Gillian Flynn Tamsumos

Vienas sakinys.

,,Įtariu, mane kamuoja depresija. Įtariu, kad iš jos gniaužtų neišlendu jau maždaug dvidešimt ketverius metus. Jaučiu kažkur savyje tūnančią geresnę save – pasislėpusią už kepenų, o gal prisitvirtinusią prie blužnies menkame, vaikiškame mano kūne, – tą Libę, kuri ragina mane keltis, ko nors imtis, suaugti, judintis į priekį. Bet bjaurastis paprastai laimi. Kai buvau septynerių, mano brolis išžudė visa šeimą. Mama, dvi seserys – jų neliko nė kvapo: pykšt pokšt, šmirkšt šmirkšt, spūst už gerklės – ir nebėra. Po to man nieko nė nebereikėjo daryti, niekas ir nereikalavo.”

Žanras. Detektyvas- psichologinė šeimos drama.

Viršelis. Gillian Flynn  Tamsumos (Dark places), leidykla Alma littera, 2014, 406 psl., iš anglų kalbos vetrė Aurelija Jucytė

Apie autorę. Gillian Flynn gimė 1971 m. vasario 24 d. Kansas City, Misūrio valstijoje, kolegijos dėstytojų šeimoje: mama dėstė skaitymo, o tėtis – kino meną. Taigi, Gillian labai daug laiko praleido prie knygų ar žiūrėdama filmus. Ji prisimena, kad būdama gal septynerių jau žiūrėjusi Alien, Psycho bei Bonnie and Clyde. Dar besimokydama vidurinėje dirbo įvairius keistus darbus: kumpio vyniotoja, arba gyva jogurto reklama. Gillian aukštąjį mokslą baigė Kanzaso universitete ir įgijo anglų kalbos ir žurnalistikos bakalauro laipsnį. Žurnalistikos magistrantūrą ji baigė Čikagoje, Northwestern univesrsitete. Neilgai trukus ji persikėlė gyventi į NewYork ir prisijungė prie Entertainment Weekly žurnalistų komandos. Per 10 metų darbo Entertainment Weekly, parašė ne vieną straipsnį apie kiną, dalyvavo daugelyje kino festivalių, o paskutiniuosius metus dirbo  televizijos laidų kritikės darbą.

    Gillian Flynn yra išleidusi tris knygas, ji pasaulyje vadinama psichologinės įtampos meistre ir literatūros fenomenu. Pirmoji knyga Sharp Objects (Aštrūs daiktai) pasirodė 2006 m. ir pelnė ne vieną prestižinį apdovanojimą. Antroji knyga Dark Places (Tamsumos) pasirodė 2009 m. ir iš karto pateko į New York Times bestselerių sąrašą. Režisierius Gilles Paquet-Brenner sukūrė filmą pagal šį romaną, kurį į ekranus planuojama išleisti 2015 m. Trečiasis G. Flynn romanas Gone Girl (Dingusi) buvo išleistas 2012 m., o šiuo metu režisieriaus David Fincher sukurta pagal šį romaną juosta rodoma Lietuvos kino teatruose.

   Gillian Flynn romanai išleisti dvidešimt aštuoniose šalyse. Autorė šiuo metu gyvena Čikagoje su vyru Brett Nolan, sūnumi ir  juoda kate vardu Roy.

   Artimiau su Gillian Flynn susipažinti galie: http://gillian-flynn.com/
Apie knygą.

   Ryškiame, įtaigiame, kupiname nuojautų detektyviniame romane „Tamsumos“ atsiskleidžia neprilygstamas rašytojos talentas pinti detektyvinių įvykių seką su psichologiniais žmonių paveikslais. Autorė, meistriškai jungdama dvi pasakojimo linijas, veda skaitytoją dygliuotu keliu, o kuriama įtampa tokia stipri, kad sunku nuspręsti, kurį siužeto įvykį rūpi sužinoti labiau.

   Libės Dei motina ir dvi vyresnės seserys buvo nužudytos savo namuose, šeimos ūkyje. Būtent dėl septynmetės Libės liudijimo penkiolikametis jos brolis Benas atsidūrė už grotų iki gyvos galvos.

   Po dvidešimt ketverių metų Libei taip striuka su pinigais, kad ji sutinka susitikti su Žudymo klubo nariais – tikrų nusikaltimų gerbėjais, narstančiais garsiausias bylas. Libė patiria šoką sužinojusi, kad dauguma klubo narių netiki Beno kalte, kad, jų nuomone, tikrasis žudikas iki šiol mėgaujasi laisve. Iš pat pradžių Libę domina tik galimybė susižerti gražaus pinigėlio pardavinėjant senus šeimos daiktus kaip suvenyrus gerbėjams. Bet įsitraukus į klubo tyrimą ji ima abejoti, ką iš tikrųjų mačiusi, o ko gal ir nemačiusi aną tragedijos naktį.

    Šis romanas – pritrenkianti istorija, gerokai daugiau nei detektyvas. Tai išmintinga, įdėmi charakterių studija – žvilgsnis į gyvenimus žmonių, kurie, nors ir sutrikę, vis dar stengiasi trūks plyš rasti savo kelią pavojingame pasaulyje. Kai kurie jų kelio taip niekad ir neranda, kai kurie parodo kelią kitiems, o dar kiti suranda prieglobstį, kuris gali būti tiek rojus, tiek pragaras. Bet visi tie žmonės, nesvarbu, tai į gera ar į bloga, yra svarbūs, jų susipynę gyvenimai – gera pamoka skaitytojui: net menkiausias veiksmas gali turėti milžiniškų nenumatytų pasekmių.

   Knyga „Tamsumos“, pasirodžiusi 2009 m., buvo įvertinta kaip A Weekend Today „Geriausias vasaros skaitinys“, tai viena iš Publishers Weekly geriausių 2009 m. knygų, viena iš The New Yorker’s Reviewers įdomiausių, viena iš The Chicago Tribune labiausiai patikusių grožinės literatūros knygų: „Nuostabus, kraują gyslose stingdantis trileris su pribloškiančia pabaiga.“

    Gillian Flynn – tikras pinigas, aštri, protinga pasakotoja, prikaustanti dėmesį ir nevengianti šiurpinti. Stephen King

Mano nuomonė. Knygą sunkiai priskirčiau grynam detektyvui. Greičiau tai šeimos drama su detektyvo elementais. Personažai labai realistiniai, įtaigūs, apstu aprašomų detalių iš kasdienio gyvenimo. Knyga tarsi susideda iš 2 dalių: vienoje veiksmas rutuliojasi šiandien ir dėstomas per pagrindinės herojės Libės mintis ir poelgius, kitoje pasakojama tragedija,  įvykusi daugiau nei prieš 20 metų. Tos abi dalys į vieną visumą susiejamos labai organiškai, išryškina herojų charakterius ir paaiškina jų veiksmus, nurodo įvykių priežastis bei pasėkmes. Atskleidžia, kaip vienas neapgalvotas žodis, veiksmas ar net nutylėjimas sutraukia aplink save įvykius, kurių pasėkmės gali būti tragiškos. 

  Knygą skaityti nebuvo lengva. Kol persiritau per pirmus 100 puslapių vis burbėjau: ko aš čia kankinuosi, mesk į šalį, bet vakarais vis nugriebusi paskaitinėdavau. Vėliau užkabino ir nebepaleido. Nors knyga murzina, slegianti, daug necenzūrinių išsireiškimų, norėtųsi, atrodo, kuo greičiau ją pamiršti, bet poveikis priešingas - ji tvirtai įsikibo mano atminties.

Įvertinimas. 4/5

Česnakinė duona pagardinta saulėje džiovintais pomidorais

 

 Dosnus prieškalėdinis laikotarpis - pyragų kepimo ir vaišinimo manija apniko net bendradarbius. Smagu, kai ryte praveri kabineto duris, o tave pasitinka skanus kavos kvapas, o ant stalo padėta riekė šviežios duonos.  Tokios skanios, kad neatsispiri ir būtinai išprašai receptą. O vakare leki į parduotuvę, susiperki produktus, tada į namus ir bandai kepti...Ups, kaip dažnai sakoma, pirmas blynas prisvilęs, nes mielių pakelis taip ir lieka ant stalo voliotis :).

   Bet aš nenuleidau rankų, ir vakar vėl kepiau. Pavyko! Todėl dabar mielai dalinuosi duonelės receptu.



Juostelėmis supjaustyti pomidorus ir sukapoti česnakus

Produktai:

450 g miltų,

180 ml šilto (ne karšto!) vandens,

7 g. sausų mielių ( pakelis),
1 a. š. druskos,
2 v.š. cukraus,
50 g parmezano tipo sūrio (pvz. ,,Džiugo"),
3-4 skiltelės česnako,
10 saulėje džiovintų pomidorų (pomidorai gali
     būti sausi, gali būti aliejuje),
2 v. š. alyvuogių aliejaus (aš dėjau aliejų,
     kuriame buvo marinuoti pomidorai),
50 g žaliųjų ar juodųjų alyvuogių (jei mėgstate).

                   



Paruošta tešla ir dvigubai pakilusi tešla

Darbas:

   Supilti miltus į indą, įberti druską ir cukrų. Viduryje padaryti duobutę, supilti šiltą vandenį ir suberti mieles. Viską sumaišyti. Apdengti  drobiniu rankšluosčiu ir pastatyti 15 min. šiltai, kad tešla šiek tiek pakiltų. Tuo metu sukapoti česnakus, juostelėmis supjaustyti pomidorus, susmulkinti  alyvuoges, sutarkuoti sūrį.



Jau iškepusi duonelė

 




   Pakilus tešlai suberti susmulkintus ingredientus, įpilti porą šaukštų aliejaus ir viską gerai išminkyti,  apdengti rankšluosčiu  bei, palikus šiltoje vietoje, laukti kol padvigubės. Tuomet tešlą dar kartą suminkyti, suformuoti duonelę ir dėti į kepimo skardą. Skardą su duona palikti šltai dar  kokias 10-15 min. Tuomet kepaliuką apglostyti šlapiomis rankomis ir pašauti į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepti apie 40 min., kol duonutė gražiai apskrunda. 



Raikom ir ragaujam

 

Keksiukai: grečiau nei trunka ,,Panorama"

Kai tokie ankstyvi vakarai, kai lauke jau ne ruduo, bet dar ir ne žiema, kai už lango švilpia piktas vėjas, taip norisi jaukiai prisėsti prie stalo su artimais žmonėmis, pasidalinti šiluma, išgerti puodelį karštos arbatos ir pasilepinti puriais, saldžiais, burnoje tirpstančiais keksiukais, kurių, be didelio vargo, galime išisikepti greičiau, nei trunka ,,Panorama“. Tereikia iš šaldytuvo išsitraukti 2 kiaušinius, 200 g jogurto indelį, 130 g sviesto, virtuvės lentynose susirasti 130 g cukraus, 200 g miltų (arba, jei turite, 150 g miltų ir 50 g maltų riešutų ar kokoso drožlių), 1 a.š. kepimo miltelių. Iš podėlio pasiimti dubenį, nedidelį puodą ir šaukštą.

          O dabar jau darbas:

1. Išlydome sviestą ir paliekame šiek tiek pravėsti.
2. Išplakame kiaušinius su cukrumi.
3. Jogurtą supilame į pravėsusį sviestą ir sumaišome su cukraus ir kiaušinių plakiniu.
4. Maišydami supilame miltus (ar miltų ir riešutų mišinį) ir kepimo miltelius.
5. Suberiame pagardus: šaldytas uogas, obuolių skilteles, džiovintus vaisius, šokolado gabaliukus ar kitus jūsų mėgiamus priedus. Keksiukus taip pat galima pagardinti cinamonu, kardamonu, vanile, kakava bei papuošti įvairiaspalviais pabarstukais, riešutų puselėmis, uogomis. (Aš dėjau šaldytas avietes, įlašinau kelis lašus migdolų esencijos ir papuošiau spalvotais pabarstukais).
6. Sukrečiame tešlą į keksiukų formeles (iš nurodytos tešlos kiekio išeina 12 keksiukų).
7. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnių ir kepame apie 30-40 min.

          Viskas! Žiūrime ,,Panoramą" ir laukiame, kol namai prisipildys šilto, saldaus, nosį kutenančio aromato – tuomet bėgte į virtuvę, keksiukus traukiame iš orkaitės ir ragaujame, ragaujame, ragaujame...

P.S. Improvizacija pagal Beatos virtuvės receptą.

James Patterson Kai pučia vėjas

 Vienas sakinys. ,,Tačiau niekur nedingsi, yra skirtas laikas judėti, laikas šokti rokenrolą, laikas gyventi taip, jog pajustum pilnatvę ir laikas, jei reokės, mirti."

Žanras. Detektyvas su mokslinės fantastikos prieskoniu.

 Viršelis. James Patterson Kai pučia vėjas (When the Wind Blows), leidykla Jotema, 2003, iš  anglų kalbos vertė Paulina Kruglinskienė, 328 puslapiai.

 Apie autorių.  James Patterson gimė 1947 m. kovo 22 d. Newburgh, New York, namų šeimininkės ir mokytojos Isabelle ir draudimo brokerio Charles Patterson‘ų šeimoje. Būsimas rašytojas su pagyrimu baigė Manhattan kolegiją. Mokėsi Vanderbilt universitete. Dirbo reklamos srityje, o nuo 1996 m. atsisakė darbų ir visą savo laiką skyrė rašymui. Pirmąjį romaną J. Patterson išleido 1976 m. ir iki šiol parašė 97 knygas. Dabar visame pasaulyje parduota daugiau nei šimtas milijonų šio autoriaus knygų egzempliorių. Jo parduodamų knygų kiekiai lenkia tokius autorius kaip Stephen King, John Grisham ir Dan Brown kartu. J. Patterson šiuo metu gyvena Palm Beach, Floridoje, drauge su  žmona Susan ir sūnumi Jack.

   Ne viena J. Patterson knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Autorius garsėja ne tik detektyvais („Žebenkšties žaidimai“, ,,Bikini", ,,Krosas"), bet ir romantiškais, jaudinančiais romanais apie šeimą, meilę, netektį, skausmą ir viltį („Siuzanos dienoraštis Nikolui“ ar „Sekmadieniai pas Tifanį").

 Apie knygą. Frannie Devin O'Neill, veterinarijos gydytoja, kurios vyras buvo nužudytas prieš trejus metus, viena gyvena savo veterinarijos klinikoje.  Netikėtai į jos klinikos duris pasibeldžia išvaizdus vyras su šautuvu, prisistato FTB agentu Kit Harrison‘u ir apsigyvena jos nuomojamame name. Neilgai trukus savo namo baseine randamas nužudytas Frannie draugės vyras. Po šio įvykio grįždama namo Frannie pamato mažą sparnuotą mergaitę. Frannie nepatiki tuo, ką matė ir stengiasi nuraminti save, kad tai tik streso sukeltos haliucinacijos. Tačiau tolimesni įvykiai patvirtina, kad sparnuota mergaitė egzistuoja... ,,Pradėdamas rašyti šią knygą, neturėjau nei menkiausio supratimo, kaip tai ji bus atitrūkusi nuo realybės. Tiek pradžioje, tiek tuomet, kai juodraštis jau buvo baigtas, man pagelbėjo per trisdešimt gydytojų ir mokslininkų. Pasak vieno gydytojo ir sveikatos instituto filosofijos daktaro, dauguma žmonių nepatikėtų atradimais, kurie bus padaryti netolimoje ateityje. Šie gydytojai ir mokslininkai man padėjo, tačiau nenoriu atskleisti šiame pasakojime laukiančių netikėtumų ir nežinios." - taip James Patterson pristato savo kūrinį.
  Mano nuomonė. Net nežinau kaip apibūdinti jausmus, perskaičius šią knygą. Pati nesuprantu: patiko? nepatiko? sujaudino? abejotina? Galiu tik pasakyti, kad autoriaus fantazija iš tiesų labai panašėja į realybę ar bent galimą realybę netolimoje ateityje. Žmonės-paukščiai - visų mūsų svajonė, tačiau skaitant kyla klausimas, ar galima taip elgtis, ar galima eksperimentuoti su genais, ir kur riba tarp mokslo pasiekimų, progreso ir nusižengimų moralės normoms ar net nusikalstamos veiklos. Knygos žanrą taip pat sunku apibūdinti. Lyg ir detektyvinė istorija: yra nusikaltimas, yra nusikaltėliai, FTB agentai, gaudynės ir panašūs detektyviniai atributai. Lyg ir mokslinė fantastika: gydytojai, eksperimentai su genais, skraidantys tarsi paukščiai vaikai.  

   Knyga skaitosi lengvai, be jokių trukdžių. Detektyvinis siužetas nesunkiai nuspėjamas, tačiau tai nesumažina noro skaityti iki pabaigos, kur, deja, aprašytos gaudynių scenos sugadina bendrą knygos įspūdį - jos per ilgos ir nuobodokos. Nors, objektyvumo dėlei, reikia pasakyti, kad visus siužetinius šablonus atperka ypatingai gražūs ir šilti vaikų-paukščių aprašymai. Jų charakteriai sukurti jaukiomis, šviesiomis spalvomis. Būtent tas vietas skaitant vaizdai plaukė tarsi filme.

Įvertinimas. 2/5

Vytautas Sirijos Gira Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo.

KAIMAS MIESTE

Kai tik pavasaris pirmukart apsilanko,

Iš kaimo vėjas pievų orą atneša.

Tuojau mieste pražysta kaimo lankos,

Sužvilga saulės petneša.

Tada širdis pavirsta tikru fabriku

Ir galvą užpila kažkokia lyriška gira.

Ir visos mintys darosi neaiškios, padrikos,

Net nori šaukt: valio – valio – ura!

O kai mėnulis savo snukiu šypso,

Manai: čia kaimas, čia bažnytkiemis, čia dvaras.

Taip noris nusimaut tą kvailą šlipsą

Ir atsigult kur nors ant trotuaro.

Vytautas Sirijos Gira. Golas į ateitį : eilėraščiai. - Klaipėda, 1931.

Autorius. Vytautas Sirijos Gira gimė 1911 m. Vilniuje, Bronės Girienės ir poeto Liudo Giros šeimoje. Rašytojo krikšto tėvas buvo advokatas, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė-Lazdynų Pelėda. ,,Mano kūdikystė prabėgo Gedimino pilies papėdėse, tarp siaurų Vilniaus gatvelių ir puošniųjų to nuostabios romantikos miesto sodų. Jokiais laikais, tačiau, Vilnius nebuvo taikios idilijos miestu – tad ir man teko pergyventi įvairių okupacijų ir sąmokslų, daug ką vaizdžiai ir dabar tebeatsimenu. Per lenkų-bolševikų kautynes, vykusias pačiame mieste, mūsų gyvenamasai namas buvo kryžmai apšaudomas, ir dabar aš tebegirdžiu ritmingą kulkosvydžio taksėjimą ir švelnią kulipkų melodiją" -  taip savo savo ankstyvą vaikystę Vilniuje prisiminė rašytojas. 1919 m. lenkams užėmus Vilnių, aštuonmetis Vytautas su tėvais persikėlė gyventi į laikinąją sostinę Kauną. 1931 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto medicinos fakultetą, tačiau diplomą gavo tik 1949  m. jau studijuodamas Vilniaus universitete. ,,Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną – pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse – mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai – su J. Kossu-Aleksandravičiumi ir A. Miškiniu gurkšnoti „spaustinę“ (bet apie „spaustinę“ vėliau), rūkydavau papirosus „Kipras Petrauskas“, nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkorius), domėjausi moterimis. Natūralu – mane išmetė iš universiteto. Prasidėjo karas. Kai jis baigsis, galvojau, vėl stosiu į mediciną. Tačiau Vilniuje. Taip ir padariau, priėmė į antrą kursą. Priėmimo komisijoje dirbęs K. Korsakas protestavo: Sirijos Gira juokiasi ir iš medicinos, ir iš literatūros, todėl negalima jo priimti. Taigi medicinos pradėjau mokytis Smetonos laikais, o baigiau sovietiniais." - taip rašytojas postringavo 1992 m. dienraščio ,,Palanga" redakcijoje. V. Sirijos Gira dirbo žurnalistu, mokytoju, gydytoju Respublikinėje vaikų ligoninėje, o būdamas jau pagyvenęs įsidarbinęs laivo gydytoju plaukė į Afriką. V. Sirijos Gira buvo vedę du kartus, susilaukė dukros, dabar žinomos vertėjo Danutės Sirijos Giraitės ir sūnaus Algirdo Sirijos Giros.  Rašytojas mirė 1997 m., palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse.

   Skaitykite plačiau: Sirijos Gira: „golai“ į ateitį | Alfa.lt http://www.alfa.lt/straipsnis/11565172/sirijos-gira-golai-i-ateiti#ixzz3I2ArYG4K

Sirijos Giros jaunystė prabėgo tarpukario Kaune, čia skleidėsi pirmieji poetiniai bandymai (Nepriklausomybės laikotarpiu išleisti keturi eilėraščių rinkiniai), aktyviai dalyvauta kultūriniame miesto gyvenime. „Aš augau kartu su šiuo miestu, o miestas įaugo į mane, – yra sakęs Sirijos Gira. Laikinosios sostinės „epocha“ kaip besiformuojančio pasaulėvaizdžio arena paliko gilų įspaudą jauno poeto atmintyje ir sąmonėje. 1931 m.  debiutavo eilėraščių rinkiniu „Golas į ateitį“,  iš „Keturių vėjų“ perėmęs autoironišką kalbėseną bei urbanistinį peizažą. Sukūrė judraus pasakojimo, dainingos ritmikos, elegantiško tono eilėraščio tipą, artimą art deco stilistikai. Vėliau išleido dar tris rinkinius. Po karo ėmė rašyti prozą. Išleido net aštuonis romanus.  

    V. Sirijos Gira – pirmasis lietuvių poetas, gimęs ir užaugęs mieste, ieškojęs greitos įspūdžių kaitos gatvių ūžesyje, kavinių muzikoje, žaismingame flirte, laikraštinėje dienos įvykių kronikoje. Šiandien galėtume teigti, kad Sirijos Giros reikšmė lietuvių kultūrai pirmiausia sietina su laikinosios sostinės tematikos grąžinimu į literatūros svarstymų lauką. Sovietmečiu, kai visais būdais bandyta nutylėti Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmečio egzistavimą lietuvių kultūroje (kone visa šio laikotarpio literatūra, periodika, archyvinė medžiaga buvo paslėpta specialiuosiuose fonduose), V. Sirijos Gira  parašė visą ciklą jo prozos kūrinių šia tema: apsakymas „Aleksoto tiltas“ (1969), romanai Buenos Aires (1956), Raudonmedžio rojus, Nakties muzika (1986), Paskutinis sekmadienis (1990).

   Viršelis.  Vytautas Sirijos Gira  ,,Buenos Aires. Voratinkliai draikės be vėjo", 1976 m., leidykla ,,Vaga", 519 puslapių.

   Žanras. Meilės romanai.

BUENOS AIRES

 Vienas sakinys. ,,Mes vėl abu tylime, ponia Gintautienė ir aš. Ji apsisiautusi šilkiniu chalatėliu, tačiau kitokiu negu pereitą kartą. Ką gi, bute šilta, beveik kaip mūsų virtuvėje, čia gera ir su šilkiniu chalatu. Vieną akimirką aš įsivaizduoju šilkiniu chalatu olę ir imu mintyse lyginti abi moteris:kuri jų gražesnė? Aš, matyt, perdaug įžūliai pažvelgiau į ponią, nes ji pakelia vieną antakį, ir jis gražiai išsiriečia lanku. ,,Ji tuoj išvys mane lauk", - topteli man. Tačiau ponia manęs neveja, tik kiek pakyla, norėdama išlyginti chalato klostę, ir vėl atsisėda. Dabar ji sėdi dar arčiau manęs, mes abu tylim, aš net girdžiu. kaip smarkiai ji alsuoja. Ji graži, ponia Gintautienė, labai graži, ir aš negaliu atitraukti nuo jos savo žvilgsnio. O ji žiūri pro mane kažkur į tolį. giliai susimąsčius, tarytum visai manęs nematytų. Apie ką ji mąsto? Gal apie tai, kada jos vyras grįš namo ir odėl jis toks girtuoklis? O gal dar ką nors kita?  Ji taip giliai susimąsčiusi, kad net nejaučia, kaip kaštoninių garbanotų plaukų pluoštas nudrimba ant kaktos; pagaliu ji pastebi, pakelia ranką, taisydama plaukus, chalatas prasiskleidžia, ir aš matau lygią, baltą, su  švelniai rausvu atspalviu odą ir kiek tamsesnio atspalvio plonus šilkinius marškinius.

   Ponia tyli, ji vis labiau susimąsčiusi, atrodytų, kad ji net nepajunta, kaip truputį pasvyra prie manęs; aš galvoju, kad būtų labai gera ją apkabinus." 

   Oficialiai. Pirmajame Vytauto Sirijos Giros romane „Buenos Aires“ (1956 m.) vaizduojamas ikikarinio Kauno gyvenimas. Jaunas naivokas pagrindinis knygos herojus Kazys dirba restorano virtuvėje ir svajoja apie geresnį darbą ir, žinoma, uždarbį. Kartą jam pasitaiko perskaityti  skelbimą laikraštyje, kad naujai steigiama ,,Lietemigranto" kontora ieško darbuotojų. Pagal skelbimo nuorodą Kazys patraukia į kontorą, tačiau  kontora dar neįrengta, tad nenorėdamas praleisti pasitaikiusios galimybės pakeisti darbą, apsilanko direktoriaus namuose...

  Vytautas Sirijos Gira atrado tarpukario Kauno temą kaip turtingą šaltinį savo meninei kūrybai. „Buenos Aires“ parašytas lengvo vakarietiško romano stiliumi, dvelkiantis praeities nostalgija, pridengtas švelnios ironijos šydu.  V. Sirijos Gira guodėsi prozininkui Raimondui Kašauskui, kad jis buvo puolamas ir ujamas dėl 1956 metais pasirodžiusio romano „Buenos Aires“. Ir kad penketą metų buvęs užkirstas kelias kitoms jo knygoms.

   Mano nuomonė. Vytautas Sirijos Gira vienas mylimiausių mano jaunystės rašytojų. Jis lietuvių literatūros atstovų tarpe užėmė unikalią, niekieno neužsėstą nišą - tarpukario Kaunas. Tai buvo be galo įdomu: ponios, ponai, prabangios mašinos, svaisčiojimai apie Ameriką, slapti meilės romanai... Ir parašyta lengvu, gerai skaitomu stiliumi.  Visas jo knygas išgliaudžiau kaip saulėgrąžas:)
   Dabar, daugiau nei po 30 metų, vėl atsiverčiau savo jaunystės romanų puslapius. Neramu buvo - ar nenusivilsiu? Ir ką sau manote - perskaičiau vienu prisėdimu! Pasirodo, romane gvildenamos vis dar aktualios temos: emigracija, apgavystės, naudojantis naivių žmogelių patiklumu, moterų gabenimas į užsienį dirbti ,,viešbučiuose", valdininkų abejingumas, žmogaus vertės matavimas jo turimais pinigais. Visos tos socialinio gyvenimo peripetijos perteikiamos jauno, naivaus, savęs ieškančio ir dar naiviai tikinčio pasakyto žodžio tiesa, žmogaus akimis. Taip, knygoje kartas nuo karto iškyla M. Gorkio vardas, ar neįkyriai peršamas kvietimas dėtis prie pogrindinių bolševikų. Suprantama, be šių politinių niuansų ,,Buenos Aires" tuometinėje Lietuvoje būtų neišvydęs dienos šviesos. Tačiau šie siužetiniai siūleliai yra tokie nežymūs bendrame romano fone, jog dabar skaitant, jie visiškai netrukdo, gal atvirkščiai, suteikia galimybę prisiminti ir pamąstyti.
   Dar, skaitant šį romaną manęs neapleido mintis - juk tai lietuviškas Ivlinas Vo! Nežinau kas mane paskatino sugretinti šiuos rašytojus, gal rašymo stilius, gal aprašomas laikotarpis, gal abiejų kūryboje juntama nostalgija praeičiai, bet kokiu atveju man jie abu patiko ir vis dar patinka :) 

 Įvertinimas. 5/5

 VORATINKLIAI DRAIKĖS BE VĖJO

Vienas sakinys.   ,,Mano melas paaiškėjo, štai kodėl aš įtūžau. Tur būt, niekas taip nesupykina žmogaus, kaip nuosavas melas, iškilęs aikštėn."

Oficialiai. Romaną „Voratinkliai draikės be vėjo" V. Sirijos Gira parašė 1958 metais. Netrukus jį publikuoja žurnalas „Pergalė" (1960, nr. 10-12). O jau kitų metų pavasarį prasideda audra…

Toną kritikai duoda Maskvoje leidžiamas laikraštis „Literaturnaja gazeta", kur romanas vertinamas taip: Literaturščina... Apie miesčionis miesčioniškai... Dvasinė herojų menkystė... Jau kita savaitę į kritiką įsijungia lietuviškasis „Literatūra ir menas". Čia skamba tokie kaltinamieji žodžiai: nėra tarybinio gyvenimo žymių... banalios pikantiškos meilės istorijėlės... visuomenės paliegėlių erotinės meilės nuotykiai, morališkai pasileidusių vyrų ir žmonų dvasinės „refleksijos" bei šventeiviški atgailojimai…
Po tokios kritikos romano kelias į knygų pasaulį buvo uždarytas dešimtmečiui...
   Romano  siužetą sudaro dviejų gydytojų šeimos iširimo istorijq. Kaip nuo pirmos užgaulios minties, nepsitikėjimo, pereinama prie žodžių, kaltinimų, vėliau ir prie veiksmų - neištikimybės, apgaudinėjimo, neapykantos...

Mano nuomonė.   Šis romanas, mano galva, pretenduoja į psichologinio romano kategoriją. Labai daug apmąstymų - kodėl taip pasakiau, gal ne taip pasakiau, kas būtų, jei būčiau pasielgęs kitaip...Kai kuriose vietose tie pamąstymai šiandien atrodo kiek naivoki, tačiau šeštame dešimtmetyje tai buvo drąsus rašytojo požiūris į tuometinį žmogų. Ne tarybinį pilietį, o paprastą žmogų. Romano ašis sukasi apie Barvainių šeimą, apie jų tarpusavio santykius, apie nesusišnekėjimą, apie neapykantą ir neištikimybę. Apie tai, kad dviejų žmonių griūnantys gyvenimai skaudžiai paliečia ir šalia esančius žmones. Visas romanas persunktas erotinių herojų išgyvenimų, meilės peripetijų, todėl visiškai nenuostabu, kad kurį laiką jis buvo nespausdinamas.
  Jei  šį romaną lyginčiau su ankstesniu, tai ,,Buenos Aires" man paliko geresnį įspūdį. Šis kiek ištęstas, nėra aiškios autoriaus pozicijos savo herojų atžvilgiu, kai kurie herojai žūsta, atrodo, vien dėl to, kad autoriui reikia kažkaip pakreipti nebevaldomą siužetą kita linkme. ,,Buenos Aires " viskas organiškiau, labiau juntamas laikmečio dvelksmas, meilė tam laikmečiui, aiškiai išreikštas jausmas herojui - to romane ,,Voratinkliai draikės be vėjo" aš pasigedau.
Įvertinimas.    4/5

   

Žirnių ir moliūgo sriuba

 Deja, mano gražuoliui moliūgui, puošusiam virtuvės palangę, atėjo galas. Nors ir labai tą moliūgą globojau, niekas negelbėjo - šiurpios šventės vakare iš jo  buvo išskaptuoti viduriai, o apvali galva tapo pabaisiška žvakide.

  Jaunimas pasiėmė išsiviepusią galvą ir išėjo draugų gąsdinti, o man liko viduriai :) Tuos vidurius (be sėklų) sukišau į puodą ir pašoviau į iki 170 laipsnių įkaitintą orkaitę 30 minučių. Pakaitintą moliūgo masę atšaldžiau,  trintuvu (taip vadinamu blenderiu) sutryniau iki tyrės konsistencijos. Supilsčiau į stiklainius - galėsiu savaitę moliūgų patiekalus gaminti :) Aišku, indus su tyre galima sudėti į šaldiklį - tuomet net  iki pavasario džiaugsitės moliūgų skoniu ir kvapu. Pirmam moliūgiškam patiekalui idėją paėmiau iš  http://www.beatosvirtuve.lt/recipes/astri-zirniu-sriuba-indiskos-virtuves-motyvais/. Aišku, pakoregavau pagal tai, ką radau savo virtuvės spintelėse.

 Taigi mums reikės:

1 stiklinės skaldytų žirnių;

2 stiklinių moliūgų tyrės;

1 didelio svogūno;

4 skiltelių česnako;

imbiero gumbo (maždaug pusės kiaušinio dydžio);

po šaukštą kario ir ciberžolės miltelių;

šaukšto kumino (jei neturite, tiks kmynai);

aliejaus.

  Verdame:

  Į puodą įpilame šiek tiek aliejaus ir įkaitiname. Sumetame smulkiai sukapotą svogūną. Pakepiname iki geltonumo. Išspaudžiame česnaką ir sutarkuojame imbiero šaknį. Abu ingredientus suberiame prie dar vis kepančių svogūnų. Paskaniname ciberžole, kariu ir kuminu. Viską gerai išmaišome ir dar minutę pakepiname. Tuomet supilame moliūgo tyrę. Vėl pamaišome. Suberiame žirnius (aš žirnius prieš virimą pabrinkinau porą valandų vandenyje) ir pripilame vandens dukart tiek, kiek yra tirštimo. Išbrinkusius žirnius verdame apie 30-40 min., jei žirniai nebrinkinti, verdame ne mažiau, kaip 1 val. Jei verdant vanduo nugaruoja ir sriuba labai sutirštėja - įpilame vandens. Baigiant virti sriubą ragaujame - jei trūksta druskos, pasūdome ir ...pilstome į lėkštes. Galite pagardinti šauktu grietinės.

   Sriuba saikingai aštri ir labai skani. Ypatingai tiks sušilti šaltą žiemos pavakarę grįžus iš lauko :)

 

Ryžių kotletai su pievagrybių padažu

Man dažnai taip būdavo: ups, ir vėl per daug ryžių išviriau :) Ir kur juos dėti, juk neišmesi gero daikto? Kaip sakoma, atsiradus problemai, ateina ir jos sprendimas. Šiuokart  sprendimas vadinasi ryžių kotletai. Dabar jau ne tik džiaugiuosi per daug ryžių išvirusi, bet retkarčiais specialiai išsiverdu šių kruopų, kad galėčiau palepinti savo mylimukus labai gardžiais ryžių kotletais.

   Norint išsikepti šiuos kotletukus reiks:
   250-300 g nevirtų ryžių, 200 g fermentinio sūrio, 1 kiaušinio, pipirų, druskos, džiuvėsėlių ir aliejaus.
   Gaminame:

   Ryžius išverdame pasūdytame vandenyje. Geriausia iš vakaro - nereiks laukti, kol jie atšals. O atšaldyti būtina! Tikslaus virtų ryžių kiekio negaliu nurodyti, nes mano pagalbininkai ,,netyčia" jų išvirė pilną puodą, kurio 1/3 panaudojau kitam patiekalui, na o iš likusių 2/3 (maždaug 2 litrų puodas) iškepiau kotletus.

 Taigi, į atšalusius ryžius suberiame stambiai sutarkuotą sūrį, įmušame kiaušinį, įberiame pipirų, druskos, kaip sako patyrę šeimininkės ,,ant peilio galo" (galima įdėti smulkiai sukapotų petražolių ar kitų jūsų mėgiamų žalėsių). Viską kruopščiai išmaišome. Formuojame plokščius kotletus, kuriuos negailėdamos apvoliojame džiuvėsėliuose ir apkepame ant įkaitusio aliejaus iš abiejų pusių.

  Padažas:

   200 g pievagrybių, 1 didelis svogūnas, aliejaus, 1-2 šaukštai miltų, 1,5 stiklinės pieno, 1/2 arbatinio šaukštelio muskato riešuto, druskos pagal skonį.

  Svogūną susmulkiname ir pakepiname aliejuje. Pievagrybius nuplauname, nulupame, supjaustome ir kepiname kartu su jau apskrudusiais svogūnais. Baigus kepti įpilame pieną įberiame muskatą bei druską. Tada atsargiai maišydami beriame miltus kol pasieksite norimą padažo tirštumą (jei per tiršta - galima dar įpilti pieno arba vandens). Paragaujame. Kažko trūksta - beriame priekonių ir dar sekundę pakaitiname. Gardu? 

   Ryžių kotletus dedame į lėkštę ir apipilame karštu padažu.

  Skanaus :) 

Halloween'o sausainėliai

    Mano niūrią apsiniaukusią rudens dieną praskaidrina ant palangės besipuikuojantis didžiulis oranžinis moliūgas. Pasižiūri - ir šypsnys aplanko. Reiks kurią dieną bandyti kažką iš jo pagaminti, tačiau dar ne dabar, nors šiandien Halloween'as - oranžinių moliūgų naikinimo šventė, aš savąjį pasaugosiu. Geriau išsikepsiu šiurpuliuką keliančius sausainėlius, primenančius  nukirstus pirštus. Pastarosiomis dienomis jų receptai pasklido po internetą. Aš paimprovizavau su Dansukker tinklalapyje pateiktu receptu. Žr. http://www.dansukker.lt/lt/receptai/pirstai.aspx  

  Tešla:

450 g miltų, 100 g cukraus, 1 kiaušinis, 200 g sviesto arba margarino, druskos, migdolų riešutų.

   Darbas:

   Miltus sumaišiau su cukrumi ir paskleidžiau ant stalo, burokine tarka sutarkavau sviestą, įmušiau kiaušinį ir įbėriau žiupsnelį druskos (labai labai mažą žiupsnelį). Mišinį kapojau peiliu tol, kol sviestas apsivėlė miltais. Tuomet visa gerai išminkiau ir pusvalandžiui įdėjau į šaldytuvą. Tuo metu karštu vandeniu nuplikiau migdolus ir nulupau luobelę. 

   Atšalusią tešlą padalinau į 6 dalis, iškočiojau ilgas apie 1 cm storio virveles. Tuomet jas sugnaibiau į kelias dalis. Vieną ,,piršto" galą suapvalinau ir jame įspraudžiau ,,nagą"-migdolą. Kitas galas liko toks nelygus, lyg netobulai nukirstas. ,,Pirštuose" piliu įspraudžiau po kelias raukšleles ir, sudėjus į kepimo popieriumi išklotą skardą, pašoviau į iki 180 laipsnių įkaitintą orkaitę. Sausainėliai kepė apie 40 min., o tada dar vėso gal  pusvalandį. Gerai atvėsusių  ,,pirštų" nupjautus galus sumerkiau keliom minutėm į raudoną uogienę, taip jie  tapo ,,kraujuoti". Galima valgomaisias dažais ar, pvz.,  tirpdytu šokoladu nudažyti ir ,,nagų" migdolus. Tačiau man gražesni naturalūs, be prašmatnaus manikiūro ,,nagučiai" :)

   Pažiūrėjau į savo  keptų ,,pirštų" krūvelę ir nusprendžiau, kad tai puiki dovana-siurprizas kolegoms prie rytinės kavos.  Įpakavau, kad kiekvienas asmeniškai gautų savo šiurpią dovanėlę-,,nupjautą pirštą"!!!

Lars Kepler Hipnotizuotojas

Vienas sakinys:,,Važiuodamas iš automobinių aikštelės, atidarė daiktinę ir ištraukė mažą medinę dėžutę. Neatitraukdamas žvilgsnio nuo kelio, atidarė dangtelį su spalvinga papūga ir žmogeliuku, paėmė tris tabletes ir greitai nurijo. Turi spėti pamiegoti bent porą valandų, o paskui reikės žadinti Benjaminą ir suleisti jam vaistų."

Žanras: psichologinis detektyvas

Viršelis: Lars Kepler ,,Hipnotizuotojas" (Hypnotisören), leidykla ,,Obuolys", 2012 m., 624 puslapiai, iš švedų kalbos vertė Virginija Jurgaitytė.

Apie autorių: Tarptautine sensacija tapusio bestselerio ,,Hipnotizuotojas" autoriaus Larso Keplerio paieškos taip pat primena detektyvą. Kai net du garsūs švedų rašytojai oficialiai atsižadėjo ,,Hipnotizuotojo" autorystės, vieno dienraščio žurnalistai atkapstė, jog po Larso Keplerio slapyvardžiu slepiasi Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai, švedų rašytojų pora. Priremti prie sienos ir apakinti blyksčių, jie pareiškė: „Parašyti knygą – ne nusikaltimas.“  Kaip teigia rašytojų pora, Larsas Kepleris yra išsilavinęs ir inteligentiškas vidutinio amžiaus skandinavas. Jis nešioja akinius, vilki švarką su odiniais lopais ant alkūnių ir augina barzdą.

   Stokholme gyvenantys sutuoktiniai Ahndorilai, siurbčiodami arbatą savo namų svetainėje, jį išgalvojo kaip bendrą slapyvardį. Iki tol juodu dirbo kiekvienas sau. Portugališko kraujo turinti Alexandra studijavo Stokholmo teatro akademijoje, vėliau pasirinko literatūrą: išleido tris knygas, dirbo literatūros kritike laikraštyje „Goteborgs Posten“, dėstė universitete ir rengėsi ginti daktaro disertaciją. Alexanderis pirmąjį romaną išleido vos 22-ejų, parašė dar aštuonis romanus ir apie dvidešimt pjesių teatrui bei operai. Geriausias jo romanas „Režisierius“, skirtas Ingmarui Bergmanui, išverstas į vienuolika kalbų.

  Jiedu visada svajojo rašyti kartu,  tad pagalvojo, kodėl nepabandžius?  Pirmiausia jiedu pabandė kartu parašyti knygą vaikams, bet nepavyko: „Be perstojo ginčijomės ir negalėjome rasti kompromiso. Pasirodo, rašyti vaikams gerokai sudėtingiau nei suaugusiesiems.“

   O tada gimė mintis apie detektyvą. Kodėl? Todėl, kad kraujas gerai perkamas? Rašyti detektyvus komerciškai sėkmingiau nei ką nors kita?..Tarp sutuoktinių kompiuterių, darbo kambaryje sustatytų greta vienas kito, lyg geroji dvasia įsitaisė Larsas Kepleris. „Mūsų poroje nė vienas nedominuoja, abu esame lygiavertės asmenybės, tad negalėjome rašyti kurio nors iš mūsų vardu, – žmona dėsto tvirtas skandinaviškas pažiūras. – Reikėjo sukurti trečią asmenį. Iš pradžių gimė Lota Kepler, tačiau aš niekaip neįžvelgiau jos paveikslo. O juk privalau žinoti, kaip atrodo žmogus, į kurį ketinu įsikūnyti!.. Mintis persmelkė kaip žaibas: „Tai visai ne Lota, o Larsas Kepleris, vyriškis su barzda ir akiniais“, – pareiškiau vyrui. Ir jis neprieštaravo.“
    Keplerio pavardę pora pasiskolino iš garsaus vokiečių astronomo Johanneso Keplerio. O Larsas – duoklė Švedijos žurnalistui, detektyvų genijui Stiegui Larssonui, sukūrusiam trilogiją „Mergaitė su drakono tatuiruote“, atminti. Ahndorilai nė nebando išsisukti nuo Larssono šešėlio ir visai nepurkštauja pavadinti jo sekėjais. „Po Stiego mirties literatūros pasaulyje liko didelė spraga, – pabrėžia Alexanderis. – Mudu su žmona jo nepakeitėme, bet spragą, rodos, sumažinome.“

  Kai knyga buvo baigta, autoriai ją gana drąsiai nusiuntė Švedijos leidybos gigantui „Bonnier“. Pirmoji mintis, šovusi rankraštį perskaičiusiam leidėjui, – kad į rankas pateko stulbinamas bestseleris. Antroji – kad jį parašė visiškas beprotis. Išsigandęs leidėjas primygtinai reikalavo sužinoti, kas tas Larsas Kepleris, mandagiai su juo bendraujantis vien elektroniniu paštu. Ramybės dėlei Ahndorilai jam atskleidė savo tapatybę, bet nuo visų kitų toliau atkakliai slėpė. „Taip elgėmės tikrai ne dėl to, kad norėjome pažaisti ar pasišaipyti, – tvirtina vienas per kitą. – Tiesiog iki tol jau buvome gana žinomi rašytojai ir nenorėjome, kad naująjį romaną žmonės sietų su Alexandra ar Alexanderiu. Norėjome, kad knygą skaitytų be jokios išankstinės nuostatos.“
   Gražus noras turėjo netikėtų padarinių. „Hipnotizuotojas“ buvo nuvežtas į Londono knygų mugę: viso pasaulio leidėjai, po Stiego Larssono mirties nekantriai laukę naujos švedų žvaigždės, staiga užuodė gardų kąsnelį. Romanas iškart parduotas daugybei šalių.
   Pora susituokė 1996-aisiais, susilaukė trijų dukterų. Kaip sako rašytojai, tvarkos ir nuobodokos rutinos jųdviejų gyvenime išties nestinga. Jie keliasi anksti, trylikametę Sagą, dvylikametę Julią ir aštuonmetę Norą nuveža į mokyklas, o grįžę sėda prie kompiuterių ir ima rašyti. Laisvalaikį juodu taip pat skiria bendrauti su dukromis. Šios, žinoma, nutuokia, kuo užsiima tėvai, tačiau dar nėra skaičiusios nė vienos jų knygos. „Labai norėtų paskaityti, bet kol kas mes joms draudžiame, – tvirtina Alexanderis. – Suprantame, kad vieną dieną tai neišvengiamai nutiks, bet vis tiek dėl to jaučiamės nejaukiai.“
   Honorarų dydžiu pora, savaime suprantama, nesiskundžia. Pripažįsta, kad pinigai svarbūs, bet tikrai nėra pagrindinis gyvenimo tikslas. „Mes rašome, nes mums labai patinka tai daryti", – tikina Alexandra. Tiesa, dabar jiedu gauna tiek, kad galėtų viską mesti ir likusį gyvenimą praleisti kur nors Bora Bora po palme. „Bet – o Viešpatie – kaip būtų nuobodu, – kratosi tokios minties. –  Tikroji laimė mums yra darbas. Savaitgaliais išvažiuojame pailsėti į vasarnamį, bet ir ten rašome. Ir būtume labai laimingi, jei galėtume rašyti iki pat gyvenimo galo.“
   Išsamiau: http://www.15min.lt/zmones/naujiena/zurnalas/kas-tas-velnio-nestas-bestseleriu-autorius-larsas-kepleris-kurio-demaskavimas-svedijoje-uzgoze-princeses-suzadetuves-159-417531

    Siužetas: Po žiaurių šeimos skerdynių Stokholmo priemiestyje liko vienas liudininkas – penkiolikametis sūnus Josefas Ekas. Jo būklė neleidžia apklausti, todėl komisaras Jonas Lina mato vienintelę išeitį ekstremalioje situacijoje – ieškoti hipnotizuotojo pagalbos. Erikas Marija Barkas jau dešimt metų neužsiima šia praktika, tačiau padaro išimtį Josefui, tikėdamasis, jog taip išgelbės dingusią jo seserį Eveliną. Kai hipnotizuotojas sulaužo sau duotą priesaiką ir pasineria į vaikino sąmonę, išaiškėja tiesa, kur kas labiau šokiruojanti, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir paties gydytojo šeimai iškilusi grėsmė priverčia Eriką sugrįžti į siaubingą savo praeitį...



  Mano nuomonė: Lengvai skaitosi, nors knyga labai stora, galima neatsitraukiant per kelis vakarus sugraužti :) Įdomus, netikėtas siužetas. Skaitydami detektyvą visada spėliojame, kas galėtų būti nusikaltėlis, šiame romane jį nuspėti buvo sunku, gal net neįmanoma, nes jų buvo ne vienas.

  Kita vertus, knygoje daug betikslių aprašymų, kuriuos išbraukus, romano kokybė nenukentėtų. Per daug siužetinių linijų, jos neišbaigtos (knygos pradžioje susipažįstame su Josefu, vėliau jis lyg ir pamirštamas, atsiranda vaikų gaujos ir, detaliai neišplėtojant siužeto, jos taip pat nustumiamos į antrą planą ir pan.), gerai, jei knygos gale visos tos linijos susijungtų viename taške, bet ne... Iš pateiktos medžiagos galima būtų parašyti bent dvi knygas, mažiausiai :)  Pagrindiniu herojumi įvardijamas detektyvas Jonas Lina, tačiau pastarajam labai jau mažai dėmesio skirta (gal tik šioje knygoje?), visas dėmesys sutelkiamas ties gydytoju Eriku Marija Barku, jo žmona ir sūnumi. Detektyvas Jonas Lina čia lyg tarp kitko...

   Negaliu palyginti šios knygos su Stiego Larssono knygomis (mano gėdai, neskaičiau, mačiau tik filmus), tačiau lyginant su Karin Alvtegen (apie jos knygas rašiau šiame bloge), pastarosios rašytojos detektyvai man įdomesni, juose mažiau blaškymosi tarp siužetinių linijų, daugiau koncentruojamasi į žmogaus psichologiją, priežastis ir pasekmes.
   Jei kas paklaustų, tai skaityti ar ne??? Atsakau - skaityti, jei norite lengvai įkandamos literatūros su šiurpuliukais. Ilgai atmintyje neužsiliks, bet skaityti smagu ;)  

Įvertinimas: 4/5

Brokolių ir pelėsinio sūrio kišas

   Mano mėgstamiausia daržovė - brokolis. O brokolių pyragas su pelėsiniu sūriu - dievų maistas. Tiesa, seniau maniau, kad pyragas (ar jis saldus, ar sūrus) ir vadinasi pyragu. Dabar jau žinau - netiesa. Sūrus pyragas vadinasi kišas. Tai prancūzų išmonė.  Quiche - tai jie vadina sūrų pyragą su mėsos ar daržovių įdaru apipiltu kiaušinio, pieno ir sūrio plakiniu. Tebūnie, šiandien gaminsime brokolių ir pelėsinio sūrio KIŠĄ :)

   Tešlai  reikia:
50 gr ,,Džiugo" sūrio;
100 gr sviesto arba margarino (iš šaldytuvo);
1 kiaušinio;
200 gr miltų;
žiupsnelio druskos.
   Ant stalo į krūvelę supilame miltus, per burokinę tarką sutarkiuojame  sviestą, įmušame kiaušinį ir visa tai peiliu kapojame, kol pasidarys vientisa masė, tuomet suberiame sūrį ir padruskiname (labai nedaug) bei gerai išminkome. Tešlą suvyniojame į maistinę plėvelę ir padedame 1 val į šaldytuvą.

   Įdarui reikia:

didelio brokolio;

100 gr pelėsinio sūrio (aš naudoju Vilkyškių pieninės ,,Memel blue");
2 kiaušinių;

150 gr grietinėlės arba pieno;

pipirų;

tarkuoto muskato riešuto;

druskos (nebūtina, jei nemėgstate sūriai).

Tešlą ištraukiame iš šaldytuvo, iškočiojame ir ja išklojame pasirinktą kepimo indą. Ant tešlos sudedame susmulkintus šakelėmis brokolius, kubeliais supjaustytą pelėsinį sūrį. Kiaušinius išplakame su grietinėle/pienu, paskaniname pipirais ir muskatu (jei reikia - druska). Plakinį užpilame ant brokolių ir sūrio. Tešlos kraštus šiek tiek užlenkiame, kad plakinys neištekėtų. Pašauname į iki 200 laipsnių įkaitintą orkaitę ir kepame apie pusę valan0dos, tuomet sumažiname karštį iki 170 laipsnių ir kepame dar apie 20 minučių.

   

Ragaujame. Mmmmmmmmm,  kaip sakiau, dievų maistas tas mano quiche :) 



Kalafiorų ir žirnelių užkepas

Ruduo atėjo ir į parduotuves :)

   Tik už 2.99 Lt nusipirkau dyyyyyydelį kalafiorą ir pietų patiekalas įgavo konkretumo.  Dar turėjau konservuotų žirnelių stiklainį (žali ar šaldyti žirneliai taip pat puikiai tiks), 200 gr fermentinio sūrio, indelį 12 proc. grietinės, druskos, pipirų, iš šaldiklio išsitraukiau žiupsnelį šaldytų petražolių. Štai ir visi ingredientai :)

   Kalafiorą sulaužaiu žiedynais ir 10 minučių pamerkiau į pasūdytą šaltą vandenį. Stambiai sutarkavau sūrį (naudojau ,,Rokiškio", bet su ,,Džiugu", manau, būtų dar skaniau). Kiaurasamtyje nusausinau pasūrėjusius kalafiorus ir sumečiau į kepimo indą, subėriau žirnelius, užbėriau didžiąją dalį sūrio ir viską nestipriai sumaišiau. Tuomet užpyliau grietinės ir pipirų bei druskos plakiniu o viršų apibėriau likusiu sūriu bei petražolėmis.  Orkaitę įkaitinau iki 200 laipsnių. Pašoviau užkepą ir kepiau apie valandą.       

      Kai kalafiorai suminkštėjo, o sūrio plutelė gražiai paraudo užkepą ištraukiau iš orkaitės. Skoniui sutvirtinti sumaišiau lygiomis dalimis majonezą su pomidorų padažu ir užpyliau ant užkepo.

      Šeimyna sakė, kad skanu. Siūlau pasigaminti ir jums, gal patiks ;)  

Elizabeth Gilbert Valgyk. Melskis. Mylėk.

Vienas sakinys.

Italija: ,,<...> pati iškeliavau į  turtingąją Luką, mažą Toskanos miestelį su jo garsiomis mėsos parduotuvėmis, kurių vitrinose išstatyti  gražiausi mėsos produktai, kokius tik esu mačiusi Italijoje, gundo, tarsi sakytų : ,,Juk jūs mūsų norite." Palubėse lyg moterų kojos, aptemptos provokuojančiomis kojinėmis, lingavo įvairiausio dydžio, spalvos ir gamybos dešros. Languose kabėjo tvirti kumpių sėdmenys, modami tarsi brangios Amsterdamo kekšės. Stori viščiukai atrodė laimingi. Galima buvo įsivaizduoti, kaip dar gyvi būdami jie varžėsi dėl riebiausio paukščio titulo ir paskui išdidžiai paaukojo savo gyvybes. Tačiau Luka puikuojasi ne tik mėsa, bet ir valgomaisiais kaštonais, persikais, virstančių figų krūvomis. O Dieve, tos figos..."

Indija: ,,Žmonėms atrodo, kad sielos draugai turi tobulai tikti vienas kitam. To nori visi. Tačiau tikrasis sielos draugas tarsi veidrodis rodo tau tai, ką pats slepi, priverčia tave atkreipti į save dėmesį ir keisti gyvenimą. Tikrasis sielos draugas yra turbūt svarbiausias žmogus, kurį sutikusi pajusi, kaip griūna sienos, ir pabusi. Tačiau ar įmanoma su sielos draugu gyventi visą gyvenimą? Ne. Tai suteiktų per daug skausmo. Sielos draugai atsiranda gyvenime, kad padėtų save pažinti, paskui dingsta."

Indonezija: ,,-Kodėl žmonės, atlikdami jogos pratimus, atrodo tokie rimti? - paklausė jis ir paaiškino: -Kai nutaisai rimtą veidą, nubaidai gerą energiją. Medituojant reikia šypsotis. Šypsotis viskuo: lūpomis, protu - gera energija sugrįš pas tave ir išvarys iš tavęs blogą energiją, Šypsokis net savo kepenimis."

 

Žanras. Kelionių memuarai.  

Viršelis. Elizabeth Gilbert  Valgyk, melskis, mylėk: moters ieškojimai Italijoje, Indijoje ir Indonezijoje (Eat. Pray. Love: One Woman's Search for Everything Across Italy, India and Indonesia), leidykla ,,Vaga", 2007 m., iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė, 344 puslapiai.
 

   Apie autorių. Elizabeth M. Gilbert gimė 1969 m.  Waterbury miestelyje Konektikuto valstijoje, JAV.

Jos tėvas buvo chemijos inžinierius, motina  - slaugytoja.  Ji drauge su seserimi, rašytoja Catherine Gilbert Murdockas, užaugo mažame šeimos ūkyje Litchfield'e. Ūkis buvo nuošalėje, kaimynai gyveno už kelių mylių, ūkyje net televizoriaus ar radijo grotuvo nebuvo. Taigi, šeimos didžiausia pramoga buvo knygos. Elizabeth ir jos sesuo pramogai pradėjo pačios kurti pjeses bei rašyti apsakymus. Užaugusi Elizabeth ištrūko iš knygų pilnos nuošalios fermos ir patraukė į New York'ą laimės ieškoti.  Rašytoja 1991 m. baigė New York'o universitetą ir įgijo politikos mokslų bakalauro laipsnį.  Baigusi mokslus Elizabeth dirbo ir virėja, ir  padavėja, ir žurnaliste. Jos tikslas buvo pačiai patirti, ką reiškia būti padavėja ir apie tai parašyti knygą. Pirmasis pripažinimas atėjo žurnalui GQ  išspausdinus jos straipsnių ciklą "The Muse of the coyote ugly saloon". Šies straipsniai buvo asmeniška Elizabeth Gilbert darbo patirtis viename iš populiarių New York'o barų, o ši istorija tapo pagrindu 2000 m. filmui "Coyote Ugly" . Pripažinimas suteikė Gilbert galimybę spausdinti savo darbus įvairiuose žurnaluose. Elizabeth Gilbert pirmoji knyga ,,Piligrimai" pasirodė  1997 m. Tačiau visame pasaulyje autorė išgarsėjo 2006 m. išleidusi savo kelionių memuarus "Valgyk, melskis, mylėk" (Eat, Pray, Love: One Woman's Search for Everything Across Italy, India and Indonesia). Knygoje aprašoma asmeninė Elizabeth Gilbert patirtis ieškant pusiausvyros gyvenime po skyrybų su vyru Michael Cooper.   2010 m. pasirodė  nauja Elizabeth knyga ,,Pasižadėję" (Committed: A Skeptic Makes Peace with Marriage), kuri lyg ir pratęsė ,,Vlagyk, melskis, mylėk" temą. Nuo 2013 Gilbert gyvena Frenchtown, Naujajam Džersyje, su vyru Chosė Nunes, kurį susitiko Balyje.

   Siužetas. Ši knyga tai nuoširdus ir atviras rašytojos Elizabeth Gilbert pasakojimas apie radikalų gyvenimo posūkį. Autorė priima sunkų sprendimą – palieka modernios amerikietiškos sėkmės spąstus (santuoką, karjerą, sodybą) ir ieško to, ko iš tiesų troško gyvenime. Ji išsiruošia į kelionę ieškoti skirtingų dalykų trijose skirtingose kultūrose: malonumų – Italijoje, dvasingumo – Indijoje, o pusiausvyros tarp jų – Indonezijoje. Šių šalių pavadinimai, prasidedantys raide „I“ (angl. „I“, liet. „aš“), simbolizuoja savojo aš ieškojimą, savęs pažinimo kelią. Įdomi ir originali šio kūrinio kompozicija paremta Rytų filosofija: memuarus sudaro 108 pasakojimai – tai tarsi indų tradicinė džapamala (Japa Mala), susidedanti iš 108 karoliukų. Šie ryškūs, jaudinantys ir juokingi prisiminimai ras kelią į kiekvieno, kada nors svajojusio iš esmės pakeisti savo gyvenimą, širdį.

   Labai šmaikštus Delfi portalo straipsnelis apie šios knygos įtaką Balio gyventojams: http://www.delfi.lt/gyvenimas/laisvalaikis/kaip-knygos-valgyk-melskis-mylek-autore-sugriove-balio-salos-gyvenima.d?id=62242561  :) :) :)

    Mano nuomonė. Mėgstu keliauti, MYLIU Italiją, skeptiškai žiūriu į meditaciją bei visokius žiniuonis. Pradėjusi skaityti šią knygą tikrai nesitikėjau, kad baigsiu, maniau, na pradės apie meditaciją, auras ir čakras rašyti - nebeskaitysiu. Bet taip neįvyko. Smagiai perskaičiau visą knygą. Taip, labai jau moteriška ta knyga - su paverkšlenimais, paaimanavimais, su meilės protrūkiais, savęs kaltinimo ir teisinimo minutėmis, tačiau tokia nuoširdžiai sarkastiška ir kelianti šypseną, jog negalėjau atsitraukti.  Net puslapiai, skirti meditavimui ar savęs pažinimui neatbaidė, nes perleisti per švelnią ironijos prizmę. Jau vien tie ,,virtuviniai" pokalbiai su Dievu ko verti: ,,<...>kūkčiodama tariau Dievui kažką panašaus: "Sveikas, Dieve. Kaip laikaisi? Aš - Liz. Malonu susipažinti."

  O Italija! Žinoma, man labiausiai patiko pirma knygos dalis - Valgyk. Autorės pastebėjimai, pojūčiai, jos  susižavėjimas Italija visiškai atitinka mano požiūrį į šią šalį. Skaitant net kojų pirštų galiukai nutirpo iš malonumo: bel far niente!  

    Tiek gyvenimas Indijoje, tiek Indonezijoje perteikiamas per dvasinę (gal kiek saviironišką) Gilbert matymo prizmę, tačiau būtent tai ir įdomu - juk ne pašalietis sausai pasakoja, o gyvas žmogus kalba apie savo potyrius tose šalyse.

    Kas man šiek tiek kliuvo, darė knygą mažiau patrauklią, tai autorės nuolatinis grįžimas mintimis pas buvusį vyrą. Suprantu, kad autorės naujojo ,,aš" paieškas paskatino būtent skyrybos, tačiau nuolatinis teisinimasis prieš  buvusį vyrą ir save jau nuo knygos vidurio pabosta.
   Tiesa, 2010 m. pagal šią knygą  režisierius Ryan Murphy pastatė to paties pavadinimo filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka žavioji Julia Roberts. Filmą esu žiūrėjusi  iki knygos skaitymo, tačiau prieš pradėdama skaityti suvokiau, kad ne kaži ką prisimenu - tik Julia Roberts šypseną. Ir gerai, buvo dvigubai smagiau skaityti. Baigiau knygą, ir še tau - filmą per TV rodo! Pažiūrėjau dar kartą. Filmas visiškai atitiko mano lūkesčius: aktoriai, nuotaika, vaizdai - viskas tiko :)

   Įvertinimas. 4/5

Jean-Christophe Grange Purpurinės upės

Vienas sakinys. ,, - Tu nori dirbti su manimi, ar ne? - pertraukė Nymanas. - dabar paaiškinsiu, ką aš apie viską manau. Kai įvykdoma žmogžudystė, kiekvienas ją supantis elementas atsispindi tavyje kaip veidrodyje. Aukos kūnas, žmonės, kurie jį pažinojo, nusikaltimo vieta... Visa tai atspindi tiesą ir atskleidžia tikrąją žmogžudystės priežastį, ar supranti?"

Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grange ,,Purpusrinės upės" (Les Rivieres pourpres), leidykla Baltos lankos, 2007 m., iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė, 325 puslapiai.

Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.

Siužetas.  Policininkai žinojo, kas yra prievarta ir mirtis. Jie gerai išmanė savo kasdieninį darbą tačiau susidūrė su tuo, ko dar nebuvo matę: išniekinti, nukankinti nuogi kūnai embrionų pozomis, kalnų ir ledo pasaulis. Makabriška mirties žymė – purpurinės upės. Kas jie atlikę šį kruviną darbą: velnio apsėstųjų sekta, o gal pamišusių žudikų gauja? Bylos tirti atvyksta kovose su gangsteriais nusipelnęs komisaras Nymanas. Tačiau mažo universitetinio Gernono miestelio bendruomenė akylai saugo savo paslaptis. Byla nejuda iš vietos. Nužudomi dar keli žmonės. Kitame miestelyje policininkas Abdufas tiria mokyklos apiplėšimo ir kapų išniekinimo bylą. Visi pėdsakai veda į Gernoną. Atvykęs į Gernoną Abdufas prisijungia prie Nymano - akivaizdu, kad abi bylos susijusios ir siekia senus laikus. 

Mano nuomonė. Grange tas detektyvų autorius, kurio knygas pradėti skaityti gana sunku, tačiau įsiskaičius siužetas traukte įtraukia. Ryškūs personažai, intriga palaikoma vaizdą atskleidžiant po detalę, arba, tiksliau, atskleidus detalę pamažu dėliojasi bendras vaizdas, kurį įdomu stebėti (matyti, įsivaizduoti, skaityti???). Romano kompozicija įdomi tuo, kad siužetas, kaip ritinys, vyniojamas iš dviejų galų - du detektyvai, skirtingose vietose, tiria skirtingas bylas, kurios, autoriaus meistriškumo dėka, labai logiškai sugula į vieną bylą. Jau knygos viduryje kilo minčių, kas galėtų būti nusikaltėlis, bet autorius taip susuko siužetą, kad net pasitvirtinus mano nuojautai, atomazga buvo netikėta. Pagrindinių herojų charakteriai sukurti labai įtikinamai; nesuidealizuoti, su žmogiškom ydom ir silpnybė, su retkarčiais prasiveržiančiu herojiškumu ar abejone savo jėgomis. Įdomesnis Karimo Abdufo personažas - gyvesnis, lankstesnis, todėl ir tas knygos dalis, kur jis tiria bylą smagiau, įdomiau skaityti.  Nymanas daugiau sustabarėjęs, daugiau analizuojantis, nei veikiantis, todėl ta knygos dalis, kur Nymanas tiria bylą yra lėtesnė, labiau ištempta.

   Nedaug šiuolaikinių prancūzų detektyvų autorių skaičiau, negaliu lyginti su kitais jo tautiečiais, bet neabejodama galiu paskyti, kad tai vienas įdomesnių dabartinio detektyvo autorių. 

   Įvertinimas.  5/5

   
  Filmas. Purpurinės upės / Les Rivieres pourpres / The Crimson Rivers.
 Režisierius Mathieu Kassovit, pagrindinius vaidmenis atliko Jean Reno ir Vincent Cassel, šalis statytoja Prancūzija, premjera 2000 m.  Filmo siužetas apima beveik visą knygą. Kai kurios vietos sutrumpintos, šiek tiek pakeistos, bet iš esmės filmą galima vertinti kaip tolygų knygai. Tai vienas retesnių atvejų, kai susikurti knygos herojų portretai atitinka filme sukurtų herojų portretus, o puikus pagrindinių aktorių Jean Reno ir Vincent Cassel duetas tikrai uždėjo didelį pliusą  šio filmo sėkmei.