Olivier Truc Paskutinis lapis

   Vienas sakinys. Šaltis kaip ir naktis, atima protą, pažadina siaubingas šmėklas (71 p.)

  Oficialus pristatymas. Olivier Truc Paskutinis lapis (Le dernier Lapon), leidykla Briedis, 2017 m., 440 p. Olivier Truc'as gimė 1964 m. Dax mieste, Prancūzijoje. Nuo 1986 metų dirba žurnalistu. Nuo 1994 metų gyvena Stokholme – yra dienraščio „Le Monde“ korespondentas Šiaurės ir Baltijos šalims. Taip pat kuria dokumentinius filmus. Literatūriniai keliai į Laplandiją jį nuvedė dėka darbo.  „Atvykau čia kaip žurnalistas, nes rengiau reportažą apie elnių augintojų ir vietos valstiečių konfliktą“, – pasakojo autorius. Konfliktas virto teisminiu procesu, ginčo priežastis – teisės į žemę. "Ši byla buvo ypatinga, nes supriešino švedus su suomiais. Ji buvo apipinta ir diskriminacija. Byla gali pasirodyti banali, tačiau klausimai buvo keliami rimti", – sakė O.Truc'as. Apie šį konfliktą rašytojas ir rengė reportažą. Taip literatūrinė Laplandija buvo atrasta. Išsamesnis interviu su rašytojų 15 min.   „Paskutinis lapis“ yra debiutinis autoriaus detektyvas, už kurį jis pelnė daugybę Prancūzijos ir tarptautinių apdovanojimų.

    Siužetas. Keturiasdešimt dienų Laplandiją gaubia poliarinė naktis. Prieš pat patekant saulei pavagiamas po ilgo laiko pirmą kartą j lapių žemes grąžintas tradicinis šamano būgnas. Jo vertė vietos gyventojams neįkainojama – lapių protėviai, pasitelkę būgno galias, galėjo kalbėti su mirusiaisiais ir gydyti. 

 Netrukus elnių augintojai praranda vieną iš saviškių. Nužudytas atsiskyrėlis Matisas, jo ausys nupjautos ir pažymėtos įkarpomis – taip, kaip regione tradiciškai žymimi elniai. Matisas vienintelis žinojo būgno istoriją... Atoki ir rami Laplandija tampa konfliktų, pykčio ir paslapčių žeme. Šią sudėtingą bylą imasi tirti ir Elnių policijos pareigūnai lapis Klemetas Nangas ir jaunoji jo porininkė Nina Nansen. Lapiai sunerimę – gal tai protėvių prakeiksmas? Kokias elnių augintojų ir jų priešų paslaptis sužinos Klemetas ir Nina?
Neįtikėtinas gamtos grožis ir įtaigūs veikėjai atskleidžia prieštaravimų kupiną pasaulį – beribes šiuolaikinio gyvenimo galimybes ir tradicinę tautą, kovojančią už savo kultūros išsaugojimą. Tai kvapą gniaužiantis trileris, kurio autorius - žmogus, puikiai pažįstantis tuos kraštus.

Mano nuomonė. Skandinaviškas detektyvas, tai žodžių junginys, kuris kuris patraukia mano dėmesį. Šiuokart buvo keista, kad skandinavišką detektyvą pristato prancūzas. Tik peržvelgus rašytojo biografiją, tampa aišku, kodėl jis ėmėsi skandinaviškos tematikos. Apie lapių (samių) gyvenimą žinau labai mažai: Laplandija, daug sniego, šalta, Joulupukki, elniai, šiaurės pašvaistė. Čia žinios ir baigiasi.  Olivier Truc knyga leido plačiau pažvelgti į mažos šiaurės tautelės, besiverčiančios elnių auginimu, gyvenimą. Sausio mėnuo, diena Laplandijoje tetrunka kelias valandas. Visa kita - tamsa ir stingdantis šaltis. Tokioje aplinkoje dirba Elnių policija, sprendžianti ginčus, kylančius tarp elnių augintojų (nustebau, kad yra tokia policija). Tačiau vieną dieną pavagiamas labai retas lapių būgnas, o kitą dieną keistomis aplinkybėmis nužudomas lapis. Palengva įvykiai įsisiūbuoja, siužetas apipinamas legendomis ir joikų dainavimu. O kiekviena legenda ar daina, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą, visada turi realų pagrindą...
   Įdomi, įtraukianti ir informatyvi istorija. Man patiko. Nesakau, kad būtina perskaityti, tačiau tokio pobūdžio detektyvo dar nesu skaičiusi.
 Įvertinimas. 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti)

Šildanti čili sriuba

Įpusėjus žiemai, kai lauke spaudžia šaltukas ir sniegas balta paklode dengia žemę, taip ir norisi lėkti laukais, daryti sniego angelus, paslidinėti nuo kalniuko ar pastatyti sniego senį (arba bobą, o gal net abu). O po tokių pramogų, išalkusiam ir kiek sušlapusiam, gera grįžti namo, kur ant stalo garuoja puodas karštos, aštrios sriubos.
Tokią šildančią ir gerą nuotaiką suteikiančią sriubytę aš gaminu jau ne pirma žiema, tik iki šiol nesidalinau jos receptu. Tradiciškai vadinu ją čili sriuba, nors, nemanau, kad tai būtent ta, visiems gerai žinoma, čili sriuba. Sakykime, tai improvizacija čili sriubos tema.
Šiai čili improvizacijai reikės:
0,5 kg maltos mėsos (jautienos ar neriebios kiaulienos);
1 svogūno;
5-6 skiltelių česnako (gali būti ir daugiau, jei mėgstate);
1 pusės litro stiklainio konservuotų pupelių pomidorų padaže;
1 nedidelės skardinės (420 g)
konservuotų smulkintų pomidorų savo sultyse;
čili pipiriuko (šviežio arba džiovinto);
druskos, malto pipiro;
stiklinės sultinio (aš naudoju daržovių sultinio kubelius);
saujelės tarkuoto kieto sūrios (parmezano, Džiugo ar pan.).
Džiugina ir tai, kad šią sriubą išsivirti itin paprasta. Maltą mėsą reikia apkepti. Labai smarkiai apkepti, gal, sakyčiau, net šiek tiek sukepinti. Baigiant kepti padruskinti ir papipirinti.
 Tada palikti atšalti.
Susmulkintą svogūną taip pat reikia apkepti šlakelyje aliejaus.
Atvėsusią mėsą reikia permalti mėsmale. Aišku, galima ir nemalti, tačiau tada sriuba nebus vientisos konsistencijos, bus su mėsos gumuliukais.
Permaltą mėsą, keptus svogūnus, konservuotas pupeles ir pomidorus sukrėsti į puodą.
Viską išmaišyti ir užkaisti. Užvirus sudėti išspaustas česnako skilteles ir čili pipirą. Supilti sultinį ir nuolat maišant pavirti kokias 10 min. Paragauti ir pagardinti druska, pipirais
ar kitais prieskoniais, jei manote, kad skonis nėra toks išraiškingas, kokio jūs norėjote. Jei jums atrodo, kad sriuba per tiršta, galite ją atskiesti dar šlakeliu sultinio arba pomidorų sulčių. Tačiau atkreipiu dėmesį, jog ši sriuba ir turi būti tiršta, neatskieskite itin smarkiai.
Išpilsčius karštą sriubą į lėkštes, ant viršaus užberkite saujelę tarkuoto sūrio. Patiekite su skrudinto batono riekele.

Jessie Burton Miniatiūristas

Vienas sakinys. ,,Kiekviena moteris yra savo gyvenimo architektė." 84 p.

Oficialus pristatymas. Jessie Burton  Miniatiūristas (The Miniaturist), iš anglų k. vertė Marius Tauba ir Emilija Ferdmanaitė; Vilnius: Baltos lankos,  2016 m., 415 p.

     Vieną 1686-ųjų rudens dieną aštuoniolikmetė Nela pasibeldžia į prabangaus namo duris turtingiausiame Amsterdamo kvartale. Po trumpos tuoktuvių ceremonijos, įvykusios prieš mėnesį, ji atkeliavo iš kaimo, kad pradėtų naują gyvenimą kaip garsaus pirklio Johaneso Branto žmona. Nors buvo laukiama, niekas neskuba jai atidaryti durų...
Johanesas pasirodo tik vėliau ir dovanoja jai ekstravagantišką vedybų dovaną – spintelės dydžio tikslią jų namo kopiją. O įrengti ją imasi paslaptingasis Miniatiūristas. Netrukus išaiškėja, kad mažyčiai jo kūrinėliai pačiais netikėčiausiais būdais atkartoja tai, kas vyksta didžiajame name ir, rodosi, geba atskleisti ateitį.
Ar Miniatiūristas laiko namo gyventojų likimą savo rankose? Ar Nelai lemta tapti jų gelbėtoja ar žlugimo architekte?
Šis nuostabus, pilnas įtampos, keliomis literatūros premijomis apdovanotas kūrinys – tai didinga meilės ir apsėdimo, išdavystės ir atpildo, tiesos ir iliuzijos istorija. „Company Pictures" pagal šį romaną Didžiojoje Britanijoje sukurtas mini serialas.

     Jessie Burton gimė 1982 m. Londone, studijavo Oksfordo universitete ir Karališkojoje centrinėje kalbos ir dramos mokykloje. Devynerius metus iki savo debiutinio romano "Miniatiūristas", sulaukusio didžiulės sėkmės, dirbo aktore. Šis kūrinys išverstas daugiau kaip į 30 kalbų. Antras į lietuvių kalbą išverstas šios autorės romanas ,,Mūza".
  Mano nuomonė. Šių metų pradžia - skaitymo norų pildymas. Knyga ,,Miniatiūristas"  į mano norų sąrašą įtraukta jau daugiau kaip metai, tačiau niekad jos nerasdavau bibliotekoje.  Ir štai ji mano  rankose. Skaitau ir matau vaizdinius, lyg žiūrėčiau į Van Deiko (Van Dyck) paveikslus. Arba prisimenu viduramžių Amsterdamo vaizdus, matytus Amsterdamo vaškinių figūrų muziejuje. Viskas labai realu, veiksmas rutuliojasi lėtai, tačiau veiksmo, paradoksalu, daug: šnabždesiai, nutylėjimai, žingsniai naktyje, nugirstų sakinių nuotrupos, pro rakto skylutę pamatyti vaizdai, miestelėnų apkalbos, monetų žvangesys ir paslaptingas lėlių namas - tai aplinka, kurioje atsiduria pagrindinė knygos herojė Nela. ,,Šitas lėlių namas iš tikrųjų buvo dėmesiui atitraukti. Tiek daug įvyko, kol žiūrėjau kitur"- sako Nela.  Tą patį galima pasakyti ir apie skaitytoją. Lėlių namas užliūliuoja dėmesį, lauki mistikos, nepaaiškinamų įvykių ir paslapčių, o tuo tarpu gyvenimas eina savo keliu - neapykantą keičia meilė, draugystė virsta išdavyste, realybė susipina su iliuzija. Gražiai, įtaigiai autorės sudėlioti žodžiai nuteikia maloniam skaitymui. Kaip pastebi Nela: ,,Gyvenimas čia iš tiesų aukštyn kojom - atrodo blogai, tačiau viskas šviesu". Ši frazė galėtų būti knygos moto.

Įvertinimas. 3  (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti)

Gyles Brandreth Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje

Vienas sakinys. Jauni vyrai nori būti ištikimi, bet nebūna, seniai nori būti neištikimi, bet negali. Štai ir viskas. 148 p.

Oficialus pristatymas. Gyles Brandreth  Oskaras Vaildas ir žmogžudystės žvakių šviesoje (Oscar Wilde and the Candlelight Murders), leidykla Tyto alba, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Rūta Tumėnaitė, 364 p.

Gyles Brandreth (gimė 1948 m. Wuppertal miestelyje Vokietijoje) - žymus anglų žurnalistas, rašytojas, scenaristas, teatro ir televizijos prodiuseris, daugelio radijo laidų vedėjas, politikas (1992–1997 m. parlamento atstovas, Johno Majoro vyriausybės narys). Autorius – labai populiarus Didžiojoje Britanijoje; puikus oratorius, aštrialiežuvis intelektualas Gyles Brandreth yra kalbinęs žymiausių pasaulio žmonių (tarp jų – ir karalienę Elžbietą II) ir parašęs keletą biografinių knygų apie karališkosios šeimos narius. Be to, jis – buvęs „Monopolio“ žaidimo Europos čempionas ir „Teddy bear“ muziejaus įkūrėjas.

  Autorius nuo vaikystės žavėjosi Oskaru Vaildu ir Artūru Konanu Doiliu. Sužinojęs, kad abu garsieji XIX a. visuomenės ir literatūros veikėjai iš tiesų buvo susitikę ir gal netgi draugavo, jis nusprendė sukurti paslaptimi alsuojančių detektyvinių romanų seriją, kurioje Vaildas ir Konanas Doilis žmogžudystes tiria drauge.

   Pirmoji paslaptimi alsuojančių detektyvinių romanų serijos knyga, kurioje Oskaras Vaildas ir Konanas Doilis žmogžudystes tiria drauge. Padedamas detektyvų autoriaus Artūro Konano Doilio, knygos autorius – Gyles Brandreth vedžioja skaitytoją po Viktorijos laikų salonus ir bohemišką demimondo aplinką.

Skaitydami šia knygą susidarysite sodrų ir tikrovišką nuostabios epochos, kurioje jie gyveno, portretą – tai buvo Džeko Skerdiko, karalienės Viktorijos ir Marko Tveno epocha. „Oskaras Vaildas ir žmogžudystė žvakių šviesoje“– ne tik detektyvinė istorija, bet ir kelionė į rašytojo pasaulį, rafinuotą fin de siecle Londoną ir Paryžių, kur niekuomet nežinai, kas nutiko iš tikrųjų, o kas – tik kūrėjo fantazijos vaisius. Ši knyga yra tarsi galvosūkis – visos mįslės detalės susijungia pabaigoje ir tik tada išaiškinamas žudikas.

  Mano nuomonė. Rafinuota, stilinga detektyvinė istorija, kurios veiksmas nukelia į XIX a. pabaigos Londono ir Paryžiaus salonus, kuriuose renkasi netradicinių pažiūrų meno, literatūros korifėjai ir šiaip turtingi žmonės. Kalbos sukasi apie šį bei tą, arba apie nieką, o gal apie meną. Grgraikiškos meilės malonumai bei pavydo scenos. Štai tokį pasaulį skaitytojui Oskaro Vaildo ir Artūro Konano Doilio akimis parodo rašytojas. Čia net žmogžudystė įvykdyta rafinuotai ir steriliai.
   Lėtas, mėgaujantis kiekvienu parašytu žodžiu, skaitymas - štai kokia pagrindinė šio romano teigiama savybė. Jei įsivaizduojate vakarą prie židinio su knyga, būtent ši knyga tam tinkamiausia. Na, gal dar detektyvai apie Šerloką Holmsą...

Įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).

Vyniotinis su kalakutienos faršu

    Kai tingisi gaminti kažką sudėtinga, vyniotinis su kalakutienos faršu - tikras išsigelbėjimas. Skanu, sotu ir, svarbiausia, greita. Jau buvau primiršusi šį receptą, tačiau atmintį atgaivino www.sonatinos-receptai.lt.


 

   Reikia:
1 pakelio šaldytos sluoksniuotos (bemielės) tešlos;
400 g kalakutienos faršo (arba sumaltos kalakuto mėsos);
1 svogūnas;
2-3 skiltelės česnako;
1 v. š. sojos padažo;
3 v. š.  sweet chili padažo;
1 a. š. kario miltelių;
1 a. š. imbiero miltelių arba šviežio tarkuoto imbiero;
5 v. š. džiūvėsėlių;
2 kiaušinių;
sezamo sėklų pabarstymui (nebūtina);
druskos, pipirų, aliejaus kepimui. 

       Susmulkiname svogūnus ir česnaką, pakepiname nedideliame kiekyje aliejaus. Į beriame kario ir imbiero miltelius, sumaišome ir dar minutėlę pakepiname. Į faršą supilame čili padažą (sweet chili), sojos padažą, pravėsusius svogūnus ir česnakus, įmušame 1  kiaušinį. Pagal skonį suberiame druską ir pipirus. Viską gerai išmaišome. Tuomet įberiame 5 valgomuosius šaukštus džiūvėsėlių ir dar kartą išmaišome.

   Tešlos lakštus šiek tiek pakočiojame, ant jų uždedame mėsą, tolygiai paskirstome ir susukame kaip vyniotinį. Kepinį aptepame plaktu kiaušiniu ir apibarstome sezamo sėklomis. Orkaitę įkaitiname iki 200 laipsnių, skardą patepame aliejumi ir sudedame vyniotinius. Kepame apie 40-50 min.

   Valgome tiek šiltą, tiek šaltą. Atvirai, tai šaltas man net skanesnis.

Auksaspalvė dorada, kepta orkaitėje

   Iki šiol nesu ragavusi auksaspalvių doradų, tačiau jau kuris laikas mano žvilgsnį parduotuvėje traukia ši vandenų gražuolė. Nusprendžiau - arba šiandien, arba niekada ir nusipirkau dvi žuveles. Auksaspalvė dorada (dar vadinama auksaspalviu sparu) nuo seno buvo auginamos pakrančių lagūnose ir sūroko vandens tvenkiniuose – ypač sūriosiose šiaurės Italijos lagūnose ir aplink pietų Ispanijos upių žiotis esančiose šlapžemėse. Tačiau XX a. devintajame dešimtmetyje pavyko pasiekti, kad auksaspalvės dorados imtų daugintis nelaisvėje, ir buvo imtasi intensyviojo jų auginimo – ypač jūroje panardintose varžose. Auksaspalvės dorados, taip vadinamos dėl auksinės galvos spalvos, tapo viena iš pagrindinių Europoje auginamų žuvų rūšių. Ši žuvis išsiskiria tuo, kad yra itin liesa (100 g yra tik 87 kcal ir tik 1,8 g riebalų), turi daug amino rūgščių, fosforo, kalcio, geležies  ir kitokio gėrio bei yra idealus baltymų šaltinis. O šauniausia jos savybė yra ta, kad ji labai lengvai paruošiama ir yra itin skani :)
    Pasiraitojame rankoves ir imamės darbo.


Taip atrodo žuvytė paruošta kepti

      Žuvis (kaip minėjau, aš turėjau dvi žuvis po 400 g) nuskutame, išimame vidurius ir gerai išplauname. Įtriname druska ir pipirais bei paliekame kuriam laikui. Pasiruošiame kitus ingredientus:
     skiltelėmis supjaustome 1 citriną;
     smulkiai sukapojame saują šviežių petražolių;
     peiliu sutraiškome 2 skilteles česnako.
     Paimame 60 g sviesto su žolelėmis (aš perku iš Lidl), viename žuvų šone padarome po tris įpjovas ir į jas įdedame po gabalėlį sviesto. Likusį sviestą, petražoles ir česnaką sukišame į žuvų pilvukus. Žuvis sudedame į aliejumi pateptą skardą ir apklojame citrinų skiltelėmis. Jei liko citrinos, jos sultis išspaudžiame ant žuvų.
     Paruoštas žuvis įdedame į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame 30-40 min.
     Išverdame ryžius ir, žuviai baigiant kepti, juos sudedame į skardą.  Labai skanu, nes ryžiai prisigeria išsilydžiusio sviesto su žolelėmis.
      

Skanių ir gardžių pietų!

 

Maria Duenas Laiko gijos

Vienas sakinys. Ant galinės sėdynės nematomas, tačiau visai greta tarp mudviejų atsirado dar vienas keleivis - įtarumas (539 p.)

Oficialius pristatymas. María Dueñas  Laiko gijos (El tiempo entre costuras), leidykla Alma littera, 2014 m., iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė, 584 p.
  María Dueñas  Vinuesa (gimė Puertollano, 1964 m.) ispanų rašytoja, anglų kalbos ir literatūros profesorė, neregėtą pasisekimą pelniusi romanu „Laiko gijos“, kuris lyginamas su tokiais kūriniais kaip „Vėjo nublokšti“ ar „Kasablanka“. Romanas patraukia netikėtu siužetu įdomių istorinių aplinkybių fone bei viską nušluojančia meile. Ne veltui autorė vadinama ispanų literatūros cunamiu, jos knyga buvo išversta į beveik 30 pasaulio kalbų, pateko į perkamiausių knygų sąrašą, Ispanijoje ši knyga išleista 46 kartus, pagal ją sukurtas TV serialas.
    Pagrindinė romano veikėja Sira Kiroga, jauna siuvėja iš Madrido, beprotiškai įsimyli menkai pažįstamą vyriškį, išvyksta iš Ispanijos palikdama dorą sužadėtinį ir motiną. Maroke jie pradeda naują gyvenimą – kupiną netikėtų pažinčių, prabangaus gyvenimo ir tamsių jo užkaborių. Apsvaigusi iš meilės Sira netrukus lieka apgauta ir pažeminta, be pinigų ir netekusi bet kokių iliuzijų. Tačiau gyvenimas Sirai pamėtėja rizikingą galimybę. Ji atidaro madų ateljė, itin vertinamą aukštų pareigūnų, jų žmonų ir meilužių. Su viena jų, užsienio reikalų ministro Franko diktatūros metu meiluže Rozalinda Foks, Sira užmezga itin artimą draugystę. Svaiginančios pažintys su politikos aukštuomene Sirą įtraukia į pražūtingą avantiūrą — madų ateljė tampa tik priedanga kitokiai veiklai...
Mano nuomonė. Kaip teisingai pastebėjo Karolina Paukštė savo atsiliepime apie knygą: ,,Net ir geriausia knyga, patekusi ne tam skaitytojui, virsta nieko verta." Paskaitinėjusi skaitytojų atsiliepimus apie šią knygą buvau gan skeptiškai nusiteikusi - nepatiks. Tačiau puikus draugės atsiliepimas apie ją (knygą) privertė ,,Laiko gijas" paimti į rankas. Skepticizmas lydėjo tik keliasdešimt puslapių, o kuo toliau skaičiau, tuo labiau ji mane įtraukė savo grakščiai banguojančiu pasakojimu, išskirtine, tikrų istorinių įvykių fone besirutuliojančia istorija. Kūrinys, kaip sakoma, daugiau pritaikytas moteriškai auditorijai: meilė, išdavystė, lengva nostalgija. Tačiau istorinis fonas bei realios istorinės asmenybės patrauks ir vyriškosios auditorijos dėmesį. Man pačiai buvo itin įdomu skaityti istorinius faktus - ne kartą lankiausi Ispanijoje, tačiau apie pilietinį karą bei Ispanijos protektoratą Maroke ne kaži ką žinojau. Taigi, María Dueñas  romanas davė peno ne tik romantikos ištroškusiai mano sielai, bet ir užpildė spragas mano išsilavinime :) Priešingai nei daugeliui, man patiko knygos epilogas, kuriame aiškiai įvardintos realios istorinės asmenybės bei papasakotas jų tolimesnis likimas, na o išgalvotų knygos herojų gyvenimai nusidriekia keliomis gijomis, kuri jų priimtiniausia, sprendžia pats skaitytojas.
Įvertinimas 2 (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti).

Jo Nesbø Troškulys

Vienas sakinys. Žmonės liūdnai garsėja tuo, kad vis daro tas pačias klaidas, nors ir įgyja naujų žinių.

Oficialius pristatymas. Jo Nesbø  Troškulys  (Tørst), leidykla Baltos lankos, leidimo metai 1917, iš norvegų kalbos vertė Giedrė Rakauskaitė, 576 p.

     Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder". Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.

Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje. Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę...

   Jo Nesbo (norvegų: [juː nesbøː]), gimė 1960 m. kovo 29 d. Yra norvegų rašytojas, muzikantas, buvęs ekonomistas ir žurnalistas. Tiek Norvegijoje, tiek daugelyje užsienio šalių, tiek Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 36 milijonai Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys", tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys" paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.

Mano nuomonė. Šiuokart mano mylimukas Jo Nesbø  mane kiek nuvylė. Nedaug, tik šiek tiek. Jei ,,Sūnus", kad ir be Hūlės, buvo gerai ,,suręstas" detektyvas, tai ,,Troškulys" kėlė troškulį nuo kraujo ir brutalių scenų, o Haris Hūlė buvo kažkoks blankus ir varė nuobodulį.

   Iki pusės knygą skaičiau prisiversdama, tikėdamasi pagauti ,,kablį". Persiritus į knygos antrą pusę jau buvo aišku, kas tas ,,vampyristas" ir, paradoksalu, tačiau būtent antra knygos pusė buvo gerokai įdomesnė, daugiau veiksmo ir emocijos. Nors pabaiga, kaip čia geriau išsireiškus, labai jau superherojiška: Haris Hūlė surakintas, nuginkluotas, susirietęs ant automobilio sėdynės, tačiau sugeba įveikti nusikaltėlį ir iš ,,mūšio lauko" išeina nugalėtoju. Todėl akivaizdu, jog tai ne paskutinė knyga su Hariu Hūle.

   Skaitykite, visumoje neblogas detektyvas. O aš turiu prisipažinti, kad knygos ar filmai su vampyrais, ar bent užuomina į juos, man sukelia atmetimo reakciją ir nuobodulį. Tad negaliu labai objektyviai vertinti šios knygos :)

Įvertinimas. 2   (1 - neverta skaityti, 2 - gera, 3 - būtina perskaityti)

BLANES-TARAGONA-SIDGES

    Spalio 2 dienos rytas Blanes viešbutyje ,,Costa Brava" mus užklupo žvalias ir pailsėjusias. Lovose ilgai nesivartėme, nes laukė pusryčiai ir baseinas ant viešbučio stogo. Na, pusryčiai niekuo nenustebino: tradicinės bandelės, džemai, sūriai, kava/arbata ir pan. Pavalgėme, nusičiupome rankšluosčius ir ant stogo. Štai čia tai malonumas: šezlongai, skaisti rytinė saulytė, gaivus baseino vanduo ir Blanes panorama. Geriausia, ką gavome šiame viešbutyje, tai buvo 2 valandos murkimo ant stogo. Pasijutome tikros rytinės katės, besilepinančios atokaitoje. 

Rytinės saulės spinduliai bei gaivus baseino vanduo suteikė energijos visai dienai

Baseinas su Blanes panorama

    Gaila, bet dvi lepinimosi valandos pralėkė bematant, jau 11 val. turėjome palikti viešbutį. Susirinkome mantą iš kambario ir nupėdinome link mašinos. Keli posūkiai Blanes gatvėmis ir atsidūrėme prie miesto paplūdimio. Blanes nedidelis, vos 19 kv. km. pločio kurortas, kažkada buvęs žvejų kaimeliu. Manoma, kad pirmieji gyventojai čia įsikūrė 300 m. pr. Kr., o archeologai čia rastas namų liekanas datuoja I a. pr. Kr. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Blanes buvo paminėtas 1002 metais. Pradžioje gyvenvietė vadinosi Blandes, vėliau ją pervadino Blanes, manau, tam įtakos turėjo ir aristokratai Blanes, kuriems XII-XIV a. priklausė žemės šioje vietovėje. Tuo metu miesteliui buvo suteikta eilė privilegijų, kurių dėka šis plėtėsi ir stiprėjo. XVI a. miestelyje įsikūrė vienuoliai kapucinai. Buvo pastatytas vienuolynas, gyvenimas miestelyje tapo dar aktyvesnis. XVII a. Katalonijos sukilimo metu ("Guerra dels Segadors") Blanes praktiškai visiškai sudegė, liko tik vienas kitas pastatas, tačiau nepraėjus ir šimtui metų miestelis atsigavo, net ėmė plėstis. 1859 m. per miestelį buvo nutiestas geležinkelis, 1881 m. įvestas dujinis gatvių apšvietimas, o dar po aštuonių metų  miestelyje atsirado elektra. Tiesa, karo metais Blanes neišvengė bombardavimų, ir vėl dalis miestelio pastatų buvo sugriauta. Po karo Blanes ėmė garsėti kaip turizmui ir poilsiui tinkama vietovė. Miestelis išaugo beveik dvigubai, vienas po kito ėmė dygti viešbučiai, išsiplėtė aptarnavimo sfera, buvo atstatyti sugriauti pastatai ir išdailintos bei sutvarkytos gatvės, išvalyti paplūdimiai. Dabar Blanes vienas patraukliausių Kosta Brava kurortų su puikia infrastruktūra ir nuostabaus grožio paplūdimiais. Pagrindinis miestelio paplūdimys - Platja de Blanes. Didžiausias paplūdimys - S’Abanell, kuris driekiasi 2300 m. Dar vienas paplūdimys pavadintas Sant Francesc vardu, bet dažniau vadinamas Cala Bona, yra apjuostas pušų, o štai iš Santa Anna paplūdimio galima grožėtis Blanes vienuolyno ansambliu.
   Pasirinkimas tikrai didelis, tačiau paplūdimiai į mūsų šios dienos planus nebuvo įtraukti. Kaip dažnai pasitaiko kelionėse, pritrūko laiko viską aplankyti, viską pamatyti ir pačiupinėti. Tad kiek prasiėjome pakrante, užmetėme akį į žydrą jūrą, tolyje iškilusią Sa Palomera uolą (ši uola laikoma vienu iš Balanes simbolių), skiriančią miestą į dvi dalis: šiaurinę ir pietinę, ir nuskubėjome į automobilį - mūsų tikslas buvo  Marimurtra botanikos sodas.
  

Platja de Blanes paplūdimys ir Sa Palomera uola

   Pakeliui dar užsukome į Eglesia Santa Maria Blanes. Ši gotikinė bažnyčia pastatyta ant Blanes šeimai priklausiusių rūmų pamatų tarp 1350 ir 1410 m. Siautėjant gaisrams ir karams, kaip bebūtų keista,  iki šiandien nepaliesti išliko ir fasadas, ir varpinė. Tiesa, tenka apgailestauti, kad 1936 m gaisras smarkiai nuniokojo bažnyčios vidų: sudegė pagrindinis barokinis altorius bei 17 šoninių altorių ir du vyskupų krėslai, puošti paties Antonio Gaudi. Bažnyčios atstatymo darbai prasidėjo jau po karo.

Gotikinė Eglesia Santa Maria Blanes

   Bažnyčios vidus suskirstytas į tris navas ir, sakyčiau, gana kuklus. Čia pagrindinis dėmesys skirtas centriniam altoriui: prabangus baldakimas ir freska, vaizduojanti paskutinę vakarienę - pagrindiniai bažnyčios interjero elementai.

Centrinis altorius



Šoninis Šv. Marijos altorius

   Iš bažnyčios jau niekur nebesukome ir nebesustojome, o tiesiai nuvažiavome į Marimurtra botanikos sodą. Automobilį patogiai pasistatėme prie įėjimo į sodą, nusipirkome bilietus po 6,5 Eur ir pasileidome takais takeliais. Puikiu gidu po šį egzotinių augalų pasaulį buvo kasoje gautas parko planelis, su aiškiomis nuorodomis kur eiti, kokiu keliuku pasukti, kad per 2-3 valandas galėtumėme nepasiklydusios apžiūrėti visą grožį.



   Marimurtra botanikos sodas (Jardi Botanic Marimurtra) įkurtas 1920 m. vokiečių botaniko Karlo Fausto (Carl Faust). Jis nusižiūrėjo vietą tarp San Francesco ir San Forcanera užutėkių, kur tuo metu driekėsi vynuogynai. Įsigijęs šį plotą pradėjo kurti savo svajonių sodą. Prie Carl Faust idėjos įgyvendinimo prisidėjo žymiausi to meto Europos botanikai, padėję rasti ir pasodinti egzotinius augalus bei sugrupuoti juos pagal klases ir kilmę.
   Sodo kolekcijoje – daugiau negu 3000 įvairiausių kaktusų, bambukų, palmių, alyvmedžių ir kiparisų bei kitokių augalų, paplitusių visoje Katalonijoje ir Viduržemio jūros regione. Sodas suskirstytas į tris skirtingas zonas: viduržiemio jūros regiono, subtropinę bei vidutinių platumų. Kasmet šį botanikos sodą aplanko daugiau kaip 100000 turistų.
  Šiemet jų gretas papildėme ir mes. Aprašyti grožį, kurį pamatėme, palietėme, pauostėme būtų sunku, tad įdedu kelis vaizdelius, kurie, tikiuosi, paskatins apsilankyti Jardi Botanic Marimurtra.



Bordines galvas į saulę tiesė keistieji sukulentai aeonium arboreum

 

Kaktusai, agavos, jukos ir kiti šiltų kraštų augalai puikiai dera tarpusavyje

Pūkuotas haemanthus - įspūdingas, panašus į tulpę, amarilinių šeimos augalas



Iš puikiai įrengtų apžvalgos aikštelių, pro egzotinius augalus, galima pasigrožėti jūra 

Gražuoliai kaktusai lyg sėdmaišiai sustatyti palei smėlio takelius 



Vijokliais apaugusi terasa puikiai tinka pasislėpti nuo kaitrių saulės spindulių



Palmių viršūnės remia dangų

Filodendrų, palmių ir monsterų paunksmėje veši subtropiniai augalai

Grožis be pavadinimo

Kaktusų karalystė

Pasivaikščiojimas po bambukų giraitę

Atgaiva akims ir širdžiai

Kai kurie augalai auga natūraliai, kai kurie - vazonuose



Smagu pasėdėti ir pasižvalgyti




Epikūro laiptai



Nuo el Templo Linneo (Linėjaus šventykla, pavadinta Karlo Nilsono Linėjaus garbei) apžvalgos aikštelės atsiveria nuostabus vaizdas į įlanką

 

Marimurtra parkas išsidėstęs ant skardžio, tad norėdamos jį visą apeiti , ne kartą kopėme ir leidomės įvairiausiais laiptukais

 

Pavargus malonu prisėsti ant medinių suoliukų ir pailsinti kojas

 

Botanikos sodui gyvybės suteikia tvenkiniai, kuriuose plaukioja spalvotos žuvytės

 

Bambukų miškas

Šis povo uodegą primenantis augalas mus tiesiog paketėjo. Kas jis - viksva, žolė, kaktusas???

  Kelias valandas praleidę Jardi Botanic Marimurtra, užsukome į parduotuvėlę, nusičiupome jukos traškučių ir, aplenkdamos Barseloną, nuvažiavome link Taragonos.

Labai nesveikas, bet skanus užkandis

    Atstumas nėra toks trumpas, kaip mums pradžioje pasirodė, apie 170 km. Aišku, didžiausias noras buvo važiuoti mažais keliukais, palei jūrą. Deja, ispanai, pasirodo, yra labai aktyvūs žmonės, mėgsta įvairius renginius. Ir dabar, mums bandant pasukti arčiau jūros, policija mus vis nukreipdavo į greitkelį - vyko bėgimo varžybos tarp miestelių. Nepasisekė pasigrožėti jūros vaizdu pro automobilio langą. Gal ir gerai, nes būtume užtrukę gerokai ilgiau. Nors ir greitkeliu, Taragoną pasiekėme jau temstant, o kol susiradome viešbutį ir visai sutemo.



Viešbutis Plaça De La Font

   Viešbutis pačiame senamiesčio centre, Plaça De La Font aikšėje ir turi tą patį pavadinimą, kaip aikštė. Už vieną naktį dviviečiame kambaryje mokėjome 55 Eur. Automobilį pasistatėme požeminėje aikštelėje po viešbučiu, deja, ji mokama. Gera žinia buvo ta, kad viešbučio gyventojams taikoma nemaža nuolaida.   

   Susidėjome daiktus ir išėjome pasivaikščioti po senamiestį. Aikštė, kurioje įsikūręs mūsų viešbutis, yra pačiame senamiesčio centre, tad geresnės vietos ir negalėjome tikėtis. Aikštę rėmina keturaukščiai-penkiaaukščiai namai, kurių pirmuose aukštuose veikia kavinės ir restoranai: pavalgyti tikrai bus kur. Plaça De La Font aikštę užbaigia įmantrus XIX a. pastatas, kuriame įsikūrusi miesto savivaldybė - Ajuntament de Tarragona.

Placa de la Font, kurios gale matosi Ajuntament de Tarragona


   Tačiau aikštėje ilgai neužsibūname, kol visiškai nesutemo norime bent šiek tiek pasižvalgyti po miestą, susipažinti susipažinti su jo istorija. Aišku, pasidomėjome, kas apie Taragoną rašoma turistams skirtuose tinklapiuose ir sužinojome kad tikroji Taragonos įkūrimo data nenustatyta. Pradžią miestui galėjo duoti iberų miestas Kesse ar Kosse, pavadintas pagal šio regiono iberų gentį, tačiau Taragonos identifikavimas su Kesse nėra visiškai pagrįstas. Miestą taip pat galėjo įkurti finikiečiai, kurie jį vadino Tarchon („tvirtovė“). Pagal vieną iš katalonų legendų miestas pavadintas vyriausiojo Tubalo sūnaus Tarraho vardu apie 2407 m. pr. m. e. Pagal kitą legendą pavadinimas kilęs iš Tearkono Etiopo, VII a. pr. m. e. faraono, kuris esą kariavo Ispanijoje. Tad istorijų esama įvairių, o štai faktas, kad 218 m. pr. m. e. romėnų generolai broliai Gnėjus ir Publijus Scipionai užkariavo iberų miestą, jį įtvirtino ir išplėtė bei pavertė tvirtove ir arsenalu kovoje su kartaginiečiais. Romėnų miesto pilnas pavadinimas buvo Colonia Iulia Urbs Triumphalis Tarraco. Jis buvo Artimosios Ispanijos provincijos, o vėliau Romos imperijos Tarakono Ispanijos provincijos administraciniu centru. Tarakonas buvo turtingiausias pakrantės miestas. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo Tarakonas buvo užimtas vandalų, vėliau vizigotų bei maurų. Po to miestas tapo Aragono karalystės centru. 1118 m. miestą užėmė Barselonos grafas Raimundas Berengaras III-asis. Jis miestą padarė Katalonijos bažnyčios centru (iki tol Katalonijos bažnyčia priklausė Narbonos arkivyskupystei).Tuo metu buvo pastatyta Taragonos katedra - iškiliausias viduramžius menantis statinys. 



 Catedral de Tarragona centrinis portalas žibintų šviesoje

  Beklaidžiodamos senamiesčio gatvelėmis visai netikėtai atsidūrėme prie katedros - jos lankymas buvo įtrauktas į rytojaus planus. Tad jei likimas nus čia atvedė, apėjome didingą statinį iš visų pusių. Kaip ir daugelis krikščioniškų bažnyčių, taip ir ši katedra pastatyta aukštai ant kalvos, buvusioje pagoniškos Jupiterio šventyklos vietoje. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad Jupiterio šventyklos vietoje pirmiausia buvo pastatyti vizigotų maldos namai, o juos pakeitė mečetė. Ir tik XII a., kuomet Taragona įsitvirtino kaip Katalonijos bažnyčios centras, 1171 m. buvo pradėta Taragonos katedros statyba, kuri truko beveik pusantro šimto metų. Einantys šimtmečiai, besikeičiantys architektai ir vyskupai lėmė, kad katedra įgavo romaniško ir gotikos architektūrinių stilių bruožų. O štai varpinė per XIV-XVIII amžius buvo perstatyta ne kartą. Ji puošėsi ir gotikos, ir renesanso, ir baroko rūbais. Per savo gyvavimo amžius katedra ne kartą buvo gražinama, dailinama, bet esminiai katedros restauravimo darbai buvo atlikti tik XXI a. pradžioje.
   Apėjome mes katedrą ratu, apžiūrėjome jos fasadą, tačiau į smulkmenas nesigilinome, palikome visą tą malonumą rytdienai. Nuo katedros siauromis, blankiai apšviestomis gatvelėmis nusigavome iki Forumo aikštės (Plaça del Fòrum), kurios viduryje stūksojo romėnų sienos likutis. Kiek paklaidžiojus po Taragonos senamiestį, jau nebestebino staiga iš niekur išdygusi antikinio miesto detalė ar koks tarp gyvenamųjų namų išlikęs Romos imperijos palikimo gabaliukas. Šiame mieste senovė ir dabartis susipynę neatskiriamai. Kaip pastebėjo dukra: ,,Man net nejauku vaikščioti šio miesto gatvėmis, jos per daug įvykių mena". Taip, čia praeitis seka kiekviename žingsnyje.

   Tačiau čia pat, prie gilią senovę menančių paminkų, įsikūrę barai ir kavinės, kuriose prie lauko staliukų būriuojasi jaunimas, liejasi kalbos ir juokas. Susiradome ir mes vieną bariuką, pasivadinusį l'Assaig vardu. Nieko ypatinga, tačiau jaunas ir smagus barmenas pažadėjo pagaminti pačią skaniausią sangriją visoje Katalonijoje. Mes patikėjome ir neapsirikome. Gėrimas buvo tobulo skonio ir puikiai tiko vakaro pabaigai. O štai rytoj, jau dienos šviesoje, gyvenimas vėl įgaus ryškias spalvas.

Pusryčiai  de la Font  aikštėje

   Pusryčius pavalgėme de la Font aikštėje, savo viešbučio kavinėje. Nustebome, kad galėjome pasirinkti ne tik bandelę ir kavos, bet ir kiaušinienę bei kito, įvairesnio šilto maisto. Po pusryčių  savo daiktus iš kambario nunešėme į automobilį, kuris, kaip minėjau, stovėjo požeminėje aikštelėje. Taip patogiau, galėsime kiek mums patinka vaikščioti po miestą, nes automobilis aikštelėje gali stovėti iki vakaro, o iš viešbučio reikia išsikraustyti iki 11 val. Gudruolės mes:)



Katedros šoninis fasadas

  Jau vakar vakare pramintais takais nuėjome prie katedros. Šiandien, šviečiant saulei, ji atrodė ne tokia paslaptinga, tačiau ne mažiau graži, gausiai puošta įvairiomis detalėmis. Iki katedros veda platūs laiptai, kuriais kylant artėjome prie centrinio katedros fasado, turinčio tris portalus, atitinkančius tris katedros viduje esančias navas. Vidurinis arba pagrindinis portalas yra gotikinis, jo viršuje iš tolo šviečia langas-rozetė, kurios diametras siekia net 11 metrų! Po rozete puikuojasi bareljefas su paskutinio teismo scena, Dievo Motinos skulptūra, apaštalų bei pranašų skulptūros.

Centrinio portalo skulptūros





   Į katedros vidų įėjome susimokėję po 5 eurus. Katedra tokia turtinga ir tokia graži, kad sunku apie ją trumpai parašyti, o detalus ir ilgas aprašymas nėra šio blogo tikslas. Todėl jei norite plačiau, žiūrėkite čia, o aš pateikiu kelias nuotraukas su trumpais komentarais. Ir būtinai užeikite į katedrą, jei tik lankysitės Taragonoje.

Pagrindinės katedros durys





Šiame inde laikomas šventas vanduo



 

Šv. Teklės, Taragonos globėjos, koplyčios altorius XVIII a.

Šv. Teklės koplyčios šoninės skulptūros

Viena iš daugelio žavingų interjero detalių

Šv. Elenos koplyčia puošta XV a. tapybos darbais

Žavingos skulptūrėlės

Auksu tviskantis gotikinis Mergelės Marijos altorius,  pagamintas meistro Pere Joan

Marijos Mergelės altoriaus fragmentas, vaizduojantis šv. Teklę, degančią liepsnose

Skulptūrinė kompozicija šv. Mykolas Arkangelas nugali drakoną

Gotikiniai praėjimo nišų papuošimai

Katedroje yra ne vienas Mergelės Marijos altorius

XII-XIII  prie bažnyčios buvo pastatytas vienuolynas

Vidinis kiemelis

Virš katedros iškilęs 65 m. aukščio varpinės bokštas su 15 varpų, kurių seniausi siekia net 1313 m.



Kiekviena kiemo kolona išpuošta skirtingais, nepasikartojančiais siužetais



Šv. Sakramento koplyčios kupolas



Capilla de Santa María o de Los Sastres

  Vakarinėje dalyje yra įkurtas Vyskupijos muziejus, kuriame saugomos reikšmingos ir vertingos relikvijos: kilimai, skulptūros, bažnytinės relikvijos. Dažniausiai lankydama bažnyčias tokius muziejus aplenkiu, tačiau šis sugebėjo patraukti mūsų dėmesį, tad su didžiausiu susidomėjimu patyrinėjome jo eksponatus.

Mergelė Marija su laiminančiu kūdikėliu



Mieganti mergelė, XVI a.

Mykolo Arkangelo skulptūra

Velnias, pasirodo, net bažnyčioje gali gundyti

Riteris iš Montagut šeimos su savo mylimąja iš Ça Terra giminės  

 

Katedros koplyčių lubos ir kolona su Maltos ordino kryžiumi

  Išėję iš katedros pasileidome vaikštinėti po miestą. Turėjome žemėlapį, tačiau Taragonos senamiestis nėra didelis, tad jei jau įėjai į jį, tai nepavyks išeiti nepamačius visų (ar beveik visų) miesto įžymybių, tad mes nesukome galvos, kur eiti, o tiesiog grožėjomės miestu ir džiaugėmės puikiu oru.  

 

Carrer Merceria. Vieta, kur viduramžiais vykdavo turgūs. O ir dabar šioje vietoje spalio viduryje vėl atgyja viduramžių turgaus šurmulys

  

Rambla Vella. Romos cirkas (Circ Roma)  buvo pastatytas 1 amžiuje. Statinys buvo skirtas žirgų traukiamų vežimų lenktynėms. Cirkas patenka į archeologijos kompleksą ir yra laikomas vienu iš geriausiai išsilaikiusių senovės cirkų ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje

Vaizdas nuo Torre Romana į Viduržiemio (Balearų) jūrą

Placa del Rei. Torre Romana ( I a.) - puiki apžvalgos aikštelė

Žydų kvartalo Ca la Garso gotikiniai griuvėsiai

Geriamo vandens fontanai Placa del Forum

Romos sienos likučiai Palace del Forum, prie kurių vakar gėrėm sangriją. Romos siena yra geriausiai išsilaikęs seniausias Romos laikotarpio karinis paveldas ne tik Ispanijoje, bet visame Pirėnų pusiasalyje. Ji buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Romos siena buvo pastatyta 2 a. pr. m. e. Ji buvo 3500 metrų ilgio, iki dabar išliko tik maža jos dalis

 

Tuščios senamiesčio gatvelės



 



Vyrukas, pamatęs, jog fotografuojame, ne tik pasisveikino, bet dar ir sušoko





Plaça dels Sedassos, žaismingas senamiesčio namas. Šalia galima pamatyti ir gabalėlį Romos sienos likučių



    Iš senamiesčio pasukome jūros link. Labai jau norėjosi pasivaikščioti miesto paplūdimiu, o gal ir išsimaudyti. Iš toli pamatėme, kad palei jūrą eina geležinkelio bėgiai, todėl, kaip suprantate, iš bet kurios gatvelės nepasieksite jūros. Pro gyvenamuosius namus nusileidome žemyn, atrodo, ranka pasiekiama, tačiau praėjimo niekur nematyti. Bandėme dar paklausti - nepavyko. Tad numojome ranka ir patraukėme link dar vienų antikinių griuvėsių - Amfiteatre Roma, kur senų senovėje vykdavo gladiatorių kautynės. Apžiūrėjome iš toliau, į vidų nėjome, pasirinkome pasivaikščiojimą po šalia esantį parkelį.

Amfiteatre roma

    Nuo Amfiteatre roma visai nebetoli ir iki gražiausia laikomos Taragonos apžvalgos aikštelės, vadinamos Viduržemio jūros balkonu (Balco del Mediterrani). Iš čia atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą bei į senovės romėnų amfiteatrą. Taragoniečiai turi prietarą: jei paliesi  apsaugos tvorelę, tave gyvenime lydės sėkmė. Mes ne tik palietėme, net atsirėmėme ir nusifotografavome. Dabar tikrai gyvenime viskas eis tik į gera :)

Viduržiemio jūros balkonas (Balco del Mediterrani ) ir stebuklinga tvorelė

Nuo Viduržiemio jūros balkono atsiveria tiesus pėsčiųjų prospektas Rambla Nova



Smagu pasėdėti Rambla Nova medžių pavėsyje

Pati žymiausia Rambla Nova skulptūra Monumento a los Castellers

   Iš Balco del Mediterrani  tiesus kelias į plačią  Rambla Nova gatvę, kurios viduryje stovi skulptūra, skirta žmonių pilių statybai Castellers. Tai žinomiausia Katalonijos pramoga, net įtraukta į UNESCO nematerialųjį paveldą. ,,Kylantys gyvieji bokštai užgniaužia kvapą stebėtojams „Šaunuoliai, į viršų, puiku, laikykitės!“ – iš penkto namo aukšto riksmais nurodinėja mergina. O apačioje dedasi neįtikėtini dalykai – į dangų kyla iš žmonių suręstas dešimties aukštų bokštas, į kurio viršų lyg skruzdėlės per suaugusiųjų galvas ropščiasi smulkučiai šešiamečiai vaikai. Žmonių pilys „Castllers“ (išvertus iš katalonų k. – „pilių statytojai“) – fantastiškas katalonų spektaklis, pastaraisiais metais išgarsėjęs visame pasaulyje. Spektaklio scena – įvairiausių miestų ir miestelių aikštės. Čia per šventes žiūrovai užgniaužę kvapą stebi, kaip iš žmonių statomos rizikingai aukštos piramidės. Geriausioms, sudėtingiausioms ir aukščiausioms piramidėms statyti reikia net tūkstančio „pilininkų“. Kartais jos viršija dešimties metrų aukštį." -  rašo ,,Lietuvos rytas"
   Važiuodamos į Taragoną labai tikėjomės pamatyti Castellers, deja, nepavyko. Atvykome diena per vėlai, va ką reiškia nepadaryti namų darbų, juk galėjome susiplanuoti laiką kitaip. Tačiau...gal kada nors dar teks aplankyti Taragoną ir pamatyti tas žmonių pilis, o dabar jau traukiame link Sitges.




Atsisveikinimas su Taragona

 

   Į Sitges (tariasi Sidžes) atvykome jau po pietų. Ilgai važinėjome po miestelio siauras gatves, niekaip negalėjome rasti viešbučio. Nepagelbėjo ir GPS. Gal tris kartus pravažiavę pajūrio bulvaru, pasiklausinėję žmonių šiaip ne taip suradome siaurą senamiesčio gatvelę, kurioje ir buvo įsikūręs Hostal Termes. Naktis dviviečiame kambaryje mums kainavo 55 Eur. Kambarys minimalus, gal kiek negrabiai sutvarkytas - mėtėsi kelios kitų gyventojų paliktos servetėlės - tačiau tai nebuvo problema Didesnė problema - saugumas. Stiklinės išėjimo į balkoną, kuris tęsiasi per visus viešbučio numerius, durys buvo tik užstumiamas, užsirakinti nelabai pavyko. Gerai, kad turtų neturime, tad palikti kuprines su keliais skudurais nepabijojome, tačiau jei atvirai, tai nelabai saugu. Antra bėda, jog viešbutis neturi savo automobilių stovėjimo aikštelės, o rasti vietą pasistatyti automobilį kažkur netoliese yra tiesiog neįmanoma, o juk ne sezono metas. Tad teko pavažiuoti šiek tiek tolėliau, į privačių namų rajoną, kuriame be vargo gatvėje pasistatėme automobilį ir patraukėme atgal į miesto centrą (10-15 min. pėstute).



Viena iš daugelio baltų Sitges gatvelių

   Važiuodamos į Sitges jau buvome girdėję, kad tai gražus nedidelis miestelis palei jūrą, su baltai dažytais namais ir jaukiomis senamiesčio gatvelėmis, girdėjome ir tai, kad Sitges labai pamėgę netradicinės orientacijos asmenys. Jei to būtume nežinoję, tai gal net dėmesio nebūtume atkreipę į būreliais ar poromis vaikštinėjančius gražius vyrukus ar moteriškes (daugiau vyrukus). Čia specialiai jiems veikia barai, viešbučiuose įrengti kambariai, atskiri pliažai. Nenuostabu, kad Sitges yra įtrauktas į tolerantiškiausių seksualinėms mažumoms miestų 20-tuką.

   Sitges, įsikūręs tarp Garraf kalnų masyvo ir Viduržiemio jūros, prieš keletą šimtų metų buvęs žvejų kaimelis. Žinoma, kad šioje vietovėje žmonės gyveno dar neolito laikais. Pagrindinis verslas buvo žvejyba bei vyno gamyba (iki dabar spaudžiamas Malvasía de Sitges vynas), IV a. čia gyveno iberai., vėliau juos pakeitė romėnai ir t.t. Viena iš versijų, davusių miesteliui pavadinimą, yra ta, kad iberai grūdus saugodavo giliose duobėse, kurios buvo vadinamos les sitges. Kita versija, kad miesteliui vardą davė čia gyvenusi didikų Sidges šeima. Tuo metu miestelio gyventojai buvo įsikūrę aplink Baluard kalvą, kurią nuo sausumos priešų saugojo gynybinė siena. XVIII a. daug Sitges gyventojų išsikėlė į vakarinę Kadiso įlankos pusę, nes ten buvo žuvingesnės vietos. Vėliau didelė dalis Sitges gyventojų, ieškodami geresnio gyvenimo, emigravo į Kubą. Sitges pakilimas prasidėjo tik nuo 1960 m. pradėjus plėsti turizmo rinką ir dabar yra vienas iš pasaulio turizmo centrų. Sitges nuo Barselonos nutolęs tik 35 km, tad susisiekimas su Katalonijos sostine bei jos oro uostu yra tikrai nesudėtingas: autobusai, traukiniai, taksi – visos transporto priemonės jūsų paslaugoms. Sitges užima maždaug 44 kv. km plotą, jame gyvena apie 30 tūkstančių gyventojų, iš kurių trečdalis yra imigrantai iš Vakarų Europos. Pradėjus į Sitges plūsti turtingiems poilsiautojams, senieji gyventojai pardavė savo būstus dėl nenumaldomo būsto kainų augimo. Šis miestas ne veltui tituluojamas ispaniškuoju Sent Tropez, čia nekilnojamojo turto kainos – vienos didžiausių šalyje.




  Po Sitges senamiestį vaikštinėjome be jokio tikslo: dairėmės į prabangių ir ne tokių prabangių parduotuvių vitrinas. Į kai kurias užsukome, pvz. į mums patikusią parduotuvę Natura, įsikūrusią Carrer Mayor gatvėje ir nusipirkome keletą smulkmenų lauktuvėms. Toliau eidamos ta pačia gatve aptikome šarmingą užkandinę Izarra Taberna Vasca. Ant baro vitrinos rikiavosi begalė įvairių užkandėlių bei sumuštinukų, persmegtų dailiais pagaliukais. Pasirinkome po kelis, susikrovėme į lėkšteles, užsisakėme vyno ir prisėdome vakarieniauti. Poros sumuštinukų pasirodė mažoka, tad prie baro pasiėmėme dar. Buvo labai skanu. Išeinant  barmenas suskaičiavo pagaliukus ir pateikė sąskaitą už vakarienę (1 pagaliukas - 2 eurukai) + vynelis :)


Bartomeu Carbonell namas, statytas Art Nouveau stiliumi tarp 1913-1915 m., dar vadinamas Caca del Rellotge (Laikrodžio namas),

   Likusi vakaro dalis  pralėkė apsukant dar kelis ratus senamiesčio gatvelėmis, o vėliau - ieškant supermarketo netoli gyvenamosios vietos. Supermarketą radome Passeig de Vilafranca gatvėje, dar buvo neuždarytas, spėjome kelis pakelius saldainiukų lauktuvėms nutverti. Tuomet į namus ir miegelio. Laukė ankstyvas paskutinis rytas Katalonijoje.

Casa Bacardi

      Spalio 4 rytas išaušo šiltutėlis ir skaidrus. Atsikėlėme, nusiprausėme ir jau 9 val. mynėme Sitges gatves. Pirmas sustojimas - Casa Bacardi.   1814 m. Sitges mūrininko šeimoje gimė Facundo Bacardí i Massó, ateityje garsaus Bacardi romo išradėjas. Tiesa, Bacardi romo receptą jis atrado gyvendamas Kuboje, į kurią emigravo 1830 m. Gyvenimo mėtytas ir vėtytas, matęs šilta ir šalta, vedęs prancūzaitę Amalia, susilaukęs 6 vaikų, grįžęs į gimtąjį Sitges ir vėl emigravęs į Kubą, perkopęs 40-metį Bacardi rado būdą kaip panaikinti romo šlykštumą: romas buvo laikomas pigiu, žemos kokybės alkoholiniu gėrimu. Bacardi išvalė romą per medžio anglies filtrą ir supilstė gėrimą į ąžuolo statines, kad subręstų. Galutinė produkcija buvo skaidri ir kokybiška. Supratęs, kad naujas produktas turi garsinti jo vardą ir būti atpažįstamas, ant kiekvienos dėžės išdegindavo užrašą „Bacardi M“ (Bacardi i Masso).. Vieną dieną ponia Amalia, Bacardi žmona, pastebėjo šikšnosparnius distiliatoriuje ir pasiūlė, kad tai taptų Bacardi romo prekiniu ženklu. Biznis sekėsi puikiai, tėvo verslą perėmė sūnūs. 1910 m. bendrovė pradėjo savo tarptautinę plėtrą. Šiandien „Bacardi“ kompaniją valdo 16 narių valdyba, kurios pirmininkas yra Facundo L. Bacardi - įkūrėjo proprovaikaitis. Šio garsaus miestelėno garbei  Sitges, buvusiose senojo turgaus patalpose,  yra įkurtas Bacardi muziejus "Casa Bacardi", pasakojantis apie Bacardi romo istoriją. Muziejuje taip pat yra  baras "Bacardi" produktų degustacijoms, terasa ir barmenų mokykla.

Vandens kolonėle Plaça de l'Ajuntament



  Aišku, mes neaplankėme Bacardi romo muziejaus - na kur gi matyta, kad alkoholis jau 9 val. ryto lietųsi laisvai. Tai įtraukta į ateities ,,must see" planus. Vos keli žingsniai nuo Casa Bacardi yra nedidelė erdvė su vandens kolonėle - Plaça de l'Ajuntament. Čia pastatytas paminklas Bartomeu Robert i Yarzábal - katalonų daktarui, politikui, Barselonos merui, žmonių vadinamam Daktaru Robertu. Už paminklo matosi Sant Bartomeu i Santa Tecla bažnyčios bokštai.


Paminklas Bartomeu Robert i Yarzábal. Už jo  Sant Bartomeu i Santa Tecla  bažnyčios varpinė

  Iglesia de Sant Bartomeu i Santa Tecla  barokinė bažnyčia pastatyta XVII a., nuostabioje vietoje, ant kalnelio, nuo kurio atsiveria  puikus vaizdas į jūrą ir miestą. Bažnyčia turi du bokštus:  masyvų keturkampį su laikrodžiu bei XIX a. pristatytą aštuoniakampį bokštą-varpinę.


Nuo jūros Sant Bartomeu i Santa Tecla  bažnyčią pasieksite užlipę šiais laiptais pakrantės bulvarą



Šventoriuje -XVIII a. patranka

  Apėję bažnyčia, iš kitos jos pusės pamatėme nedidelį, tačiau tobulai gražų Sitges senamiesčio kvartalą, kuriame iš esmės išsidėstę tik du namai: Palau Maricel  ir Museu Cau Ferrat.

  Palau Maricel  įkūrimo istorija yra gan įdomi. Amerikiečių verslininkas, meno kolekcionierius ir filantropas Charles Deering, susipažinęs su katalonų dailininkais, nusprendė čia įkurti meno muziejų. 1910 m. jis Sitges  įsigyja nuosavybę, ir nugriovęs  vienoje gatvės pusėje buvusius žvejų namelius o kitoje panaudojęs senos Sant Joan ligoninės liekanas, pastato naują Palau Maricel pastatą. Jis išsidėstęs per abi gatvės puses, tad pastatą tenka sujungti dengtu tiltu su akmenine arka. Šiuose pastatuose ir įkurdinamas muziejus.

  Prieš mūsų akis atsivėręs vaizdas tikrai kelia susižavėjimą. Arčiau jūros esantį pastatą puošia bokštas su dantytu stogu ir didžiulis veidrodis, atspindintis žydrą jūrą. O štai pastate iš sausumos pusės ("Maricel de Terra") dėmesį patraukia langų lipdiniai ir labai gražios durys, pro kurias galima patekti į  Salón de Oro (Auksinę salę), ir iš ten į Salón Azul (Mėlynąją salę).   

Abu Palau Maricel pastatus jungia virš akmeninės arkos pastatytas dengtas tiltas



Palau Maricel bokštas su veidrodžiu, atspindinčiu jūrą...ir ne tik :)



Palau Maricel langų lipdiniai

Palau Maricel (Maricel de Terra) pastato durys



Maricel de Terra išoriniame kieme galima pamatyti romėnų sarkofagą 

  Šalia Palau Maricel, kitoje gatvelės pusėje, ant baltos sienos kabanti iškaba kviečia aplankyti Cau Ferrat muziejų. Pastarasis įsikūręs dailininko, ispaniškojo modernizmo pradininko, Santiago Rusiñol namuose. Neogotikinio stiliaus pastatas, puoštas gotikiniais langais, pastatytas nugriovus du žvejų namelius. Jame 1893 m. įrengtas dailininko butas ir studija. Po dailininko mirties, jo surinkta meno kolekcija pradėta eksponuoti plačiajai visuomenei.

 Kairėje Cau Ferrat, dešinėje  Palau Maricel

   Prasiėję Carrer de Fonollar gatvele, kurios abiejose pusėse stovi minėti pastatai, atsidūrėme apžvalgos aikštelėje, vadinamoje Balcón del Mar Sitges. Iš čia atsivėrė vaizdas ne tik į jūrą, bet dar į vieną Sitges miesto dalį. Tačiau nusprendėme toliau nebeiti. Susiradome barą ir prisėdome pusryčiauti. 



Tolumoje nuo Balcón del Mar Sitges matėsi balta Sant Sebastià koplyčia



   Baras vadinosi labai gražiai - Glamour. Buvo vėlyvas rytas, todėl užsisakėme sulčių, kavos ir salotų. Sėdėjome lauke, su vaizdu į jūrą, kava buvo gera, salotos gardžios ir daug. Negaliu niekuo skųstis, nors, kaip peržiūrėjau atsiliepimus apie šį barą, tai ne kas. Bet mums buvo viskas OK. Tikrai, tikrai...



Salotos vėlyviems pusryčiams



  Sočiai užkandę, tuo pačiu keliu, kuriuo ir atėjome, grįžome prie Sant Bartomeu i Santa Tecla bažnyčios, ir, nusileidę marmuriniais laiptais, prasiėjome Passeig de la Ribera ir Passeig Maritim - pagrindiniais pajūrio bulvarais. Šiose, pasivaikščiojimams skirtose gatvėse, pristatyta daugybė skulptūrų, įrengtos poilsio zonos su suoliukais, veikia begalė barų ir kavinių. 

Vaizdas į Sitges pakrantę

Bronzinė sirenos Pere Jau skulptūra La Sirenita de Sitges

Gėlės senovinėje puodynėje



Bacardi rankos - Lorenzo Quinn skulptūra

  Na ir paskutinė mūsų aplankyta vieta Sitges buvo paplūdimys. Ilgai lauktas ir išsvajotas.  Jų Sitges yra net septyniolika. Kaip pastebėjome, paplūdimiai labai švarūs, nesimėto nuorūkų ar šiukšlių, tad visai smagu, pasitiesus didelę skarą,  prigulti ant geltono, saulėje įkaitusio smėliuko arba pasinerti į šiltą Viduržiemio jūros vandenėlį.  Kalbant apie Sitges paplūdimius, tai dauguma jų - Platja Sant Sebastijos, Platja de la Terramar ir kiti - yra skirti tiek šeimoms, tiek gėjams, yra paplūdimių skirtų tik šeimoms, pvz. Platja de la Fragata arba tik gėjams, pvz. Platja de la Rodona. Tad neapsirikite, pasirinkdami vietą, kad neatsidurtumėte nepageidautinoje situacijoje. 



Vandens procedūros

  Mums buvo paprasčiau. Jau ne sezonas, spalio pradžia, nors oras įkaitęs iki 28 laipsnių, žmonių paplūdimyje mažai - kur patinka, ten ir guli. Įsikuriame ir iki 15 valandos lepinamės saulės ir vandens voniomis. O paskui - atia Sitges, atia Katalonija. Mūsų laukia rudeninis Vilnius.  

Paskutinės maudynės šiais metais