausmus, išstumia meilę iš širdies, žmogų paverčia zombiu. Dar kartą įsitikinau, kad knyga tikrai verta dėmesio, su kai kuriomis išlygomis, liaupsinančiomis Sovietų sąjungą. Tačiau tai tik keli epizodai, kuomet kalba pasisuka apie karą. Ir dar, net pati nustebau, jaunystėje man šioje knygoje įdomiausia buvo Matildos linija, o dabar labiausiai įstrigo karo epizodai, Vestono išgyvenimai karo metu bei žmonių santykių kitimas, priklausomai nuo aplinkybių. 
Įvertinimas. 4/5

Tortilijų suktinukai

   Sekmadienio rytas. Skambina dukra: mama, aš ateinu pusryčių.

   Ką pagamini? Lendu į virtuvės spintelę, kurioje randu tortilijų paplotėlių, avokadą ir indelį kaparėlių, šaldytuve aptinku pusę indelio saulėje džiovintų pomidorų, Džiugo ir kamambero (Camembert) sūrių, šiek tik majonezo. Ant palangės auga bazilikas, tad nusiskinu kelis lapelius.

    Supjaustau avokadą į 12 pailgų gabalėlių, susmulkinu džiovintus pomidorus, kamamberą. Smulkiai sutarkuoju Džiugą (gaila, šaldytuve nebuvo sūrio su mėlynuoju pelėsiu, būtų labai tikęs). Tortilijas plonu sluoksniu aptepu majonezu, ant jų sudedu visus produktus bei apibarstau Džiugo sūriu. Tortilijas sulenkiu į tris dalis ir kepu apie 15 minučių iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

    Pusryčiai paruošti. Užsidegam pirmą Advento žvakę ir sėdam prie stalo.

Mark Mills Žiaurusis sodas

Vienas sakinys. ,,Karus sukursto seniai, o kariauti siunčiami jauni vyrai." 186 p.
Žanras. Detektyvas?

Viršelis. Mark Mills Žiaurusis sodas (The Savage  Garden), leidykla Jotema, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Vitalija Liutvinskienė, 288 p.

Apie autorių. Anglų rašytojas ir scenaristas Mark Mills gimė 1963 m. Ženevoje. 1986 m. baigė Kembridžo universitetą, gyveno Italijoje, Prancūzijoje. Pirmas jo parašytas scenarijus 1993 m. buvo nominuotas BAFTA, vėliau gavo apdovanojimus Europos kino festivalyje, pirmas romanas ,,'The Whaleboat House'" taip  pat susilaukė sėkmės. Rašytojas šiuo metu gyvena Oksforde su žmona ir 2 vaikais.

Apie knygą. Kiek pasimetusį, diplominį darbą besirengiantį rašyti Kembridžo studentą Adamą Striklendą vieną popietę į savo kabinetą pasikviečia profesorius ir pasiūlo vasarą padirbėti prie netipinio projekto — parašyti mokslinę monografiją apie žymųjį Dočių sodą Toskanoje, penkioliktame amžiuje įkurtą vieno didiko žmonai atminti. Šis parkas — tai paslaptingas skulptūrų, grotų, vingiuojančių upokšnių bei romėniškų įrašų pasaulis. Tačiau Adamas ima suprasti, kad po neįprasta parko ikonografija slypi kažkas grėsminga.

Keistai istorijai ėmus aiškėti, Adamas susivokia, jog jis įpainiojamas į aplink verdančių intrigų verpetą. Vis labiau gilindamasis į savo tyrimo objektą, Adamas ima įtarti, kad jam nekaltai pasiūlytas projektas gali būti gudraus sumanymo dalis. Tad ar šioje intrigoje jis tik naivus studentas, kuriam nelengvai sekasi aiškintis paslaptingas detales, ar juo naudojamasi kaip įrankiu, padėsiančiu atskleisti tikrąsias iš praeities besibeldžiančių mirčių priežastis?

Mano nuomonė. Anotacijoje rašoma, kad tai detektyvas. Gal, bet aš šio žanro aptikau tik pėdsakus. Knygų lentynoje šio romano tikrai neieškočiau  prie detektyvų.

  Lėtai, su pasigardžiavimu, atskleidžiant detalę po detalės, knygoje papasakota vienos šeimos istorija. Yra šiek meilės intrigų, šiek tiek meno istorijos pamokų, šiek tiek antikos mitų studijos bei dar viena Dantės ,,Pragaro"  interpretacija, ir visa tai įvyniota į  ,,detektyvinį" siužetą: iš parko suplanavimo studentas išsiaiškina žmogžudystę, įvykdytą prieš 400 metų ir ją susieja su įvykiais, kurie vyko prieš 14 metų. Visko perdėtai daug ir viskas suveltą į vieną kamuolį, todėl net sunku apibūdinti šios knygos žanrą, greičiausiai tai vadovėlis būsimam parkų architektui su lyriniais ir detektyviniais nukrypimais, kad nebūtų taip nuobodu skaityti. Knygą įveikiau, perskaičiau iki pabaigos, bet taip ir nesupratau, ar vertėjo.
  Tiesa, yra ir pliusų. Vieną riebų pliusą galėčiau parašyti dėl romano veiksmo vietos pasirinkimo - Toskanos regiono gamta ir miesteliai knygoje puikiai perteikti, lyg savo akimis stebėtum pro automobilio langus atsiveriančius vaizdus. Ir dar vieną riebų pliusą galėčiau parašyti dėl knygoje randamų labai netikėtų palyginimų, pvz. suglebęs ir šiltas it nepakilusi tešla kūnas, veidas panašus į veržlių maišą, medžiai it apgirtę meilužiai šokių salėje linguoja į šonus.  

Įvertinimas. 2++/5

Renee Knight Visai svetimas žmogus

Vienas sakinys. ,,<...> literatūra - geriausias būdas praskaidrinti galvą" 47 p.

Žanras. Psichologinis trileris.

Viršelis. Renee Knight Visai svetimas žmogus (Disclaimer), leidykla Alma littera, 2016 m. iš anglų kalbos vertė Zita Marienė, 288 p.

Apie autorių. Renee Knight (Renė Nait) gimė 1959 m. Londone. Prieš tapdama rašytoja,  režisavo dokumentinius filmus BBC televizijoje. Rašė scenarijus BBC, Channel Four ir Capital Films televizijoms. 2013 metais ji baigė Faber Akademijos romanų rašymo kursą, kuriame ir pradėjo rašyti šį romaną. Šiuo metu gyvena Londone su vyru ir dviem vaikais

Apie knygą. Naujuose namuose šalia lovos aptikusi nematytą knygą Katerina tikisi maloniai praleisti vakarą. Raudona linija stropiai pabraukta pastaba: Bet koks panašumas į gyvus ar mirusius asmenis yra visiškai atsitiktinis. Tačiau moterį greit ima krėsti drebulys – knygoje aprašyta tai, kas jai pačiai nutiko prieš dvidešimt metų. Su tiksliausiomis smulkmenomis atkuriama diena, kurią Katerina buvo nutarusi ištrinti iš atminties. Kaip ši knyga pateko į jos šeimos namus? Kas yra jos autorius ir iš kur jis apie Kateriną žino tai, ką ji manė paslėpusi net nuo savęs? Kokių tikslų ir kodėl jis siekia? Katerina supranta turinti vienintelę išeitį – atskleisti, kas iš tikrųjų nutiko lemtingąją dieną. Tik ar ji išdrįs ir ar atskleista tiesa nepražudytų iš pažiūros tobulo jos gyvenimo?

Mano nuomonė. Siužetas įsisiūbuoja labai pamažu, tačiau kuo toliau skaitai, tuo sunkiau padėti knygą į šalį. Pasakojama iš dviejų žmonių pozicijų, tad tuo pat metu galima lyginti dvi nuomones apie tą patį įvykį. Kas teisus? To nesužinojau iki knygos pabaigos... 

 Skaitant šmėstelėjo mintis apie tai, kaip dažnai mes pasigauname kokią nors kito žmogaus mestelėtą frazę, patikime jo žodžiais, kurie gali būti visiškai priešingi tiesai ir nuklajojime jo, o ne savo, tiesos keliais, kuriais vėliau labai sunku sugrįžti.
  Pastaruoju metu išleista daug tokio stiliaus knygų, kaip ši, pvz. Caroline Eriksson Dingę, Gillian Flyn Dingusi, Paula Hawkins Mergina traukiny, kuriose siužetas vystomas realių ir susigalvotų ar įteigtų įvykių supriešinimu. Ir galiu pasakyti, kad knyga ,,Visai svetimas žmogus" puikiai atstovauja šį, kaip aš vadinu ,,buitinis-psichologinis trileris" žanrą.
   Įvertinimas. 4/5

Romain Sardou Panelė Fransina

Vienas sakinys. ,,Paviešintas kerštas - jau nebe kerštas. Tai tėra keršto šešėlis." 246 p.

Žanras. Keršto romanas istorinių įvykių fone.

Viršelis. Romain Sardou Panelė Fransina (Fraulen France), Alma littera, 2016 m., iš prancūzų kalbos vertė Tomas Taškauskas, 280 p.

Apie autorių. Romain Sardou gimė 1974 m. sausio 6 d. Boulogne-Billancourt, Prancūzija. Jis yra žinomo dainininko ir dainų autorius Michel Sardou sūnus. jaunystėje domėjosi muzika, vėliau aistrą muzikai pakeitė aistra rašymui. Kelis metus gyveno Los Andžele. Grįžęs į Prancūziją sėkmingai vedė,  susilaukė 3 vaikų (Aliénor, Gabriel & Victor-Scott). 2002 m. išleido pirmąją knygą.
Apie knygą. Prasidėjus Prancūzijos okupacijai, per Antrąjį pasaulinį karą, Paryžių užplūdę vokiečiai tampa tikraisiais miesto šeimininkais. Okupantai mėgaujasi visais gyvenimo malonumais, nevengdami užsukti ir į sostinės viešnamius. Prestižiniame „Sfinkso“ viešnamyje įsidarbina paslaptinga jauna gražuolė, atvykusi į sostinę iš provincijos. Dėl savo patrauklumo ir išskirtinio charakterio naujokė iškart tampa tikra sensacija, tačiau į savo guolį įsileidžia tik vermachto grietinėlės atstovus. Kokią paslaptį slepia ši išdidi ir ciniška gražuolė? Čia užsimezga pažintis tarp žaviosios prostitutės Fransinos ir vokiečių karininko Frydricho Grimo, įsukanti abu veikėjus į fatališką aistros ir keršto sūkurį.
  Nors pasirinko istorinio romano žanrą, pats rašytojas teigia norėjęs kalbėti ne apie Antrąjį pasaulinį karą, o apie universalią įskaudintos moters istoriją ir jos pastangas savo pačios jėgomis nugalėti nepalankiai susiklosčiusį likimą.

Mano nuomonė. Knygos pasakojimas nukelia į II Pasaulinio karo metus. Daug istorinės medžiagos apie šį laikotarpį pateikta tiek pačiame romano tekste, tiek išnašose. Deja, būtent tokia gausa faktų romaną daro sausu, atitraukia dėmesį nuo pagrindinės romano linijos - keistos keršto istorijos. Istorijos,  priverčiančios galvoti, kokia neapykanta turi glūdėti širdyje, kad galėtum 6 metus gyventi su žmogumi, kurio nekenti, apsimesti, kad jį myli, kęsti jo glamones, vien tam, kad įgyvendintum rafinuotą keršto planą. Istorija būtų įdomi, tačiau ganėtinai nuspėjama ir, kaip minėjau, perkrauta istoriniais faktais. Deja, intriguojantis knygos viršelis neatperka jos turinio.

Įvertinimas. 3/5