Važiuodami senuoju Molėtų keliu nepatingėkite užsukti į Glitiškes. Nuo medžiais užaugusios pakelės niekaip neįžiūrėsite dvaro, kurį tikrai verta aplankyti ir susipažinti su jo istorija, o jei turite maudymosi reikmenis, tai ir ežere galėsite pasiplaukioti.
Glitiškių dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios. 1504 m. jis priklausė Ivaškevičiams, o vėliau Čižams. 1593 m. iš Mato Čižo dvarą nupirko Melchioras Petkevičius, o 1647 m. jį įsigijo Kupiškio seniūnas Vilhelmas Tyzenhauzas. 1718 m. Glitiškės pateko į Stanevičių rankas, po to atiteko Ašmenos statybininkui Jonui Hutorovičiui, kuris 1756 m. dvarą pardavė Mozyriaus pavieto pakamariui Mykolui Jelenskiui. Jelenskių giminė Glitiškių dvarą valdė iki Antrojo pasaulinio karo. Dvaras rusų kariuomenės išgrobstytas per Pirmąjį pasaulinį karą. Per nacių okupaciją Glitiškių dvarą administravęs vokiečių okupacinės valdžios paskirtas V. Komaras maistu ir pašaru aprūpindavo Armijos Krajovos partizanus. 1944 m. birželio 20 d. šie surengė pasalą lietuvių savisaugininkams, kurių kuopa buvo dislokuota Paberžėje. Du iš jų nukovė, du sužeistus nužudė. Į Glitiškes atvykęs savisaugos kuopos vadas Polekauskas įsakė sušaudyti Glitiškių dvaro darbininkų šeimą, nurodžiusią Armijos Krajovos partizanams, kur slepiasi sužeistieji; jo įsakymu nužudyta ir daugiau Glitiškių dvaro gyventojų, buvo sulaikytas ir sušaudytas dvaro administratorius V. Komaras. 1944 m. birželio 20 d. civilinių žmonių žudynės Glitiškėse buvo bene vienintelis atvejis, kai lietuvių karinis dalinys per nacių okupaciją neišlaikė lenkų ir lietuvių santykių įtampos, kilusios dėl Armijos Krajovos antilietuviškos veiklos, lietuvių terorizavimo Rytų Lietuvoje. Vokiečių okupacinės valdžios teismo nuosprendžiu Polekauskas buvo sušaudytas. Konfliktas baigėsi tik 2004 metais Lietuvos vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos veteranams Lietuvoje pasirius Susitaikymo deklaraciją.
Paskutinio dvaro savininko Kazimiero Jelenskio likimas tragiškas - 1943 m. žuvo nacių koncentracijos stovykloje Osvencime. Rūmuose pokariu buvo įsikūrusi mokykla, šiuo metu jie priklauso Vilniaus rajono savivaldybei, juose veikia biblioteka. Išlikęs svirnas su pusapskričių arkų langais ir nišomis bei 1860 m. Mozūrų maršalkos Kazimiero Jelenskio statyti rūmai, oficina, ledainė, samdinių namas, pirtis, arklidė, kiaulidė, spirito raugykla, rūkykla su piramidiniu stogu.
 |
| Dvaro rūkykla |
Deja, šiuo metu dvaras uždarytas lankytojams – vyksta restauravimo darbai Vilniaus rajono savivaldybė, pasinaudodama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis inicijavo dvaro sodybos ir dvarvietės renovaciją ir sutvarkymą. Baigus renovaciją dvaras bus pritaikytas šiuolaikiniams visuomenės ir vietos bendruomenės poreikiams. Tikiuosi, kad ir mes galėsime pasivaikščioti po menes, ne tik apžvelgti pastato fasadą, koks jis gražus bebūtų.
 |
| Prie rūmų tyvuliuoja Širvio ežeras |
Nuo rūmų driekiasi kelias link Širvio ežero, o šalia rūmų auga 25 m aukščio, 2,3 m skersmens, 7 m apimties. Glitiškių ąžuolas. Apylinkių žmonės spėja, kad šis ąžuolas turi daugiau kaip pusantro tūkstančio metų. 1960 metais ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, o 1987 m. – priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų. Prie šio ąžuolo, pasak legendos, 1831 metais rinkdavęsi dvaro sukilėliai prieš carinę priespaudą. Nuo čia jie žygiavę į Vilnių ir įsitraukę į sukilėlių gretas...
 |
| Glitiškių ąžuolas |
Daug legendų žmonės pasakoja ir apie dvarą... Seniai tai buvo. Pono sūnus pamilo paprastą mergelę, kuri atjodavo į pasimatymus ant balto žirgo. Sužinojęs apie tai, ponas sūnų išsiuntė ilgam laikui į užsienį – neva mokslų semtis. Atjojusi į pasimatymą ir nesulaukusi mylimojo, mergelė iš sielvarto spustelėjo savo žirgą pentinais, nušuoliavo į pelkes ir dingo ten visam laikui. Kai kada, šviečiant mėnesienai, ta mergelė ant žirgo pasirodo žmonėms pelkėse...
Dar pasakojama apie velnią, kuris gyvena buvusiame dvaro malūne...
Kur legenda, o kur teisybė, sužinoti galima tik apsilankius šiame dvare.
P.S. Po metų, važiuodama pro šalį, dar kartą aplankiau Glitiškių dvarą. Dvaras jau atvertas visuomenei, galima pasivaikščioti po menes, pasigrožėti ežero vaizdu nuo atviros terasos. Jei pasiseks (man pasisekė:)), jus po menes pavedžios dvare dirbanti moteris, kuri tikrai turi ką papasakoti. Būtinai užsukite.
Šaltiniai:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą