Jean-Christophe Grange Purpurinės upės

Vienas sakinys. ,, - Tu nori dirbti su manimi, ar ne? - pertraukė Nymanas. - dabar paaiškinsiu, ką aš apie viską manau. Kai įvykdoma žmogžudystė, kiekvienas ją supantis elementas atsispindi tavyje kaip veidrodyje. Aukos kūnas, žmonės, kurie jį pažinojo, nusikaltimo vieta... Visa tai atspindi tiesą ir atskleidžia tikrąją žmogžudystės priežastį, ar supranti?"

Žanras. Detektyvas.
Viršelis. Jean-Christophe Grange ,,Purpusrinės upės" (Les Rivieres pourpres), leidykla Baltos lankos, 2007 m., iš prancūzų kalbos vertė Nijolė Simona Pukinskaitė, 325 puslapiai.

Apie autorių. „Prancūziškuoju Stivenu Kingu“ kartais tituluojamas mistinių detektyvų autorius Jean’as-Christophe’as Grangé (Žanas Kristofas Granžė, gim. 1961, Paryžiuje), prieš atsidėdamas vien grožinei kūrybai, ilgą laiką dirbo laisvuoju žurnalistu, bendradarbiavo su daugeliu garsių periodinių leidinių, o vėliau šią tiriamosios žurnalistikos patirtį sėkmingai pritaikė plėtodamas atskiras tematines linijas savo romanuose. Visame pasaulyje išgarsėjo jau antruoju savo trileriu Purpurinės upės, kuris pelnė jam kultinio rašytojo šlovę ir buvo išverstas į daugiau nei trisdešimt kalbų. Rašytojas yra vedęs - žmona žurnalistė Virginia Luc. Pora turi tris vaikus: Louis, Mathilde ir Yse.

Siužetas.  Policininkai žinojo, kas yra prievarta ir mirtis. Jie gerai išmanė savo kasdieninį darbą tačiau susidūrė su tuo, ko dar nebuvo matę: išniekinti, nukankinti nuogi kūnai embrionų pozomis, kalnų ir ledo pasaulis. Makabriška mirties žymė – purpurinės upės. Kas jie atlikę šį kruviną darbą: velnio apsėstųjų sekta, o gal pamišusių žudikų gauja? Bylos tirti atvyksta kovose su gangsteriais nusipelnęs komisaras Nymanas. Tačiau mažo universitetinio Gernono miestelio bendruomenė akylai saugo savo paslaptis. Byla nejuda iš vietos. Nužudomi dar keli žmonės. Kitame miestelyje policininkas Abdufas tiria mokyklos apiplėšimo ir kapų išniekinimo bylą. Visi pėdsakai veda į Gernoną. Atvykęs į Gernoną Abdufas prisijungia prie Nymano - akivaizdu, kad abi bylos susijusios ir siekia senus laikus. 

Mano nuomonė. Grange tas detektyvų autorius, kurio knygas pradėti skaityti gana sunku, tačiau įsiskaičius siužetas traukte įtraukia. Ryškūs personažai, intriga palaikoma vaizdą atskleidžiant po detalę, arba, tiksliau, atskleidus detalę pamažu dėliojasi bendras vaizdas, kurį įdomu stebėti (matyti, įsivaizduoti, skaityti???). Romano kompozicija įdomi tuo, kad siužetas, kaip ritinys, vyniojamas iš dviejų galų - du detektyvai, skirtingose vietose, tiria skirtingas bylas, kurios, autoriaus meistriškumo dėka, labai logiškai sugula į vieną bylą. Jau knygos viduryje kilo minčių, kas galėtų būti nusikaltėlis, bet autorius taip susuko siužetą, kad net pasitvirtinus mano nuojautai, atomazga buvo netikėta. Pagrindinių herojų charakteriai sukurti labai įtikinamai; nesuidealizuoti, su žmogiškom ydom ir silpnybė, su retkarčiais prasiveržiančiu herojiškumu ar abejone savo jėgomis. Įdomesnis Karimo Abdufo personažas - gyvesnis, lankstesnis, todėl ir tas knygos dalis, kur jis tiria bylą smagiau, įdomiau skaityti.  Nymanas daugiau sustabarėjęs, daugiau analizuojantis, nei veikiantis, todėl ta knygos dalis, kur Nymanas tiria bylą yra lėtesnė, labiau ištempta.

   Nedaug šiuolaikinių prancūzų detektyvų autorių skaičiau, negaliu lyginti su kitais jo tautiečiais, bet neabejodama galiu paskyti, kad tai vienas įdomesnių dabartinio detektyvo autorių. 

   Įvertinimas.  5/5

   
  Filmas. Purpurinės upės / Les Rivieres pourpres / The Crimson Rivers.
 Režisierius Mathieu Kassovit, pagrindinius vaidmenis atliko Jean Reno ir Vincent Cassel, šalis statytoja Prancūzija, premjera 2000 m.  Filmo siužetas apima beveik visą knygą. Kai kurios vietos sutrumpintos, šiek tiek pakeistos, bet iš esmės filmą galima vertinti kaip tolygų knygai. Tai vienas retesnių atvejų, kai susikurti knygos herojų portretai atitinka filme sukurtų herojų portretus, o puikus pagrindinių aktorių Jean Reno ir Vincent Cassel duetas tikrai uždėjo didelį pliusą  šio filmo sėkmei.

Raukšlėtųjų gudukų, paprastai vadinamų kalpokais, užtepėlė žiemai

   Mėgstu grybauti. Ypač šiltą saulėtą rudens dieną. Vaikštai sau po mišką, švilpauji, daineles dainuoji, o grybai tau patys tiesiog į krepšį lipa. Tikrai, tikrai, šiemet taip ir buvo. Pirmiau - baravykai, kuriuos susidžiovinau, vėliau kalpokai. Kaip klasika tapusiame kūrinyje ,,Grybų karas"  - visą dieną nuo pat ryto grybai krito, krito, krito... 

   Prikrito net du kupini 5 litrų krepšiai tų kalpokėlių (oficialiai jie vadinami raukšlėtaisiais gudukais, bet žmonės juos vadina įvairiai: kalpokai, vokietuvai, gudukai, vištelės, niemčiai - nelygu iš kokio krašto). Nuploviau, sijonėlius nuvilkau. Aišku, kad tokios galybės greit nesuvalgysime - reikia žiemai užtepėlę daryti.   

  Produktus užtepėlei ėmiau ,,iš akies" (galite varijuoti pagal savo skonį):

2 didelės morkos;

3 dideli svogūnai;

1 didelė paprika;

petražolių šluotelė;

druskos, pipirų;

aliejaus;
300 ml pomidorų padažo;

pora šaukštų obuolių (ar baltojo vyno) acto;

šaukštas sojos padažo;

a/š čili padažo (arba čili pipiriukas, arba galite nedėti, jei nemėgstate aštriau).

   Morkas sutarkavau per burokinę tarką ir apkepiau aliejuje. Svogūnus ir papriką labai smulkiai supjausčiau ir taip pat apkepiau. Grybus apviriau sūdytame vandenyje, nuvarvinau. Atšalusius sumaliau mėsmalę. Į maltus grybus sudėjau keptas daržoves, subėriau smulkintas petražoles, padruskinau, papipirinau, supyliau  pomidorų, sojos ir čili padažus bei viską gerai išmaišiau. Gautą grybų masę dar kepiau aliejuje apie 15 minučių (kepant reikia nuolat maišyti, kitaip grybai prisvils). Prieš baigiant kepti supyliau actą. Užtepėlėje jo nesijaučia, tačiau actas naikina bakterijas, o grybai, juk ruošiami ilgesniam laikymui. Dar karštą užtepėlę sudėjau į švarius, iškaitintus stiklainius ir sandariai užsukau dangteliais bei palikau atšalti - vėliau stiklainius apgyvendinau šaldytuve :) Iš 10 litrų grybų ir minėto kiekio daržovių man išėjo 8 puslitriniai stiklainiai užtepėlės. 

   Galiu pasigirti - stiklainiai labai greit dingsta iš šaldytuvo. Skanu pusryčiams užsitepti ant duonytės, o ir netikėtai užėjusius svečius pavaišinti tokiomis gėrybėmis negėda.  Reiks vėl į mišką važiuoti, kol dar ruduo, kol dar grybai auga :)

2014-11-08 PASTEBĖJIMAS:  Be acto ruoštos užtepėlės taip pat puikiai laikosi šaldytuve, tad acto galima ir nepilti :)

Daržovėmis ir fetos sūriu įdaryti cukinijų laiveliai

Cukinijos! Stebiuosi, kaip seniau nesuprasdavau, ką su jomis daryti, kur jas dėti, ir, aplamai, kas jas gali valgyti :) Dabar tai mano viena mėgstamiausių daržovių. Ir pagrįstai, nes tiek daug gardžių patiekalų galima iš jų pagaminti.

Štai, pavyzdžiui, daržovėmis ir fetos sūriu įdaryti cikinijų laiveliai. Šiam vegetariškam patiekalui (beja, jį mielai valgo ir mėsėdžiai :) pagaminti reikės: 

2 nepernokusių vidutinio dydžio cukinijų; 

1 morkos;

1 didelio mėsingo pomidoro;

saldžiosios paprikos;

1 didelio svogūno;

špinatų (šaldytų arba šviežių - puokštelės ar poros kubelių);

100 gr apvirtų šviežių grybų;

100 gr parmezano tipo sūrio (aš naudoju ,,Džiugo" sūrį);

100 gr fetos sūrio;

kelių šakelių petražolių ar kitų žalumynų, kuriuos mėgstate;

2 skiltelės česnako,

druskos, pipirų, aliejaus. 

   Morką supjaustome skrituliukais, susmulkiname svogūną, papriką ir grybus (jei grybų nepjaustėte prieš virdami). Visas daržoves pakepiname šlakelyje aliejaus, pabarstome pipirais, druska. Kol daržovės vėsta, nuplauname cukinijas, nulupame odelę (jegu cukinija jauna, odelė minkšta, tai lupti nereikia), perpjauname išilgai - gauname 4 puseles. Išskobiame sėklas ir šiek tiek minkštimo, kad vėliau galėtumėme jas įdaryti daržovėmis. Taip paruoštus cukinijų laivelius apšlakstome aliejumi, apiberiame druska ir pipirais bei paliekame keletui minučių įsigerti.

  Tuo metu į ataušusias daržoves įpjaustome kvadratėliais sukapotą pomidorą, išspaustą česnaką, susmulkintus špinatus ir peražoles. Paskaniname fetos siūrio gabaliukais bei apiberiame mėgstamais prieskoniais (prieš tai paragavę įdaro - gal neverta dėti prieskonių :).

 

   Cukinijas įdarome paruoštomis daržovėmis. Užberiame ,,Džiugo" ar kito parmezano tipo sūrio. Dedame į aliejumi išteptą skardą ir pašauname į orkaitę, įkaitintą iki 180 laipsnių. Kepame apie 40-50 min., t. y. kol iškeps cukinija ir taps minkštutė ir lengvai perduriama šakute.

   SKANAUJAME :)

Orkaitės saulėje džiovinti pomidorai

   Jau seniai planavau: ateis vasaros pabaiga, sode nunoks pomidorai, prisiskinsiu ir džiovinsiu, džiovinsiu, džiovinsiu... Kaip Italijoje... Vasara baigėsi, saulytė rudeninius patalus kloja, o pomidorai sode taip ir neužderėjo :( Teko eiti į Kalvarijų turgų. Nusipirkau 3 kilogramus raudonų, mėsingų gražuolių. Parsinešiau namo ir ėmiausi įgyvendinti savo itališką svajonę. Pomidorus gerai nuploviau, nusausinau. Perpjoviau į 4 dalis. Išėmiau sėklytes ir sudėliojau ant didelės kepimo skardos, pateptos šlakeliu aliejaus. Užbėriau žiupsnį rupios druskos ir paskaninau džiovontu mairūnu.  Saulytė, deja, neprakypo, tad mano itališką svajonę teko kišti į orkaitę ir džiovinti 70-80 laipsnių temperatūroje kokias 8-10 val. (Mano džiovinimas tęsėsi kelias dienas - ateinu iš darbo, įjungiu orkaitę kelioms valandoms.  Kitą dieną tą pačią procedūrą kartoju. Taip tris vakarus). Nepamirškite, džiovinant orkaitės durelės turi būti šiek tiek praviros, kad oras laisvai cirkuliuotų.  Išdžiūvę pomidorai susitraukia, tampa lankstūs, tokie lyg guminiai ir beprotiškai skanūs - reikia didelių valios pastangų jų neišragauti:) Aš atsilaikiau! Todėl galėjau tęsti orkaitės saulėje džiovintų pomidorų marinavimo procedūrą. Į puodą įpyliau 1/2 stiklinės baltojo vyno acto - tokį turėjau namuose, bet galima ir obuolių. Actą atskiedžiau 1/4 stikline vandens ir pakaitinau iki virimo.  Tuomet sumečiau džiovintus pomidorus ir 2-3 nuluptas česnako skilteles, palaikiau kelias minutes. Išgriebusi kiaurasamčiu ir nuvarvinusi actą pomidorus, česnako skilteles glaudžiai sudėjau į stiklainį. Įmečiau  šakelę čiobrelio ir viską užpyliau alyvuogių aliejumi. 

   Taip paruoštų pomidoriukų stiklainį (uždėjusi dangtelį, bet neužsukusi) įmerkiau į puodą su vandeniu ir pasterizavau kokias 20 min. Tuomet beliko tik sandariai užsukti dangtelį ir apvertus stiklainiuką palikti praaušti. Šiuo metu stiklainiukas ilsisi šaldytuve - laukiu, kol aliejus susigers į pomidorus.  Labai nekantrauju paragauti :)                                              P.S. gal pastebėjote, kad rašau tik apie vieną stiklainiuką. Neatsitiktinai. Iš 3 kg šviežių pomidorų sudžiovinus išėjo tik vienas puslitrinis indelis šio skanėsto:) 

 

 

Cukinijų ir grikių blynai

   Vėl atėjo tas metų laikas, kai cukinijos pūpso išvertusios savo žalius pilvus prieš saulutę ir tiesiog prašosi į puodą ar keptuvę. Vėl atėjo tas metas, kai imi galvoti, ir ką gi skanaus iš jų pagaminti. Tuomet puoli kuistis po internetą, tikrini įvairias svetaines, kulinarinius blogus ir, žinoma, randi tikrai puikių receptų. Taip aš atradau svetainę http://www.nidosreceptai.lt/, o joje gardžių receptų, puikių nuotraukų ir daug įdomių pasakojimų apie keliones.

   Pasitelkdama Nidos kulinarinę išmonę ir aš pabandžiau išsikepti paplotėlius iš cukinijų ir grikių. Pasiruošiau ingredientus:

Cukinija, tokio dydžio, kad sutarkavę gautume 3 stiklines cukinijos tarkių;

1/2 stiklinės grikių kruopų;

2 kiaušiniai;

4 česnako skiltelės;

100 g varškės;

4 šaukštai džiūvėsėlių;

sauja šviežiai sukapotų krapų ir petražolių;

druskos ir pipirų (pagal skonį);

aliejaus.

   Pirmiausia nuploviau ir užkaičiau virti grikius. Tada sutarkavau cukiniją stambia burokine tarka (kadangi mano cukinija jaunutė, šviežutė, minkštutė, tai aš ją tik nuploviau, perpjoviau išilgai, išėmiau minkštimą ir sėklas - nelupau). Pritarkavau 3 pilnas stiklines cukinijos tarkių, kuriuos sukrėčiau į didelį dubenį ir įbėriau šiek tiek druskos. 

   Kitame dubenyje suplakiau kiaušinius, įmečiau smulkiai sukapotus česnakus ir žoleles, įmaišiau varškę. Į šią masę sudėjau cukinijų tarkius (prieš tai juos nuspaudusi), išvirtus ir pravėsusius grikius bei subėriau džiuvėsėlius. Viską kruopščiai išmaišiau bei pagardinau druska ir pipirais. Kepiau įkaitintame aliejuje. 

  Taigi, mano bandymas patikrinti Nidos receptus realybėje, sakykime, pavyko, tik savo rezultatą vadinčiau ne Česnakiniais cukinijų ir grikių  paplotėliais, o Cukinijų ir grikių blynais, nes masė nebuvo tokia tiršta, kad galėčiau iš jos formuoti paplotėlius, kaip siūlo Nida. Aš tiesiog šaukštu  ją kabinau iš dubens ir krėčiau į keptuvę su įkaitintu aliejumi.  Tačiau skonis, nepriklausomai nuo formos, buvo puikus! Valgiau šiltus, ką tik iškeptus - skanumėlis! Kitą dieną valgiau šaltus - skanumėlis! Ir darbe kolegas vaišinau, jie gyrė - skanumėlis!

   Tad, jei turite cukinijų - būtinai išsikepkite, nesvarbu ar paplotėlių, ar blynų ir mėgaukitės :)

Kaaberbøl & Friis Berniukas lagamine

   Vienas sakinys. ,,Apie Lietuvą ji nežinojo ničnieko, įsivaizdavo, kad ten gausybė sovietinių betoninių daugiabučių, tuberkuliozės ligoninių ir šaltakraujiškų mafiozų. Darželiai į tą paveikslą kažkaip nelabai įsipaišė <...>".

   Žanras. Detektyvas (?)

  Viršelis. Kaaberbøl & Friis  ,,Berniukas lagamine" (Lene Kaaberbøl &Agnete Friis ,,Drengen i kufferten"), 2010 m., iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas, 280 puslapių.

  Apie autorių.  Lene Kaaberbøl gimė 1960 m. Kopenhagoje, bet užaugo mažame miestelyje Malling kaime į pietus nuo Aarhus Jutlandijoje. Baigė Aarhus Katedralskole, vėliau studijavo Aarhus universitete ir gavo gavo anglų ir dramaturgijos laipsnį. Lene darbinė veikla labai įvairi - dirbo vidurinės mokyklos mokytoja, vertėja, valytoja, kuriam laikui buvo išvykusi į Zelandija. Dabar rašytoja gyvena Beder netoli Malling. Būdama paauglė, kaip ir daugelis tokio amžiaus vaikų, būsimoji rašytoja domėjosi arkliais; neatsitiktinai ir pirmosios jos knygos skirtos vaiko ir arklio temai. Vos penkiolikmetė, 1975 m. ji išspausdino pirmąją knygą Tina ir arkliai (Tina og hestene), vėliau pasirodė dar trys šios serijos knygos. Netrukus po serijos apie Tiną išėjo kelios knygos apie trylikametę mergaitę Katrioną, vėliau apie apie paauglį Kristianą. Labiausiai rašytoją išgarsino gerai ir Lietuvoje žinoma keturių knygų apie Diną, gėdytojos dukterį, serija. Rašytoja stebina ne tik produktyvumu, bet ir universalumu: imasi rašyti ne tik vaikams ir paaugliams, bet ir suaugusiesiems, rašo labai įvairius kūrinius – nuo realistinių pasakojimų, fantasy srities iki trilerio žanro kūrinių. Negana to, ji pati verčia savo kūrinius į anglų kalbą! Beje, pirmąjį suaugusiesiems skirtą romaną Ryto šalis (Morgenlandet) ji sukūrė dar 1988 m., o po dvidešimties metų, 2008-aisiais, drauge su Agnete Friis parašė trilerį suaugusiesiems Berniukas lagamine (Drengen i kuferten), kuris Danijoje pripažintas tų metų geriausiu tokio pobūdžio kūriniu ir pelnė prestižinę Haraldo Mogenseno premiją. 
   Agnete Friis gimė 1974 m. Danijoje ji žinoma kaip žurnalistė ir rašytoja. Ypač išpopuliarėjo  bendradarbiaudama su  Lene Kaaberbøl. Šiuo metu gyvena Frederiksberg.

  Siužetas.  Nina Borg – Raudonojo Kryžiaus slaugė. Ji dirba su pabėgėliais Danijoje – oficialiai, o kartais ir neoficialiai. Ji pratusi prie ekstremalių situacijų ir staigių iškvietimų. Didžiąją savo gyvenimo dalį leidžia pasaulyje, kurį kiti danai retai tepastebi, nors jis visai čia pat. Šantažas, prekyba žmonėmis, išnaudojimas ir ankstyva mirtis – to pasaulio kasdienybė; tame pasaulyje nuolat dingsta vaikai, bet niekas dėl to nesisieloja. Tačiau Nina į visa tai pro pirštus žiūrėti negali. Kai Ninos Borg bičiulė paprašo jos paslaugos - iš stoties bagažo skyriaus paimti ten padėtą kažin kokį daiktą - spintelėje Nina randa lagaminą, o jame - mažą nuogą berniuką. Kol moteris svarsto, ką daryti su vaiku, jos bičiulė žiauriai nužudoma. Akivaizdu, kad su šia mirtim kažkaip susijęs mažylis, kuris, kai pagaliau atsigauna, prabyla Ninai nesuprantama kalba. Netrukus paaiškėja, kad vaikas kalba lietuviškai, o į Daniją nelegaliai atgabentas iš Vilniaus. Nina nusprendžia gelbėti berniuką - ir įsipainioja į itin painią ir pavojingą istoriją...

  Mano nuomonė. Tema - vaikų grobimas, organų transplantacija - itin aktuali šiai dienai. Tai ir sukėlė man dvejopas mintis vertinant šią knygą. Tačiau literatūra ne ta sritis, kur tik dėl temos aktualumo galima būtų liaupsinti autorius. Deja, galiu pasakyti, kad knyga įspūdžio nepaliko. Perskaityti galima per kelias valandas, tačiau ar verta skaityti ??? Neįdomu, šabloniška, vėl lietuviai naujagimius pardavinėja, vėl su kuokomis pasaulį gąsdina. O danai, žinoma, geručiai - nežinojau, kad darau nusikaltima, o jei ir žinojau, tai nenorėjau nieko blogo...  

 Įvertinimas. 1/5

Ildefonso Falcones Jūros katedra

   Vienas sakinys. ,,Arnau buvo šešiasdešimt treji, jis buvo pavargęs ir atsirėmė į sūnų.

Bernatas švelniai spustelėjo tėvo ranką, ir šis, liepęs sūnui pasilenkti, sušnabždėjo jam į ausį, rodydamas į didįjį altorių.

-Ar matai, kaip ji šypsosi, sūnau? - paklausė"

   Žanras. Istorinis romanas.

   Viršelis. Ildefonso Falcones ,,Jūros katedra" (Ildefonso de Sierra ,,La Catedral del Mar"), leidykla Alma littera, 2008 m., iš ispanų kalbos vertė Aira Nekrašaitė, 614 puslapių.

   Apie autorių. Ildefonso Falcone de Sierra gimė 1958 m. Šiuo metu su žmona ir keturiais vaikais gyvena Barselonoje, užsiima teisininko praktika ir rašymu. Knygą ,,,La Catedral del Mar" (,Jūros katedra") parašė 2006 m., remdamasis Petro III kronikomis. Knyga tapo pasauliniu bestseleriu, ji išleista daugiau nei 40 pasaulio šalių. 2009 m. išleido romaną ,,La mano de Fatima". Naujausias šio autoriaus kūrinys, pasirodęs 2013 m., yra romanas ,,La Reina Descalza". 

   Siužetas. XIV amžiaus Ispanija. Barselonos miestas išgyvena didžiausio klestėjimo laikus, ir  krantinėje įsikūrę neturtingiausi miesto gyventojai nusprendžia už savo pinigus ir savo jėgomis pastatyti didžiausią pasaulyje šventovę Švč. Mergelei Marijai – Jūros katedrą. Po vestuvių tragiškai pasisukus gyvenimui, į Barseloną su mažyčiu sūneliu pabėga ir valstietis Bernatas Estanjolis. Jis trokšta atsikratyti ponų jungo ir tapti laisvu žmogumi. Bet ir čia jųdviejų laukia nelengvi išbandymai. Netrukus Bernato sūnus Arnau tampa našlaičiu ir duonai užsidirba nešiodamas akmenis Jūros katedros statybai. Arnau darbui atiduoda visą savo laiką ir jėgas, tačiau vieną dieną į jo šeimininkų namus atsikelia šeima su dviem gražiomis mergaitėmis, ir jauname kūne pabunda aistros...

Romano įvykiai veja vienas kitą gniauždami kvapą, skaitytojo, kaip ir knygos veikėjų, laukia daug netikėtumų.

   „Jūros katedroje“ pasakojama apie meilę ir išdavystę, ištikimybę ir kerštą, karą, inkviziciją ir marą pasaulyje, kuriame viešpatauja religinis nepakantumas ir nepasotinamas turto troškimas. Ši knyga yra ne tik dėmesį prikaustantis pasakojimas, bet ir nuostabus istorinis romanas.

   Mano nuomonė. Puiki knyga istorinių romanų-kronikų mėgėjams. Ganėtinai smulkiai aprašomi to meto (XIV a.) Katalonijoje vykę  susirėmimai tarp karalių dėl žemių, dėl ambicijų ir įtakos. Daug dėmesio skiriama inkvizicijos veiklai, krikščionybės įtvirtinimui bet kokiomis priemonėmis. Knygoje daugybė šiurpokų to laikmečio gyvenimo detalių, daug kančios. Atrodo, kad tais juodais inkvizicijos ir diduomenės besaikio savivaliavimo laikais mažam žmogeliui nebuvo jokios galimybės iškelti galvą. Tačiau autorius, nors ir pabrėždamas to laikmečio žiaurumus, knygos herojams suteikia jėgų, ryžto ir ištvermės įgyvendinti savo siekius, nepalūžti ir pastatyti  savo bažnyčią, savo meilės ir vilties katedrą. Įdomus daugiaplanis romanas, apimantis daugiau nei 60 metų laikotarpį. Skaityti įdomu su tam tikromis išlygomis. Mano galva per daug dėmesio skiriama mūšiams bei jų strategijai, tačiau labai sudomino bastaišų gyvenimo aprašymai, moterų gyvenimas to meto visuomenėje, kurios tiesiog buvo prilyginamos daiktams, Barselonos žydų kvartalo sunaikinimo istorija. Manau, vertinant autoriaus pastangas į vieną romaną sukrauti tiek istorinių faktų, kad galima būtų parašyti kelias knygas, kiekvienas skaitytojas suras tas sritis, kurios jam bus įdomios ir sužadins jo žingeidumą bei norą bent kartą aplankyti Barseloną. Man tas noras užgimė iš naujo :) 

   Įvertinimas. 5/5

Frappe - kava karštai vasaros dienai

                                                           

    Prieš kelias savaites dukra grįžo iš Graikijos, iš Salonikų, ir dovanų parvežė šaltos graikiškos kavos receptą. Puiki dovana! Ja gardžiavausi visas atostogas. O dabar, kol dar nesibaigė šiltos dienos ir vis dar norisi kažko gaivaus, dalinuosi šiuo receptu su jumis.

   Štai ką apie frappe rašo vikipedija:  Frappe (gr.  φραπές, frapés), frappe kava – puta dengtas graikiškas atšaldytas tirpios kavos gėrimas. Labai populiarus Graikijoje bei Kipre, pastaruoju metu paplitęs ir daugelyje kitų šalių. Pirmą kartą frappe atsitiktinai buvo sukurta Salonikuose 1957 m. Dimitris Vakondios ir tapo pokarinės Graikijos kavos vartojimo gatvėje kultūros dalimi, „nacionaline“ kava. Tai viena iš populiariausių kavų tarp graikų jaunimo ir užsienio turistų.

   Taigi, frappe kavai reikės:

    aukštos stiklinės, plakiklio, šiaudelio,

    2 šaukštelių tirpios kavos (man geriausia ,,Nescafe"),

    2 šaukštelių cukraus,

    šalto vandens,

    pieno,

    ledukų.

   Į aukštą stiklinę suberiame kavos miltelius ir cukrų, įpilame šalto vandens tiek, kad apsemtų ingredientus. Visa tai suplakame iki tirštos putos (patogiausia tai daryti nedideliu mikseriu). Tuomet įpilame pieno ir vandens (aš pyliau lygiomis dalimis, tačiau galima varijuoti pagal jūsų skonį), sumetame ledu0kus ir papurtome, kad ledukai paskęstų putoje. Įdedame šiaudelį ir mėgaujamės :)

   Graikijoje frappe gaminama 3 rūšių  glykós (saldi - 2 šaukšteliai kavos ir 4 šaukšteliai cukraus),  métrios (vidutinė - mano aprašytas variantas), skétos ( be cukraus). Jei kas nemėgsta ar negali vartoti pieno, tai frappe galima gaminti tik iš kavos, cukraus ir vandens, svarbiausia, tiršta puta!

  

   

Jo Nesbø Raudongurklė

 Vienas sakinys. ,,Viskas dabar šitaip - kuo tolimesnė praeitis,tuo arčiau ir ryškiau ji skleidėsi. Iš užmaršties iškildavo tai, ką atmintis slėpė metų metais, ko galbūt ir neprisimindavo. Tai, ką anksčiau perskaitydavo tik savo karo dienoraščiuose, dabar užsimerkęs akių tinklainės ekrane regėjo it filmą."
 Žanras. Kriminalinis trileris.

 Viršelis. Jo Nesbø ,,Raudongurklė"  (Rødstrupe), Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009 m., iš norvegų kalbos vertėAgnė Petrauskaitė, 525 puslapiai. 

 Autorius. Apie autorių jau rašiau tinklalapyje http://sniegena.blogspot.com/2013/04/jo-nesb-gelbetojas.html

   Siužetas. 1942 metais žūva Danielius - tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudotu Ūrijos slapyvardžiu pabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų meilės aidai atsiliepia daugiau nei po 50 metų.      1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkialiams darbui į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis rūšiuoti ataskaitas, tačiau viena ataskaita apie itin reto ginklo įsigijimą jį sudomina. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės, veikiančios visoje Norvegijoje, o pradedėtas tyrimas peržengia Norvegijos sienas bei priverčia klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

  2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas Raudongurklė priražintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, - vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mislingas žmogžudystes.    (tekstas iš http://www.baltoslankos.lt/lt/knygos/grozineliteratura/detektyvai/raudongurkle)

   Mano  nuomonė. Vėl Jo Nesbø, vėl Haris Hūlė, vėl detektyvas. Didelis malonumas skaityti tokio pobūdžio knygas - puikus daugialypis  siužetas, siekiantis karo laikus ir aidu atsiliepiantis šiandien, protingas paniurėlis pagrindinis herojus Haris Hūlė bei nesibaigianti intriga. Pagrindinė detektyvinė mįslė įmenama, tačiau lieka daug klaustukų ir peno pamąstymams narpliojant šalutinius siužeto vingius. Tiesa, yra kai kurių herojų nelogiškų veiksmų, pvz. kuomet Hario kolegė Elena sužino, kad jos partneris yra nusikaltėlis, ji skambina Hūlei kelis kartus ir jo neradusi prašo perskambinti. Normaliai bet kuris žmogus išsakytų savo nuogastavimus į atsakiklį, o ne bergždžiai mėgintų daugelį kartų prisiskambinti. Aišku, tuomet siužetas būtų pasikreipęs kita linkme - čia jau autoriaus valia  herojų poelgius konstruoti pagal savo vizijas ir šokdinti juos pagal savo dūdelę:) Dar kartą sakau: ši knyga (o ir kitos šio autoriaus knygos) yra aukščiausios rūšies detektyvas, neleisiantis jums nuobodžiauti bent porą vakarų.

Įvertinimas. 5/5

Erichas Marija Remarkas Naktis Lisabonoje

Vienas sakinys. Jei niekuo negali kitam padėti, visai padoru išalkus valgyti jo duoną, kol jos iš tavęs neatėmė. Juk niekada nežinai kada ją atims.

   Žanras. Meilės romanas.

  Viršelis. Erichas Marija Remarkas. Naktis Lisabonoje (Erich Maria Remarque. Die Nacht von Lissabon), leidykla ,,Vaga", 1979 m. , iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, 292 puslapiai.

  Apie autorių. E. M. Remarkas gimė 1898 m. Osnabriuke (Osnabrück),Vokietijoje, katalikų knygų rišėjo Petr Franc Remark ir Anos Maria Remark (mergautinė pavardė Stellknecht) šeimoje. Iki 1912 m. mokėsi katalikiškoje mokytojų seminarijoje, 1916 m. dėl neišlaikyto egzamino buvo pašauktas į kariuomenę. Karo metu granatos skeveldrų sužeistas į koją, ranką ir į kaklą. Po karo 1919–1920 m. dirbo mokytoju, 1921–1924 m. laikraščių redaktoriumi. Kūrė reklaminius tekstus, komiksus laikraščiams ir žurnalams, pasirašydamas E. M. R.

1921 m. pasivadino „prancūziška“ pavarde Remarque. Šią prancūziškai užrašytą pavardę XIX amžiuje nešiojo jo senelis. 1922 m. prie pavardės pridėjo antrą savo vardą Maria. Giliai į sielą įsirėžę fronto vaizdai ir dvasiniai sukrėtimai verčia rašytoją tai išsakyti kūryboje. Per keletą savaičių parašo romaną „Vakarų fronte nieko naujo" (1929) ir susilaukia didžiulės sėkmės. 1930 m. pagal šį romaną Holivude buvo sukurtas filmas. Tai įsiutino nacius ir jų propagandos ministrą Gebelsą, kuris viešai puolė Remarką, o pastarasis neslėpė savo antinacinių pažiūrų. Romanai „Kelias atgal" (1931) ir „Trys draugai (1938) toliau tęsia fronto draugystės temą. Veiksmas vyksta jau po karo. Tačiau buvę frontininkai nesugeba prisitaikyti prie gyvenimo pokario Vokietijoje. Visas tris knygas jungia ta pati tema – Pirmojo pasaulinio karo „prarastosios kartos“ likimas.

1932 m. Remarkas apsigyveno Šveicarijoje, Tičino kantone, Ronco sopra Askona, prie ežero Lago Maggiore. Šiame itališkame Šveicarijos kantone gyveno ir kiti vokiečių rašytojai, pasitraukę nuo nacių persekiojimo. Tuo metu, 1933 m. naciai degino Remarko darbus propagandiniais tikslais, skleidė nepagrįstus gandus, kad jis prancūzų žydas ir jo tikrojo pavardė – Kramer, nors tiksliai nustatyta, kad abu rašytojo tėvai buvo grynakraujai vokiečiai.1938 m. nacistinė Vokietija atėmė iš Remarko pilietybę. 1939 m. rašytojas emigravo į JAV, 1947 m. tapo natūralizuotu piliečiu. 1948 m. vėl grįžo į Šveicariją. Remarkas mirė sulaukęs 72 metų 1970 m. lapkričio 25 d. Lokarne nuo ypatingos aterosklerozės komplikacijos, po kurios jį ištiko keletas infarktų. Remarkas palaidotas  Ronco sopra Askona kapinėse.

Ne mažiau sudėtingas ir spalvingas buvo asmeninis Remarko gyvenimas, apie kurį jis vengė viešai kalbėti. Rašytojas  buvo vedęs net tris kartus, du kartus tą pačią moterį - šokėją Jutta Ilse Zambona. Po pirmųjų skyrybų Jutta nedavė rašytojui ramybės ir bandė toliau jį laikyti po padu. Moteris niekuomet nenorėjo ir nemokėjo gyventi savarankiškai, nuolat kurstė rašytojo kaltės jausmą, skatino ją išlaikyti, naudojosi jo turtais ir buvo tikra verksnė. Remarkas visą gyvenimą rūpinosi, kad jai netrūktų lėšų.  Nenuostabu, kad tarp šių santuokų Remarkas buvo įsivėlęs į skandalus su aktorėmis Marlena Ditrich, Greta Garbo, Doloresa del Rio, Natalija Palej ir kitomis  mažiau žinomomis moterimis. Antra (o gal trečia???) žmona buvo aktorė Paulette Goddard (buvusi Čarlio Čaplino sutuoktinė), kurią vedė 1958 m. ir gyveno su ja iki gyvenimo pabaigos.

   Siužetas. 1942-ieji. Lisabona. Naktis. Težo upės krantinėje vokietis emigrantas nenuleidžia akių nuo laivo, kuris ryt plauks į pažadėtąją žemę – Ameriką. Tai paskutinis laivas, bet vyriškis neturi nei vizos, nei pinigų. Netikėtai jį užkalbina nepažįstamas žmogus ir pasiūlo padovanosiąs bilietus, jei juodu kartu praleis šią naktį, o jis galės papasakoti savo istoriją, kuri prasidėjo 1933 metais Osnabriuke ir pasibaigs čia, Lisabonoje, paskutinėje Europos emigrantų priebėgoje...

   Mano nuomonė. Nuvaliau dulkes dar nuo vienos knygos. Ir sėkmingai. Puiki knyga apie meilę, apie karą, apie atsakomybę ir ištikimybę. Sunku įvardinti, kuri romano linija svarbiausia. Gal vis dėlto meilė, kurios nepajėgia užgožti karo baisumai ir išdavystė. Skaityti reikia palengva, neskubant, įsigilinant į kiekvieną sakinį, kiekvieną frazę, į kiekvieną meilės ar skausmo proveržį - laiko pakaks viskam, juk naktis tokia ilga. Taip, šioje knygoje mažiau veiksmo, daugiau jausmų, tačiau ji tokia remarkiška! Džiaugiuosi vėl atradusi (prisiminusi) Remarką. Žinau, senų knygų lentynoje tikrai turiu ,,Juodąjį obeliską" ir ,,Vakarų fronte nieko naujo".

   Įvertinimas.   5/5

Rauginti agurkėliai žiemai

   Vasara, vasara...atostogos...upė...kaimas... Dienos pilnos saulės, dangaus žydrynės, vandens purslų, juoko. Vaisiai ir uogos vilioja savo spalvomis ir kvapais, daržovės  tiesiog pačios iš daržo lipa į lėkštę... O, kad taip visą amžinybę... Bet rūpestingi giminaičiai labai greitai pastato mane ant žemės: vasara, vasara...netruks žiema su speigais ateiti, o tada, kaip tam žiogui, ups, ir ,,Tarp plikų laukų pilkųjų nebėra dienų puikiųjų, kur po lapais gretimai buvo stalas ir namai“. Išsigandusi, kad taip nenutiktų, puolu agurkus žiemai raugti. Buvau pamiršusi, kad agurkėlius ne tik marinuoti galima, o dar ir rauginti jie labai skanūs. Puolu į daržą ir prisiskinu puokštę prieskoninių žolių (vienam trijų litrų stiklainiui):

vienas gražiai nuaugęs krapas,

1-2 krieno lapai (priklauso nuo dydžio),

8 juodųjų serbentų lapai,

8 vyšnių lapai,

2 ąžuolo lapai.
Išsiraunu česnako galvutę ir stiklainiui atlaužiu 2 skilteles.

   Aš tų žolių prisiskinu tikrai ne vienam stiklainiui agurkėlių pasiraugti :)

  Tuomet kruopščiai soda išplaunu  stiklainius bei dangtelius ir išdžiovinu saulės atokaitoje. Nuskinu agurkėlius ir nuplaunu (kruopščiai, bet be sodos:). Į kiekvieno stiklainio dugną dedu pusę vienam stiklainiui skirtų  prieskoninių žolių, česnako skiltelę, rikiuoju agurkėlius, glaudžiai, vieną šalia kito - kaip kareivėlius. Sudedu likusias žoles ir vėl kraunu agurkėlius, kol pilnai užpildau  stiklainius. Tuomet 3 litruose šalto vandens ištirpdau 4 valgomuosius šaukštus rupios druskos ir užpilu agurkėlius (vienam litrui vandens reikia 1 kupino valgomojo šaukšto druskos). Kai stiklainis prisipildo sklidinai, agurkėlius uždengiu (uždedu ant viršaus) gabalėliu krieno lapo ir uždarau plastmasiniu dangteliu. Nešu šį turtą į šaltą rūsį - lai rūgsta ir žiemos laukia, o aš, kol dar vasara ir šilta, einu maudytis! :)  

   P.S. Jau spalis. Išrūgo mano agurkėliai. Štai ir rezultatas:

Spalvota serbentų uogienė

 

   Pats vasaros įkarštis, pats serbentų derėjimas, kekės tiesiog svyra nuo gausaus derliaus.. Susiraukėte? Kur tą rūgštelę dėti? Siūlau paeksperimentuoti: išsivirkite trispalvę uogienę - žiemos šaltais vakarais mielai ją patys ragausite, o ir sušalusiam svečiui prie arbatos turėsite ką pasiūlyti.

  Mano eksperimentui reikėjo:
po 300 g. raudonų, juodų ir geltonų serbentų;
po 200 g. cukraus kiekvienos spalvos serbentams pasaldinti.

  Gamybos procesas:

Kiekvienos spalvos uogas nuplauname skirtinguose dubenėliuose, nudžioviname ir apibarstome cukrumi. Paliekame per naktį šiek tiek susicukruoti. Kitą dieną išverdame juoduosius serbentus (10-15 min. arba kol įgaus želė konsistenciją). Uogienę supilame į stiklainėlius, užpildydami juos iki 1/3 tūrio. Paliekame sustingti. Tuomet išverdame geltonus serbentus, uogienę praaušiname ir supilame ant juodųjų serbentų taip kad būtų užpildyti 2/3 stiklainėlio. Sustingus uogienei, verdame raudonuosius serbentus ir supilame ant geltonųjų. Sandariai užsukame dangtelius.

  Iš nurodyto uogų kiekio išsiviriau du stiklainėlius (po 250 ml) uogienės.

Carmen Bin Ladin Mano gyvenimas Saudo Arabijoje: kita karalystės pusė

 

Vienas sakinys.  Kad ir kur eitų, su savimi jos visur nešėsi savo karalystę, - o ten būti aš nenorėjau.
 

  Žanras. Biografijos /memuarai.

  Viršelis. Carmen bin Ladin. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje: kita karalystės pusė (Inside the Kingdom: My Life in Saudi Arabia), leidykla Alma littera, 2009 m., iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius, 208 puslapiai.

  Apie autorių. Carmen bin Ladin gimė 1950 m. Lozanoje, Šveicarijoje. Jos tėvas buvo šveicaras, motina - persė. Studijuodama JAV susipažino su Yeslam bin Laden (Osamos bin Ladeno brolio). 1974 m. ištekėjo ir persikėlė gyventi į Saudo Arabiją. Susilaukė trijų dukterų: Vafos, Nadžijos ir Nur. 1988 m. su dukromis grįžo gyventi į Ženevą, kur pradėjo skirybų procesą su Yeslam bin Laden.  2004 metais išleido knygą ,,Mano gyvenimas Saudo Arabijoje: kita karalystės pusė".

  Siužetas. Carmen bin Ladin pasakojimas perkelia mus į vieną iš galingiausių, slapčiausių ir regresyviausių karalysčių pasaulyje. Autorė, ištekėjusi už Jeslamo Bin Ladino, atsidūrė didžiulio ir sudėtingo klano viduje, visuomenėje, kurios ji iki tol nepažinojo ir nesuprato. Knygoje pasakojamas šios moters gyvenimas Saudo Arabijoje, prisimenami rugsėjo 11-osios įvykiai.

„Pasakojimas, perkeliantis mus į pačią Saudo Arabijos valdančiosios klasės širdį ir į turto pertekusius Bin Ladenų genties patriarcho namus. Pinigai plaukia, moterys vertos kiek kupranugaris, tarnai – kur kas mažiau, alkoholis draudžiamas, plėšikams nukertamos rankos, viešpatauja vahabitų islamas, kuris su kiekviena diena vis stiprėja. Viduramžių dykumoje, su gausybe dolerių.

 Ji pabėgo iš klano, kovojo gelbėdama vaikus,  viešai pasmerkė Osamą ir kritikavo Saudo Arabiją – tai tikrai daug.“

LE FIGARO

 

„Kita karalystės pusė. Mano gyvenimas Saudo Arabijoje“ atskleidžia karčią Carmen Bin Ladin santuokos istoriją, drauge nuostabiai ryškiai kalba apie tai, koks yra gyvenimas griežčiausiose musulmonų pasaulio teritorijose... Autorės sąžiningumas, jautrumas kultūros detalėms ir nuoširdi pagarba kai kuriems jos arabams giminaičiams sustiprina jos žodžius, Tai ne kerštinga „išklosiu viską“ tipo knyga, o drąsios moters pasakojimas apie išsivadavimą atsisakant nepakantumo ir renkantis laisvę.“

TIME OUT NEW YORK

 

„Šešėliniai verslo sandoriai, kovos tarp brolių dėl valdžios, ryšiai su karališkąja šeima ir parama labiausiai ieškomam planetos teroristui... Savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis.“

VSD

  Mano nuomonė. Knyga vienkartiniam pasiskaitymui ir gana paviršutiniškai pažinčiai su gyvenimu Saudo Arabijoje. Pasakymas, kad ,,savo knygoje Carmen atskleidžia gilias galingiausio Saudo Arabijos klano paslaptis“ tikrai neatitinka tiesos. Taip, knygoje pateikiami kai kurie arabų moterų gyvenimo niuansai, atskleidžiamas dvipusis turtingiausių arabų šeimų (daugumoje vyriškosios pusės)gyvenimas, šiek tiek praveriama širma, dengianti Bin Laden šeimos užkulisius - tik tiek. Parašyta lengvai skaitoma kalba, be pykčio ar pagiežos,  su moteriškais padejavimais: buvau jauna..., įsimylėjau..., jei būčiau žinojusi..., dėl savo dukryčių...  Manau, jei pasaulio nebūtų sudrebinę rugsėjo 11-osios įvykiai, ši knyga nebūtų parašyta. Ji atsirado iš poreikio apsiginti, įrodyti, kad autorė nepriklauso Bin Laden šeimos klanui, o ne iš poreikio praskleisti uždangą, skiriančią Saudo Arabiją nuo vakarų pasaulio. Tikėjausi kažko daugiau. 

 

  Įvertinimas. 2/5

Tadeusz Dolega-Mostowicz Aukštieji slenksčiai

Vienas sakinys. ,, Ir tai, ko trokštame, visuomet dabiname visomis vaivorykštės splavomis. Svajoti apie paprastus dalykus yra neįmanoma. Bent jau tasai, kuris svajoja, savo svajonių objekto niekada nelaiko pilku, banaliu, kasdienišku. Tikslas visuomet yra idealizuojamas, ir visuomet, jei tą tikslą pasieki, jis tavo lūkesčių nepateisina."   
                                                                                                 

   Žanras. Melodrama.

   Viršelis. Tadeusz Dolega-Mostowicz  Aukštieji slenksčiai (Zlota Maska. Wysokie Progi), leidykla ANDRENA DICTUM, 1988 m., 447 puslapiai, iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė.

   Autorius. Mostowicz Tadeusz gimė 1898 m. Okunevo kaime, netoli Vitebsko, turtingo teisininko šeimoje. Gimnaziją būsimas rašytojas baigė 1915 m. Vilniuje, vėliau studijavo teisę  Kijevo universitete. Ten jis įsitraukė į vietos pogrindinę organizaciją Polska Organizacja Wojskowa. Po Spalio revoliucijos Okunevo kaimas atiteko bolševikamas ir  Mostowicz šeima persikėlė į Lenkiją, kur jie nusipirko mažą kaimelį. 1918 m. Tadeusz išvyko į Varšuvą ir kur įstojo į Lenkijos kariuomenę. 1919-1921 kare kaip savanoris kovojo lenkų pusėje prieš bolševikus,  1922 m. buvo demobilizuotas ir pradėjo dirbti spaustuvėje bei rašyti staripsnius laikraščiams. Nuo 1925 m. buvo dienraščio "Rzeczpospolita" (Respublika), vieno iš įtakingiausių laikraščių Lenkijoje, korespondentu. Tuo metu jis pradėjo pasirašinėti slapyvardžiu "Dolega"  ir skelbti trumpus apsakymus, kurie susilaukė nemažo populiarumo. 1928 m. metė darbą ir atsidėjo tik kūrybai. Po metų baigė romaną ,,Ostatnia Brygada" ir 1930 m. paskelbė jį spaudoje. Šis romanas didelio populiarumo nepelnė, tačiau 1932 m. pasirodęs romanas ,,Kariera Nikodema Dyzmy" rašytoją išgarsino visoje Lenkijoje. Vėlesnė jo kūryba - Kiwony (1932), Prokurator Alicja Horn (1933), Bracia Dalcz i Ska (1933), Trzecia plec (1934), Swiat pani  Malinowskiej (1934), Zlota Maska (1935),Wysokie Progi (1935),  Doktor Murek zredukowany ir  Drugie zycie doktora Murka (1936),  Znachor (1937), Trzy serca (1938), Profesor Wilczur (1939), Pamiętnik pani Hanki (1939) – buvo skaitytojų mėgiama ir vertinama labai palankiai. Mostowicz buvo labai produktyvus rašytojas, parašydavo po 2 romanus per metus. Jo romanai buvo tokie populiarūs, kad susilaukė ne vienos ekranizacijos. Jo mėnesinės pajamos siekė net 15.000 zlotų. 1939 metais Dolega-Mostowicz vėl stojo kariauti lenkų armijos gretose ir tais pačiais metais žuvo pasienio miestelyje Kuty pietryčių Lenkijoje. 1978 m. jo palaikai buvo pergabenti į Varšuvą ir palaidoti Powazki kapinėse.

   Siužetas trumpai.  Knygoje spausdinami du romanai "Auksinė kaukė" ir "Aukštieji slenksčiai", kuriuos sieja pagrindinė herojė Magdalena Nečajuvna. Jauna, energinga, talentinga mergina tampa garsia artiste, atrodytų, sėkmingai išteka. Bet ar ji laiminga? Melodramiškas siužetas, netikėti gyvenimo vingiai, įdomūs personažai - tokie būdingi žymaus prozininko kūrybai, primins Lietuvos skaitytojams pažįstamus "Žiniuonio"  filmo herojus.

   Mano nuomonė. Romano kalba ir stilistika mane ,,užkabino" nuo pirmų sakinių. Labai vaizdžiai, nepraleisdamas nei menkiausios detalės  autorius pirmuose puslapiuose mus supažindina su pono Antonio Nečajaus rytu mėsinėje. Atrodo, turėtų būti nuobodu skaityti kelis lapus aprašymo, bet kalba tokia lengva, taip įtaigiai parašyta, jog rodos ne skaitai, o žiūri filmą. Taip susipažįstame su jauniausia Nečajaus dukra Magdalena, kuriai darbas  tėvo mėsinėje tėra didžiulė kančia, jos visos mintys ir svajos teatre. Jos siekiai būti nepriklausoma, turtinga ir mylima - abiejų romanų varomoji jėga. Romane parodomi ne itin gražūs teatro užkuliai, aktorių pasipūtimas ir arogancija, daug diskutuojama apie auksinį to meto Lenkijos jaunimą,  apie bajorų tuštybę ir tinginystę, apie jų apsimestinai spindintį gyvenimą viešumoje, kai tuo tarpu dvarai parduodami iš varžytinių. Knygoje atsispindi tas tarpukario laikotarpis, kuris man yra pats įdomiausias, laikotarpis, kai keičiasi vertybės, kai žlunga nusistovėję tradicijos, o naujosios dar neranda sau vietos visuomenėje.

   Sakyčiau, nepaisant sunkiai ištariamų pavardžių (o dar lenkai nori jas įteisinti!!),  geras moteriškas romanas.

 

Įvertinimas. 4/5


David Baldacci Žaidimas su laiku

   Vienas sakinys. Ką gi, tai, kas pasirodo tikra, gali būti apgaulinga, ar ne?

   Viršelis. David Baldacci  Žaidimas su laiku ( Hour Game) , leidykla Alma littera, 2006 m., iš anglų kalbos vertė Vilija Vitkūnienė, 480 puslapių.

 

   Žanras. Detektyvas.

 

   Apie autorių. David Baldacci (Deividas Baldači), – vienas populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų, keliolikos trilerių autorius- gimė 1960 m. Richmond, Virginia (JAV). Virginia universitetete įgijo teisės mokslų išsilavinimą ir vėliau 9 metus dirbo teisininko darbą Washington, , o laisvalaikiu rašė trumpas istorijas ir kūrė scenarijus televizijai. Pirmasis romanas „Absoliuti galia“ (Absolute Power) buvo išleistas 1996 m.) ir atnešė autoriui pasaulinę šlovę, pagal šią knygą buvo sukurtas filmas, kuriame vaidino Clintas Eastwoodas.

 Rašytojas šiuo metu su žmona Michelle ir 2 sūnumis gyvena Vienna, Virginia.

    Siužetas trumpai.  Ramiame Virdžinijos valstijos miestelyje randama žiauriai nužudyta moteris, ant riešo seginti keistą laikrodį. Netrukus įvyksta dar vienas nusikaltimas – apiplėšiami turtingų aristokratų namai. Įsilaužimo aplinkybes tiriantiems slaptiesiems agentams Šonui ir Mišelei greitai kyla įtarimų, kad su šiuo nusikaltimu susijusi ir moters su keistuoju laikrodžiu mirtis bei keletas kitų paslaptingų žmogžudysčių. Įprastas nusikaltimo aplinkybių tyrimas virsta nesibaigiančiu košmaru; šiurpios žmogžudystės įtraukia Šoną su Mišele į pašėlusias žudiko paieškas. Tačiau jį sugauti nėra lengva – taip genialiai jis mėgdžioja skirtingų maniakų braižą. Niekam nepavyksta įminti žudiko motyvų ar nuspėti, kas bus kita auka. Šonas ir Mišelė bando sudėlioti makabrišką dėlionę, atskleisdami vis šiurpesnius faktus, kurie pradeda kelti grėsmę ir patiems agentams. Prasideda Žaidimas su laiku, kurį privalu laimėti. O laiko lieka vis mažiau...

  
    Mano nuomonė. Knygą perskaičiau dar prieš atostogas, t. y. prieš gerus du mėnesius ir nespėjau pasidalinti savo nuomone apie ją. Galvojau sau - grįšiu iš atostogų ir parašysiu kelis žodelius. O dabar, kei reikia prisiminti konkrečiai kaip ten vystėsi įvykiai, nelabai galiu ką ir pasakyti :). Tai gi, kaip supratote, knyga vienam vakarui. Negaliu sakyti, kad skaityti buvo neįdomu. Priešingai, buvo intriga, daug lavonų (gal net per daug) ir ne vienas nusikaltėlis. Tačiau kažko šiam detektyvui trūko, gal išbaigtumo, gal motyvuotų herojų poelgių, žodžiu, skaitėsi greitai ir lengvai, tik va, atmintyje neišliko.    

   Įvertinimas. 4/5

Jael McHenry Dvasių virtuvė

Vienas sakinys. ,,Džordžijos persikas"

2 dalys imbierinės giros arba toniko

2 dalys persikų degtinės

1 dalis amareto

1 dalis apelsinų sulčių

Sumaišykite putojantį gėrimą, degtinę, amareto ir sultis. Įpilkite į martinio taurę ir įdėkite gabalėlį ledo. Pateikite, kaip parašyta."

Viršelis. Jael McHenry Dvasių virtuvė (The Kitchen Daughter), leidykla Mano knyga,  2013 m.,  320 psl., iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Autorius.  Jael McHenry yra jauna ir talentinga rašytoja bei entuziastinga kulinarė. Vaikystę ji praleido Mičigane ir Ajovoje, gyveno Bostone ir Vašingtone, dabartiniu metu gyvena Niujorke. Ji rašo internetinį dienoraštį apie maisto ruošimą http://simmerblog.com/ , taip pat yra internetinio laikraščio Intrepid Media vyriausioji redaktorė (intrepidmedia.com.). Jos straipsniai publikuojami įvairiuose Šiaurės Amerikos leidiniuose.

Siužetas trumpai. Netekus tėvų, Aspergerio sindromą turinčios Džinės sielvartą pakeičia netikėtas atradimas – ji gali iškviesti mirusių artimųjų dvasias gamindama pagal jų pačių rašytus receptus.

Senelės perspėjimas „Neleisk jai“ ir paslaptingas laiškas, kuriame merginos tėvas prašo jos motinos atleidimo, sukelia Džinei daugybę klausimų: ko ji turinti saugotis, kas vyko tarp jos tėvų ir kaip susitaikyti su tais, kurių jau niekad nebeišvysi. Receptas po recepto – ir visi atsakymai Džinės rankose.

Mano nuomonė. Labai šilta, labai moteriška, šiek tiek mistiška su nedideliu kulinarijos prieskoniu knyga. Čia nėra daug veiksmo, nėra vaizduotę žadinančių intrigų, tačiau būtent tai ir daro knygą patrauklią,  kuomet norisi versti puslapį po puslapio.  Jaudina Džinės situacija, jos suvokimas, kad niekas, be jos pačios, nepagelbės susitaikyti su seserimi ir tapti savarankišku žmogumi. Labai įspūdingai perteikiamos Džinės mintys, jos  pojūčiai. Kiekvienai nuotaikai, kiekvienam balsui ji turi kulinarinį apibūdinimą: senelė kalba espresso kavos balsu, tėvas  - pomidorų sulčių balsu, sesuo Amanda turi apelsininį balsą, o mamos balsas lyg mėta, juokas tarsi mėtinė kramtomoji guma.   

 Įvertinimas. 4/5





ISPANIJA: HOLA ANDALUCIA (CORDOBA)

  Keliu tarp Sevilijos ir Kordobos miestų reikia įveikti maždaug 150 kilometrų. Aišku, jei nutiestume tiesę, atstumas sumažėtų iki 120 km, tačiau nelabai kuriam pavyko taip sutrumpinti kelią. O ir kam? Nusiperki bilietėlį  už 12,14 Eur, įlipi į autobusą Sevilijoje, atsisėdi prie lango ir stebi besikeičiantį peizažą: vynuogių eiles keičia alyvmedžių giraitės ar nunokusių javų laukai, už kalnelių boluoja nedidelės gyvenvietės, o kažkuriame pro akis pralekiančiame plote užmatai laukuose dar žalią pavasarinę žolę skabančių avių pulkelį. Laikas akimirksniu prabėga, net nepastebi, kaip autobusas sustoja  Kordobos autobusų stotyje. Tad kam trumpinti kelią:)
   Stotis įsikūrusi miesto centre ir ribojasi su traukinių stotimi: mums buvo kilusi mintis vieną atstumą tarp miestų įveikti traukiniu. Ta proga užsukome pasidomėti, kiek kainuotų bilietas iš Kordobos į Granadą. Buvome šokiruotos - tris kartus brangiau, nei autobusu!, tad mūsų planai, atrodo, žlugo. Na, tiek to, einame ieškoti užsakyto viešbučio. Tradiciškai viešbutį norime pasiekti pėstute (aišku, jei ne per toliausiai :) Susistabdome žavingą kordobietį ir pasiteiraujame, kaip pasiekti Hostal Triunfo, esantį Corregidor Luis de la Cerda, 79. Žmogus pataria visą kelią iki istorinio miesto centro eiti žalia alėja palei gatvę,  o ten jau pasiklausti, kokios gatvės mums reikia. Taip ir padarėme. Po gero pusvalandžio pėstute įžengėme į Kordobos senamiestį, kaip vėliau sužinojome, pro Puerta Sevilla.

Puerta Sevilla

    Miesto dalis, apjuosta istorine siena, buvo visai kitokia, nei ta dalis, kurią matėme eidamos iš stoties. Čia nepaliaujamai grožėjomės siaurom gatvelėm, didingais senais pastatais ir tarp jų įsikūrusiom jaukiom kavinukėm. Knietėjo kuo greičiau susirasti viešbutį, numesti kuprines ir lėkti į miestą.
   Viešbutis, mūsų džiaugsmui, buvo pačioje senamiesčio širdyje, prie pat Katedros. Mus pasitiko administratorius, kažko nelabai patenkintas: gal pavargęs ar meilėj nesiseka, nusprendėm (kitomis dienomis buvo viskas OK, net šypsodavosi:). Įformino dokumentus ir palydėjo į kambarį. Kambariukas nedidelis, keturios  lovos su spintutėmis, nedidelė sieninė spinta drabužiams, kelios kėdės ir langelis, pro kurį matosi tik stogai. Nedidelė dušo kabina ir tualetas. Viskas labai jau minimaliai, tačiau nakvynę mes rinkomės atsižvelgdamos į vietą ir kainą - gyventi ten nesiruošėme. Šiuos parametrus Hostal Triunfo atitiko pilnai: vieta puiki, kaina prieinama (22  Eur už naktį žmogui).

Skulptūra gyvenamojo rajonų kieme

   Šiek tiek apsitvarkę išėjome į miestą - reikėjo susirasti parduotuvę ir nusipirkti maisto. Senamiestyje karaliavo tik mažos jaukios vyno ar saldumynų parduotuvėlės, o mums reikėjo supermarketo, tad teko palikti senamiestį patraukti į gyvenamųjų namų rajoną už Avenida Conde Vallelland (žalia gatvė, kuria atėjome iš stoties). Supermarketą rasti nebuvo sunku. Prisipirkę ko tik širdis geidė: sūrių, duonos, dešros, vaisių ir vyno, vėl nukulniavome namo. Užkandome ir dabar jau paleidome dūšias pasivaikštinėti, pasižioplinėti po gražųjį Kordobos senamiestį, pasigrožėti vakarėjančiu dangumi ir romantiškai apšviestomis gatvelėmis, kad nuilsusios grįžtume į nakvynės vietą pasisemti jėgų kitos dienos įspūdžiams.


Įrėmintas ir skersgatvyje įmūrytas liaudies dainos tekstas su natomis apie našlę, kuri norėjo ištekėti už grafo de Carba

 Kordoba (Cordoba) trečias pagal dydį Andalūzijos miestas po Sevilijos ir Malagos. Manoma, kad gyvenvietė šioje vietovėje egzistavo jau VIII a. pr. kr. Pirmieji šaltiniai, kuriuose minimas Córduba randami apie 230 m. pr. kr. Miestas geografiškai išsidėstęs  Guadalquivir upės slėnyje Sierra Morena kalnų papėdėje buvo itin patogioje strateginėje šalies padėtyje, todėl jis greitai tapo alyvuogių ir vyno prekybos centru, Romos imperijos laikais - Betikos (taip buvo vadinama Andalūzija) sostine. 711 m. arabų ir berberų kariai užėmė Iberijos pusiasalį  ir Kordoba tapo islamiškuoju šalies centru, Kordobos kalifato  sostine. Miestas buvo vienas didžiausių Vakarų Europoje, jame gyveno apie pusė milijono gyventojų. Tai buvo daugiakultūriškumo ir tolerancijos miestas. Musulmonai nepersekiojo kitų religijų išpažinėjų, jei tik šie laikėsi karalystės įstatymų. Ir nors aukščiausia valdžia priklausė musulmonams, žydai ir krikščionys taip pat galėjo užimti įvairius postus, tarp taip valstybės administracijoje. Kordoboje klestėjo švietimas ir mokslas, veikė universitetas, viešoji biblioteka ir net 27 nemokamos mokyklos. Jauni ponaičiai iš katalikiškos šiaurės atvykdavo į Kordobos rūmus mokytis manierų, o Prancūzijos karaliaus rūmų damos čia užsisakinėdavo šilko audinius. Paryžius ir Londonas atrodė atsilikę provincijos miesteliai palyginus su klestinčia Kordoba. 
   Kalifatui suirus, Kordoboje susiformavo nepriklausoma valstybė (taifa). Ji egzistavo iki 1091 m., kol buvo prijungta prie stiprėjančios Sevilijos. Tuo metu čia gimė  gyveno didysis Andalūzijos arabų filosofas, neprilygstamas Aristotelio žinovas ir interpretatorius, islamo teisininkas, matematikas ir medikas Averojas (Averroes) (1126-1198) bei žydų filosofas, rabinas ir medikas Mozė Maimonidas (Moshe ben Maimon) (1135-1204). 
  1236 m. Kordobą perėmė Kastilijos karalystė. Nuo tada mieste ir jo valdomose žemėse visais būdais siekta įtvirtinti krikščionybę: mečetės griaunamos arba perstatomos, persekiojami kitų tikybų žmonės. Kastilijos karalius, kuris rėmėsi pasklidusiomis kalbomis, atseit žydai išniekino Mergelės Marijos atvaizdą, pasirašė įsaką išvyti žydus iš Kordobos. (Po kelių šimtmečių 1814 m., kaip atsiprašymą, Kordobos municipalitetas pastatė Cruz del Rastroo išnaikintai žydų bendruomenei atminti.) Prasideda ekonominis miesto nuosmukis. Jį pagilina besikartojančios maro epidemijos, sausros, žemės drebėjimai bei inkvizicijos siautėjimai.
   XVI-XVIII a. miestas pradeda atsitiesti, statomos naujos gamyklos, pradeda klestėti amatai. Imta rūpintis miesto švara - tradiciniai odadirbiai dėl nepakeliamos smarvės iškeliami už miesto ribų. 1808 m. į miestą įžygiuoja Napoleono armija. Miestas vėl nusiaubiamas. Atsigauti pradeda po 1814 m. pasitraukus Napoleono armijos likučiams.  XIX a. Kordoboje sparčiai ėmė steigtis mokyklos, atidarytas universitetas, vystėsi pramonė, kūrėsi bankai, teatrai, pradėtas leisti laikraštis, nutiesta geležinkelio linija jungianti su Sevilija, vėliau ir su Madridu. Aišku, Pilietinio karo metu vėl buvo patirta nemažai nuostolių, tačiau, laimei, iki šių dienų išliko nesugriauti žymiausi kultūros paminklai, kurie sutelkti istoriniame senamiestyje ir įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Šiuo metu Kordoba yra Kordobos provincijos sostinė, turinti virš 328 tūkstančių gyventojų. 

Viešbučio iškaba

Viešbutis įsikūręs priešais
Mezquita-Catedral sieną

   Kitą dieną pradėjome nuo pusryčių lovoje :) ir kavos gėrimo ceremonijos viešbučio lauko kavinukėje. Švietė skaisti saulytė ir mes, kaip katės ant stogo, lepinomės ankstyvos saulės spinduliais, gėrėme aromatingą kavą ir stebėjome senamiesčio gatvėje vykstantį gyvenimą. Pažvalėję patraukėme palei sieną ieškodamos įėjimo į Mezquita-Catedral.
  Senoji Kordobos Mezquita-Catedral neatsitiktinai pastatyta šioje vietoje. Jau pagonybės laikais čia stovėjo romėnų šventykla, vėliau vestgotų čia pastatyta šv. Vincento bažnyčia. Bažnyčia po islamo įsigalėjimo buvo padalinta į dvi dalis: musulmoniškąją ir krikščioniškąją, kol princas Abd-ar-Rahmanas, nugalėjęs Andalūzijos gubernatorių, 784 m. perpirko krikščioniškąją bažnyčios dalį ir pradėjo ją perstatinėti į mečetę.
 

Mezquita-Catedral kiemo fontanas

   
   Įėję pro vartus, pirmiausia atsidūrėme apelsinmedžių ir palmių kiemelyje su keliais fontanais, prie kurių turistai fotografavosi ir skyrė susitikimo vietas, jei pasimestų. Seniau šio X a. statyto kiemo su fontanais paskirtis buvo labai praktiška - apsiprausti prieš įeinant į šventovę. Palmės čia buvo pasodintos tik XIII a., o apelsinmedžiai dar vėliau - XV a. 
   Apsižvalgę kiemelyje ir susimokėję po 8 Eur,  įėjome į Mezquita-Catedral vidų.  Pribloškė visiškai netikėtas spalvotų kolonų miškas. Jos tiesėsi į viršų ir susijungė arkos pavidalo lankais. Žinojau, kad Kordobos Mezquita-Catedral nėra tipiškas tokios paskirties pastatas, tačiau patirtas įspūdis pranoko lūkesčius - nenusakoma! Ėjome galvas užvertę ir į dangų akis pakėlę.
   Kaip vėliau sužinojau, kolonų Mezquita-Catedral yra 856 ir jos išlietos ne anksčiau nei prieš 1000 metų (yra senesnės už pačią Mezquita, nes atgabentos iš pagoniškų šventyklų). Kolonos suformuotos iš jaspio, onikso ir marmuro, yra skirtingo dydžio, raštų ir atspalvių, jų aukštis siekia 11,5 metro. Kolonos išsidėstę per visą Mezquita-Catedral, kurios dydis net 24000 kv. metrų.

Mezquita-Catedral  kolonos

    Mezquita buvo statoma ir gražinama keliais etapais nuo VIII iki XI a. Princas Abd-ar-Rahmanas 785 m. pradėjo Mezquita statybą: įrengė mihrabą (nišą, kuri sukonstruota į Meką atgręžtame Mezquita gale, tarp rožinių ir žydrų kolonų su bizantinėmis mozaikomis ir arabiškais rašmenimis, kur buvo saugoma Korano kopija) bei Mezquita sujungė su rūmais. Vėliau princas Abd-ar-Rahmanas III pastatė naują minaretą, o Al-Hakamas II 961 m. ne tik išplėtė Mezquita, bet ir pagražino mihrabą. 

Mihrabas

987 m. Al-Mansuras Ibn Aamiras pakeltu tiltu-alėja sujungė Mezquita su rūmais, pastatė išorines navas bei įrengė vidinį kiemelį.  Mezquita, žinoma, statoma buvo mudejar stiliumi. Šventovės vidus dvelkė prabanga, puošnumu ir sudarė kontrastą išorei, kuri buvo visiškai neišvaizdi. Tai  būdinga islamo tradicijoms: prabanga turi būti intymi ir asmeninė, o ne viešai demonstruojama, kaip įprasta europiečiams.  Mezquita tapo vienu didingiausių musulmonų religinių pastatų.  Jos svarba buvo tokia didelė tuometiniame musulmonų pasaulyje, kad apsilankę čia tikintieji galėjo nebekeliauti į Meką, šventąjį musulmonų miestą. Manoma, kad Mezquita buvo saugoma šventoji musulmonų relikvija - pranašo Mahometo ranka. 

Išlikusios musulmoniškos Mezquita sienos

   

Rytų ir Vakarų kultūrų bei religijų susidūrimas

      1236 m. miesto valdymą perėmė Kastilijos karalystė ir karalius Ferdinandas III  įsakė Mezquita pašventinti ir perstatyti į krikščionišką katedrą. Neilgai trukus jos viduje buvo įrengtos puošnios Karališkoji (Capilla Real) ir Villaviciosa (La capilla de Villaviciosa) koplyčios, kuriose išlaikytas mudejar architektūros stilius ir tik kryžius, gana keistai atrodantis tarp mauriškų arkų, jau žymi krikščionybę.

La capilla de Villaviciosa



Ažūrinės Capilla Real arkos

   Ir tai ne vienintelės koplyčios, kurios buvo įrengtos po Mezquita pašventinimo. Dabar kiekvienoje Mezquita nišoje ar navoje rasime altorius įvairiems šventiesiems. Vieni jų gražesni, kiti - kuklesni. Statusas, matyt, priklauso nuo to, kiek šventasis nusipelnęs Kordobos gyventojams.  

Marijos Magdalietės koplyčia




Kardinolo Salazaro skulptūra šv. Teresės koplyčioje

 
   Didžiausi Mezquita pasikeitimai vyko nuo 1523 m., kai  vyskupas Alonso Manrique gavo iš Ispanijos karaliaus Carlos V leidimą Mezquita viduryje  pagal  Ispanijos architekto Hernán Ruiz I projektą imta statyti Katedrą. Taip atsirado Mezquita-Catedral. Išlikusi legenda, kad Carlos V atvyko pažiūrėti naujosios Katedros ir nusivylęs pasakė: ,,Jūs paėmėte kažką nepakartojamo ir sunaikinote tai, kad pastatytumėt kažką, ką galima rasti kiekviename mieste". Mezquita-Catedral dailinimas ir gražinimas užsitęsė beveik du šimtmečius, todėl čia ryškiai matoma kelių architektūrinių stilių samplaika. Katedros transeptas (bažnyčios skersinė nava) ir apsidė (išsikišusi pusapvalė arba daugiakampė pastato (ir jo vidaus) dalis, dengta puskupoliu arba pusskliaučiu), turi gotikos ir baroko skliautus. Renesanso kupolas buvo pristatytas vėliau.

Popiežiaus palaiminimas- transepto detalė

Gotikos, baroko ir renesanso šokis - kaklą paskausta bežiūrint į šias grožybes

 Katedros akcentas - puošnus centrinis altorius pagal Alonso Matias projektą -  buvo pastatytas XVII a. pradžioje. Jam naudotas raudonas marmuras, o nišas puošia dailininko  Antonio Palomino darbai.

Centrinis altorius

,,Mergelės Marijos paėmimas į dangų" tapytas Antonio Palomino

   XVIII a. buvo įrengtos dvi raudono marmuro ir raudonmedžio sakyklos (skulptoriaus Miguel Verdiguer) bei įspūdingas  106 vietų raudonmedžio choras su Pedro Duque Cornejo drožtomis scenomis iš Senojo ir Naujojo testamento bei Marijos ir Jėzaus gyvenimo. 

Porankis - vienas iš Pedro Duque Cornejo drožinių

Abiejuose choro šonuose įrengti vagonai 

Prieš altorių - auksinis erelis išskleidęs sparnus - pultas knygai pasidėti

     Tiek Mezquita, tiek Catedral išties labai gražios ir tai, ką matome šiandien, yra kelių šimtmečių puošybos ir dailinimo rezultatas. Sako, įterpta Catedral sudarkė Mezquita grožį, tačiau tame tolimame XIII a., Kordobai išsivadavus iš musulmonų valdymo ir priėmus krikštą, šios Mezquita virsmas katalikų maldos namais kaip tik ją išgelbėjo. Jei ne Catedral, vargu ar galėtumėme šiandien grožėtis dryžuotų Mezquita kolonų mišku. O štai dabar masės turistų iš viso pasaulio aikčioja galvas aukštyn užvertę (tame tarpe ir mes :). Nors musulmonai vis nerimasta, siekia gauti leidimą Mezquita-Catedral laikyti musulmoniškas pamaldas. Per daugiau nei 10 pastarųjų metų musulmoniškoji Kordobos bendruomenė ne kartą kreipėsi į Kordobos vyskupą, Ispanijos vyskupų konferenciją ir net į popiežių. Atsakymas visada buvo - ne. Didžiausias nesusipratimas įvyko 2010 m., kai būrelis musulmonų turistų, mėginę pasimelsti Mezquita-Catedral, susirėmė su apsauga, o vėliau ir su policininkais. Per incidentą, buvo suimti du turistai, o vienas policininkas ir apsaugininkas buvo sužeisti. Tai dar labiau sukiršino religines bendruomenes.
  Tai gi, palikdamos Mezquita-Catedral dar užsukame į sales, kuriose eksponuojami bažnytiniai lobiai: paveikslai, monstracijos, skulptūros, įvairūs bažnytiniai reikmenys. Įspūdingiausia Custodia del Corpus Christi - XVI a. pradžios daugiau nei 2 metrų aukščio monstracija iš sidabro ir aukso, kuri sveria 200 kg.   Įsivaizduokite, kiek sriprių vyrų reikia jai nešti per religines eisenas Kordobos gatvėmis!

  

Custodia del Corpus Christi

   Dar Mezquita-Catedral akį traukia paveikslai. Daug paveikslų. Tapytų drobėje, ant medžio, ant sienų. Mano žvilgsnį patraukė  įspūdingas 1475 m. ant medžio tapytas Pedro de Cordoba ,,Apreiškimas". Tiesiog sustojau ties šiuo paveikslu ilgėliau, nei ties kitais, nes  šmėkstelėjo mintis apie Hieronymus Bosch  darbus. Ne, šis darbas nėra toks fantasmagoriškas, kaip Boscho paveikslai, tačiau gotikinė tapybos maniera ryškiai išreikšta. Man patinka. 

Pedro de Cordoba ,,Apreiškimas"

   Iš Mezquita-Catedral vėl išėjome į apelsinmedžių kiemelį. Dar norėjome pakilti į 93 metrų aukščio varpinę. Deja, tądien ji kažkodėl buvo uždaryta. Gal ir pasisekė, nes laiptukais užkopti į tokį aukštį būtų nemenkas iššūkis :)  Pro Puerta del Perdón vartus, kuriais patekome į Mezquita-Catedral teritoriją,  vėl išėjome į šurmuliuojančias Kordobos senamiesčio gatveles ir šventas mūsų mintis pakeitė rūpestis apie ,,pilvo reikalus". Artėjo pietų metas :)

Puerta del Perdón suręsti 1377 m.

   Neturėjome jokių rekomendacijų, kokiame restorane skaniausiai maitina, todėl kliovėmės savo nuojauta ir palinkos grožiu.  Einant viena siaura senamiesčio gatvele mus maloniai užkalbino padavėjas, kviesdamas užsukti į jo restoraną ir skaniai papietauti. Staliukai stovėjo kiemelyje, kuris išėjo į gatvę - galėjome stebėti gatve šurmuliuojančius žmones. Patiekalų pasirinkimas buvo nemažas, o ir kainos prieinamos - susigundėme.

Restorano meniu, kuriame pietavome

   Buvome paskaitinėję apie Kordobos virtuvę ir žinojome, kad apsilankius šiame mieste būtina paragauti rabo de toro (jaučio uodega). Jautis - Ispanijos simbolis, primenantis apie save koridose ir restoranuose. Matadorams tenka kovoti su jaučiais, sveriančiais iki 600 kilogramų. Vėliau tų jautukų išrūkyti kumpiai pakabinami parduotuvių lentynose ar baruose, o uodegos (negaliu pavadinti mažybiškai :) patiekiamos restoranuose kaip kulinarinis paveldas. Rabo de toro, tai lėtai su daržovėmis troškinta mėsytė. Mums patiekta rabo de toro buvo labai minkšta, mėsa lengvai atsiskyrė nuo uodegos slankstelių.  Kaip garnyras buvo įmestos kelios keptos bulvės ir visa tai plaukiojo daržovių sultinyje (manau, tame pat, kuriame ir virė).  Patiekalas buvo skanus, nenusivylėme, bet ypatingų pojūčių nesukėlė - gerai ištroškinta jautiena - tačiau paragauti BŪTINA, juk ne kasdien jaučio uodegą tenka valgyti.

Rabo de toro



   Prisivalgę ir pailsėję toliau tęsėme savo pasivaikščiojimą po Kordobą. Gatvelių pavadinimai ir apžiūrėtų objektų eiliškumas dabar jau išsitrynė iš atminties - o gal net nebuvo įkritę į atmintį:), tačiau juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad Kordoba puikus miestas, kurio gatvelėmis ir kiemais norisi klajoti dar ir dar. Žinia, kad gegužės mėnesį Kordoboje vyksta kasmetinė gražiausio kiemo rinkimo festivalis (La Fiesta de los Patios de Córdoba), kurio metu atveriami visi privatūs kiemai ir rungiamasi dėl pripažinimo. Ši tradicija siekia 1921 m., kuomet tradicinės mugės metu buvo nuspręsta apdovanoti piniginėmis premijomis gražiausius miesto kiemus. Deja, mes šiek tiek pavėlavome - festivalis 2014 m. vyko gegužės 5-18 dienomis, tačiau kai kurie kiemeliai dar buvo atviri lankytojams, tad galėjome bent įsivaizduoti, kokie grožiai slepiasi už aukštų sienų :) Šių metų festivalio datą galite sužinoti čia



Didžiulis malonumas pasivaikščioti
balintų namų gatvelėmis



Apdovanojimai, iškovojus gražiausio
kiemo nominaciją, išdidžiai prikalti prie
įėjimo





                                                                             





Kiemas, kuris dar nespėjo užverti vartų

 



Galybė vazonų ant sienų: Andalūzijos vizitinė kortelė

   Pasivaikščioję po baltas gatveles ir apžiūrėję kelis dar atvirus kiemus, gražiu mediniu taku, einančiu palei konservuotus Alcazar sienos griuvėsius, patraukėme link miesto sienos. Galiu tik pasidžiaugti, kad nepamatėme nei vienos šiukšlės, kurioms kažkodėl būdinga užstrigti tarp apgriuvusių statinių, tik gėlės, paukščiai (na, gerai, balandžiai) ir vėl gėlės :)

Net ir apgriuvusios sienos pasipuošė gėlėmis

 

Sienoje savo namus įsikūrė balandžiai

   Išėję prie sienos, kuri supa senamiestį, patraukėme į žydų kvartalą, kuris laikomas gražiausiu Kordoboje. Siauros, vingiuotos, akmenimis grįstos gatvelės, kuriose  sunkiai gali prasilenkti su žmogumi (apie transportą jau nekalbu), atvedė mus prie sinagogos. Deja, ir vėl nepasisekė - vartus radome uždarytus, tik pro plyšelį galėjome žvilgterėti į sinagogos kiemą. Gaila, nes Kordobos sinagoga yra viena iš trijų viduramžiškų sinagogų (statyta XIV a.) išlikusių Ispanijos teritorijoje po žydų išvarymo iš šalies. 

  Netoli sinagogos glaudžiasi nedidelė šv. Bartolomiejaus (Capilla de San Bartolome) koplyčia. XIV a. šioje vietoje buvo įkurta San Bartolome parapija ir pradėta statyti bažnyčia, kuri taip ir liko nepastatyta, tačiau šalia iškilo maža koplyčia, kuri iki XVII a. veikė kaip parapinė bažnyčia. Vėliau ji atiteko  Hospital del Cardenal Salazar. Nors per daugelį amžių būta ir pakeitimų, ir papildymų, koplytėlė išliko kaip puikus mudejar stiliaus pavyzdys. Šiuo metu prie koplyčios šono glaudžiasi Kordobos universiteto Filosofijos ir Menų fakultetai, čia rengiamos įvairios instaliacijos, pasirodymai. Akademinės visuomenės dėka palyginti maža koplytėlė gerai žinoma mieste.1931 m. koplyčia buvo įtraukta į kultūros objektų sąrašą.
   Į koplyčią ėjau aš viena - susimokėjau 2 Eur ir apžiūrėjau šį mažą mudejar stiliaus šedevrą. Bet suviliojo mane ne architektūra, o palmė, besistiebianti tarp gotikinių kiemo kolonų. Labai jau įdomiai jos šaknys kasomis iš akmenukų buvo apipintos. Vidiniame kiemelyje studentai tapė, o koplyčioje buvo surengta instaliacija: nišoje sudėliotos lengvos baltos plunksnos aptaškytos raudonais dažais. Atrodo, kaip kraujas. Ir užrašas ,, Sit tibi terra levis" (lietuviškai ,,Tebūnie lengva jums žemelė"). 

 

Akmeninės palmės kasos

Tebūnie lengva jums žemelė

    

      Toliau beklaidžiodamos po senamiestį atradome gražų, žaliuojantį kiemelį, kuriame prie medžio glaudėsi ausis - viską girdžiu, viską nuklausau. Tiesiog spėjom, jog tai galėtų būti universitetui priklausantis kiemelis, ir atspėjom - studentams išradingumo netrūksta visuose kontinentuose :) Kordobos universitetas įkurtas tik 1972 m., tačiau, kaip anksčiau minėjau, mokslai Kordoboje klestėjo nuo maurų laikų, todėl ši data nelabai atspindi realią universiteto istoriją.

Viską girdinti auksinė ausis

    Toliau raizgytomis gatvelėmis pasiekėme  Arxerquia rajoną. Stačiakampė Plaza del Potro (Kumeliuko aikštė) su  XVI a.  renesansiniu fontanu, kuris ir davė  pavadinimą  aikštei. pasirodo labai graži.  Seniau čia veikė gyvulių turgus, buvo įsikūrę smuklės. Kažkada šioje aikštėje lankėsi ir  Don Kichotas - Servanteso herojus.  Šiandien čia įsikūrę viešbučiai ir kavinės.

   

Fontanas del Potro

  Kitoje aikštės pusėje, arčiau Guadalquivir upės, dangų remia 1924 metais  pastatytas monumentas šv. Rafaeliui,  miesto globėjui. Nenustebkite, monumentų šiam šventajam Kordoboje yra ne vienas.

'Triunfo de San Rafael'

 

    Iš aikštės galima patekti į žymaus  XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Andalūzijos dailininko  Julio Romero de Torres namą-muziejų, kur eksponuojami dailininko paveikslai bei asmeniniai daiktai. Šiek tiek gaila, tačiau čia neužsukome. tačiau į šalia esančio Dailės muziejaus,  įsikūrusio XV a. statytuose Vyskupų rūmuose,  kiemelį kyštelėjome nosis.

 Museo de Bellas Artes kiemelis

  Kiemelis nedidelis, tačiau labai jaukus, su nuostabiais akmenukų mozaikomis grįstais takais ir senu fontanėliu. Pačiame muziejuje galima pasigrožėti viduramžių Kordobos menininkų darbais, taip pat senais gobelenais ir  psalmių knygų kolekcija. 

   Toliau mūsų pasivaikščiojimas užstrigo nedidelėje erdvėje tarp namų - pavadinkime tai aikšte ar parkeliu. Prisėdome pailsinti kojų ir pažiopsoti, nes sudomino besibūriuojantys jauni išsipustę žmonės. Nutarėme, kad tai galėtų būti abiturientai. Įdomu buvo pažiūrėti, kuo skiriasi nuo mūsiškių. Man pasirodė, kad mūsų jaunimas kiek stilingesnis, o merginos lieknesnės. 

Šventiškai pasipuošęs Kordobos jaunimas

Stebėtojai

  Toliau mūsų ,,aklą" pasivaikščiojimą vainikavo Plaza de la Corredera. Tai  suręsta stačiakampio formos iš visų pusių  raudonais namais įrėminta aikštė. Kažkada šioje vietoje buvo romėnų amfiteatras kur vykdavo žirgų lenktynės, vėliau čia vykdavo ir bulių kautynės, dar vėliau šioje vietoje buvo vykdomos inkvizicijos bausmės. dabartinę išvaizdą aikštė įgijo XVII a. Šiandien aikštėje - miestiečių pramogų ir poilsio vieta. Čia įsikūrusios parduotuvės, veikia daugybė barų, vyksta koncertai.

Plaza de la Corredera

   Tik išsukus iš aikštės žvilgsnis nukrypsta į gyvenamojo namo sieną įspraustą Nuestra Señora del Socorro koplyčios fasadą.

   Gerokai didesnėje erdvėje pastatyta Bailica de San Pedro (Šv. Petro bazilika). Anot tikinčiųjų, pastatas stovi ant šventyklos griuvėsių, kurioje buvo palaidoti Kordobos kankinių Januario, Fausto ir Marcial palaikai. Bazilika pradėta statyti apie 1264 m., baigta jau XIV a. 1542 m. pagal architekto Hernán Ruiz II projektą  buvo pakeistas bažnyčios fasadas, kurį šiandien ir matome. 2006 m. popiežius Benediktas XVI pašventino bažnyčią ir suteikė jai bazilikos statusą.



Basilica Parroquia de San Pedro

 

Auksinė koplyčia, kurios nišoje patalpinta urna su šventųjų kankinių kaullais

   Šalia bazilikos iškaltas gražus paminklas skulptoriui ir drožėjui Juan de Mesa, gimusiam Kordoboje 1583 m. ir krikštytam San Pedro bažnyčioje. Juan de Mesa buvo vienas žinomiausių Andalūzijos baroko skulptorių.


Skulptūra Juan de Mesa

  Tarp puošnių bažnyčių, senų namų ir kiemelių, kaip ir daugelyje pasaulio miestų, randasi naujų namų kvartalai. Taip yra ir Kordoboje. Nieko keista, tačiau mane maloniai nustebino daugiabučio kiemas - vazonai su gėlėmis, švara ir tvarka. Labai norėčiau rasti tokį daugiabučio kiemą Vilniuje :) 

 



Daugiabučio kiemas

   Tiesa, netoliese tvarkingo daugiabučio pamatėme visai priešingą vaizdą. Namo sienos apklijuotos laikraščiais, įvairiais plakatais ir nuotraukomis. Nuo atviros terasos į gatvę žvelgia didžiulės pabaisiškos skudurinės lėlės - kažkaip kraupokai atrodo. Kaip rašoma iškaboje, čia įsikūręs Baras Nr. 6. Nežinia, gal viduje visai jauku, tik mūsų apsilankymo metu jis dar buvo uždarytas.

Bar El 6

    Taip beklaidžiojant po senamiestį viena siaura gatvelė mus išvedė į atvirą erdvę. Šalia upės driekėsi gėlynų gausa, žolėje vaikai gainiojo kamuolį, jauni tėvai supo vežimėlius. Po senamiesčio uždarų erdvių akys raibo nuo platybės. Toliau, už plačios gatvės, matėsi didžiuliai supermarketai.  Imam, nutarėme :) Ir patraukėme į ,,Primark".

 

 

   Įsigiję kelis drabužėlius bei nusipirkę dešrytės vakarienei, palei Guadalquivir upę pasukome link viešbučio.

   15 minučių kulniavome pėstute kol pasiekėme  La Puerta del Puente aikštę, esančią visai netoli mūsų gyvenamosios vietos. Aikštė labai graži, sutvarkyta,  išblizginta, išpuoselėta, naujomis plytelėmis išklota. Pastatyti marmuriniai suoliukai taip ir kviečia prisėsti ir pasigrožėti Puerta del Puente ir vaizdu į Puente Romana. Bet mes, kol dar nesutemo, pasukome link Alcazar de los Reyes Cristianos - krikščioniškųjų monarchų Alcazar.

  Už keletos žingsnių nuo  Alcazar tvirtovės sienos, ant Guadalquivir upės kranto, apaugę žolėmis ir medžiais matėsi seno malūno likučiai. Molino de la Albolafia vandens malūnas buvo pastatytas dar romėnų laikais, vėliau, apie 822-852 m. rekonstruotas Abd al-Rahman II. Jis įtaisė didžiulį grandininį siurblį, kurio dėka vanduo buvo teikiamas į rūmus. Malūnas savo gyvavimą baigė  karalienės Izabelės I valia - ji liepė išmontuoti siurblį, nes šis kėlė baisų triukšmą.

 

Molino de la Albolafia ir Puente Romana

 

   Nuo Molino de la Albolafia atsiveria vaizdas į  Alcazar de los Reyes Cristianos rūmus, apjuostus stora gynybine siena.  Karališkąją rezidenciją čia įrengti sugalvojo karalius Alfonso X. Rūmų statybą pradėjo Alfonso XI Kastiletis 1328 metais. Rūmai pastatyti ant maurų tvirtovės griuvėsių. Dalis rūmų buvo skirta karališkajai rezidencijai, dalis patalpų buvo skirta vyskupui, kilmingiesiems bei katalikiškam kariniui ordinui. Vėliau Alcazar tarnavo kaip Izabelės I iš Kastilijos ir jos vyro Ferdinando II iš Aragono rezidencija.

Alcazar de los Reyes Cristianos

   Rūmai tapo svarbaus žmonijai atradimo liudininkais, nes būtent už šių sienų 1492 m. karališkoji pora susitiko su Kristupu Kolumbu ir finansavo jo  kelionę, kurios metu buvo atrastas ,,naujasis pasaulis“. Šioje pilyje karaliai Izabelė ir Ferdinandas ruošė strateginius planus prieš paskutiniąją likusią maurų karalystę Iberijos pusiasalyje – Granadą. Pasak legendos, karalienė Izabelė prisiekė neskalbti savo apatinių, kol iš Granados nebus išvytas paskutinis musulmonas.  Alcazar tapo ir pirmosios ispaniškosios inkvizicijos būstine. Čia vykdavo teismai prieš judaizmo ir islamo religijų išpažinėjus bei atsivertėlius, dalis Alcazar patalpų buvo paversta kankinimo ir apklausų kambariais. Inkvizicijos teismai savo juodus darbus Alcazar vykdė daugiau nei 300 metų. 

  XIX a. pradžioje Alcazar įsikūrė Napoleono Bonaparto kariai, o 1821 m. rūmai buvo papertvarkyti į kalėjimą, kuris čia veikė iki XX a. pradžios. Ir tik apie 1950 m. Alcazar buvo atiduotas turistams, įkurdintos savivaldybės įstaigas, salėse išsidėstė parodų ekspozicijos.

 

Karalius Alfonso XI

Alcazar de los Reyes Cristianos
juosia stora gynybinė siena

  Apsukę ratą aplink  Alcazar de los Reyes Cristianos vėl atsidūrėme išblizgintoje La Puerta del Puente  aikštėje, kurią iš keturių pusių rėmino Mezquita-Catedral siena, Puerta del Puente su vaizdu į Puente Romana, mūsų viešbučio siena (na, beveik :) ir  El Triunfo de San Rafael monumentas (Šv. Rafaelio triumfo kolona). Šv. Rafaelis yra Kordobos miesto globėjas ir simbolis. Istorija siekia 1649-1650 m., kuomet miestą užklupo baisi maro epidemija - per pusantrų metų mirė daugiau nei 15 tūkstančių miestelėnų. Tuo metu vienam kunigui sapne pasirodė arkangelas Rafaelis ir paskelbė žinią, kad jis apsaugos Kordobos miestą nuo maro epidemijos. Kai mieste ėmė slūgti karščiavimai, arkangelas Rafaelis buvo paskelbtas Kordobos globėju, jam pradėta melstis bei statyti paminklus. Kadangi arkangelas Rafaelis jau oficialiai globojo miestą, tai miestiečiai dėkojo jam už įvairias malones, štai didžiausias ir gražiausias El Triunfo de San Rafael monumentas  pagal Michel de Verdiguier  projektą buvo pastatytas XVIII a. pabaigoje kaip padėka už miesto išgelbėjimą nuo didelio žemės drebėjimo.  Nors, kaip minėjau, mieste yra ne viena statula, skirta šiam šventajam, ši yra svarbiausia, gražiausia, didžiausia. Be to, tai yra itin mėgstama miesto gyventojų susitikimų, ir pasivaikščiojimų vieta.

   




El Triunfo de San Rafael

   Palikę arkangelą Rafaelį ir toliau sėkmingai dirbti savo darbą, mes nukurnėjome į viešbutį, kur, sočiai užkirtę, pasiruošėme naktinėjimui.  Lauke jau buvo sutemę, todėl mielai prisėdome ant marmurinių suoliukų La Puerta del Puente aikštėje ir kelias minutes grožėjomės miesto žiburiais. Tiesiai prieš mūsų akis išdidžiai stovėjo Puerta del Puente (Tilto vartai). Šie puošnūs renesansiniai vartai pastatyti ant čia stovėjusių  romėniškų vartų liekanų. Naujieji vartai buvo pastatyti XVI a. antroje pusėje pagal  architekto  Hernán Ruiz III parengtą projektą ir skirti karaliaus Philip II vizitui Kordoboje paminėti. Aišku, per kelis gyvavimo šimtmečius vartai buvo restauruojami, gražinami, todėl dabartinis jų vaizdas, susiliejantis su vakarėjančiu Kordobos dangumi daro įspūdį.



Puerta del Puente

         Už vartų atsiveria vaizdas į upę ir į Puente Romana (Romėnų tiltą), kurio kitame gale matosi Calahorra pilis. Puente Romana ilgis siekia 247 metrus, turi 16 arkų, statytas dar I a. pr. Kristų.  Tais laikais ant Puente Romana buvo įrengtas muitinės postas.  Pietinėje tilto dalyje VIII a. maurai pastatė gynybinę Torre de la Calahorra (Kalahoros pilis), iš šios vietos, pasak padavimo, atėjus nakčiai nedidelis būrelis maurų perplaukę upę surado silpną miesto gynybos vietą, nužudė sargybinius ir atidarė miesto vartus. Tuomet į miestą įsiveržė pagrindinės maurų pajėgos. Taip Kordoboje prasidėjo kelis šimtmečius trukęs maurų viešpatavimas. Nauji miesto valdovai musulmonai iškart ėmėsi stiprinti seną romėnų tiltą, nutiestą per upę, ir griūvančius gynybos įtvirtinimus. Ten, kur užkariautojai pradėjo puolimą, šiandien stovi bokštas, kuriame įrengta ekspozicija apie maurų epochą Kordoboje.

     Einant gražiais žibintais apšviestu Puente Romano tiltu, jo viduryje pamatėme arkangelui Rafaeliui skirtą skulptūrą. Tai pirmoji šiam miesto globėjui pastatyta skulptūra (1651 m. , skulptorius Bernabé Gómez del Río). Prie angelo kojų įtvirtinti stovai, kuriuos plevena miestelėnų uždegtos žvakutės. Gražu...

Puente Romana ir Calahorra pilis

   Tai gi, mūsų pasivaikščiojimas po vakarinę Kordobą, tiesą sakant, nebuvo betikslis. Mes sužinojome, kad gegužės paskutinę savaitę Kordoboje vyksta miesto šventė Feria Nuestra Senora de la Salud.  Ši šventė atėjusi iš XIII a., kuomet tokiu metu buvo rengiamos pavasarinės gyvulių mugės, ir šiandien yra didžiausia bei svarbiausia metinė šventė Kordoboje. Tai patvirtino šventiškai pasipuošusių žmonių būriai traukiantys per Puente Romana link šiauriniame  Guadalquivir upės krante įrengtą El Real de Arenal pramogų parką.

Visame parke švietė tūkstančiai lempučių

     Mes taip pat pasidavėme minios nuotaikai ir net nepastebėjome, kaip atsidūrėme pasakoje - priešais akis suspindo tūkstančiais lempučių apšviestas parkas, įvairiaspalvės palapinės kvietė užsukti ir paragauti tradicinių patiekalų, nuo linksmos muzikos kojos pačios lankstėsi. Jauni, pagyvenę ir net senjorai - visi- smagiai leido laiką. Kiekvienas čia atrado  erdvę pagal savo poreikius: vyresni žmonės trypė flamenko ritmu, jaunimas būriavosi prie palapinių iš kurių sklido šiuolaikiškesnė muzika, vaikai tarp palapinių žaidė slėpynes ar gaudynes. Ore tiesiog sklandė smagi nuotaika, priverčianti kiekvieną čia apsilankiusį išsišiepti ir džiaugtis gyvenimu:)



Pro šiuos vartus įėjome į
 El Real de Arenal pramogų parką

 Vyresni žmonės šoko flamenką

   Dar labai mus nustebino, kad šioje šventėje moterys, vaikai, o ir kai kurie vyrai buvo pasipuošę nacionaliniais kostiumais. Be jokios prievartos, savanoriškai, išreikšdami pagarbą savo tautai, savo šalies tradicijoms. Jaunos panelės ir subrendę moterys, išdidžiai iškėlę galvas,  demonstravo savo apdarus kaip didžiausią vertybę ir gyvu pavyzdžiu mokė mažas mergaites didžiuotis savo tautos tradicijomis.     

Išdidi mama

Nors ir pavargę, mažosios šventės dalyvės neatsisakė mums popozuoti

 

 

 

  Jau gerokai po vidurnakčio El Real de Arenal pramogų parkas ėmė pamažu tuštėti, vyresni žmonės ėmė skirstytis, tik kai kuriose palapinėse vis dar garsiai grojo muzika ir aplinkui būriavosi įkaitęs jaunimas. Mes taip pat jau traukėme link namų, tik...kažkoks garsas, tarsi bičių avilys dūgztų, patraukė mūsų dėmesį. Garsas sklido kažkur nuo upės. Pasilenkėme per tilto turėklus ir išvydome masę žmonių, susispietusių krantinėje. Kompanijos, pasidėje užkandą ant cenemtinių atbrailų, smagiai kėlė taures į šalia besilinksminančių sveikatą. Pasirodo, tai jau ne pirmus metus gyvuojantis bičiuliavimosi paprotys (ir ne tik Ispanijoje), kai jauni žmonės susineša savo maistą ir gėrimus prie upės ir ,,tūsinasi" per visą naktį.  Vaizdelis nerealus - Vilniuje dar neteko girdėti, kad būtų tokie ,,tūsai" organizuojami :)

 

Visaliaudinis ,,tūsas"

   Taigi, mūsų pasibuvimas šiame nuostabiame mieste baigėsi. Rytą pakilę iš lovų, papusryčiavę ir atsisveikinę su vis dar besilinksminančia Kordoba, išvykome į Granadą.



O Kordoboje  šventė tęsiasi :)