Avižiniai sausainėliai su persimono gabaliukais

   Sako, sausainiai nesveika, kenkia figūrai ir panašiai. Netikėkite, netiesa. Pripažinkite, avižiniai dribsniai sveika, ir persimonai sveika, ir cinamonas su kardamonu taip pat. Išvada - avižiniai sausainiai su persimono gabaliukais pagerins jūsų sveikatą, o jei ir ne, tai nuotaiką tikrai praskaidrins :) Gaminame!

 

Reikės:

180 g miltų

150 g cukraus

80 g sviesto

150 g avižinių dribsnių

1 kiaušinio

1/2 arb. šaukštelio kepimo miltelių

1/2 arb. šaukštelio druskos

1 arb. šaukštelio cinamono

1/2 arb. šaukštelio malto muskato

2 persimonų

 

 Miltus išsijojame su kepimo milteliais, druska ir prieskoniais. Suberiame cukrų.

 Sviestą smulkiais gabalėliais įpjaustome į miltų masę ir viską sutriname tarp pirštų iki rupių trupinių.

 Įmušame kiaušinį, suberiame avižas ir nedideliais kubeliais supjaustytus persimonus. Viską gerai išmaišome.

 Skardą išklojame kepimo popieriumi ir ant jo šaukštu suformuojame nedidelius sausainėlius, paliekant tarp jų tarpus, nes kepdami sausainiai plėsis.

 Kepame 20-30 min. 180°C orkaitėje.

 Šiek tiek praaušusius sausainėlius nuimame nuo kepimo popieriaus ir skanaujame.

 Receptas nėra mano sugalvotas, deja. Aš jį nusižiūrėjau lrytas/skonis svetainėje. Tačiau kepiau tikrai pati :)

Patricia Highsmith Talentingasis misteris Riplis.

Vienas sakinys. ,,Jo išgalvotos istorijos buvo tobulos, nes jis jas labai gyvai įsivaizdavo, taip gyvai, kad pats imdavo jomis tikėti (222 p.)"
Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Patricia Highsmith Talentingasis misteris Riplis (The Talented Mr. Ripley), leidykla Alma littera, 2008 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Judita Vabalienė, 256 p.

Apie autorę. Mary Patricia Plangman gimė 1921 m. Fort Worth, Teksaso valstijoje, JAV. Tėvai išsiskyrė dar iki jos gimimo. 1924 m. motina ištekėjo už aktoriaus Stanley Highsmith, o 1927 m. šeima persikėlė gyventi į New York. Kai Patricia sulaukė 12 m. buvo išsiųsta pas močiutę atgal į Fort Worth. Su močiute išgyveno metus, Močiutė ją išmokė skaityti ir Patricia nuolat lindėjo didelėje močiutės bibliotekoje. Kai vėl grįžo į New York pas motiną ir patėvį gyveno Manhattan, vėliau Astoria, Queens. 1942 m. Patricia baigė Barnard College, vėliau  - Kolumbijos universitetą. Pirmasis romanas ,,Strangers on a Train" spaudoje pasirodė 1950 m., o jau 1951 m. jis buvo ektanizuotas kino meistro Alfred Hitchcock. Kitas romanas ,,The Price of Salt" pasirodė Claire Morgan slapyvardžiu. 1955 m. dienos šviesą išvydo ,,Talentingasis misteris Riplis". Patricia Highsmith per savo gyvenimą parašė 22 romanus ir 8 apsakymų knygas. Mirė ji 1995 m. Locarno, Šveicarijoje sulaukusi 74 m. amžiaus.

  Apie knygą. Tomas Riplis – paprastas, bet suktas jaunuolis, dirbantis tai vienoje, tai kitoje kontoroje. Jis glaudžiasi toli gražu ne prabangiausiame Niujorko būste ir gyvena pilką, neįdomų gyvenimą. Tačiau vieną dieną verslininkas Herbertas Grynlifas Tomui patiki svarbią misiją – pargabenti į Niujorką plevėsą sūnų Dikį, pernelyg ilgai užsibuvusį Italijoje, kur jį įkalino saulė, paplūdimiai ir kiti malonumai. Gavęs solidų avansą, Tomas palieka savo senus pažįstamus ir iškeliauja vykdyti neįprastos užduoties. Tačiau greitai ir pats pasiduoda Italijos apžavams. Dar labiau nei Italija jį sužavi Dikio Grynlifo gyvenimo būdas ir pažiūros. Pirmąkart taip arti turtingųjų pasaulio atsidūrusį Tomą Riplį užvaldo pinigų, valdžios ir lengvo gyvenimo aistra. Tomas pasiryžta bet kokia kaina tapti toks pat kaip Dikis Grynlifas.

 Mano nuomonė. Pradžioje skaityti labai trukdė tai, kad buvau (nors gana seniai) mačiusi šios knygos ekranizaciją ir  kad su kiekvienu sakiniu iškildavo Matt Damon personažas. Tik įpusėjus knygą filmo vaizdai išnyko, liko grynas skaitymo malonumas. Puiki istorija apie talentingą sukčių ir žudiką, kurio poelgiais bodiesi, tačiau tuo pačiu negali nesižavėti jo talentu manipuliuoti žmonėmis, improvizuoti netikėčiausiose situacijose. Autorė sukuria tokį antiherojų, kurį visais būdais  bandai pateisinti, ir suprasti. Man ši knyga buvo įdomi ne tik puikiai pateikta istorija (dabar jau galima sakyti retro stiliaus istorija, nes kūrinys parašytas 1955 m.), giliais, psichologo analizės vertais personažais bet ir ,,fonu", kuriame vyksta veiksmas - Italija, Prancūzija, Graikija... Ne, čia nieko konkretaus, skirto turistams nėra, tačiau nuotaika ir atmosfera labai artima toms šalims, tiesiog jaučiamas švelnus Viduržiemio jūros dvelksmas.  

  Tiesa, nors knyga priskiriama detektyvo žanrui ir yra įvertinta Edgaro Po premija, manau tie, kurie mėgsta gryną detektyvą, šiek tiek nusivils. Čia labiau psichologiniu trileriu kvepia ;) 

 Įvertinimas. 5/5
 Ekranizacija.  Talentingasis misteris Riplis (The Talented Mr. Ripley), JAV, 1999 m., režisierius Anthony Minghella, vaidina: Matt Damon, Gwyneth Paltrow, Jude Law, Cate Blanchet ir kt.   
Amžinas klausimas, kas geriau - knyga ar filmas? Šiuo atveju atsakymas labai vienareikšmiškas - abu lygiaverčiai, abu įdomūs, abu būtina perskaityti/pamatyti.            

Purus varškės apkepas

    Tingus rudens šeštadienio rytas. Už lango negausius spindulius žeria  saulytė, apšviesdama geltonas klevų viršūnes. Tokia katiniška nuotaika apėmusi - norisi rąžytis ir murkti prie radiatoriaus bei kramsnoti kažką skanaus, puraus, tirpstančio burnoje.  Paskaitinėju blogus ir, voilà!, randu purų varškės apkepą, kuriuo dalinasi www.saulėtavirtuvė.lt. Kaip tik tai, kas tiktų šios dienos rytui. Puolu gaminti, kol šeimyna dar miega ir virtuvė priklauso tik man :)
 

 Produktai:

 500 g varškės (pertrintos per sietelį arba el. trintuvėje iki vientisos masės);

6 v. š. manų kruopų;

1 stiklinė pieno;

3 kiaušiniai;

5 šaukštai cukraus;

pakelis vanilinio cukraus;

sauja džiovintų spanguolių.

 

Gaminimas:

   Manų kruopas užpyliau pienu ir pastačiau kelioms minutėms išbrinkti. Tuo metu kiaušinių trynius, cukrų ir vanilinį cukrų ištryniau iki vientisos baltos masės. Į pertrintą varškės masę supyliau trynius ir manų kruopas su visu nesusigėrusiu pienu. Viską tobulai išmaišiau. Tada atskirame dubenyje išplakiau baltymus ir atsargiai įmaišiau į varškės masę. Džiovintas spanguoles, apvoliotas miltuose, taip pat įmaišiau į varškės masę. Kepimo indą (25 cm skersmens) ištepiau sviestu ir suverčiau varškės masę. Kepiau iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie valandą, kol viršus gražiai paskrudo. 

   Kol išdėliojau lėkštes ant stalo ir užkaičiau arbatą, apkepas praaušo. Kiekvienam atpjoviau po gabalą, užpyliau aviečių-imbiero uogiene ir kviečiau namiškius pusryčių.
   Saulėta virtuvė, šeimyna prie stalo, garuojanti arbata  ir purus varškės apkepas - toks yra tobulo  šeštadienio ryto receptas. Išbandykite! 

Lucinda Riley Orchidėjų namai

Vienas sakinys. ,,Žmogus sukurtas pagal sudėtingą receptą..." 495 p.
Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Lucinda Riley Orchidėjų namai (Hothouse Flower), leidykla Tyto alba, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Aušra Karsokienė, 584 p.

Apie autorę. Lucinda gimė 1968 m. Airijoje, aktorės ir tekstilės bendrovės Courtaulds direktoriaus šeimoje. Tėvas darbo reikalais dažnai išvykdavo į Tolimuosius Rytus, kur jį lankydavo mama su Lucinda. Mergaitė nuo mažens pamilo šiuos kraštus.  Kai būsimai rašytojai sukako penkeri, šeima persikėlė gyventi į Angliją. Keturiolikos ji įstojo į Italia Conti teatro akademiją Londone. Ją baigusi Liucinda siekė aktorės, TV laidų vedėjos karjeros. Būdama 23 metų ištekėjo už aktoriaus Owenas Whittaker. Jie už paskolą nusipirko mažą namelį, tačiau netrukus abu pradaro darbus. Kad išgyventų ir išmokėtų paskolą jie ėmėsi įvairių atsitiktinių darbų. Po dvejų  alinančio darbo metų Lucinda susirgo. Liga privertė apmastyti savo gyvenimą ir ji nusprendė, kad taip toliau tęstis nebegali. Pardavė vestuvinę suknelę, nusipirko spausdinimo mašinėlę ir pradėjo rašyti savo pirmą romaną Lovers and Players. Knyga pasirodė 1992 m. Lucinda Edmonds slapyvardžiu. Romanas tiek kritikų, tiek  skaitytojų buvo įvertintas labai gerai. Šeima nutarė išmokėti paskolą ir persikelti gyventi į West Cork Airijoje. Gimė du vaikai, Lucinda sėkmingai skynėsi kelią literatūriniame pasaulyje, tuo tarpu Owenas Whittaker vis nerado darbo, todėl jam teko rūpintis dviem mažais vaikais. Šeimoje tvyrojo įtampa. Po ketverių metų šeima vėl grįžo gyventi į Angliją, Rutland, tačiau vietos pakeitimas santuokos jau nebeišgelbėjo.
   Antrąjį vyrą Lucinda susirado per pažinčių skelbimą.  Tai buvo Stephan Riley. Po šešių mėnesių pažinties jie susituokė. Iš pasiturinčio verslininko Stephan tapo Lucindos agentu.  2010 m. Lucindos literatūrinėje karjeroje įvyko pokyčių - knygą ,,Orchidėjų namai" ji išleido savo tikra pavarde ir buvo maloniai nustebinta, jog knyga buvo taip pat gerai įvertinta, kaip ir jau žinomos rašytojos Lucindos Edmonds (Lucindos literatūrinis slapyvardis) kūriniai.
   Šiuo metu Lucinda su vyru ir  4  vaikais gyvena  tarp Prancūzijos ir Norfolko - čia jie turi nusipirkę namus.  Taip pat turi namą Koh Chang saloje (Tailandas), kur Lucindos tėvas prieš daug metų nusipirko žemės sklypą.

Apie knygą. Dvi visai nepanašios seserys, Džulija ir Alisija. Neatraizgomai susipynę giminystės ryšiai. Dvarų Anglija ir egzotiškasis Tailandas. Ir fatališka meilės istorija.
   Žymi pianistė Džulija Forester po jos šeimą ištikusios katastrofos bando atgauti ramybę savo gimtajame Norfolke, sename Vorton Parko dvare, kur ji praleido vaikystę, kur tebegyvi idiliški prisiminimai apie senelį, aistringą orchidėjų mylėtoją. Tačiau Vorton Parką ką tik paveldėjo Kitas Krofordas – žavus vyriškis, kurio praeityje taip pat būta skaudžių smūgių. Renovuojant dvaro pastatus, į dienos šviesą iškyla kažkieno seniai rašytas dienoraštis, kurį skaitydama Džulijos močiutė ima pasakoti seną meilės istoriją, nuo kurios prasidėjo Vorton Parko nuosmukis. Džulija pasineria į praeitį, į Olivijos ir Hario Krofordų gyvenimą. Šios jaunos poros istorija perkelia mus į Antrojo pasaulinio karo laikus, nubloškia į Tailandą, ir pasirodo, kad netvirta jų santuoka nulėmė būsimų kartų, tarp jų ir Džulijos, likimą ir laimę...
„Orchidėjų namai“ – aistringas ir romantiškas pasakojimas apie kelių giminės kartų istoriją, apie visa nugalinčią meilę, visą amžių trunkančią nuoskaudą, kaltę ir atleidimą.

Mano nuomonė. Knygą pradėjau skaityti su entuziazmu, deja, pirmas šimtas puslapių pasirodė nuobodoki, kažkokie padriki. Kai knygoje pasakojimas nusikėlė į prieškarį ir karo metus, į Vorton Parko dvarą bei Tailandą, atsirado intriga, pasakojimas pagyvėjo, skaityti pasidarė įdomiau. Meilė, pareiga šeimai, karas - viskas persipynę Vorton Parko dvaro gyventojų likimuose.  Kas mes? Kur mūsų šaknys? Trečia giminės karta vėl susiduria su šeimos istorija, su užmarštin nuskandintomis šeimos paslaptimis.  Knygos siužeto vingiai vingiuoja atvirai, paslaptys atsiveria jau knygos viduryje,  todėl toks ilgas epilogas, kaip ir įžanga, pradeda varginti ir norisi greičiau versti puslapius. Žodžiu, būtų viskas puiku, jei knyga būtų kiek plonesnė ;)

Įvertinimas. 3,5/5

Robert James Waller Madisono apygardos tiltai

Žanras. Meilės romanas.

Viršelis. Robert James Waller Madisono apygardos tiltai (The Bridges of Madison County), leidykla Jotema, iš anglų kalbos vertė Jonas Čeponis, 2010 m, 176 p.

Apie autorių. Robert James Waller (Robertas Džeimsas Valeris) gimė 1939 m. Rokforde, Ajovoje (JAV). 1968 m. įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį, dėstytojavo Šiaurės Ajovos universitete. Šiuo metu gyvena atokioje rančoje kalnuose, Teksaso valstijoje, ir toliau gilinasi į rašymą, fotografiją, muziką, ekonomiką ir matematiką

Apie knygą. "Madisono apygardos tiltai" – žavus paprastumo ir beribės aistros derinys. "Dvejonių begalybėje toks tikrumas ateina tik sykį, niekada daugiau, kad ir kiek gyventum." Robertą ir Frančeską jis aplanko labai netikėtai, jiems susitikus vos keturioms dienoms, bet išlieka visą likusį gyvenimą.

Mano nuomonė. Gal per daug tikėjausi iš šios knygos jau klasikai priskirtos knygos: begalinio emocijų protrūkio, ašarų upelio, saldaus graudulio ar, kažko toookio didelio... Deja, nieko to nebuvo. Istorija graudžiai maloni, bet manęs, kaip ne kurių skaitytojų, nesujaudino iki širdies gelmių. Sakau, gal visiška beširdė esu? Einu žiūrėti filmo, gal pravirkdins?

Įvertinimas. 3/5

Ekranizacija. Režisierius Clint Eastwood, JAV, 1995 m.

Pagrindinius vaidmenis atlieka Clint Eastwood, Meryl Streep, Annie Corley ir kiti.

Muzika Lennie Niehaus.

Filmas nominuotas Oskarui, Auksiniam gaubliui bei Cezariui.    Režisieriaus ir aktoriaus Clint Eastwood interpretuota knygos versija man buvo labiau prie širdies. O kur dar puiki Meryl Streep vaidyba! Na, nepravirkdė ir filmas, tačiau emocionaliai jaučiausi labiau susigyvenusi su herojais, nei skaitydama knygą. 

Kale kopūstų traškučiai (čipsai)

 

  Šį rudenį gavau dovanų didžiausią maišą dabar labai madingų garbanotų kale (lapinių) kopūstų. Kadangi nesu itin didelė maisto mados žinovė, teko pasukti galvą ką su tom gėlėm daryti. Įpuoliau į internetą. Pasirodo, sveikuolių pasaulyje šie kopūstai vadinami vegetarų jautiena, žalumynų karaliumi ar net maistinių medžiagų bomba. Ši daržovė yra laikoma viena naudingiausių žmogaus organizmui, itin vertinama dėl vitaminų, mineralų ir kitų organizmui būtinų medžiagų gausos. Tai va kokia puiki daržovė tas garbanotas kale kopūstas. O ką iš jo skanaus pagaminti? 

 Pagalbos ranką ištiesė draugė - o gi čipsus daryk, labai skanu. Pabandžiau, patys valgėm ir svečius vaišinom - visiems patiko. Dukra pakomentavo, kad tokius traškučius ji ragavo Škotijoje - kaip garnyrą prie žuvies patiekalų. 

Pasigaminkite ir jūs. 

Reikės:
kale kopūstų,
šlakelio aliejaus,
druskos,
mėgstamų prieskonių (aš vartojau Chmeli suneli). 

   Kopūsto lapus atidžiai nuplauname po tekančiu vandeniu (jei kopūstus skynėte iš lysvės, gali būti žalių kirmėliukų), gerai nudžioviname ir lapus nuplėšome nuo stiebų bei stambesnių gyslų. Tuomet rankas sudrėkiname aliejumi ir pamaišome į dubenį sudėtus lapus. Užberiame druskos, prieskonių ir dar kartą pamaišome. Skardą labai saikingai ištepame aliejumi, suberiame kopūstų lapelius ir paskirstome po visą skardą taip, kad lapeliai nebūtų užkritę vienas ant kito . Džioviname iki 100 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 30 min. Išdžiūvę kale čipsai yra blizgūs, sausi, traškūs. Ir skanūs :) 

Gina Viliūnė Vilniaus Madona

  

Žanras. Istorinis-detektyvinis savaitgalio romanas

Viršelis. Gina Viliūnė  Vilniaus Madona, leidykla Alma littera, 2014 m., 248 p.

Apie autorių. Romano „Vilniaus Madona“ autorė Gina Viliūnė gimė 1974 metais. Viena didžiausių savo aistrų laiko Vilniaus miestą ir jo istoriją. Autorė, savarankiškai studijavo senojo Vilniaus plėtros, architektūros, bažnyčių istoriją. 2012 metais su bendraautoriu Raimondu Urbakavičiumi išleido knygą „Vilniaus šventovės“ ir pirmąjį romaną „Karūna be karaliaus“.

Apie knygą. XVI amžiaus ir mūsų dienų Vilnius. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro intrigos ir legendomis apipinta Aleksandro ir Maskvos kunigaikštytės Elenos meilė. Mūsų laikus pasiekusios senovinės ikonos paslaptys ir detektyvinė istorija. Knyga, kupina netikėtų veiksmo vingių, meilės, aistrų ir intriguojančių senojo ir mūsų dienų Vilniaus mįslių.
Nesibaigiantys karai su Maskva kamuoja Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. Tikėdamasis politinės naudos, Aleksandras veda Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterį Eleną. Politinė santuoka netikėtai virsta meile, tačiau karo nesustabdo. Elena verčiama būti Maskvos šnipe Jogailaičio dvare. Tuo pat metu LDK ponų taryboje ryškėja antistačiatikiškos nuotaikos, vyskupas Taboras mato vienintelę išeitį – atversti Eleną į katalikų tikėjimą. LDK valdovo žmona atsiduria pačiame nesantaikų ir intrigų epicentre.
  Mūsų laikais sutuoktinių pora, Algė ir Žygis, švenčia įkurtuves ir dovanų gavę seną paveikslą nė nenutuokia, kokia iš tikrųjų dovana pateko į jų rankas. Tačiau greit paaiškėja, kad paveikslas susijęs su kelis šimtmečius menančiomis paslaptimis. Suintriguotas paveikslo mįslių, Žygis imasi jas narplioti. Iš pradžių viskas atrodo lyg smagus žaidimas, kol vieną dieną dingsta jųdviejų su Alge dukrelė. Akivaizdu, kad Žygis nėra vienintelis, trokštantis žūtbūt išsiaiškinti paveikslo paslaptis. Kol kas vyras žino tik viena: jos susijusios su sena ikona, Maskvos kunigaikštytės Elenos prieš daugiau kaip penkis šimtus metų atsivežta į Lietuvą. Tačiau Vilniuje daugybė senų ikonų. Kaip rasti tą vienintelę? Ar Vilnius išsaugojo Aleksandro laikų slaptavietes? 

Mano nuomonė. Negaliu pasakyti, kad visiškai nepatiko, nesudomino. Istorinė dalis tikrai intriguoja. Autorė atidžiai išnagrinėjo istorinę medžiagą ir su didžiule meile papasakojo kunigaikščio Aleksandro ir Elenos istoriją. Viduramžių buitis, papročiai, dvaro intrigos - visa tai labai įdomu, skatina giliau pasidomėti to meto Vilniumi. Tačiau ta knygos dalis, kurioje rezgama šių dienų detektyvinė istorija yra visiškai neįtikinanti, labai jau dirbtinai pritraukta prie istorinio siužeto. Lakstymas po Vilniaus kiemus, sekimas, gaudymas-šaudymas, tarsi privaloma etiketė įklijuoti į detektyvinį siužetą, šiame pasakojime išspaudžia tik šypseną. Skaičiau ir galvojau, jei man būtų 14 metų, sakyčiau, jėga, o dabar...

Įvertinimas. 4/5

Naminiai vieno kąsnio koldūnai

   Sekmadienio popietę susirinkome draugų namuose ne šiaip sau pasibūti, o turėdami kilnų tikslą - mokytis gaminti skanius koldūnus. Mat šeimininkė yra šio patiekalo ekspertė, o mes tryškom noru išmokti. Pamoka prasidėjo nuo produktų krepšelio:

 16 kupinų v/š miltų;

 3 kiaušiniai;

 100 ml aliejaus;

 3 maži (kavai) šaukšteliai druskos;

 paruošto įdaro (malta mėsa, grybai, daržovės ar varškė - kas jums skaniausia).

  Pasiraitojame rankoves ir kimbame į darbą:

  4 v/š miltų persijojame į gilų dubenį. Užpilame verdančiu vandeniu ir išmaišome iki vientisos masės ir paliekame atvėsti. 

  Išplakame kiaušinius, aliejų ir druską. Į plikytos tešlos masę beriame likusius miltus ir pilame plakinį. Minkome. Intensyviai ir ilgai. Kol tešla tampa vientisa, vidutiniškai kieta ir nebelimpa prie rankų. Paliekame tešlą 30 min. pailsėti.
   Formuojame koldūnus: atsipjauname tešlos gabalą, ant miltais pabarstyto stalo iškočiojame ir tešlos lakštą uždedame ant formos (Mes turėjome formą-koriuką).
 

  Į koriuko akis pridedame įdaro ir uždengiame antru tešlos lakštu. Kočiojame, kol išryškėja kiekvienas koldūniukas. Juos išberiame ant miltuotos lentos ir toliau dirbame, kol sunaudojame visą tešlą (Jei neturite formos, koldūnus galima daryti pasitelkiant stiklinę. Išspaudžiame apskritimą, ant vienos puselės uždedame įdaro, kita pusele užklojame ir gražiai užspaudžiame kraštelius - na jūs juk ir patys žinote:).





















   Dabar belieka koldūnus sumesti į verdantį pasūdytą vandenį ir virti. Tačiau atsipalaiduoti dar nevalia - gaminame padažą: svogūnai, lašinukai, grybukai - viską susmulkiname ir pakepame.

  Koldūnai verda maždaug 20 min. (jei didesni, virs apie 30 min).  Štai ir visa gudrybė. Išgriebiame ir ragaujame su padažu ar su grietine.

       





 Ačiū šeimininkei už pamoką :)

 

John Katzenbach Kilnus tikslas

Vienas sakinys. ,,Apie blogį sužinome pamažu, bet visam laikui."  567 p.

 

Žanras. Psichologinis detektyvas.
Viršelis. John Katzenbach Kilnus tikslas („Just cause“), leidykla ,,Tyto alba", 2007 m., iš anglų kalbos vertė Mantas Radzevičius, 606 p.
 Apie autorių. John Katzenbach gimė 1950 m. birželio 23 d. Princeton, New Jersey valstijoje, JAV generalinio pokuroro Nicholas Katzenbach ir psichologės Lydia King Phelps Stokes šeimoje. 1968 m. John baigė Sidewell Friends mokyklą, Baigęs mokslus dirbo „Miami Herald“ ir „Miami News“ laikraščių teismo korespondentu ir retkarčiais rašinėjo į „Herald Tropic Magazine“ žurnalą. Tačiau vieną dieną jis nusprendė atsisakyti sėkmingai besiklostančios žurnalistinės karjeros ir pasukti širdžiai mielesniu rašytojo keliu. Per eilę metų sukaupta profesinė patirtis nušviečiant įvairaus pobūdžio kriminalinius įvykius neabejotinai padėjo pradedančiam autoriui megzti įmantresnį pirmųjų trilerių siužetą, o draugo iš FTB ir mamos patarimai jo kūriniams suteikė dar daugiau tikroviškumo ir pakėlė juos į žymiai aukštesnį, psichologinių trilerių lygmenį. Savo pirmą romaną „Vasaros karštyje“ (In the heat of the Summer) išleido 1982 m., pagal šį kūrinį sukurtas filmas „Žiaurus sezonas“ (The mean season), kuriame vaidina Kurt Russell ir Mariel Hemingway. Vėliau buvo parašyti First born (1984 m.), The Traveler (1987 m.), Day of Reckoning (1989 m.), Just Cause (1992 m.), The Shadow Man (1995 m.), State of Mind (1997 m.), Hart"s War (1999 m.), The Analyst (2002 m.), The Madman"s Tale (2004 m.), The Wrong Man (2007 m.), What Comes Next (2010 m.), Red 1-2-3 (2012 m.), The Dead Student (2014 m.).
   Apie Johną Katzenbachą dauguma mūsų pirmą kartą išgirdo 1985 m. pasižiūrėję kino juostą „The Mean Season“, pasakojančią apie populiaraus žurnalisto Malkolmo Andersono tiriamą jaunos merginos nužudymo bylą. Vėliau sekė filmai „Įtikinamas motyvas“, „Harto karas“ ir „Ne tas žmogus“ (Faux Caupable) ir kiti.
     Lietuvių literatūrinė pažintis su šiuo rašytoju prasidėjo tik 2006 m., kai leidykla „Tyto alba“ išleido du šio autoriaus romanus: „Analitikas“ ir „Pamišėlio istorija“. Vėliau sekė romanai „Kilnus tikslas“, „Ne tas žmogus“, „Profesorius“. Priešpaskutinis autoriaus romanas „Trys raudonos“ buvo išleistas 2012 m., o Lietuvoje jis pasirodė tik 2015-taisiais. Dabar Lietuvos skaitytojams ruošiamas pristatyti paskutinis jo romanas The Dead Student.
   Viso rašytojas yra parašęs keturiolika romanų. John Katzenbach yra vedęs Madeleine Blais, gyvena Vakarų Masačusetse.
  Apie knygą. Mažame Pačiulos miestelyje, Eskambijos apygardoje žiauriai nužudyta visų mylima vienuolikmetė mergaitė. Auka – baltaodė, be to, miesto tarybos nario dukra. Įtariamasis – juodaodis. Robertas Erlas Fergiusonas pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas mirties bausme, tačiau savo kaltumą neigia.
   Reporteris Metjus Kovartas, patikėjęs nuteistuoju, ima narplioti žiaurų nusikaltimą. Įtampa auga; svarbiausias klausimas lieka atviras iki paskutinio puslapio: ar tas, kuris sakosi esąs nekaltas, iš tiesų nepadarė žiauraus nusikaltimo? Ar Fergiusonas – nekaltai dėl savo odos spalvos nuteista auka, ar ypatingai gudrus ir negailestingas žmogžudys?
  Mano nuomonė. Tai pirma mano skaityta šio rašytojo knyga. Įtraukianti ir nepaleidžianti istorija. Vienu metu lyg jau aiškiai supranti, kas nusikaltėlis, tačiau Katzenbachas vėl taip susuka siužetą, pasėja abejonę... ir toliau skaitai, nebepasitikėdamas savo nuojauta, kol, galų gale, paskutiniame knygos lape randi nusiraminimą - o vis dėlto aš buvau teisus, aš žinojau, aš nujaučiau...bet pasidaviau rašytojo manipuliacijoms, nes gudriai buvau įviliota į spąstus. Smagu skaityti. Jaučiasi, kad J. Katzenbachas yra tiesiogiai susidūręs su teismo žurnalisto darbu, nes vargiai žmogus, nesusidūręs su šio žanro specifika, taip psichologiškai taikliai galėtų perteikti herojaus būseną. Knygoje, po detektyvinio siužeto skraiste, galima būtų įžvelgti klausimą, ar visada atrodantis nekaltas žmogus, iš tiesų yra nekaltas, ar visada garsiai rėkiantis apie savo ar mažumos teisių pamynimą iš tiesų yra skriaudžiamas, ar jis pats nėra tas blogis, nuo kurio kenčia kiti žmonės. Šis klausimas man iškilo šių dienų realijomis - ar iš tiesų iš Sirijos ir kitų arabų kraštų plaukiantys emigrantai yra tie, kuriais jie save pateikia, ar iš tiesų tai nėra vilkas avies kailyje? Oi, ne, knyga nieko bendra su pabėgėliais neturi, tiesiog man kilo tokios asociacijos.
  Skaičiau atsiliepimus kitų blogerių apie šią knygą ir daugelis, vertindami J. Katzenbacho knygas, sako, kad pirmiausia įvardintų „Analitikas“, „Pamišėlio istorija“ ir tik po jų - ,,Kilnų tikslą“. Aš šią knygą galiu vertinti tik labai gerai, nes kitų neskaičiau. Daugiau pažinus šio autoriaus kūrybą, gal ir mano nuomonė pasikeis. Bet kol kas vertinimas toks. 
Įvertinimas. 4/5
Ekranizacija. ,,Just cause" (liet. ,,Įtikinamas motyvas"), JAV, 1995 m., režisierius Arne Glimcher, vaidina: Sean Connery, Laurence Fishburne, Kate Capshaw.

Aviečių uogienė sveikatai

    Baigėsi vasara, papūtė rudeniniai vėjai, ėmė perštėti gerklę, kažkodėl nosis šniurkščioti pradėjo... Reikia vaistų? Pirma pagalba - aviečių uogienė su imbieru ir laimu. Neturite? Ne bėda, galite jos išsivirti, nes rudeninės avietės dar linksta nuo uogų gausos.

 

  Reikės:

  500 g aviečių (aišku, miško avietės yra nepakeičiamos, bet tinka ir sodo avietės);

  3/4 stiklinės cukraus (kas mėgsta saldžiau - 1 stiklinė cukraus);

  1 laimo;

  gabalėlio imbiero šaknies.

 

   Gaminame:

   Uogas nuplauname, nudžioviname, suberiame į puodą, užpilame cukrumi. Nutarkuojame laimo žievelę, išspaudžiame sultis. Sutarkuojame 1 ar 2 arbatinius šaukštelius imbiero. Visas šias gėrybes užberiame/užpilame ant aviečių ir, atsargiai maišydamos, verdame 15-20 min. Karštą uogienę supilstome į  sterilius stiklainius.  Atvėsus - dedame į šaldytuvą ir jokios rudens darganos mums nebaisios.

   P.S. Idėja iš Rimi lankstinuko.

Indijos virtuvė: baklažanų ir pievagrybių troškinys

   Galiu pasakyti, turiu nemažas sankaupas įvairių receptų, kulinarinių knygų, žurnalų, tačiau gamindama valgį retai jais naudojuosi. Šiandien buvo išimtis - idėją pietums pasiskolinau iš Rimi lankstinuko. Pavyko puikiai ir buvo labai skanu. Skubu pasidalinti šio egzotiško troškinio receptu su jumis.

 

Reikės (3-4 asmenims):

1 didelės bulvės (arba 2 mažesnių);

1 vidutinio dydžio baklažano;

1 didelio svogūno;

500 g pievagrybių;

100 g petražolių;

1 kupino a. š. kario miltelių;

1 kubelio daržovių sultinio;

1 skardinė kokoso pieno;

druskos ir pipirų (nebūtina);

aliejaus kepimui;

ryžių garnyrui.

 

Gaminame:

Susmulkiname svogūną ir pakepame aliejuje (gilioje keptuvėje). Bulvę supjaustome dideliais gabalais ir sumetame ant svogūnų į keptuvę. Uždengiame ir, kol bulvė kepa (nepamirškite  maišyti!), supjaustome baklažaną (į 4 dalis išilgai ir tada susmulkiname 1 cm riekėmis). Nuplauname pievagrybius ir galvutes perpjauname pusiau.   Kai bulvės suminkštėja suberiame paruoštas daržoves. Šiek tiek padruskiname ir papipiriname, jei norite (labai saikingai). Gerai išmaišome ir dar pakepame. Apkepus daržovėms užberiame kario miltelius, susmulkintas petražoles. Gerai išmaišome. Viską užpilame kokoso pienu ir įmetame sultinio kubelį. Maišant kaitiname iki užvirimo. Viskas, pietūs paruošti!

  Troškinį pateikiame su virtais ryžiais.

 

 

 

Vegetariškas hamburgeris su lęšių maltinuku

   Šiandien sugalvojau gaminti nesveiką maistą - hamburgerius. O kad būtų įdomiau ir valgoma mano šeimos vegetarams, vietoj mėsos kotletuko iškepiau lęšių maltinukų. Rezultatas pasiteisino - buvo labai skanu. Tad dalinuosi:)

 

   Lęšių maltinukams (12 vienetų) reikės:

300 g žaliųjų lęšių;

200 g bulvių (arba 2 vidutinio dydžio bulvės);

1 svogūno;

2 v/š grūdėtų garstyčių;

1 a/š kario prieskonių;

1 kiaušinio;

3-1 v/š džiūvėsėlių;

sauja tarkuoto ,,Džiugo" sūrio;

druskos, pipirų;

aliejaus kepimui.

 

   Hamburgeriui (tiksliau būtų Lentilburgeriui, nes ham čia nė su žiburiu nerasi :) reikės:

Apvalių bandelių (pvz. Vilniaus duonos ,,Imk" bandelės);

Mėgstamo majonezo padažo (pvz.ČUMAK Aioli arba Thousand islands arba, dar geriau, savos gamybos);

Salotos (Iceberg ar kitos traškios salotos lapai);

Pomidoro;

Plonų sūrio riekelių (tiksliau - kvadratėlių, aš naudojau ,,Lactima" sūrio lapelius). Po du kiekvienam sumuštiniui. 

 

    Gaminame lęšių maltinukus:

Lęšius išverdame pasūdytame vandenyje, bulves taip pat išverdame. Ataušusius lęšius, bulves ir svogūną sumalame mėsmale. Įmušame kiaušinį, suberiame kario miltelius, sūrį, įdedame garstyčių ir viską labai gerai išmaišome (jei reikia - padruskiname ir papipiriname). Šlapiomis rankomis suformuojame paplotėlius ir apkepame įkaitintame aliejuje.

Formuojame hamburgerius.

  Ant vienos bandelės pusės dedame sūrį, pomidoro riekelę apipilame padažu ir prispaudžiame lęšių maltinuku. O dabar atvirkščiai - ant maltinuko pilame padažo, dedame pomidoro riekelę, sūrio riekelę ir užvožiame bandelės viršumi. Jei kepame ne vieną hamburgerį - visus taip paruoštus sumuštinius pašauname į orkaitę, kol išsilydys sūris, jei vieną - pakaks jį minutę pašildyti mikrobangų krosnelėje. Hamburgerius ištraukę iš orkaitės (ar mikrobangų krosnelės) atvožiame bandelę ir pagardiname traškiu salotos lapu. Salotos kartu nešildžiau, nes man ji skanesnė žalia ir traški.

Skanaus! Šį patiekalas, net neabejoju, ypač patiks jaunimui :)

 

 

 

 

Saulėgrąžų paštetas

  Kartais norisi kažko, nežinau ko :) Tomis dienomis interneto platybėse ieškau kokių nors lengvai pagaminamų, nesudėtingų ir skanių patiekalų. Šiuokart po akimis pasipainiojo Skonis.lrytas.lt svetainėje patalpintas saulėgrąžų pašteto receptas. Sudomino ir pasigaminau, ir su jumis dalinuosi. 

Reikia:

1 stiklinės saulėgrąžų (per naktį brinkintų vandenyje);

1 svogūno;

2 skiltelių česnako;

6 saulėje džiovintų pomidorų bei 3 šaukštų jų aliejaus;

1 didelės morkos;

saujos ,,Džiugo" sūrio;

druskos, maltų pipirų ir kario miltelių, šlakelio aliejaus kepti.

Gaminame:

  Svogūną ir česnaką susmulkiname, morką sutarkuojame (aš tarkavau smulkesne nei burokine trintuve). Visa tai pakepiname šlakelyje aliejaus. Saulėgrąžas nukošiame, sumaišome su pakepintom daržovėm, saulėje džiovintais pomidorais ir sumalame. Įberiame saują sūrio, papipiriname, paskaniname kario prieskoniais (gausiai), įberiame druskos pagal skonį, supilame aliejų nuo pomidorų. Viską gerai sumaišome ir sukrečiame į kepimo popieriumi išklotą formą. Kepame apie 40-50 min. iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje.

   Paštetas tinka tepti ant prancūziško batono riekelių, paskaninant agurko griežinėliu. Skanu tiesiog dėti ant pomidoro ir ragauti.  Jį galima valgyti pusryčiams, o ypač dera vakare prie taurės gero raudono vyno.

   Tad mėgaukitės! 

Guillaume Musso Rytoj

Vienas. sakinys. ,,Viskas yra nepastovu, ypač laimė. Ji, trapi tarsi stiklas, neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku ir gali trukti tik akimirką." 20 p.

Žanras. Savaitgalio romanas

Viršelis. Guillaume Musso  Rytoj (Demain), leidykla ,,Baltos lankos", 2014 m., iš prancūzų kalbos vertė Donata Pleskevičienė., 352 p.

Apie autorių. Guillaume Musso  – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 16 mln. jo kūrinių egzempliorių, jie išversti į 36 kalbas. 

   G. Musso  gimė 1974 m. Antibes, susižavėjo literatūra dar būdamas dešimties, kai savo vasaros atostogas ėmė leisti vietinėje bibliotekoje, kur dirbo jo mama. Pats rašyti pamėgino jau būdamas studentu, grįžęs iš kelionės po Ameriką, kur kelis mėnesius gyveno NewYork ir NewJersey, dirbo ledų pardavėju ir bendravo su žmonėmis iš įvairių kultūrinių sluoksnių. Čia jis prisirinko idėjų būsimiems romanams.

Visgi populiarumo jis susilaukė visiškai neįtikėtinomis aplinkybėmis. Kartą Guillaume pateko į automobilio avariją, kurioje vos nežuvo. Nauja fatališka patirtis jį įkvėpė naujai knygai pavadinimu „Afterwards“ (2004 m.). Ši sulaukė dar anuomet autoriui neregėtos sėkmės – išversta į daugiau kaip 20 kalbų, buvo parduoti milijonai jos egzempliorių visame pasaulyje. Negana to, kūrinys sužavėjo ir kinematografus, tad 2008-aisiais romanas buvo ekranizuotas, o vieną jo personažų įkūnijo pats John Malkovich!

Romanai, kuriuose intriguojančiai persipina įtampa, meilė ir veiksmas, Prancūzijoje padarė Guillaume Musso populiariosios literatūros dievuku. 

Apie knygą. Guillaume Musso "Rytoj" - tai mistiška ir sukrečianti istorija. Realybę pranokstanti meistriškai sukurta intriga. Paslaptingas ir įtemptas siužetas.

 Ji yra jo praeitis... jis - jos ateitis.
Ema gyvena Niujorke. 32 metų moteris vis dar ieško savo gyvenimo vyro. Matjus įsikūręs Bostone. Kraupioje avarijoje netekęs žmonos, jis vienas augina keturmetę dukrą.
Jie susipažįsta internetu ir susirašinėdami netrukus ima manyti, kad jiems pagaliau nusišypsojo laimė. Abu trokšta susitikti, todėl paskiria pasimatymą nedideliame itališkame Manhatano restorane.
Tą pačią dieną, tą pačią valandą Ema ir Matjus praveria restorano duris. Juos palydi prie to paties staliuko, ir vis dėlto jie... niekada nesusitiks.
Kas tai? Iliuzijos? Vieno iš jų fantazija? O gal kito manipuliacijos? Matjus ir Ema, juos išdavusios tikrovės aukos, netrukus supranta, kad tai buvo šis tas daugiau nei paprasčiausiai neįvykęs pasimatymas...

Mano nuomonė. Šiek tiek fantastikos, šiek tiek detektyvo, šiek tiek medicinos ir daug meilės.  Knyga nuo pirmo sakinio įsuka į įvykių verpetą ir neleidžia išsikapanoti iki paskutinės eilutės. Puiki istorija, įvykių gausa, pašėlęs veiksmo tempas ir grakščiai besiliejantys žodžiai, neužtemdyti ,,kūrybos kančių", leidžia pajusti tą savaitgalio tingulio malonumą, kai paėmęs knygą gali  prasivartyti su ja visą dieną lovoje. Tobula pramoga! Greit pasimirš, bet skaityti smagu :)

Įvertinimas (žanro rėmuose). 5/5

Max Frisch Homo Faber

Vienas sakinys. ,,Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas." 233 p.

Žanras. Romanas (Mažos didelės knygos)

Viršelis. Max Frisch Homo Faber, leidykla ,,Baltos lankos", 2013 m., iš vokiečių kalbos vertė Vytautas Petrauskas, 237 p.

Apie autorių. Max Frisch (Maksas Frišas) gimė, 1911 m. gegužės 15 d. Ciuiriche, Šveicarija architekto šeimoje. Augo ir mokyklą baigė gimtajame mieste. Po abitūros studijavo germanistiką, tačiau netrukus mokslą nutraukė ir dirbo įvairiuose laikraščiuose žurnalistu. 1933 metais jis, kaip reporteris, keletą mėnesių keliavo po Pietryčių Europą. Kelionės įspūdžius aprašė savo pirmajame romane "Jurgis Reinhartas. Vasariška lemtinga kelionė." Nuo 1936 iki 1941 m. Frišas studijavo architektūrą. Studijų metu pradėjo rašyti dienoraštį, kurį rašė keletą dešimtmečių. Šis dienoraštis buvo labai svarbus visai jo kūrybai. Baigęs studijas, jis, 1942 m., laimėjo atvirojo baseino projekto konkursą ir tais pačiais metais atidarė savo biurą. Tuo pat metu rašė romaną "Sunkūs žmonės". Netrukus vedė Gertrūdą Konstanciją fon Mejenburg, su kuria susilaukė 3 vaikų. Penktojo dešimtmečio viduryje Frišas per kelias savaites sukūrė dvi pjeses. Ciuricho teatre buvo pastatytos ir kitos dramos.

   Jo sukurtos pjesės Maksą Frišą kaip rašytoją padarė žinomu, tačiau iš tiesų jį išgarsino trys romanai: ,,Štileris", ,,Homo Faber" ir  ,,Tarkim aš Gantenbeinas". 1955 m. Frišas uždarė savo architektų biurą ir visiškai atsidėjo rašymui. Pripažinimo teatre susilaukė pjesės "Bydermanas ir padegėjai" ir "Andora". Abi yra daugiausia kartų suvaidintos vokiškos, dvidešimtojo amžiaus pjesės. Maksas Frišas daug keliavo, aplankė Ispaniją, Meksiką, JAV, arabų šalis, o nuo 1960 iki 1965 metų daugiausia gyveno Romoje. Ten kurį laiką gyveno su Ingeborga Bachman, kol sutiko Marianą Olers, 1968 m. tapusia antrąja žmona. Abu meilės ryšiai atsispindėjo autobiografiniame apsakyme "Montaukas", manoma reikšmingiausiame jo vėlyvosios kūrybos darbe. Maksas Frišas apdovanotas įvairiomis premijomis, buvo daugelio universitetų garbės daktaras. Mirė 1991 m. balandžio 4 d.
 Apie knygą. Valteris Feiberis netiki atsitiktinumais ar likimu - viską juk galima paaiškinti logiškai, numatyti, apskaičiuoti. Tačiau to, kas jam nutinka, taip paprastai nepaaiškinsi. Atsitiktinumas po atsitiktinumo Feiberis tampa aplinkybių auka. Keliaudamas jis susipažįsta ir susižavi trisdešimčia metų jaunesne moterimi, su kuria, pasirodo, juos sieja kraujo ryšys, tačiau užsimezgusio romano jau nebeatšauksi.
 Mano nuomonė. Viena iš tų knygų, kurias reikia/privaloma perskaityti.  Istorija šokinėja nuo veiksmo - keliavimo, iki apmąstymų - apie meilę, mirtį, senatvę, incestą. Valteris Faiberis  - solidus vyras, inžinierius, racionalus žmogus, nė sekundės netikintis atsitiktinumais - darbo reikalais keliauja į Karakasą. Lėktuve susipažįsta su žmogumi, kuris, pasirodo, yra jo jaunystės draugo Joachimo brolis. Sužino, kad Joachimas buvo vedęs Valterio jaunystės meilę Haną. Nepalankiomis aplinkybėmis lėktuvui nutūpus Meksikos dykumoje, Valteris nusprendžia pakeisti planus ir drauge su naujuoju pažįstamu keliauja pas Joachimą, kurį randa pasikorusį savo rančoje. Grįžęs į Niujorką Valteris nutraukia ryšius su savo mergina Aive ir laivu išplaukia į Europą. Laive įsimyli jauną merginą Elizabetą (Zabetą) ir leidžiasi su ja klajonėm per Italiją iki Graikijos, kur gyvena jos motina, ta pati  jaunystės Hana...
   Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi  - tokia mintis sukasi galvoje. Atsitiktinumai, kurių negali valdyti, lemia tavo gyvenimą - tiki tu tuo, ar ne. Taip atsitiktinumų virtinė nulėmė ir Valterio Faiberio likimą, inžinieriaus, racionalaus proto žmogaus, tikinčio tik progreso galia ir nepripažįstančio jokio fatalizmo.
   Skaitant šią knygą ne kartą prisiminiau  E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje". Ne, siužetas šių knygų nesieja, gal daugiau rašymo stilius, minčių dėstymo būdas. Pasakojimas lyg sau, lyg skaitytojui. Užburiantis pasakojimas. Žinia, kad knygos kokybė labai priklauso nuo vertėjo profesionalumo. Šiuo atveju galima tik pasidžiaugti, kad tokį klasika tapusį kūrinį ėmėsi versti tikrai kalbą gerbiantis  žmogus.  ,,Homo Faber" labai taikliai priskirta ,,Mažos didelės knygos" serijai. Maža savo apimtimi, tačiau didelė savo verte. Man tokios yra, pvz., E.M. Remarko ,,Naktis Lisabonoje", G. Gryno ,,Tykusis amerikietis", A. de Sent Egziuperi ,,Mažasis princas", tik nežinau, ar jos išleistos šioje serijoje.  

 Įvertinimas. 5/5

 Ekranizacija. Voyager (Homo Faber),  1991 m., Vokietija, režisierius Volker Schlondorff, vaidina Sam Shepard, Julie Delpy, Barbara Sukowa ir kt.
  Filmas labai artimas knygai. Didžiausią įspūdį paliko Julie Delpy sukurtas  Zabetos įvaizdis, taikliai atkuriantis 60-ųjų  kino filmuose įkūnytų herojų tipažus (nuo La Dolce Vita iki Kaukazo belaisvės). Man tiko ir patiko Sam Shepard vaidyba. Gerokai blankiau pasirodė Barbaros Sukowos (Hana) ir Deborra-Lee Furness (Aivė) sukurtos herojės.

  Trois Femmes (Homo Faber), 2014 m., Šveicarija, režisierius  Richard Dindo, vaidina:   Daphné Baiwir,  Amanda Barron,  Marthe Keller.  

 

 

 

 

 

Santa Montefiore Neužmiršk manęs

  Vienas sakinys. ,,Taip, vyras gali pakeisti moterį. Jis arba brangina ir myli ją taip, kad ji klesti kaip gėlė saulėje, arba skaudina, leidžia džiūti, kol ji nuvysta ir miršta". 261 p.

   Žanras. Meilės romanas.
  Viršelis. Santa Montefiore „Neužmiršk manęs" (The Forget-me-not Sonata), leidykla Alma littera, 2014, iš anglų kalbos vertė Irena Kupčinskienė, 434 p.

  Apie autorę. Santa Montefiore (Santa Montefjorė) gimė 1970 metais Hampšyre, Anglijoje, iškilioje Palmer-Tomkinson šeimoje, kuri bičiuliaujasi su pačiu Velso princu Čarlzu. Savo talentą kurti istorijas pažinusi dar besimokydama angliškoje mergaičių mokykloje, Santa niekada negalėjusi ištraukti nosies iš knygų. Baigusi mokslus, būdama vos devyniolikos, Santa išvyko gyventi į motinos gimtinę Argentiną, kur vienoje rančoje mokė vaikus anglų kalbos. Viešėdama svetur ji pamilo tą kraštą, jo gamtą, žmones bei jų papročius, todėl nenuostabu, kad net keturių jos romanų veiksmas vyksta būten šioje šalyje. Laikas, praleistas Argentinoje, suformavo ją kaip asmenybę ir tapo jos kūrybinės atskaitos tašku, o autobiografiniai ir šeimyniniai elementai užėmė svarią vietą pasakojamuose siužetuose. Svečiuodamasi mamos gimtinėje, Santa pirmą kartą įsimylėjo ir nuo to laiko Argentina jai tapo magiška vieta. Grįžusi į Angliją, Ekseterio universitete studijavo ispanų ir italų kalbas, tačiau visą laiką ilgėjosi Argentinos. Būtent tada nusprendė kada nors aprašyti tai, ką atrado taip toli nuo Anglijos – šiltus, atvirus, tolerantiškus, jausmingus ir kupinus gyvenimo džiaugsmo ten gyvenančius žmones.

 Susipažinusi su istoriku ir rašytoju Simon Sebag Montefiore liko jo pakerėta tiek, kad 1998-aisiais pakeitusi tikėjimą į judaizmą, už šio autoriaus ištekėjo. Jie gyvena Londone, augina dvi dukteris Lily ir Sasha.

Pirmąjį savo apsakymą ,,Dvasių medis" išleido 2001-aisiais, praėjus dvylikai metų po kelionės į jos motinai gimtąją Argentiną. Knyga tapo perpildyta nostalgijos, ilgesio ir jautrumo, kuris labai greitai rado rezonansą su gausybe literatūros mėgėjų. Kūrinio sėkmė paskatino Santa Montefiore rašyti toliau ir dabar jos knygų Europoje yra parduota daugiau kaip trys milijonai kopijų ir šios yra išverstos į 20 pasaulio kalbų. Į lietuvių kalbą yra išversti šie kūriniai: ,,Dvasių medis" , ,,Senojo švyturio paslaptis", ,,Sodininkas iš Prancūzijos", ,,Po Italijos saule", ,,Namas prie jūros", ,,Prarastos meilės jūra", ,,Nepažįstamoji iš Paryžiaus", ,,Neužmiršk manęs".

   Apie knygą. Buenos Airių Harlingamo klubas – maža Anglijos dalelė, kurioje buriasi nedidelė Argentinos anglų bendruomenė. Įpusėjo penktasis dešimtmetis, neramumai pasaulyje baigėsi ir gyvenimas grįžta į įprastas vėžes. Orios ir santūrios anglų šeimos renkasi arbatos su pyragaičiais, rengia pokylius ir aptarinėja šviežiausius gandus. Kasdienybė teka ramiai, kol vieną dieną ją sudrumsčia nauji atvykėliai – broliai Foresteriai. Vyresnėlis Sesilis iškart patraukia Harlingamo senbuvių Garnetų dėmesį – rimtas, solidžių planų turintis vaikinas labai tiktų į vyrus jaunutei jų dukrai Odrei. Tačiau mergina pamilsta jaunėlį Luisą – talentingą neramios sielos jaunuolį, kuriantį užburiančią muziką ir saugantį didelę paslaptį, kurią žino tik jo brolis.

Ekscentriškas Luiso elgesys ir miglota jo praeitis Harlingame sukelia didžiulę apkalbų bangą, jaunuolių meilei nepritartų ir merginos šeima. Ir Odrė vis labiau spaudžiama priimti sprendimą, kurio atgarsiai ją lydės visą gyvenimą, paliesdami net jos vaikų likimą...

   Mano nuomonė. Knyga visiškai atsitiktinai atsidūrė mano rankose, tiesiog baigiau skaityti savo prie jūros atsivežtą knygą ir netyčia ant stalo draugės kambaryje užmačiau ,,Neužmiršk manęs". Pradėjau skaityti ir... užsikabinau taip, kad nepaleidau visas pusantros dienos. Labai jaudinantis pasakojimas apie meilę ir pareigą šeimai, pakerintis savo nuoširdumu, romantika, gražiais jausmais ir mintimis. Kartais mums taip trūksta tokių knygų, filmų, spektaklių, o gal tiesiog gerų žodžių ar švelnius rankos spustelėjimo, kad pasaulis taptų šviesesnis.

   Štai kokia romantika mane  pagavo. Knygos medus veikia net po kelių savaičių: saldu, saldu...
 Įvertinimas. 5/5

  

 

 

Gilllian Flynn Dingusi

Vienas sakinys. ,,Ar vyrams pažįstamas šitas jausmas? Tu nenori įširsti, bet esi kone priversta." 78 psl.

 Žanras. Detektyvas? Trileris? Psichologinė poros santykių analizė? Kaip tiksliai rašo 15 min. Audrius Ožolas ,,Iš tiesų šios knygos žanrą netgi sunku būtų apibūdinti, mat nors jos pagrindas lyg ir yra detektyvinis siužetas – paslaptingai dingusi moteris – iš tiesų autorė čia kalba apie santuoką, apie manipuliacijas santykiais, neištikimybę, tėvystę, tamsias paslaptis, kurias mes kruopščiai slepiame, susvetimėjimą."

Viršelis. Gillian Flynn Dingusi (Gone Girl), leidykla Alma littera, 2014 m., iš anglų kalbos vertė Dalia Zaikauskienė, 453 p.

Apie autorę.  Skaityti čia.

Apie knygą. Vadinti romaną „Dingusi“ psichologiniu trileriu būtų per menka. Gillian Flynn aštriu lyg skustuvas žodžiu su nepaprasta psichologine įžvalga kuria skubrų, velniškai tamsų išmoningo siužeto trilerį, gluminantį sulig kiekvienu veiksmo posūkiu. Tai užburiantis šedevras apie tragiškai nenusisekusią santuoką, slapčiausias ir tamsiausias žmogaus sielos kerteles. Žaibiškai išpopuliarėjęs romanas tapo pasauliniu bestseleriu. Knyga buvo nominuota ne vienam prizui ir apdovanojimui ir daug jų pelnė. „Dingusi“ pripažinta geriausia 2012 metų knyga.
   Šiltas vasaros rytas šiaurės Misūryje. Penktosios Niko ir Eimės vestuvių metinės. Pakuojamos dovanos, laukia romantiška šventė, bet netikėtai iš namų dingsta Niko žmona. Vyras atrodo veikiau sutrikęs nei prislėgtas netekties, nors ir žino, kad yra pagrindinis įtariamasis, o iš Eimės dienoraščio paaiškėja, kad ši lyderė perfekcionistė galėtų išvesti iš pusiausvyros bet ką. Didėjant policijos ir žiniasklaidos spaudimui Nikas keistai išsisukinėja, kol akivaizdžiai įtūžta – net dvynė jo sesuo akimirką suabejoja brolio nekaltumu.
   Stiprėjant įtampai ir nerimui atsiskleidžia tikrieji sutuoktinių jausmai. Ima veržtis nusivylimas ir kartėlis, slypėję už laimingos santuokos fasado.
   Slopinama neapykanta, nepaaiškinami poelgiai ir pyktis galiausiai virsta vien neįveikiama kalte, kai norisi dingti pačiam arba pradanginti kitą.
  Ar santuoka gali nužudyti?

Mano nuomonė. Tai antra šios autorės knyga, kurią skaičiau. Keista, tačiau pojūtis toks pat, kaip ir skaitant knygą ,,Tamsumos". Pradžioje (1 dalis) skaitosi gana sunkiai, veiksmas ištemptas, tačiau įpusėjus - veiksmas pradeda rutuliotis gana greitai ir nuvingiuoja visiškai  netikėtais takeliais. Detektyvinis siužetas pasakojime įžvelgiamas tik tiek, kiek policijos detektyvai  vykdo dingusios paiešką (tai nėra pagrindinė knygos siužetinė linija), visa kita - vyro ir moters santykių, jų skirtingo požiūrio į  santuoką, šeimą, ištikimybę, meilę  analizė. Įdomi išvada peršasi: atitiko kirvis kotą - pora lieka  drauge, nes, net žinodami juodžiausias vienas kito nuodėmes, jie negali išsivaduoti vienas nuo kito. Gal net atvirkščiai - būtent nuodėmės ir lemia poros apsisprendimą likti drauge, nes tai adrenalinas, kuris neleidžia jų santykiams nusiristi į kasdienybės liūną.

Įvertinimas. tarp 3-4/ 5
Ekranizacija. ,,Dingusi" (Gone Girl) 2014 m., JAV, trukmė 145 min., režisierius David Fincher'is („Kovos klubas“, „Keista Bendžamino Batono istorija“, ,,Zodiakas", ,,Septyni", „Mergina su drakono tatuiruote“...), vaidina: Benas Affleckas, Rosamund Pike, Neils Patrickas Harris ir kiti.
  Filmas neblogas, tačiau ne iš tų ,,wau!" Nuvylė B. Afflecko vaidyba. Nežinau, ar režisierius taip perskaitė šį Gillian Flynn  herojų, ar pats aktorius taip suprato Niką, tačiau filme jis visiškas liurbis. Knygoje bent šiek tiek vyriškumo yra. Abiejuose kūriniuose Eimės linija yra daug įdomesnė.
   Tradicinis pastebėjimas - nežiūrėkite filmo, kol neskaitėte knygos (aišku, jei aplamai planuojate ją perskaityti), prarasite 90 % malonumo.

 

 

  

 

 

 

 

 

 

 

 

Jeffery Archer Klaidingas įspūdis

 

Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jeffery Archer (tariasi Džefris Arčeris) Klaidingas įspūdis (False Impression), leidykla Obuolys, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Jurgita Jėrinaitė, 416 p.

Apie autorių. Jeffrey Hoeward Archer gimė 1940 m. Londone, tačiau savo vaikystę opraleido gražiame miestelyje prie jūros Somerset. Čia jis baigė Wellingtono mokyklą, vėliau įstojo į Oksfordo universitetą.
   Dažnai sakoma, kad asmeninė rašytojo gyvenimo istorija būtų puikiu tarptautiniu bestseleriu.  Karjerą pradėjęs kaip politikas, Jeffrey Archer mėgavosi sėkme ir net ėmėsi rizikongo investavimo į besikuriančias kompanijas. Deja, kartą dėl to subankrutavęs, turėjo laikinai pasitraukti ir iš politikos. Tačiau tai tapo paskata pirmajam romanui ,,Nė skatiku daugiau, nė skatiku mažiau" parašyti. Romanas pasirodė 1976 m. ir iš karto susilaukė milžiniškos sėkmės. Vėliau su konservatorių partija vėl grįžo prie politikos, vėliau dėl skandalų ir įkalinimo vėl turėjo pasitraukti iš politinės arenos. Tačiau įgyta patirtis davė peno dar 25 knygoms parašyti. Jo romanai leidžiami 97 pasaulio šalyse beveik 40 kalbų. Pagal jo knygas sukurtas ne vienas filmas ir TV serialas.
Jeffrey Hoeward Archer vedęs Mary Doreen Weeden, turi du sūnus William (1972) ir James (1974)

Apie knygą.  2001 m rugsėjo 11-oji. Prieš tai, kai du lėktuvai atsimušė į Pasaulio Prekybos centro bokštus dvynius, prikaustydami viso pasaulio dėmesį, už tūkstančių kilometrų viena garbinga Anglijos aristokratė priima skausmingą sprendimą. Sunkia širdimi ji ryžtasi paaukoti iš kartos į kartą  keliavusį originalų van Gogo paveikslą, kad nuo kreditorių išgelbėtų šeimos dvarą. Viktorija Ventvort sėdasi rašyti laiško savo seseriai, kai į kambarį slapčia įsmunka žudikas ir perrėžia jai gerklę...

 O tuo metu Šiauriniame bokšte  nekantriai tikėdamasis geidžiamos naujienos lūkuriuoja prieštaringai vertinamas bankininkas, kuriam netrukus atkeliaus kraupus siuntinys: moters ausis su deimantiniu auskaru...

    Tuo tarpu jauna meno ekspertė Ana Petresku  pradeda iš pažiūros eilinę saulėtą dieną žemutiniame Manchatene, kuri netrukus virs pragaru visam Niujorkui, o ją įtrauks į aštuoniolikos dienų kvapą gniaužiantį katės ir pelės žaidimą, kuriame šokiruojančią mįslę prieš šimtmečius užminė pats van Gogas.

Mano nuomonė. Meno vertybių vagystės bei noras bet kokia kaina jas turėti yra šios knygos varomoji jėga. Galvosūkių neapstu, nekyla klausimų: kas tai galėtų būti, kodėl taip pasielgė personažas. Viskas aišku, iš anksto apibrėžta - siauras meno kolekcionierių, nusikaltėlių ir detektyvų ratas, šiek tiek istorinės praeities ir keli meno vertybių aukcionų užkulisių momentai bei neįmantrus siužetas. Skaityti buvo lengva, tačiau kad būtų itin įdomu ir intriga būtų išlaikyta iki knygos pabaigos, deja, negaliu pasakyti.  Tiesiog knyga vienam vakarui, kai po ranka nėra geresnio kūrinio. 

Įvertinimas. 3/5

Zoë Ferraris Skraisčių miestas

 Vienas sakinys. ,,Tyla būna dvejopa. Viena - transcendentali, užgožianti žmogaus ego ir suteikianti jam pojūtį, kad jis susijęs su visatinės sąmonės dvasia. Kita - kai viskas aplinkui tarsi pranyksta; tada žmogus bauginamai praranda laiko ir savasties nuovoką ir jo pojūčiai žiauriai kenčia nuo atskirties." (372 p.)
   Žanras. Detektyvas.
 Viršelis. Zoë Ferraris (tariasi Zoja Feraris) Skraisčių miestas (City of Veils), leidykla Alma littera, 2012 m., iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis,   432 p.
  Apie autorę.  Zoë Ferraris gimė 1972 m. JAV, Oklahomoje. Mokslus baigė Kolumbijos universitete. 1992 m. ištekėjo už beduino, turinčio arabų ir palestiniečių kraujo. Jie susitiko Amerikoje ir čia susituokė, susilaukė dukters. Po pirmojo Persijos įlankos karo visa šeima persikėlė į Saudo Arabiją Džidos mietą ir gyveno gausioje arabų ir palestiniečių giminėje, pirmą kartą įsileidusioje į savo tarpą amerikietę. Savo romanus ,,Liepsnojantis smėlis" bei ,,Skraisčių miestas" Zoë parašė remdamasi savo gyvenimo Saudo Arabijoje patirtimi. Šiuo metu rašytoja išsiskyrusi ir gyvena San Franciske.
Apie knygą. Saudo Arabijos moterys privalo gyventi tyliai, griežtai laikydamosi islamo įstatymų ir tradicijų. Tačiau Katia, viena iš saujelės moterų Džidos teismo medicinos centre, pasiryžusi darbais įrodyti, ko yra verta. Kai ant jūros kranto randamas žvėriškai nužudytos merginos kūnas, detektyvai turi mažai vilties, kad šis nusikaltimas netaps dar viena neišaiškinta žmogžudyste. Mieste, kur moterys konservatyvaus islamo verčiamos nešioti skraistes ir gyvos būdamos yra tokios pat beveidės kaip ši auka, tai šiurpiai įprasta. Jeigu nužudytoji - dar viena šeimininko užmušta tarnaitė, rasti jos mirties kaltininką bus bemaž neįmanoma. Katia nenuleidžia rankų bandydama nustatyti moters tapatybę ir rasti žudiką. Netrukus ji išsiaiškina, kad nužudyta mergina buvo dokumentinių filmų kūrėja, vardu Leila.  Dėl savo prieštaringai vertinamo darbo ji galėjo įgyti daugybę priešų, bet kas yra tikrasis nusikaltėlis, turės išsiaiškinti Katia ir jos draugas Najiras. 
  Mano nuomonė. Detektyvas, kuriame labai detaliai atskleidžiama Saudo Arabijoje vyraujantis požiūris į moteris, kuriame daugiau informacijos ir ji įdomiau pateikta, nei kituose mano skaitytuose romanuose apie musulmoniškus kraštus. Su didžiulėm išlygom šį romaną galėčiau pavadinti detektyvu. Taip, yra žmogžudystė ir jos tyrimas, tačiau kitos siužetinės linijos daug įdo,mesnės ir būtent jos verčia skaityti puslapį po puslapio. Knygoje apstu visko: ir buities bei papročių ir meilės peripetijų, ir šeiminio gyvenimo užkulisių, ir gamtos grožio bei nuožmumo (ypač įspūdingas smėlio audros aprašymas), ir specifinio, tik šiai šaliai būdingo, detektyvų (ypač moterų) darbo. Romane gyvai susipina vakarų ir rytų kultūros. Siūlau paskaityti, tikrai atrasite kažką naujo ir įdomaus, juk ši šalis mums taip mažai pažįstama. 
   Įvertinimas. 4/5