APYTALAUKIO DVARAS

Apytalaukio dvaras

   Vos 5 kilometrai į šiaurę nuo Kėdainių, prie Nevėžio intako Alkupio įsikūrusi Apytalaukio gyvenvietė, manoma, viena seniausių gyvenviečių vidurio Lietuvoje, kurios pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XIV a. Vietovės pavadinimas kildinamas iš upės vardo, mat seniau Alkupis, tekantis pro gyvenvietę, vadintas Talaukiu, todėl Apytalaukis reiškia vietovė apie Talaukį.  Nuo XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose jau minimas ir Apytalaukio dvaras. Iki XVII a. pradžios, kada tuometinis dvaro savininkas P. Šiukšta pasistatė pirmuosius mūrinius rūmus, šios žemės jau spėjo pabuvoti Karpių, Tiškevičių rankose. Vėliau, XIX a. viduryje, rūmai buvo perstatyti neorenesanso stiliumi tuometinių dvaro savininkų Zabielų. Būtent iš jų dvaras paveldėjo savo antrą pavadinimą – Zabielų dvaras.

 

 Rūmų fasadą puošia Zabielų giminės herbas ,,Topor"

 

   Neorenesansinį fasadą vainikavo triaukščiai šoniniai rizalitai, su parapetais, skulptūromis ir taisyklingo pusapskritimio formos langais. Virš prieangio buvo įrengtas balkonas, su stulpelių ir baliustradų turėklu, centrinį tūrį puošė simetriška trijų langų kompozicija, su neobarokiniu frontonu. Rūmuose vidus taip pat buvo labai puošnus - buvęs senovinis baldų komplektas 1900 metų Paryžiaus parodoje net laimėjęs aukso medalį. Dalis šių baldų dabar išsaugota ir eksponuojama Kėdainių krašto muziejuje.

Balkonas virš prieangio, šonuose – rizalitai

    Pirmojo pasaulinio karo metais Apytalaukio dvaras nenukentėjo, o štai Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės ir jai beatsitraukiant – susprogdinti. Sprogimas nugriovė daugiau nei pusę pastato. Dvaras buvo atstatytas tik 1952 m. Atstatytuose rūmuose įsikūrė globos namai, kurių pavadinimas ir priklausomybė buvo ne kartą keičiami, jie Apytalaukyje veikė beveik 60 m., o 2007 m. perkelti į Šlapaberžės kaimą. Tuomet dvaras buvo perduotas Kėdainių rajono savivaldybės žinion. 2018 m. Kėdainių rajono savivaldybė dvarą pagal panaudos sutartį sutvarkyti patikėjo VšĮ „Apytalaukis“. Deja, viskas, kas šiuo metu yra padaryta, tai užkalti langai ir durys, prie pagrindinio įėjimo pakabinta iškaba, jog tai valstybės saugomas architektūrinis paminklas ir perspėjimas, kad į vidų eiti pavojinga. Pastato kampuose matosi iškabintos stebėjimo kameros (tik nežinia, ar jos veikia), kurios všiek tiek atbaido pastatų niokotojus, todėl bent jau išorinė dvaro pastato būklė yra pusėtina.  Ko negalima pasakyti apie pastato vidų.

Dvaro viduje

  Pro vieną neužkaltą langą patenkame į vidų. Sienos, nudažytos mėlynais ir žaliais aliejiniais dažais, primena čia buvusią įstaigą. Patalpose tuščia ir nyku, neišliko nei vieno puošybos elemento - nėra nei sienų lipdybos, nei freskų, nei originalių grindų ar durų, gal tik laiptų turėklai mena buvusią dvaro prabangą. 

 

Neišliko ir originalių durų

 

 

Gal tik laiptų turėklai mena buvusią prabangą

 

   Nereikia ilgai žvalgytis, kad suprastum, jog viduje nieko įdomaus nepamatysime, kad visa dvaro rūmų didybė ir prabanga išliko tik nuotraukose. Pro neužkaltą langą vėl grįžtame į dvaro parką. Priešais rūmus išlikęs dekoratyvinis fontanas, kuriame vietoj vandens šiandien vėjas gainioja pernykščius lapus. 

Berniukas su gulbe

 

  Fontano viduryje stovi neobarokinė berniuko su gulbe skulptūra. Kiek padaužyta, bet vis dar puošni. Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara.  

Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara

    Į pietryčius nuo rūmų įrengti keli tvenkiniai, kurie vis dar džiugina Apytalaukio gyventojus. Šalia tvenkinių stovi apvalus pastatas, ant kurio stogo špilio nutupdyta gervė (gulbė?). Šio pastato paskirties sužinoti nepavyko, nors jis tikriausiai taip pat priklauso Apytalaukio dvaro kompleksui.

Pastatas be aiškios paskirties 

Šaltiniai:

KVR
Pamiršta.lt
Pamatyk Lietuvoje.lt