Viršelis. Mads Peder Nordbo Ledynų alsavimas (Pigen uden hud), leidykla Baltos lankos, 2020 m., iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, 400 psl.
Apie knygą. Netoli Grenlandijos sostinės Nūko randama istorinio senojo skandinavo mumija. Įvykio aprašyti išsiunčiamas vietinio laikraščio žurnalistas Metju Keivas. Dar kelios nuotraukos, ekspertų patvirtinimas, – ir sensacinga žinia apskries visą pasaulį. Tačiau ekspertų komanda, nuvykusi į įvykio vietą, randa ne mumiją, o ją pernakt saugojusio policininko lavoną. Perpjautas nuo tarpkojo iki krūtinės, išdraskytais, aplink išdrabstytais viduriais. Išdarinėtas dar gyvas.
Negalėdamas atsispirti makabriškam vaizdui, Metju nenorom įsitraukia į bylos tyrimą, tačiau netrukus pajunta, kad negali pasitikėti net pačiais artimiausiais žmonėmis, o policija akivaizdžiai kažką dangsto. Ir tik sutikęs neseniai iš kalėjimo paleistą jauną inuitę Tuparnak, Metju supranta, kiek daug visko slypi šioje istorijoje... ir kaip brangiai jiems teks sumokėti už tai, kad sužinotų tiesą.
Mads Peder Nordbo (g. 1970) – kriminalinių romanų autorius. Pietų Danijos ir Stokholmo universitetuose studijavo filologiją, komunikaciją ir filosofiją. Jau kelerius metus gyvena Grenlandijoje, Nūke, – mieste, kur vyksta pagrindinis romano „Ledynų alsavimas" veiksmas. Šis romanas – pirma knygų serijos „Grenlandijos bylos" dalis.
Mano nuomonė. Knyga prasideda pribloškiančiu atradimu, tęsiasi kaip mistinis detektyvas, o pabaigoje susiveda į keršto istoriją. Detektyvas būtų kaip detektyvas, nelabai kuo stebinantis ar ypatingas, jei ne veiksmo vieta, mažai pažįstama, bent jau man, Grenlandija. Įdomiausia buvo skaityti apie Grenlandijos gamtą, vietinių gyventojų buitį ir papročius. O paslaptingiausias personažas – inuitė Tuparnak. Inuitais vadinami Arkties tautų žmonės, panašūs savo kalba ir papročiais (inu.: ᐃᓄᐃᑦ – „žmonės“). Tuparnak charakteris, jos istorija, jos gyvenimo būdas knygai suteikia gerokai daugiau patrauklumo, nei pagrindinis herojus Metju Keivas. Pastarasis kažkoks pasimetęs, kiek nuobodokas, tačiau tai tik pirmoji jo byla. Reikia tikėtis, kad autorius kitose ,,Grenlandijos bylose" Metju suteiks daugiau spalvingumo ir jis taps pasakojamos istorijos ašimi.
Dar vienas pastebėjimas, knygoje labai daug keiksmažodžių ir visi jie mongolų-totorių palikimas. Suintrigavo, ar tikrai danai (grenlandai) keikiasi kaip slavai? O gal turi savų stiprių žodelių? Teks pasidomėti :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą