Translate

Apie mane

Mano nuotrauka
Įdomios knygos, puikūs filmai, skanus maistas ir gera muzika, dar kelionės - tolimos ir artimos - dalykai,kurie praskaidrina mano kasdienybę. Džiaugiuosi galėdama visu tuo pasidalinti su Jumis.

2021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

VAITKUŠKIO DVARAS

aip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką. Manoma, kad vieno iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas. Apie 1550 m. Vaitkuškį įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

   Visai šalia Ukmergės,  Šventosios slėnio viršutinės terasos pakraštyje yra toks Vaitkuškio dvaras. Mums pasukus link dvaro ir lietus nustoja lijęs, nors prieš kelias minutes pylė lyg iš kibiro. Smagu, galėsime ramiai pasivaikščioti. 
 
Buvusios oranžerijos sienos
 
  Pirmiausia dvaro teritorijoje pastebime baltą palapinę ir aplink ją susibūrusius žmones. Gal koks renginys? – einame link jų. Dar nepasiekus palapinės mus pasitinka vyras ir prisistato Gintaru, dvaro savininku, bei pasiūlo užeiti į bokštą ir plačiai atveria duris. Vyras pasakoja, kad vienas pirmųjų šioje vietovėje šeimininkavo dvarininkas Vaitkus, nuo kurio pavardės ir kilo pavadinimas. Tiksliai nežinoma, kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, tačiau 1764 m. dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis.

Taip atrodė dvaras XIX a.

  Dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, kuris buvo išsilavinęs, naujovėmis besidomintis žmogus, mėgo teatrą. Po jo mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, turėjęs pomėgį fotografuoti. Dvare įkūrė fotoateljė ir fotografijos laboratoriją. Nors fotoateljė “Vaitkuškis” veikė tik dešimtmetį, nuo 1894 iki 1905 m., buvo padaryta apie 8 tūkst. fotografijų. Jo fotografijose įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės ir jų gyventpjai. Vėliau dvaras atiteko Janui Eustachijui Kosakovskiui, bet jį valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair-Kosakovskienė. Po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. – apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. naciai čia įkūrė getą žydams. Po karo likęs be šeimininkų, dvaras sparčiai nyko ir išliko tik rūmų bokštas ir oranžerijos fragmentas.

Rūmų bokštas

   Paskutiniais metais paveldu rūpinosi Pavelas Šanaica-Kosakovskis, tačiau vėliau nutarė jį parduoti. O mes jį su žmona ir nusipirkome – šypsosi vyras.

Rūmų bokšto viduje


Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

  Seniau šiame bokšte buvo grafo miegamasis – atveria dar vienas duris Gintaras – dabar čia eksponuojami baldai didžiąja dalimi surinkti bendradarbiaujant su Kosakovskių institutu. Ir išties, kambarys pilnas įvairių XIX a. pabaigos-XX a. pradžios baldų, fotografijų, įvairių niekučių.
  Ateityje norėčiau čia įrengti erdvę parodoms, atkurti bokšto kuorus bei plokščią stogą, padaryti atskirą įėjimą, kad svečiai galėtų gerti kavą ir mėgautis apylinkių vaizdu, įsitaisę pačiame bokšto viršuje – atvirauja vyras. Beja, ir šiuo metu veikia Ukmergės keramikos meistrų paroda, kurią galima drąsiai apžiūrėti. Lipame laiptais į antrą aukštą, kur nedidelėje (kol kas) erdvėje eksponuojami keliasdešimt keramikos darbų.

Vienas iš parodos eksponatų

    Apžiūrėję parodą leidžiamės žemyn ir patenkame dar į vieną patalpą, nuostabiai gražų skliautuotą pusrūsį. Čia kažkada matyt buvo pastato šildymo krosnis, teikainti šilumą visam bokštui.

Bokšto pusrūsis

  Išlipę iš rūsio esame kviečiamos paskanauti spurgų, keptų pagal senąjį Kosakovskių receptą. Dvaro savininkas jau savo valdas rodė kitiems naujai atvykusiems lankytojams, o mes nuskubėjome į baltąją  palapinę skanauti spurgų, kuriomis vaišino dvarininko Gintaro draugas. Apgailestauju, tačiau sugedo kavos aparatas, tad spurgas be kavos teks ragauti – pasiskundė vyras. Nieko, skanios spurgos ir be kavos skanios – nuraminome jį, į burną kimšdamos riebias ir saldžias Kosakovskių spurgas. Kavos išgersime kitą kartą!

Aš, dvaro šeimininkas ir draugas, spurgų pardavėjas

   Apsispurginę iki negaliu, vietą baltoje plapinėje užleidžiame kitiems smalyžiams, o pačios einame pasižvalgyti po dvaro teritoriją, pasigrožėti senais medžiais bei Stanislovas Kazimieras Kosakovskio darytų nuotraukų kopijomis, patalpintomis ant oranžerijos sienų.

  Žinia, turint tokius šeimininkus, dvaras bus toliau puoselėjamas, tačiau netaps komerciniu objektu ir liks  atviras menininkams bei smalsuoliams, kurie, apsilankę čia kartą, vėl būtinai sugrįš.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą