LEONPOLIO DVARAS

  Vos 5 km į pietvakarius nuo Ukmergės, Šventosios dešiniajame krante išsidėstęs Leonpolio kaimas, kuriame yra XVI a. dvaras. Link dvaro veda tvarkingas, naujai asfaltuotas kelias, o kelio šonuose augantys medžiai dar pamena, kaip dulkėtu žvyrkeliu dardėdavo bričkutės su puošniai apsirėdžiusiais ponais.

 

Kelias į Leonpolio dvarą

  Leonpolio kaimo pavadinimas kildinamas iš vardo Leonas, kuris padarytas iš lotyniško vardo Leo, t. y. „liūtas“. Antrasis gyvenvietės pavadinimo komponentas yra graikų kalbos žodis „polis“ t. y. „miestas, valstybė“, tačiau aplinkinių kaimų gyventojai dvarą vadina savaip – Levampoliu.

Dvaro rūmai

    Dvaras pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XVII a. pirmoje pusėje, daugiau informacijos galima rasti nuo XVII a. antros pusės, kai jis atiteko Siesickiams. Vėliau dvarą paveldėjo Radvilos. Yra žinių, kad Leonpolio dvarą Marcijona Radvilienė padovanojo savo sūnui kunigaikščiui Leonui Mykolui Radvilai. Tai buvo vienaukštis pastatas su aukštais pusrūsiais, kvadratinės formos. Viename sparne buvo gyvenamosios, kitame - tarnų ir ūkio patalpos. Rūmų kiemas aptvertas mūrine tvora, turėjusia gynybinės sienos požymių. Dvaras daugiausia buvo skirtas Leono Mykolo Radvilos poilsiui medžioklėje. 1799 m. dvaras įkeičiamas Mykolui Tiškevičiui ir išnuomojamas Rečicos rotmistrui Ignui Michalkovskiui. Jame jis ūkininkauja iki 1842 m.

   1849 m. rūmai perstatyti: senas pastatas naujai išmūrytas, pastatyti kaminai ir gonkos, įrengtos pusrūsio patalpos su langais, sustatyti gotikiniai langai. Tokia rūmų planinė struktūra liko iki dabar. Iki 1869 m. perstatyti ir ūkio pastatai. 1908 m. dvaro rūmų kompleksą pasidalino Tiškevičių vaikai. 1912 m. dvaras parduodamas Taidai Radvilaitei. Deja, paskutinė iš Radvilų – kunigaikštytė Celestina Radvilaitė po 1922-ųjų Lietuvos žemės ūkio reformos nesugebėjo išlaikyti dvaro ir pardavė jį gydytojui Mykolui Deveniui. Alenos ir Mykolo Devenių ūkis buvo aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdys visai Lietuvai. Dvare sukurtas ūkis parodose laimėjo daug premijų. Veikė moderni spirito varykla, kooperatinė garinė pieninė. Leonpolis – vienas iš pirmųjų Lietuvos ūkių, pradėjusių auginti cukrinius runkelius. Dvare taip pat buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, kaupti etnografiniai rinkiniai. 1940 m. Leonpolio dvaras buvo nacionalizuotas.
    Sovietmečiu dvaro sodyba buvo pritaikyta tarybinio ūkio reikmėms. Rūmuose veikė kolūkio kontora, įrengti butai. Vienu metu čia buvo kino teatras, paskui pastatas atiduotas pradinei mokyklai ir bibliotekai. Ūkiniai ir tarnų statiniai pritaikyti gyvenamiesiems butams.

Rytinis dvaro fasadas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuosavybes teises atgavo Dalia Devenytė-Bobelienė, vaikystę praleidusi šiame dvare. Ji planavo čia įkurti Deltuvos kultūros centrą. Buvo gauta 200 tūkst. litų valstybės parama rūmų restauracijai, tačiau už tuos pinigus atlikta tik dalis darbų: pakeistas stogas, perdangos, suremontuotos palėpės. Savininkė ketino dvarą perduoti rajono savivaldybės administracijai arba Raudonajam Kryžiui, tačiau apleisto dvaro niekas nenorėjo. Nesaugomus rūmus pradėjo niokoti vagys, o 2006 m. Bobeliai dvarą pardavė medienos eksporto įmonei, kuri dvarą visiškai apleido.

Laiptai vis dar laukia rekonstrukcijos

    2014 m. Kultūros paveldo departamentas už dvaro rūmų nepriežiūrą skyrė 40 tūkst. litų baudą. Vengiant susimokėti, antstoliams pavesta areštuoti įmonei priklausantį turtą, kuris 2016 m. buvo parduotas Leonpolyje gyvenantiems ir ekologiškas daržoves auginantiems ūkininkams Laimai ir Vincentui Stragiams.

Vaizdas nuo dvaro rūmų rytinės pusės

   Mūsų vizito metu Leonpolio dvaro durys užvertos, tačiau akivaizdžiai matome, kad dvaras palengva atnaujinamas, kad jame gyvenama: žolė nupjauta, kieme stovi kepsninės, mėtosi vaikų žaislai, net vėliava plevėsuoja. Klasicistinio stiliaus rūmų centrinį fasadą puošia portikas su grakščiomis kolonomis. Nors mūsų niekas nelaukia, esame gan smalsios ir sukame už kampo. Nuo rytinės dvaro pusės atsiveria nuostabus vaizdas į Šventosios upės vingį. Juo pasigėrėti prisėdame ant naujai sukalto suoliuko. Tikra atgaiva kūnui ir sielai.

Dvaro pagalbinės patalpos

   Po relaksacino seanso ant upės kranto mėlynos, dar kartą apsižvalgome po dvaro teritoriją, užmetame akį į buvusį kumetyną bei buvusio bravoro pastatą. Jie, kaip ir dvaro rūmai, pamažu atnaujinami. Dar metai kiti ir dvaras, reikia tikėtis, vėl atgaus savo buvusį  grožį.

Dvaro bravoras

 

Šaltiniai:
Wikipedia

KVR
Delfi
Sodybų gidas

Chris Carter Mirties skulptorius

Viršelis. Chris Carter Mirties skulptorius (The Death Sculptor), leidykla Jotema, 2020 m. iš anglų kalbos vertė Dalia Paslauskienė, 400 psl.

Apie knygą. Studentė slaugytoja išgyvena baisiausią sukrėtimą gyvenime, kai randa žiauriai nužudytą savo pacientą. Rodos, kam to reikėjo, juk žmogus sirgo vėžiu, gyventi jam buvo likusios vos kelios savaitės.

  Bet detektyvą Robertą Hanterį, dirbantį Los Andželo policijos departamento Apiplėšimų ir žmogžudysčių skyriuje, labiausiai nustebina nusikaltimo vietoje žudiko palikta "vizitinė kortelė".

  Detektyvas neabejoja, kad žudikas mėgina kažką pranešti policijai, bet jo pasirinktas būdas labai savotiškas. Tad kokia yra toji paslėpta žinutė?

  Kai Hanteris ir jo partneris Karlosas Garsija patiki supratę užuominą, randamas dar vienas kūnas. Nusikaltimo braižas neabejotinai panašus, bet sunkiausia užduotis nustatyti, kas sieja pirmą ir antrą aukas, ir detektyvai staiga pasijunta atsidūrę aklagatvyje.

  Priverstas į nusikaltimo tyrimą priimti žmogų iš šalies — drąsią ir iniciatyvią tyrėją Elisę Bjumont, Hanteris leidžiasi į lenktynes su laiku, spręsdamas galvosūkį... kol mirties Skulptorius dar neužbaigė savo šedevro.

Mano nuomonė. Jau pažįstami iš kitų Chris Carter knygų veikėjai Robertas Hanteris ir Karlosas Garsija tiria naują ir, be jokios abejonės, makabrišką žmogžudystės bylą. Taip, veiksmas, kaip ir tekstas, knygoje liejasi laisvai, vos spėji versti puslapius, tačiau didelio susižavėjimo šis kūrinys nesukelia. Kiek per ilgi ir per daug detalūs ,,skulptūrų" aprašymai nuteikia gan nuobodžiai. Norėjosi, kad knyga būtų labiau koncentruota į siužetą, o ne į kūno dalių sulipdymo techniką. Mano galva tai silpniausia iki tol skaityta Chris Carter knyga, tačiau jei ją lyginsime su kitų  dabartinių detektyvų autorių knygomis, ji tikrai nebūtų sąrašo gale.

Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas

 

     Viršelis. Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas (Pigen uden hud), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 400 psl.

  Apie knygą. Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.

   Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.

   Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas" veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos" dalis.

   Mano nuomonė. Knyga prasideda pribloškiančiu atradimu, tęsiasi kaip mistinis detektyvas, o pabaigoje susiveda į keršto istoriją. Detektyvas būtų kaip detektyvas, nelabai kuo stebinantis ar ypatingas, jei ne veiksmo vieta, mažai pažįstama, bent jau man, Grenlandija. Įdomiausia buvo skaityti apie Grenlandijos gamtą, vietinių gyventojų buitį ir papročius. O paslaptingiausias personažas – inuitė Tuparnak. Inuitais vadinami Arkties tautų žmonės, panašūs savo kalba ir papročiais (inu.: ᐃᓄᐃᑦ – „žmonės“). Tuparnak charakteris, jos istorija, jos gyvenimo būdas knygai suteikia gerokai daugiau patrauklumo, nei pagrindinis herojus Metju Keivas. Pastarasis kažkoks pasimetęs, kiek nuobodokas, tačiau tai tik pirmoji jo byla. Reikia tikėtis, kad autorius kitose ,,Grenlandijos bylose" Metju suteiks daugiau spalvingumo ir jis taps pasakojamos istorijos ašimi.

  Dar vienas pastebėjimas, knygoje labai daug keiksmažodžių ir visi jie mongolų-totorių palikimas. Suintrigavo, ar tikrai danai (grenlandai) keikiasi kaip slavai? O gal turi savų stiprių žodelių? Teks pasidomėti :)

ALANTOS DVARAS

Italų vilos stiliaus dvaro rūmai su apžvalgos bokštu

   Į Alantos miestelį, esantį Molėtų savivaldybėje, važiavau tiesiai iš Baltadvario griuvėsių (žr.: https://sniegena.blogspot.com/2021/07/baltadvaris.html). Lyg būtų buvę negana istorinių griuvėsių, tai dar ir kelias nuo Videniškių link Alantos buvo tikras  griuvėsis, tačiau remontuojamas, ir jums pasiseks, jei nuspręsite Alantą aplankyti po dviejų-trijų mėnesių, manau, kelias bus puikus. Kelionės tikslas – Alantos dvaras, todėl iš karto pasukau link jo, net nebandydama važiuoti į miestelio centrą, kuriame, beje, esu buvusi anksčiau. Gražus nedidelis miestelis, kurio gatvelės lyg spinduliai driekiasi nuo centrinės aikštės. Ant kalno stovi neoromaninė Alantos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia. Aikštės šonuose išsidėstę 2-3 aukštų gyvenamieji namai, kažkada buvę užvažiuojamieji namai ir karčiama. Dabar čia įsikūrusios parduotuvės. Bet aš ne apie tai.

  

Rūmų šoninis fasadas

 

   Taigi, Alantos dvaro ansamblį sudaro neoklasicistiniai dvaro rūmai, XIX a. parkas ir buvę pagalbiniai pastatai. Alantos (Owantha) dvaras minimas nuo XV a., kai  Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis patvirtino Vilniaus kašteliono Kristino Astiko dvaro užrašymą žmonai Onai. Vėliau, 1581 m. Lietuvos valdovas Steponas Batoras Alantos dvarą atidavė vengrų kariuomenės vadui Gabrieliui Bekešui. Mirus Steponui Batorui, Ona Astikaitė - Songuškienė didžiąją dalį Alantos dvaro žemių atgavo iš G. Bekešo brolio Kasparo. Iš Bekešo ir Sanguškienės seniūniją 1598 m. nupirko didikas Kristupas Radvila Perkūnas. Didysis etmonas Kristupas Radvila domėjosi alchemija ir į Alantos dvarą buvo pasikvietęs žymų alchemiką ir magą Mykolą Sendzivojų (Michał Sędziwój).  Radvilos dvarą valdė nuo 1598 iki 1828 m., kai Alantą nupirko didikų Pacų atžala kunigaikštis Tadeušas Pac - Pomernackis. Jis vaikų neturėjo, todėl dvarą perėmė augintinis, pusbrolio sūnus Aleksandras, kuris ir įkūrė dvaro sodybą dabartinėje vietoje, vėliau dvarą paveldėjo šio sūnus – taip pat Tadeušas.

 

 Vėliau bokštas buvo nugriautas. Dabar jis perpus žemesnis.

 

  XIX a. viduryje Tadeušo Pac-Pomarnackio iniciatyva Alantos dvarvietėje iškilo išskirtiniai italų vilos stiliaus dvaro rūmai su bokštu, kuriame buvo įrengta aštuonkampė apžvalgos aikštelė. Alantoje ponas pasirodydavo pavasarį ir gyvendavo iki rudens. Vos dvarininkui atvykus, bokšte būdavo keliama vėliava. Vienas iš pono užsiėmimų būdavo užlipti į rūmų bokštą ir  stebėti, ar baudžiauninkai neneša užantyje javų maišelio pasislėpę. Tačiau baudžiauninkai turėjo savų gudrybių: drobinėse kelnėse per visa klešnių ilgį jie siūdindavosi vidines kišenes, kur ir berdavo grūdus. Deja, ne visad juos lydėdavo sėkmė, o pagauti vagiant pono grūdus būdavo skaudžiai baudžiami. 

   Kitas Tadeušo Pac-Pomarnackio hobis buvo menas, apie kurį galėdavo kalbėti valandų valandas. Daug užsienio kalbų mokėjęs, keliauti mėgęs ponas rūmuose sukaupė daug stilingų baldų, meno kūrinių, vertingų keramikos dirbinių. Alantos dvarui klestėjimo laikais (XIX a. pab.) priklausė net 34 pastatai: dvaro rūmai, namas-virtuvė, pirtis su skalbykla, arklidės, klojimai, tvartai, kalvė, ledaunė...

Dvarininkas Tadeušas Pac-Pomarnackis dvaro parkui išmonės nepagailėjo. Parke suformuotos medžių alėjos, iškasti trys netaisyklingų formų tvenkiniai.

  

  I pasaulinio karo metais Tadeušas Pac-Pomarnackis emigravo į užsienį, dvarą išnuomojęs Klabinių dvarininkui Sližiui, kurio dvarininkavimo metu Alantos dvaras buvo išgrobstytas. Vokiečiams 1915 m. okupavus Alantą dvare apsistojo kaizerio armijos kareiviai. Nuo 1920 m. dvare gyveno nepriklausomos Lietuvos kariuomenės mokomoji kuopa. 1944–1948 m. sovietinė valdžia likvidavo Alantos dvarą ir įsteigė rūmuose žemesniąją žemės ūkio mokyklą, o dalyje pastatų apgyvendino dėstytojus. 1959 m. mokyklos bazėje įkurtas žemės ūkio technikumas. 1972 metais Alantos dvare filmuotas televizijos serialas „Tadas Blinda“. 1974 m į centrinį dvaro rūmų pastato 2 aukštą perkelta Naujasodžio biblioteka, kuri veikia iki šiol, kituose aukštuose įsikūrę dailininko Vaidoto Žuko meno galerija ir muziejus. Pagalbiniuose pastatuose nuo 2002-ųjų mokosi Alantos technologijos ir verslo mokyklos moksleiviai, kai kuriuose pastatuose vis dar gyvena žmonės.

Rūmų galinis fasadas

 

   Dabar rūmai atnaujinti: išdažyta rūmų išorė, pakeistas skardos stogas ir langai, trinkelėmis išgrįstas takas ir kelias. Atkurtas parkas ir 3 tvenkiniai, gražiai sutvarkyta aplinka. Kažkodėl nenustebau, kad durys buvo uždarytos ir į vidų nepatekau. Ne pirmas kartas, matyt, tokia mano dalia, o gal ženklas, kad reikės dar kartą į Alantą atvažiuoti.

Kumetynas, kuris buvo skirtas samdomiems darbininkams. Vieno aukšto pastato fasadą puošia keturių kolonų portikas. Viduje buvo įrengti keturi identiški butai. Dalį patalpų užėmė skalbykla. Dabar tai privati nuosavybė.

Kumetyno sienoje įmūryta žyma. Kieno?

Į dvarą patenkama pro maždaug metro aukščio vartų stulpus, dekoruotus raudonomis plytomis.  Seniau dvaro darbininkai prie šių vartų sulaukdavo pono Tadeušo dovanų. Pavasarį šis  laukiančiuosius apdalydavo saldainiais, o rudenį, išvykdamas iš dvaro, prie vartų palikdavo ryšulį nešiotų apdarų

Buvusios aklidės pastatytos 1840 m. Pastatas sudarytas iš 2 dalių. Šiaurinėje  dalyje įrengtos patalpos arkliams ir žirgams, pietinėje dalyje – gyvenamosios  patalpos, skirtos arklininkams apgyvendinti.

Dvaro teritorijoje rastas paminklinis akmuo su užrašu ,,pomnik męža dla žony“ , tik, anot istoriko Gintauto Šeikio, neaišku kokio asmens žmonai jis skirtas

Virtuvė. Stačiakampio formos statinys ties durimis puoštas kolonomis. Langai dekoruoti karnizais. Virėjoms rimčiausias darbymetis prasidėdavo pavasarį ir tęsdavosi iki vėlyvo rudens, iki dvarą palikdavo šeimininkai.

Šaltiniai:
KVR
Wikipedia  
Lietuvos dvarai
Didikų Lietuva

BALTADVARIS

   Baltadvario pilis arba Baltadvario piliavietė ir dvarvietė yra  Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante – taip nurodo Vikipedija. Mes važiavome iš kitos pusės, nuo Krupelių kaimo, kur vasarojau. 

  Surasti Baltadvarį nebuvo taip paprasta, nuo kelio jo nesimato, nuorodos jokios nėra. Tik intuicijos vedina pasukau šunkeliu, kuris ir nuvedė iki piliavietės ir dvarvietės griuvėsių.

  XVI a. viduryje šioje vietovėje kviestiniai meistrai iš Švedijos, kunigaikščio Mato Giedraičio ir jo sūnaus Martyno Giedraičio lėšomis pastatė įtvirtintą pilį, kuri buvo vadinama Mūriniais Videniškiais ir įėjo į Lietuvos vidurinės dalies gynybos sistemą bei saugojo senąjį Vilniaus-Rygos kelią.

   XVII a. šalia įtvirtinimų, Siesarties juosiamame sklype, buvo pastatyti puošnūs dvaro rūmai, įkurtas renesansinis sodas. Rūmuose buvo vadinama auksinė salė ir iždinė. Nuo XVII a. amžiaus vidurio pilis prarado gynybinę paskirtį. Pagrindinis pastatas buvo rekonstruotas ir nutinkuotas. Nuo to laiko dvaras pradėtas vadinti Baltadvariu. 1630 m. kunigaikščiai Giedraičiai Baltadvarį perleidžia Leonui Sapiegai, Sapiegos - B. Radvilai, pastarasis Andriui Kosakovskiui, iš šio valdą perperka Ona Butlerienė, iš jos – Teofilis Pliateris, kuris 1695 m. funduoja Baltadvarį Vilniaus augustijonų vienuolynui. XIX a. pradžioje Baltadvarį nusavina carinė valdžia. Tarpukario Lietuvoje dvaras kažkokiu būdu atiteko vienam Bitlesių kaimo gyventojui, kuris dvaro pastatus naudojo gyvuliams laikyti. Sovietiniais metais dvarą perėmė kolūkis, ko pasekoje šis buvo visiškai apleistas, buvo ardomi mūrai, o plytos panaudotos keliui tiesti. Jau nepriklausomybės laikais piliavietė ir dvarvietė pradėta tyrinėti: 1987–1988 tyrė Paminklų restauravimo institutas, 1999–2003 – Vilniaus universitetas.

   Dabar pilies ir dvaro išliko tik  sienos. Siekiant apsaugoti pastato likučius nuo visiško sunykimo, jis apkaltas medinėm konstrukcijom. Pro kažkada buvusius vartus (tikėtina) patenkame į pastato vidų. Čia randame krūvas akmenų ir plytų, ko gero, nubyrėjusių nuo vos besilaikančių mūrų. Nesaugumo jausmas toks didelis, kad viduje ilgai neužsibūname. Dar metame žvilgsnį į skliautuoto rūsio prieigas ir einame lauk.  

   Prie piliavietės glaudžiasi keli sandėliukai (manau, sovietmečio palikimas) ir sodyba. Mūsų apsilankymo metu sodyboje nieko nebuvo, todėl ir paklausinėti apie dvarvietę neturėjome galimybės. Aplamai, ši apleista piliavietė/dvarvietė man buvo gana įdomi savo istorine praeitimi ir autentiškais mūrais, tad, jei kas paklaustų, ar verta čia apsilankyti, atsakyčiau vienareikšmiškai – taip!   

Įėjimas į rūsius

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

Voruta.lt

 

Gina Viliūnė Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje

 Viršelis. Gina Viliūnė  Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje, leidykla Tyto alba, 2020 m., 240 psl.

Apie knygą. Vaikystėje Adas svajojo, kad užaugęs mokysis Bolonijos universitete ir taps teisininku, bet likimas atvedė jį į Vilniaus budelio Ignaco namus. Prieš savo valią tapęs šio miestiečių prieštaringai vertinamo meistro mokiniu, Adas netrukus susiduria su savo pirmąja byla ir pirmąja meile. Batsiuvių cecho vyresniojo meistro Kleopo nužudymu kaltinama gražuolė tarnaitė Benigna – nekalta, tuo vaikinas tvirtai tiki ir negalėdamas užsimerkti prieš neteisybę nenuleidžia rankų. Jis turi pats išsiaiškinti, kas iš tiesų nudūrė klastūną batsiuvį, ir Vilniaus vaitui Augustinui Rotundui pateikti neginčijamų įrodymų.

Tiriančiam tarnaitės bylą Adui į pagalbą ateina bičiulis miesto sargybinis linksmuolis Motis, siuvėjo pameistrys plepys Lukas, elgetų karalius Nikodemas ir net pats rūstusis Vilniaus budelis Ignacas.

   Mano nuomonė. Dar viena istorikės ir gidės G. Viliūnės knyga apie Vilnių (jau šeštoji!), tačiau kitokia, nei ankstesnės. Nebėra sąsajų su šia diena, visas veiksmas vyksta XVI a. Vilniuje, pateikiama daug medžiagos apie to meto vilniečių buitį, papročius. Knyga parašyta nuotykių žanro stiliumi, siužetas lengvai sekamas. Knyga, manau, skirta jaunesnio (paaugliško) amžiaus skaitytojui. Man ji pasirodė nuobodoka.

Angela Marsons Mirusios sielos

Viršelis. Angela Marsons Mirusios sielos (Dead Souls), leidykla Jotema, 2020 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 368 psl.
Apie knygą.  Kai per archeologų praktikantų kasinėjimą randami žmonių kaulai, sklypas Juodajame Krašte detektyvei Kimai Stoun staiga virsta paslaptinga nusikaltimo vieta. Atverčiama dar viena paini byla, kurios užuomazgos skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį.

   Surūšiavus padrikus kaulus paaiškėja, kad kape toli gražu ne viena auka. Kaulai liudija apie neįsivaizduojamą siaubą, ant palaikų likusios kulkų ir žvėrių spąstų paliktos žymės.

   Priversta dirbti kartu su detektyvu Trevisu, su kuriuo sieja nemaloni patirtis, Kima pradeda aiškintis kitų dviejų šeimų tamsius santykius. O kol detektyvė panirusi į šį sudėtingą tyrimą, jos komanda tiria virtinę šlykščių neapykantos nusikaltimų. Priartėjusi prie tiesos apie žmogžudystes apleistame sklype Kima sužino, kad vienam jos komandos nariui gresia mirtinas pavojus, o laikas senka. Ar pavyks jį išgelbėti nuo dar vieno nepaženklinto kapo?

   Angela Marsons – populiari detektyvų autorė, rašytojos karjerą pradėjo dirbdama prekybos centro apsaugine. Jos rankraščius atmetė daugybė leidyklų ir Angela Marsons pirmas tris knygas išleido pati ir tik sėkmė lėmė sutartį su leidykla. Tada per tris metus nuo pirmosios istorijos apie detektyvę Kimą Stoun išleidimo parduoti daugiau nei trys milijonai knygos kopijų. Uždara, bet aštraus proto nusikaltimų tyrėja nesunkiai užkariauja naujų skaitytojų širdis. Angela Marsons parašė jau dvylika serijos knygų.

    Mano nuomonė. Knyga parašyta labai aktualia šiuo metu tema, neapykaltos tema. Neapykanta gali būti labai įvairi: rasinė ir seksualinė neapykanta, neapykanta kito tikėjimo žmonėms, neapykanta negalią turintiems žmonėms, neapykanta visiems, kas, herojaus požiūriu, nėra idealūs. O neapykantos sėkla išdygsta ir sukeroja pačioje artimiausioje aplinkoje – šeimoje.

    Pradžioje knygą skaičiau gan vangiai, tačiau veiksmui įsibėgėjus nebegalėjau sustoti, kol daruge su detektyve Kima išnarpliojau visas paslaptis. Nėra pats idealiausias detektyvas, tačiau tikrai neblogas. Tad, jei mėgstate detektyvus ir  turite laisvą pavakarę, ši knyga bus jums trumpalaikė pramoga, atotrūkis nuo dienos darbų.

BARBORLAUKIO DVARAS

Medžių alėja, vedanti į Barborlaukio dvarą, kurio taip ir neteko pamatyti

 Važinėdamos po Jonavos rajoną užmatėme tokio gražumo pavadinimo dvarą – Barborlaukis. Nutarėme užsukti. Sustojame prie tvoros, ant kurios kabo užrašas, kad tai privati valda, kad važiuoti draudžiama. Na gerai, suprantu, važiuoti draudžiama, bet užeiti juk niekas nedraudžia, šeimininkus palabinsime, istorijų pasiklausysime. Lipame iš automobilio ir drožiame senų medžių alėja. Tolumoje jau matosi ilgas medinis pastatas su kolonomis. Tačiau kur buvus, kur nebuvus priešais mus išdygsta moteris ir užstoja kelią: ,,Čia privati valda, eiti draudžiama." Mes bandome prisigerinti, aiškiname, kad tik aplink dvarą apsuksim, į vidų nesiprašysim ir dingsim iš kur atvykę. O ji atkerta: ,,Galite užsisakyti viešnagę, tada ir dvarą apžiūrėsite. Mudu su vyru daug darbo įdėjome, todėl nenorime, kad pašaliniai čia vaikščiotų". Žodžiu, dabartinė šeimininkė neprileido mūsų prie Barborlaukio, beliko internete į jį pasižvalgyti. Džiugu, kad ne visi naujieji dvarininkai uždaro dvarus nuo bendruomenės, džiugu, kad dar yra tokių, kurie prikėlę dvarą naujam gyvenimui, nepaverčia jų vien pramogų erdve.

Barborlaukio dvaro nuotrauka iš interneto

  Istoriniuose šaltiniuose dvaras vadinamas įvairiai: Barbarypolis, Baripolis, Barboriškės. Dvaro pavadinimas sudurtinis, kildinamas iš moteriško asmenvardžio Barbora. 1830 m. parapijos įrašuose minima, kad dvare gyvenanti bajoro Konstantino Dragato šeima ir jo mama Barbora, kurios garbei, matyt, ir buvo suteiktas dvarui toks vardas. Manoma, kad būtent šie bajorai įkūrė dvarą, nusipirkę dalį  vyskupui Juozapui Kosakovskiui priklausiusios Skarulių dvaro žemės.
   1838 m. dvarą perpirko bajoras Donatas Kolba, kuriam mirus dvaras atiteko jo dukrai Rožei Kolbaitei ir Kolbų giminei priklausė iki pat 1914 m. Tuo metu dvarvietėje stovėjo 3 pastatai, veikė Varpės upelį tvenkiantis vandens malūnas su gyvenamuoju pastatu ir svirnu. Po Pirmojo pasaulinio karo keletą kartų šeimininkus pakeitęs dvaras galiausiai 1931 m. dvarą įsigijo žinomas visuomenės veikėjas, lietuvybės skleidėjas Steponas Nasvytis. Nasvyčių šeima čia gyveno iki pat dvaro nacionalizavimo 1944 m. Stepono Nasvyčio dukrai pianistei Birutei Nasvytytei ištekėjus už prezidento Antano Smetonos sūnaus Juliaus, dvare nuolat lankydavosi prezidentas Antanas Smetona, kiti žymūs to meto politikai ir visuomenės veikėjai. Pasakojama, kad Prezidentą į Barborlaukio dvarą atlydėdavo 3-4 automobilių palyda. Dvare Prezidentas tradiciškai švęsdavo savo vardines, ilsėdavosi su šeima.
   1952 m. rugsėjo 1 d. Barborlaukio dvare pradėjo veikti pradinė mokykla. Klasės buvo įkurtos pirmajame aukšte, antrajame aukšte įrengti butai mokytojams. Iškėlus mokyklą dvaras buvo apleistas. Šiuo metu Barborlaukio dvaras priklauso Rasai ir Artūrui Remenčiams, jo teritorijoje vyksta įvairūs užsakomieji renginiai.

 

Šaltiniai:

KVR

Wikipedia

 AUTC

Barborlaukio dvaras 

APYTALAUKIO DVARAS

Apytalaukio dvaras

   Vos 5 kilometrai į šiaurę nuo Kėdainių, prie Nevėžio intako Alkupio įsikūrusi Apytalaukio gyvenvietė, manoma, viena seniausių gyvenviečių vidurio Lietuvoje, kurios pavadinimas rašytiniuose šaltiniuose minimas dar XIV a. Vietovės pavadinimas kildinamas iš upės vardo, mat seniau Alkupis, tekantis pro gyvenvietę, vadintas Talaukiu, todėl Apytalaukis reiškia vietovė apie Talaukį.  Nuo XV amžiaus rašytiniuose šaltiniuose jau minimas ir Apytalaukio dvaras. Iki XVII a. pradžios, kada tuometinis dvaro savininkas P. Šiukšta pasistatė pirmuosius mūrinius rūmus, šios žemės jau spėjo pabuvoti Karpių, Tiškevičių rankose. Vėliau, XIX a. viduryje, rūmai buvo perstatyti neorenesanso stiliumi tuometinių dvaro savininkų Zabielų. Būtent iš jų dvaras paveldėjo savo antrą pavadinimą – Zabielų dvaras.

 

 Rūmų fasadą puošia Zabielų giminės herbas ,,Topor"

 

   Neorenesansinį fasadą vainikavo triaukščiai šoniniai rizalitai, su parapetais, skulptūromis ir taisyklingo pusapskritimio formos langais. Virš prieangio buvo įrengtas balkonas, su stulpelių ir baliustradų turėklu, centrinį tūrį puošė simetriška trijų langų kompozicija, su neobarokiniu frontonu. Rūmuose vidus taip pat buvo labai puošnus - buvęs senovinis baldų komplektas 1900 metų Paryžiaus parodoje net laimėjęs aukso medalį. Dalis šių baldų dabar išsaugota ir eksponuojama Kėdainių krašto muziejuje.

Balkonas virš prieangio, šonuose – rizalitai

    Pirmojo pasaulinio karo metais Apytalaukio dvaras nenukentėjo, o štai Antrojo pasaulinio karo metu rūmai buvo užimti vokiečių kariuomenės ir jai beatsitraukiant – susprogdinti. Sprogimas nugriovė daugiau nei pusę pastato. Dvaras buvo atstatytas tik 1952 m. Atstatytuose rūmuose įsikūrė globos namai, kurių pavadinimas ir priklausomybė buvo ne kartą keičiami, jie Apytalaukyje veikė beveik 60 m., o 2007 m. perkelti į Šlapaberžės kaimą. Tuomet dvaras buvo perduotas Kėdainių rajono savivaldybės žinion. 2018 m. Kėdainių rajono savivaldybė dvarą pagal panaudos sutartį sutvarkyti patikėjo VšĮ „Apytalaukis“. Deja, viskas, kas šiuo metu yra padaryta, tai užkalti langai ir durys, prie pagrindinio įėjimo pakabinta iškaba, jog tai valstybės saugomas architektūrinis paminklas ir perspėjimas, kad į vidų eiti pavojinga. Pastato kampuose matosi iškabintos stebėjimo kameros (tik nežinia, ar jos veikia), kurios všiek tiek atbaido pastatų niokotojus, todėl bent jau išorinė dvaro pastato būklė yra pusėtina.  Ko negalima pasakyti apie pastato vidų.

Dvaro viduje

  Pro vieną neužkaltą langą patenkame į vidų. Sienos, nudažytos mėlynais ir žaliais aliejiniais dažais, primena čia buvusią įstaigą. Patalpose tuščia ir nyku, neišliko nei vieno puošybos elemento - nėra nei sienų lipdybos, nei freskų, nei originalių grindų ar durų, gal tik laiptų turėklai mena buvusią dvaro prabangą. 

 

Neišliko ir originalių durų

 

 

Gal tik laiptų turėklai mena buvusią prabangą

 

   Nereikia ilgai žvalgytis, kad suprastum, jog viduje nieko įdomaus nepamatysime, kad visa dvaro rūmų didybė ir prabanga išliko tik nuotraukose. Pro neužkaltą langą vėl grįžtame į dvaro parką. Priešais rūmus išlikęs dekoratyvinis fontanas, kuriame vietoj vandens šiandien vėjas gainioja pernykščius lapus. 

Berniukas su gulbe

 

  Fontano viduryje stovi neobarokinė berniuko su gulbe skulptūra. Kiek padaužyta, bet vis dar puošni. Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara.  

Skulptūrą nuo didesnio sužalojimo saugo lentų užtvara

    Į pietryčius nuo rūmų įrengti keli tvenkiniai, kurie vis dar džiugina Apytalaukio gyventojus. Šalia tvenkinių stovi apvalus pastatas, ant kurio stogo špilio nutupdyta gervė (gulbė?). Šio pastato paskirties sužinoti nepavyko, nors jis tikriausiai taip pat priklauso Apytalaukio dvaro kompleksui.

Pastatas be aiškios paskirties 

Šaltiniai:

KVR
Pamiršta.lt
Pamatyk Lietuvoje.lt

VAITKUŠKIO DVARAS

aip ir visi dvarai, šis taip pat turėjo ne vieną šeimininką. Manoma, kad vieno iš pirmųjų žemių šeimininkų pavardė buvo Vaitkus, nuo ko ir kilo pats pavadinimas. Apie 1550 m. Vaitkuškį įsigijo Skorulskių šeima, kuri intensyviai plėtė valdas, supirkdama žemės plotus ir ežerus aplink.

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

   Visai šalia Ukmergės,  Šventosios slėnio viršutinės terasos pakraštyje yra toks Vaitkuškio dvaras. Mums pasukus link dvaro ir lietus nustoja lijęs, nors prieš kelias minutes pylė lyg iš kibiro. Smagu, galėsime ramiai pasivaikščioti. 

 

Buvusios oranžerijos sienos

 

  Pirmiausia dvaro teritorijoje pastebime baltą palapinę ir aplink ją susibūrusius žmones. Gal koks renginys? – einame link jų. Dar nepasiekus palapinės mus pasitinka vyras ir prisistato Gintaru, dvaro savininku, bei pasiūlo užeiti į bokštą ir plačiai atveria duris. Vyras pasakoja, kad vienas pirmųjų šioje vietovėje šeimininkavo dvarininkas Vaitkus, nuo kurio pavardės ir kilo pavadinimas. Tiksliai nežinoma, kada pastatyti pirmieji Vaitkuškio dvaro rūmai, tačiau 1764 m. dvarą įsigijo Mykolas Kosakovskis.

Taip atrodė dvaras XIX a.

  Dvaras ir jo apylinkės suklestėjo valdant Stanislovui Feliksui Kosakovskiui, kuris buvo išsilavinęs, naujovėmis besidomintis žmogus, mėgo teatrą. Po jo mirties dvarą paveldėjo Stanislovas Kazimieras Kosakovskis, turėjęs pomėgį fotografuoti. Dvare įkūrė fotoateljė ir fotografijos laboratoriją. Nors fotoateljė “Vaitkuškis” veikė tik dešimtmetį, nuo 1894 iki 1905 m., buvo padaryta apie 8 tūkst. fotografijų. Jo fotografijose įamžintos Kosakovskių šeimos buities ir švenčių akimirkos, dvaro interjeras, apylinkės ir jų gyventpjai. Vėliau dvaras atiteko Janui Eustachijui Kosakovskiui, bet jį valdė Eustachijaus motina Zofija Bover de Saint Clair-Kosakovskienė. Po jos mirties dvare daugiau niekas nesilankė. 1926 m. rūmų patalpose buvo įrengta našlaičių prieglauda. 1939 m. – apgyvendinti internuoti Lenkijos kareiviai. 1940 m. sovietų valdžia dvarą nacionalizavo. 1941 m. naciai čia įkūrė getą žydams. Po karo likęs be šeimininkų, dvaras sparčiai nyko ir išliko tik rūmų bokštas ir oranžerijos fragmentas.

Rūmų bokštas

   Paskutiniais metais paveldu rūpinosi Pavelas Šanaica-Kosakovskis, tačiau vėliau nutarė jį parduoti. O mes jį su žmona ir nusipirkome – šypsosi vyras.

Rūmų bokšto viduje

Skaitykite daugiau: https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vaitkuskio-dvaras-spalvinga-istorija-ir-sudetinga-nudiena-642-1014902?copied

  Seniau šiame bokšte buvo grafo miegamasis – atveria dar vienas duris Gintaras – dabar čia eksponuojami baldai, didžiąja dalimi surinkti bendradarbiaujant su Kosakovskių institutu. Ir išties, kambarys pilnas įvairių XIX a. pabaigos - XX a. pradžios baldų, fotografijų, įvairių niekučių.
  Ateityje norėčiau čia įrengti erdvę parodoms, atkurti bokšto kuorus bei plokščią stogą, padaryti atskirą įėjimą, kad svečiai galėtų gerti kavą ir mėgautis apylinkių vaizdu, įsitaisę pačiame bokšto viršuje – atvirauja vyras. Beje, ir šiuo metu veikia Ukmergės keramikos meistrų paroda, kurią galima drąsiai apžiūrėti. Lipame laiptais į antrą aukštą, kur nedidelėje (kol kas) erdvėje eksponuojami keliasdešimt keramikos darbų.

Vienas iš parodos eksponatų

    Apžiūrėję parodą leidžiamės žemyn ir patenkame dar į vieną patalpą, nuostabiai gražų skliautuotą pusrūsį. Čia kažkada, matyt, buvo pastato šildymo krosnis, teikianti šilumą visam bokštui.

Bokšto pusrūsis

  Išlipę iš rūsio esame kviečiamos paskanauti spurgų, keptų pagal senąjį Kosakovskių receptą. Dvaro savininkas jau savo valdas rodė kitiems naujai atvykusiems lankytojams, o mes nuskubėjome į baltąją  palapinę skanauti spurgų, kuriomis vaišino dvarininko Gintaro draugas. Apgailestauju, tačiau sugedo kavos aparatas, tad spurgas be kavos teks ragauti – pasiskundė vyras. Nieko, skanios spurgos ir be kavos skanios – nuraminome jį, į burną kimšdamos riebias ir saldžias Kosakovskių spurgas. Kavos išgersime kitą kartą!

Aš, dvaro šeimininkas Gintaras (su kepurėle) ir draugas, spurgų pardavėjas

   Apsispurginę iki negaliu, vietą baltoje palapinėje užleidžiame kitiems smaližiams, o pačios einame pasižvalgyti po dvaro teritoriją, pasigrožėti senais medžiais bei Stanislovo Kazimiero Kosakovskio darytų nuotraukų kopijomis, patalpintomis ant oranžerijos sienų.

     Žinia, turint tokius šeimininkus, dvaras bus toliau puoselėjamas, tačiau netaps komerciniu objektu ir liks atviras ne tik smalsuoliams bet ir menininkams. To įrodymas – 2022 m. pasirodžiusi Ryčio Sabo knyga ,,Drakono uodega", kurios vienas veikėjų yra Gintaras, o veiksmas vyksta, be abejonės, Vaitkuškio dvare.

      Esu tikra, jei jau kartą užsukai į šį dvarą, užsuksi dar ir dar!

Šaltiniai:
dvarininkas Gintaras :)

Wikipedia
15 min.
Ukmergės žinios
Facebook

ANAVILIO DVARAS

   Anavilio dvaras – dvaras, esantis Anavilyje (Vilniaus rajone) apie 1 km į vakarus nuo Paberžės. Rūmai baltuoja nuo kelio tarsi kviesdami apsilankyti. Užsukame. Aišku, mūsų čia niekas nepasitinka, teks savarankiškai pasivaikščioti.

Dvaro fasadas

   Tačiau iš dvaro, pro atvirus langus sklinda tyli muzika. Prisiartiname, bet žmonių nesimato. Ant palangės stovi senoviškas žalvarinis indas emaliuotomis rankenėlėmis, viduje matosi stalas, kėdės. Gal čia koks restoranas? Einame aplinkui, juk nesibrausi pro langus. 

Puodas ant palangės

 

  Kitame pastato gale pastebime vyruką kažką maišantį, gal cementą. Bent viena gyva dvasia, pašnekinsim. Jis mielai įsitraukia į kalbas ir papasakoja, kad Anavilio dvaras prieškaryje vadinosi „Anovil”. Nuo XVIII a. pradžios priklausė Jelinskių šeimai ir būdavo perduodamas iš karto į kartą. Šeimai priklausė ir šalia esantis Glitiškių dvaras (https://sniegena.blogspot.com/2021/07/glitiskiu-dvaras.html), o Anavilio dvaras kaip kraitis buvo perduotas valdyti dukrai Annai, kuri ištekėjo už žydo Herdmano. 1940 metais,užėjus rusams, Herdmanai ir Jelinskiai išvyko į Lenkiją, tačiau besitraukdami iš šalies Anavilio dvaro teritorijoje kažką užkasė... Girdėjęs ne vieną istoriją, kad, praėjus daugeliui metų, lobis buvo rastas, o gal ir ne, – šypsosi pašnekovas. Tarybiniais metais dvare buvo įrengta tarybinio ūkio kontora, kuri, pastačius naują pastatą, išsikėlė į štai į aną namą – rodo pirštu į kitoje kelio pusėje boluojantį dviaukštį – o dvarą atidavė gyventi darbininkams. Tačiau dvaras per kelis bendrabučio metus sunyko, todėl gyventojai buvo iškraustyti ir kontora sugrįžo į dvarą.

Pro langą

 

   Klausiame, kas dabartiniai dvaro savininkai? Paaiškina, kad dvarą dabar dalinasi du savininkai. Sakom, tai jūs tvarkote vieną dvaro pusę, o kaip gi kita? Ai, numoja ranka, aš tai susitvarkysiu pamažu, o štai kaimynas tai nieko nedaro, jo pusė palengva sugrius, jei taip ir toliau. Taip supratome besišnekučiuojančios su vienu iš savininkų. Palinkime greit sutvarkyti dvarą ir neužverti jo smalsuoliams. Pažadėjo, o kaip bus, pažiūrėsim.

Dvaras nuo kelio pusės

  Yra žinių, kad dvaras iki XIX a. vidurio buvo medinis, tačiau vėliau perstatytas į mūrinį. Pagal 1905 metų pajamų inventorizacinę bylą dvarui priklausė 5-7 aplinkiniai kaimai, kuriuose gyveno apie 300 žmonių. Tiesiogiai dvare dirbo 15 darbuotojų.

  Pagrindines pajamas dvaras gaudavo iš žemdirbystės ir gyvulininkystės. Kaip tuo metu buvo įprasta, turėjo karčemą, degtinės varymo fabrikėlį. Iš kitų dvarų išsiskyrė tuo, kad visais laikais, net „nepritekliaus metais“ – klestėjo. Iki šių dienų išlikę svirnas, kumetynas, keli gyvenamieji namai. Jei dvaras pamažu tvarkomas, tai kiti pastatai griūna pagauti laiko tėkmės ir, kaip sakė mūsų pašnekovas, nelabai verta juos tvarkyti, paprasčiau bus nugriauti.

Dvaro kiemas su ūkiniais pastatais

 

 

 

 

 

Šaltiniai:

Wikipedia

KVR